2017-08-30 Nr. AB-15768-3-66-3-00029-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-47-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00029-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. rugpjūčio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjai Artūras Drigotas, Ramūnas Gadliauskas (pranešėjas) ir Dalia Višinskienė (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos prašymą atnaujinti procesą norminėje administracinėje byloje Nr. eI-4-822/2017 pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 3D-306 patvirtintos Sankcijų už kompleksinės paramos reikalavimų pažeidimą taikymo metodikos 17.4 punktas (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. balandžio 12 d. iki 2015 m. gegužės 21 d.) ta apimtimi, kuria jame nenumatyta galimybė, nustačius Žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 10 d.

įsakymu Nr. 3D-327 „Dėl Žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų aprašo patvirtinimo“, 7 punkto pažeidimą, tokį pažeidimą priskirti netyčiniam reikalavimų pažeidimui, taip pat Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 3D-306 patvirtintos Sankcijų už kompleksinės paramos reikalavimų pažeidimą taikymo metodikos 181.2 punktas (žemės ūkio ministro 2013 m. balandžio 25 d. įsakymo Nr. 3D-291 redakcija, galiojusi nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. gegužės 21 d.) ta apimtimi, kuria jame nenumatyta galimybė, nustačius Žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 10 d.

įsakymu Nr. 3D-327 „Dėl Žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų aprašo patvirtinimo“, 7 punkto pažeidimą visame tiesioginėms išmokoms deklaruotame ir tinkamame paramai pievų ir ganyklų plote, atsižvelgti į kaltės formą, pažeidimo sunkumą, mastą, pastovumą, pasikartojimą ir einamaisiais metais taikyti mažesnį paramos sumažinimo procentą, nei 50 proc., arba netaikyti paramos sumažinimo, atitinka konstitucinius teisingumo, teisinės valstybės principus, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (2012 m. rugsėjo 18 d.

įstatymo Nr. XI-2220 redakcija) 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 3 punkte įtvirtintą proporcingumo principą, Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo (2008 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. X-1663 redakcija) 6 straipsnio 1 ir 3 punktuose įtvirtintus žemės ūkio veiklos subjektų pajamų lygio palaikymo ir prielaidų žemės ūkio veiklos subjektų ir alternatyviosios veiklos subjektų konkurencingoms veiklos sąlygoms sudarymo principus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 3D-306 patvirtintos Sankcijų už kompleksinės paramos reikalavimų pažeidimą taikymo metodikos (toliau – ir Metodika) 17.4 punktas (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. balandžio 12 d. iki 2015 m. gegužės 21 d.) ta apimtimi, kuria jame nenumatyta galimybė, nustačius Žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 10 d.

įsakymu Nr. 3D-327 „Dėl Žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų aprašo patvirtinimo“, 7 punkto pažeidimą, tokį pažeidimą priskirti netyčiniam reikalavimų pažeidimui, taip pat Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 3D-306 patvirtintos Sankcijų už kompleksinės paramos reikalavimų pažeidimą taikymo metodikos 181.2 punktas (žemės ūkio ministro 2013 m. balandžio 25 d. įsakymo Nr. 3D 291 redakcija, galiojusi nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. gegužės 21 d.) ta apimtimi, kuria jame nenumatyta galimybė, nustačius Žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 10 d.

įsakymu Nr. 3D-327 „Dėl Žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų aprašo patvirtinimo“, 7 punkto pažeidimą visame tiesioginėms išmokoms deklaruotame ir tinkamame paramai pievų ir ganyklų plote, atsižvelgti į kaltės formą, pažeidimo sunkumą, mastą, pastovumą, pasikartojimą ir einamaisiais metais taikyti mažesnį paramos sumažinimo procentą, nei 50 proc., arba netaikyti paramos sumažinimo, atitinka konstitucinius teisingumo, teisinės valstybės principus, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (2012 m. rugsėjo 18 d.

įstatymo Nr. XI-2220 redakcija) 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 3 punkte įtvirtintą proporcingumo principą, Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo (2008 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. X-1663 redakcija) 6 straipsnio 1 ir 3 punktuose įtvirtintus žemės ūkio veiklos subjektų pajamų lygio palaikymo ir prielaidų žemės ūkio veiklos subjektų ir alternatyviosios veiklos subjektų konkurencingoms veiklos sąlygoms sudarymo principus.

Rengiant norminę administracinę bylą nagrinėti Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, gautas atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimas, kuriame išreiškiama pozicija, kad Metodikos 17.4 ir 181.2 papunkčiai atitinka konstitucinius teisingumo, teisinės valstybės principus, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte įtvirtintą proporcingumo principą bei Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 6 straipsnio 1 ir 3 punktuose įtvirtintus paramos žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai teikimo principus.

II. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. kovo 21 d. sprendimu norminėje administracinėje byloje Nr. eI-4-822/2017 pripažino, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 3D-306 patvirtintos Sankcijų už kompleksinės paramos reikalavimų pažeidimą taikymo metodikos 17.4 punktas (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. balandžio 12 d. iki 2015 m. gegužės 21 d.) ta apimtimi, kuria jame nenumatyta galimybė, nustačius Žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 3D-327 „Dėl Žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų aprašo patvirtinimo“, 7 punkto pažeidimą, paramos gavėjui įrodyti, jog jo elgesys nebuvo tyčinis, taip pat Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 3D-306 patvirtintos Sankcijų už kompleksinės paramos reikalavimų pažeidimą taikymo metodikos 181.2 punktas (Žemės ūkio ministro 2013 m. balandžio 25 d. įsakymo Nr. 3D-291 redakcija, galiojusi nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. gegužės 21 d.) ta apimtimi, kuria jame nenumatyta galimybė, nustačius Žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 3D-327 „Dėl Žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų aprašo patvirtinimo“, 7 punkto pažeidimą visame tiesioginėms išmokoms deklaruotame ir tinkamame paramai pievų ir ganyklų plote, atsižvelgti į kaltės formą ir einamaisiais metais taikyti mažesnį paramos sumažinimo procentą, nei 50 proc., arba netaikyti paramos sumažinimo, prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo ir proporcingumo principams.

Vertindama ginčijamas Metodikos 17.4 punkto (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. balandžio 12 d. iki 2015 m. gegužės 21 d.) bei Metodikos 181.2 punkto (žemės ūkio ministro 2013 m. balandžio 25 d. įsakymo Nr. 3D 291 redakcija, galiojusi nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. gegužės 21 d.) nuostatas, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog Metodika tvirtinama vadovaujantis tam tikrais preambulėje išvardintais Europos Sąjungos reglamentais. Atsižvelgusi į tų reglamentų turinį, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad Metodika nustato detalų reguliavimą, kuriuo įgyvendinamos tuose reglamentuose įtvirtintos tam tikros bendresnio pobūdžio taisyklės. Išplėstinė teisėjų kolegija darė išvadą, kad vertinant ginčijamas Metodikos nuostatas, tikslinga atsižvelgti į nagrinėjamu atveju aktualias tų reglamentų nuostatas ir jų aiškinimą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas, ESTT) praktikoje.

Išplėstinė teisėjų kolegija rėmėsi Metodikos preambulėje nurodyto Reglamento (EB) Nr. 73/2009 24 straipsniu, Reglamento (EB) Nr. 1122/2009 preambulės 75 konstatuojamąja dalimi, 71, 72 straipsniais. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad nei Reglamente (EB) Nr. 73/2009, nei Reglamente (EB) Nr. 1122/2009, nei kituose Metodikos preambulėje nurodytuose reglamentuose nėra pateikiamos aplaidumo ar tyčinio reikalavimų pažeidimo sąvokos. Nors Europos Komisija buvo raginama „skatinti nuoseklesnį baudų taikymą ES lygmeniu toliau tikslindama <...> ir tyčios sąvokas“, ši institucija nurodo, kad teisės aktais jau nustatyta sankcijų apskaičiavimo sistema: joje apibrėžtas pažeidimo sunkumas, mastas ir pastovumas, taip pat pirmo pažeidimo atveju, pasikartojančio pažeidimo ir tyčinio pažeidimo atveju taikomas sankcijos procentinis dydis. Taigi, Europos Komisijos teigimu, suderintas pagrindas jau yra, o dėl tyčinio reikalavimų nesilaikymo sąvokos išaiškinimo ši institucija pateikia nuorodą į 2014 m. vasario 27 d. Teisingumo Teismo sprendimą byloje A. M. van der Ham ir A. H. van der Ham-Reijersen van Buuren prieš College van Gedeputeerde Staten van Zuid-Holland, C 396/12, EU:C:2014:98.

Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Metodikos 2.10 punktas taip pat įtvirtina tyčinio reikalavimų pažeidimo sąvoką, ją apibrėždamas kaip pareiškėjo veiką siekiant neteisėtai gauti paramą, kai jis sąmoningai neužtikrina net būtinosios žemės ūkio naudmenų priežiūros arba daro žalą aplinkai, kelia pavojų žmonių sveikatai, gyvūnų gerovei ir sveikatai; pakartotinis netyčinis reikalavimų pažeidimas Metodikoje nustatytu atveju ir tvarka taip pat laikomas tyčiniu reikalavimų pažeidimu. Kita vertus, Metodikos 17.4 punkto (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. balandžio 12 d. iki 2015 m. gegužės 21 d.) nuostata Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 3D-327 patvirtinto Geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės žemės ūkio naudmenoms reikalavimų aprašo (toliau – ir GAAB reikalavimų aprašas) 7 punkte nurodyto Geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės (toliau – ir GAAB) reikalavimo pažeidimą, kai plotas, kuriame nustatytas minėtas pažeidimas, sudaro daugiau kaip 50 proc. viso tiesioginėms išmokoms deklaruoto ir tinkamo paramai pievų ir ganyklų, nurodytų GAAB reikalavimų aprašo 7 punkte, ploto, automatiškai priskiria tyčiniam reikalavimų pažeidimui, o jeigu toks plotas sudaro 100 proc. viso tiesioginėms išmokoms deklaruoto ir tinkamo paramai pievų ir ganyklų ploto, tai Metodikos 181.2 punkto (žemės ūkio ministro 2013 m. balandžio 25 d. įsakymo Nr. 3D-291 redakcija, galiojusi nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. gegužės 21 d.) nuostata įtvirtina vienintelį paramos sumažinimo dydį – 50 proc. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad nei minėtos, nei kurios kitos Metodikos nuostatos, aptariamo pažeidimo atveju nenustato galimybės atsižvelgti į kiekvieno konkretaus pažeidimo priežastis, neįtvirtina diskrecijos vertinti Metodikos 2.10 punkte apibrėžto tyčinio reikalavimų pažeidimo sąvokos sąmoningumo elemento egzistavimo klausimo, taip pat nesuteikia galimybės pažeidėjui paneigti šioje teisės normoje a priori (iš anksto) įtvirtintos tyčinės reikalavimų pažeidimo formos prezumpcijos.

Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Teisingumo Teismas, pažymėjęs, jog nei Reglamente Nr. 796/2004, nei Reglamente Nr. 1975/2006 nenumatyta įgyvendinimo taisyklių, kaip turi būti įrodoma, jog kompleksinio paramos susiejimo reikalavimų buvo nesilaikyta tyčia, darė išvadą, kad šių taisyklių kriterijai turi būti nustatyti nacionalinėje teisėje, todėl valstybės narės gali numatyti nuostatas, leidžiančias konstatuoti kompleksinio paramos susiejimo reikalavimų pažeidimo tyčinį pobūdį. Kartu Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad jei valstybės narės šiuo tikslu pasirinktam kriterijui suteikiama didelė įrodomoji galia, ši valstybė vis dėlto turėtų paramos gavėjui suteikti galimybę įrodyti, jog jo elgesys nebuvo tyčinis (2014 m. vasario 27 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje A. M. van der Ham ir A. H. van der Ham-Reijersen van Buuren prieš College van Gedeputeerde Staten van Zuid-Holland, C-396/12, EU:C:2014:98, 39–41 punktai).

Įvertinusi nurodytą Teisingumo Teismo išaiškinimą bei šioje norminėje administracinėje byloje ginčijamo teisinio reguliavimo esmę, išplėstinė teisėjų kolegija darė išvadą, jog sankcijų dėl kompleksinės paramos reikalavimų nesilaikymo žemės ūkio veiklos subjektams, pateikusiems paraišką gauti tiesiogines išmokas ir paramą, taikymo tvarka turi apimti galimybę paramos gavėjui įrodyti, jog jo elgesys nebuvo tyčinis.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad iš ginčijamo teisinio reguliavimo, nustatyto Metodikoje, matyti, jog nesuteikiant galimybės pažeidėjui ginčyti teisės normoje a priori įtvirtintos tyčinės reikalavimų pažeidimo formos prezumpcijos, institucija, įgaliota taikyti nurodytą paramos sumažinimą, neturi galimybės individualizuoti, pritaikyti konkrečiu atveju adekvačią bei teisingą poveikio priemonę, atsižvelgdama į konkretaus atvejo, kai pažeidžiamas GAAB reikalavimų 7 punktas, aplinkybių visumą, inter alia priežastis, dėl kurių pažeidimas buvo padarytas, taigi, be kita ko, įvertinti, ar jis išties atitinka Metodikos 2.10 punkte įtvirtintą tyčinio reikalavimų pažeidimo sąvoką. Šių argumentų pagrindu išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog galimos situacijos, kai Metodikos 17.4 punkto (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. balandžio 12 d. iki 2015 m. gegužės 21 d.) ir 181.2 punkto (žemės ūkio ministro 2013 m. balandžio 25 d. įsakymo Nr. 3D-291 redakcija, galiojusi nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. gegužės 21 d.) nuostatose įtvirtintos griežtai apibrėžtos poveikio priemonės taikymas, neatsižvelgiant į konkrečiu atveju reikšmingų aplinkybių visumą, būtų pernelyg griežta poveikio priemonė, dėl to neproporcinga ir, atitinkamai, neteisinga. Taigi toks nustatytas teisinis reguliavimas pripažintinas prieštaraujančiu konstituciniams teisingumo ir proporcingumo principams, taigi ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

III. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eI-4-822/2017, panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Atsakovas nurodo, kad procesas atnaujintinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, kadangi Metodikos nuostatų neteisėtumo klausimą teisėjų kolegija sieja su joje nenumatyta galimybe nustačius pažeidimą paramos gavėjui įrodyti, jog jo elgesys nebuvo tyčinis, atsižvelgiant į kaltės formą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad ši nuostata netaikoma kompleksinės paramos atveju. Atsakovas remiasi 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1306/2013 dėl bendros žemės ūkio politikos finansavimo, valdymo ir stebėsenos (toliau – ir Reglamentas Nr. 1306/2013) 64 straipsnio 1 dalimi, 77 straipsnio 1 dalimi, 67 straipsnio 2 dalimi, 97 straipsniu, pažymi, kad analogiškų nuostatų dėl galimybės neskirti administracinės nuobaudos įrodžius, kad asmuo nėra kaltas nenumato ir 2014 m. kovo 11 d.

Komisijos deleguotas reglamentas (ES) Nr. 640/2014 (toliau – ir Reglamentas Nr. 640/2014). Atsakovas daro išvadą, kad tiek Reglamentas Nr. 1306/2013, tiek Reglamentas Nr. 640/2014 kompleksinės paramos atveju neleidžia taikyti nuostatos, jog administracinė nuobauda galėtų būti neskiriama tais atvejais, kai atitinkamas asmuo gali kompetentingai valdžios institucijai įrodyti arba jei kompetentinga valdžios institucija kitais būdais įsitikina, kad atitinkamas asmuo nėra kaltas. Atsakovas nurodo, kad kreipėsi į Europos Komisiją ir gavo atsakymą, jog Reglamento Nr. 1306/2013 77 straipsnio 2 dalies d) punktas netaikomas kompleksinės paramos reikalavimų pažeidimo atveju.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad galimybė paramos gavėjui įrodyti, jog jis nėra kaltas dėl pažeidimo padarymo ir (arba) kad jam nebūtų taikomos sankcijos už kompleksinės paramos reikalavimų pažeidimą (-us), yra užtikrinama Reglamento Nr. 640 4 straipsniu. Tai, kad administracinių nuobaudų neskyrimo galimybės kompleksinės paramos reikalavimų pažeidimo atveju siejamos tik su force majeure ir išimtinėmis aplinkybėmis, atsakovo teigimu, matyti ir iš Reglamento Nr. 640/2014 preambulės 19 paragrafo. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Metodika įtvirtina ne bendrąją tyčios sampratą, bet specifinį jos turinį.

Tyčinis nuo netyčinio reikalavimų pažeidimų skiriasi pažeidimo sudėtyje numatytomis pasekmėmis. Atsakovas remiasi Reglamento Nr. 1306/2013 99 straipsniu, Reglamento Nr. 640/2014 39, 40 straipsniais. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Metodikoje numatyti pažeidimai negali būti perkvalifikuojami iš tyčinio į netyčinį ar atvirkščiai, nes pažeidimų dispozicija siejama su padarinių svarba ir nepriklauso nuo pažeidėjo kaltės formos. Atsakovo manymu, vertinant Metodiką kompleksiškai, net ir Metodikoje numačius galimybę nustačius pažeidimą paramos gavėjui įrodyti, jog jo elgesys nebuvo tyčinis, atsižvelgti į kaltės formą, pažeidimas negalėtų būti perkvalifikuojamas iš tyčinio į netyčinį atitinkamai mažinant sankcijos dydį.

Atsakovo teigimu, tai, jog Agentūra kiekvienu individualiu atveju nevertina paramos gavėjo kaltės formos, nereiškia, kad Agentūra nevertina paramos gavėjo kaltės fakto. Agentūrai nustačius, kad dėl pažeidimo padarymo paramos gavėjas nėra kaltas (jeigu asmuo negalėjo laikytis reikalavimų dėl force majeure, tada jis yra nekaltas ir negali būti baudžiamas), atsakomybė paramos gavėjui nekyla ir administracinės nuobaudos neskiriamos. Atsakovas daro išvadą, kad teisėjų kolegija sprendime nepagrįstai nurodė, jog skundžiamos Metodikos nuostatos ta apimtimi, kiek jose nenumatyta galimybė atsižvelgti į kaltės formą ir netaikyti paramos sumažinimo, prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo ir proporcingumo principams.

Atsakovo teigimu, procesas atnaujintinas ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu. Atsakovas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pasisakęs dėl Metodikoje nustatytų tyčinio reikalavimų pažeidimo kriterijų taikymo. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2330/2011, 2015 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-71-858/2015, 2014 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2015/2014 ir pažymi, kad nei vienu atveju paramos gavėjo kaltės forma nei teismo, nei Agentūros papildomai vertinama nebuvo, konstatuota, kad reikalavimų pažeidimai turi būti vertinami ir sankcijos už juos skiriamos vadovaujantis Metodikoje įtvirtintais masto, sunkumo ir poveikio trukmės kriterijais, o ne bendrąja tyčios sąvoka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.).

Ši pozicija atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pateiktus išaiškinimus. EŽTT savo praktikoje yra pažymėjęs, jog vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiko atžvilgiu, ir res judicata galią įgijęs bei įvykdytas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindui bei tuos pagrindus taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas, susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu prieš Rumuniją, 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą, 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją).

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos pateiktas prašymas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje norminėje administracinėje byloje Nr. eI-4-822/2017. Pažymėtina, kad ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose yra numatytas baigtinis proceso atnaujinimo pagrindų sąrašas.

Atsakovas prašo atnaujinti procesą, visu pirma remdamasis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu – jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjas norminių administracinių aktų teisėtumui ištirti nustatė specialią procesinę tvarką, įtvirtintą ABTĮ 112–119 straipsniuose. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, norminio administracinio akto teisėtumo patikrinimas, kai dėl to kreipiasi bendrosios kompetencijos ar administracinis teismas, nėra savitikslis dalykas. Norminės administracinio akto teisėtumo bylos išnagrinėjimas tokiu atveju turi padėti teismui įvykdyti teisingumą individualioje byloje, būti naudingas (bylos išnagrinėjimo iš esmės ir procesinio sprendimo priėmimo byloje aspektu) besikreipiančiam teismui. Be to, ABTĮ nustatyta tvarka tirdamas norminio teisės akto teisėtumą, administracinis teismas nesprendžia dėl konkretaus asmens teisių gynimo, o tik siekia išsiaiškinti, ar norminiu administraciniu aktu nustatytas reguliavimas neprieštarauja įstatymui arba Vyriausybės norminiam aktui. Taigi tokio pobūdžio bylose administracinis teismas neatlieka teisės taikymo funkcijos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-121/2014).

Kaip minėta, procesas byloje gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Šiuo atveju Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, reikšdama prašymą dėl proceso atnaujinimo norminėje administracinėje byloje, klaidingo materialiosios teisės normų taikymo faktų šiuo atveju neįrodė. Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad norminėje administracinėje byloje Nr. eI-4-822/2017 buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos neteisėto procesinio sprendimo priėmimui. Atsakovo prašyme atnaujinti procesą pateiktas alternatyvus tirtų administracinėje byloje materialinės teisės normų aiškinimas negali būti pakankamu pagrindu atnaujinti procesą.

Atsakovas savo prašymą grindžia ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, nurodydamas kelias Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme išnagrinėtas individualias administracines ginčo bylas, kuriose teismas yra pasisakęs dėl Metodikoje nustatytų tyčinio reikalavimų pažeidimo kriterijų taikymo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo minėtose ginčo bylose nebuvo spręstas klausimas dėl Metodikos atskirų nuostatų teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau tebuvo vertintas konkrečių paramos gavėjų elgesys, jo atitikimas tuo metu galiojantiems Metodikos reikalavimams bei paskirtų sankcijų pagrįstumas šioje Metodikoje įtvirtintų kriterijų požiūriu.

Konstatuotina, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija neišdėstė aiškių argumentų dėl nepagrįsto nukrypimo nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktikos vystymo klaidinga linkme. Atsakovas proceso atnaujinimu iš esmės siekia pakartotinio bylos išnagrinėjimo ir konstatavimo, kad ginčijamos Metodikos nuostatos neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo ir proporcingumo principams, nors, kaip minėta, tai pažeistų teisinio apibrėžtumo principą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos prašymas dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų nuostatomis yra nepagrįstas, todėl atmetamas ir atnaujinti procesą norminėje administracinėje byloje Nr. eI-4-822/2017 atsisakoma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą norminėje administracinėje byloje Nr. eI-4-822/2017 pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 3D-306 patvirtintos Sankcijų už kompleksinės paramos reikalavimų pažeidimą taikymo metodikos 17.4 punktas (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. balandžio 12 d. iki 2015 m. gegužės 21 d.) ta apimtimi, kuria jame nenumatyta galimybė, nustačius Žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 10 d.

įsakymu Nr. 3D-327 „Dėl Žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų aprašo patvirtinimo“, 7 punkto pažeidimą, tokį pažeidimą priskirti netyčiniam reikalavimų pažeidimui, taip pat Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 3D-306 patvirtintos Sankcijų už kompleksinės paramos reikalavimų pažeidimą taikymo metodikos 181.2 punktas (žemės ūkio ministro 2013 m. balandžio 25 d. įsakymo Nr. 3D-291 redakcija, galiojusi nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. gegužės 21 d.) ta apimtimi, kuria jame nenumatyta galimybė, nustačius Žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 10 d.

įsakymu Nr. 3D-327 „Dėl Žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų aprašo patvirtinimo“, 7 punkto pažeidimą visame tiesioginėms išmokoms deklaruotame ir tinkamame paramai pievų ir ganyklų plote, atsižvelgti į kaltės formą, pažeidimo sunkumą, mastą, pastovumą, pasikartojimą ir einamaisiais metais taikyti mažesnį paramos sumažinimo procentą, nei 50 proc., arba netaikyti paramos sumažinimo, atitinka konstitucinius teisingumo, teisinės valstybės principus, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (2012 m. rugsėjo 18 d.

įstatymo Nr. XI-2220 redakcija) 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 3 punkte įtvirtintą proporcingumo principą, Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo (2008 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. X-1663 redakcija) 6 straipsnio 1 ir 3 punktuose įtvirtintus žemės ūkio veiklos subjektų pajamų lygio palaikymo ir prielaidų žemės ūkio veiklos subjektų ir alternatyviosios veiklos subjektų konkurencingoms veiklos sąlygoms sudarymo principus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė