cacfb65e-1fb8-4641-9be3-a376d855a687 · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla Nr                                                                                        Civilinė byla Nr. 2A-1484-450/2014                                                                                                           Teisminio proceso Nr. 2-68-3-21422-2013-6                          Procesinio sprendimo kategorija: 35.4, 35.5, 63.1, 63.3; 121.21. (S)                      VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS            N U T A R T I S                     2014 m. kovo 31 d.                                                                       Vilnius            Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Andriaus Ignoto, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aldonos Tilindienės,        teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo T.

S. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo T. S. ieÅ¡kinį atsakovui VÅ¡Ä® „LASS Respublikinis centras“ atleidimo iÅ¡ darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ , iÅ¡eitinės iÅ¡mokos ir neturtinės žalos priteisimo.         Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ ,                       n u s t a t ė:                                         I.

Ginčo esmė         IeÅ¡kovas prašė panaikinti VÅ¡Ä® „LASS Respublikinis centras“ pirmininko 2013 m. gegužės 28 d. įsakymÄ Nr. 5-17 ir pripažinti neteisėtu ieÅ¡kovo atleidimÄ iÅ¡ darbo; priteisti iÅ¡ atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visÄ priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ nuo atleidimo iÅ¡ darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisti keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio iÅ¡eitinę kompensacijÄ ir 5000 Lt dydžio neturtinę žalÄ .

IeÅ¡kovas nurodė, kad 2004 m. kovo 30 d. Å¡alys sudarė darbo sutartį, pagal kuriÄ ieÅ¡kovas pradėjo eiti patalpų sargo - darbininko pareigas. Ginčijamu įsakymu ieÅ¡kovui paskirta drausminė nuobauda atleidimas iÅ¡ darbo už tai, kad ieÅ¡kovas 2013 m. balandžio 28 d. neatvyko į darbÄ , o sulygtÄ darbÄ , neturėdamas darbdavio sutikimo, pavedė atlikti kitam asmeniui (ieÅ¡kovo tėvui V. S.). IeÅ¡kovas pažymėjo, kad jis į darbÄ atvykti vėlavo tik keletÄ valandų, o ne visÄ darbo pamainÄ , be to, atvykti vėlavo dėl automobilio techninio gedimo, todėl nėra nė vienos iÅ¡ Darbo kodekso 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytos aplinkybės. Be to, ieÅ¡kovo teigimu, atsakovas buvo davęs leidimÄ , kad tam tikrais atvejais ieÅ¡kovÄ pavaduotų jo tėvas V.

S., todėl nepagrįsti ginčijamo įsakymo teiginiai, kad ieÅ¡kovas neturėjo aptariamo leidimo. IeÅ¡kovas nurodė, kad paskirta drausminė nuobauda neproporcinga ir neadekvati atliktiems veiksmams, be to, nuobauda paskirta nepareikalavus pateikti pasiaiÅ¡kinimÄ . IeÅ¡kovo teigimu, atsakovo neetiÅ¡kas elgesys sukėlė ieÅ¡kovui papildomus dvasinius iÅ¡gyvenimus ir pažemino jo asmenį.    Atsakovas prašė ieÅ¡kinį atmesti. Nurodė, kad, ieÅ¡kovas privalo pateikti raÅ¡ytinius įrodymus apie susitarimus su administracijos darbuotojais dėl ieÅ¡kovo tėvo galimybės darbe pavaduoti ieÅ¡kovÄ â€“ ieÅ¡kovas darbo sutartį sudarė su administracijos vadovu, todėl tik su juo ir gali (raÅ¡tu) susitarti dėl pavadavimo.

Atsakovas pažymėjo, kad ieÅ¡kovas padarė du pažeidimus – pavedė sulygtÄ darbÄ dirbti kitam asmeniui, neturėdamas tam darbdavio sutikimo, ir neatvyko į darbÄ visÄ darbo dienÄ ar pamainÄ . Atsakovo teigimu, jis prašė ieÅ¡kovo pateikti pasiaiÅ¡kinimÄ , tačiau Å¡io praÅ¡ymo neįteikė pasiraÅ¡ytinai. Atsakovas pabrėžė, kad ginčijamu įsakymu tikrai nesiekė sukelti neigiamų dvasinių iÅ¡gyvenimų ieÅ¡kovui, nesiekė sumenkinti jo garbės ar orumo.                                                      II.

Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė                                          Vilniaus miesto apylinkės teismas ieÅ¡kinį tenkino iÅ¡ dalies. Panaikino vieÅ¡osios įstaigos „LASS Respublikinis centras“ pirmininko 2013 m. gegužės 28 d. įsakymÄ Nr. 5-17 ir Å¡iuo įsakymu ieÅ¡kovui T. S. skirtÄ drausminę nuobaudÄ â€“ atleidimÄ iÅ¡ darbo. Pripažino neteisėtu ieÅ¡kovo T. S. atleidimÄ iÅ¡ darbo.

Laikė, kad atsakovo vieÅ¡osios įstaigos „LASS respublikinis centras“ ir ieÅ¡kovo T. S. darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Priteisė ieÅ¡kovui T. S. iÅ¡ atsakovo vieÅ¡osios įstaigos „LASS Respublikinis centras“ 4672,28 Lt iÅ¡eitinės iÅ¡mokos. KitÄ ieÅ¡kinio dalį atmtė. Priteisė atsakovui vieÅ¡ajai įstaigai „LASS Respublikinis centras“ iÅ¡ ieÅ¡kovo T. S. 484 Lt iÅ¡laidų advokato pagalbai apmokėti. Priteisė valstybei iÅ¡ atsakovo 283 Lt žyminio mokesčio.

Teismas nurodė, kad Å¡alys 2004 m. kovo 30 d. sudarė darbo sutartį. Å alys neginčijo aplinkybės, kad 2013 m. balandžio 28 d. (sekmadienį) vietoje ieÅ¡kovo darbo pamainÄ pradėjo dirbti ieÅ¡kovo tėvas V. S., kuriam pamainÄ perdavė Å«kio vedėjas A. B.. 2013 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 5-17 ieÅ¡kovas nuo 2013 m. gegužės 29 d. atleistas iÅ¡ užimamų pareigų. Ä®sakyme nurodyta, kad ieÅ¡kovas 2013 m. balandžio 28 d. neatvyko į darbÄ , o sulygtÄ darbÄ , neturėdamas darbdavio sutikimo, pavedė atlikti V.

S., ir dėl Å¡io darbo drausmės pažeidimo atsisakė pateikti pasiaiÅ¡kinimÄ . IeÅ¡kovo vidutinis dienos darbo užmokestis 54,03 Lt, vidutinis mėnesio darbo užmokestis 1168,07 Lt. IÅ¡ SODROS duomenų matyti, kad ieÅ¡kovas nuo 2006 m. lapkričio 22 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos dirbo kitoje darbovietėje ir ten nuo neteisėto atleidimo iÅ¡ darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos gavo didesnį darbo užmokestį, negu vidutinis darbo užmokestis atsakovo įstaigoje.       Atsižvelgdamas į ieÅ¡kovo ir atsakovo (darbdavio) atstovų principingai prieÅ¡ingas pozicijas dėl kilusio ginčo, teismas sprendė, kad Å¡iuo atveju ieÅ¡kovo pažeistos teisės gintinos pritaikant DK 300 straipsnio 4 dalį, t. y. konstatuojant negalėjimÄ ieÅ¡kovui bÅ«ti grÄ Å¾inamam į ankstesnį darbÄ dėl to, kad jam gali bÅ«ti sudarytos nepalankios sÄ lygos dirbti.

Kadangi ieÅ¡kovo nepertraukiamasis darbo stažas atsakovo įstaigoje nuo 60 iki 120 mėnesių, tai ieÅ¡kovui priteisė keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ 4672,28 Lt (1168,07 Lt x 4 mėn.). IeÅ¡kovas nuo 2006 m. lapkričio 22 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos dirbo kitoje darbovietėje ir ten gavo didesnį darbo užmokestį, negu atsakovo įstaigoje. Vadovaudamasis DK 300 straipsnio 4 dalimi, teismas nepriteisė ieÅ¡kovui darbo užmokesčių skirtumo už priverstinės pravaikÅ¡tos laikotarpį.        Spręsdamas dėl neturtinės žalos priteisimo, teismas konstatavo paties ieÅ¡kovo nesÄ Å¾iningÄ elgesį drausminės nuobaudos skyrimo metu – ieÅ¡kovo tėvas V.

S. nurodė, kad dar iki drausminės nuobaudos skyrimo jis iÅ¡ ieÅ¡kovo sužinojo apie pradėtÄ drausminės nuobaudos skyrimo procedÅ«rÄ (ir bÅ«tent todėl telefonu skambino įstaigos pirmininkui S. A.). Teismas darė iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovui iÅ¡ esmės buvo žinoma apie pradėtÄ drausminės nuobaudos skyrimo procedÅ«rÄ , tačiau ieÅ¡kovas pats tiesiogiai nesusisiekė su darbdaviu, jo įgaliotais atstovais, nesiekė teikti paaiÅ¡kinimų. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė kaip neįrodytus ieÅ¡kovo argumentus, kuriais nurodoma neva itin netikėtÄ ieÅ¡kovo atleidimÄ iÅ¡ darbo, nesudarymÄ galimybės pasiaiÅ¡kinti ir patirtÄ neturtinę žalÄ .

                                               III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai                                                                    Apeliantas T. S. nesutinka su sprendimo dalimi, kuria teismas atmetė IeÅ¡kovo reikalavimÄ dėl vidutinio darbo užmokesčio už visÄ priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ nuo atleidimo iÅ¡ darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priteisimo.

Be to, apeliantas nesutinka su sprendime nurodytais teismo vertinimais, neva apeliantas atsakovo atžvilgiu elgėsi nesÄ Å¾iningai, nes žinodamas apie numatomÄ jo atleidimÄ , pats nesiekė duoti paaiÅ¡kinimų. Nors apeliantas neginčija sprendimo dalies, kuria buvo atmestas jo praÅ¡ymas priteisti neturtinę žalÄ (o bÅ«tent nurodyti teismo argumentai ir buvo vienintelis teismo nurodytas pagrindas reikalavimui dėl neturtinės žalos atmesti), tačiau mano, jog apeliacinės instancijos teismas turėtų pasisakyti dėl nurodytų pirmosios instancijos teismo teiginių nepagrįstumo.                              Sprendime pirmosios instancijos teismas konstatavo tiek drausminės nuobaudos (t.y. atsakovo pirmininko 2013 m. gegužės 28 d.

įsakymo Nr. 5-17 ir Å¡iuo įsakymu IeÅ¡kovui skirtos drausminės nuobaudos - atleidimo iÅ¡ darbo) skyrimo, tiek ir apelianto atleidimo iÅ¡ darbo neteisėtumÄ . Apeliantas su teismo argumentais Å¡iais klausimais pilnai sutinka ir dėl jų nepasisako. Apelianto nuomone, teismas, spręsdamas, jog jis negali bÅ«ti grÄ Å¾intas į pirmesnes pareigas, netinkamai aiÅ¡kino ir taikė LR DK 300 str. 4 d. nuostatas ir be pagrindo nepriteisė iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovui kompensacijos už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ , tokiu bÅ«du iÅ¡ esmės paneigdamas teismų praktikoje formuluojamus vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ tikslus.

Apelianto nuomone, teismas neteisingai vertino jo gaunamÄ darbo užmokestį kitoje darbovietėje, lygino jo dydį su apelianto darbo užmokesčiu pas atsakovÄ , todėl priėmė neteisėtÄ ir nepagrįstÄ sprendimo dalį.                                 LR DK 300 str. 4 d. nustatyta, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbÄ negali bÅ«ti grÄ Å¾inamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panaÅ¡ių priežasčių arba dėl to, kad jam gali bÅ«ti sudarytos nepalankios sÄ lygos dirbti, tai priima sprendimÄ pripažinti darbo sutarties nutraukimÄ neteisėtu ir priteisia darbuotojui LR DK nustatyto dydžio iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ nuo atleidimo iÅ¡ darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumÄ už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje.

Apelianto nuomone, teismas negalėjo Å¡ioje byloje taikyti prieÅ¡ tai einančiame sakinyje paryÅ¡kintos LR DK 300 str. 4 d. nuostatos dalies, kadangi, ji gali bÅ«ti taikoma tik tais atvejais, kai darbuotojas įsidarbina laikotarpiu nuo neteisėto atleidimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos, tačiau jokiu bÅ«du Å¡ia nuostata negali bÅ«ti paneigiama darbuotojo teisė į atlyginimÄ už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ , kai darbuotojas kitoje darbovietėje dirbo dar iki atleidimo, kuris yra ginčijamas.                 Teismų praktikoje yra pripažįstama dvilypė atlyginimo už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ priteisimo paskirtis: tai yra kompensacinio pobÅ«džio iÅ¡moka darbuotojui skirta atlyginti darbuotojui jo prarastas pajamas (patirtus nuostolius) ir pritaikyti turtinę sankcijÄ darbdaviui už darbo įstatymų ir darbuotojo teisių pažeidimÄ , kuri turi ir prevencinę reikÅ¡mę.

Akivaizdu, jog tokia atlyginimo už priverstinę pravaikÅ¡tÄ prigimtis akivaizdžiai suponuoja, jog darbuotojui turi bÅ«ti kompensuotas jo turėtas prarastų pajamų netekimas. Spręsdamas dėl pajamų darbuotojui kompensavimo, teismas, privalo teisingai pasirinkti atskaitos taÅ¡kÄ , kokias ir kokiais konkrečiais momentais buvusias pajamas lyginti siekiant nustatyti, kokias pajamas darbuotojas prarado.                Apelianto nuomone, teismas, vertindamas darbuotojo prarastas pajamas dėl neteisėto atleidimo iÅ¡ darbo, privalo kaip atskaitos taÅ¡kÄ vertinti darbuotojo padėtį jo neteisėto atleidimo metu, o ne bet kuriuo kitu metu arba metu, kuris nėra susijęs su darbuotojo atleidimu.

Taigi, teismas privalo vertinti visas darbuotojo pajamas jo neteisėto atleidimo metu, o vėliau vertinti tokias pajamas teismo sprendimo priėmimo metu. PrieÅ¡ingu atveju, t.y. teismui ignoruojant tam tikras darbuotojo pajamas jo atleidimo metu, tačiau tas pajamas vertinant teismo sprendimo priėmimo metu, iÅ¡ esmės yra nevienodai, nenuosekliai ir visiÅ¡kai nepagrįstai taikomas įstatymas, lyginamos skirtingos pajamos, be to, taip aiÅ¡kinamas įstatymÄ teismas iÅ¡ esmės paneigia tiek kompensacijos už priverstinę pravaikÅ¡tÄ kompensacinę, tiek ir prevencinę prasmę, teisės aktus aiÅ¡kina neteisėtai siaurinamai darbuotojo atžvilgiu.        Šioje byloje teismas teisingai konstatavo, jog apeliantas jo atleidimo iÅ¡ atsakovo metu buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje, t.y. dirbo kitoje darbovietėje nuo 2006 m. lapkričio 22 d. ir dirba joje iki Å¡iol.

Tačiau visiÅ¡kai nepagrįstai kitame darbe gaunamas pajamas vertino tik sprendimo priėmimo metu, neteisėtai ir nemotyvuotai ignoruodamas aplinkybę, jog atitinkamas pajamas apeliantas gavo, t.y. nurodytoje darbovietėje dirbo, ir jo neteisėto atleidimo iÅ¡ darbo metu. Priimdamas sprendimÄ teismas privalėjo arba vertinti visas apelianto iÅ¡ darbo santykių gaunamas pajamas tiek atleidimo metu, tiek ir teismo sprendimo priėmimo metu, arba konstatavęs, jog laikotarpiu nuo atleidimo dienos iki sprendimo priėmimo dienos apeliantas naujai neįsidarbino, tiek atleidimo, tiek ir teismo sprendimo priėmimo metu vertinti tik pajamas, kurias apeliantas gavo iÅ¡ atsakovo.

Bet kuriuo iÅ¡ Å¡ių atvejų teismas bÅ«tų lyginęs lygiavertes ir teisingai apskaičiuotas sumas, o lygindamas apelianto pajamas sprendimo priėmimo metu tik su dalimi jo gautų pajamų jo atleidimo metu, teismas nepagrįstai pažeidė teisę į kompensacinio pobÅ«džio iÅ¡mokÄ , ydingai aiÅ¡kino ir taikė LR DK 300 str. 4 d., dėl ko konstatavo, jog atsakovas, nors ir pažeidęs apelianto atleidimo iÅ¡ darbo tvarkÄ , neprivalo jam sumokėti jokio atlyginimo už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ .

Dėl to Å¡i sprendimo dalis yra naikintina, o apeliacinės instancijos teismas turėtų Å¡ioje dalyje priimti naujÄ sprendimÄ - priteisti apelianto naudai vidutinį darbo užmokestį už visÄ priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ .       Teismas, priimdamas Å¡iÄ sprendimo dalį, ydingai iÅ¡aiÅ¡kinęs LR DK 300 str. 4 d. nuostatÄ , nors ir konstatavęs darbo įstatymų ir įstatymų pažeidimÄ iÅ¡ atsakovo pusės, iÅ¡ esmės apeliantÄ pastatė į blogesnę padėtį, nei jam garantuoja įstatymas, be to, atsakovas, nors ir pažeidęs teisės aktų reikalavimus bei apelianto teises, iÅ¡vengė bet kokių neigiamų pasekmių, t. y., atsakovas turėtų iÅ¡mokėti apeliantui tik iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ , tačiau neprivalo mokėti daugiau jokių sumų, nors iÅ¡ esmės dėl atleidimo iÅ¡ darbo apeliantas prarado dalį savo pajamų (darbo užmokestį pas atsakovÄ ), t. y. atsakovas, net ir pažeidęs įstatymus, „atsikratė“ darbuotojo pigiau, nei jam bÅ«tų kainavęs toks atleidimas ne dėl darbuotojo kaltės (LR DK 129 str.), o darbuotojas negavo dalies jam priklausančių sumų.

Apelianto nuomone, tokiu bÅ«du sprendimu buvo pažeisti teisingumo principai (teisės pažeidimo atveju pažeidėjas negali tikėtis palankesnių pasekmių sau, nei analogiÅ¡koje situacijoje vykdydamas įstatymines pareigas) bei iÅ¡balansuotas socialinis teisingumas nepagrįstai paneigiant darbuotojo teisę į prarastų pajamų dydžio kompensacijÄ . Atsižvelgiant į specifinę darbuotojo padėtį civiliniame procese ir teismo pareigÄ aktyviai dalyvauti darbo ginče, apelianto nuomone, apeliacinės instancijos teismas turėtų naikinti skundžiamÄ sprendimo dalį.                      Teismas visiÅ¡kai nepagrįstai darė iÅ¡vadÄ , jog apeliantas buvo nesÄ Å¾iningas, kadangi neva žinodamas dėl ketinimų jį atleisti, nesiėmė aktyvių veiksmų ir pats savo iniciatyva nesiekė pateikti paaiÅ¡kinimų.

Apeliantas visiÅ¡kai nesupranta, kuo remiantis teismas padarė tokias iÅ¡vadas - pats apeliantas aiÅ¡kiai nurodė, jog apie ketinimus jį atleisti jis nieko nežinojo, tik girdėjo kalbas, kad aplinkybė, jog jį pavadavo tėvas, sukėlė neigiamÄ reakcijÄ . Kadangi toks pavadavimas buvo ne pirmÄ kartÄ (t. y. apeliantas suvokė, jog jokio darbo drausmės pažeidimo jis nepadarė), apeliantas neturėjo pagrindo manyti, kad tai gali pasibaigti jo atleidimu, nes apie jokį naujÄ draudimÄ pavaduoti jam nebuvo praneÅ¡ta, todėl visiÅ¡kai nepagrįstai teismas darė iÅ¡vadÄ , jog dėl kažkokių nežinomų priežasčių, iÅ¡girdęs kalbas apie neigiamÄ reakcijÄ Ä¯ jo pavadavimÄ (tačiau tikrai ne apie atleidimÄ ), negavęs jokio nurodymo iÅ¡ darbdavio, privalėjo savo iniciatyva atvykti ir kažkÄ paaiÅ¡kinti.

Tokia informacija apeliantÄ nustebino, kadangi iki tol nė karto tokios problemos nebuvo kilusios, nors pavadavimas buvo ne kartÄ , todėl natÅ«ralu, jog minėta informacija pasidalino su savo tėvu, kuris, savo ruožtu pabandė pasiaiÅ¡kinti realiÄ situacijÄ . Apklausiant liudininkÄ V. S. teismo posėdžio metu, teismas detaliau net nesiaiÅ¡kino, kÄ konkrečiai apeliantas pasakė tėvui, tačiau sprendime vis tik padarė kategoriÅ¡kas iÅ¡vadas apelianto atžvilgiu. Teismo posėdžio metu, nei liudininkai, nei atsakovo atstovai neginčijo aplinkybės, jog pats atsakovas iÅ¡ esmės nesiėmė jokių veiksmų, kuriais patvirtintų, jog tokios sklandžiusios kalbos yra pagrįstos, t. y. per visÄ laikotarpį, kurį atsakovas ėjo į darbÄ laikotarpiu nuo dienos, kuomet apeliantÄ pavadavo tėvas V.

S., iki jo atleidimo dienos, nesiėmė jokių veiksmų, kad gautų bet kokius apelianto paaiÅ¡kinimus dėl susidariusios situacijos, todėl yra nepagrįsta ir neteisinga konstatuoti neva buvusius apelianto pažeidimus detaliai ir nuodugniai neiÅ¡siaiÅ¡kinus visų su tuo susijusių aplinkybių ir iÅ¡ esmės perkelti darbuotojui atsakomybę už darbdavio pareigas (t.y. pareigas nurodyti pasiaiÅ¡kinti ir .t.t.).                          Atsakovas pateikė atsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ , kuriame nurodė, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, prašė jį atmesti.

LAT dar iki 300 str. įsigaliojimo, t. y. iki 2013-01-01, pasisakė dėl 297 str. 4 d. taikymo priteisiant priverstinę pravaikÅ¡tÄ ar jÄ mažinant, yra nurodęs, kad LR DK 297 str. 4 d. numatyta sankcija, kuri turi bÅ«ti proporcinga darbuotojo gaunamoms pajamoms ir nesukelti įmonei nemokumo pasekmių. „Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje D. L. v. UAB „Fleming baldai“ bylos Nr. 3K-3-82/2008, konstatuota, kad darbdaviui už darbo teisėje nustatytų reikalavimų nesilaikymÄ skiriama sankcija gali bÅ«ti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama; proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis „bÅ«tų adekvatus pažeidimo pobÅ«džiui ir jo padariniams; proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sÄ Å¾iningumo principu aspektas;

šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pažymėjo, kad neadekvačios sankcijos taikymas tokiais atvejais pažeistų ne tik išvardytus teisės principus, bet ir galėtų padaryti žalos kitų asmenų interesams, kaip antai: kai kuriais atvejais dėl neproporcingai didelių sankcijų darbdavys galėtų tapti nemokus, dėl to nukentėtų kiti įmonės darbuotojai ir kreditoriai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D.

L. v. UAB „Fleming baldai“ bylos Nr. 3K- 3-82/2008; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. M. v. UAB „Swiss logistic” bylos Nr. 3K-3-267/2008; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje F. B., G. R. v, UAB „Neo ranga“ bylos Nr. 3K-3-365/2010; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis priimta civilinėje byloje D. G. v. A. V. IÄ®, bylos Nr. 3K-3-545/2010V).                            LAT pažymėjo, kad priteisiant iÅ¡mokÄ už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ , o taip pat jÄ mažinant, privalu atsižvelgti ne tik į darbuotojo gautÄ vidutinį darbo užmokestį atsakovo įmonėje, bet ir į Å¡alis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, t. y., darbuotojo nepertraukiamo darbo staÅ¾Ä , Å¡alių tarpusavio santykių pobÅ«dį, konfliktiÅ¡kumÄ , taip pat į aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir jos priežastis.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, mažindamas priteistinÄ iÅ¡mokÄ vieno argumento pagrindu, dėl to, kad ieÅ¡kovas įsidarbino kitoje įmonėje, nukrypo nuo LAT praktikos ir neatsižvelgė į tai, jog iÅ¡mokos mažinimas galimas iÅ¡skirtiniais atvejais, kai nustatytų aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad jos nesumažinus bÅ«tų pažeisti proporcingumo, protingumo, sÄ Å¾iningumo principai ir iÅ¡kreipta garantijos darbuotojui esmė bei tikslai (Civilinė byla Nr. 3K-3-371/2012).

                                  Atsižvelgiant ir į ieÅ¡kovo požiÅ«rį į darbÄ , bei į tai, kad pats lyg ir netiesiogiai pripažino, kad jo elgesys leidžiant vietoj savęs dirbti savo tėvui, nevisiÅ¡kai atitinka teisės reikalavimus, taip pat ir į tai, kad atsakovas yra ne pelno siekianti įstaiga, į ieÅ¡kovo gaunamas pajamas, teismas tinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias darbo užmokesčio už priverstinę pravaikÅ¡tÄ priteisimÄ .

                                                                 IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados                     Ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmos instancijos teismo sprendimas keistinas.                 Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str.

įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimÄ tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Å iuo atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Apeliacinis skundas nagrinėjamas apelianto skundo ribose.                    Apeliantas iÅ¡ esmės skundžia pirmos instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas jo reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ . Apeliaciniame skunde ieÅ¡kovas taip pat nurodė, kad jis nesutinka su teismo vertinimu, neva apeliantas atsakovo atžvilgiu elgėsi nesÄ Å¾iningai, nes neva žinodamas apie numatomÄ atleidimÄ , pats nesiekė duoti paaiÅ¡kinimų ir panaÅ¡iai.

Apeliantas nurodė, kad jis neskundžia teismo sprendimo dalies, kuria atmestas reikalavimas priteisti neturtinę žalÄ , tačiau apeliantas mano, kad apeliacinės instancijos teismas turėtų pasisakyti dėl nurodytų pirmos instancijos teismo teiginių nepagrįstumo.                     Dėl Darbo kodekso 300 str. 4 d. numatyto vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ priteisimo                  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad kompensacija už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ â€“ viena iÅ¡ įstatymo nustatytų garantijų darbuotojui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija yra iÅ¡aiÅ¡kinusi, kad DK 297 straipsnyje (Ä®statymo redakcija galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) numatytos iÅ¡mokos paskirtis – kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iÅ¡ darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iÅ¡ darbo negautas lėšas. Kasacinis teismas aiÅ¡kindamas kompensacijos už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ paskirtį bei esmę, ne kartÄ yra nurodęs, kad kompensacija (vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui už priverstinės pravaikÅ¡tos laikotarpį priteisimas) atlieka socialinę funkcijÄ , saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo, užtikrina dėl neteisėtų darbdavio veiksmų negautų pragyvenimui bÅ«tinų lėšų kompensavimÄ .

Iš šios įstatyme įtvirtintos garantijos darbuotojui paskirties ir tikslų išvestinas jos esminis požymis – kompensacija už praradimus, todėl ji negali būti neadekvati, o jos dydis negali paneigti socialinės funkcijos kompensuoti tai, kas buvo prarasta.                               Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmos instancijos teismas neteisingai vertino aplinkybes ir netinkamai aiškino ir taikė Darbo kodekso 300 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Kaip matyti iÅ¡ byloje esančių Sodros duomenų, ieÅ¡kovas jau nuo 2006 metų lapkričio 22 d. (kartu su darbu atsakovo darbovietėje) dirbo (dirba) ir UAB „Autodalys“ bei gauna atlyginimÄ , todėl tai, kad ieÅ¡kovas dirbdamas pas atsakovÄ , tuo pačiu metu dirbo ir kitoje įmonėje ir/ar kitoje darbo vietoje gavo didesnį atlygį nei atsakovo darbovietėje, nesudaro pagrindo vertinti, kad yra pagrindas nepriteisti DK 300 str. 4 d. numatytÄ vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ .

Kaip teisingai nurodė apeliantas, DK 300 str. 4 d. nuostata „arba darbo užmokesčio skirtumÄ už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje“ galėtų bÅ«ti taikoma tik tuo atveju, jei buvęs atsakovas įsidarbintų kitoje darbovietėje nuo neteisėto atleidimo iÅ¡ atsakovo įmonės dienos, tačiau Å¡iuo atveju atsakovas kitame darbe dirbo dar iki atleidimo dienos, todėl tokia įstatymo nuostata nepaneigia darbuotojo teisės į atlyginimÄ už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ , kai atleidimas iÅ¡ darbo pripažintas neteisėtu.

Byloje pateikti duomenys, kad ieÅ¡kovo T. S. vidutinis mėnesinis atlyginimas 1168,07 Lt, vidutinis dienos atlyginimas 54,03 Lt. Nuo atleidimo iÅ¡ darbo dienos, 2013 m. gegužės 29 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (2014-03-31), vidutinis atlyginimas už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ sudarytų 11 788,76 Lt (neatskaičius mokesčių). Taikant DK 300 straipsnio 4 dalies sankcijÄ reikia įvertinti, ar darbuotojas neteisėto atleidimo iÅ¡ darbo metu turėjo papildomų pajamų, nagrinėjamu atveju, kaip jau pasisakyta, ieÅ¡kovas dirbo (dirba) ir kitame darbe, kuriame gavo darbo užmokestį, t.y. turi nuolatinių pajamų, tačiau tai nelaikytina papildomomis pajamomis, kadangi jis kitoje darbovietėje dirbo ir iki jo atleidimo.

Tačiau, nagrinėdamas ginÄÄ dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ priteisimo, teismas kiekvienu atveju individualiai įvertina konkrečios bylos aplinkybes ir nustato DK 300 str. 4 d. tikslus atitinkančios kompensacijos dydį. Kaip yra nurodęs Kasacinis teismas, svarstytina, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia Å¡io instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iÅ¡ darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus įstatyme nustatytos kompensacijos tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių bÅ«tų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, nepaneigia darbo teisinių santykių Å¡alių sÄ Å¾iningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis (DK 36 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D.

L. v. UAB ,,Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008; 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Benetienė v. 73-ioji DNSB „VirÅ¡uliÅ¡kės“, bylos Nr. 3K-3-363/2011). Nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į tai, ar darbuotojo atleidimo aplinkybės ir pagrindai netrukdė jam turėti kitų pajamų, ar per atleidimo laikÄ , kol vyko ginčas, darbuotojas tokių pajamų turėjo, ar jam dėl atleidimo iÅ¡ darbo buvo priteista neturtinė žala sudarytiems nepatogumams atlyginti, ar ginčas dėl atleidimo iÅ¡ darbo teisme buvo nagrinėjamas operatyviai.

Vykdant procesinio įstatymo reikalavimus, taip pat proceso Å¡alims bendradarbiaujant, priverstinės pravaikÅ¡tos laikas turi bÅ«ti neilgas. Ne visais atvejais bÅ«tų teisinga ir pagrįsta taikyti darbuotojo negautų pajamų visiÅ¡ko atlyginimo principÄ už sutrukdymÄ jam dirbti konkrečiame darbe. Darbuotojo praradimai dėl darbo netekimo pagal įstatymÄ â€“ DK 300 straipsnio 4 dalį – atlyginami iki darbuotojo pažeistos teisės dirbti atkÅ«rimo procedÅ«ros pabaigos, t. y. jo grÄ Å¾inimo į darbÄ , arba teismo sprendimo konstatavimo dėl darbo santykių pabaigos.

Tai yra įstatymo leidėjo nustatyta bendroji taisyklė ir situacija. Jeigu yra esminių nukrypimų nuo jos, kurie iÅ¡dėstyti pirmiau, teismas gali svarstyti, taip pat konkrečiu atveju spręsti ir pripažinti, kad kompensacija už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ gali bÅ«ti sumažinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-12-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-542/2011). Atsižvelgdama į tai, kas anksčiau iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Å¡iuo atveju egzistuoja pagrindas sumažinti ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovo priteistinÄ 11 788,76 Lt dydžio kompensacijÄ už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ nuo atleidimo dienos (2013-05-29) iki skundžiamo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (2014-03-31), kadangi ieÅ¡kovas per atleidimo laikÄ turėjo kitas pajamas (dirbo kitoje darbovietėje dar iki atleidimo iÅ¡ darbo), be to, ieÅ¡kovui priteista 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio iÅ¡eitinė iÅ¡moka, atsakovas yra ne pelno siekianti biudžetinė įstaiga.

Tačiau įvertinus aplinkybę, kad ieÅ¡kovo atleidimas iÅ¡ darbo pripažintas neteisėtu nesant drausminės atsakomybės – atleidimo iÅ¡ darbo pagrindo, jam nepriteista neturtinė žala dėl neteisėto atleidimo iÅ¡ darbo, nors kiekvienu atveju (net ir nesat pagrindų tokiai žalai priteisti) objektyviai darbuotojas patiria nepatogumus, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovo priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ nuo atleidimo dienos iki skundžiamo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos dydis yra mažintinas ne daugiau kaip trečdaliu, t. y. 3536,62 Lt, ir priteistina suma sudarytų 8252,14 Lt (neatskaičius mokėtinų mokesčių).                                    CPK 320 str. numato, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio  skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Apeliantas skunde nurodė, kad jis neskundžia pirmos instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas ieÅ¡kovo reikalavimas priteisti iÅ¡ atsakovo neturtinę žalÄ , tačiau jo nuomone, apeliacinės instancijos teismas turėtų pasisakyti dėl pirmos instancijos teismo teiginių netenkinant šį reikalavimÄ nepagrįstumo. Teisėjų kolegija vertina, kad apeliaciniu skundu ieÅ¡kovas neskundžia sprendimo dalies, kuria atmestas jo reikalavimas priteisti neturtinę žalÄ , tačiau nesutinka su pirmos instancijos teismo motyvais Å¡ioje sprendimo dalyje.

Pagal teismų praktikÄ , leidžiama skųsti ir sprendimo motyvus, todėl teisėjų kolegija pasisako ir dėl Å¡io apelianto argumento. Sutiktina su apelianto argumentu, kad pagal LR Darbo kodekso 240 str. 1 d., prieÅ¡ skiriant drausminę nuobaudÄ , darbdavys turi raÅ¡tu pareikalauti, kad darbuotojas raÅ¡tu pasiaiÅ¡kintų dėl darbo drausmės pažeidimo. Jei per darbdavio nustatytÄ terminÄ be svarbių priežasčių darbuotojas nepateikia pasiaiÅ¡kinimo, drausminę nuobaudÄ galima skirti ir be pasiaiÅ¡kinimo.

Pirmos instancijos teismas, vertindamas paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumÄ , nepasisakė dėl Å¡io argumento (dėl pasiaiÅ¡kinimo raÅ¡tu), tačiau atmesdamas reikalavimÄ priteisti neturtinę žalÄ , nurodė, kad darbuotojas nebuvo sÄ Å¾iningas ir žinodamas, apie pradėtÄ drausminės nuobaudos skyrimo procedÅ«rÄ , pats nesusisiekė su darbdaviu ir nesiekė teikti paaiÅ¡kinimų. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad įstatymas įpareigoja bÅ«tent darbdavį pareikalauti iÅ¡ darbuotojo raÅ¡tu pasiaiÅ¡kinti.

Pripažinus, kad darbuotojas tokio pasiaiÅ¡kinimo nepateikė be svarbių priežasčių, darbdaviui suteikta teisė skirti drausminę nuobaudÄ ir be tokio pasiaiÅ¡kinimo. Byloje nepateikta duomenų, kad ieÅ¡kovas bÅ«tų elgęsis nesÄ Å¾iningai ir/ar vengęs kokiu tai bÅ«du pasiaiÅ¡kinti. Todėl aukščiau nurodytas pirmos instancijos argumentas dėl ieÅ¡kovo nesÄ Å¾iningumo (ieÅ¡kovas pats nesusisiekė su darbdaviu, žinodamas apie pradėtÄ drausminės nuobaudos skyrimo procedÅ«rÄ ir nesiekė duoti paaiÅ¡kinimų) paÅ¡alinamas iÅ¡ sprendimo motyvuojamosios dalies.

                                      Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai šį reikalavimÄ atmetė, todėl papildo argumentacijÄ . Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog sprendžiant dėl darbdavio neteisėtais veiksmais padarytos neturtinės žalos darbuotojui, bÅ«tina įvertinti, kad darbuotojas darbo santykiuose paprastai yra silpnesnioji teisinių santykių Å¡alis, o darbdaviui, kaip stipresniajai darbo teisinių santykių Å¡aliai, suteikiama daugiau teisinių įgaliojimų sprendžiant dėl darbuotojo priėmimo į darbÄ , atleidžiant darbuotojÄ iÅ¡ darbo, tad keliami griežtesni teisių ir pareigų bei atsakomybės už darbo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų pažeidimus standartai, siekiant užkirsti keliÄ darbdaviui piktnaudžiauti įgalinimais.

Vertinant ieÅ¡kovo nurodytas aplinkybes neturtinei žalai priteisti (atleidimas iÅ¡ darbo ieÅ¡kovui itin netikėtas, viskas įvyko labai staiga, nebuvo pateiktas reikalavimas pasiaiÅ¡kinti, nebuvo sudarytos galimybės iÅ¡sakyti savo argumentus, iÅ¡ karto buvo įteiktas įsakymas apie atleidimÄ iÅ¡ darbo, ieÅ¡kovas patyrė emocinį Å¡okÄ , kadangi pas atsakovÄ dirbo beveik deÅ¡imt metų, juos siejo geri darbo santykiai), konstatuotina, kad ieÅ¡kovas nurodė tik bendras aplinkybes, visiÅ¡kai nekonkretizuodamas, kaip jos konkrečiai paveikė jį kaip asmenį, nepateikė jokių duomenų, konkrečių faktų ar kitų aplinkybių, kaip pasireiÅ¡kė jam nurodytas fizinis skausmas, dvasiniai iÅ¡gyvenimai ar panaÅ¡iai, t. y. ieÅ¡kovas visiÅ¡kai neįrodė tokios žalos atsiradimo fakto (CPK 178 str.).

Apsiriboti bendro pobÅ«džio argumentais įrodinėjant neturtinės žalos atsiradimo faktÄ ir dydį negalima, kadangi teismas neturi pagrindo konstatuoti priežastinio ryÅ¡io tarp ieÅ¡kovo nurodytų atleidimo iÅ¡ darbo aplinkybių bei jo minimų argumentų dėl neturtinės žalos patyrimo. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pats darbo netekimas darbdavio iniciatyva, tuo pačiu ir pragyvenimo Å¡altinio netekimas (Å¡iuo atveju sumažėjimas), neabejotinai sukelia neigiamus iÅ¡gyvenimus, kokius tai negatyvius emocinius potyrius, pagaliau vienokį ar kitokį stresÄ , nepatogumus, nuoskaudas, tačiau visos Å¡ios aplinkybės pačios savaime nesudaro pagrindo neturtinei žalai priteisti.

Kolegijos vertinimu, teisės pažeidimo pripažinimo faktas yra tinkama satisfakcija Å¡ių įvykių kontekste. Pagaliau ieÅ¡kovui priteista iÅ¡eitinė iÅ¡moka, vidutinis atlyginimas už priverstinę pravaikÅ¡tÄ bei pakeista atleidimo iÅ¡ darbo formuluotė, tokiu bÅ«du jo pažeistos teisės tinkamai apgintos kitais įstatyme numatytais darbuotojo teisių gynimo bÅ«dais.                                    Pakeitus pirmos instancijos teismo sprendimÄ , iÅ¡ naujo paskirstomos bylinėjimosi iÅ¡laidos (CPK 93 str. 5 d.).

IÅ¡ dalies patenkinus apeliacinį skundÄ ir ieÅ¡kovo reikalavimÄ priteisti vidutinį atlyginimÄ už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ patenkinus iÅ¡ dalies, iÅ¡ atsakovo priteistinas žyminis mokestis proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (nuo kurio mokėjimo ieÅ¡kovas yra atleistas), viso 387,73 Lt valstybei.                      Atsakovas pirmos instancijos teisme turėjo 968 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų advokato pagalbai apmokėti (b. l. 87 - 88). Atsižvelgiant į tai, kad ieÅ¡kovo ieÅ¡kinys netenkintas tik reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo dalyje bei iÅ¡ dalies patenkintas reikalavimas dėl vidutinio atlyginimo už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ priteisimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad teisinga ir protinga suma atsakovui už nepatenkintų reikalavimų dalį advokato pagalbai apmokėti bÅ«tų 300 Lt suma, kuri priteistina iÅ¡ ieÅ¡kovo (CPK 93 str.).

                    Atsakovas yra pateikęs duomenis, kad jis yra sumokėjęs 1210 Lt apeliacinėje instancijoje bylinėjimosi iÅ¡laidų už atsiliepimo į apeliacinį skundÄ suraÅ¡ymÄ (b. l. 119 - 120). Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas iÅ¡ esmės patenkintas, o priteistino vidutinio atlyginimo už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ dydį iÅ¡imtinai nustato teismas, todėl pagrindo priteisti atsakovui praÅ¡omas bylinėjimosi iÅ¡laidas apeliacinės instancijos teisme, nėra.                       Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 3 p., kolegija,                                                                                     n u t a r ė:

                       Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimÄ pakeisti ir rezoliucinę dalį iÅ¡dėstyti sekančiai: „IeÅ¡kinį tenkinti iÅ¡ dalies.                         Panaikinti vieÅ¡osios įstaigos „LASS Respublikinis centras“ pirmininko 2013 m. gegužės 28 d. įsakymÄ Nr. 5-17 ir Å¡iuo įsakymu ieÅ¡kovui T. S. skirtÄ drausminę nuobaudÄ â€“ atleidimÄ iÅ¡ darbo.

Pripažinti neteisėtu ieÅ¡kovo T. S. atleidimÄ iÅ¡ darbo. Laikyti, kad atsakovo vieÅ¡osios įstaigos „LASS respublikinis centras“ ir ieÅ¡kovo T. S. darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.                       Priteisti ieÅ¡kovui T. S., a/k (duomenys neskelbtini) iÅ¡ atsakovo vieÅ¡osios įstaigos „LASS Respublikinis centras“, įm. k. (duomenys neskelbtini), 4672,28 Lt iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ ir 8252,14 Lt vidutinį atlyginimÄ už priverstinės pravaikÅ¡to laikÄ , viso 12 924,42 Lt (neatskaičius mokesčių).

                       KitÄ ieÅ¡kinio dalį atmesti.                     Priteisti atsakovui vieÅ¡ajai įstaigai „LASS Respublikinis centras“ iÅ¡ ieÅ¡kovo T. S. 300 Lt iÅ¡laidų advokato pagalbai apmokėti.                         Priteisti iÅ¡ atsakovo vieÅ¡osios įstaigos „LASS Respublikinis centras“ 387,73 Lt žyminio mokesčio valstybei.“                     Atsakovo praÅ¡ymÄ priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas apeliacinės instancijos teisme atmesti.

                                                        Teisėjai                                                               Andrius Ignotas                                              Asta Radzevičienė                               Aldona Tilindienė