AS-525-46-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS525-46/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02448-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. sausio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos O. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. S. skundą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėja skundu (b. l. 1), kurį patikslino (b. l. 27−28) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją (toliau – ir Ministerija) imtis veiksmų, jog jos keliamas klausimas būtų tinkamai išspręstas, arba savo iniciatyva jos keliamą klausimą išspręsti kitu įstatymų numatytu būdu taip, kad jos tikslas būtų pasiektas, t. y. dėl Norvegijos Karalystės teismų susižinojimo keliant atsakomybės klausimą dėl šių nusikaltimų prieš pareiškėjos sūnų – dėl jo neteisėto gyvybės atėmimo, palaikų išniekinimo, palaikų kremavimo.

Pareiškėja taip pat pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti (b. l. 18).

Nurodė, kad 2012 m. kovo 20 d. raštu kreipėsi į Ministeriją dėl teismų susižinojimo Norvegijos Karalystėje, keliant atsakomybės klausimą dėl pareiškėjos sūnaus neteisėto gyvybės atėmimo – nužudymo, neteisėto palaikų išniekinimo – supūdymo ir neteisėto palaikų kremavimo – sudeginimo/sunaikinimo. 2012 m. balandžio 26 d. Ministerijos raštu buvo informuota, jog Ministerija neturi įgaliojimų vykdyti pareiškėjos pareiškimo. Su pareiškimu pateikti dokumentai grąžinti pareiškėjai. Kartu pareiškėja buvo informuota, kad jai reikalinga teisinė pagalba, jai pasiūlyta kreiptis į praktikuojančius teisininkus − advokatus. Pareiškėja kreipėsi į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, tačiau realios pagalbos nesulaukė. Teigė, kad Ministerijos ignoravo jos teisėtus interesus, jos pareiškimas jai grąžintas nepagrįstai, neteisėtai ir nemotyvuotai. Pabrėžė, kad Ministerijos elgesys turėtų būti vertinamas kaip neveikimas, nes vadovaujantis tiek nacionaliniais, tiek Europos Sąjungos aktais, Ministerija pareiškėjos pareiškimą turėjo persiųsti kompetentingai institucijai. Atkreipė dėmesį, kad į Ministeriją kreipėsi su konkrečiu klausimu – dėl Norvegijos teismų susižinojimo dėl nusikaltimo prieš žmogiškumą, o tai yra realus nusikaltimas, neturintis senaties termino.

Dėl prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti, paaiškino, kad yra neįgali ir netransportabili, todėl ne visada spėja laiku surinkti ir pateikti reikiamus dokumentus atitinkamoms institucijoms. Nurodė, kad 2012 m. gegužės 25 d. kreipėsi į Kauno teisinės pagalbos centrą, tačiau raštas buvo persiųstas kompetentingai tarnybai. Tarnybos advokatei nurodžius pareiškėjai atvykti pas ją, negalėjo patenkinti šio reikalavimo, tačiau reikiamus dokumentus yra nusiuntusi paštu. Pareiškėja prašė nušalinti šią advokatę, tačiau jos prašymas buvo persiųstas nekompetentingai institucijai nagrinėti. Kadangi vilkinamas pareiškėjos keliamas klausimas, dingsta siųsti dokumentai, savarankiškai kreipiasi į teismą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 16 d. nutartimi (b. l. 43−44) netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti skundą.

Teismas nurodė, jog iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad skundžiamą Ministerijos 2012 m. balandžio 26 d. raštą Nr. (423)R7-3236 pareiškėja gavo 2012 m. balandžio 30 d., todėl į teismą dėl šio rašto galėjo kreiptis iki 2012 m. gegužės 30 d. įskaitytinai. Pareiškėja į teismą kreipėsi ženkliai praleidusi terminą – 2012 m. rugsėjo 21 d. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėja skundo padavimo termino praleidimą sieja su neįgalumu, teisinės pagalbos pareiškėjai nesuteikimu, aplinkybe, kad ne visada spėja laiku surinkti reikimus dokumentus.

Nors pareiškėja daugiau nepateikia jokių konkrečių paaiškinimų ir įrodymų, kurie patvirtintų, kad jos sveikatos būklė ir toliau per visą minėtą daugiau nei keturių mėnesių laikotarpį išliko tokia sunki, jog ji negalėjo tvarkyti savo teisinių reikalų ir neturėjo galimybių skundą paduoti anksčiau, nedelsdama tokį ilgą laiko tarpą. Todėl pareiškėjos pateiktas paaiškinimas ir įrodymai nėra pakankami, kad būtų pripažinta, jog skundo padavimo terminas šiuo atveju buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodė, liga svarbia termino praleidimo priežastimi pripažintina tik tuo atveju, kai dėl jos asmens galimybės įgyvendinti savo teises buvo realiai apribotos (gulėjimas gydymo įstaigos stacionare ir pan.), jei ji buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo negalėjo išreikšti savo valios arba liga ribojo jo fizines galimybes tiek, kad jis negalėjo parengti skundo ir jo išsiųsti paštu ar pasirūpinti tinkamu savo atstovavimu.

Atsižvelgiant į tai, nurodė, kad teismo vertinimu, nenustačius objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių skundą paduoti laiku, pareiškėjos prašymas dėl skundo padavimo termino atnaujinimo dėl Ministerijos 2012 m. balandžio 26 d. rašto Nr. (423)R7-3236 panaikinimo netenkintinas, skundą atsisakytina priimti. Kartu teismas pažymėjo, jog skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus yra išvestinis iš pirmojo skundo reikalavimo, todėl atsisakius priimti pagrindinį reikalavimą, atsisakoma priimti ir išvestinį. Teismas, remdamasis ABTĮ nuostatomis, taip pat nurodė, kad skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai ir nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą atlikti konkrečius veiksmus.

Pareiškėjos skundo reikalavimas teismui savo iniciatyva pareiškėjos keliamą klausimą išspręsti kitu įstatymų numatytu būdu taip, kad jos tikslas būtų pasiektas, t. y. dėl Norvegijos Karalystės teismų susižinojimo keliant atsakomybės klausimą dėl šių nusikaltimų prieš žmogiškumą, įvykdytų jos sūnaus atžvilgiu: dėl jo neteisėto gyvybės atėmimo, palaikų išniekinimo, palaikų kremavimo yra painiai suformuluotas, neatitinkantis ABTĮ 88 str. numatytų galimų priimti sprendimų rūšių, iš jo nėra aišku, kokių teisinių pasekmių pareiškėja siekia, todėl negali būti priimtas nagrinėti teisme ir atsisakytinas priimti.

III. Pareiškėja pateikė atskirąjį skundą, kuriuo teismo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 16 d. nutartį ir priimti naują sprendimą arba savo iniciatyva pareiškėjos keliamą klausimą išspręsti kitu įstatymu numatytu būdu.

Teigia, kad teismas neatsižvelgė į pagrindinį pareiškėjos pateiktą motyvą dėl praleisto termino atnaujinimo – pareiškėja kreipėsi į atitinkamas institucijas dėl Ministerijos veiksmų – neveikimo pareiškėjos atžvilgiu apskundimo, tačiau jos jokių veiksmų nesiėmė. Dėl šių, nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, pareiškėja praleido terminą skundui paduoti. Atkreipia dėmesį, jog yra neįgali, o tai vertintina kaip papildomas pagrindas atsižvelgti į susiklosčiusią situaciją. Teigia, kad teismas skundžiamoje nutartyje nagrinėjo tik vieną iš termino praleidimo aplinkybių – pareiškėjos ligą. Pastebi, kad teismas neįvykdė ABTĮ 37 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos pareigos atsisakant priimti skundą nurodyti į kokią instituciją pareiškėjas turi kreiptis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimis numato, jog pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1−7 punktuose.

Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (2012 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012). Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Pareiškėja, kaip svarbias termino atnaujinimo priežastimis nurodo neįgalumą ir institucijų, į kurias ji kreipėsi norėdama apskųsti atsakovo veiksmus, neveikimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas kreipėsi į netinkamas institucijas ar kitaip netinkamai gynė savo teises, negali būti pripažinta svarbia aplinkybe termino skundui paduoti atnaujinimui (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. AS8-339/2007; AS10-335/2007, Nr. TA8-35/2007, Nr. AS442-303/2008, Nr. AS442-615/2008, Nr. AS146-191/2010). Pareiškėjo sprendžiami atstovavimo klausimai paprastai taip pat nėra pripažįstami svarbia priežastimi, kuri gali būti pagrindas atnaujinti praleistą terminą. Be to, operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar skundas paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo.

Byloje nustatyta, jog atsakovo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. (423)R7-3236 pareiškėja gavo 2012 m. balandžio 30 d. (b. l. 34), tačiau skundą Vilniaus apygardos teismui pateikė tik 2012 m. rugsėjo 21 d (b. l. 14), t. y. praėjus beveik penkiems mėnesiams nuo skundžiamo atsakovo sprendimo gavimo dienos.

Pareiškėja pateikė įrodymų, kad tarp skundžiamo sprendimo gavimo ir skundo teismui pateikimo dienos kreipėsi dėl teisinės pagalbos į pirminę teisinę pagalbą teikiančią advokatę, kuri pareiškėjai nurodė atvykti į Pirminės teisinės pagalbos tarnybos biurą (b. l. 19−24). Byloje taip pat yra medicininė pažyma patvirtinanti, kad dėl sveikatos būklės – pareiškėja turi visišką negalią, jai reikalinga pastovi slauga, ji yra netransportabili (b. l. 13) – pareiškėja negalėjo įgyvendinti advokatės nurodymo ir atvykti į pirminės teisinės pagalbos konsultaciją. Kartu atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjos pateiktas prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą (b. l. 11) ir Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimai, kuriais tokią pagalbą suteikti atsisakyta (b. l. 4−10) yra 2008 m. vasario mėnesio, todėl bylos nagrinėjimo ribose nėra aktualūs ir negali būti vertinami kaip įrodymai.

Įvertinus bylos medžiagą pastebėtina, kad, kaip nurodyta viename iš advokatės raštų pareiškėjai, pirminės teisinės pagalbos teikimo tvarka pareiškėjai ne kartą buvo išaiškinta ankstesniuose tarnybos atsakymuose (b. l. 20a). Be to, paskutiniame pirminės teisinės pagalbos advokatės atsakyme pareiškėjai buvo dar kartą paaiškinta apie teisinės pagalbos teikimo tvarką, bei nurodyta, kad paaiškėja dėl savo sveikatos būklės negalinti pati atvykti į pirminę teisinės pagalbos konsultaciją, turi įgalioti kitą asmenį, galintį atvykti į konsultaciją pareiškėjai rūpimais klausimais. Kartu pareiškėjai paaiškinta, kad asmeniškas pareiškėjos ar jos atstovo atvykimas į konsultaciją reikalingas tam, kad būtų užpildytas prašymas teikti teisinę pagalbą, turintis būti asmeniškai pasirašytas (b. l. 23b).

Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjai buvo žinoma teisinės pagalbos teikimo tvarka, ji negalėjo pagrįstai tikėtis, kad nepaisant anksčiau pateiktų atsakymų dėl teisinės pagalbos suteikimo tvarkos, bus taikoma išimtis ir teisinė pagalba teikiama susirašinėjant paštu. Nepaisant to, ir gavusi šį raštą, pareiškėja ir toliau delsė pati kreiptis skundu į teismą ar įgalioti asmenį nuvykti į teisinę konsultaciją. Teismui skundą pateikė tik 2012 m. rugsėjo 24 d.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog įvertinus bylos medžiagą, pastebėtina, jog pareiškėja gana aktyviai teikė paklausimus, prašymus, skundus įvairioms institucijoms. Tai leidžia daryti išvadą, jog ji pakankamai gerai suprato ir įgyvendino savo teises. Dėl šios priežasties, nėra suprantamas ir pateisinamas pareiškėjos delsimas beveik penkis mėnesius nuo skundžiamo atsakovo rašto gavimo dienos asmeniškai paštu pateikti skundą teismui.

Nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog pareiškėją terminą praleido dėl nuo jos valios priklausančių priežasčių, gindama savo teises nebuvo pakankamai aktyvi, dėl to žymiai praleido skundo padavimo terminą, kuris, nenustačius svarbių priežasčių jo atnaujinimui, negali būti atnaujintas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjos O. S. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė