2013-08-05 Nr. AB-4060-3-61-3-01253-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-351/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01253-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Konversas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Konversas“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Konversas“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b.l. 1–2), prašydamas panaikinti atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir atsakovas, NTAKD, Departamentas) 2012 m. balandžio 16 d. nutarimą Nr. ATK2-93/12 (toliau – ir Nutarimas), kuriuo pareiškėjui už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ, Įstatymas) 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimą paskirta 500 litų bauda.

Pareiškėjas paaiškino, jog NTAKD, nagrinėdamas galimai padaryto administracinės teisės pažeidimo bylą, neatsižvelgė į tai, kad Telšių rajono apylinkės teismas iki 2012 m. balandžio 16 d. nebuvo išnagrinėjęs administracinės teisės pažeidimo bylos Nr. A2.8.-372-671/2012 dėl pareiškėjo darbuotojos galimai padaryto pažeidimo, o tai prieštarauja teisės normoms, įtvirtintoms Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 6 straipsnyje.

Teigė, jog NTAKD vadovavosi tik Telšių apskrities VPK surašytu administracinės teisės pažeidimo protokolu, Telšių apskrities VPK pareigūnų ir liudininkų rašytiniais paaiškinimais, pranešimais ir nevertino aplinkybių, nurodytų UAB „Konversas“ pardavėjų R. K. ir V. M. rašytiniuose paaiškinimuose. Pažymėjo, jog NTAKD neatsižvelgė į tai, kad administracinio pažeidimo byloje nebuvo tiesioginių įrodymų, patvirtinančių UAB „Konversas“ pardavėjų R. K. ir V. M. veiksmus, taip pat negalėjo konstatuoti administracinio teisės pažeidimo, kadangi pažeidimo konstatavimas yra galimas tik esant neginčijamiems įrodymams arba įsiteisėjusiam teismo sprendimui dėl padaryto pažeidimo.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į pareiškėjo UAB „Konversas“ skundą (b.l. 27–31) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, jog byloje neginčijama, kad alkoholinius gėrimus pirkėjas A. S. išsinešė iš pareiškėjui priklausančios kavinės-baro, esančios (duomenys neskelbtini). AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimo sudėtis yra formali, o reikalavimas imperatyvus. Nurodė, jog užtenka, kad būtų nustatytas juridinis faktas, kad pareiškėjas pardavė alkoholinius gėrimus, kurie buvo neatidarytoje pakuotėje ir / ar nevartoti vietoje.

Pažymėjo, jog 2011 m. spalio 11 d. AKĮ 2, 3, 18, 22, 29, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei AKĮ papildymo 161 straipsnio įstatymo projekto aiškinamajame rašte (Nr. XIP-744(2) nurodoma, kad įstatymo projektu nustatyta įmonių pareiga užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai nebūtų išsinešami iš viešojo maitinimo vietų. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, iškeldamas savo individualius komercinius interesus prieš įstatymą ir viešąjį interesą, sąžiningos konkurencijos principus, pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto reikalavimus.

Atsakovas pareiškėjo argumentus dėl aplinkybių, nurodytų pardavėjų R. K. ir V. M. rašytiniuose paaiškinimuose, nevertinimo vertino kritiškai. Nurodė, jog pareiškėjo atstovės pardavėjos R. K. 2012 m. kovo 18 d. rašytiniame paaiškinime nurodoma, kad „parduodant alkoholinius gėrimus, taip pat ir minėtą sidrą „Extrim“, 1,5 1 talpos, butelio kamštelį atsuka, kamštelio neatiduoda. Kadangi tuo metu kavinėje-bare buvo daug lankytojų, galėjo nepastebėti, kaip buvo išsineštas parduotas sidras“. Pareiškėjo atstovių 2012 m. kovo 20 d. rašytiniuose paaiškinimuose papildomai nurodyta aplinkybė, kad, prieš paduodamos ir atsukdamos kiekvieną alkoholinių gėrimų butelį, pirkėją visada informuoja, kad juos jis privalo vartoti vietoje, o nesutinkantiems to daryti, alkoholinių gėrimų neparduoda, nepanaikina pažeidimo fakto ir bendrovės atsakomybės už padarytą pažeidimą, kadangi bendrovė neužtikrino teisės aktų laikymosi. Pažymėjo, jog alkoholinio gėrimo taros ne tik atidarymas, bet ir pilstymas, jų pateikimas stiklinėse, taurėse, bokaluose, stikliukuose ir pan. yra neatsiejama įprasto viešojo maitinimo veikla. Atsakovo nuomone, pareiškėjas viešojo maitinimo vietoje vykdė prekybą alkoholiniais gėrimais ne vartoti vietoje, o išsinešti, nesiėmė visų galimų veiksmų užtikrinti įstatyme numatytos imperatyvios pareigos – prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku (nuo 22 iki 8 val.) tik vartoti vietoje.

Nurodė, jog fizinio ir juridinio asmens atsakomybės klausimai sprendžiami atskirai ir vienas kitam įtakos nedaro – už tą patį AKĮ pažeidimą administracinėn atsakomybėn gali būti patrauktas fizinis ir juridinis asmuo. Atsakovas teigė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. kovo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A15-39/2005 pažymėjo, jog juridiniai asmenys savo veiklą vykdo per savo atstovus bei darbuotojus, kurių teisės aktus pažeidžiantys veiksmai sąlygoja juridinio asmens atsakomybę. Tuo atveju, jei už tą patį AKĮ pažeidimą atsakomybėn trauktini fizinis ir juridinis asmenys, tuomet kiekvieno iš jų atsakomybės klausimai sprendžiami atskirai, todėl vienas kitam įtakos nedaro. Nurodė, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką bylos nagrinėjimas nestabdomas tuo pagrindu, kad nepriimtas galutinis sprendimas fizinio asmens atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo byloje ir tai bylos išsprendimui reikšmės neturi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-688/2011, 2011 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1377/2011).

Atsakovas pabrėžė, jog priimant ginčijamą Nutarimą nei materialinės, nei procesinės teisės normos nebuvo pažeistos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimu (b. l. 68–72) pareiškėjo UAB „Konversas“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, pažymėjo, jog pareiškėjui priklausančioje kavinėje-bare, esančioje (duomenys neskelbtini), kavinės-baro pardavėja-kasininkė R. K. 2012 m. kovo 18 d. apie 0.42 val. pardavė A. S. alkoholinį gėrimą – 1,5 l talpos butelį sidro „Extrim“ (braškių skonio), 6 proc. alk. tūrio, atidarytame butelyje, už 8,99 litų, kurį pirkėjas A. S. iš kavinės-baro, esančio (duomenys neskelbtini) šiai, išsinešė. A. S. 2012 m. kovo 18 d. rašytiniame paaiškinime nurodė, kad pardavėja padavė jam atsuktą alkoholinį gėrimą kartu su vienkartine stikline bei pasakė, jog alkoholis turi būti vartojamas vietoje, tačiau jis informavo pardavėją apie ketinimą išsinešti nupirktą alkoholinį gėrimą, pardavėja dėl gėrimo išsinešimo neprieštaravo, pasakiusi „kaip tik nori”. Administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. A2.8-372-671/2012, kurioje buvo sprendžiamas pardavėjos R. K. atsakomybės klausimas, nagrinėjimo metu apklaustas kaip liudytojas A. S. savo pirminius parodymus keitė, nurodydamas, kad nupirktą sidrą iš parduotuvės išsinešė be pardavėjos leidimo, kadangi nepatiko kavinės-baro lankytojų draugija. Remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, jog Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutarimas, priimtas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.8-372-671/2012, yra įsiteisėjęs.

Teismas pažymėjo, jog aplinkybę, kad 2012 m. kovo 18 d. apie 0.42 val. A. S. buvo parduotas atsuktas 1,5 l talpos butelis sidro „Extrim“ (braškių skonio), 6 proc. alk. tūrio, kurį jis kartu su vienkartine stikline išsinešė iš kavinės-baro, esančio (duomenys neskelbtini), patvirtina ir kartu su A. S. buvusio jo draugo A. M. 2012 m. kovo 21 d. paaiškinimas, tyrėjo V. P. 2012 m. kovo 18 d. tarnybinis pranešimas bei administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. A2.8-372-671/2012 nagrinėjimo metu apklaustų kaip liudytojų pareigūnų V. P., J. S. ir M. S. parodymai. Pareiškėjui priklausančioje kavinėje-bare, esančioje (duomenys neskelbtini), įvykio dieną dirbusios pardavėjos R. K. ir V. M. tiek savo 2012 m. kovo 18 d., 2012 m. kovo 20 d., 2012 m. kovo 23 d. paaiškinimuose, tiek administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. A2.8-372-671/2012 teismo posėdyje neneigė tos aplinkybės, kad 2012 m. kovo 18 d. apie 0.42 val. pardavė A. S. atsuktą 1,5 l talpos butelis sidro „Extrim“ (braškių skonio), 6 proc. alk. tūrio, kurį jis nepastebėtas galėjo išsinešti iš kavinės-baro, nes tuo metu viduje buvo daug lankytojų. Pardavėjos taip pat nurodė, kad prieš parduodamos gėrimus pirkėjams visada paaiškina, jog jie turi būti vartojami vietoje, o nesutinkantiems to daryti – alkoholinių gėrimų neparduoda.

Nurodė, jog UAB „Konversas“ 2009 m. spalio 20 d. yra išduota licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais Nr. 329 kavinėje-bare, esančiame (duomenys neskelbtini), įmonės veiklos rūšis – viešasis maitinimas, alkoholinių gėrimų pardavimo būdas – vartoti vietoje ir išsinešti šių grupių alkoholinius gėrimus: spiritinius gėrimus, alkoholinius kokteilius, vyną, fermentuotus gėrimus, alų.

Teismas pažymėjo, jog AKĮ (2011 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1911 redakcija, galiojanti nuo 2012 m. sausio 1 d.) 18 straipsnio 3 dalies 12 punktas nustato draudimą Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 (2011 m. kovo 30 d. nutarimo Nr. 372 redakcija, galiojanti nuo 2011 m. balandžio 3 d.) patvirtintų Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 32 punkte nustatyta, kad licencijų turėtojai privalo laikytis AKĮ ir kitų įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, šių taisyklių, Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisyklių, kitų teisės aktų, reguliuojančių prekybos alkoholio produktais tvarką, atsiskaitymą, mokesčių mokėjimą, taip pat sanitarijos ir privalomųjų higienos ir kokybės reikalavimų. Pažymėjo, jog licencijų verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turėtojų pateikiama informacija apie alkoholinių gėrimų pardavimo sąlygas turi būti teisinga, išsami, tiksli, aiški ir neprieštaraujanti galiojantiems teisės aktams. Taisyklių 35 punkte nustatyta, kad įmonė, turinti licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, privalo laikytis licencijoje nurodyto prekybos alkoholiniais gėrimais laiko. 2011 m. spalio 11 d. AKĮ 2, 3, 18, 22, 29, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei AKĮ papildymo 161 straipsniu įstatymo projekto aiškinamajame rašte Nr. XIP-744(2) nurodyta, jog įstatymo projektu nustatyta įmonių pareiga užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai nebūtų išsinešami iš viešojo maitinimo vietų.

Teismas pažymėjo, jog AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto sudėtis yra formali, t. y. tam, kad būtų konstatuotas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimas pakanka nustatyti pažeidimo, nurodyto šios normos dispozicijoje faktą – kad bendrovė pardavė alkoholinius gėrimus uždarytoje pakuotėje ir / ar nevartoti vietoje. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog šiuo atveju pareiškėjas pažeidė nustatytą draudimą, o nustatyto draudimo pažeidimo faktas yra pakankamas pagrindas taikyti ekonomines sankcijas. Be to, pažeidimo kvalifikavimui pakanka įrodymų, patvirtinančių alkoholinių gėrimų pardavimą, ir nereikia nustatyti asmens, padariusio teisės pažeidimą. Teismas pabrėžė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. kovo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A15-39/2005 pažymėjo, kad juridinis asmuo, kaip dirbtinai sukurtas teisės subjektas, pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, todėl jis visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą. Juridinio asmens atsakomybė negalima, jeigu nėra veiką padariusio fizinio asmens, realiais veiksmais padarančio konkrečią nusikalstamą veiką, priskiriamą juridiniam asmeniui. Nurodė, jog AKĮ 34 straipsnio 3 dalyje atsakomybė už šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų nesilaikymą nustatyta ūkio subjektui, o ne ūkio subjekto darbuotojui, kuris darbdavio vardu vykdo šią veiklą, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas, kad turėjo būti nustatytas kaltas asmuo, kuris padarė pažeidimą, yra nepagrįstas ir pažeidimo kvalifikavimui reikšmės neturi.

Pabrėžė, jog prekyba alkoholiniais gėrimais yra licencijuojama veikla, kuriai taikomi atitinkamai didesni reikalavimai, privalomi visiems tam tikra veikla užsiimantiems subjektams. Kokį priimtiną veikimo modelį pasirinks atskiras ūkio subjektas, siekdamas įgyvendinti įstatymo jam nustatytą pareigą prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku (nuo 22 iki 8 valandos) tik vartoti vietoje, yra ūkio subjekto diskrecijos teisė, joks konkretus elgesio modelis alkoholiu prekiaujančiai įmonei įstatymo nėra sureguliuotas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo teiginį, kad atsakovas turėjo atidėti bylos nagrinėjimą, kol Telšių rajono apylinkės teismas priims sprendimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.8.-372-671/2012, atmetė kaip nepagrįstą. Nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A62-2928/2011 pažymėjo, kad AKĮ, kaip specialus aktas, reguliuojantis klausimus, susijusius su ekonominių sankcijų dėl AKĮ nuostatų pažeidimo taikymu, numato savarankišką atsakomybę subjektams, kurie verčiasi alkoholinių gėrimų pardavimu, taip pat – ir juridiniams asmenims, pagal atitinkamą licenciją savo ūkinėje veikloje besiverčiantiems prekyba šiais gėrimais. Ekonominės sankcijos minėtiems subjektams taikomos nepriklausomai nuo to, ar atitinkami asmenys buvo patraukti administracinėn atsakomybėn už administracinius teisės pažeidimus, įtvirtintus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse (toliau – ir ATPK). Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju skundžiamo Nutarimo pagrįstumo nepaneigia ir tai, kad Telšių rajono apylinkės teismas 2012 m. gegužės 16 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.8.-372-671/2012 administracinę bylą nutraukė – trūko duomenų, patvirtinančių R. K. kaltę, nes net ir nenustačius, kuri pardavėja A. S. pardavė alkoholinį gėrimą, tai nepanaikina fakto, kad alkoholinis gėrimas buvo parduotas ir išsineštas iš kavinės-baro, esančio (duomenys neskelbtini).

Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendė, jog skundžiamas Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, pažeidimas išnagrinėtas ir nuobauda paskirta remiantis galiojančiais teisės aktais, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas UAB „Konversas“ apeliaciniu skundu (b. l. 76–77) prašo panaikinti 2012 m. balandžio 16 d. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento priimtą nutarimą taikyti ekonomines sankcijas už AKĮ pažeidimus Nr. ATK2-93/12.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog 2012 m. balandžio 12 d. UAB „Konversas” raštu kreipėsi į atsakovą su prašymu administracinės teisės pažeidimo bylos nagrinėjimą atidėti iki tol, kol bus priimtas Telšių rajono apylinkės teismo sprendimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.8.-372-671/2012, kadangi Telšių rajono apylinkės teismas nagrinėjo administracinės teisės pažeidimo bylą dėl 2012 m. kovo 18 d. galimai padaryto administracinės teisės pažeidimo. Atsakovas neatsižvelgė į UAB „Konversas” 2012 m. balandžio 12 d. prašymą. Pareiškėjo nuomone, tokie atsakovo veiksmai prieštarauja teisės normoms, įtvirtintoms ABTĮ 6 straipsnyje.

Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino 2012 m. gegužės 16 d. Telšių rajono apylinkės teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. A.2.8372-671/2012, kuriame teismas nustatė, kad UAB „Konversas” darbuotoja R. K. nepadarė administracinio teisės pažeidimo. Pareiškėjo nuomone, jei nėra jo darbuotojo kaltės dėl administracinio teisės pažeidimo, jam negali būti taikoma administracinė atsakomybė.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į pareiškėjo UAB „Konversas” apeliacinį skundą (b. l. 84–87) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas remiasi argumentais, nurodytais atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde naujų argumentų, dėl kurių būtų pagrindas naikinti ginčijamą Nutarimą, nepateikė. Atsakovas nurodo, jog pareiškėjas nepateikė argumentų dėl AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte numatyto reikalavimo laikymosi draudžiamu laiku vykdyti tik viešojo maitinimo funkciją. Pabrėžia, jog pareiškėjas skunde mini liudininko V. P. rašytinį paaiškinimą, UAB „Konversas” pardavėjos S. G. rašytinį paaiškinimą, tačiau šie fiziniai asmenys nėra susiję su šios bylos aplinkybėmis ir jų paaiškinimai neturėjo reikšmės priimant ginčijamą Nutarimą.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančią medžiagą bei įrodymus. Nurodo, jog skundžiamo Nutarimo pagrįstumo nepaneigia ir tai, kad Telšių rajono apylinkės teismas 2012 m. gegužės 16 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A.2.8372-671/2012 administracinę bylą nutraukė, nes trūko duomenų, patvirtinančių R. K. kaltę. Teisės pažeidimo kvalifikavimui teisinės reikšmės neturi Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 16 d. sprendimas Nr. A.2.8372-671/2012, kadangi pirmosios instancijos teismas sprendė savarankišką klausimą dėl fizinio, o ne juridinio asmens atsakomybės. Pareiškėjo atstovei buvo iškelta administracinė byla ne už AKĮ reikalavimų nesilaikymą. Nurodo, jog juridiniam asmeniui pagal AKĮ yra keliami griežtesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, jam nustatyta imperatyvi pareiga užtikrinti AKĮ nuostatų laikymąsi.

Atsakovas pažymi, jog pareiškėjui priklausančioje kavinėje-bare, esančioje (duomenys neskelbtini), įvykio dieną dirbusios pardavėjos R. K. ir V. M. tiek savo 2012 m. kovo 18 d., 2012 m. kovo 20 d., 2012 m. kovo 23 d. paaiškinimuose, tiek administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. A.2.8372-671/2012 teismo posėdyje neneigė aplinkybės, kad 2012 m. kovo 18 d. apie 00.42 val. pardavė A. S. atsuktą 1,5 1 talpos butelį sidro „Extrim” (braškių skonio), 6 proc. alk. tūrio, kurį jis nepastebėtas galėjo išsinešti iš kavinės-baro, nes tuo metu viduje buvo daug lankytojų.

Pabrėžia, jog AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto sudėtis yra formali, t. y. tam, kad būtų konstatuotas pažeidimas, pakanka nustatyti pažeidimo, nurodyto šios normos dispozicijoje faktą, t. y. kad pareiškėjas pardavė alkoholinius gėrimus uždarytoje pakuotėje ir / ar nevartojo vietoje. Atsakovo nuomone, pareiškėjas pažeidė nustatytą draudimą, o nustatyto draudimo pažeidimo faktas yra pakankamas pagrindas taikyti ekonomines sankcijas.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. balandžio 16 d. nutarimo Nr. ATK2-93/12, kuriuo nuspręsta taikyti pareiškėjui UAB „Konversas“ ekonominę sankciją už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš ginčijamo Nutarimo turinio matyti, jog pareiškėjui priklausančioje kavinėje-bare, esančioje (duomenys neskelbtini), kavinės-baro pardavėja-kasininkė R. K. 2012 m. kovo 18 d., apie 0.42 val., pardavė A. S. alkoholinį gėrimą – 1,5 l talpos butelį sidro „Extrim“ (braškių skonio), 6 proc. alk. tūrio, atidarytame butelyje, už 8,99 litų, kurį pirkėjas A. S. iš kavinės-baro, esančio (duomenys neskelbtini), išsinešė.

Departamento vertinimu, toks pareiškėjo elgesys reiškė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimą, už kurį atsakomybė yra nustatyta šio įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje, todėl atsakovas pareiškėjui paskyrė ekonominę sankciją – 500 Lt baudą.

Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punktas (2011 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1911 redakcija, galiojanti nuo 2012 d. sausio 1 d.) įtvirtina, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.

AKĮ 34 straipsnio 3 dalis (2011 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1911 redakcija) įtvirtina, jog už šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktuose, 2 dalies 1, 10 ir 11 punktuose, 18 straipsnio 1, 3 dalyse, 4 dalies 1, 2 punktuose, 9 dalyje ir 22 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų nesilaikymą įmonės baudžiamos nuo penkių šimtų litų iki dviejų tūkstančių litų bauda, o už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per dvejus metus nuo baudos paskyrimo, – nuo dviejų tūkstančių litų iki penkių tūkstančių litų bauda.

Taigi pareiškėjas iš esmės buvo nubaustas už tai, kad po 22 val. fiziniam asmeniui pardavė alkoholinį gėrimą vartoti ne vietoje, t. y. ne pareiškėjui priklausančioje kavinėje-bare, taip pažeisdamas įstatyme įtvirtintą imperatyvų draudimą prekiauti alkoholiniais gėrimais tam tikru paros metu.

Pareiškėjas, pradėdamas administracinį ginčą, nesutiko su tokiu situacijos vertinimu ir teigė, jog Departamentas neatsižvelgė į tai, kad Telšių rajono apylinkės teismas iki 2012 m. balandžio 16 d. nebuvo išnagrinėjęs administracinės teisės pažeidimo bylos Nr. A2.8.-372-671/2012 dėl jo darbuotojos padaryto pažeidimo, o tai prieštarauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 6 straipsniui, taip pat teigė, kad atsakovas nevertino aplinkybių, įvardytų pareiškėjo darbuotojų duotuose rašytiniuose paaiškinimuose, neatsižvelgė į tai, jog jokių tiesioginių įrodymų, bylojančių apie pažeidimo padarymą, konkrečiu atveju nebuvo. Pareiškėjas pabrėžė, jog jei nėra darbuotojo kaltės, negali kilti ir juridinio asmens atsakomybė.

Atsakovas savo ruožtu teigia, jog AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto, dėl kurio pažeidimo buvo nubaustas pareiškėjas, sudėtis yra formali, o jame įtvirtintas reikalavimas – imperatyvus, todėl pakanka, kad būtų nustatytas faktas, jog bendrovė pardavė alkoholinius gėrimus, kurie nebuvo atidarytoje pakuotėje ir nebuvo skirti vartoti vietoje. Atsakovo įsitikinimu, byloje vertinamu atveju tai buvo visiškai įrodyta, o pareiškėjo paaiškinimai vertintini kaip gynybiniai. Atsakovas taip pat pabrėžė, jog fizinio ir juridinio asmens atsakomybės klausimai sprendžiami atskirai ir vienas kitam įtakos nedaro, todėl pareiškėjas nepagrįstai argumentuoja, jog šiuo atveju reikšmės turėjo dėl jo darbuotojos administracinės atsakomybės vykusios administracinio teisės pažeidimo bylos baigtis.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtinto pažeidimo sudėtis yra formali, todėl užtenka nustatyti šios normos dispozicijoje minimą faktą – kad bendrovė pardavė alkoholinius gėrimus uždarytoje pakuotėje ar nevartoti vietoje. Teismui nekėlė abejonių tai, jog konkrečiu atveju pastarasis faktas buvo įrodytas, o pareiškėjo teikiamus argumentus dėl ekonominės sankcijos pritaikymo, nenustačius pažeidimą padariusio fizinio asmens, jis atmetė konstatuodamas, jog atsakomybė už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimą yra nustatyta būtent juridiniam asmeniui. Teismo vertinimu, AKĮ, kaip lex specialis, nustatė savarankišką atsakomybę subjektams, kurie verčiasi alkoholinių gėrimų pardavimu, todėl laukti galutinio sprendimo pareiškėjo darbuotojos administracinio teisės pažeidimo byloje nebuvo pagrindo.

V. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad byloje keliamas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto aiškinimo ir taikymo klausimas.

Minėta, jog pastaroji teisės norma įtvirtina, kad prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.

AKĮ 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio Įstatymo tikslas – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, nustatyti teisės gaminti, parduoti, įvežti, importuoti ir eksportuoti šiame Įstatyme reglamentuojamus alkoholio produktus suteikimo ūkio subjektams teisinius pagrindus. AKĮ 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog alkoholio produktai priskiriami specialiems gaminiams, kurių apskaitai, gamybai, įvežimui, importui, eksportui, prekybai ir vartojimui pagal šį ir kitus įstatymus bei teisės aktus taikomas ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į alkoholio produktų, kaip specifinių civilinės apyvartos objektų, darančių neigiamą poveikį žmogaus sveikatai, pobūdį, savo praktikoje (žr. 2004 m. sausio 26 d. nutarimą) yra nurodęs, kad valstybė gali nustatyti specialų, būtent šio produkto apyvartai skirtą teisinį reguliavimą. Konstitucinio Teismo teigimu, minėtasis ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas, inter alia tai, kad didmeninė bei mažmeninė prekyba alkoholio produktais yra licencijuojama veikla, taip pat tai, kad už šio ypatingo valstybinio reglamentavimo režimo pažeidimus gali ir turi būti nustatytos sankcijos, yra pagrįstas, konstituciškai pateisinamas dalykas, dėl inter alia visiems žinomų neigiamų padarinių, kuriuos žmonių sveikatai, viešajai tvarkai ir visuomenės narių saugumui, kitoms teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms gali sukelti alkoholio vartojimas (žr. 2008 m. sausio 21 d. nutarimą).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą konstatuota, jog alkoholiu prekiaujantis ūkio subjektas yra licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimas turėtojas ir yra atsakingas už tai, kad ši prekyba vyktų nepažeidžiant AKĮ reikalavimų. Taigi ūkio subjektas, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, privalo imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai (žr. 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2241/2012).

AKĮ 33 straipsnis nustato administracinės atsakomybės už šio įstatymo pažeidimus taikymo tvarką (tai nurodyta šio straipsnio pavadinime), o ekonominių sankcijų už AKĮ pažeidimus taikymą reguliuoja šio įstatymo 34 straipsnis.

AKĮ 34 straipsnio 1 dalis inter alia įtvirtina, jog už šio Įstatymo pažeidimus baudas juridiniams asmenims ir užsienio juridinių asmenų filialams bei atstovybėms pagal savo kompetenciją turi teisę skirti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas.

Pasisakydamas dėl ekonominių sankcijų pagal AKĮ 34 straipsnio 1 dalį teisinės prigimties, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog nors jos tiesiogiai ir nėra nuobaudos už administracinius teisės pažeidimus, tačiau pagal savo prigimtį gali būti prilygintos minėtoms nuobaudoms. Teismas yra atkreipęs dėmesį, jog įstatymo formuluotėmis ir joje vartojama sąvoka „baudžiami“, įstatymo leidėjas ekonominėms sankcijoms siekė suteikti represinį pobūdį, t. y. nubausti pažeidimą padariusį asmenį. Tuo pačiu įstatymu leidėjas siekė ir prevencinių tikslų tiek specialiosios, tiek ir bendrosios prevencijos prasme (žr., mutatis mutandis, 2005 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15-39/2005).

Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 21 d. nutarime taip pat išaiškino, jog piniginė bauda yra represinio pobūdžio sankcija, kuria yra nubaudžiamas teisės pažeidėjas – ūkio subjektas ir kuria daromas tiesioginis neigiamas poveikis to ūkio subjekto turtinei, ekonominei padėčiai, taigi ir nuosavybės teisei bei ūkinės veiklos laisvei, nes yra nusavinamos jo piniginės lėšos. Konstitucinio Teismo teigimu, pritaikius minėtas „ekonomines sankcijas“, teisės pažeidėjai – ūkio subjektai patiria, be kita ko, turtinio pobūdžio suvaržymus – tai yra viešosios valdžios atsakas į jų padarytas viešąjį interesą pažeidžiančias ir teisės draudžiamas veikas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog teisės pažeidimų tyrimo ir ekonominių sankcijų taikymo pagal Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymą procedūra negali būti sutapatinama su administracinių teisės pažeidimų teisena, tačiau yra glaudžiai su ja susijusi. Atsižvelgiant į tai, kad AKĮ 34 straipsnyje nėra taisyklių, kurios būtų priskirtinos bendrajai administracinių teisės pažeidimų teisei, konstatuotina teisės spraga, kuri turi būti užpildyta pagal įstatymo analogiją, taikant Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) bendrosios dalies normas (žr. 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62–2928/2011; 2004 m. gruodžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15–1056/2004).

Šiame kontekste taip pat paminėtina, jog AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto ribojimu bei už tai skiriamomis ekonominėmis sankcijomis neabejotinai įsiterpiama į ūkinės veiklos laisvę, įtvirtintą Konstitucijos 46 straipsnyje. Tačiau asmens teisė į nuosavybę, ūkinės veiklos laisvė, kaip ir dauguma kitų Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių, nėra absoliuti. Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 straipsnis). Pagal Konstitucijos 46 straipsnį valstybė turi reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, turi ginti vartotojo interesus. Atskleisdamas „bendrą tautos gerovės“ sąvoką Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, jog ji neturi būti suvokiama vien materialine (ar finansine) prasme, taip pat pažymėjęs, kad kažin ar būtų teisinga ir dora siekti materialinės gerovės tokiu būdu, kuris kenkia žmonių sveikatai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimą).

Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. balandžio 9 d. nutarimus).

Proporcingumo principas yra ir vienas iš bendrųjų Europos Sąjungos teisės principų. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), analizuodamas proporcingumo principo taikymą ūkinės veiklos apribojimams, yra pabrėžęs, jog kiekvieno ribojimo teisėtumas priklauso nuo to, ar draudžiančios priemonės yra tinkamos ir būtinos teisės akto numatytiems tikslams pasiekti. Tada, kai reikia pasirinkti vieną iš kelių priemonių, išeitis turėtų būti mažiausiai ribojanti priemonė, o atsiradę nuostoliai negali būti neproporcingi pasiektiems tikslams (žr., pvz., ESTT 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimą The Queen v Minister of Agriculture, Fisheries and Food and Secretary of State for Health, ex parte: Fedesa and others (C-331/88, Rink. p. I-04023).

Taigi analizuojant, ar konkretus ūkinės veiklos ribojimas atitinka proporcingumo principą, tikrintina, ar poveikio priemonė yra tinkama, būtina, be to, ribojimas turi būti proporcingas siaurąja prasme (lot. stricto sensu). Priemonės tinkamumas reiškia, jog ji turi būti veiksminga, idant leistų pasiekti siekiamą tikslą (plačiau apie šį kriterijų žr. ESTT 1999 m. spalio 21 d. sprendimą Questore di Verona v Diego Zenatti (C-67/98, Rink., p. I-07289), 1999 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Läärä, CMS and TAS v District Prosecutor and Finnish State (C-124/97, Rink. p. I-06067), 1994 m. kovo 24 d. sprendimą Her Majesty’s Customs and Excise v Gerhart Schindler and Jörg Schindler (C-275/92, Rink. p. I-01039), 1997 m. spalio 23 d. sprendimą Public Prosecutor v Harry Franzén ir kt. (C-189/95, Rink. p. I-05909). Priemonės būtinumas reiškia, jog konkrečiu atveju nėra kitų, švelnesnių, bet tiek pat veiksmingų priemonių, kuriomis būtų pasiektas pasirinktas tikslas arba, kitais žodžiais tariant, būtina surasti mažiausiai ribojančią alternatyvą (žr. ESTT 1997 m. birželio 26 d. sprendimą Vereinigte Familiapress Zeitungsverlags- und vertriebs GmbH v Heinrich Bauer Verlag (C-368/95, Rink. p. I-03689), 1995 m. gegužės 10 d. sprendimą Alpine Investments v. Minister van Financiën ir kt. (C-384/93, Rink. p. I-01141). Galiausiai proporcingumas siaurąja prasme suprantamas kaip tam tikras interesų svėrimas, t. y. reikalavimas patikrinti, ar tikėtina visuomeninė nauda bus didesnė nei asmens patiriamas neigiamas ribojantis poveikis (žr., pvz., ESTT 1989 m. gruodžio 12 d. sprendimą Lothar Messner (C-265/88, Rink. p. 04209).

Teisėjų kolegijos vertinimu, proporcingumo principas reikšmingas ir atskleidžiant AKĮ nuostatų turinį, ir sprendžiant individualaus administracinio teisės akto teisėtumo ir pagrįstumo klausimą.

VI. Nagrinėjamoje byloje nekyla ginčo, jog pareiškėjas byloje vertinamų įvykių susiklostymo metu turėjo galiojančią licenciją verstis mažmenine prekyba (vartoti vietoje ir išsinešti) alkoholiniais gėrimais kavinėje-bare, esančiame (duomenys neskelbtini) (b.l. 46), jis privalėjo šią prekybą vykdyti pagal AKĮ reikalavimus, o Departamentas turėjo kompetenciją pareiškėjui skirti ekonominę sankciją, konstatavus minėtųjų reikalavimų pažeidimą (AKĮ 34 str. 1 d.). Vis dėlto, kaip minėta, byloje kyla teisės aiškinimo ir taikymo klausimas, t. y. būtina nustatyti, kokių sąlygų visuma sudaro pagrindą konstatuoti AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimą.

Iš AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto normos lingvistinės ir loginės konstrukcijos matyti, jog ji savo pobūdžiu yra dvejopa: pirmoji jos dalis įtvirtina draudimą, t. y. uždraudžia alkoholinių gėrimų prekybą nuo 22 val. iki 8 val. viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimams, o kita – įtvirtina išimtį iš bendros taisyklės, t. y. nustato, jog draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.

Taigi iš normos formuluotės yra aišku, jog išimtimi iš bendros taisyklės pasinaudoti galima, kai yra tenkinamos dvi kumuliatyvos, t. y. kartu egzistuojančios sąlygos: gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.

Pastebėtina, jog pirmoji sąlyga „gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje“ yra pakankamai aiški. Gėrimo pakuotė atidaryta, kai yra iš esmės pažeidžiama, t. y. yra pažeidžiamas pakuotės funkcionalumas ir sudaroma galimybė pakuotėje esantį gėrimą išpilstyti ar tiesiogiai vartoti iš pakuotės. Kita vertus, tinkamam ginčo teisinių santykių turiniui atskleisti būtina išaiškinti ir antrosios sąlygos, būtinos išimčiai taikyti – „gėrimai parduodami tik vartoti vietoje“, turinį.

Minėta, kad mažmenine alkoholio prekyba besiverčiantis ūkio subjektas turi imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai. Iš AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto travaux préparatoires taip pat matyti, jog Įstatymo projektu nustatyta įmonių pareiga užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai nebūtų išsinešami iš viešojo maitinimo vietų (žr. 2011 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 2, 3, 18, 22, 29, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei Įstatymo papildymo 16(1) straipsniu įstatymo projekto Nr. XIP-744(2) aiškinamąjį raštą). Taigi akivaizdu, jog įstatymų leidėjo tikslas – užtikrinti, kad ūkio subjektai, prisidengdami viešojo maitinimo veikla, negalėtų apeiti imperatyvių įstatymo reikalavimų ir išsineštinai alkoholiniais gėrimais prekiauti visą parą, taip paneigdami paties alkoholinių gėrimų prekybos laiko ribojimo prasmę.

Tačiau konkretus minėtos ūkio subjektui nustatytos pareigos – užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas AKĮ – turinys, pobūdis ir apimtis Įstatyme nėra atkleidžiamas. Aptariamoje teisės normoje įstatymų leidėjas nepateikė konkretaus elgesio modelio, todėl darytina išvada, jog ūkio subjektas, siekdamas įgyvendinti Įstatymo numatytą imperatyvią pareigą prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku tik vartoti vietoje, turi tam tikrą diskreciją pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą. Kita vertus, ši diskrecija negali būti neribota. Atsižvelgdamas į AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtintą draudimą ir jo tikslus, ūkio subjektas turėtų imtis tokių priemonių užtikrinti minėto draudimo įgyvendinimą, kokių atitinkamomis aplinkybėmis akivaizdžiai imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo. Todėl, vadovaujantis tuo, jog teisingumą konkrečioje byloje pagal tos bylos individualias aplinkybes vykdo teismas, būtent teisėjų kolegija turi patikrinti, ar pareiškėjo veiksmai nulėmė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimą, ar priešingai – jie suponavo galimybę taikyti toje pačioje AKĮ nuostatoje įtvirtintą išimtį.

Pastebėtina, jog pirmiau minėtame Įstatymo projekto Nr. XIP-744(2) aiškinamajame rašte yra nurodyta, kad Įstatymui įgyvendinti reikalingi lydimieji teisės aktai, t. y. Įstatymo tinkamam įgyvendinimui reikalinga pakeisti Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisykles bei Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 bei parengti Viešojo maitinimo įmonėms taikomą higienos normą, aprašą ar taisykles.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šie teisės aktai nėra priimti, o kai nėra atitinkamo reguliavimo, galiojančios teisės normos neaiškumai vertintini privataus asmens naudai. Tokia pozicija išvestina iš teisinio aiškumo reikalavimo, suponuojančio, jog teisinis reguliavimas privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai). Be to, toks vertinimas atitinka bendrąjį teisės principą in dubio pro reo, reiškiantį, jog visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami teisės pažeidimu kaltinamojo asmens naudai (žr., pvz., mutatis mutandis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858–1488/2011).

Apibendrindama tai, kas paminėta pirmiau, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad siekiant nustatyti, ar nagrinėjamu atveju buvo parduoti gėrimai vartoti tik vietoje ir pareiškėjas gali remtis AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtinta išimtimi, būtina įvertinti objektyvių ir subjektyvių faktorių visumą.

Šiuo aspektu pirmiausia pažymėtina, kad objektyvūs bylos duomenys įrodo, jog pareiškėjui priklausančioje kavinėje-bare, AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nurodytu laiku buvo parduotas alkoholinis gėrimas, kurį pirkėjas iš kavinės-baro išsinešė. Turint galvoje šią faktinę aplinkybę, atsiranda pagrindas vertinti, ar pareiškėjas nepažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatų.

Vis dėlto vien objektyvaus fakto nustatymo konkrečiu atveju nepakanka tam, kad būtų konstatuotas minėtos teisės normos pažeidimas. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjui už jo veiksmus buvo pritaikyta ekonominė sankcija, o pagal bendrąjį teisės principą nėra atsakomybės be kaltės (lot. nulla poena sine culpa).

Teisėjų kolegija šiuo aspektu atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog juridinio asmens, kaip nusikalstamos veikos subjekto, specifika, t. y. tai, kad jis yra savarankiškas teisinių santykių subjektas, turintis teisinį veiksnumą ir teisnumą, savarankišką pavadinimą, organizacinį vientisumą, jo turtas yra atskirtas nuo jo dalyvių turto, tačiau jis yra teisinių santykių dalyvis per jo vardu veikiančius fizinius asmenis, suponuoja ir jo kaltės specifiškumą. Juridinio asmens kaltė sietina su fizinio asmens, veikiančio juridinio asmens naudai ar jo interesais, kalte. Konstitucinio Teismo teigimu, juridinio asmens, kaip teisinių santykių subjekto ir atsakomybės subjekto, specifika lemia ir tai, kad juridinio asmens veikla yra neatsiejama nuo fizinio asmens, veikiančio to juridinio asmens vardu, veiklos, todėl juridinio asmens kaltė taip pat yra susijusi su fizinio asmens, veikiančio to juridinio asmens vardu ir jo naudai ar interesais, nusikalstama veika (žr. Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimą).

Teisėjų kolegijos vertinimu, šis Konstitucinio Teismo aiškinimas yra reikšmingas ir byloje vertinamu atveju atskleidžiant AKĮ nuostatų turinį ir jas taikant konkrečioms bylos aplinkybėms. Todėl būtina analizuoti ne tik objektyvaus, bet ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybes, atskleidžiančias pareiškėjo santykį su minėtuoju pažeidimu.

VII. Aplinkybės, charakterizuojančios minėtąją subjektyvių faktorių visumą, teismo vertinimu, yra dvejopos: iš vienos pusės ją išreiškia realių, fiziškai apčiuopiamų, priemonių bei sąlygų (ne)vartoti alkoholinių gėrimų vietoje visuma arba jų stoka, iš kitos pusės – ji vertintina per intelektualinį ir valinį aspektus, apimančius tam tikrų atsargos (prevencijos) priemonių ėmimąsi, kad imperatyvus Įstatymo įpareigojimas nebūtų pažeistas, bei gebėjimą suvokti, kad alkoholinius gėrimus įsigiję asmenys jį vartos ne vietoje bei ūkio subjekto darbuotojų elgesį, atsižvelgiant į šį suvokimą.

Abiem atvejais pastebėtina, jog nėra ir negali būti baigtinio minėtųjų aplinkybių sąrašo, nes jis nebūtų pajėgus aprėpti įvairialypių situacijų, kylančių ginčo teisinių santykių srityje, t. y. prekybos alkoholiniais gėrimais srityje. Todėl minėtoji, ūkio subjektui priskirtina, subjektyvių faktorių visuma analizuotina kiekvienu atveju atskirai, inter alia vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais.

Šiame kontekste taip pat pastebėtina, jog ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu.

Iš faktinių konkrečios bylos aplinkybių, kurios užfiksuotos rašytinėje bylos medžiagoje – Telšių apskrities VPK tarnybiniuose pranešimuose, pareiškėjo pardavėjų bei alkoholinį gėrimą įsigijusio asmens bei jį lydėjusio asmens policijos pareigūnams duotuose paaiškinimuose, pareiškėjo Departamentui pateiktame paaiškinime, matyti, kad pareiškėjo kavinėje-bare buvo sudarytos objektyvios sąlygos alkoholinius gėrimus vartoti vietoje: neginčijama, kad minėtoje kavinėje-bare buvo įrengtos keturios sėdimos vietos, jame buvo nemažai žmonių, kurie vartojo alkoholinius gėrimus vietoje. Alkoholinius gėrimus kavinėje-bare buvę lankytojai, kaip nustatyta, vartojo tiek sėdėdami, tiek prie baro. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjas byloje vertinamu atveju buvo sudaręs objektyvias sąlygas potencialiems klientams vartoti alkoholinius gėrimus vietoje ir šiuo aspektu atitiko AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtintos išimties reikalavimus.

Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, vien nustatyti šią aplinkybę nepakanka, svarbu įvertinti ir tai, kokių atsargos (prevencijos) priemonių ėmėsi pareiškėjas, siekdamas užkirsti kelią imperatyvaus Įstatyme įtvirtinto reikalavimo pažeidimui. Minėtų priemonių visuma, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, analizuotina atsižvelgiant į proporcingumo ir protingumo kriterijus.

Proporcingumo principas atsargos priemonių tinkamumo kontekste suponuoja tai, jog konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar priemonės, kurių imtasi, buvo tinkamos bei pakankamos pasiekti tikslą. Būtent – reikia atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo taikytos priemonės buvo tinkamos bei pakankamos pasiekti, jog baro-kavinės klientai alkoholinių gėrimų neišsineštų, o įsigytus alkoholinius gėrimus vartotų vietoje. Protingumo kriterijus savo ruožtu suponuoja, jog būtina patikrinti, ar pareiškėjas priemones pasirinko apdairiai, t. y. taip, kaip iš jo, kaip iš ūkinę veiklą vykdančio subjekto, buvo galima pagrįstai tikėtis, idant būtų užtikrintas Įstatyme įtvirtinto imperatyvaus reikalavimo laikymąsis.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog pagal bendrąjį teisės principą teisė negali reikalauti to, kas neįmanoma (lot. lex non cogit ad impossibilia). Analogiškai ji negali reikalauti iš teisės normos adresatų imtis tokių veiksmų, kurie būtų perdėm neproporcingi ir neprotingi, tokiu būdu darant faktinį teisės normos reikalavimo įgyvendinimą neįmanomu. Be to, net ir ėmusis visų protingų priemonių teisės reikalavimui užtikrinti, šio reikalavimo adresatas nėra visiškai apsaugotas nuo to, jog jį, piktnaudžiaudami teise, pažeis tretieji asmenys.

Teisėjų kolegijos vertinimu, iš ūkio subjekto, teisės aktuose tiesiogiai neįtvirtinus ūkio subjektų darbuotojų ar kitų asmenų teisės pirkėjo atžvilgiu taikyti tam tikras prievartos priemones, kuomet pirkėjas atidarytoje pakuotėje parduotą gėrimą rengiasi išsinešti ar nešasi iš ūkio subjekto patalpų, nepagrįsta reikalauti elgtis neteisėtai ir prievarta užtikrinti gėrimo vartojimą vietoje, t. y. pardavėjas neturi teisės imtis prievartos veiksmų prieš pirkėją, siekdamas užtikrinti, kad pastarasis neišsineštų parduoto alkoholinio gėrimo ar kad jį suvartotų vietoje. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šis aspektas svarbus analizuojant pareiškėjo priemonių, kurių konkrečiu atveju jis ėmėsi siekdamas nepažeisti imperatyvaus Įstatymo reikalavimo prekiauti alkoholiniais gėrimais parduodant juos tik vartoti vietoje, pakankamumą.

Iš faktinių bylos duomenų matyti bei neginčijama tai, jog pareiškėjo darbuotoja alkoholinį gėrimą (1,5 l sidro butelį) į kavinę-barą atėjusiam asmeniui pardavė be kamštelio, t. y. atidarytoje pakuotėje, taip pat davė jam vienkartinį indelį. Taigi pardavėja gėrimą pardavė atidarytoje pakuotėje ir aprūpino jį įsigijusį asmenį indu, reikalingu vartojant gėrimą vietoje. Tai, kad asmeniui buvo sudarytos sąlygos vartoti alkoholį vietoje patvirtina ir ta aplinkybė, kad sidro butelis, kai policija sulaikė jį iš kavinės-baro išsinešusius asmenis, buvo nežymiai nugertas (b. l. 45).

Be to, pardavėja įspėjo alkoholinį gėrimą įsigyjantį asmenį, jog jo perkamas sidras gali būti vartojamas tik bare, šią faktinę aplinkybę patvirtino ir pats alkoholį pirkęs asmuo (b. l. 39). Pirminiame sidrą įsigijusio asmens paaiškinime nurodyta, jog jis po pardavėjos įspėjimo jai pasakė, jog gėrimo kavinėje-bare nevartos, pardavėja į tai atsakė „kaip tik nori“ (b. l. 39). Vėliau pardavėjos sakė neatsimenančios, jog sidrą įsigijęs asmuo ar jį lydėjęs asmuo būtų sakę, jog jo kavinėje nevartos bei patikino apie būtinybę parduodamus alkoholinius gėrimus vartoti vietoje klientus įspėjančios visada (b. l. 42–43). Iš byloje esančio Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutarimo (b. l. 24–25) matyti, kad sidro pirkėjas teismo posėdžio metu nurodė, jog paprašius sidro, pardavėja pasakė, kad sidrą reikės gerti vietoje ir kad jo negalima išsinešti. Nieko nesakęs, asmuo nusipirko sidrą. Jam padavė atidarytą butelį ir vienkartinę stiklinę. Pirkėjas pamatė, kad kavinėje buvo nemaloni girtų asmenų grupė ir nutarė, kad negers kavinėje – užsikišęs sidrą už striukės, kartu su draugu išėjo į lauką. Taigi byloje esama prieštaringų įrodymų dėl to, koks buvo pardavėjos požiūris į sidro išsinešimą iš kavinės-baro patalpų, tačiau šie įrodymai, vadovaujantis principu, jog visos abejonės vertintinos kaltinamojo naudai (lot. in dubio pro reo) netrukdo teisėjų kolegijai daryti išvadą, jog konkrečiu atveju buvo imtasi tinkamų bei protingų veiksmų, kad būtų užtikrintas parduoto alkoholinio gėrimo vartojimas vietoje. Tuo tarpu kitų priemonių, kurių pareiškėjas, kaip apdairus ūkio subjektas, būtų privalėjęs imtis, atsižvelgiant į tai, kad tokių priemonių nenumato ir Įstatymas, išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė.

Iš bylos medžiagos taip pat matyti, jog vertinamu atveju du asmenys įsigijo vieną sidro butelį. Vertinant pareiškėjo darbuotojo gebėjimą suvokti, kad alkoholinis gėrimas buvo įsigytas išsinešti, įvertinus jo kiekį, pastebėtina, jog toks įsigijamo alkoholinio gėrimo kiekis negalėjo pareiškėjo darbuotojams neabejotinai rodyti, jog jis vietoje suvartojamas nebus.

Nustatyta ir tai, jog kiti kavinėje-bare buvę asmenys įsigytus alkoholinius gėrimus vartojo vietoje, be to, jame buvę žmonės iš patalpų į lauką išeidavo parūkyti ir vėl grįždavo atgal, todėl išplėstinė teisėjų kolegija pagrįstais laiko ir tuos argumentus, jog buvo galima ir nepastebėti sidro išsinešimo fakto, juo labiau, jog, kaip nurodyta pirmiau, teisinio reikalavimo adresatas negali visais atvejais būti tikras, kad reikalavimas nebus pažeistas dėl trečiųjų asmenų veiksmų. Be to, Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutarime, be kita ko, pažymėta, kad sidro pirkėjas teismo posėdžio metu nurodė, jog sidrą išsinešė pasislėpęs po striuke. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjas galėjo būti pagrįstai įsitikinęs, jog jo parduotas alkoholinis gėrimas bus vartojamas būtent kavinėje-bare ir imperatyvus reikalavimas prekiauti alkoholiniais gėrimais nustatytuoju laiku tokiu būdu pažeidžiamas nebus.

Visos pirmiau nurodytos aplinkybės išplėstinei teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas ėmėsi proporcingų atsargos priemonių reikalavimui, jog AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtintų reikalavimų būtų laikomasi, t. y. jo konkrečioje situacijoje pritaikytų priemonių visuma atitiko teisingą pusiausvyrą siekiamam tikslui. Be to, pareiškėjas negalėjo pagrįstai numatyti, jog jam ėmusis paminėtųjų priemonių, alkoholinis gėrimas vis tiek bus išsineštas iš kavinės-baro, t. y. nebus vartojamas vietoje. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog byloje vertinamu atveju pareiškėjas nesilaikė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto reikalavimų.

Daryti priešingą išvadą byloje pagrindo nesuteikia ir atsakovo pozicija. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę būtent Departamentas, kaip pažeidimą inkriminuoti institucija, turi jį neabejotinai įrodyti (žr., pvz., mutatis mutandis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. N9-990/2006). Tai reiškia, kad būtent pastarasis subjektas turi išdėstyti visas faktines aplinkybes bei jas motyvuotai kvalifikuoti kaip pažeidimą, kartu įrodydamas ir pažeidėjo kaltę. Tačiau analizuojamu atveju, nors Departamentas Nutarime ir konstatavo, jog pareiškėjas nesiėmė visų galimų veiksmų užtikrinti Įstatyme numatytos imperatyvios pareigos – neprekiauti alkoholiniais gėrimais nustatytu laiku, jis nedetalizavo savo teiginio, t. y. konkrečiai nenurodė, kokių dar veiksmų pareiškėjas turėjo imtis, kad pareiškėjas patektų į AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtintos išimties taikymo sritį, o tik apsiribojo teiginiu, jog tam, kad būtų nustatytas aptariamos Įstatymo nuostatos pažeidimas, pakanka nustatyti, kad alkoholiniai gėrimai yra parduodami draudžiamu laiku nuo 22 val. iki 8 val. Toks argumentas, teismo vertinimu, konkrečiu atveju nėra pakankamas bei neatitinka AKĮ 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto reikalavimo, jog Nutarime turi būti, be kita ko, nurodomi pažeidėjo kaltės įrodymai, kuriais grindžiamas nutarimas.

VIII. Pareiškėjas savo apeliacinį skundą grindžia ir ta aplinkybe, kad Departamentas, nagrinėdamas jo pažeidimą, neatsižvelgė į tai, jog Telšių rajono apylinkės teismas dar nebuvo išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. A2.8.-372-671/2012 dėl pareiškėjo darbuotojos R. K. galimai padaryto administracinės teisės pažeidimo.

Iš byloje esančio Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutarimo kopijos matyti, jog pareiškėjo darbuotojai buvo inkriminuojamas Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 164 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas administracinis teisės pažeidimas, tačiau administracinio teisės pažeidimo byla buvo nutraukta, nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio (ATPK 250 str. 1 p.) (b.l. 25).

Kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, juridinis asmuo, kaip dirbtinai sukurtas teisės subjektas, pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, todėl jis visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą (žr., pvz., 2005 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15-39/2005). Taigi ūkio subjektas yra atsakingas už atitinkamų teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą, jo teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami prekybos vietoje, o tai reiškia, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai AKĮ požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto (pareiškėjo) veiksmais (žr. LVAT 2009 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-678/2009; 2011 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011). Toks AKĮ nuostatų aiškinimas teismų praktikoje grindžiamas poreikiu užtikrinti šių teisės normų saugomas vartotojų teises, kita vertus, užtikrinti būtinumą tokį produktą pardavinėjančiam subjektui laikytis aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų, kad nebūtų padaryta žala žmogaus sveikatai ir gyvybei (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1038/2009; 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1561/2010).

Tačiau 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A62-2928/2011 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nurodė, kad ekonominės sankcijos minėtiems subjektams taikomos nepriklausomai nuo to, ar atitinkami asmenys buvo patraukti administracinėn atsakomybėn už administracinės teisės pažeidimus, įtvirtintus ATPK.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog atsakovas turėjo atidėti konkrečios bylos nagrinėjimą iki Telšių rajono apylinkės teismas priims nutarimą jo darbuotojos administracinio teisės pažeidimo byloje, ką visiškai pagrįstai šioje bylos dalyje konstatavo pirmosios instancijos teismas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat prašo minėtąją administracinio teisės pažeidimo bylą prijungti prie šios administracinės bylos, tačiau, remiantis pirmiau išdėstytais motyvais, to daryti nėra pagrindo, be to, nutarimo, priimto pastarojoje byloje, kopija yra nagrinėjamoje administracinėje byloje, todėl šis pareiškėjo prašymas netenkintinas (b.l. 24 – 25).

Apibendrinant darytina išvada, jog byloje vertinamu atveju nebuvo įrodyta, kad pareiškėjas pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatas. Priešingai, pareiškėjo priemonių, pritaikytų ginčo situacijoje, visuma byloja apie tai, jog pareiškėjo elgesys atitiko šioje teisės normoje įtvirtintą draudimo išimtį. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas ėmėsi proporcingų ir protingų priemonių tam, kad būtų užtikrintas aptariamos išimties iš imperatyvaus reikalavimo laikymasis.

Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas tenkinamas, o Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. balandžio 16 d. nutarimas Nr. ATK2-93/12 panaikinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo UAB „Konversas“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo UAB „Konversas“ skundą tenkinti. Panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. balandžio 16 d. nutarimą Nr. ATK2-93/12.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Virgilijus Valančius