2025-09-17 Nr. AB-14422-3-61-3-02353-2025-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2448-629/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02353-2025-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugsėjo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. 25S94076 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Atsakovas Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nes tariamai su darbuotoju nėra sudaryta darbo sutartis ir duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Pareiškėjas, Indijos Respublikos pilietis, 2024 m. balandžio 18 d. sudarė darbo sutartį su darbdaviu uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Techniniai inžinerijos sprendimai“ (toliau – ir darbdavys, Bendrovė) dirbti metalinių konstrukcijų montuotoju, kurioje numatytas 1 800 Eur mėnesinis atlyginimas neatskaičius mokesčių. Darbuotojo darbo sutartis įsigaliojo, kai darbuotojas, gavęs leidimą laikinai gyventi, 2025 m. balandžio 25 d. atvyko į darbovietę, esančią adresu (duomenys neskelbtini), tai patvirtina pridedama nuotrauka. Atvykęs į darbovietę, pareiškėjas suprato, kad galbūt yra apgautas, nes darbdavys apskritai nepranešė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) apie 2024 m. balandžio 18 d. darbo sutartį, o vėliau nenustatytu metu, manytina, pateikė Migracijos departamentui pranešimą, kad su pareiškėju nėra sudaryta darbo sutartis, nutylėdamas, kad darbdavys nėra nutraukęs 2024 m. balandžio 18 d. darbo sutarties su pareiškėju, kuri yra galiojanti ir šalims turi įstatymo galią. Pareiškėjas 2025 m. balandžio 29 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, prašydamas įpareigoti darbdavį pranešti Sodrai apie darbo sutarties sudarymą ir išmokėti iki šiol neišmokėtą darbo užmokestį nuo 2025 m. balandžio 25 d. iki sprendimo įsiteisėjimo, o jei paaiškėtų, kad darbdavys sutartį nutraukė, pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, grąžinti į darbą, išmokėti kompensaciją už laiku neišmokėtą atlyginimą ir priverstines pravaikštas.

2.2. Darbdavys gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių, apie tai įspėjęs jį Lietuvos Respublikos darbo kodekso nustatyta tvarka. Atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą. Darbdavys nepasiūlė darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą, taip pat nenurodė jokių kitų svarbių priežasčių nutraukti darbo sutartį. Taip pat atleisti darbuotoją galima ir dėl jo kaltės, tačiau vadovaujantis Darbo kodekso 58 straipsnio 4 dalies nuostatomis, prieš priimdamas sprendimą nutraukti darbo sutartį, darbdavys privalo pareikalauti darbuotojo rašytinio paaiškinimo, išskyrus atvejus, kai darbuotojas per darbdavio nustatytą protingą laikotarpį šio paaiškinimo nepateikia. Nagrinėjamu atveju šių nuostatų darbdavys taip pat nesilaikė. Pareiškėjas niekada nebuvo pažeidęs jokių darbo drausmės ir teisės aktų reikalavimų, taip pat nebuvo tinkamai informuotas apie darbo sutarties nutraukimą, nenurodžius jokios svarbios priežasties, negavus pasiaiškinimo, ir nepasiūlius jokio kito darbo, todėl laikytina, kad jis buvo atleistas neteisėtai.

2.3. Atsakovo sprendimai, kaip individualūs administraciniai aktai, turi būti pagristi išsamiais objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, įskaitant administracinio nusižengimo sudėtį (objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius), kad būtų laikomi pagristais ir teisėtais. Todėl sprendžiant reikalavimą dėl Sprendimo panaikinimo, pirmiausia būtina įvertinti Sprendimo atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 1 straipsnyje ir 3 straipsnyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams, nes matyti, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, neįvertinto visų objektyvių duomenų, susijusių su jo pateiktais dokumentais ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl netinkamai pritaikė teisinį Sprendimo pagrindą. Pareiškėjo teigimu, jis atitinka visus reikalavimus, keliamus užsieniečiui, turinčiam galiojančią darbo sutartį, pagal kurią mokėtinas 1 800 Eur darbo užmokestis neatskaičius mokesčių, kurio dydis atitinka visus reikalavimus gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Lietuva), todėl atsakovas nepagrįstai Sprendimu panaikino pareiškėjo turimą leidimą laikinai gyventi.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi dėl darbo Bendrovėje. Leidimas laikinai gyventi galiojo iki 2027 m. sausio 17 d., jis pareiškėjui įteiktas 2025 m. vasario 18 d. Migracijos departamento duomenimis, Bendrovė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, darbo sutarties su pareiškėju nesudarė ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas šiuo metu nedirba. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas dirbti, tačiau darbo sutartis nesudaryta, konstatuotina, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Todėl Sprendimu buvo panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta.

4.2. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neįpareigoja atsakovo aiškintis aplinkybes dėl darbo sutarties nesudarymo. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi, kuris vėliau panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti Bendrovėje. Atsakovas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui nesudarius darbo sutarties su Bendrove, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Preziumuojama, kad pareiškėjui yra žinomi Įstatyme įtvirtinti išduoto leidimo panaikinimo pagrindai, todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje galbūt išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas turėjo pareigą kreiptis į atsakovą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį. Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

4.3. Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, atsakovo disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2025 m. liepos 3 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. S. skundą.

6. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas 2024 m. liepos 8 d. per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – ir MIGRIS) pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo UAB „Techniniai inžinerijos sprendimai“ pagrindu. Šiuo pagrindu Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2025 m. sausio 17 d. išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760415760. Migracijos departamentas, atlikęs patikrinimą Sodros informacinėje sistemoje, nustatė, kad pareiškėjas jokiose Lietuvos įmonėse nedirba. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu. Sprendime nurodyta, kad įmonė, tarpininkavusi dėl leidimo išdavimo, darbo sutarties su pareiškėju nesudarė, o pastarasis nedirba jokioje kitoje Lietuvos įmonėje. Kadangi leidimas buvo išduotas darbo pagrindu, o darbo santykiai nebuvo įtvirtinti, manyta, kad pateikti duomenys neatitiko tikrovės.

7. Teismas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 62 straipsnio 3 dalį, darbdavys gali sudaryti darbo sutartį tik su užsieniečiu, turinčiu leidimą dirbti arba leidimą gyventi Lietuvoje. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas tik 2025 m. sausio 17 d. (ir įteiktas 2025 m. vasario 18 d.). Taigi, 2024 m. balandžio 18 d., kai, pareiškėjo teigimu, buvo sudaryta darbo sutartis, jis dar neturėjo leidimo gyventi Lietuvoje. Tokiu atveju, vadovaujantis imperatyviomis įstatymo normomis, darbo sutartis su pareiškėju, jam neturint leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, negalėjo būti sudaryta, o vien galbūt būsimos darbdavės kreipimosi į Migracijos departamentą aplinkybė savaime neįrodo darbo sutarties sudarymo fakto. Teismas atkreipė dėmesį, kad tokios pozicijos savo praktikoje laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-108-1120/2025).

8. Teismas vertino, kad vien darbo sutarties pasirašymas, joje nustatant sąlygas apie darbo pradžią po leidimo gyventi gavimo, nereiškia galiojančių darbo santykių. Vadovaujantis Darbo kodekso 42 straipsnio 3 dalimi, darbo sutartis įsigalioja tik tada, kai darbuotojas faktiškai pradeda dirbti. Ši įstatymo nuostata aiškiai apibrėžia, kad pasirašyta, bet faktiškai neįgyvendinta darbo sutartis savaime nesukuria darbo teisinių santykių. To paties straipsnio 2 dalis nustato darbdaviui imperatyvią pareigą – ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki darbuotojo darbo pradžios pranešti apie sudarytą darbo sutartį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui. Ši nuostata skirta užtikrinti, kad darbo santykiai būtų vieši, skaidrūs ir apskaityti. Kadangi darbdavys šios pareigos neatliko, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, jog darbo santykiai buvo faktiškai pradėti.

9. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad šalių pasirašyta darbo sutartis laikytina tik preliminaria intencija bendradarbiauti ateityje, tačiau nesukuria teisiškai reikšmingų pasekmių, kol nėra įvykdytos būtinos įstatymo sąlygos – darbo pradžios faktas ir pranešimas Sodrai. Todėl pareiškėjo argumentą dėl 2024 m. balandžio 18 d. sudarytos ir galiojančios darbo sutarties teismas atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintu Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), užsieniečiui pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą išduoto leidimo laikinai gyventi pagrįstumo vertinimas ir sprendimas dėl tokio leidimo panaikinimo gali būti priimamas esant šioms sąlygoms: 1) nuo leidimo išrašymo dienos praėjus 2 mėnesiams; ir 2) nustačius, kad Sodros informacinėje sistemoje nėra duomenų apie užsieniečio įdarbinimą. Šios sąlygos nėra fakultatyvios, t. y. siekiant pradėti užsieniečiui išduoto leidimo įvertinimo ir panaikinimo procedūras turi egzistuoti abi pirmiau minėtos aplinkybės.

11. Įvertinęs Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto, Aprašo 1292 ir 130 punktų nuostatas, teismas priėjo prie išvados, kad Migracijos departamentas pagrįstai priėmė sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, išduotą 2025 m. sausio 17 d., praėjus daugiau nei 2 mėnesiams nuo leidimo išdavimo (išrašymo) datos ir nesant duomenų, kad su pareiškėju yra sudaryta bei galiojanti darbo sutartis.

12. Teismas pažymėjo, kad darbo sutartis, pareiškėjui neturint leidimo gyventi Lietuvoje, negalėjo būti sudaryta, o nagrinėjamoje byloje ginčijamas Sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis sprendimo priėmimo metu galiojusiais ir Migracijos departamentui prieinamais duomenimis, t. y. kad pareiškėjas nebeatitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų, nes su pareiškėju nebuvo sudaryta galiojanti darbo sutartis. Civilinėje byloje (Kauno apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-2332-11162/2025) pareiškėjas siekia įrodyti, jog darbo sutartis su juo buvo sudaryta 2024 m. balandžio 18 d., tačiau įsigaliojo nuo 2025 m. balandžio 25 d., t. y. iš esmės pats pareiškėjas pripažįsta, kad Sprendimo priėmimo metu (2025 m. balandžio 15 d.) darbo sutartis buvo neįsigaliojusi. Atsižvelgęs į tai, teismas vertino, kad pasirašyta, bet faktiškai neįgyvendinta darbo sutartis (neįsigaliojusi), savaime nesukuria darbo teisinių santykių ir negali būti pagrindu, vertinant Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl pareiškėjo minimoje civilinėje byloje galbūt nustatytinos faktinės aplinkybės nėra prejudicinės šios administracinės bylos nagrinėjimui. Dėl to teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti bylos nagrinėjimą ir sustabdyti šią bylą.

13. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo prašymą įtraukti į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu UAB „Techniniai inžinerijos sprendimai“, nes nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Migracijos departamento sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas – tiesiogiai nesusijęs su šios Bendrovės teisėmis ar pareigomis. Nei Sprendimas, nei teismo sprendimas nereguliuoja ir nepakeičia UAB „Techniniai inžinerijos sprendimai“ teisinės padėties, todėl šio asmens įtraukimas į bylą nėra būtinas.

14. Teismo vertinimu, Sprendime faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl teismas padarė išvadą, kad Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus ir nėra teisinio pagrindo jį panaikinti.

III. 15. Pareiškėjas A. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 3 d. sprendimą.

16. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

16.1. Pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl į bylą neįtraukto darbdavio UAB „Techniniai inžinerijos sprendimai“ teisių ir pareigų, spręsdamas dėl pareiškėjo darbo sutarties (ne)galiojimo. Pareiškėjas teigia, kad darbo sutarties įsigaliojimo 2025 m. balandžio 25 d. metu atsakovo Sprendimas nebuvo įsiteisėjęs, todėl negalėjo būti vykdomas nuo 2025 m. balandžio 15 d. iki 2025 m. gegužės 5 d., kai teismas 2025 m. gegužės 5 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą ir išsprendė reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą. Įstatymo 138 straipsnio 3 dalis nustato, kad kol nėra pasibaigęs sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi apskundimo ir nutarties dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių dėl apskųsto sprendimo vykdymo sustabdymo priėmimo terminas, o kai skundas paduotas, kol nėra išspręstas skundo priėmimo teisme klausimas, sprendimo vykdymas sustabdomas, išskyrus atvejus, kai sprendimas priimtas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Todėl pareiškėjo atvykimas į Lietuvą 2025 m. balandžio 24 d. ir darbo pradžia 2025 m. balandžio 25 d. buvo teisėti, kadangi pareiškėjas atvyko į darbą darbdavio nurodytą dieną, o teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo ir UAB „Techniniai inžinerijos sprendimai“ sutarties (ne)galiojimo, pasisakė dėl byloje nedalyvaujančio asmens teisių ir pareigų.

16.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė sustabdyti administracinę bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 98 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Civilinėje byloje Nr. e2-23321-1162/2025, tarp pareiškėjo ir UAB „Techniniai inžinerijos sprendimai“, yra prašoma pripažinti 2024 m. balandžio 18 d. sudarytų ir įsigaliojusių nuo darbdavio nurodytos atvykimo į darbą datos 2025 m. balandžio 25 d. darbo sutarčių nutraukimą neteisėtu, priteisti vidutinį darbo užmokestį kaip kompensaciją už laiku neišmokėtą darbo užmokestį už priverstines pravaikštas nuo 2025 m. balandžio 25 d. iki sprendimo šiame darbo ginče įsiteisėjimo, A. S. grąžinti į darbą arba priteisti kompensaciją pagal Darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalį. Taigi, pirmosios instancijos teismas administracinėje byloje turėjo nustatyti, ar pareiškėjo ir į bylą neįtrauktos UAB „Techniniai inžinerijos sprendimai“ darbo sutartis yra galiojanti ir nuo kada galiojanti, tačiau šių aplinkybių teismas administracinėje byloje nustatyti pats negalėjo, nes į bylą nebuvo įtraukta UAB „Techniniai inžinerijos sprendimai“ ir visos šios aplinkybės nustatinėjamos civilinėje byloje Nr. e2-23321-1162/2025, todėl bylos sustabdymas ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu buvo privalomas.

16.3. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatytas nei vienas iš Įstatymo 50 straipsnio pagrindų panaikinti leidimą laikinai gyventi, nes byloje nėra nustatyta, kad darbo sutartis su užsieniečiu nesudaryta. Byloje nustatytos priešingos aplinkybės – į bylą pateikta darbo sutartis su pareiškėju sudaryta 2024 m. balandžio 18 d., o darbdavys nurodė darbuotojui į darbą atvykti 2025 m. balandžio 25 d., todėl vien aplinkybė, kad per 2 mėnesius nuo leidimo gyventi išdavimo (išrašymo) dienos apie darbuotojo įdarbinimą nėra pranešta Sodrai, dar nereiškia, kad su pareiškėju nėra sudaryta bei galiojanti darbo sutartis, nes apie darbuotoją privaloma pranešti Sodrai po to, kai darbuotojas pradeda dirbti, t. y. po 2025 m. balandžio 25 d. Aplinkybė, kad per 2 mėnesius nuo leidimo gyventi išdavimo (išrašymo) dienos apie darbuotojo įdarbinimą nėra pranešta Sodrai, savaimė nėra pagrindas panaikinti laikiną leidimą gyventi, o tik prielaida atsakovui imtis Aprašo 130 punkte nurodytų veiksmų, t. y. įvertinus su konkrečiu atveju susijusias faktines aplinkybes spręsti, ar egzistuoja kuris nors iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Atsakovas nusprendė, kad darbo sutartis nesudaryta net nesusiekęs su pareiškėju ir jo darbdaviu ir neįvertinęs, jog darbuotojui buvo nurodyta atvykti į darbą 2025 m. balandžio 25 d., o leidimas gyventi darbuotojui buvo įteiktas tik 2025 m. vasario 18 d. Singapūre. Tai reiškia, kad atsakovas neturėjo net formalaus pagrindo imtis Aprašo 130 punkte nurodytų veiksmų, nes 2025 m. balandžio 15 d. nebuvo suėjęs 2 mėnesių terminas nuo leidimo gyventi išdavimo pareiškėjui.

17. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

18. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento aiškintis aplinkybes dėl darbo sutarties nesudarymo. Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad Migracijos departamentas netinkamai taikė Aprašo 1292 punktą bei atkreipia dėmesį, kad 2 mėnesių laikotarpis skaičiuojamas nuo leidimo išrašymo dienos, t. y. kai leidimas yra pagamintas, šiuo atveju 2025 m. sausio 17 d., o ne nuo leidimo įteikimo dienos. Atsižvelgus į tai, kad Sodros informacinėje sistemoje nėra duomenų apie pareiškėjo įdarbinimą, Migracijos departamentas tikslingai taikė šį Aprašo punktą ir priėmė pagrįstą sprendimą. Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad byla turėjo būti sustabdyta ar kad Bendrovė turėjo būti įtraukta į bylą kaip trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Pirma, civilinės bylos sprendimas nedarytų įtakos ginčijamo Sprendimo priėmimo faktui, nes jis priimtas 2025 m. balandžio 15 d., o civilinėje byloje prašoma pripažinti darbo sutartį įsigaliojusią nuo 2025 m. balandžio 25 d., t. y. po Sprendimo priėmimo. Antra, nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Migracijos departamento sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, be to, Sodros duomenys, kuriais nėra pagrindo abejoti, patvirtina neįdarbinimo ir darbo sutarties negaliojimo faktą, taigi Bendrovės įtraukimas į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu nėra būtinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. 25S94076, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. 760415760, galiojantis iki 2027 m. sausio 17 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad darbo sutartis, pareiškėjui neturint leidimo gyventi Lietuvoje, negalėjo būti sudaryta, o nagrinėjamoje byloje ginčijamas Sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis Sprendimo priėmimo metu galiojusiais ir Migracijos departamentui prieinamais duomenimis, t. y. kad pareiškėjas nebeatitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų, nes su pareiškėju nebuvo sudaryta galiojanti darbo sutartis.

21. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, kad teismas neteisingai aiškino bei taikė galiojančių teisės aktų nuostatas ir pažeidė proceso teisės normas dėl įrodymų vertinimo, suinteresuoto asmens neįtraukimo į bylos procesą, prašymo dėl bylos sustabdymo netenkinimo.

22. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tikrinami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Vadovaujantis Įstatymo 62 straipsnio 3 dalimi, darbdavys gali sudaryti darbo sutartį tik su užsieniečiu, turinčiu leidimą dirbti arba leidimą gyventi Lietuvoje. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas tik 2025 m. sausio 17 d. (ir įteiktas 2025 m. vasario 18 d.). Taigi, 2024 m. balandžio 18 d., kai, pareiškėjo teigimu, buvo sudaryta darbo sutartis, jis dar neturėjo leidimo gyventi Lietuvoje. Tokiu atveju, vadovaujantis imperatyviomis įstatymo normomis, darbo sutartis su pareiškėju, jam neturint leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, negalėjo būti sudaryta, o vien galimai būsimos darbdavės kreipimosi į Migracijos departamentą aplinkybė savaime neįrodo darbo sutarties sudarymo fakto (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-108-1120/2025).

25. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 42 straipsnio 3 dalis nustato, kad darbo sutartis įsigalioja tik tada, kai darbuotojas faktiškai pradeda dirbti. Ši įstatymo nuostata aiškiai apibrėžia, kad pasirašyta, bet faktiškai neįgyvendinta darbo sutartis savaime nesukuria darbo teisinių santykių. To paties straipsnio 2 dalis nustato darbdaviui imperatyvią pareigą – ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki darbuotojo darbo pradžios pranešti apie sudarytą darbo sutartį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui. Ši nuostata skirta užtikrinti, kad darbo santykiai būtų vieši, skaidrūs ir apskaityti. Kadangi darbdavys šios pareigos neatliko, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, jog darbo santykiai buvo faktiškai pradėti. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šalių pasirašyta darbo sutartis laikytina tik preliminaria intencija bendradarbiauti ateityje, tačiau nesukuria teisiškai reikšmingų pasekmių, kol nėra įvykdytos būtinos įstatymo sąlygos – darbo pradžios faktas ir pranešimas Sodrai. Todėl pareiškėjo argumentas dėl 2024 m. balandžio 18 d. sudarytos ir galiojančios darbo sutarties neturi teisinio pagrindo ir atmestinas kaip nepagrįstas.

26. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta.

27. Vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi dėl darbo Bendrovėje. Leidimas laikinai gyventi galiojo iki 2027 m. sausio 17 d., jis pareiškėjui įteiktas 2025 m. vasario 18 d. Migracijos departamento duomenimis, Bendrovė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, darbo sutarties su pareiškėju nesudarė ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas šiuo metu nedirba.

28. Užsieniečiui pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalį 2 punktą išduoto leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrįstumo vertinimas gali būti atliekamas ir sprendimas dėl tokio leidimo panaikinimo priimamas esant šioms sąlygoms: 1) nuo leidimo išrašymo dienos praėjus 2 mėnesiams; ir 2) nustačius, kad Sodros informacinėje sistemoje nėra duomenų apie užsieniečio įdarbinimą. Pažymėtina, kad šios sąlygos nėra fakultatyvios, t. y. siekiant pradėti užsieniečiui išduoto leidimo įvertinimo bei panaikinimo procedūras, turi egzistuoti abi pirmiau minėtos aplinkybės. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto bei Aprašo 1292 ir 130 punktų nuostatas vertinant sistemiškai, darytina išvada, jog Aprašo 1292 punkte įtvirtintas 2 mėnesių nuo leidimo laikinai gyventi išrašymo terminas nėra savitikslis, juo iš esmės yra apibrėžtas protingas laikotarpis, per kurį užsienietis ir jį dirbti pasikvietęs darbdavys turi susitvarkyti visus su užsieniečio įdarbinimu bei darbo sutarties sudarymu susijusius formalumus, kurių nustatytu terminu nepabaigus Migracijos departamentas privalo imtis Aprašo 130 punkte įtvirtintų veiksmų, t. y. įvertinęs su konkrečiu atveju susijusias faktines aplinkybes, spręsti, ar egzistuoja kuris nors iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2823-261/2021, 2024 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1777-602/2024, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2104-821/2024)

29. Vadovaudamasi aptartomis teisės normomis, nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Migracijos departamentas pagrįstai priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, išduotą 2025 m. sausio 17 d., praėjus daugiau nei 2 mėnesiams nuo leidimo išdavimo (išrašymo) datos ir nesant duomenų, kad su pareiškėju yra sudaryta bei galiojanti darbo sutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 10 d. administracinėje byloje Nr. eA-2467-815/2025).

30. Pareiškėjo prašymas dėl nagrinėjamos bylos sustabdymo iki civilinėje byloje Nr. e2-23321-1162/2025 (nagrinėjamas ginčas tarp pareiškėjo ir UAB „Techniniai inžinerijos sprendimai“, prašoma pripažinti 2024 m. balandžio 18 d. sutartį įsigaliojusia nuo 2025 m. balandžio 25 d.) bus priimtas sprendimas nėra pagrįstas, be kita ko, ir tuo aspektu, kad ginčijamas Sprendimas priimtas 2025 m. balandžio 15 d., t. y. anksčiau nei prašoma pripažinti įsigaliojusia pareiškėjo nurodomą darbo sutartį (nuo 2025 m. balandžio 25 d.), ir jokios įtakos Sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui neturėtų.

31. ABTĮ 46 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad administracinės bylos proceso šalys yra pareiškėjas, atsakovas ir tretieji suinteresuoti asmenys (tai yra tie, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos). Pareiškėjas nepagrindžia, kaip pasikeistų Bendrovės teisių bei pareigų apimtis, vertinant Sprendimą, kuris buvo priimtas anksčiau, nei prašoma nustatyti darbo sutarties įsigaliojimo data, todėl prašymas Bendrovę įtraukti trečiuoju suinteresuotu asmeniu atmetamas, kaip nepagrįstas.

32. Apibendrindama nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti. Todėl teisėjų kolegija, iš esmės pritardama teismo padarytoms išvadoms, sprendime išdėstytų motyvų nekartoja iš naujo, bei neaptarinėja kitų apeliacinio skundo argumentų, kurie neturi reikšmės bylos išsprendimui, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o apeliacinį skundą atmeta (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė