2022-05-04 Nr. AB-11318-3-62-3-00173-2022-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2265-756/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00173-2022-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos K. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja K. D. (toliau – ir pareiškėja, prieglobsčio prašytoja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. 21S44807 (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas, Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2022 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 6K-140 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėja nurodė, kad jos kilmės šalyje ((duomenys neskelbtini)) yra prekybos moterimis ir vaikais tinklas. Šioje šalyje nėra įstatymų, kurie efektyviai saugotų moterų teises ir užtikrintų jų socialinę apsaugą. Pareiškėja kilmės šalyje gali būti persekiojama dėl politinių priežasčių, nes jos dėdė priklauso opozicinei partijai. Pažymėjo, kad kilmės šalies informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) yra nesaugu, vyksta ginkluoti susirėmimai, smurtinės demonstracijos ir protestai, ginkluoti policijos kariuomenės ir demonstrantų bei protestuotojų susirėmimai. Reguliarus kariškių ir policijos smurtas prieš civilius atspindi giliai išsišaknijusią nebaudžiamumo kultūrą. Valdžia vykdo savavališkus areštus, nukreiptus prieš oponentus ir pilietinės visuomenės narius. 2021 m. rugsėjo mėnesį (duomenys neskelbtini) įvyko karinis perversmas.

3. Pareiškėjos teigimu, Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime nepagrįstai nurodė, jog pareiškėja neįrodė jai kylančios individualios grėsmės. Pareiškėja yra moteris, todėl pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką ir pagal Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – EPBB) nustatytus reikalavimus, ji yra priskiriama padidintos rizikos asmenų grupei. Pažymėjo, kad kilmės šalies informacija sutampa su pareiškėjos nurodytomis aplinkybėmis ir įrodo prieglobsčio prašytojai kylančios grėsmės realumą, todėl atsakovas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjos prašymas neįrodytas.

4. Pareiškėja nurodė, kad Migracijos departamentas, spręsdamas dėl jos išsiuntimo, nepagrįstai rėmėsi 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 7 straipsnio 4 dalies išimtimi. Akcentavo, kad ji savo elgesiu niekaip neparodė, jog ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, ir visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos. Pareiškėja bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, nepadarė jokių pažeidimų, o jos pasakojimas ir išvykimas iš kilmės valstybės buvo sąlygotas patiriamos baimės dėl persekiojimo. Pareiškėja visą laiką buvo geranoriška, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad ji savanoriškai neišvyktų iš šalies. Pareiškėja taip pat mano, kad atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti į Lietuvą terminą.

5. Pareiškėja teigė, kad prašė, jog jos skundas Komisijoje būtų nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, užtikrinant tiesioginį ir betarpišką jos išklausymą, tačiau Komisija atsisakė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, dėl to nebuvo užtikrinta pareiškėjos teisė būti išklausytai. Pažymėjo, kad Komisija neištyrė ir neįvertino situacijos, kuri yra susidariusi jos kilmės šalyje, neištyrė (duomenys neskelbtini) veikiančių prekybos žmonėmis grupuočių keliamo pavojaus, tinkamai neįvertino informacijos, susijusios su bendra padėtimi ir pareiškėjos individualia persekiojimo rizikos tikimybe.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad teisės aktų nustatyta tvarka atliko tyrimą ir ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

8. Atsakovas pažymėjo, kad režimas, kuriam opozicionavo pareiškėjos šeima, buvo nušalintas. Pagal turimą kilmės valstybės informaciją padėtis (duomenys neskelbtini) stabilizavosi, o karinės chuntos atstovai teigė, kad ruošiamasi taikiam perėjimui prie civilinės administracijos. Duomenų, kad dabartinė laikinoji vyriausybė persekiotų opozicinių jėgų atstovus, nerasta. Priešingai, yra duomenų, kad po karinio perversmo buvę opozicijos aktyvistai netrukdomai grįžta atgal į (duomenys neskelbtini). Atsakovo teigimu, pareiškėjos pasakojimas apie patiriamus grasinimus ir baimę savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jai suteikimo. Pareiškėjos pasakojimas nepagrindžia jai tariamai kilusios grėsmės realumo, todėl visiškai pagrįstos baimės pabėgėlio statuso taikymo sąlyga nėra įvykdyta. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjos nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta persekiojimui ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės. Atsakovas sprendė, kad pareiškėja neįrodė „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostatos, todėl ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas.

9. Atsakovas nurodė, kad tyrimo metu taip pat nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, jog pareiškėjai grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl buvo padaryta išvada, jog ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Tyrimo metu taip pat nerasta duomenų, kad po perversmo (duomenys neskelbtini) vyksta veiksmai, dėl kurių šalyje yra beatodairiškas smurtas, ir dėl kurio buvimas teritorijoje keltų grėsmę asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

10. Atsakovas pažymėjo, kad jis nenustatė ir pati pareiškėja nepateikė tokių duomenų, jog moterys (duomenys neskelbtini) priskiriamos prie padidintą riziką susidurti su persekiojimo veiksmais turinčių asmenų grupių. Atsakovo teigimu, vien pareiškėjos noras gyventi saugesnėje valstybėje, nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo jai poreikio.

11. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja į Lietuvą atvyko neteisėtai, pėsčiomis (asmenų grupėje) neleistinoje vietoje kirtusi valstybės sieną, o prieglobsčio pasiprašė tik sulaikyta pareigūnų. Aplinkybių visuma leido pareiškėjos veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Pareiškėja neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti valstybės sieną, taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Atsakovo teigimu, prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas, todėl atsakovas, remdamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjai nesuteikė termino savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad ji gali pasislėpti. Iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėja nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

12. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjos skundą nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjos skundo nagrinėjimas būtų būtinas. Tokių aplinkybių skunde neįvardijo ir pati pareiškėja. Atsakovo teigimu, vien tai, kad pareiškėjos skundas buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, nesant jokių objektyvių duomenų apie tai, kad tam tikros reikšmingos bylos aplinkybės dėl šios priežasties liko neįvertintos, nesudaro pagrindo vertinti, kad ginčijamas Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

II. 13. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjos K. D. skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. 21S42325 rezoliucinės dalies 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Komisijos 2022 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. 6K-140 dalį; kitą skundą dalį teismas atmetė.

14. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad jos dėdė, pas kurį ji gyveno, priklausė opozicinei partijai ir buvo aktyvus jos narys; be to, pareiškėja priklauso pažeidžiamų asmenų socialinei grupei, nes yra vieniša moteris ir dėdė nori priverstinai ją ištekinti.

15. Teismas vertino, kad Migracijos departamento byloje pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjos situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai išanalizuoti ir išsamiai įvertinti visi jos nurodyti argumentai. Atsakovas siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojos pateikto prašymo suteikti jai prieglobstį. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad pareiškėjos istorija nėra detali ir nuosekli, ji nepatvirtinta patikimais įrodymais.

16. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas tyrimo metu išsamiai įvertino pareiškėjos nurodytus paaiškinimus ir surinko aktualią informaciją apie pareiškėjos kilmės valstybę ((duomenys neskelbtini)). Tyrimo metu nustatyta, kad režimas, kuriam opozicionavo pareiškėjos šeima, buvo nušalintas, pagal turimą kilmės valstybės informaciją padėtis (duomenys neskelbtini) stabilizavosi, o karinės chuntos atstovai teigė, kad ruošiamasi taikiam perėjimui prie civilinės administracijos. Duomenų, kad dabartinė laikinoji vyriausybė persekiotų opozicinių jėgų atstovus nerasta, tokių duomenų nepateikė ir pati pareiškėja. Priešingai, yra duomenų, kad po karinio perversmo buvę opozicijos aktyvistai netrukdomai grįžta atgal į (duomenys neskelbtini).

17. Teismas akcentavo, kad remiantis kilmės valstybės informacija, tikėtina, jog prieglobsčio prašytoja savo kilmės valstybėje galėjo būti verčiama sudaryti santuoką ne savo noru, tačiau pareiškėjos pasakojimas apie patiriamus grasinimus ir baimę savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jai suteikimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos persekiotojas nėra valstybinis subjektas, o pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Pareiškėja nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti jai apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas konvencinėmis priežastimis (jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Teismo nuomone, pareiškėjos pasakojimas nepagrindžia jai tariamai kilusios grėsmės realumo, todėl visiškai pagrįstos baimės pabėgėlio statuso taikymo sąlyga nėra įvykdyta.

18. Teismas taip pat pabrėžė, kad Migracijos departamento atlikto tyrimo metu nustatyta, jog pareiškėjos kilmės valstybė bei jos institucijos deda pastangas mažinti smurto prieš moteris ir mergaites, priverstinių ir vaikų santuokų mastus. Tarptautinės organizacijos ir vietinės nevyriausybinės organizacijos taip pat deda pastangas į aukų identifikavimą bei pagalbos joms suteikimą, todėl pareiškėja galėtų kreiptis pagalbos savo kilmės valstybėje. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, jog pareiškėjos papasakota istorija nesudaro pagrindo vertinti, kad jai kilmės valstybėje kyla reali ir individualaus pobūdžio grėsmė, dėl to pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

19. Įvertinęs surinktą informaciją teismas taip pat sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjai papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Tyrimo metu nerasta duomenų, kad po perversmo (duomenys neskelbtini) vyksta veiksmai, dėl kurių šalyje yra beatodairiškas smurtas, dėl kurio buvimas teritorijoje keltų grėsmę asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl Migracijos departamentas teisingai konstatavo, jog pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

20. Vertindamas pareiškėjos argumentus, kad Migracijos departamentas jos skundą turėjo nagrinėti žodinio proceso tvarka, teismas sutiko su atsakovu, jog pagal Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas), 222 punkte įtvirtintą bendrąją taisyklę, sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine vyksta rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi pareiškėjos prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Komisijai nebuvo privalomas. Pareiškėja savo skunde nenurodė, o Komisija nenustatė, išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negalėjo būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas buvo būtinas.

21. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas šiuo konkrečiu atveju pagrįstai taikė Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį ir nesuteikė pareiškėjai laikotarpio savanoriškai išvykti į kilmės šalį. Atsakovas, padaręs išvadą, jog yra tikimybė, kad pareiškėja slėpsis, pagrįstai nusprendė vykdyti jos išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos.

22. Vertindamas pareiškėjos argumentus, kuriais ji nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjos atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra nustatyta jokių išskirtinių aplinkybių, kurių pagrindu galėtų būti taikomas maksimalus 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminas, todėl toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Atsižvelgdamas į Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje, patvirtintoje Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjos situaciją, teismas sprendė, kad būtų proporcinga nustatyti pareiškėjai draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metų laikotarpį nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

23. Teismas pažymėjo, kad ginčijamame Sprendime pagrįstai nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, todėl šią Sprendimo dalį teismas paliko nepakeistą.

III. 24. Pareiškėja K. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

25. Pareiškėja nurodo, kad teismas netinkamai vertino jos pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus suteikimo.

26. Pareiškėja nesutinka su teismo argumentais, kad jos prašymas yra grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais ir jai kilmės šalyje nekyla individualios grėsmės pavojus. Pažymi, kad kilmės šalies informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) yra nesaugu, vyksta ginkluoti susirėmimai, smurtinės demonstracijos ir protestai, ginkluoti policijos kariuomenės ir demonstrantų bei protestuotojų susirėmimai. Reguliarus kariškių ir policijos smurtas prieš civilius atspindi giliai išsišaknijusią nebaudžiamumo kultūrą. Valdžia vykdo savavališkus areštus, nukreiptus prieš oponentus ir pilietinės visuomenės narius. Kilmės šalies informacija taip pat patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) vyksta prekyba moterimis ir vaikais priverstinio darbo ir seksualinio išnaudojimo tikslais. (duomenys neskelbtini) nėra įstatymų arba jie neveikia, kurie saugotų moterų teises ir užtikrintų jų socialinę apsaugą.

27. Pareiškėja teigia, kad atsakovas neatliko jokios analizės apie moterų padėtį (duomenys neskelbtini). Atsakovas neanalizavo (duomenys neskelbtini) paplitusios seksualinės prievartos ir priverstinės santuokos duomenų, todėl negalėjo tinkamai įvertinti pareiškėjai jos kilmės šalyje kylančios grėsmės, nevertino, ar kilmės šalyje valstybė teikia realią pagalbą nukentėjusiems nuo smurto asmenims. Atsakovas skundžiamame Sprendime taip pat neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo, todėl negalima besąlygiškai tvirtinti, jog pareiškėjos pasakojimas ir prašymo suteikti prieglobstį motyvai buvo tinkamai ir išsamiai išnagrinėti.

28. Pareiškėja pažymi, kad atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuluotą praktiką, tiek Įstatymo ir Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjos nuomone, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo.

29. Pareiškėjos nuomone, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jos prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Atsakovo surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

30. Pareiškėjos teigimu, atsakovo sprendimais išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjai atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką.

31. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

32. Atsakovas nurodo, kad tyrimo metu nustatė, jog pareiškėjos nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta persekiojimui ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės. Migracijos departamento atlikto tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjos kilmės valstybė bei jos institucijos deda pastangas mažinti smurto prieš moteris ir mergaites, priverstinių ir vaikų santuokų mastus. Tarptautinės organizacijos ir vietinės nevyriausybinės organizacijos taip pat deda pastangas į aukų identifikavimą bei pagalbos joms suteikimą, todėl pareiškėja galėtų kreiptis pagalbos savo kilmės valstybėje. Atsakovo nuomone, pareiškėjos papasakota istorija nesudaro pagrindo vertinti, kad jai kilmės valstybėje kyla reali ir individualaus pobūdžio grėsmė. Pažymi, kad Migracijos departamentas pareiškėjos atveju atliko perspektyvinį vertinimą, siekdamas nustatyti, ar jai kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atsakovo nuomone, tiek jis, tiek teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjos deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas.

33. Atsakovas teigia, kad tyrimo metu taip pat nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Surinkus informaciją apie pareiškėjos kilmės valstybę buvo nustatyta, kad vietoje, kur prieglobsčio prašytoja gyveno prieš išvykdama iš kilmės valstybės, nevyksta karinis konfliktas. Atsižvelgiant į pareiškėjos individualias savybes ir į tai, kad jos kilmės šalyje gyvenamojoje vietoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, skundžiamame Sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

34. Atsakovo teigimu, nors pareiškėja iš savo kilmės valstybės atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau prieglobsčio joje nesiprašė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti valstybės sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Pasak atsakovo, šie pareiškėjos veiksmai neapibūdina jos elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad ji būtų siekusi kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmę. Atsakovo nuomone, tiek jis, tiek teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, užtikrinant vertėjo į / iš (duomenys neskelbtini) kalbą dalyvavimą teismo posėdyje.

36. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

37. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka motyvavo tuo, kad ji turėtų būti tiesiogiai išklausyta ir jai turėtų būti sudaryta galimybė teikti paaiškinimus.

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjai buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

V. 39. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. 21S44807 ir Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2022 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. 6K-140 pagrįstumo ir teisėtumo bei reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pagrįstumo.

40. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovo atsiliepimą į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai ir teisėtai atsisakė suteikti pareiškėjai prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Teismo nuomone, draudimas pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką turi būti proporcingas, dėl to, atsižvelgęs į Tvarkoje nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, skundą tenkino iš dalies, pakeitė ginčijamą Sprendimą ir sutrumpino draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 3 metų.

41. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, jog atsakovas ir teismas nepagrįstai darė išvadą, kad jai negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Teigia, kad kilmės šalies informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) yra nesaugu, vyksta ginkluoti susirėmimai, smurtinės demonstracijos ir protestai, prekyba moterimis ir vaikais priverstinio darbo ir seksualinio išnaudojimo tikslais. Pažymi, kad atsakovas neatliko jokios analizės apie moterų padėtį (duomenys neskelbtini), neanalizavo (duomenys neskelbtini) paplitusios seksualinės prievartos ir priverstinės santuokos duomenų, nevertino, ar kilmės šalyje valstybė teikia realią pagalbą nukentėjusiems nuo smurto asmenims. Pareiškėja mano, kad Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jos prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o teismas šių reikšmingų procedūrinių bei procesinių trūkumų neištaisė.

42. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

43. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

44. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

45. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

46. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

47. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

48. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

49. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

50. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

51. Pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad jos dėdė, pas kurį ji gyveno, priklausė opozicinei (duomenys neskelbtini) partijai ir buvo aktyvus jos narys, be to, jis nori priverstinai pareiškėją ištekinti.

52. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje, išsamiai išanalizavo (duomenys neskelbtini) politinę situaciją, moterų padėtį šalyje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjos išsakytos baimės būti persekiojamai pagrįstumą. Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad pareiškėjos pasakojimas atitiko surinktą informaciją apie (duomenys neskelbtini) 2019–2020 metais vykusius įvykius, kai (duomenys neskelbtini) opozicija ir visuomenė rengė politines demonstracijas, nukreiptas prieš tuometinio prezidento A. C. dalyvavimą prezidento rinkimuose ir (duomenys neskelbtini) Respublikos Konstitucijos pakeitimus. Tačiau po 2021 m. rugsėjo mėn. (duomenys neskelbtini) įvykusio karinio perversmo šalyje situacija iš esmės pasikeitė. Po perversmo karinė chunta paleido politinius kalinius, nepersekiojo senajai vyriausybei dirbusių asmenų, į valstybę grįžo į užsienį pabėgę ankstesnio prezidento politiniai oponentai, todėl pareiškėjos nurodomos aplinkybės apie jos dėdės opozicinę veiklą ir dėl to pareiškėjai gresiantį persekiojimą nebeatitinka realios situacijos jos kilmės valstybėje. (duomenys neskelbtini) pasikeitus politiniai situacijai, nebeliko jokių priežasčių teigti, jog pareiškėja dėl politinių motyvų galėtų būti persekiojama kilmės valstybėje.

53. Migracijos departamentas Sprendime taip pat nurodė, kad tyrimo metu nustatyta, jog pareiškėjos kilmės valstybė ir jos institucijos deda pastangas mažinti smurto prieš moteris ir mergaites, priverstinių ir vaikų santuokų mastus. Tarptautinės organizacijos bei vietinės nevyriausybinės organizacijos taip pat deda pastangas į aukų identifikavimą bei pagalbos joms suteikimą, todėl pareiškėja galėtų kreiptis pagalbos savo kilmės valstybėje.

54. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kitus byloje esančius ir atsakovo pateiktus įrodymus, sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir Konvencijos 1 straipsnio A dalyje įtvirtintų pagrindų pabėgėlio statusui gauti. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo abejoti Migracijos departamento atlikto pareiškėjos prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjos kilmės valstybėje tyrimo išsamumu ir visapusiškumu, o pareiškėja nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jos baimę kilmės valstybėje tapti persekiojimo auka. Pareiškėjos pasakojimas dėl kilmės valstybėje jai tariamai gresiančio pavojaus dėl jos dėdės politinės veiklos, kai kilmės šalyje politinė situacija jau yra pasikeitusi, nėra pagrįstas, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog grįžus į kilmės valstybę pareiškėjos sveikatai ar gyvybei grės pavojus.

55. Vertindama pareiškėjos apibūdintą baimę, kad egzistuoja reali grėsmė, jog pareiškėja kilmės valstybėje bus prievarta ištekinta, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėja nepagrindė jai galbūt kilusios individualios grėsmės realumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, spręsdamas klausimą, susijusį su pareiškėjos visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, ir šių įrodymų teisinį įvertinimą, taip pat surinko pakankamai informacijos apie kilmės valstybėje egzistuojančias prievartines santuokas ir taikomą teisinę atsakomybę už tokias veikas. Nors apeliaciniame skunde tvirtinama, kad atsakovas šios pareigos faktiškai neatliko, t. y. nesilaikė Įstatymo ir Tvarkos aprašo reikalavimų, tačiau nenurodoma, kokias individualias pareiškėjos prieglobsčio prašymą turinčias pagrįsti aplinkybes atsakovas turėtų patvirtinti ar paneigti.

56. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėja persekiojimo kilmės valstybėje nesieja su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, o pareiškėjos persekiotojas (jos dėdė, kuris siekia ja ištekinti) nėra valstybinis subjektas. Iš pareiškėjos netenkinančio Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį ir atlikęs pareiškėjos apklausas, įvertinęs situaciją kilmės valstybėje pareiškėjos prašyme nurodytais aspektais, taip pat įvertinęs kilmės valstybės informaciją dėl priverstinių santuokų ir teisinės atsakomybės taikymo dėl minėtų veiksmų, konstatavo, jog pareiškėja nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti jai papildomos apsaugos nuo tariamo persekiojimo. Be to, Tarptautinių apsaugos organizacijų nurodomos problemos teisės aktų įgyvendinime nepaneigia aplinkybių, kad pareiškėja net nebandė tokios pagalbos ieškoti ir ja pasinaudoti.

57. Pareiškėja nei prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu, nei pirmosios instancijos teismui skunde nenurodė nei vienos Konvencijoje nustatytos priežasties, dėl ko jai turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas, jos pasakojimas apie individualų persekiojimą dėl galimos priverstinės santuokos yra bendro pobūdžio, abstraktus, pasakojimui trūksta konkrečių detalių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja nepateikė jokių duomenų, galinčių patvirtinti jos pasakojimo aplinkybes, dėl kurių ji išvyko iš kilmės šalies, nepagrindė savo baimės grįžti į (duomenys neskelbtini), todėl jos deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta ir jai šiuo pagrindu negali būti suteiktas pabėgėlio statusas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjos deklaruojama baimė grįžti į kilmės valstybę vertintina kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

58. Pareiškėja nurodo, kad Migracijos departamentas turėjo, tačiau nesurinko, informacijos apie moterų padėtį (duomenys neskelbtini), neanalizavo (duomenys neskelbtini) paplitusios seksualinės prievartos, prekybos moterimis ir vaikais priverstinio darbo ir seksualinio išnaudojimo tikslais. Pareiškėja nepaaiškino, ar gyvendama kilmės valstybėje ji pati patyrė seksualinę prievartą ar priverstinį darbą, kaip konkrečiai ir kada tai pasireiškė, nepateikė jokių su tuo susijusių duomenų. Įvertinus pareiškėjos apklausose nurodytas aplinkybes, klausimas dėl pareiškėjos seksualinio išnaudojimo ar kitokios prievartos, išskyrus priverstinį ištekinimą, apskritai nebuvo keliamas, todėl atsakovas neturėjo pareigos rinkti informacijos pareiškėjos norimais aspektais (ypač, jei tokių aspektų pareiškėja prašyme dėl prieglobsčio suteikimo ir apklausose net nenurodė).

59. Pareiškėja argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindė iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija, po perversmo (duomenys neskelbtini) nevyksta veiksmai, dėl kurių šalyje būtų beatodairiškas smurtas, vien dėl kurio buvimas teritorijoje keltų grėsmę asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

60. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Migracijos departamento Sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Atsakydama į pareiškėjos apeliacinio skundo teiginius, jog Migracijos departamentas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o surinkti duomenys buvo selektyvūs, teisėjų kolegija pažymi, jog tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę ir tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021). Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, Migracijos departamentas rinko informaciją pagal pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį motyvus ir apie bendrą saugumo padėtį jos kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjai būtinybės. Migracijos departamentas taip pat atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog atsakovas nesirėmė naujausia, visapusiška ir aktualia informacija apie padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje. Byloje esantys duomenys apie situaciją kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjos prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis. Pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodo, kokia konkrečiai naujausia ir tiksliausia kilmės valstybės informacija paneigia bendrą saugumo padėtį (duomenys neskelbtini).

Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar pareiškėja atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jai turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, taip pat vertino atsakovo nustatytas aplinkybes, pareiškėjos apklausos metu duotus paaiškinimus, atsakovo surinktą informaciją apie kilmės šalį. Teisėjų kolegija vertina, jog nėra pagrindo spręsti, kad Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes.

61. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad panaikinus Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjai atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Sprendimo dalys, kuriomis pareiškėja išsiųsta į Irako Respubliką ir jai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Sprendimo dalį ir nustatė, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Taip pat teismas vertino, kad atsakovas pagrįstai į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėja nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši sprendimo dalis taip pat paliekama nepakeista.

62. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

63. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

64. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos K. D. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Jūratė Varanauskaitė