2018-02-19 Nr. AB-3357-3-61-3-05909-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-8-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05909-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 7.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. Č. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas A. K. Č. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba, VSDFV, atsakovas) 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. (10.10)I-7784 ir įpareigoti Fondo valdybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. lapkričio 19 d. prašymą dėl draudžiamųjų pajamų tikslinimo ir pensijos perskaičiavimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jo buvęs darbdavys uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Čeltaura” (toliau – ir Bendrovė) 2006 m. sausio 13 d. Fondo valdybos Tauragės skyriui pateikė duomenis apie 2005 metų IV ketvirtį bendrovės darbuotojų turėtas draudžiamąsias pajamas, pagal kuriuos jam nurodytu laikotarpiu buvo išmokėta 100 000 Lt. Bendrovei 2006 m. vasario 27 d. buvo paskelbtas bankrotas, 2006 m. balandžio 25 d. patvirtinti kreditoriniai reikalavimai, tarp kurių įtrauktas ir 2005 metų IV ketvirtį jam neišmokėtas darbo užmokestis.

3. Pareiškėjas akcentavo, kad bankroto eigoje kreditoriniai reikalavimai buvo tvirtinami net 12 kartų, tačiau dėl 2005 metų IV ketvirčio pajamų nebuvo jokių klausimų. Teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-5-479/2013 užbaigta UAB „Čeltaura“ bankroto procedūra, bendrovė likviduota, patvirtinti nepatenkinti kreditoriniai reikalavimai: jam, kaip I-os eilės kreditoriui, Bendrovė liko skolinga 21 512 Lt. Į šią sumą buvo įtrauktas ir Š. Č. neišmokėtas atlyginimas, kurio reikalavimo teisę šis asmuo perdavė jam bankroto bylos procese.

4. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad UAB „Čeltaura” bankroto administratorius 2010 m. liepos 15 d. Fondo valdybos Tauragės skyriui pateikė prašymą dėl draudžiamųjų pajamų tikslinimo, sumažinant draudžiamąsias pajamas už 2005 metų IV ketvirtį UAB „Čeltaura” darbuotojams A. K. Č. – 100 000Lt ir Š. Č. - 15 000 Lt suma, kadangi teismas nustatė, jog 2005 metais šie asmenys padarė žalą Bendrovei. Fondo valdybos Tauragės skyriaus 2010 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. (7.1)(SP2)-184 draudžiamosios pajamos, turėtos 2005 metų IV ketvirtį, buvo sumažintos prašoma suma. Pažymėjo, kad akcininkai A. K. Č. ir Š. Č. padarytą (tariamą) žalą Bendrovei atlygino 2012 m. rugpjūčio 3 d. ir Bendrovė jokių priekaištų dėl šio įvykio neturėjo. Pasibaigus bankrotui ir 2013 m. gegužės 9 d. įsigaliojus Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. B2-5-479/2013 dėl įmonės likvidavimo ir patvirtinus kreditorinius reikalavimus, tapo aišku, kad darbdavio UAB „Čeltaura“ jam priskaičiuotas atlyginimas – 100 000 Lt už 2005 metų gruodžio mėnesį yra teisėtas ir pagrįstas. Atkreipė dėmesį, kad UAB „Čeltaura“ bankroto administratorius, nuo 2006 m. vasario 27 d. iki 2013 m. balandžio 9 d. būdamas atsakingu už bendrovę, nepateikė jokių duomenų, kad jo atlyginimas už 2005 metų IV ketvirtį būtų keičiamas, neužskaitytas ar panašiai.

5. Pareiškėjas 2013 m. birželio 28 d. kreipėsi į Fondo valdybą dėl draudžiamųjų pajamų tikslinimo, prašė panaikinti Fondo valdybos Tauragės skyriaus 2010 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. IP-27/10 ir atstatyti neteisėtai padarytus išskaitymus dėl neteisingai įvertintų draudžiamųjų pajamų už 2005 metų gruodžio mėnesį. Fondo valdyba 2013 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. (6.5)I-5010) atsisakė spręsti problemą, pasiūlė kreiptis į teismą, nustatydama 20 dienų terminą. Pareiškėjas į teismą nesikreipė, nes nesurinko įrodymų.

6. Pareiškėjas akcentavo, kad Fondo valdybos Tauragės skyrius atsisakė teikti bent kokią informaciją, todėl pareiškėjas 2015 m. lapkričio 19 d. pakartotinai kreipėsi į Fondo valdybą, tačiau 2015 m. gruodžio 3 d. gavo atsakymą Nr. (10.10)I-7784, kuriuo atsakovas atsisakė spręsti ginčą, tokiu būdu atimdamas teisę pasinaudoti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

7. Atsakovas pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsiliepime nurodė, kad Fondo valdybos Tauragės skyrius, atsižvelgdamas į likviduojamos UAB „Čeltaura“ bankroto administratoriaus prašymą dėl duomenų tikslinimo, 2010 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. (7.1)(SP2)-184 nusprendė tikslinti Registro duomenis už 2005 m. IV ketvirtį apdraustiesiems A. K. Č. ir Š. Č., t. y. tikslinti draudžiamųjų pajamų ir socialinio draudimo įmokų dydžius. Fondo valdybos Tauragės skyriaus 2007 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. KPS-775 pareiškėjui nuo 2007 m. sausio 13 d. paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija (toliau – ir senatvės pensija). Fondo valdybos Tauragės skyrius, remdamasis patikslintais Registro duomenimis apie A. K. Č. 2005 m. IV ketvirčio draudžiamąsias pajamas, priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjo senatvės pensija nuo 2007 m. sausio 13 d. buvo apskaičiuota pagal patikslintus Registro duomenis. Kadangi pagal patikslintus Registro duomenis teisingai apskaičiuota senatvės pensija buvo mažesnė už jam mokėtą, Tauragės skyrius 2010 m. liepos 23 d. priėmė keturis sprendimus Nr. IP-27/10 „Dėl A. K. Č. senatvės pensijos permokos nustatymo“ ir keturis sprendimus Nr. IP-27/10 „Dėl A. K. Č. senatvės pensijos permokos išieškojimo“.

9. Pareiškėjas, prašydamas sustabdyti Tauragės skyriaus 2010 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (7.1)(SP2)-184 bei aukščiau paminėtus Fondo valdybos Tauragės skyriaus 2010 m. liepos 23 d. sprendimus dėl senatvės pensijos permokos nustatymo ir jos išieškojimo, 2010 m. liepos 28 d. prašymu pirmą kartą kreipėsi į Fondo valdybą. Fondo valdyba 2010 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. (10.10) I-5089 atsisakė sustabdyti skundžiamų Tauragės skyriaus 2010 m. liepos 15 d. ir 2010 m. liepos 23 d. sprendimų bei žalos Fondo biudžetui atlyginimo vykdymą. Fondo valdyba kartu informavo pareiškėją, kad šis sprendimas gali būti skundžiamas teismui per 20 dienų nuo šio sprendimo gavimo, tačiau pareiškėjas jo neapskundė.

10. Atsakovas atsiliepime taip pat nurodė, kad pareiškėjas dar kartą kreipėsi į Fondo valdybą 2013 m. birželio 28 d., prašydamas panaikinti Fondo valdybos Tauragės skyriaus 2010 m. liepos 23 d. sprendimus dėl senatvės pensijos permokos nustatymo ir išieškojimo, atstatyti neteisėtai padarytus išskaitymus dėl neteisingai įvertintų draudžiamųjų pajamų bendrovės darbuotojams A. K. Č. ir Š. Č. už 2005 metų gruodžio mėnesį bei nurodydamas, kad Tauragės skyriaus 2010 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. (7.1)(SP2)-184 buvo sumažintos draudžiamosios pajamos A. K. Č. 100 000 Lt ir Š. Č. 15 000 Lt. Fondo valdyba nustatė, kad pareiškėjo 2013 m. birželio 28 d. skunde keliami tie patys reikalavimai, dėl kurių Fondo valdyba yra priėmusi 2010 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. (10.10) I-5089 ir šis sprendimas nebuvo nuginčytas nustatyta tvarka ir terminais. Kadangi pareiškėjas 2013 m. birželio 28 d. skunde nepateikė naujų įrodymų, kad šis Fondo valdybos sprendimas yra neteisėtas bei nepagrįstas ir, kad iš pareiškėjo senatvės pensijos padaryti išskaitymai yra neteisėti, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – ir Taisyklės), 31 punktu, 2013 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. (6.5)I-5110 pareiškėjo 2013 m. birželio 28 d. skundo dalį, kurioje pareiškėjas prašė nutraukti permokų išieškojimą pagal Tauragės skyriaus 2010 m. liepos 23 d. sprendimus, atsisakė nagrinėti. Pažymėjo, kad šiame Fondo valdybos sprendime taip pat buvo išsamiai paaiškinta, kokiais teisės aktais bei dokumentais remiantis buvo patikslinti Registro duomenys, kad Tauragės skyrius, remdamasis Registro duomenimis, privalėjo perskaičiuoti pareiškėjo pensijos dydį ir išieškoti Fondo biudžetui padarytą žalą. Sprendime taip pat buvo nurodyta jo apskundimo teismui galimybė ir tvarka, tačiau šis Fondo valdybos sprendimas nustatyta tvarka ir terminu nebuvo apskųstas.

11. Atsakovas taip pat atsiliepime paaiškino, kad šioje byloje skundžiamas ir prašomas panaikinti Fondo valdybos 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimas Nr. (10.10) I-7784 priimtas išnagrinėjus pareiškėjo 2015 m. lapkričio 19 d. prašymą „Dėl draudžiamųjų pajamų tikslinimo ir pensijos perskaičiavimo“, kuriame jis prašė vadovaujantis galiojančiais norminiais aktais išspręsti jo senatvės pensijos klausimus, nes neįskaičiuotas 100 000 Lt atlyginimas už 2005 metų gruodžio mėnesį.

12. Atsakovas akcentavo, kad prašyme pareiškėjas trečią kartą Fondo valdybai ginčijo Tauragės skyriaus 2010 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (7.1)(SP2)-184. Pareiškėjas prie skundo Fondo valdybai pateikė Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. B2-5-4-479/2013 (šį teismo sprendimą pareiškėjas buvo pateikęs ir prie 2013 m. birželio 28 d. skundo), ir teigė, kad draudžiamųjų pajamų tikslinimo pagrindas yra šis įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuris, neva, įtvirtino 2005 m. IV ketvirčio draudžiamąsias pajamas A. K. Č. 101 100 Lt ir Š. Č. – 15 275,82 Lt. Pareiškėjas nesutinka su Fondo valdybos Tauragės skyriaus 2010 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. (7.1)(SP2)-184, kuriuo sumažintos draudžiamosios pajamos už 2005 metų IV ketvirtį apdraustiesiems A. K. Č. (<...>) - 100 000 Lt ir Š. Č. (<...>) – 15 000 Lt Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenų bazėje. Atsakovas įvertinęs, kad pareiškėjas reikalavimą dėl draudžiamųjų pajamų tikslinimo ir senatvės pensijos perskaičiavimo Fondo valdybai buvo pateikęs 2013 m. birželio 28 d. skunde, kurį išnagrinėjusi Fondo valdyba priėmė 2013 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5110, o pareiškėjo prašymas dėl duomenų Registre tikslinimo, senatvės pensijos permokos nustatymo ir išieškojimo bei žalos fondo biudžetui atlyginimo išnagrinėtas Fondo valdybos 2010 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. (10.10) I-5089 pagal pareiškėjo 2010 m. liepos 28 d. prašymą‚ kad šie Fondo valdybos sprendimai teismine tvarka nėra nuginčyti, padarė išvadą, kad pareiškėjo 2015 m. lapkričio 19 d. prašymo reikalavimai yra kartotiniai. Kadangi pareiškėjas skunde nenurodė naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnių Fondo valdybos sprendimų pagrįstumu, 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. (10.10) I-7784, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies bei Taisyklių 30 punkto nuostatomis, Fondo valdyba pareiškėjo 2015 m. lapkričio 19 d. prašymą atsisakė nagrinėti. Dėl šių aplinkybių atsakovas mano, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą Fondo valdybos sprendimą Nr. (10.10)I-7784 ir įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. lapkričio 19 d. prašymą dėl draudžiamųjų pajamų tikslinimo ir pensijos perskaičiavimo.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14. Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl Fondo valdybos 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. (10.10)I-7784, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2015 m. lapkričio 19 d. prašymą dėl draudžiamųjų pajamų tikslinimo ir pensijos perskaičiavimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Teismas nustatė, kad išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija skundžiamą sprendimą priėmė vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi ir Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (su atitinkamais pakeitimais) 30 punktu. Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. vasario 27 d. nutartimi UAB „Čeltaura“ iškėlė bankroto bylą. UAB „Čeltaura“ 2005 m. gruodžio 31 d. visuotinio akcininkų susirinkimo metu A. K. Č. ir Š. Č. nutarimu nusprendė išmokėti bendrovės darbuotojams 162 000 Lt. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. lapkričio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2009 pripažino, kad UAB „Čeltaura“ akcininkai A. K. Č. ir Š. Č., priimdami sprendimą išmokėti sau bei kitiems įmonės darbuotojams tame sprendime nurodytas įmonės veiklos rezultatų neatitinkančias išmokas - 162 000 Lt, elgėsi nesąžiningai, taip vengdami prievolių įmonės kreditoriams įvykdymo bei sumažindami įmonės mokumą, todėl paliko galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutartį, pagal kurią UAB „Čeltaura“ naudai buvo priteista iš A. K. Č. 100 000 Lt ir Š. Č. – 15 000 Lt, išmokėtų dėl nesąžiningų pastarųjų asmenų veiksmų. Remdamasis šiuo teismo sprendimu, likviduojamos UAB „Čeltaura“ 2009 m. gruodžio 8 d. kreditorių susirinkimas nutarimu įpareigojo bendrovės bankroto administratorių pateikti Fondo valdybos Tauragės skyriui (toliau – ir Tauragės skyrius) patikslintus socialinio draudimo pranešimus apie A. K. Č. ir Š. Č. 2005 metų IV ketvirtį priskaičiuotas draudžiamąsias pajamas ir socialinio draudimo įmokas. Fondo valdybos Tauragės skyrius, nesutikdamas su 2009 m. gruodžio 8 d. kreditorių susirinkimo nutarimu, kuriuo nutarta patikslinti tik A. K. Č. ir Š. Č. draudžiamąsias pajamas bei įmokas, nors neteisėtai iš įmonės premijas 2005 metų IV ketvirtį gavo ir kiti įmonės darbuotojai, jį apskundė Klaipėdos apygardos teismui civilinėje byloje Nr. B2-19-479/2010. Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. sausio 19 d. nutartimi Fondo valdybos teritorinio skyriaus skundo netenkino. Ši teismo nutartis įsiteisėjo 2010 m. balandžio 22 d., Lietuvo apeliaciniam teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 2-537/2010.

16. Teismas nurodė, kad įsiteisėjus Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 22 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr. 2-537/2010, UAB „Čeltaura“ bankroto administratorius Fondo valdybos Tauragės skyriui pateikė prašymą dėl Registro duomenų tikslinimo. Fondo valdybos teritorinis skyrius 2010 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. (7.1)(SP2)-184 „Dėl apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu duomenų tikslinimo pagal UAB „Čeltaura“ pateiktą prašymą“ nusprendė tikslinti Registro duomenis už 2005 m. IV ketvirtį apdraustiesiems A. K. Č. ir Š. Č., t. y. tikslinti draudžiamųjų pajamų ir socialinio draudimo įmokų dydžius.

17. Teismas nustatė, kad Fondo valdybos Tauragės skyriaus 2007 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. KPS-775 nuo 2007 m. sausio 13 d. pareiškėjui paskyrė senatvės pensiją. Remdamasis patikslintais Registro duomenimis apie A. K. Č. 2005 m. IV ketvirčio draudžiamąsias pajamas, Fondo valdybos teritorinis skyrius priėmė sprendimą, kuriuo jo senatvės pensija nuo 2007 m. sausio 13 d. buvo apskaičiuota pagal patikslintus Registro duomenis. Kadangi pagal patikslintus Registro duomenis teisingai apskaičiuota senatvės pensija buvo mažesnė už jam mokėtą, Tauragės skyrius 2010 m. liepos 23 d. priėmė keturis sprendimus Nr. IP-27/10 „Dėl A. K. Č. senatvės pensijos permokos nustatymo“ ir keturis sprendimus Nr. IP-27/10 „Dėl A. K. Č. senatvės pensijos permokos išieškojimo“.

18. Pareiškėjas, nesutikdamas su nurodytais Fondo valdybos Trauragės skyriaus sprendimais, 2010 m. liepos 28 d. kreipėsi į Fondo valdybą, prašydamas sustabdyti 2010 m. liepos 15 d. Nr. (7.1)(SP2)-184 „Dėl apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu duomenų tikslinimo pagal UAB „Čeltaura“ pateiktą prašymą“ bei Tauragės skyriaus 2010 m. liepos 23 d. sprendimus Nr. IP-27/10 dėl senatvės pensijos permokos nustatymo ir dėl senatvės pensijos permokos išieškojimo. Fondo valdyba 2010 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. (10.10) I-5089 atsisakė sustabdyti skundžiamų sprendimų bei žalos Fondo biudžetui atlyginimo vykdymą. Šiame sprendime pareiškėjui buvo išaiškinta teisė skųsti šį Fondo valdybos sprendimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui per 20 dienų nuo šio sprendimo gavimo, tačiau pareiškėjas šio sprendimo teismui neskundė.

19. Pareiškėjas 2013 m. birželio 28 d. dar kartą kreipėsi į Fondo valdybą, prašydamas panaikinti Fondo valdybos Tauragės skyriaus 2010 m. liepos 23 d. sprendimus Nr. IP-27/10 dėl senatvės pensijos permokos nustatymo ir dėl senatvės pensijos permokos išieškojimo ir atstatyti neteisėtai padarytus išskaitymus dėl neteisingai įvertintų draudžiamųjų pajamų bendrovės darbuotojams A. K. Č. ir Š. Č. už 2005 metų gruodžio mėnesį. Pareiškėjas šiame skundė nurodė, kad Fondo valdybos Tauragės skyriaus 2010 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. (7.1)(SP2)-184 „Dėl apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu duomenų tikslinimo pagal UAB „Čeltaura“ pateiktą prašymą“ buvo sumažintos draudžiamosios pajamos A. K. Č. 100 000 Lt ir Š. Č. 15 000 Lt. Skundui pagrįsti pareiškėjas, be kita ko, pridėjo Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. B2-5-4-479/2013, Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. sausio 19 d. nutartį byloje Nr. B2-19-479/2010.

20. Fondo valdyba išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, 2013 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. (6.5)I-5110 pareiškėjo 2013 m. birželio 28 d. skundo dalį, kurioje buvo prašoma nutraukti permokų išieškojimą pagal Fondo valdybos Tauragės skyriaus 2010 m. liepos 23 d. sprendimus, atsisakė nagrinėti. Šį sprendimą Fondo valdyba motyvavo tuo, kad skunde keliami tie patys reikalavimai, dėl kurių Fondo valdyba yra priėmusi 2010 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. (10.10) I-5089 ir šis Fondo valdybos sprendimas nustatyta tvarka ir terminais nebuvo nuginčytas teismine tvarka, t. y. nėra pripažintas nepagrįstu ir neteisėtu. Be to, pareiškėjas 2013 m. birželio 28 d. skunde nepateikė naujų įrodymų, kad šis Fondo valdybos sprendimas yra neteisėtas bei nepagrįstas, ir jog iš jo senatvės pensijos padaryti išskaitymai yra neteisėti. Pareiškėjui šiame Fondo valdybos sprendime taip pat buvo išsamiai paaiškinti pensijos perskaičiavimo ir žalos išieškojimo į Fondo biudžetą teisiniai ir faktiniai pagrindai, nurodyta apskundimo tvarka ir terminai. Pareiškėjas šio sprendimo teismui neskundė.

21. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas Fondo valdybai 2015 m. lapkričio 19 d. pateikė dar vieną skundą, kuriame prašė vadovaujantis galiojančiais norminiais aktais išspręsti jo senatvės pensijos klausimus, kadangi nėra įskaičiuotas atlyginimas už 2005 metų gruodžio mėnesį – 100 000 Lt. Tai, kad jis 2005 metų gruodžio mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, pareiškėjo teigimu, patvirtina įsiteisėjęs Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimas Nr. B2-5-4-479/2013, kurį, be kita ko, pridėjo prie skundo.

22. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, 2010 m. liepos 28 d., 2013 m. birželio 28 d. ir 2015 m. lapkričio 19 d. pareiškėjo skundų Fondo valdybai, Fondo valdybos sprendimų, priimtų išnagrinėjus šiuos skundus, turinį ir reiškiamus reikalavimus, sprendė, kad Fondo valdyba 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. (10.10) I-7784 atsisakydama nagrinėti pareiškėjo 2015 m. lapkričio 19 d. skundą, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

23. Teismas pažymėjo, kad Fondo valdyba skundžiamą sprendimą priėmė nustačiusi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies ir Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 30 punkto taikymo sąlygas. Atsakovas, gavęs pareiškėjo 2015 m. lapkričio 19 d. skundą, kuriame prašoma išspręsti pensijos klausimą, įtraukiant į draudžiamąsias pajamas 2005 m. gruodžio mėn. gautą darbo užmokestį remiantis Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandži 9 d. sprendimu, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas, nepateikdamas naujų faktinių duomenų, 2015 m. lapkričio 19 d. skunde pakartotinai kelią tą patį klausimą dėl Fondo valdybos 2010 m. liepos 15 d. ir 2010 m. liepos 23 d. sprendimų, kuriais patikslintos jo 2005 m. IV ketvirčio draudžiamosiosios pajamos, nustatyta senatvės pensijos permoka ir nuspręsta ją išieškoti, teisėtumo ir pagrįstumo, į kurį Fondo valdyba, išnagrinėjusi ankstesnius pareiškėjo skundus atsakė 2010 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. (10.10) I-5089 ir 2013 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5110. Pareiškėjas naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnių atsakymų pagrįstumu, nenurodė. Kaip matyti, šiuose sprendimuose Fondo valdyba pasisakė dėl pareiškėjo draudžiamųjų pajamų tikslinimo, permokos susidarymo ir žalos Fondo biudžetui išieškojimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Teismas pažymėjo, kad pagal įstatymu nustatytą privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarką, kurios nuostatos nuo 2010 iki 2015 metų iš esmės nepakito, nesutikdamas su minėtais Fondo valdybos sprendimais, kuriais pareiškėjo skundai nebuvo patenkinti, tačiau priimant sprendimus buvo iš esmės išnagrinėti pensijos perskaičiavimo, permokos grąžinimo klausimai, pareiškėjas turėjo teisę per įstatymo nustatytą terminą paduoti skundus administraciniam teismui. Be to, jau 2013 m. liepos 26 d. sprendime Fondo valdyba atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundo dalį, kurioje buvo prašoma nutraukti permokų išieškojimą pagal Fondo valdybos Tauragės skyriaus 2010 m. liepos 23 d. sprendimus, nustačiusi, kad šis pareiškėjo prašymas yra kartotinis, į jį buvo atsakyta Fondo valdybos 2010 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu, o naujų duomenų, kurie būtų pagrindu pripažinti ankstenį sprendimą nepagrįstu, nepateikė.

25. Atsakovas Fondo valdybos 2010 m. rugpjūčio 30 d. ir 2013 m. liepos 26 d. sprendimuose išaiškino pareiškėjui teisę apskųsti minėtus sprendimus teismui, tačiau pareiškėjas šia teise nepasinaudojo ir 2015 m. lapkričio 19 d. iš naujo kreipėsi į Fondo valdybą dėl draudžiamųjų pajamų tikslinimo ir Fondo valdybos teritorinio skyriaus galimai neteisėtų sprendimų dėl permokos išskaitymų iš senatvės pensijos, nepateikdamas naujų dokumentų apie draudžiamąsias pajamas, siekdamas pensijos perskaičiavimo tų pačių pensijos byloje esančių dokumentų pagrindu, kuriuos teritorinis skyrius buvo įvertinęs priimdamas atitinkamus sprendimus, o teritorinio skyriaus priimtus sprendimus buvo patikrinusi išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Esant šioms aplinkybėms Fondo valdyba, tinkamai taikydama Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies ir Taisyklių 30 punkto nuostatas, pagrįstai ir teisėtai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2015 m. lapkričio 9 d. skundą.

26. Teismas konstatavo, kad Fondo valdyba, atlikdama įstatymų leidėjo jai pavestą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka funkciją, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo skundą ir naikinti Fondo valdybos 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. (10.10) I-7784 nėra pagrindo.

III. 27. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. sprendimą ir įpareigoti Fondo valdybą atstatyti draudžiamąsias pajamas įsiteisėjus Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimui civilinėje byloje Nr.B2-5-4-479/2013, kuris patvirtina, jog yra pagrindas atstatyti draudžiamąsias pajamas, sumažintas Fondo valdybos Tauragės skyriaus 2010 m. liepos 15 d. sprendimu.

28. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia aplinkybėmis, nurodytomis skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad teismas priėmė sprendimą neįsigilinęs į ginčo esmę, kadangi situacija iš esmės keitėsi 2013 m. balandžio 9 d., iki to laiko atlyginimas per 2005 metų IV ketvirtį buvo sumažintas 100 000 Lt, atitinkamai buvo sumažintos ir draudžiamosios pajamos, o po sprendimo įsiteisėjimo, atlyginimas už 2005 metų IV ketvirtį buvo atstatytas, todėl turi būti atstatytos ir draudžiamosios pajamos.

29. Pareiškėjo teigimu, teismo sprendimas yra nepagrįstas, kadangi įsiteisėjus Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimui, Fondo valdybos 2010 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas negali likti galioti. Iš esmės pasikeitus atlyginimui už 2005 metų IV ketvirtį, tai turi įtakos draudžiamosioms pajamoms, kuriomis remiantis ir skaičiuojama senatvės pensija. Skundžiamas Fondo valdybos sprendimas neteisėtas, todėl turi būti panaikintas.

30. Atsakovas pateiktame atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

31. Atsiliepime nurodo, kad skundžiamas ir prašomas panaikinti Fondo valdybos 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimas Nr. (10.10) I-7784 priimtas išnagrinėjus A. K. Č. 2015 m. lapkričio 19 d. prašymą „Dėl draudžiamųjų pajamų tikslinimo ir pensijos perskaičiavimo“. Prašyme pareiškėjas trečią kartą Fondo valdybai ginčijo Tauragės skyriaus 2010 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (7.1)(SP2)-184 „Dėl apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu duomenų tikslinimo pagal UAB „Čeltaura“ pateiktą prašymą“. Pareiškėjas, prie skundo Fondo valdybai pateikdamas Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. B2-5-4-479/2013 (šį teismo sprendimą pareiškėjas buvo pateikęs Fondo valdybai ir prie 2013 m. birželio 28 d. skundo), teigė, kad draudžiamųjų pajamų tikslinimo pagrindas yra įsiteisėjęs ir neskundžiamas Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. B2-5-4-479/2013, kuris neva įtvirtino 2005 metų IV ketvirčio draudžiamąsias pajamas A. K. Č. 101 100 Lt ir Š. Č. – 15 275,82 Lt.

32. Pažymi, kad Fondo valdyba įvertino, jog pareiškėjas reikalavimą dėl draudžiamųjų pajamų tikslinimo ir senatvės pensijos perskaičiavimo Fondo valdybai buvo pateikęs 2013 m. birželio 28 d. skunde, kurį išnagrinėjusi Fondo valdyba yra priėmusi 2013 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5110, o pareiškėjo prašymas dėl duomenų Registre tikslinimo, senatvės pensijos permokos nustatymo ir išieškojimo bei žalios fondo biudžetui atlyginimo išnagrinėtas Fondo valdybos 2010 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. (10.10)I-5089 pagal pareiškėjo 2010 m. liepos 28 d. prašymą‚ kad šie Fondo valdybos sprendimai teismine tvarka nėra nuginčyti, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo 2015 m. lapkričio 19 d. prašymo reikalavimai yra kartotiniai.

33. Akcentuoja, kad pagal Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies ir Taisyklių 30 punkto nuostatas, skundas nenagrinėjamas, jeigu Fondo valdyba jau yra priėmusi sprendimą tuo pačiu klausimu ir pareiškėjas nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti anksčiau priimtą sprendimą. Fondo valdyba, nustačiusi, kad A. K. Č. prašyme Fondo valdybai kėlė tokius pačius reikalavimus, kaip ir 2010 m. liepos 28 d. prašyme bei 2013 m. birželio 28 d. skunde, ir nenurodė naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnių Fondo valdybos sprendimų pagrįstumu, 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. (10.10) I-7784, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies bei Taisyklių 30 punkto nuostatomis, A. K. Č. 2015 m. lapkričio 19 d. prašymą atsisakė nagrinėti kaip kartotinį.

34. Nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą neįsigilinęs į ginčo esmę. Pareiškėjas apeliacinį skundą nepagrįstai grindžia Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-5-4-479/2013. Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimu pripažinta, kad UAB „Čeltaura“ veikla pasibaigė ir buvo patvirtintas galutinis įmonei pareikštų kreditorinių reikalavimų sąrašas, todėl pareiškėjo teiginys, kad Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendime neva įtvirtinama, kad A. K. Č. turėjo draudžiamųjų pajamų per 2005 m. IV ketvirtį -101 100 Lt, neatitinka faktinių aplinkybių.

35. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs faktines bylos aplinkybes, A. K. Č. skundų Fondo valdybai turinį ir reiškiamus reikalavimus, Fondo valdybos 2010 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. (10.10) I-5089, 2013 m. liepos 26 d. sprendimo Nr. (6.5) I-5110 ir 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. (10.10) I-7784 turinį, pagrįstai sprendė, kad, atsisakydama nagrinėti pareiškėjo 2015 m. lapkričio 19 d. skundą, Fondo valdyba priėmė pagrįstą ir teisėtą 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. (10.10) I-7784, iš kurio matyti, jog išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija šį sprendimą priėmė nustačiusi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies ir Taisyklių 30 punkto taikymo sąlygas. Todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 22 d. sprendimu pagrįstai nusprendė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais ir motyvais nėra pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 36. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Fondo valdybos 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. (10.10)I-7784, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2015 m. lapkričio 19 d. prašymą dėl draudžiamųjų pajamų tikslinimo ir pensijos perskaičiavimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

37. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

38. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė neįsigilinęs į ginčo esmę, kadangi įsiteisėjus Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimui, Fondo valdybos 2010 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas negali likti galioti.

39. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

40. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

41. Teisėjų kolegija, taikydama procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles bei vadovaudamasi ABTĮ 81 straipsniu nustatyta apimtimi, patikrinusi bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, įvertinusi byloje pateiktą medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir pagrįstai, įvertinęs pareiškėjo 2010 m. liepos 28 d., 2013 m. birželio 28 d. ir 2015 m. lapkričio 19 d. prašymų Fondo valdybai, Fondo valdybos sprendimų, priimtų išnagrinėjus šiuos skundus, turinį ir reiškiamus reikalavimus, sprendė, kad Fondo valdyba skundžiamu 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. (10.10) I-7784 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2015 m. lapkričio 19 d. prašymą dėl draudžiamųjų pajamų tikslinimo ir pensijos perskaičiavimo ir vertino jį kaip pakartotinį. VSDFV sprendimų, kuriais pareiškėjui buvo atsakyta į jo 2010 m. liepos 28 d. ir 2013 m. birželio 28 d. raštus, pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka neginčijo. Pažymėtina, kad pareiškėjas tiek 2013 m. birželio 28 d. VSDFV pateiktu prašymu (kuris gautas 2013 m. liepos 3 d.), tiek 2015 m. lapkričio 19 d. pateiktu prašymu iš esmės siekė, kad būtų išspręsti pareiškėjo draudžiamųjų pajamų tikslinimo ir senatvės pensijos perskaičiavimo klausimai. Pareiškėjas su 2013 m. birželio 28 d. prašymu VSDFV, buvo pateikęs ir Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą, šį teismo sprendimą jis taip pat pateikė VSDFV su 2015 m. lapkričio 19 d. prašymu. Naujų duomenų, sudarančių pagrindą abejoti anksčiau priimtų VSDFV sprendimų pagrįstumu, pareiškėjas 2015 m. lapkričio 19 d. prašyme nenurodė.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė, nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai teigia, kad teismas neįsigilino į bylos esmę, tačiau nenurodo, kokių konkrečiai byloje pateiktų įrodymų ar aplinkybių pirmosios instancijos teismas neįvertino, ar kokios teismo padarytos išvados yra neteisingos.

43. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išsamią įrodymų visumos analizę atliko pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis) ir sprendime aiškiai ir motyvuotai pagrindė padarytas išvadas, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl teigti, jog sprendimo išvados yra nemotyvuotos, nėra faktinio ir teisinio pagrindo.

44. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė