2021-02-03 Nr. AB-2509-3-61-3-02765-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2444-822/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02765-2020-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. (V. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. (V. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2020 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. (15/4-01) 31-00169/44U-4341(15/5-5)/4U-440 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, daugkartinės nacionalinės vizos Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) piliečiui V. P.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) netenkinus pirmojo reikalavimo, panaikinti Sprendimo dalį, kuria nuspręsta uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo Sprendimo priėmimo dienos, ir Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo Sprendimo priėmimo dienos.

2. Pareiškėjas nurodė, kad kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje atsakovui pateikė jo įgytą profesinę kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą – Lvovo miesto aukštosios profesinės mokyklos Nr. 20 2017 m gegužės 24 d. išduotą liudijimą Nr. 265, pagal kurį pareiškėjas baigė profesinę mokyklą bei įgijo suvirintojo kvalifikaciją (toliau – ir Liudijimas). Tačiau, nagrinėjant pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, paaiškėjo, kad Liudijimas yra suklastotas. Pareiškėjas su tokia atsakovo išvada nesutiko, teigdamas, kad jis iš tikrųjų yra baigęs suvirintojo mokymus, įgijęs suvirintojo kvalifikaciją, taip pat baigęs suvirintojo kvalifikacijos kėlimo kursus, be to, tiek (duomenys neskelbtini), tiek Lietuvoje dirbo tiesiogiai pagal įgytą kvalifikaciją – suvirintoju. Anot pareiškėjo, jis (duomenys neskelbtini) dirbo statybininku, atliko įvairius statybos rangos darbus, todėl pareiškėjui 2017 m. darbdavys pasiūlė įgyti suvirintojo profesinę kvalifikaciją – pareiškėjas sutiko. Pareiškėjui nebuvo žinoma, kad jo įgytas Liudijimas gali būti suklastotas. Juolab, kad pareiškėjas jau anksčiau yra baigęs suvirintojo kvalifikacijos kėlimo mokymus ir įgijęs trečiojo laipsnio suvirintojo kvalifikaciją. Tai įrodo jam išduotas liudijimas – Darbuotojų mokymų, kvalifikacijos kėlimo ir perkvalifikavimo centro „Dyzel temp” 2020 m. birželio 23 d. liudijimas Nr. 161302. Tokiu atveju, pasak pareiškėjo, atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunkčio reikalavimų, yra nepagrįsta.

3. Pareiškėjas manė, kad atsakovas galimai buvo suklaidintas dėl pareiškėjo mokymosi fakto tikrumo. Anot pareiškėjo, profesinės mokyklos atsakymas buvo gautas kitą dieną po to, kai išsiųstas atsakovo paklausimas. Pareiškėjas mokslus baigė 2017 m., t. y. prieš 3 metus, todėl, pareiškėjo manymu, gavus atsakovo užklausimą dėl Liudijimo tikrumo, profesinės mokyklos darbuotojai privalėjo patikrinti archyve, kas objektyviai reikalauja papildomų laiko ir žmogiškųjų išteklių sąnaudų. Tačiau, kadangi atsakovui buvo atsakyta labai greitai (skubotai), galimai buvo padaryta klaida, tikrinant pareiškėjo mokymosi faktą. Pareiškėjas pabrėžė, kad aplinkybė, jog Liudijimas yra netikras, pareiškėjui nebuvo žinoma. Tuo atveju, jeigu pareiškėjas būtų žinojęs, kad Liudijimas yra netikras, jis net nebūtų jo teikęs atsakovui. Pareiškėjas, pateikdamas galimai suklastotą Liudijimą, sąžiningai klydo, todėl jo tyčios čia nėra. Tokiu atveju aplinkybė, kad atsakovui buvo pateiktas galimai suklastotas Liudijimas, šiuo atveju vertintina kaip klaida, kuri nepriklausė nuo pareiškėjo valios.

4. Dėl taikytos papildomos priemonės – draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, pareiškėjas paaiškino, kad šiuo atveju yra pagrindas netaikyti pareiškėjui jo judėjimo laisvę ribojančios priemonės, nes jis nekelia realios nelegalios migracijos grėsmės. Atsakovas nenagrinėjo Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 11 punkte nustatytų kriterijų įtakos sprendimui priimti, nemotyvavo nustatyto draudimo atvykti termino, nenustatė, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą nustatyti kitokį draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą ar jo nenustatyti. Taip pat atsakovas neįvertino, ar priimtas Sprendimas bus proporcingas ir adekvatus siekiamam tikslui, nepažeis pareiškėjo teisės verstis ūkine komercine veikla Lietuvoje ar verslo tikslais vykti į kitas Šengeno valstybes. Ginčijamame Sprendime nėra pateikta jokių argumentų, kad siekis užkirsti nelegalią migraciją nebus pasiektas be papildomos pakankamai reikšmingai pareiškėjo judėjimo laisvę ribojančios priemonės.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Dėl pareiškėjo pateikto Liudijimo atsakovas nurodė, kad atsakovui 2020 m. birželio 16 d. profesinė mokykla, kurioje galimai pareiškėjas mokėsi, elektroniniu paštu pateikė šios profesinės mokyklos direktoriaus raštą Nr. 01-193, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas mokykloje nesimokė ir suvirintojo kvalifikacijos neįgijo. Tokia informacija patvirtino, kad Liudijimas pareiškėjui nebuvo išduotas, o parašai ant Liudijimo nėra autentiški. Atsakovas, įvertinęs šią informaciją, konstatavo, jog pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo turimą profesinę kvalifikaciją. Esant tokiai situacijai, atsakovo vertinimu, pareiškėjas neatitiko Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunkčio leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygos, kadangi nepateiktas pareiškėjo turimą kvalifikaciją patvirtinantis dokumentas.

7. Atsakovas įvertino tai, kad pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, atsižvelgė į tai, kad kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo atvykimo tikslo bei sąlygų, sąžiningo šio užsieniečio siekio dirbti Lietuvos Respublikoje, todėl, atsakovo manymu, pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Migracijos departamentas atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjas šiuo metu negali pagrįsti numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų. Be to, atsakovas padarė išvadą, kad užsienietis ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti vykti į kitas Šengeno valstybes, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.

8. Migracijos departamentas nesutiko su pareiškėju, kad profesinės mokyklos direktoriaus pateiktame rašte galėjo būti suklysta. Aplinkybės dėl Liudijimo sudarė pagrindą priimti sprendimą atsisakyti išduoti leidimą gyventi, nes nustatyta, kad pareiškėjas minėtoje profesinėje mokykloje nesimokė ir pateiktame dokumente nurodytos kvalifikacijos neįgijo. Pareiškėjas nepateikė jokių patikimų įrodymų, leidžiančių daryti kitokias išvadas. Jei pareiškėjas iš tiesų gavo Lvovo miesto profesinės mokyklos diplomą, jam neturėtų būti sudėtinga šią aplinkybę įrodyti. Pareiškėjo buvo paprašyta pateikti turimą kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą, tačiau Migracijos departamentui buvo pateiktas tik Liudijimas, kuris neatitinka tikrovės. Pareiškėjas 2020 m. birželio 2 d. (prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo dieną) trečiojo laipsnio suvirintojo kvalifikacijos pagal „Dyzel temp“ 2020 m. birželio 23 d. išduotą liudijimą Nr. 161302 dar nebuvo įgijęs. Tačiau, net jei ir „Dyzel temp“ 2020 m. birželio 23 d. išduotas liudijimas Nr. 161302 būtų pateiktas Migracijos departamentui iki ginčijamo Sprendimo priėmimo, pareiškėjas vis tiek neatitiktų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų, kadangi pareiškėjas pagal „Dyzel temp“ 2020 m. birželio 23 d. išduotą liudijimą Nr. 161302 įgytą kvalifikaciją neturėtų ne mažesnės negu vienerių metų darbo patirties.

9. Dėl pareiškėjo teiginio, kad atsakovas nemotyvavo draudimo atvykti termino, nenustatė, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą nustatyti kitokį draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą, taip pat neįvertino, ar ginčijamas Sprendimas bus proporcingas ir adekvatus siekiamam tikslui, atsakovas nurodė, kad Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja ilgalaikiai socialiniai ir ekonominiai ryšiai, taip pat šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Tuo tarpu šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl to, kad buvo rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė arba fiktyvus įvaikinimas, arba duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis. Pagal nustatytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą Migracijos departamentas negalėjo pareiškėjui nustatyti kitokio draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką termino. Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas verčiasi ūkine–komercine veikla ar turi verslo interesų kitose Šengeno valstybėse, nes pats pareiškėjas nurodė, kad jo tikslas – dirbti suvirintojo darbą Lietuvoje.

10. Atsakovo teigimu, šiuo atveju buvo nustatyti kriterijai, sudarantys rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė. Tokia išvada padaryta dėl to, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, be to, nustatyta, kad pareiškėjas piktnaudžiauja nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir veikla Lietuvos Respublikoje, – pareiškėjo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie negu oficialiai deklaruoti. Pareiškėjas savo skunde šių objektyviai nustatytų aplinkybių nepaneigė. Migracijos departamentas atkreipė dėmesį į tai, kad ginčijamas Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1, 7 ir 8 dalimis. Draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką dėl grėsmės valstybės saugumui ar viešai tvarkai yra numatytas minėto Įstatymo 133 straipsnio 5 ir 6 dalyse ir tai yra savarankiškas draudimo atvykti pagrindas. Vadinasi, Sprendimas priimtas remiantis kitu savarankišku pagrindu – Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi (užsieniečiui atsisakyta išduoti leidimą gyventi). Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, todėl jo panaikinti pagrindo nėra.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimu pareiškėjo V. P. (V. P.) skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2020 m. birželio 2 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi ketino dirbti pagal profesiją, kuri yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (suvirintojas) (duomenys neskelbtini).

13. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir siekdamas įvertinti, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, pareiškėjo paprašė pateikti jo turimą kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą. Pareiškėjas pateikė Lvovo miesto aukštosios profesinės mokyklos Nr. 20 2017 m. gegužės 24 d. išduotą liudijimą (registracijos Nr. 265), kuriame nurodyta, kad pareiškėjas baigė profesinę mokyklą bei įgijo suvirintojo kvalifikaciją. Migracijos departamentas 2020 m. birželio 15 d. elektroniniu paštu pažymą išdavusiai profesinei mokyklai išsiuntė paklausimą, kuriame prašoma patvirtinti, kad pareiškėjas mokėsi minėtoje profesinėje mokykloje ir patvirtinti pateikto Liudijimo autentiškumą. Kartu su šiuo paklausimu buvo išsiųsta pareiškėjo pateikto Liudijimo skaitmeninė kopija. 2020 m. birželio 16 d. profesinė mokykla elektroniniu paštu atsiuntė profesinės mokyklos direktoriaus pasirašytą raštą Nr. 01-193, kuriame buvo nurodyta, kad pareiškėjas mokykloje nesimokė, suvirintojo kvalifikacijos neįgijo, Liudijimas pareiškėjui nebuvo išduotas, o parašai ant Liudijimo nėra autentiški. Migracijos departamentas 2020 m. liepos 30 d. skundžiamu Sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, panaikino daugkartinę nacionalinę vizą Nr. (duomenys neskelbtini), uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus ir įvedė į centrinę antros kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi.

14. Teismas vadovavosi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 44 straipsnio 2 dalimi, 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, 133 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad pareiškėjas, skųsdamas Sprendimą, tvirtino, kad Migracijos departamentui pateiktas jo įgytą profesiją patvirtinantis Liudijimas nėra suklastotas. Pareiškėjas teigė, kad iš tikrųjų yra baigęs suvirintojo mokymus, įgijęs suvirintojo kvalifikaciją, taip pat baigęs suvirintojo kvalifikacijos kėlimo kursus, be to, tiek (duomenys neskelbtini), tiek Lietuvoje dirbo tiesiogiai pagal įgytą kvalifikaciją – suvirintoju.

15. Teismas su pareikšta pareiškėjo pozicija nesutiko ir šiuos teiginius atmetė kaip nepagrįstus. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo pateiktas Liudijimas, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas baigė Lvovo profesinę mokyklą bei įgijo suvirintojo kvalifikaciją, yra neatitinkantis tikrovės, todėl negali būti įrodymu, patvirtinančiu pareiškėjo turimą profesinę kvalifikaciją. Šios aplinkybės pareiškėjas niekaip nepaneigė, tik pateikė deklaratyvius teiginius (išsakė abejones) dėl galimai įvykusios klaidos (suklaidinimo) ar trečiųjų suinteresuotų asmenų apgaulės. Tokie pareiškėjo samprotavimai niekaip nepaneigia Migracijos departamentui 2020 m. birželio 16 d. profesinės mokyklos direktoriaus pasirašytame rašte Nr. 01-193 nurodytos informacijos, kad pareiškėjas mokykloje nesimokė, suvirintojo kvalifikacijos neįgijo, kad Liudijimas pareiškėjui nebuvo išduotas, o parašai ant Liudijimo nėra autentiški.

Pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė jokių įrodymų, kad jis įgijęs suvirintojo kvalifikaciją pagal aptariamą dokumentą, todėl teismas konstatavo, kad visiškai pagrįstos Migracijos departamento padarytos išvados, jog pateiktas Liudijimas neatitinka tikrovės ir pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunkčio leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygos. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad atsakovas galimai buvo suklaidintas dėl pareiškėjo mokymosi fakto tikrumo, kaip neįrodytą dėl to, kad neabejotina, jog profesinė mokykla disponuoja tiksliais duomenimis, kas mokėsi minėtoje mokykloje ir kas (kokiais metais) ją baigė, todėl atmetė versiją dėl galimai įsivėlusios klaidos.

Teismui nebuvo jokio pagrindo abejoti oficialiame profesinės mokyklos direktoriaus pasirašytame 2020 m. birželio 16 d. rašte Nr. 01-193 pateikta informacija. Minėtas raštas buvo gautas iš oficialaus mokyklos elektroninio pašto ir pasirašytas minėtos aukštosios mokyklos direktoriaus V. K. Pareiškėjas, siekdamas, įrodyti Liudijimo tikrumą, galėjo surinkti papildomus įrodymus, tačiau to nedarė, o vėliau pateikė kitos įstaigos išduotą dokumentą kvalifikacijai pagrįsti. Tai sustiprino išvadą dėl Liudijimo netikrumo. Tai, kad pareiškėjas tvirtino, jog jis galimai buvo apgautas trečiųjų asmenų išduodant jam minėtą Liudijimą, rodė pareiškėjo pozicijos nenuoseklumą (nėra aiškios pozicijos, kad jis baigė mokymus, dėl kurių buvo išduotas Liudijimas) ir nepaneigė anksčiau teismo padarytos išvados.

Juolab, kad nagrinėjamu atveju teisiškai nėra svarbu, ar ši aplinkybė, jog Liudijimas yra netikras, pareiškėjui buvo / nebuvo žinoma. Teismas sutiko, kad dėl tinkamo dokumentų sutvarkymo ir jų pateikimo Migracijos departamentui, kurie nekeltų abejonių užsieniečio ketinimų vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje realumu, visų pirma, yra atsakingas pats užsienietis. Šiuo atveju pagrindo neišduoti leidimą laikinai gyventi nustatymas apsiriboja juridinio fakto (neteisėtai įgyto ar suklastoto dokumento pateikimo) konstatavimu, o tai, ar asmuo dokumentą suklastojo pats, ar asmuo žinojo, kad dokumentas buvo suklastotas, ir siekė tokį dokumentą pateikti, yra faktinė aplinkybė, kuri bendrai vertinama visų faktinių aplinkybių kontekste.

16. Nagrinėjamu atveju nustačius faktą, kad pateiktas Liudijimas yra neatitinkantis tikrovės, teismo vertinimu, atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunkčio reikalavimų, yra pagrįsta.

17. Pareiškėjas rėmėsi tuo, kad jo kvalifikaciją įrodo 2020 m. birželio 23 d. Ukrainos įstaigos „Dyzel temp“ išduotas dokumentas. Visgi šis dokumentas nebuvo pateiktas Migracijos departamento vertinimui su prašymu ir jo turėjimas nekeičia aplinkybės, kad Migracijos departamentui buvo pateiktas tikrovės neatitinkančio turinio dokumentas. Be to, teismas sutiko su Migracijos departamentu, kad net jeigu ir vertinti pareiškėjo kvalifikaciją pagal šį dokumentą, akivaizdu, kad 1 metų darbo patirties po šio dokumento išdavimo (2020 m. birželio 23 d.) pareiškėjas neturėjo. Taigi šis pareiškėjo argumentas atmestas kaip nepagrįstas.

18. Teismas vadovavosi Kriterijų vertinimo tvarkos 11, 12 punktais, įstatymo 133 straipsnio 7 ir 8 dalimis, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės), 15 punktu, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d.

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – ir SIS II reglamentas), 24 ir 25 straipsniais ir pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, į tai, kad kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo atvykimo tikslo bei sąlygų, sąžiningo siekio dirbti Lietuvos Respublikoje, akivaizdu, jog negali būti daroma kitokia išvada nei Sprendime konstatuota. Pareiškėjas tokiu savo elgesiu (pateikdamas tikrovės neatitinkantį dokumentą) šioje situacijoje siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, o tai neabejotinai yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

Nėra pagrindo teigti, kad atsakovo nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra neproporcingas. Teismas pažymėjo, kad jis atitinka anksčiau minėtoje Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus (11–12 p.). Taigi šiuo atveju, įvertinus pateiktą teisinį reguliavimą, kitokių teisinių pasekmių pareiškėjo atžvilgiu Migracijos departamentas taikyti ir negalėjo. Priimdamas skundžiamą Sprendimą, atsakovas atsižvelgė į visas pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes ir jas įvertino teisingai.

Sprendimas uždrausti atvykti pareiškėjui į Lietuvos Respubliką priimtas siekiant užkardyti galimai neteisėtą pareiškėjo migraciją ir nėra neproporcinga ar nepateisinama priemonė. Tokiais atvejais priimti draudimo sprendimą ir įvesti atitinkamus užsieniečio duomenis į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – C. SIS) numatyta ir SIS II reglamento nuostatose. Atsakovo Sprendime taikytas ribojimas pareiškėjui yra adekvatus ir, teismo vertinimu, pagal byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes nesuvaržė užsieniečio teisių labiau, nei tai buvo būtina.

19. Teismas nesutiko, kad atsakovas nenagrinėjo Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte nustatytų kriterijų įtakos sprendimui priimti, nemotyvavo nustatyto draudimo atvykti termino, nenustatė, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą nustatyti kitokį draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą ar jo nenustatyti. Kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo, atsakovas išsamiai aptarė (analizavo) pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, pateikė jų vertinimą, taip pat surinko reikiamą informaciją (kreipėsi su paklausimu į profesinę mokyklą). Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas atliko išsamų tyrimą ir priėmė surinktų duomenų visuma pagrįstą Sprendimą.

20. Įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį, teismas laikė, kad ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

21. Nenustačius kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. 22. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Sprendimo dalis dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir perspėjimo įvedimo į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą. Apeliaciniame skunde remiamasi tokiais pagrindiniais argumentais:

22.1. Pirmosios instancijos teismas nevertino skundo argumentų, jog šiuo atveju egzistuoja pagrindas netaikyti pareiškėjo atžvilgiu papildomų judėjimą ribojančių priemonių. Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato imperatyvios pareigos kiekvienu atveju atsisakant išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje taikyti užsieniečiui papildomas judėjimą ribojančias priemones. Tokių papildomų judėjimą ribojančių priemonių taikymas yra vertinamojo pobūdžio, jų taikymas turi būti pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis bei teisės normomis.

Šiuos skundo teiginius pagrindžia Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktas, kuriame nustatyta, kad atskirais atvejais, atsižvelgus į Vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų ir kitų aplinkybių visumą, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi kitokie, nei nustatyti, draudimo atvykti laikotarpiai. Teismas nevertino, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą nustatyti kitokį draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą ar jo nenustatyti. Pats atsakovas pripažįsta, kad neturi duomenų, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

Išdėstytų argumentų kontekste, pareiškėjas pažymi, skundžiamo Migracijos departamento Sprendimo priėmimo dieną jis gyveno Lietuvoje ir realiai dirbo suvirintoju, todėl deklaratyvūs samprotavimai, kad tikrieji pareiškėjo buvimo tikslai Lietuvoje yra kitokie, yra nepagrįsti bei prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Pareiškėjas neturėjo Lietuvoje jokių kitų tikslų, išskyrus dirbti tiesioginį suvirintojo darbą. Pareiškėjas sąžiningai klydo dėl teikiamų dokumentų tikrumo (buvo apgautas trečiųjų asmenų dėl jo mokslų ir mokslų baigimo faktą pagrindžiančių dokumentų tikrumo).

Todėl pareiškėjui taikyta papildoma judėjimą ribojanti priemonė yra akivaizdžiai neproporcinga. Šiuos pareiškėjo teiginius objektyviai įrodo papildomos faktinės aplinkybės – pareiškėjas yra baigęs suvirintojo kvalifikacijos kėlimo mokymus ir įgijęs trečiojo laipsnio suvirintojo kvalifikaciją, ką objektyviai įrodo pareiškėjui išduotas liudijimas – Darbuotojų mokymų, kvalifikacijos kėlimo ir perkvalifikavimo centro „Dyzel temp” 2020 m. birželio 23 d. išduotas liudijimas Nr. 161302. Neabejotina, kad turėdamas kitokius neteisėtus atvykimo tikslus, pareiškėjas nebūtų tęsęs mokymų.

Taigi atsakovas nepagrįstai pareiškėjo atžvilgiu taikė draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus.

22.2. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ reikalavimų. Sprendimo dalis dėl pareiškėjui taikytos papildomos judėjimą ribojančios priemonės yra visiškai neargumentuota. Vien faktas, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas neigiamas sprendimas dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, negali būti absoliučiu pagrindu priimti ginčijamą sprendimą ir taikyti jame nurodytas poveikio priemones. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas privalėjo pagrįsti taikomas poveikio priemones, susiedamas jas su Sprendime nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjamu atveju Sprendime nebuvo pateikta faktinių aplinkybių bei motyvų, paaiškinančių, kad pasiekti tikslui, t. y. užkirsti kelią nelegaliai migracijai, nepakanka vien leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo.

23. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

24. Atsakovas pažymi, kad ginčijamu Sprendimu nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas, jis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja ilgalaikiai socialiniai ir ekonominiai ryšiai, taip pat šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 12 punktą, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl to, kad buvo rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė arba fiktyvus įvaikinimas, arba duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis. Pagal nustatytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, Migracijos departamentas negalėjo pareiškėjui nustatyti kitokio draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką termino. Ginčijamame Sprendime buvo aptarta ir įvertinta, kodėl nagrinėjamu atveju buvo pagrindas priimti sprendimą dėl draudimo atvykti – pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą gyventi, nes jis teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie jo turimą profesinę kvalifikaciją, taigi apgaulės būdu siekė gauti leidimą gyventi, kas leidžia pagrįstai manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė. Pareiškėjas negalėjo vykdyti veiklos pagal Migracijos departamentui pateiktus duomenis (pagal įgytą kvalifikaciją), nes Migracijos departamentui nurodytos kvalifikacijos pareiškėjas nebuvo įgijęs.

25. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo atveju buvo nustatyti kriterijai, sudarantys rimtą pagrindą manyti, jog gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė: pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (6.2 papunktis); nustatyta, kad pareiškėjas piktnaudžiauja nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir veikla Lietuvos Respublikoje, – pareiškėjo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti, todėl kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo šio užsieniečio siekio dirbti Lietuvos Respublikoje (7 punktas). Ginčijamame Sprendime buvo įvertinta pareiškėjo galima grėsmė valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, tačiau tai neturėjo įtakos ginčijamam Sprendimui. Sprendimas priimtas remiantis kitu savarankišku pagrindu – Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi (užsieniečiui atsisakyta išduoti leidimą gyventi). Sprendimas pagrįstas objektyviais Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Migracijos departamento 2020 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. (15/4-01) 31-00169/44U-4341(15/5-5)/4U-440 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, daugkartinės nacionalinės vizos Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) piliečiui V. P.“ teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. birželio 2 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi ketino dirbti pagal profesiją, kuri yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (suvirintojas) (duomenys neskelbtini).

28. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir siekdamas įvertinti, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, pareiškėjo paprašė pateikti jo turimą kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą. Pareiškėjas pateikė Lvovo miesto aukštosios profesinės mokyklos Nr. 20 2017 m. gegužės 24 d. išduotą liudijimą (registracijos Nr. 265), kuriame nurodyta, kad pareiškėjas baigė profesinę mokyklą bei įgijo suvirintojo kvalifikaciją. Migracijos departamentas 2020 m. birželio 15 d. elektroniniu paštu pažymą išdavusiai profesinei mokyklai išsiuntė paklausimą, kuriame buvo prašoma patvirtinti, kad pareiškėjas mokėsi minėtoje profesinėje mokykloje ir patvirtinti pateikto Liudijimo autentiškumą. Kartu su šiuo paklausimu buvo išsiųsta pareiškėjo pateikto Liudijimo skaitmeninė kopija. 2020 m. birželio 16 d. profesinė mokykla elektroniniu paštu atsiuntė profesinės mokyklos direktoriaus pasirašytą raštą Nr. 01-193, kuriame buvo nurodyta, kad pareiškėjas mokykloje nesimokė, suvirintojo kvalifikacijos neįgijo, Liudijimas pareiškėjui nebuvo išduotas, o parašai ant Liudijimo nėra autentiški. Migracijos departamentas 2020 m. liepos 30 d. skundžiamu Sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, panaikino daugkartinę nacionalinę vizą Nr. (duomenys neskelbtini), uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus ir įvedė į centrinę antros kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis.

29. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimu pareiškėjo V. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

30. Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Sprendimo dalis dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir perspėjimo įvedimo į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą. Taigi pareiškėjas neskundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių dėl atsisakymo išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinės nacionalinės vizos Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo.

31. Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.) Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

32. Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1864 redakcija) numatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pagal minėto straipsnio 7 dalį užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 8 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1864 redakcija) sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką šio straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais užsienio reikalų ministro siūlymu priima vidaus reikalų ministras. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

33. Taigi, kaip pagrįstai apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjas, aplinkybės, kad užsieniečiui išduota viza buvo panaikinta, taip pat kad buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi, išskyrus Įstatyme aiškiai aptartus atvejus, savaime nėra pagrindas priimti sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui: toks sprendimas priimamas kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes. Šiame kontekste pažymėtina, kad nors Įstatymu bei jį įgyvendinančiais teisės aktais nėra pavesta kitiems subjektams, be kita ko, Migracijos departamentui, nustatyti kriterijus, kuriais vadovaujamasi nustatant pagrindus priimti sprendimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką ar tokio draudimo laikotarpį, Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d.

įsakymu Nr. 3K-33 patvirtinta Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka administracinių teismų praktikoje vertinama kaip pavyzdinė (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3495-520/2020), t. y. iš esmės kaip gairės, kuriomis siekiama užtikrinti, kad analogiškomis / panašiomis aplinkybėmis sprendimai dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir draudimo laikotarpio būtų vienodi.

Kriterijų vertinimo tvarkos 12 punktas nustato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl to, kad buvo rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė arba fiktyvus įvaikinimas, arba duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis. Dėl Kriterijų vertinimo tvarkos 12 punkto pažymėtina, kad Įstatymo 133 straipsnio 11 punkte nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, nustačius, kad užsieniečio sudaryta santuoka, registruota partnerystė ar įvaikinimas fiktyvūs arba kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra fiktyvūs, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui, t. y. aplinkybė, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, skirtingai nei fiktyvių santuokos, registruotos partnerystės ar įvaikinimo arba fiktyvios įmonės nustatymo atvejais, savaime nėra pagrindas nustatyti 3 metų draudimo atvykti laikotarpį: kiekvienu konkrečiu turi būti vertinamas tokių duomenų pobūdis (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5091-624/2020).

34. Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte numatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi) ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: 11.1. pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; 11.2. esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; 11.3. tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: 11.3.1. jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; 11.3.2. užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko.

35. Įvertinus, kad ginčijamo Sprendimo dalys, kuriomis pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat panaikinta daugkartinė nacionalinė viza, yra galiojančios, pareiškėjas procesiniuose dokumentuose jokių pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą abejoti Migracijos departamento išvada, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė prašydamas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės, nenurodė, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte nurodytus kriterijus, tai, kad pareiškėjas elgėsi nesąžiningai, kad pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja ilgalaikiai socialiniai ir ekonominiai ryšiai, taip pat šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sprendimo dalies, kuria pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, nėra pagrindo vertinti kaip neproporcingos, neatitinkančios VAĮ nustatytų reikalavimų tokio administracinio akto turiniui.

36. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog, teikdamas Migracijos departamentui dokumentus, pagrindžiančius jo profesinę kvalifikaciją, sąžiningai klydo dėl teikiamų dokumentų tikrumo (pareiškėjas galimai buvo apgautas trečiųjų asmenų), to nepatvirtina byloje surinkti įrodymai ar pareiškėjo paaiškinimai. Pareiškėjas nepaaiškina, kaip jis buvo apgautas trečiųjų asmenų dėl jo mokslų baigimo faktą pagrindžiančių dokumentų tikrumo. Pareiškėjo pateiktas vėlesnis baigtus mokslus pagrindžiantis liudijimas (Darbuotojų mokymų, kvalifikacijos kėlimo ir perkvalifikavimo centro „Dyzel temp” 2020 m. birželio 23 d. išduotas liudijimas Nr. 161302) ir tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nebeginčija Sprendimo dalies dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi, tik patvirtina išvadą, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir tai suprato. Pareiškėjas objektyviais duomenimis nepagrindžia, kodėl jam turėtų būti nustatytas kitoks draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas, ir teisėjų kolegija tokių duomenų pagal konkrečios bylos aplinkybes nenustatė.

37. Šiuo aspektu pažymėtina, kad duomenys apie užsienietį, kuriam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu, gali būti išbraukiami iš sąrašo arba sutrumpintas draudimo šiam užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikas sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priėmusios įstaigos sprendimu remiantis Kriterijų vertinimo tvarka.

38. Kiek tai susiję su perspėjimo įrašymu į SIS II sistemą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 15 punktą (2020 m. birželio 3 d. nutarimo Nr. 566 redakcija) duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Sprendimą įtraukti į C. SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką.

39. SIS II reglamento 24 straipsnyje nurodyta, jog duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Skundai dėl šių sprendimų nagrinėjami nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta tvarka (1 dalis). Perspėjimas įvedamas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje. Tokia padėtis susidaro pirmiausia tuomet, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra pagrįstų priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkias nusikalstamas veikas, arba yra aiškių įrodymų, kad jis ketina tokias nusikalstamas veikas padaryti valstybės narės teritorijoje (2 dalis). Perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą (3 dalis).

40. Šiuo atveju Migracijos departamentas 2020 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. (15/4-01) 31-00169/44U-4341(15/5-5)/4U-440 pareiškėjui atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl to, kad pareiškėjas, pateikdamas prašymą, pateikė tikrovės neatitinkančius dokumentus apie savo kvalifikaciją, siekė legalizuoti savo buvimą Šengeno valstybėse, jo atvykimo ir gyvenimo šalyje ketinimai yra kitokie, nei oficialiai deklaruoti, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

41. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, čia yra padaręs kokių nors teisės pažeidimų, o taip pat duomenų, kurie sudarytų rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsme: pavyzdžiui, kad gautą vizą pareiškėjas panaudojo kitokiu tikslu, nei vykti dirbti Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nurodo, kad Sprendimo priėmimo metu gyveno Lietuvoje ir realiai dirbo suvirintoju, toliau mokėsi pagal specialybę. Ginčijamame Sprendime taip pat nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti siekiamo tikslo, t. y. užkirsti kelią nelegaliai migracijai, nepakanka vien leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo, vizos panaikinimo ir uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metams, kodėl yra būtina papildoma, itin reikšmingai pareiškėjo judėjimo laisvę ribojanti priemonė.

42. Reikalavimas, kad individualus administracinis aktas būtų adekvatus, aiškus, apima ir šio akto priėmimo pagrindimą proporcingumo principo požiūriu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo ir aiškinimo aspektu yra išaiškinta, kad taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1050-756/2017; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1771-552/2020). Pažymėtina ir tai, kad SIS II reglamento 21 straipsnyje, kuriame reglamentuojamas tokių sprendimų proporcingumas, nurodyta, kad prieš pateikdama perspėjimą, valstybė narė nustato, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą į SIS II. Kai 24 straipsnio 2 dalyje nurodytas sprendimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi šalyje yra susijęs su teroristiniu nusikaltimu, atvejis laikomas pakankamai adekvačiu, atitinkamu ir svarbiu, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS II. Dėl su visuomenės ar nacionaliniu saugumu susijusių priežasčių išimtiniais atvejais valstybės narės gali neįvesti perspėjimo, kai dėl jo gali būti trukdoma atlikti oficialius ar teisinius paklausimus, tyrimus ar procedūras.

43. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamo Sprendimo dalis dėl perspėjimo įrašymo į SIS II sistemą nelaikytina proporcinga, todėl neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų ir yra naikintina (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Atitinkamai keistinas pirmosios instancijos teismo sprendimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. P. (V. P.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. (15/4-01) 31-00169/44U-4341(15/5-5)/4U-440 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, daugkartinės nacionalinės vizos Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) piliečiui V. P.“ dalį, kuria nuspręsta įvesti į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui V. P. atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis 3 metus nuo šio sprendimo priėmimo dienos.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė