2019-11-20 Nr. AB-21901-3-61-3-00530-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2195-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00530-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Širvintų rajono savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Širvintų rajono savivaldybės administracijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja V. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) priteisti jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Širvintų rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija), 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti; 2) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja nurodė, kad ji nuo 1998 m. lapkričio 11 d. dirbo Administracijoje, nuo 2007 m. kovo 30 d. – Buhalterijos skyriaus vedėjo pavaduotoja. Panaikinus valstybės tarnautojo pareigybę, pareiškėja 2015 m. gruodžio 10 d. buvo atleista iš pareigų (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pareiškėja padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2017 m. vasario 27 d. priėmė sprendimą grąžinti ją į lygiavertes arba žemesnes pareigas Administracijoje, atsižvelgdamas į tai, jog ji turėjo pirmenybės teisę likti valstybės tarnyboje. Teismas nenustatė aplinkybių, kad pareiškėja į pirmesnį darbą negali būti grąžinama dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jai gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti.

3. Vykdydama teismo sprendimą, Administracija pareiškėjai 2017 m. kovo 28 d. pateikė du pasiūlymus: eiti Ekonomikos ir strateginio planavimo skyriaus Buhalterijos poskyrio vyresniojo specialisto pareigas (B lygio 8 kategorijos) ir Ekonomikos ir strateginio planavimo skyriaus Biudžeto valdymo ir strateginio planavimo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigas (A lygio 9 kategorijos). Kadangi šios siūlomos pareigos buvo žemesnės kategorijos nei pareiškėjos eitos pareigos (A lygio 10 kategorijos III klasės karjeros valstybės tarnautoja), ji jų atsisakė. Pareiškėjai 2017 m. balandžio 14 d. buvo įteiktas įsakymas dėl atleidimo iš valstybės tarnautojos pareigų, kurį pareiškėja apskundė teismui.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 11 d. priėmė sprendimą, kuriuo pripažino pareiškėjos atleidimą iš valstybės tarnautojo pareigų neteisėtu. Teismas konstatavo, kad Administracija neužtikrino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimo tinkamo įvykdymo, nes realiai nepasiektas tas teisinis rezultatas, kuris turėjo būti įgyvendinamas – pareiškėjos pažeistų teisių atkūrimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs Administracijos apeliacinį skundą dėl šio sprendimo, jį paliko nepakeistą, nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai apgynė pareiškėjos teises, kurios buvo pažeistos netinkamai vykdant teismo sprendimą dėl grąžinimo į valstybės tarnautojos pareigas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Administracijai nebuvo faktinio pagrindo priimti įsakymą dėl pareiškėjos atleidimo iš tarnybos, nes vykdant teismo sprendimą ji nebuvo grąžinta į tarnybą.

5. Nors valstybės teisinius santykius reglamentuoja VTĮ, tačiau pagal šio įstatymo 5 straipsnį, kai VTĮ nenumato neturtinės žalos, susijusios su atleidimu, atlyginimo, šis klausimas sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) (iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusi redakcija) 250 straipsnį. Ši norma yra blanketinė, nukreipianti teismą neturtinės žalos atlyginimo klausimą darbo teisiniuose santykiuose spęsti, vadovaujantis CK 6.250 straipsniu.

6. Pareiškėja pabrėžė, kad keturiais teismų sprendimais buvo konstatuoti neteisėti Administracijos veiksmai, pažeidžiantys jos teises ir teisėtus interesus. Išnagrinėtose administracinėse bylose faktai dėl pareiškėjos atleidimo laikytini prejudiciniais ir jais turėtų būti remiamasi sprendžiant dėl pareiškėjos reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, nes ją pareiškėja kildina iš neteisėto atleidimo. Abiem atleidimo atvejais Administracija elgėsi neteisėtai, piktybiškai nevykdė teismo sprendimo, piktnaudžiavo savo įgaliojimais. Pareiškėjos patirti neigiami išgyvenimai peržengia įprastai tam tikrose situacijose patiriamų neigiamų išgyvenimų ribas.

7. Pareiškėja pirmąjį kartą buvo atleista iš valstybės tarnybos pažeidžiant VTĮ ir Darbo kodekso jai suteikiamas garantijas, t. y. nesiūlant užimti kitų pareigų, nors tokių pareigų buvo. Tokie Administracijos veiksmai rodė, jog ji yra nereikalinga ir bus atleista nesivadovaujant teisės aktų reikalavimais. Savo pažeistas teises ir teisėtus interesus pareiškėja turėjo ginti teisme. Be to, Administracija piktybiškai tinkamai nevykdė teismo sprendimo. Pareiškėjai buvo pasiūlytos dvi gerokai žemesnių kategorijų pareigybės (A lygio 9 kategorijos ir B lygio 8 kategorijos), kurių atsisakius pareiškėja buvo atleista iš valstybės tarnybos antrą kartą. Pareiškėja įsidarbino kitoje įstaigoje, kuri yra Vilniuje, todėl kiekvieną darbo dieną į abi puses tenka važiuoti 100 km. Šios kelionės jai ne tik kainuoja finansiškai, bet ir vargina fiziškai bei emociškai. Jei ne Administracijos neteisėti veiksmai, tokių pasekmių nebūtų kilę ir ji toliau būtų tęsusi darbą Administracijoje.

8. Teismas turėtų įvertinti tarnybos santykių trukmę (16 metų), taip pat tai, jog pareiškėja neturėjo nuobaudų per visą tarnybos laiką, dirbo pavyzdingai. Administracijos neteisėti veiksmai sukėlė pareiškėjai dvasinius išgyvenimus, emocinę įtampą, stresą, nestabilių tarnybos santykių jausmą, pablogėjo sveikata. Dėl patirto streso ir nerimo jai teko kreiptis į gydymo įstaigą (diagnozuotas (duomenys neskelbtini)) ir gydytis (nuo 2015 m. gruodžio 9 d. iki 2016 m. vasario 25 d. nuolat lankėsi pas gydytoją), vartoti vaistus. Pareiškėja yra našlė ir vienintelės jos pajamos buvo gaunamas darbo užmokestis.

9. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Širvintų rajono savivaldybės administracijos, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

10. Atsakovo teigimu, pareiškėja neįrodė nei neturtinės žalos fakto, nei reikalavimo dydžio. Neteisėti veiksmai, skiriant tarnybinę nuobaudą, ar kitas darbuotojo darbo teisių pažeidimo faktas nepreziumuoja neturtinės žalos padarymo fakto valstybės tarnautojui ir tokia neturtinė žala kiekvienu konkrečiu atveju turėtų būti įrodyta. Atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu faktas savaime nereiškia, jog darbuotojui padaryta neturtinės žalos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2009; 2010 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2010; kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėję, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, o neturtinė žala priteisiama tik tuo atveju, kai nustatoma, jog teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

11. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjos teisės buvo apgintos įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kuriuos vertina kaip teisingą ir pakankamą satisfakciją dėl susiklosčiusios situacijos. Be to, pareiškėja neįrodinėjo neturtinės žalos fakto, t. y. kad atleidimo iš tarnybos procedūros metu ji patyrė tokių neigiamų išgyvenimų, kurie tiek laiko, tiek masto atžvilgiu buvo tokie stiprūs, intensyvūs, jog būtų pagrindas neturtinės žalos faktui konstatuoti ir piniginiam tokios žalos atlyginimui priteisti.

12. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos teiginiais, jog Administracija piktybiškai nevykdė teismo sprendimo, jokiame teismo sprendime šis faktas nebuvo konstatuotas. Pareiškėja jau 2017 m. kovo 29 d. teikdama prašymus dėl darbo santykių nutraukimo buvo apsisprendusi nebedirbti savivaldybėje. Pareiškėja jau nuo 2016 m. balandžio 25 d. dirba kitoje darbovietėje (Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate), todėl atleidimas jos teisėms tiesioginių padarinių (darbo užmokesčio netekimo ir kt.) neturėjo. Pareiškėjos teiginiai dėl fizinės ir emocinės sveikatos pablogėjimo nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjos pateiktuose medicinos dokumentuose nėra duomenų, kad pareiškėjos sveikatos būklė (pagal įrašytas diagnozes) yra Administracijos priimtų įsakymų dėl atleidimo iš tarnybos pasekmė, t. y. pareiškėja neįrodė priežastinio ryšio tarp jos sveikatos pablogėjimo ir atleidimo iš pareigų. Pareiškėjos sveikatos problemos (nuo 2016 m. gruodžio iki 2017 m. vasario) negali būti siejamos su Administracijos veiksmais atleidžiant pareiškėją iš tarnybos 2017 m. balandžio 13 d.

13. Pareiškėjos reikalaujama priteisti 2 500 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra neprotingai didelė vertinant teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose. Pareiškėja neįrodė būtinos atsakomybės atsiradimo sąlygos – teisės pažeidimu padarytos žalos atsiradimo, o nenustačius šios sąlygos, valstybei nekyla atsakomybė, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjai priteisti prašomą neturtinės žalos atlyginimą.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 22 d. sprendimu pareiškėjos V. M. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjai 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

15. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl 2 500 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėja kildino iš neteisėtų savivaldybės administravimo subjekto veiksmų, kurie pasireiškė neteisėtu pareiškėjos atleidimu iš valstybės tarnybos Širvintų rajono savivaldybės administracijoje.

16. Teismas pažymėjo, kad VTĮ nenumato neturtinės žalos atlyginimo, tačiau, kaip aiškinama administracinių teismų praktikoje, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio nuostata, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas, tokios žalos atlyginimui šiuo atveju taikomas Darbo kodekso 151 straipsnis (buvęs 250 str.). Jame nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu.

17. Atsižvelgdamas į Civilinio kodekso 6.250 straipsnyje pateiktą neturtinės žalos teisinę sąvoką, teismas pažymėjo, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Vien tik pareiškėjos paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjos prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje, ir pabrėžė, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

18. Vertindamas pareiškėjos skundo argumentus dėl Administracijos neteisėtų veiksmų, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, t. y. teismas neturėjo pagrindo įsiteisėjusiose nutartyse nustatytas faktines aplinkybes vertinti kitaip. Kadangi Administracijos neteisėtų veiksmų atlikimo faktas nustatytas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-677-789/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3812-520/2017, taip pat Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-3655-968/2017 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-5143-492/2017, teismas sprendė, jog atsakovo kaltė bei neteisėti veiksmai įrodyti.

19. Siekdamas nustatyti neturtinės žalos atlyginimo pinigais dydį, teismas atsižvelgė į teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus – neteisėtų veiksmų trukmę, pažeidimo poveikį tolesniam pareiškėjos gyvenimui, ar pareiškėjos teisės yra pažeistos negrįžtamai, ar neturtinės žalos nepriteisimo atveju pareiškėjos pažeistos teisės iš esmės liktų neapgintos, t. y. nebūtų pasiektas kertinis teisinės valstybės principas dėl pažeistų teisių teisminio gynimo, taip pat kitas aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamu atveju. Teismo vertinimu, byloje pateikti medicinos dokumentų išrašai patvirtino, kad pareiškėja nuo 2015 m. gruodžio 9 d. iki 2016 m. vasario 25 d. reguliariai lankėsi pas gydytoją, skundėsi (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), diagnozuotas (duomenys neskelbtini). Atsižvelgęs į bylos aplinkybes bei byloje pateiktus įrodymus, teismas darė išvadą, kad pareiškėja dėl neteisėto atleidimo patyrė neigiamų dvasinių išgyvenimų. Šie dvasiniai išgyvenimai galėjo pasireikšti nerimu dėl be pagrindo prarasto darbo, netikrumo dėl savo ateities, sunkumų susirasti kvalifikaciją atitinkantį darbą. Pareiškėja kitoje darbovietėje dirbti pradėjo tik 2016 m. balandžio 25 d., todėl tikėtina, jog minėtu laikotarpiu jos patirti išgyvenimai susiję su darbo netekimu.

20. Įvertinęs pareiškėjos nurodytus patirtus išgyvenimus dėl neteisėto atleidimo, pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos pagrindą, pareiškėjos tarnybos trukmę, teismas darė išvadą, kad neteisėtas atleidimas pareiškėjai sukėlė nepatogumų, įtampą, neigiamų išgyvenimų, dėl kurių pareiškėjai priteistinas neturtinės žalos atlyginimas. Teismas sprendė, kad pareiškėjos prašoma 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma nagrinėjamu atveju yra per didelė, todėl, atsižvelgdamas į teisingumo ir protingumo principus, jai priteisė 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

21. Kadangi pareiškėja patirtų bylinėjimosi išlaidų nedetalizavo ir jų nepagrindė kaip nurodyta ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje, teismas išlaidų atlyginimo klausimo nesprendė.

III. 22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Širvintų rajono savivaldybės administracijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Atsakovas taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

23. Vilniaus apygardos administracinis teismas ginčijamu sprendimu neteisėtai priežastiniu ryšiu susiejo pareiškėjos nuo 2015 m. gruodžio 9 d. iki 2016 m. vasario 25 d. tariamai patirtą neturtinę žalą su 2017 m. balandžio 14 d. pasireiškusiais atsakovės veiksmais.

24. Atsakovui nesuprantama, kokiu būdu Vilniaus apygardos administracinis teismas atsakovo neteisėtus veiksmus ir kaltę dėl pareiškėjos sveikatos nuo 2015 m. gruodžio 9 d. iki 2016 m. vasario 25 d. susiejo su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartimi, kurie buvo priimti sprendžiant pareiškėjos ir Administracijos ginčą dėl vėlesnio pareiškėjos atleidimo (t. y. atleidimo nuo 2017 m. balandžio 14 d.). Akivaizdu, jog vėlesni atsakovo veiksmai negali būti ankstesnių tariamų jų pasekmių (pareiškėjos sveikatos būklės laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 9 d. iki 2016 m. vasario 25 d.) priežastimi. Laikotarpius, kai atsakovė teigė patyrusi dvasinius išgyvenimus ir atsakovo veiksmus, kuriuos pareiškėja nurodė kaip neteisėtus, skiria daugiau nei metai laiko.

25. Atsakovas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prejudiciniais faktais laikė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. ir 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimuose bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. ir 2018 m. sausio 11 d. nutartyse nustatytus faktus, neatsižvelgė į tai, kad šie sprendimai ir nutartys negalėjo būti laikomi įtvirtinančiais bylai reikšmingus prejudicinius faktus. Visais įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kuriais remtasi skundžiamame sprendime, buvo sprendžiamas ginčas tik dėl pareiškėjos atleidimo teisėtumo, tačiau nebuvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos atleidimo įtakos tariamai patirtai neturtinei žalai. Šis klausimas net nebuvo įrodinėjimo dalyko dalis nurodytose užbaigtose bylose. Analogiškai yra ir su atsakovo kalte – nurodytais sprendimais ir nutartimis nebuvo sprendžiamas klausimas dėl Administracijos kaltės dėl pareiškėjos tariamai patirtos neturtinės žalos. Todėl pareiškėjai teko pagrįsti atsakovo neteisėtų veiksmų ir kaltės, kiek taip susiję su tariamai pareiškėjos patirta neturtine žala, egzistavimą. Atsakovo elgesys atitiko Civilinio kodekso 6.248 straipsnyje įtvirtintus protingumo ir rūpestingumo reikalavimus, todėl nebuvo kaltės, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos.

26. Priimant ginčijamą sprendimą nebuvo laikomasi Lietuvos Aukščiausiojo praktikos kurioje nurodoma, kad teisės aktų nustatyta tvarka gali būti atlyginta tik neturtinė žala, kuri nėra sąlygota neadekvačios (konkrečiai situacijai neproporcingos) nukentėjusio asmens reakcijos. Administracijos teigimu, ji akivaizdžiai negalėjo protingai numatyti ir preziumuoti, kad 2015 m. rugpjūčio 10 d. įspėjus pareiškėją apie atleidimą, o nuo 2015 m. gruodžio 10 d. pareiškėją atleidus, pareiškėjai pasireikš nurodomi sveikatos sutrikimai. Pareiškėjos sveikatos sutrikimai buvo sąlygoti veiksnių, egzistavusių dar iki pareiškėjos atleidimo, kurie atsakovui taip pat nebuvo žinomi. Pareiškėjos reakcija į atleidimą nuo 2015 m. gruodžio 10 d. nelaikytina adekvačia, toks sprendimas priimtas dėl administracijos sudėties sumažinimo ir pertvarkymo, todėl susidariusi situacija adekvačiai į ją reaguojančiam asmeniui negalėjo sukelti 2 mėnesius trukusių lėtinių sveikatos sutrikimų.

27. Vilniaus apygardos administracinis teismas neatsižvelgė į atsakovo nurodytus faktus apie tai, jog simptomai, kuriais pareiškėja skundėsi nuo 2015 m. gruodžio 9 d. iki 2016 m. vasario 25 d., yra susiję su pareiškėjos jau turėtomis sveikatos problemomis (pvz., (duomenys neskelbtini)), o ne atsakovo neteisėtais veiksmais. Pareiškėjos nurodyti sveikatos sutrikimai pasireiškė ne iš karto pranešus apie jos atleidimą, 2015 m. rugpjūčio 10 d., o tik po 4 mėnesių, nors akivaizdu, kad asmuo didžiausią stresą patiria sužinojęs, kad bus atleistas. Pareiškėjai diagnozuotas (duomenys neskelbtini) yra lėtinė psichologinė liga.

28. Atsakovas akcentuoja, kad pateiktuose medicininiuose dokumentuose nurodyto pareiškėjos ligos yra lėtinės, ilgalaikės ir neišsivysto per trumpą laikotarpį. Tačiau šių faktų pirmosios instancijos teismas nevertino, todėl pažeidė ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje nurodoma, jog tik įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

29. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos prašytas priteisti 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra per didelis, tačiau nepagrįsta ir pareiškėjai priteista 500 Eur neturtinė žala. Vykdydama teismų sprendimus, taip pat atleidžiant pareiškėją Administracija jai išmokėjo 5 371,09 Eur išeitinės išmokos ir kompensacijos, t. y. pareiškėja gavo turtinę naudą, ši suma visiškai padengia pareiškėjos nepatogumus dėl jos atleidimo iš valstybės tarnybos. Pakankama satisfakcija pareiškėjai būtų pareiškėjos teisių pažeidimo pripažinimas.

30. Pareiškėja atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėja taip pat prašo iš atsakovo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

31. Dėl atsakovo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas be ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje nurodyto pagrindo rėmėsi ankstesniais teismų sprendimais, kuriais išspręstas pareiškėjos ir Administracijos ginčas dėl pareiškėjos atleidimo, nurodo, kad Administracijos neteisėtų veiksmų atlikimo faktas yra nustatytas įsiteisėjusiais teismų sprendimais ir nutartimis, todėl atsakovo kaltė bei neteisėti veiksmai laikomi įrodyti. Pareiškėja reikalavimą dėl neturtinės žalos grindė atsakovo neteisėtais veiksmais, kurie pasireiškė neteisėtu valstybės tarnybos santykių nutraukimu. Šie atsakovo neteisėti veiksmai ir kaltė buvo esminis įrodinėjimo dalykas įsiteisėjusiais sprendimais ir nutartimis išnagrinėtose bylose ir šie faktai yra reikšmingi ir byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo. Klausimas dėl atleidimo įtakos pareiškėjos patirtai neturtinei žalai nebuvo nagrinėjamas minimose bylose, nes pareiškėja nekėlė tokio reikalavimo.

32. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad atsakovas negalėjo protingai numatyti apie pareiškėjai kilsiančias pasekmes dėl atleidimo, pareiškėja nurodo, kad darbdaviui, kaip turinčiai daugiau įgaliojimų darbo santykių šaliai, keliami griežtesni teisių ir pareigų bei atsakomybės už darbo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų pažeidimus standartai. Pareiškėją atleidžiant iš tarnybos abu kartus buvo šiukščiai pažeisti teisės aktai ir procedūros, todėl atsakovas, būdamas rūpestingas ir atidus, akivaizdžiai galėjo protingai numatyti ir preziumuoti, jog tokie neteisėti veiksmai sukels pareiškėjai atitinkamas pasekmes. Atsakovo teiginiai, kad pareiškėjos reakcija buvo neadekvati, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti, nes darbo santykiai ir jų pokyčiai yra ypatingai jautri sritis, sukelianti neabejotinus neigiamus pojūčius ir potyrius, ypač tokiose situacijose kaip neteisėtas atleidimas.

33. Pareiškėjai diagnozuotą (duomenys neskelbtini), priešingai nei teigė Administracija, galėjo sukelti įvairūs išoriniai veiksniai, tai nėra vien lėtinė psichologinė liga. Atsakovas klaidina teismą, kad pareiškėjai apie atleidimą pranešta 2015 m. rugpjūčio 10 d., tuomet jai buvo įteiktas įspėjimas apie pareigybės panaikinimą, pareiškėja turėjo pagrįstus lūkesčius likti dirbti Administracijoje, todėl nepagrįsta teigti, kad būtent tuo momentu turėjo būti fiksuojami sveikatos sutrikimai. Ginčui aktualiu laikotarpiu, kai pareiškėja atleidimo dieną kreipėsi į medicinos įstaigą, (duomenys neskelbtini) buvo stabilizuotas vykdant kontrolinę priežiūrą, naudojant paskirtus vaistus. Todėl nustatyti sveikatos sutrikimai buvo sąlygoti (susiję priežastiniu ryšiu) su nustatytais atsakovo neteisėtais veiksmais.

34. Atsakovo išmokėtos sumos – darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką ir išeitinė išmoka yra tik negautų pajamų, turtinės žalos atlyginimas, nesiejamas su neturtinės žalos atlyginimu. Pareiškėja nurodo, kad jos atleidimo aplinkybės abu kartus lėmė, jog turtinių praradimų atlyginimas nekompensuoja patirtų išgyvenimų ir nėra pakankama satisfakcija dėl susiklosčiusios situacijos. Priešingai nei teigia atsakovas, pirmosios instancijos teismas vertino visas bylos faktines aplinkybes ir jų pagrindu darė išvadą, ar pareiškėjai neturtinė žala buvo padaryta, bei sprendė, kokio dydžio neturtinė žala turi būti atlyginta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį pareiškėjai V. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Širvintų rajono savivaldybės administracijos, dėl to, kad Administracija 2015 m. gruodžio 10 d. ir 2017 m. balandžio 14 d. atleido pareiškėją iš valstybės tarnybos pažeisdama teisės aktų reikalavimus.

36. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – konstatavęs, kad Administracijos veiksmų neteisėtumas jau nustatytas įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose, kuriuose buvo išspręsti pareiškėjos ir Administracijos ginčai dėl pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos, teismas sprendė, jog šie atsakovo veiksmai pareiškėjai sukėlė pakankamai stiprius neigiamus dvasinius išgyvenimus ir priteisė pareiškėjai 500 Eur neturtinę žalą.

37. Atsakovas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, nes teismas be pagrindo rėmėsi ankstesniais teismų sprendimais (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-677-789/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3812-520/2017, taip pat Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3655-968/2017 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-5143-492/2017), pareiškėja neįrodė kilusios žalos fakto, nes pareiškėjos sveikatos sutrikimus lėmė ne Administracijos veiksmai, o ankstesnės lėtinės ligos, atsakovo teigimu, pripažinimas, kad pareiškėjos teisės buvo pažeistos, nagrinėjamu atveju yra pakankama ir teisinga satisfakcija.

38. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

39. Vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo, teisėjų kolegija pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

40. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą taisyklę, pagal kurią faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo konstatuota, kad Administracija ir 2015 m. gruodžio 10 d., ir 2016 m. balandžio 14 d. atleisdama pareiškėją pažeidė teisės aktų reikalavimus, t. y. buvo konstatuoti neteisėti Administracijos veiksmai. Pareiškėja šioje byloje reikalavimą atlyginti neturtinę žalą kildino būtent iš minėtų atsakovo veiksmų. Kaip jau nurodyta, viena iš būtinųjų viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygų yra valstybės institucijos neteisėti veiksmai. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šios būtinosios sąlygos egzistavimo atsakovo viešajai atsakomybei kilti, privalėjo atsižvelgti į išnagrinėtose administracinėse bylose nustatytus ir šiai bylai reikšmingus prejudicinius faktus.

41. Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Civilinei atsakomybei atsirasti turi būti įrodyti ne tik neteisėti, t. y. teisės aktų neatitinkantys, institucijų ar pareigūnų veiksmai ar neveikimas, bet ir su tuo susijusi asmeniui padaryta neturtinė žala, t. y. asmens dvasiniai išgyvenimai, sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas, nepatogumai ir kita, jeigu tai gali būti teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas nepagrįstai pareiškėjos neturtinę žalą sieja tik su medicininiuose dokumentuose fiksuotu sveikatos būklės pablogėjimu, teigdamas kad pareiškėja neįrodė žalos kilimo fakto. Civilinio kodekso 6.250 straipsnyje įtvirtinta, kad neturinę žalą asmuo patiria ne tik tada, kai pablogėja jo fizinė ar emocinė sveikata, tačiau jausdamas ir kitą poveikį – emocinę depresiją, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir pan.; minėtoje teisės normoje formų, kaip gali pasireikšti neturtinė žala, sąrašas nebaigtinis. Šiuo atveju pažymėtina, kad dėl neturtinės žalos prigimties neturtinė žala ne visada gali būti pagrindžiama konkrečiais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1806/2012 ir kt.). Nagrinėjamos bylos kontekste sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad be pareiškėjos nurodytų aplinkybių, susijusių su sveikatos būkle, pareiškėja patyrė stiprius emocinius išgyvenimus, kurie viršijo įprastų išgyvenimų lygį ir kurių nebūtų kilę, jeigu Administracija būtų veikusi taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

43. Administracijos argumentai, kad jos veiksmai atitiko Civilinio kodekso 6.248 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto protingo, apdairaus, rūpestingo žmogaus (lot. k. bonus pater familias) elgesio standartą, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje įtvirtino civilinės atsakomybės subjekto (t. y. viešojo asmens – valstybės) ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės – CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1436-822/2019 ir kt.).

44. Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi, esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir pažeidimo aplinkybes, pažeidimo sunkumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013). Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

45. Nagrinėjamu atveju atsakovas nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu, teigdamas, jog pareiškėjai buvo išmokėtos teismo priteistos sumos, be to, šiuo atveju, pažeistų teisių pripažinimas būtų pakankama ir teisinga satisfakcija. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino atsakovo neteisėtų veiksmų įtaką pareiškėjos teisėms ir teisėtiems interesams, atsižvelgė į ginamų vertybių pobūdį. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, į teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus panašaus pobūdžio bylose, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 500 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjos patirtus neigiamus išgyvenimus. Apeliacinio skundo argumentai, kad Administracija pareiškėjai sumokėjo išeitinę kompensaciją ir neišmokėtą darbo užmokestį, nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėjos patirtai skriaudai atlyginti priteista 500 Eur suma mažintina ar turi būti parinkta kita neturtinės žalios atlyginimo forma.

46. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

47. Pareiškėja ir atsakovas apeliacinės instancijos teismo prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias proceso šalys patyrė apeliacinės instancijos teisme. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas nėra tenkinamas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas neįgijo teisės į prašomų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Pareiškėja prašo atlyginti 800 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias advokatei sumokėjo už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, šioms išlaidoms pagrįsti pateikė 2018 m. spalio 31 d. pinigų priėmimo kvitą LAT Nr. 924914. Atsižvelgdama į aplinkybę, kad atsakovo apeliacinis skundas netenkinamas, taip pat į rekomenduojamus atlyginti tokio pobūdžio bylinėjimosi išlaidų dydžius (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 ir 8.11 punktai), teisėjų kolegija pareiškėjos prašymą tenkina – jai iš atsakovo priteistinos 800 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Širvintų rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai V. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Širvintų rajono savivaldybės administracijos, 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan