2022-06-22 Nr. AB-16892-3-61-3-01596-2021-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-664-815/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01596-2021-9

Procesinio sprendimo kategorija 41.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Ernesto Spruogio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. Ž. atsakovui Lietuvos kariuomenei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas J. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2021 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. ATRS-495 (toliau – ir Sprendimas 1); 2) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2021 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. 12-01-680 (toliau – Sprendimas 2); 3) įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo arba konstatuoti, kad pareiškėjo prašymas yra pagrįstas bei yra teisinis pagrindas atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą.

2. Pareiškėjo nuomone, Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 yra nepagrįsti ir neteisėti, nes abu viešojo administravimo subjektai iš esmės visiškai nesigilino į pareiškėjo aplinkybes, kurios yra labai reikšmingos. Teisės aktuose nėra apibrėžta, kas yra „neproporcingai didelė žala asmeniniams ar visuomeniniams interesams“.

3. Pareiškėjas nuo 2014 m. gruodžio mėnesio gyvena (duomenys neskelbtini). Į (duomenys neskelbtini) išvyko būdamas (duomenys neskelbtini) metų, ten baigė mokyklą, pradėjo studijuoti koledže. Lietuvoje lankosi labai retai, iš esmės ateities su Lietuva šiuo metu nesieja. Dėl COVID – 19 pandemijos negalėjo oficialiai deklaruoti savo išvykimo iš Lietuvos Respublikos, nors tą norėjo ir planavo daryti.

4. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens pozicija, kad darbas ir gyvenimas užsienyje neatleidžia nuo pareigos atlikti karo tarnybą. Tiek atsakovas, tiek Ministerija savo sprendimus šiuo atveju argumentuoja labai siauru požiūriu, tik asmens pilietybe. Akivaizdu, kad šiuo metu pareiškėjo realus ir nuolatinis teisinis ryšys yra susijęs ne su Lietuva, o su (duomenys neskelbtini), nes (duomenys neskelbtini) gyvena daugiau kaip 6 metus, dirba, šiai valstybei moka mokesčius, šioje valstybėje planuoja likti gyventi. Pareiškėjas planuoja atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės ir gauti (duomenys neskelbtini) pilietybę. Be to, tikrai nesiruošia atlikti karo tarnybos, net jei būtų suteikta galimybė pasirinkti karo tarnybos laiką, vietą ir būdą. Darbdavys (duomenys neskelbtini) nėra saistomas Lietuvos Respublikos darbo kodekso, todėl tikrai nesaugos pareiškėjui darbo vietos visą laikotarpį, kol pareiškėjas atliks karo tarnybą.

5. Be to, (duomenys neskelbtini) pareiškėjui neterminuotam laikotarpiui yra skyrusi būstą, už kurį kiekvieną mėnesį pareiškėjas moka atitinkamą sumą. Jei pareiškėjas praleis mokėjimo terminus, būstas bus iš jo atimtas. Taigi, dėl karo tarnybos pareiškėjas praras ne tik darbą, bet ir būstą.

6. Tarnyba ir Ministerija nevertino fakto, kad pareiškėjas turi ir kitų finansinių įsipareigojimų (paimtas kreditas, interneto ir televizijos mokesčiai ir kt.). Šiuo metu ketina tęsti mokslus koledže, kartu ir toliau siekti karjeros profesinėje srityje, o dėl karo tarnybos atlikimo visus šiuos planus reikėtų atidėti mažiausiai 1-2 metams.

7. Atsakovas Lietuvos kariuomenė atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės nėra išskirtinio pobūdžio, galinčios negrįžtamai ir neigiamai paveikti pareiškėjo gyvenimą, jos labiau susijusios su laikinais nepatogumais paskirtam atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą (toliau – ir PPKT) asmeniui, o ne su neproporcingai didelėmis neigiamomis pasekmėmis. Atsakovas tinkamai taikė jo kompetenciją reglamentuojančius teisės aktus, nagrinėjimo procedūrų nepažeidė, ginčijamas sprendimas yra pakankamai motyvuotas, nurodytos aplinkybės pagrįstai nepripažintos galinčiomis sukelti neproporcingai didelę žalą pareiškėjo asmeniniams ir visuomeniniams interesams.

9. Pareiškėjas skundo argumentais iš esmės grindžia tik menamą žalą, galinčią ateityje pasireikšti darbo netekimu. Tai, jog pareiškėjas dirba, nesudaro pagrindo atidėti PPKT, taip pat nėra paneigiama galimybė pareiškėjui grįžus įsidarbinti. Karo tarnyba negali būti atidedama vien tik remiantis abstrakčiais pareiškėjo teiginiais, nepateikiant jokių įrodymų, kurie iš esmės leistų šias priežastis vertinti kaip galinčias realiai atsirasti. Pareiga įrodyti aplinkybes, kurių pagrindu prašoma atidėti karo tarnybą, tenka pareiškėjui.

10. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) darbdavys jam neišsaugos darbo vietos visą tarnybos atlikimo laikotarpį, nes (duomenys neskelbtini) negalioja Lietuvos Respublikos įstatymai. Tačiau vertindamas šią aplinkybę atsakovas nurodo, kad kiekvienas prievolininkas prieš prisiimdamas atsakomybes, įsipareigojimus bei planuodamas karjerą, asmeninį gyvenimą, turi įvertinti realią ir galimą riziką patekti į šaukiamų atlikti PPKT sąrašus, todėl yra suteikiama galimybė savanoriškai atlikti PPKT pasirenkant tarnybos vietą ir laiką.

11. Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad grįžti į Lietuvą neplanuoja, todėl ir ateityje nesiruošia atlikti PPKT, net jei ir būtų suteikta galimybė pasirinkti karo tarnybos laiką, vietą ir būdą, atsakovas pažymi, kad PPKT atidėjimas reikštų, kad pareiškėjas siekia apskirtai išvengti PPKT, nes jo prašomas atidėjimo terminas yra iki 2023 metų.

12. Pareiškėjas neproporcingai didelę žalą asmeniniams ar visuomeniniams interesams iš esmės sieja su darbo santykiais ir gyvenimu užsienyje bei turimais finansiniais įsipareigojimais, kylančiais iš kredito ir būsto nuomos sutarčių, tačiau pareiškėjas nepagrindžia, nedetalizuoja žalos, kylančios iš turimų sutartinių įsipareigojimų dydžio. Pareiškėjo argumentai nepaneigia Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo fakto, taip pat nekeičia teisinio pilietybės rėžimo, turinio ir apimties. Pareiškėjas turi pilietinę pareigą atlikti nuolatinę PPKT Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir terminais. Pareiškėjas norėdamas atidėti PPKT turi pagrįsti ne konkrečių faktinių aplinkybių egzistavimą, bet dėl PPKT atlikimo kylančią žalą, šios žalos mastą, priežastinį ryšį tarp pareiškėjo pašaukimo atlikti PPKT ir žalos atsiradimo ir kaip šios žalos galima išvengti (ją sumažinti) tarnybą atliekant kitu metu. Karo tarnybos atlikimas yra pilietinė pareiga, todėl tai, kad pareiškėjas gyvena užsienyje ir neplanuoja grįžti į Lietuvą, savaime nėra pagrindas atidėti tarnybą. Pareiškėjas nurodo tik menamą žalą, t. y. neįrodo jos realumo, be to, neįrodo galimai patirsimos žalos proporcingumo, nepateikia motyvų, įrodančių tokią žalą, kuri būtų neproporcingai didesnė už Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei įstatymuose numatytą pareigą atlikti PPKT.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. kovo 8 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą, nes būtų padaryta neproporcingai didelė žala – pareiškėjas netektų darbo ir pajamų, negalėtų mokėti turimų mokesčių (interneto, nuomos, mobilaus telefono sutarčių). Prašyme nurodė, kad esamų sutarčių sudarymo laikas yra 2 metai, per 2 metus baigs mokėti finansinius įsipareigojimus, tokiu atveju galės atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą. Tarnybą galės atlikti ne anksčiau kaip 2023 metų sausio mėnesį.

15. Tarnyba Sprendimu 1 informavo pareiškėją, kad Tarnybos atrankos komisija, atsižvelgusi į prašyme dėl PPKT atidėjimo išdėstytus motyvus ir juos pagrindžiančius dokumentus, neturi pagrindo konstatuoti, jog egzistuoja tarnybos atidėjimo pagrindai pagal Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo (toliau – ir KPĮ) 15 straipsnio 1 dalies 14 punktą ir balsavimo būdu priėmė sprendimą neatidėti PPKT. Tarnybos atrankos komisija pažymėjo, kad potencialiai patiriama neproporcingai didelė žala nėra preziumuojama, todėl karo prievolininkas, teikdamas prašymą dėl PPKT atidėjimo, turi motyvuotai pagrįsti galimą neproporcingai didelę žalą ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Teikiant prašymą reikia pagrįsti ne konkrečių faktinių aplinkybių konstatavimą, bet dėl PPKT atlikimo kylančią žalą, šios žalos mastą, priežastinį ryšį tarp pašaukimo atlikti PPKT ir žalos atsiradimo bei šios žalos išvengimą (sumažinimą) tarnybą atliekant kitu metu. Be to, KPĮ nustatytų karo prievolininko pareigų egzistavimas yra siejamas su pilietybės, kaip abipusio ryšio tarp piliečio ir valstybės egzistavimu, kuris suteikia ir garantuoja asmeniui pilietines teises bei nustato tam tikras jo pareigas valstybei, o KPĮ nustatytų karo prievolininko pareigų išnykimas siejamas su pilietybės netekimu, bet ne gyvenamosios vietos pakeitimu. Tarnybos atrankos komisijos vertinimu, negautos pajamos iš darbo santykių PPKT atlikimo laikotarpiu yra tikėtina kiekvieno karo prievolininko, turinčio darbo santykius, žala, kuri neturi būti prilyginama neproporcingai didelei žalai pagal KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punktą. Taip pat Tarnybos atrankos komisija nurodė, kad prisiimdamas finansinius įsipareigojimus pareiškėjas suprato ir turėjo suprasti riziką, jog yra šaukiamojo amžiaus ir gali būti šaukiamas atlikti PPKT, todėl prisiėmė riziką dėl neigiamų padarinių atsiradimo pašaukimo į PPKT atveju.

16. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu 1, 2021 m. kovo 29 d. su skundu kreipėsi į Ministeriją, kuri Sprendimu 2 atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą. Ministerija Sprendime 2 nurodė, kad Tarnybos priimtas Sprendimas 1 iš esmės atitinka tokiems sprendimas keliamus reikalavimus, t. y. jis priimtas įgalioto asmens, jame nurodytas teisinis pagrindas ir pateikti atitinkami motyvai, iš esmės atitinkantys pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės bei pateikti dokumentai neįrodo tokio pobūdžio žalos asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kuri būtų neproporcingai didesnė už Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytą pareigą atlikti karo tarnybą.

17. Teismas išanalizavo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnį bei šio straipsnio Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką, KPĮ 2 straipsnio 15 ir 20 dalis, 4 straipsnio 1 ir 2 dalis, 15 straipsnio 1 dalies 14 punktą, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2013 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. V-1057 patvirtinto „Privalomosios pradinės karo tarnybos ir tarnybos rezerve atidėjimo karo prievolininkui tvarkos aprašo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 5 ir 6 punktus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl prašymų atidėti PPKT pateikimo ir nagrinėjimo.

18. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pirmą kartą į asmenų šaukiamų atlikti PPKT sąrašą pateko 2020 m. sausio mėn., antrą kartą – 2021 m. sausio mėn. Tad pareiškėjas, būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu, žinojo (turėjo žinoti) apie neišvengiamą karo prievolės atlikimo pareigą, turėjo pakankamai laiko susitvarkyti savo asmeninius reikalus, kad atliekant PPKT nepatirtų neproporcingai didelės žalos, ir pan. Be to, kiekvienas karo prievolininkas, prieš prisiimdamas atsakomybes, įsipareigojimus bei planuodamas savo karjerą, asmeninį gyvenimą, turi įvertinti realią ir galimą riziką patekti į šaukiamųjų sąrašus, todėl yra suteikiama galimybė savanoriškai atlikti PPKT pasirenkant tarnybos vietą ir laiką. Tačiau pareiškėjas tokia galimybe net nebandė naudotis.

19. Teismas nurodė, kad tai, jog pareiškėjas dirba, nesudaro pagrindo atidėti PPKT. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT (žr. pvz. 2021 m. kovo 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-429-556/2021). Nors pareiškėjas dirba užsienio valstybėje, tačiau tai nekeičia esmės. Teismo nuomone, pareiškėjas niekaip nepagrindė, jog pareiškėjui praradus minėtą darbą, jis po PPKT nebegalėtų grįžti į minėtą darbovietę, juo labiau apskritai grįžti į darbo rinką, kas galėtų sąlygoti neproporcingai didelės žalos atsiradimą. Minėta, kad kiekviena aplinkybė turi būti susiejama su galimai neproporcingai didelės žalos atsiradimu bei jos išvengimu, jei PPKT būtų atidėta vėlesniam laikui.

20. Teismas pastebėjo, jog iš pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjo turimi finansiniai įsipareigojimai nėra ženklūs, tad tai neleidžia padaryti išvados, jog ši aplinkybė galėtų lemti neproporcingai didelės žalos atsiradimą. Kita vertus, yra galimybė pasinaudoti finansinių įsipareigojimų atidėjimu tam tikram laikotarpiui. Pareiškėjas nenurodė teismui ir nepateikė įrodymų, kad jis būtų kreipęsis į finansų institucijas dėl finansinių įsipareigojimų atidėjimo vėlesniam laikotarpiui, nors tokią galimybę pareiškėjas turėjo ir turi dabar; taip pat nepateikti duomenys, kad tokios galimybės nėra, t. y. kad finansų institucijos tokio prašymo netenkina ar negali tenkinti dėl tam tikrų priežasčių ir pan.

21. Dėl pareiškėjo skundo teiginio, kad (duomenys neskelbtini) valstybė yra jam skyrusi būstą, už kurį reikia mokėti kiekvieną mėnesį, teismas nurodė, kad ši pareiškėjo nurodyta aplinkybė niekaip nesudaro pagrindo tenkinti jo prašymą dėl atleidimo nuo tarnybos. Pirmiausia, pareiškėjas turi ne savo būstą, o jį nuomojasi. Tad pareiškėjas gali lengvai nutraukti nuomos sutartį, o po tarnybos su tuo pačiu nuomotoju vėl ją sudaryti. Jeigu po tarnybos atlikimo nebūtų galimybės sudaryti nuomos sutarties su tuo pačiu nuomotoju, tai pareiškėjas galėtų sudaryti nuomos sutartį su kitu nuomotoju ir pan. Pareiškėjas nenurodė ir nepagrindė, kad tokios galimybės neturėtų. Tad ši aplinkybė niekaip negali sąlygoti neproporcingai didelės žalos atsiradimą.

22. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, pareiškėjas ne tik iš esmės nepagrindžia galimo neproporcingai didelės žalos atsiradimo fakto, bet dar ir nenurodo, kaip šios žalos būtų išvengta, jeigu tarnyba būtų atidėta (pvz., ar jis dėl to neprarastų darbo, ar su juo nebūtų nutraukta būsto nuomos sutartis ir pan.). Teismas sprendė, jog yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas neįrodė žalos realumo, be to, pareiškėjas neįrodė neproporcingai didelės žalos atsiradimo tikimybės jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams ir kad jos būtų išvengta tarnybą atidėjus 2023 metams.

23. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog jis nesieja ateities su Lietuva, teismas pastebėjo, kad apskritai kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo PPKT atidėjimo tikslingumo. Pareiškėjas iš esmės pripažįsta, kad jis vengia ir ateityje ketina vengti tarnybos. Tad šiuo atveju nėra net jokio įstatyminio pagrindo atidėti pareiškėjui tarnybos atlikimą. Tai, kad pareiškėjas nuo 2014 metų gyvena užsienio valstybėje ((duomenys neskelbtini)), ten baigė mokslus, dirba ir pan. savaime nesudaro pagrindo atidėti PPKT; priešingu atveju susidarytų ydinga situacija, kad gyvenimas ir darbas užsienio valstybėje būtų pripažįstamas kaip pagrindas atidėti Lietuvos Respublikos piliečiui, esančiam šaukiamo amžiaus, tarnybą ar jos vengti. Tačiau įstatyme šios aplinkybės nėra įvardintos kaip pagrindas tarnybos atidėjimui. Minėta, kad vertinama, ar tarnybos atlikimas nepadarys neproporcingai didelės žalos ir kad tos žalos būtų galima išvengti, atidėjus tarnybą, t. y. ją atliekant kitu metu. Tuo tarpu, nagrinėjamu atveju, pareiškėjo atžvilgiu nenustatyta nei viena iš teisiškai reikšmingų sąlygų tarnybos atidėjimu.

24. Teismas pažymėjo, kad dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos pareigos atlikimo valstybei tam tikra žala yra neišvengiama ir toleruotina.

25. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos priežastys institucijų visiškai pagrįstai nebuvo įvertintos kaip išskirtinės, realios ir galinčios būti pagrindu atidėti privalomosios karo tarnybos atlikimą KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu. Teismas konstatavo, kad skundžiami sprendimai yra priimti nepažeidžiant teisės aktų nuostatų, laikantis nustatytų pagrindinių procedūrų.

III. 26. Pareiškėjas J. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

27. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės visiškai neįsigilino į pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kurios šioje situacijoje yra labai reikšmingos ir svarbios sprendžiant dėl PPKT atidėjimo.

28. Pareiškėjo vertinimu, jis nurodė ne abstrakčias aplinkybes, bet aplinkybes ir faktus, kuriuos vertinant individualiai, būtų padaryta neproporcingai didelė žala pareiškėjui.

29. Teismas pareiškėjo žodžius dėl pilietybės atsisakymo ne taip suprato ir interpretuoja kitaip, nei pareiškėjas turėjo omenyje nurodydamas tokią poziciją. Pareiškėjas neketina atlikti PPKT, nes ketina atsisakyti pilietybės, o procesas dėl pilietybės atsisakymo gali užtrukti. Dėl šių priežasčių pareiškėjas prašė atidėti PPKT.

30. Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo teiginiais, kad jis galės ateityje sudaryti naują būsto nuomos sutartį. Pareiškėjas teigia, kad nutraukus sutartį, ateityje negalės sudaryti su tuo pačiu nuomotoju tos pačios sutarties. Nuomos kaina su privačiais nuomotojais gali skirtis 3-4 kartus.

31. Atsakovas Lietuvos kariuomenė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

32. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Lietuvos kariuomenės nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl prielaidų jį naikinti ar peržiūrėti iš naujo nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo 1 ir Sprendimo 2 teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat, ar yra teisinis pagrindas įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo.

34. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir ginčui aktualias KPĮ bei Tvarkos aprašo nuostatas, jį atmetė. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu bei aiškinimu, prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

35. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Šiame kontekste paminėtina, jog pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

36. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, atsakydamas į apeliacinio skundo motyvus.

37. Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą“. Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarime, be kita ko, yra konstatavęs, kad Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje yra numatyta pareiga atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, tačiau Konstitucijoje expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nėra nustatytos visos galimos karo tarnybos rūšys, privalomosios karo tarnybos formos, reikalavimai karo tarnybos subjektams; Konstitucijoje taip pat expressis verbis nėra įtvirtinta pareiga atlikti tokią privalomąją karo tarnybą, kuri įstatymuose įvardyta kaip privalomoji pradinė karo tarnyba; nustatyti krašto apsaugos sistemos organizavimą Konstitucijoje pavesta įstatymų leidėjui; taigi Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų leidėjo prerogatyva paisant Konstitucijos normų ir principų nustatyti krašto apsaugos sistemos, inter alia (be kita ko) karo tarnybos, reguliavimą. Paminėtame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad įstatymais reglamentuodamas krašto apsaugos sistemos organizavimo, inter alia karo tarnybos, santykius įstatymų leidėjas turi gana plačią diskreciją; jis įstatymu gali nustatyti karo tarnybos rūšis, privalomosios karo tarnybos formas, amžiaus, sveikatos ir kitus reikalavimus karo tarnybos subjektams, karo tarnybos atlikimo tvarką, atleidimo nuo privalomosios karo tarnybos sąlygas, susijusias su aplinkybėmis, dėl kurių piliečiai negali atlikti tokios tarnybos (amžius, sveikatos būklė ir kt.).

38. Įstatymų leidėjas konstitucinę diskrecijos teisę nustatyti atleidimo nuo privalomosios pradinės karo tarnybos sąlygas, susijusias su aplinkybėmis, dėl kurių piliečiai negali atlikti tokios tarnybos, realizavo, be kita ko, KPĮ 14 ir 15 straipsniuose. Privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo bendra tvarka sąlygos yra nustatytos minėto įstatymo 14 straipsnyje, o privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimas individualia tvarka yra reguliuojamas KPĮ 15 straipsnyje. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į Tarnybą kreipėsi dėl nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo individualia tvarka, todėl yra aktualios KPĮ 15 straipsnio nuostatos.

39. Pagal KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punktą privalomoji pradinė karo tarnyba individualia tvarka atidedama krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka, jeigu atliekantiems privalomąją pradinę karo tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas privalomąją pradinę karo tarnybą atliktų kitu metu. Privalomosios karo tarnybos atidėjimo KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytu atveju tvarką nustato krašto apsaugos ministro patvirtintas Tvarkos aprašas. Pagal Tvarkos aprašo 5 punktą karo prievolininkas, manydamas, kad jam atliekant tarnybą bus padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu, gali pateikti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai ar jos teritoriniam padaliniui prašymą atidėti tarnybą. Karo prievolininkas turi pagrįsti prašyme nurodytą galimą neproporcingai didelę žalą, įrodyti, jog šios žalos būtų išvengta, jei karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (Tvarkos aprašo 6 p.).

40. Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad karo prievolininkas, teikdamas prašymą atidėti karo tarnybą, turi nurodyti, jog nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimas sukels neproporcingai didelę žalą jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams ir įrodyti, kad tarnybą atliekant kitu metu, žalos bus išvengta, t. y. pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytos sąlygos – neproporcingai didelė žala ir karo tarnybos atlikimas kitu metu nėra alternatyvios, todėl atidėjus karo tarnybą, ją privaloma atlikti kitu metu.

41. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kad jis neketina apskritai atlikti PPKT, nes ketina atsisakyti pilietybės, o procesas dėl pilietybės atsisakymo gali užtrukti, t. y. dėl šių priežasčių pareiškėjas prašė atidėti PPKT, yra visiškai nereikšmingi. Tol kol pareiškėjas yra Lietuvos pilietis, tol jis pagal Konstituciją, jos 139 str. 2 d., pagal KPĮ privalo atlikti karo tarnybą; juolab, jam esant Lietuvos piliečiu, nėra jokio teisinio pagrindo atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą.

42. Pažymėtina, kad teisės aktai konkretaus sąrašo atvejų, kai dėl karo prievolės atlikimo galinti kilti žala būtų pripažįstama neproporcingai didele, neįtvirtina, todėl kiekvienas atvejis turi būti vertinamas individualiai. Karo prievolininkas, teikdamas prašymą atidėti karo tarnybą, turi pagrįsti galimą neproporcingai didelę žalą ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-556/2021). Sutinkant su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atliekant privalomąją pradinę karo tarnybą pareiškėjas gali patirti praradimų, be kita ko, nutrūkstant darbo santykiams, nuomos santykiams, tačiau šie nepatogumai ir patiriama žala turi būti vertinami atsižvelgiant į konstitucinę karo prievolės pareigą, valstybės gynybos interesus ir padidėjusią grėsmę šiems interesams. Teisėjų kolegija sutinka su institucijų vertinimu, kad pareiškėjas įrodymais nepagrindė, jog privalomosios karo tarnybos atlikimas jam sukeltų tokio masto žalą asmeniniams ir visuomeniniams interesams, kuri būtų pagrindu atidėti Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytą pareigą atlikti privalomąją karo tarnybą.

43. Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo teisinių santykių specifiką, tinkamai įvertino pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas, priešingai nei teigia pareiškėjas, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, visišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl teisėjų kolegija, iš esmės pritardama teismo padarytoms išvadoms, nekartodama sprendime išdėstytų motyvų iš naujo bei neaptarinėdama kitų apeliacinio skundo argumentų, neturinčių reikšmės bylos išsprendimui, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o apeliacinį skundą atmeta (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Veslava Ruskan

Ernestas Spruogis