2025-03-26 Nr. AB-5328-3-61-3-01346-2023-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-86-789/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01346-2023-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2; 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (dabar Regionų administracinis teismas) 2023 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. N. skundą atsakovui Užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas M. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Ambasada) 2023 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. 64.5.7.8-41 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą, priteisti pareiškėjui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė šias faktines aplinkybes ir argumentus:

2.1. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, jis kreipėsi į Ambasadą su 2022 m. sausio 3 d. prašymu dėl nacionalinės vizos išdavimo. Ambasada 2022 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. V-2022-49 atsisakė išduoti nacionalinę vizą, nurodydama, kad „užsienietis negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo bei sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo“ bei „yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė“. Užsieniečiui apskundus šį sprendimą teismui, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. balandžio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3470-595/2022 atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2022 m. rugsėjo 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2741-822/2022 (toliau – ir LVAT sprendimas) tenkino pareiškėjo apeliacinį skundą ir panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, Ambasados sprendimą bei įpareigojo Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą.

2.2. Pakartotinai nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo, pareiškėjas Ambasados prašymu pateikė papildomus dokumentus, tačiau Ambasada skundžiamu Sprendimu pakartotinai atsisakė išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, motyvuodama tuo, kad „užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (19 str. 1 d. 2 p.)“ bei „duomenys, kuriuos užsienietis pateikė, norėdamas gauti nacionalinę vizą, neatitinka tikrovės (19 str. 1 d. 4 p.)“. Pareiškėjui elektroniniu paštu susisiekus su Ambasada ir paprašius argumentuoti priežastis, dėl kurių priimtas ginčijamas Sprendimas, Ambasada atsisakė pateikti priežastis.

2.3. LVAT sprendime buvo konstatuota, kad aplinkybių visuma nesudaro pagrindo pripažinti egzistuojant pagrįstas abejones dėl numatomo pareiškėjų buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, dėl jų pareiškimų patikimumo bei dėl keliamos nelegalios migracijos grėsmės. LVAT sprendime taip pat buvo akcentuota, kad Ambasada, nurodžiusi, jog konsului nebuvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjai investavo į uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) IPG group (toliau – ir Bendrovė) po 14 000 Eur, neprašė pareiškėjų pagrįsti, kaip gryni pinigai, skirti suformuoti įstatinį kapitalą, buvo perduoti Bendrovės direktoriui V. S.

2.4. Ambasada, iš naujo nagrinėdama pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą, pakartotinai neužtikrino pareigos atlikti išsamų tyrimą, tinkamai bei aiškiai pagrįsti ginčijamą Sprendimą, nors pareiškėjas ir bendradarbiavo su Ambasada.

2.5. Pareiškėjui nebuvo nurodyti Sprendimo priėmimo motyvai, jų pagrindimas, nors asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, turi būti žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Nepaneigiant standartinės formos dėl atsisakymo išduoti vizą, kiekviena situacija yra individuali ir turi būti atsižvelgiama į kiekvieno pareiškėjo padėtį, priimtiną sprendimą atitinkamai pagrindžiant tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis, todėl skundžiamas Sprendimas, kuriame nenurodyti jo priėmimo motyvai, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų, gero administravimo principų. Ginčijame Sprendime nėra nurodyti konkretūs veiksmai ir aplinkybės, kurių pagrindu pareiškėjo prašymas nebuvo patenkintas.

2.6. Ambasada, priimdama skundžiamą Sprendimą, netinkamai vykdė teisės aktais jai priskirtas funkcijas, neveikė taip, kaip turėjo veikti viešojo administravimo subjektas, nesilaikė įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatų, todėl turi būti panaikintas kaip neteisėtas bei nepagrįstas, o Ambasada įpareigotina iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą.

3. Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir atsakovas) pateiktame atsiliepime prašė atmesti pareiškėjo skundą ir nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1. Pakartotinai nagrinėjant pareiškėjo 2022 m. sausio 3 d. prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo, konsulinis pareigūnas elektroniniu paštu išsiuntė pareiškėjui kvietimą 2022 m. spalio 31 d. atvykti į interviu (pokalbį), nesulaukęs atsakymo, konsulas pakartotinai išsiuntė kvietimą.

3.2. 2022 m. lapkričio 24 d. vyko konsulo interviu (pokalbis) su pareiškėju. Siekiant pašalinti LVAT sprendime konstatuotus prašymo išduoti nacionalinę vizą trūkumus, pareiškėjas buvo paprašytas žodžiu bei raštu per MS Teams pokalbio programėlę pateikti šiuos papildomus dokumentus: 1) teismo nurodytus pinigų perdavimo raštus; 2) Muitinės deklaracijas apie į Lietuvą įvežtus grynuosius pinigus, nes pareiškėjas ir jo verslo partneris Bendrovėje Y. Z. T. nurodė, kad perdavė lėšas įmonės direktoriui grynaisiais per 2 susitikimus – (duomenys neskelbtini), kiekvieną kartą perduodami po 14 000 Eur; 3) savo asmeninių banko sąskaitų išrašus nuo 2021 m. rugsėjo mėnesio iki interviu dienos; 4) įmonės Lietuvoje banko sąskaitos išrašą nuo sąskaitos atidarymo iki interviu dienos.

3.3. Pareiškėjas ir jo nurodomas verslo partneris Y. Z. T. 2022 m. gruodžio 15 d. elektroniniu laišku buvo informuoti, kad, nesulaukusi jokių paprašytų pateikti dokumentų, vizų tarnyba laukia šių dokumentų iki 2022 m. gruodžio 22 d. Pareiškėjas 2022 m. gruodžio 22 d. atsiuntė tik vieną iš prašomų dokumentų – savo asmeninės sąskaitos išrašą, kuris buvo parengtas dar 2022 m. lapkričio mėnesį, o konsuliniam pareigūnui persiųstas tik po papildomo priminimo. 2023 m. sausio 5 d. V. S. susisiekė su konsulu, nurodė, kad jis pateiks kitus prašytus dokumentus, paaiškino, kad abiem asmenims (Y. Z. T. ir pareiškėjui) negavus vizų, Lietuvoje įsteigta Bendrovė pradėjo kitą veiklą – vietoj planuotos juvelyrikos dirbtuvės atidarė kavinę, todėl sąskaitoje matoma daug operacijų, įvairių pervedimų įvairiems asmenims. Advokatė A. A. 2023 m. sausio 10 d. pateikė Ambasadai kitus prašytus pateikti dokumentus.

3.4. Teismui pateikti 2021 m. spalio 20 d. bei 2021 m. gruodžio 21 d. dokumentai, įvardinti kaip „pinigų perdavimo raštai“, surašyti ranka ir pasirašyti tik V. S., jie nėra pasirašyti pareiškėjo, juose nenurodyta rašto surašymo bei vieta. Nors LVAT sprendime šie rašteliai įvardijami kaip „pinigų perdavimo raštai“, tačiau pačiame dokumente įvardijami tik pinigų priėmimu; tai, kad šį dokumentą turi ir pateikia tik jo autorius, padidina įtarimus, kad jis surašytas pareiškėjui nedalyvaujant; rašteliuose nurodyta, kad V. S. priėmė iš pareiškėjų po 4 500 Eur ir 9 500 Eur (po 2 kartus), tačiau interviu metu Y. Z. T. tvirtino, kad jis perdavė grynuosius pinigus per du susitikimus, kiekvieną kartą perduodamas po 7 000 Eur; pareiškėjai nėra pateikę įrodymų, kad Bendrovės sąskaitoje Lietuvoje yra jų asmeninės lėšos, skirtos įstatinio kapitalo formavimui / investavimui. Šios aplinkybės rodo, kad abu asmenys teikia prieštaringą, nepatikimą informaciją apie tai, kaip / kokiu būdu jie yra investavę po 14 000 Eur į įmonę Lietuvoje.

3.5. UAB IPG Group advokatė 2023 m. sausio 10 d., atsakydama į prašymą pateikti V. S. muitinės deklaracijas, nurodė, kad „tiek gavus pinigines lėšas (duomenys neskelbtini), tiek (duomenys neskelbtini) V. S. nekilo pareiga deklaruoti vežamas pinigines lėšas, kadangi kiekvienos kelionės metu vežamos lėšos nesiekė privalomos deklaruoti pinigų sumos“. Pagal pareiškėjų pateiktą informaciją žodžiu ir pagal jų pateiktus dokumentus, V. S. buvo perduota po 14 000 Eur, o, atvykstant į Lietuvą iš trečiųjų šalių privaloma deklaruoti pinigines lėšas grynaisiais, jei jų suma viršija 10 000 Eur, ir pagrįsti jų ekonominę kilmę. Kadangi interviu metu pareiškėjų buvo klausta, ar V. S. susitikimų (duomenys neskelbtini) metu keliavo vienas, pareiškėjas Y. Z. T. sakė, kad (duomenys neskelbtini) jis keliavo ne vienas, o (duomenys neskelbtini) – vienas, tai suponuoja, kad V. S. arba turėjo įnešti grynuosius pinigus į savo / atstovaujamos įmonės sąskaitą dar būdamas (duomenys neskelbtini), arba nelegaliai įvežė grynuosius pinigus į Lietuvą, o šios aplinkybės tik sustiprina abejones, kad pareiškėjai nėra perdavę asmeninių lėšų V. S., skirtų įmonės įstatinio kapitalo formavimui (investicijai Lietuvoje).

3.6. Interviu (pokalbio) metu buvo bandoma išsiaiškinti, ar įmonė per pastaruosius metus vykdė kokią nors ekonominę veiklą, nes pirmųjų interviu metu pareiškėjai deklaravo, kad jau yra pasamdytas įmonės direktorius, kuris padės įkurti verslą Lietuvoje, šis asmuo nuo pradžios siekė aktyviai dalyvauti vizų paraiškų svarstymo procese, siūlėsi vertėjauti interviu metu ir pan., pareiškėjas pakartotinai teigė, kad įmonė vystys juvelyrikos verslą Lietuvoje, negalėjo suteikti jokios informacijos apie verslo aplinką, darbo sąlygas Lietuvoje; pareiškėjui buvo užduotas konkretus klausimas – ar įmonė vykdė kokią ekonominę veiklą, į kurį jis atsakė, kad nežino, reikėtų teirautis įmonės direktoriaus; iš konsului pateikto įmonės sąskaitos išrašo matomas pinigų judėjimas, atsiskaitant už įvairias paslaugas įmonėms ir privatiems asmenims – paskolos, atlyginimai ir kita; darytina išvada, jog Bendrovė vykdo veiklą, tačiau abu pareiškėjai negali paaiškinti, kuo užsiima jų įsteigta įmonė, nežino, kad įvykęs kardinalus ūkinės veiklos pasikeitimas, taigi pareiškėjai, kaip akcininkai, neturi jokios informacijos apie Bendrovės veiklą ir tai kelia pagrįstas abejones, kad pareiškėjų deklaruotas vykimo į Lietuvą tikslas – vystyti verslą Lietuvoje – yra pagrįstas; šios aplinkybės sustiprina abejonę, kad pareiškėjai yra investavę lėšas į Bendrovę, nes, jei pareiškėjas turėtų realų ryšį su Bendrove Lietuvoje, jis, tikėtina, turėtų žinoti, kokiomis sąlygomis jo į Bendrovę investuotos lėšos yra naudojamos.

3.7. Pareiškėjo pateikti dokumentai ir interviu metu pateikta informacija rodo, jog jis neturi realaus ryšio su Bendrove Lietuvoje, nes pareiškėjas interviu metu teikė informaciją, kuri nesutampa su dokumentuose matomais duomenimis ir / ar nurodomo direktoriaus V. S. pateiktais teiginiais (pvz., dėl investuotų sumų dydžio, dėl darbo užmokesčio direktoriui, dėl įmonės vykdomos veiklos pobūdžio ir pan.), todėl jo prašyme išduoti vizą deklaruotas vykimo į Lietuvą tikslas ir buvimo sąlygos nėra pagrįsti.

3.8. Konsulas, priimdamas skundžiamą Sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, taikydamas teisės aktus, reglamentuojančius nacionalinės vizos išdavimą, įvertino visus pareiškėjo su 2022 m. sausio 3 d. prašymu išduoti nacionalinę vizą pateiktus patvirtinamuosius dokumentus bei paties konsulo surinktą papildomą informaciją, taip pat įvertino visus pakartotinio prašymo nagrinėjimo metu pareiškėjo pateiktus patvirtinamuosius dokumentus bei paties konsulo surinktą papildomą informaciją.

3.9. Konsulas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo konsului pateikti prašymas išduoti nacionalinę vizą bei patvirtinamieji dokumentai ir informacija, susijusi su jo darbo planais Lietuvoje, gyvenimo sąlygomis, 14 000 Eur investicijomis į Bendrovę ir pan. vertinti kaip nepatikimi, nes informacija nebuvo konkreti, joje gausu nesutapimų, todėl vien toks informacijos pobūdis laikytinas pakankamu pagrindu atsisakyti išduoti vizą pareiškėjui. Kiekvienas iš šių veiksnių yra 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas), praktiniame vadove išvardinti nelegalios migracijos veiksnių indikatoriai. Konsulas, vertindamas pareiškėjo prašymą bei jo pateiktus duomenis ir informaciją raštu ir žodžiu, ne tik įvertino, kaip šie duomenys ir informacija atitinka formaliuosius kriterijus, t. y. pateiktų dokumentų formą, bet įvertino ir pareiškėjo pateiktos informacijos bei konsulo savarankiškai surinktos informacijos turinį, t. y. pareiškėjo prašyme deklaruojamų ketinimų realumą ir autentiškumą. Pareiga įrodyti ketinimų realumą ir autentiškumą tenka pareiškėjui. Pareiškėjas, norėdamas gauti vizą vykti į Lietuvą, elgdamasi rūpestingai ir atidžiai, turėjo domėtis savo įmone Lietuvoje, jos veikla ir pateikti išsamius dokumentus bei paaiškinimus konsului.

4. Pareiškėjas pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė tokias aplinkybes:

4.1. Pinigų gavimo raštai patvirtina, kad mokėjimas atliktas du kartus 2021 m. spalio 20 d. ir 2021 m. gruodžio 11 d., iš viso suma – 14 000 Eur. Gavęs lėšas, skirtas įstatinio kapitalo formavimui, Bendrovės direktorius V. S. įnešė nurodytas lėšas į įmonės sąskaitą, paskirtyje nurodydamas, kad lėšos įnešamos įstatiniam kapitalui formuoti, o pradinis mokėtojas – M. N..

4.2. Nepagrįstai kvestionuojamas pinigų gavimo raštelių legitimumas, kadangi pakvitavimas asmeniui išduodamas kaip dokumentas, patvirtinantis atsiskaitymą su juo, ir jame turi būti būtent asmens, kuris išduoda pakvitavimą, rekvizitai, kadangi tai patvirtina prievolės įvykdymą. Šiuo atveju pakvitavime nurodytas Bendrovę atstovaujančio direktoriaus vardas, pavardė, parašas bei apibūdinta, kam tas pakvitavimas išduotas – „už įmonės UAB IPG Group įstatinį kapitalą“.

4.3. Atsakovas neteisingai nurodo, kad V. S. kiekvieną kartą buvo perduota po 14 000,00 Eur. Iš grynųjų pinigų perdavimo raštelių matyti, kad 2021 m. gruodžio 11 d. pareiškėjas ir kitas akcininkas perdavė V. S. po 4 500,00 Eur (iš viso 9 000,00 Eur), o 2021 m. spalio 20 d. – po 9 500,00 Eur (iš viso 18 000,00 Eur). Pareiškėjas interviu metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini) V. S. buvo ne vienas, o (duomenys neskelbtini) – vienas. (Duomenys neskelbtini) V. S. perduota 9 000,00 Eur, dėl to jam nekilo pareiga deklaruoti pinigus, grįžus į Lietuvą. O (duomenys neskelbtini) V. S. keliavo su drauge S. G., todėl jam taip pat nekilo pareiga deklaruoti grynuosius pinigus.

4.4. Nors atsakovas teigia, kad pareiškėjas nepakankamai žino apie Bendrovės vykdomas ūkines operacijas, veiklos pasikeitimus, tačiau Bendrovė pakeitė veiklą būtent dėl to, kad pareiškėjui jau anksčiau nebuvo išduota viza atvykti į Lietuvos Respubliką ir jis negalėjo atvykti į Lietuvą vystyti verslo. Asmeniui nesant Lietuvoje ir negalint prisidėti prie pirminės verslo idėjos, buvo priimtas sprendimas, siekiant išsaugoti įmonę, pakeisti jos veiklą. Būtent įmonės direktorius yra atsakingas už verslo plėtojimą, įmonės ir įmonės savininkų (pareiškėjo) atstovavimą, sandorių sudarymą. Pareiškėjas neturi realaus ryšio su įmone būtent dėl Ambasados sprendimo neišduoti pareiškėjui nacionalinės vizos.

4.5. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika analogiško turinio bylose patvirtina, kad skundžiamas Sprendimas yra nemotyvuotas, neatitinka imperatyvių VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 12 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

6. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

6.1. Pareiškėjas 2022 m. sausio 3 d. pateikė Ambasadai prašymą išduoti nacionalinę vizą. Ambasada 2022 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. V-2022-49 atsisakė išduoti nacionalinę vizą, nurodydama, kad užsienietis negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo bei sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo bei yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

6.2. Pareiškėjas 2022 m. vasario 25 d. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Ambasados 2022 m. vasario 11 d. sprendimą Nr.V-2022-50 atsisakyti pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą; 2) įpareigoti atsakovą ir / ar Ambasadą iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2022 m. sausio 3 d. prašymą išduoti nacionalinę vizą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. balandžio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3470-595/2022 atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

6.3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. rugsėjo 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2741-822/2022 tenkino Y. Z. T. ir pareiškėjo apeliacinį skundą, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 26 d. sprendimą bei priėmė naują sprendimą – panaikino Ambasados 2022 m. vasario 11 d. sprendimą Nr.V-2022-49 ir įpareigojo Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą.

6.4. Ambasada, iš naujo išnagrinėjusi pareiškėjo 2022 m. sausio 3 d. prašymą, priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą, kadangi: 1) užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (19 str. 1 d. 2 p.); 2) duomenys, kuriuos užsienietis pateikė, norėdamas gauti nacionalinę vizą, neatitinka tikrovės (19 str. 1 d. 4 p.).

7. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktų, Vizų kodekso 21 straipsnio 1, 3, 7, 8 dalių, 32 straipsnio 1 dalies, 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas), nuostatomis, aktualia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika bei pažymėjo, kad, pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį, sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant kodekso VI priede nustatytą standartinę formą.

8. Teismas pažymėjo, kad vien dokumentų pateikimas Ambasadai savaime nesuteikia užsieniečiui teisės gauti vizą, kadangi turi būti įvertinamos visos su vizos prašančiu asmeniu susijusios aplinkybės, o vizų tarnybos tarnautojas neturi pareigos reikalauti papildomų dokumentų, patvirtinančių prašyme išduoti vizą nurodytus duomenis (nagrinėjamu atveju pareiga pateikti informaciją tenka pareiškėjui).

9. Teismas nurodė, kokių papildomų dokumentų buvo prašoma iš pareiškėjo, pakartotinai nagrinėjant jo prašymą dėl vizos išdavimo, (pinigų perdavimo raštų, muitinės deklaracijų, banko sąskaitų išrašų, įmonės sąskaitos išrašų), ir pažymėjo, kad šie dokumentai buvo pateikti Ambasadai.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, pažymėjo, kad pareiškėjas pateiktame prašyme išduoti nacionalinę vizą nurodė, jog pagrindinis kelionės tikslas yra verslas, kviečiantis asmuo yra Bendrovė.

11. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslas buvo verslas Bendrovėje. Iš į bylą pateiktų pinigų perdavimo raštų teismas nustatė, kad šie raštai įvardinti kaip „pinigų gavimas“, juose nurodyta, jog Bendrovės direktorius V. S. gavo pinigus iš pareiškėjo už Bendrovės įstatinį kapitalą 4 500 Eur ir 9 500 Eur. Analogiškuose raštuose Bendrovės direktorius nurodė, kad gavo iš Y. Z. už Bendrovės įstatinį kapitalą 4 500 Eur ir 9 500 Eur. Teismas vertino, kad į bylą pateikti pinigų gavimo raštai nepatvirtina, jog pareiškėjas perdavė pinigus Bendrovės direktoriui ir tokiu būdu investavo į Bendrovę14 000 Eur. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių pareiškėjo turimų lėšų investavimą į Bendrovę, į bylą pateiktas „Paysera“ pervedimo išrašas nepatvirtina pareiškėjo piniginių lėšų pervedimo Bendrovei, kadangi jame pirminis mokėtojas nurodytas Bendrovės direktorius, o ne pareiškėjas.

12. Teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta duomenų apie muitinės deklaracijas apie į Lietuvą įvežtus grynuosius pinigus, ir tai sudaro pagrindą išvadai, jog 14 000 Eur suma grynaisiais pinigais nebuvo perduota Bendrovės direktoriui, t. y. nebuvo investuota į Bendrovės įstatinį kapitalą.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo nurodytus paaiškinimus, kad Bendrovės direktoriui nebuvo pareigos deklaruoti grynųjų pinigų, nes jam iš karto nebuvo perduota visa 14 000 Eur suma, pažymėjo, kad, pagal „pinigų gavimo“ raštus, Bendrovės direktorius 2021 m. spalio 20 d. iš pareiškėjo ir Y. Z. gavo 14 000 Eur sumą, taigi Bendrovės direktorius privalėjo deklaruoti tokias sumas muitinėje. Nepateikus muitinės deklaracijos apie gautas sumas, tai sudaro pagrindą abejoti, ar apskritai Bendrovės direktoriui buvo pateikta 14 000 Eur suma. Teismas nurodė, kad į bylą pateiktos Bendrovės direktoriaus draugės S. G. paso nuotraukos nepaneigia direktoriaus pareigos deklaruoti gautas pinigines lėšas, kadangi, pareiškėjo teigimu, ši suma buvo perduota Bendrovės direktoriui, o ne Bendrovės direktoriui ir jo draugei. Teismas taip pat atkreipė dėmesį ir į tai, kad Bendrovės direktoriaus draugės S. G. pateiktos paso nuotraukos nepatvirtina, kad Bendrovės direktorius (duomenys neskelbtini) keliavo kartu su minima drauge. Teismas nurodė, kad minėtos aplinkybės kelia pagrįstų abejonių dėl pinigų perdavimo Bendrovės direktoriui.

14. Teismas pažymėjo, kad iš Bendrovės sąskaitos išrašo matyti, jog ji vykdė veiklą, tačiau tai nepatvirtina, jog pareiškėjas investavo į Bendrovę 14 000 Eur sumą ar kad jis yra Bendrovės akcininkas ar savininkas ar kad jis prisidėjo prie investavimo į Bendrovę.

15. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, kad interviu metu pareiškėjas negalėjo suteikti jokios informacijos apie verslo aplinką, darbo sąlygas Lietuvoje, nežinojo, ar įmonė vykdė kokią ekonominę veiklą, sprendė, kad pareiškėjo pateikti papildomi duomenys nėra patikimi, kadangi jie nepatvirtino, jog pareiškėjas investavo į Bendrovės įstatinį kapitalą 14 000 Eur sumą, jis yra informuotas apie Bendrovės veiklą ir kt. Teismas sutiko su atsakovu, kad pareiškėjas neturi ryšio su Bendrove, todėl pareiškėjo prašyme nurodytas vykimo į Lietuvą tikslas nėra pagrįstas. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas teigia, kad, pirmą kartą atsisakius išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, dėl praėjusio ilgo laiko tarpo pareiškėjas neturi realaus ryšio su įmone, tačiau pareiškėjas turėjo galimybę prisidėti prie įmonės veiklos plėtojimo ar domėtis jos veikla nuotoliniu būdu. Teismas akcentavo, kad Bendrovė gali vykdyti veiklą nebūtinai Lietuvos Respublikoje, nagrinėjamu atveju pareiškėjo nesidomėjimas Bendrovės veikla patvirtina, jog tikrasis vykimo į Lietuvą tikslas nebuvo verslas Bendrovėje, todėl Konsulas pagrįstai neišdavė pareiškėjui nacionalinės vizos.

16. Teismas nurodė, kad vien papildomų dokumentų pateikimas Ambasadai nereiškia, kad Ambasada, pakartotinai nagrinėdama pareiškėjo prašymą, turėjo išduoti nacionalinę vizą, kadangi pateikti papildomi dokumentai nagrinėjamu atveju patvirtino abejones dėl pareiškėjo tikrojo vykimo į Lietuvą tikslo.

17. Teismas pažymėjo, kad Ambasada atliko išsamų tyrimą, įvertino ne tik pareiškėjo advokatės pateiktus papildomus dokumentus, tačiau taip pat atliko interviu (pokalbį) bei nustatė, jog pareiškėjas neatliko jokių investicijų į Bendrovę, negalėjo suteikti informacijos apie Bendrovės veiklą, todėl darė išvadą, kad pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslas nėra pagrįstas.

18. Teismas, vertindamas skundo argumentus, kad pareiškėjui nebuvo nurodytas Sprendimo faktinis ir teisinis pagrindas, Ambasadai pažymėjus, kad apie sprendimą dėl atsisakymo išduoti vizą ir atsisakymą pagrindžiančias priežastis prašymą pateikęs asmuo yra informuojamas įteikiant jam nustatytą standartinę formą, išanalizavo Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalies, 38 ir 39 punktų nuostatas, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Teismas pažymėjo, jog standartinės formos pateikimas nereiškia, kad priimtas Sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą yra priimtas, neatlikus išsamaus tyrimo bei įrodymų vertinimo. Teismas įvertino aplinkybę, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2023 m. balandžio 19 d. priėmė sprendimą norminėje administracinėje byloje Nr. eI-5-662/2023 dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro įsakymu patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo (Aprašas) dalies nuostatų teisėtumo ir konstatavo, kad standartizuota forma nėra pakankama, įgyvendinant VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, jog minėto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo oficialus paskelbimas atidėtas, standartinės formos pateikimas priimant ginčijamą Sprendimą buvo galiojantis jo priėmimo metu, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog standartinės formos pateikimas yra netinkamas, taigi nėra pagrindo panaikinti ginčijamą Sprendimą.

19. Teismas, vertindamas skundo argumentus, kad ginčijame Sprendime nėra nurodyti konkretūs veiksmai ir aplinkybės, kurių pagrindu pareiškėjo prašymas nebuvo patenkintas, Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatų, įvertino Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

20. Teismas pažymėjo, kad Sprendime nurodyta, kad pareiškėjo pateikti duomenys neatitinka Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 19 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų. Teismas nurodė, kad Sprendimas priimamas pagal standartinę formą, kuri priimta įvertinus pareiškėjo kartu su prašymu pateiktus duomenis, taip pat papildomus duomenis bei atlikus interviu (pokalbį). Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo teiginiais, kad Ambasada neištaisė LVAT sprendime konstatuotų tyrimo trūkumų, ir pažymėjo, kad, pakartotinai nagrinėdama pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą, Ambasada kreipėsi į pareiškėją, prašydama pateikti papildomus dokumentus, vertino juos bei atliko interviu (pokalbį), tai patvirtina, kad Ambasada atliko papildomų įrodymų vertinimą pagal LVAT sprendimą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo teiginiai, susiję su Sprendimo neatitikimu VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatoms, yra deklaratyvaus pobūdžio, nepatvirtinti byloje esančiais įrodymais, todėl atmestini kaip nepagrįsti, o pareiškėjo pateikti papildomi rašytiniai įrodymai, fotonuotraukos nepaneigia ginčijamo Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

21. Teismas padarė išvadą, kad Ambasada teisingai taikė teisės normas, tinkamai įvertino faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl paliko šį sprendimą nepakeistą. Teismas taip pat netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. 22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą, panaikinti Ambasados Sprendimą, įpareigoti Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą, priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:

23.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas investavo į Bendrovę 14 000 Eur, nes pinigų perdavimo aplinkybę patvirtina į bylą pateikti pinigų gavimo rašteliai, fiksuojantys pinigų perdavimą įmonės IPG Group direktoriui V. S., ir įmonės banko sąskaitos išrašas, pavirtinantis, kad nurodytos lėšos buvo apskaitytos ir įneštos į Bendrovės banko sąskaitą, paskirtyje nurodant, kad lėšos įnešamos pareiškėjo vardu. Vien tai, kad lėšas įnešė įmonės direktorius, o ne pats pareiškėjas tiesiogiai, nepaneigia, kad lėšos buvo gautos iš pareiškėjo, šiam atsiskaitant už įmonės įstatinio kapitalo didinimo metu išleistas ir pareiškėjo įsigytas akcijas. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas ne tik sudarė akcijų perleidimo sutartį, bet ir visiškai atsiskaitė už perleistas akcijas.

23.2. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pareiškėjo rašytinius paaiškinimus dėl Bendrovės direktoriaus į Lietuvą įvežtų grynųjų pinigų sumų bei prievolės deklaruoti juos nebuvimo (įvežamos pinigų sumos nesiekė deklaruotinos sumos), todėl nepagrįstai konstatavo, kad, byloje nesant duomenų apie muitinės deklaracijas apie į Lietuvą įvežtus grynuosius pinigus, tai sudaro pagrindą išvadai, jog 14 000 Eur suma grynaisiais pinigais nebuvo perduota Bendrovės direktoriui, t. y. nebuvo investuota į Bendrovės įstatinį kapitalą. Pirmosios instancijos teismas atsisakė apklausti liudytoją Bendrovės direktorių V. S., todėl nebuvo išsklaidytos abejonės dėl pareiškėjo atsiskaitymo už įmonės akcijas.

23.3. Bendrovės direktorius V. S. buvo apklaustas kaip liudytojas Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI2-4618-484/2023 (teismo proceso Nr. 3-61-3-01343-2023-1), nagrinėjant kito įmonės IPG Group akcininko Y. Z. skundą dėl analogiško Ambasados sprendimo panaikinimo, todėl nagrinėjamoje byloje turėtų būti įvertinti minimoje byloje 2023 m. balandžio 27 d. vykusio teismo posėdžio metu liudytojo V. S. pateikti paaiškinimai. Nurodomoje byloje liudytojas V. S. patvirtino tas pačias aplinkybes, kokios nurodytos pareiškėjo pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose.

23.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neturi realaus ryšio su Bendrove, nes nežino apie pasikeitusią Bendrovės ekonominę veiklą, ir tai patvirtina, kad jo vykimo į Lietuvą tikslas nėra pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad Bendrovės veikla buvo pakeista būtent dėl to, kad Ambasados 2022 m. vasario 11 d. sprendimu buvo atsisakyta išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, todėl, pareiškėjui nesant Lietuvoje ir negalint prisidėti prie pirminės verslo idėjos (juvelyrikos paslaugos), buvo priimtas sprendimas pakeisti jos veiklą (maitinimo paslaugos), siekiant išsaugoti įmonę. Būtent įmonės direktorius yra atsakingas už verslo plėtojimą, įmonės ir įmonės savininkų (pareiškėjo) atstovavimą, sandorių sudarymą, o tai, kad pareiškėjas neturi realaus ryšio su įmone, yra Ambasados netinkamo veikimo pasekmė.

23.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad, pateikus pareiškėjui standartinės formos Sprendimą, kuriame nenurodytas jo priėmimo faktinis ir teisinis pagrindas, toks Sprendimo pateikimas yra tinkamas ir nesudaro pagrindo konstatuoti, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatų.

23.6. Iš pateikto atsakovo Sprendimo nebuvo aiškus Sprendimo faktinis pagrindas, t. y. aplinkybės ir argumentai, kurių pagrindu konstatuota, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo pareiškimų / buvimo tikslo patikimumo bei kodėl ir kokie duomenys, pateikti ambasadai, laikytini neatitinkančiais tikrovės. Užsieniečio registro vizų modulio išrašas ir jame atskleisti motyvai, kurių pagrindu priimtas ginčijamas atsakovo Sprendimas, buvo pateiktas tik bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu kartu su atsiliepimu į skundą, tačiau tai nekeičia fakto, kad iš paties ginčijamo Sprendimo turinio nebuvo atskleistas faktinis jo priėmimo pagrindas.

23.7. Ambasada, pakartotinai nagrinėdama pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą, neužtikrino pareigos atlikti išsamų tyrimą. Ambasada pakartotinai priėmė nemotyvuotą sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, Sprendime nenurodyti esminiai motyvai / aplinkybės, nenurodytas joks faktinis tokio sprendimo priėmimo pagrindas.

23.8. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl sprendimų atsisakyti išduoti nacionalinę vizą nemotyvuotumo tais atvejais, kai sprendime nenurodomas faktinis pagrindas, t. y. aplinkybės ir kiti argumentai, nežiūrint į tai, kad motyvai pateikiami kitame akte.

23.9. Ginčijamas Sprendimas dėl atlikto tyrimo neišsamumo yra neteisėtas, Sprendimo nemotyvuotumas prieštarauja VAĮ 10 straipsnio nuostatoms, taigi Ambasada priėmė nepagrįstą Sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui vizą, todėl jis turėtų būti panaikintas, tai yra pagrindas perduoti Ambasadai klausimą dėl nacionalinių vizų išdavimo spręsti iš naujo.

24. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

25. Atsakovas pakartoja faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismo argumentus bei nurodo, kad:

25.1. Pareiškėjas netinkamai aiškina teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno vizos bei nacionalinės vizos išdavimą užsieniečiams, neatskleidžia esminių bylos faktinių aplinkybių.

25.2. Konsulas, priimdamas skundžiamą Sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą, taikydamas teisės aktus, reglamentuojančius nacionalinės vizos išdavimą, įvertino pareiškėjo su 2022 m. sausio 3 d. prašymu išduoti nacionalinę vizą ir vėliau pateiktus dokumentus, paties konsulo surinktą papildomą informaciją, taip pat įvertino visus nagrinėjant prašymą iš naujo (vykdant LVAT sprendimą) gautus ir surinktus dokumentus ir padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo konsului pateiktas prašymas išduoti nacionalinę vizą bei patvirtinamieji dokumentai ir informacija vertintini kaip nepatikimi.

25.3. Pirmosios instancijos teismas žodinio bylos nagrinėjimo metu išsamiai aiškinosi Sprendimo priėmimo argumentus dėl pinigų perdavimo ir pinigų perdavimo raštų, grynųjų pinigų deklaravimo, Bendrovės ūkinės veiklos pakeitimo, pareiškėjo ryšio su įmone nebuvimo ir kt.

25.4. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad V. S., kaip liudytojo, pateikti paaiškinimai Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI2-4618-484/2023 (teismo proceso Nr. 3-61-3-01343-2023-1) patvirtina, kad V. S. teisme pagrindė aplinkybę, jog pareiškėjas investavo į Bendrovę ne mažiau kaip 14 000 Eur. V. S. teisme kelis kartus skirtingai aiškino aplinkybę dėl įvežamų į Lietuvą pareiškėjo pinigų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai nurodė, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pačiam duoti teismui parodymus dėl jo Ambasadai pateiktų paaiškinimų, duotų interviu / pokalbio su konsulu metu, kurie prieštarauja V. S. paaiškinimams, kad pareiškėjas nurodė konsului, jog grynuosius pinigus perdavė per 2 susitikimus, kiekvieną kartą perduodamas po 7 000 Eur.

25.5. Pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teisminę praktiką vizų (ne)išdavimo klausimais, kuri aktuali nagrinėjamoje byloje.

25.6. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1374-968/2023 pateiktais išaiškinimais, kadangi nurodomoje byloje teismas neaiškino ir netaikė Vizų kodekso normų, reglamentuojančių konsulinio pareigūno diskreciją, kiek tai susiję su Vizų kodekso nuostatų taikymu ir reikšmingų faktinių aplinkybių vertinimu, siekiant nustatyti, ar yra vienas iš Vizų kodekso 32 straipsnyje įtvirtintų pagrindų atsisakyti išduoti vizą prašymą ją išduoti pateikusiam asmeniui. Atsakovo nurodytas teisinis reglamentavimas ir tarptautinių teismų praktika suponuoja išvadą, jog konsulo sprendimas atsisakyti išduoti Šengeno vizą turi atitikti specialiems standartams ir principams, įtvirtintiems Europos Sąjungos priimtame teisės akte – Vizų kodekse, nes Europos Sąjungos valstybių konsulinių pareigūnų diskrecija, priimant užsieniečių prašymus dėl vizos išdavimo ir priimant sprendimus dėl vizos išdavimo ar atsisakymo išduoti vizą, yra specialioji (išskirtinė), nes teisės aktai suteikia konsuliniam pareigūnui didelę diskreciją įvertinti faktines aplinkybes, priimant sprendimą dėl vizos išdavimo ar neišdavimo užsieniečiui. Toks konsulo diskrecijos teisinis reglamentavimas lemia būtinumą administraciniams teismams, nagrinėjant pareiškėjų skundus dėl konsulo sprendimo atsisakyti išduoti pareiškėjui vizą, remtis galiojančiu ES teisiniu reglamentavimu dėl konsulo priimamo sprendimo atsisakyti išduoti vizą ir / ar pranešimo apie sprendimą formos ir turinio.

25.7. Nagrinėjamoje byloje taip pat nėra pagrindo taikyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-5-662/2023 pateiktą aiškinimą dėl Lietuvos Respublikos norminio teisės akto (Aprašo 87 punkto ir 10 priedo) prieštaravimo Lietuvos Respublikos įstatymui (VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktams), nes teismas nurodomoje byloje netyrė ir nepasisakė dėl Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalies normos ir Vizų kodekso VI priede nustatytos standartizuotos sprendimo formos neatitikimo VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktams.

26. Pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus, prašydamas nagrinėjamoje byloje vadovautis analogiško pobūdžio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1774-502/2023 padarytomis išvadomis ir išaiškinimais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 27. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Ambasados 2023 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. 64.5.7.8-41, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, pagrįstumo ir teisėtumo bei dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus.

28. Pirmosios instancijos teismas 2023 m. birželio 12 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą. Teismas konstatavo, kad Ambasada tinkamai įvertino faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.

29. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad ginčijamas Sprendimas yra neteisėtas dėl atlikto tyrimo neišsamumo, Sprendimas yra nemotyvuotas, prieštarauja VAĮ 10 straipsnio 5-6 punktams.

30. Ginčo teisinius santykius reguliuoja 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą, Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo nuostatos.

31. Įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 punktuose yra nurodytos vizų rūšys: 1) Šengeno viza; 2) nacionalinė viza. Įstatymo 121 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Šengeno vizos išdavimui taikomos procedūros ir sąlygos, nustatytos Vizų kodekse. Atsisakymo išduoti Šengeno vizą pagrindus nustato Vizų kodekso 32 straipsnis. Atsisakymo išduoti nacionalinę vizą, šios vizos panaikinimo ir atšaukimo pagrindai yra reglamentuojami Įstatymo 19 straipsnyje.

32. Įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu jis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (2 punktas); duomenys, kuriuos jis pateikė, norėdamas gauti nacionalinę vizą, neatitinka tikrovės (4 punktas). Būtent šiais dviem pagrindais Sprendimu buvo atsisakyta išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą.

33. Ginčijamas Sprendimas buvo surašytas, naudojant standartizuotą formą, t. y. varnelėmis pažymint pagrindus, dėl kurių atsisakoma išduoti vizą. Sprendimas atsisakyti išduoti vizą, kuriame išsamiai nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės ir priimtas sprendimas, buvo išdėstytas Užsieniečių registro vizų modulyje 2023 m. sausio 30 d. 09:23:49 val., t. y. tą pačią dieną, kaip ir Sprendimas standartizuota forma. Atsakovas pateikė sprendimą, išdėstytą Užsieniečių registro vizų modulyje, teismui kartu su atsiliepimu į pareiškėjo skundą, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pirmą kartą. Teismas išsiuntė pareiškėjui atsakovo atsiliepimą į skundą ir Užsieniečių registro vizų modulio kopiją.

34. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. balandžio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-5-662/2023 pripažino, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 „Dėl Vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo 87 punktas (2019 m. vasario 11 d. įsakymo Nr. 1V-134/V-41 ir 2019 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V-636/V-214 redakcijos) ir 10 priedas (2019 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V-636/V-214 redakcija, galiojanti nuo 2019 m. liepos 23 d.) tiek, kiek pagal juos vizų tarnybos valstybės tarnautojas, nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 straipsnyje, privalo priimti administracinį sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagal standartizuotą formą, kurioje nenustatyta galimybė išdėstyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, taip pat administracinio sprendimo motyvus (ar bent jau nurodyti atsisakymo išduoti vizą pagrindo esmę, apibendrintus motyvus), prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 5 dalies 5 ir 6 punktams.

35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų išplėstinė kolegija 2025 m. sausio 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-716-789/2025 konstatavo, kad, „vertinant byloje susiklosčiusią situaciją, kai atsakovas kartu su atsiliepimu į skundą pirmosios instancijos teisme pateikė teismui Sprendimą su motyvais, kuris laikytinas vientiso sprendimo atsisakyti išduoti vizą dalimi ir kuris iš esmės papildo Sprendimą standartizuota forma, kuris buvo pateiktas pareiškėjui iki teisminio ginčo inicijavimo, pripažintina, kad tokiu būdu pareiškėjo teisė į veiksmingą teisminę gynybą buvo apsunkinta.

Taigi prieš kreipiantis į teismą pareiškėjui nebuvo pateikti visi su sprendimu atsisakyti išduoti vizą susiję dokumentai ir visa informacija, ypač atsižvelgiant į tai, kad jau buvo formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl sprendimui atsisakyti išduoti nacionalinę vizą keliamų reikalavimų. Nepaisant to, kad abu dokumentai (Sprendimas standartizuota forma ir Sprendimas su motyvais) buvo surašyti tuo pačiu metu, Sprendimo su motyvais nepateikimas pareiškėjui objektyviai apsunkino jo galimybes jam palankiausiomis sąlygomis įvertinti išsamius sprendimo atsisakyti išduoti vizą motyvus prieš kreipiantis į teismą“.

Minėtame sprendime išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pripažino, kad konstatuotas atsakovo padarytas procedūrinis pažeidimas, nepateikiant pareiškėjui Sprendimo su motyvais iki bylos inicijavimo teisme, vertintinas kaip esminis, tačiau, įvertinusi bylos aplinkybes, ginčo specifiką (nacionalinės vizos išdavimas), tai, kad pareiškėjui iš esmės buvo žinomi vientiso sprendimo atsisakyti išduoti vizą motyvai prieš jo skundo nagrinėjimą pirmosios instancijos teismo žodiniame posėdyje, kad jis turėjo galimybę dėl jų pasisakyti, taip pat tai, kad byla nagrinėjama jau antrą kartą, išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, jog šiuo atveju būtina atsižvelgti į proceso koncentruotumo, ekonomiškumo ir operatyvumo principus, ir nors esminiai procedūriniai pažeidimai paprastai negali būti ištaisyti teismo proceso metu, ši konkreti situacija, kai pareiškėjas turėjo galimybę pasisakyti dėl motyvų, o byla nagrinėjama jau antrą kartą, leidžia prioritetą teikti galutiniam teisiniam aiškumui ir stabilumui, kurį nagrinėjamu atveju optimaliausiai užtikrintų atsisakymo išduoti vizą priežasčių vertinimas iš esmės, o ne klausimo grąžinimas atsakovui nagrinėti iš naujo; toks sprendimas išsaugo minėtų principų veiksmingumą ir nepagrįstai nepaveikia teisės į veiksmingą teisinę gynybą.

36. Nagrinėjamoje byloje susiklostė iš esmės panaši situacija (pareiškėjo prašymas išduoti nacionalinę vizą nagrinėjamas antrą kartą ir, kaip matyti iš bylos medžiagos (skundo pirmosios instancijos teismui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-2741-822/2022, interviu su pareiškėju turinio ir kt.), pareiškėjui buvo žinomi Sprendimo motyvai, kodėl atsisakoma išduoti nacionalinę vizą, pareiškėjas kryptingai siekė paneigti konsului kylančias abejones, susijusias su Bendrovės įstatinio kapitalo formavimu pareiškėjo nuosavomis lėšomis, taip pat Bendrovės vykdoma veikla. Taigi, nors Ambasados sprendimo dalis, užfiksuota Užsieniečių registro vizų modulyje, nebuvo pateikta pareiškėjui susipažinti iki bylos inicijavimo teisme, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Užsieniečių registro vizų modulyje išdėstytame sprendime yra nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, teisinis reglamentavimas ir išdėstytas priimtas sprendimas, nėra pagrindo vertinti, kad ginčijamas Sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą, vertinant jį in corpore (bendrai), yra nemotyvuotas. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, taip pat vadovaudamasi proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo bei teisingumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija vertins, ar sprendimo atsisakyti išduoti vizą motyvai yra teisėti ir pagrįsti.

37. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad konsulas, pakartotinai nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo, pokalbio, įvykusio 2022 m. lapkričio 24 d., metu prašė pareiškėjo pateikti papildomus dokumentus. Įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, pokalbio su pareiškėju metu gautą informaciją, kitus gautus duomenis, konsulas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė vykimo į Lietuvos Respubliką tikslo – užsiimti teisėta veikla, kaip tai numatyta Aprašo 70.10 papunktyje.

38. Pagal Aprašo 70.10 punktą, nacionalinė viza gali būti išduodama užsieniečiui, kuris atvyksta į Lietuvos Respubliką užsiimti teisėta veikla ir yra Juridinių asmenų registre įregistruoto privataus juridinio asmens (toliau – įmonė), įsteigto per pastaruosius vienerius metus iki užsieniečio prašymo išduoti nacionalinę vizą pateikimo dienos, dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), jeigu įmonės nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 tūkstančius eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 tūkstančių eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, arba yra įmonės, įsteigtos per pastaruosius vienerius metus iki užsieniečio prašymo išduoti nacionalinę vizą pateikimo dienos, kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 tūkstančius eurų, vadovas ir jo atvykimo tikslas yra darbas toje įmonėje.

39. Sprendžiant dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo minėto teisinio reguliavimo kontekste, yra svarbios aplinkybės, susijusios tiek su pareiškėjo pareiškimų patikimumu, tiek su įmonės, kuri tarpininkauja dėl vizos išdavimo, vykdoma veikla bei užsieniečių įdarbinimo joje praktika (žr., pvz., LVAT 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3733-624/2020; 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3865-821/2022).

40. Nagrinėjamu atveju konsulas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, vertino 2021 m. spalio 20 d. ir 2021 m. gruodžio 11 d. dokumentus, kurių pavadinimas „pinigų gavimas“, kaip nepatikimus įrodymus dėl šių priežasčių: dokumentai, kuriais pareiškėjas grindžia Bendrovės įstatinio kapitalo suformavimą nuosavomis lėšomis, surašyti ir pasirašyti Bendrovės vadovo V. S.; minėti dokumentai nepasirašyti nei paties pareiškėjo, nei trečiųjų asmenų, juose taip pat nenurodyta šių dokumentų surašymo data ir vieta; buvo nurodomos skirtingos aplinkybės dėl V. S. pinigų perdavimo raštuose nurodytų sumų; Bendrovės įstatinis kapitalas buvo suformuotas anksčiau nei V. S. galbūt gavo iš pareiškėjo pinigų perdavimo raštuose nurodytas sumas ir atliko grynųjų pinigų operacijas pareiškėjo vardu. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjo pateikti ir konsulo vertinti įrodymai nepatvirtina, kad Bendrovės įstatinis kapitalas buvo suformuotas pareiškėjo lėšomis.

41. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad kiti bylos įrodymai taip pat nepagrindžia pareiškėjo atvykimo tikslo bei Bendrovės realios veiklos vykdymo (juvelyrikos verslo vystymo). Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas pokalbio su konsulu metu negalėjo paaiškinti, kuo užsiima Bendrovė, nežinojo, kad įvyko ūkinės veiklos pasikeitimas, t. y. jis, kaip akcininkas, nedisponavo aktualia informacija apie įmonės vykdomą veiklą. Be to, iš byloje esančios konsulo iš kitų institucijų (Valstybės saugumo departamento ir Migracijos departamento) gautos informacijos apie Bendrovę matyti, kad ši informacija taip pat sudarė pagrindą abejoti dėl realios įmonės veiklos bei įtarti galimą „pilkąją migraciją“.

42. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendimas atsisakyti išduoti vizą priimamas, kompleksiškai įvertinus atitinkamą konkrečią situaciją ir šiuo atveju nėra numatyta baigtinio sąrašo dokumentų, kurie turėtų būti pateikti, siekiant pagrįsti prašymą vizai išduoti (žr., pvz., 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-619/2014, 2016 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3274-662/2016). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis, be kita ko, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, yra konstatavęs, kad kompetentingos institucijos turi išnagrinėti prašymą išduoti vizą kruopščiai, nes prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo, jei gaus vizą, galės atvykti į valstybių narių teritoriją, laikydamasis Šengeno sienų kodekse nustatytų apribojimų (žr., pvz., 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5191-502/2019, 2023 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1089-968/2023).

43. Nagrinėjamu atveju konsulas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą, vertindamas jo pateiktus dokumentus, kuriais užsienietis siekė įrodyti atitiktį Aprašo 70.10 punkto reikalavimams, bei kitą gautą informaciją, atliko išsamų pareiškėjo prašymo išnagrinėjimui reikšmingų faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimą ir padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjas neatitiko Aprašo 70.10 punkto reikalavimų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo pateikti dokumentai bei paaiškinimai sukėlė konsului pagrįstą pagrindą manyti, jog pareiškėjas negali pagrįsti numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo, kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo ir duomenų, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti nacionalinę vizą, atitikties tikrovei.

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštu skundo reikalavimu, įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių buvo prašoma panaikinti Ambasados Sprendimą. Skundžiamas teismo sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nuostatų.

45. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

46. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, nėra pagrindo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo (dabar Regionų administracinis teismas) 2023 m. birželio 12 d. palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakavecas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis