2016-11-22 Nr. BB-4768-1-86-1-00335-2013-3 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-367-697/2016

Teisminio proceso Nr. 1-86-1-00335-2013-3 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.3.2.1; 1.2.3.2.2; 1.2.3.2.3; 1.2.3.4; 1.1.3.5;

1.1.8.6.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jono Prapiesčio (kolegijos pirmininkas), Vladislovo Ranonio ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Laimos Milevičienės kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 24 d. nuosprendžio.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu A. J. (S.) nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus ir, pritaikius 54 straipsnio 3 dalį, paskirta bausmė – laisvės apribojimas dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas suėmimo ir sulaikymo laikas, išbūtas nuo 2013 m. balandžio 26 d. iki birželio 6 d., vieną arešto parą prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms, ir galutinė bausmė A. J. (S.) paskirta laisvės apribojimas vieneriems metams devyniems mėnesiams 24 dienoms.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 5 punktu, A. J. (S.) paskirtas įpareigojimas neatlygtinai išdirbti 180 valandų nemokamų darbų, darbus atliekant per dvylika mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, dirbant po 15 valandų kas mėnesį.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 24 d. nuosprendžiu Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendis pakeistas – iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta teismo išvada, kad A. J. (S.) nusikalstamą veiką padarė būdama ribotai pakaltinama.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria nuteistosios A. J. (S.) atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažinta, kad ji prisipažino padariusi baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi ir kad veiką padarė ribotai pakaltinamas asmuo.

Nuteistosios A. J. (S.) nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktų į 131 straipsnį ir paskirta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams.

Į paskirtą bausmę įskaitytas kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas nuo 2013 m. balandžio 26 d. iki birželio 6 d.

Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 8 punktą, nuteistajai A. J. (S.) paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, paskiriant įpareigojimą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. A. J. (S.) (toliau – A. J.) pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteista pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus už tai, kad 2013 m. balandžio 24 d., laikotarpiu nuo 13.00 iki 17.00 val., (duomenys neskelbtini), lauko tualete pagimdžiusi moteriškos lyties naujagimį – A. S., iš karto po gimdymo, mažamečiui jos vaikui dėl kūdikystės esant bejėgiškos būklės, nutraukė rankomis virkštelę ir, paėmusi kaire ranka naujagimę už gerklės, spaudė gerklę ir taip ją uždusino, dėl to nuo asfiksijos suspaudus kaklą naujagimė per keletą minučių įvykio vietoje mirė.

2. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad A. J. veikoje yra visi būtinieji BK 131 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji požymiai, veiką perkvalifikavo pagal BK 131 straipsnį, konstatavęs, kad vaikas buvo nužudytas tik dėl gimdymo nulemtos nuteistosios būsenos.

2.1. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad neabejotinai įrodyta, jog A. J. nužudė savo ką tik pagimdytą vaiką tokiomis aplinkybėmis, kurios nurodomos kaltinime ir skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje, taip pat pripažino, kad veiką padarė, veikdama tiesiogine tyčia. Tačiau, remdamasis teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvada, šią išvadą pagrindžiančiais papildomais argumentais, duomenimis apie individualius A. J. asmenybės bruožus ir apribotą jos intelekto lygį, taip pat byloje nustatytomis aplinkybėmis, pripažino, kad vaikas buvo nužudytas tik dėl gimdymo nulemtos nuteistosios būsenos ir kad tyčia nužudyti savo kūdikį nuteistajai kilo ne iš anksto, o paties gimdymo metu arba iš karto vaiką pagimdžius.

3. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė L. Milevičienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria nuteistosios A. J. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktų į 131 straipsnį ir paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą, pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 8 punktą, atidedant dvejiems metams ir įpareigojant per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria A. J. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus su pakeitimais – paskirti A. J. laisvės atėmimą dvylikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

3.1. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas A. J. nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktų į 131 straipsnį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Prokurorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tyčia nužudyti savo kūdikį nuteistajai kilo arba jau paties gimdymo metu, arba iš karto vaiką pagimdžius ir kad vaikas buvo nužudytas tik dėl gimdymo nulemtos būsenos. BK 131 straipsnyje numatyta privilegijuotoji nužudymo sudėtis, kurios privilegijuotasis požymis yra tai, kad naujagimį nužudo jo motina dėl gimdymo nulemtos būsenos. Tai reiškia, kad kaltininkės psichinė būsena buvo sutrikusi dėl gimdymo, todėl jos gebėjimas kontroliuoti savo veiksmus buvo sumažėjęs, faktiškai ji buvo ribotai pakaltinama. Teismas, traktuodamas gimdymo nulemtą būseną, susiaurino jos sąvoką ir gimdymo nulemtą psichofiziologinę būseną, kulminaciją pasiekusią emocinę įtampą, kurios susikaupimui įtakos turėjo individualūs asmenybės bruožai ir žemesnio intelekto apribotos galimybės rasti konstruktyvią išeitį iš susidariusios padėties, prilygino gimdyme nulemtai būsenai, t. y. sutrikusiai dėl gimdymo kaltininkės psichinei būsenai, faktiškai ribotam pakaltinamumui, nors apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje plačiai argumentavo ir su šiais argumentais visiškai sutinkama kasaciniame skunde, kad A. J. nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo ribotai pakaltinama. Be to, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad nenustatyta, jog A. J. jai inkriminuotos veikos padarymo metu būtų buvusi kokio nors laikino ar lėtinio psichikos sutrikimo būsenos, dėl kurio būtų negalėjusi suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Teismo posėdyje apklausta ekspertė I. Karmazaitė-Karnackienė patvirtino, kad tai, kas įvyko, lėmė psichikos sutrikimo lygio nesiekiantis jos žemas intelektas, psichikos sutrikimo lygio nesiekiantys asmenybės individualūs bruožai, tokie, kaip polinkis kaupti neigiamus išgyvenimus, atidėlioti problemos sprendimą. Taigi buvo dar kartą patvirtinta, kad psichikos sutrikimo nebuvo, o tai, kad kūdikis buvo nužudytas, lėmė gimdymo ir nėštumo metu buvusi emocinė būsena. Prilyginti emocinę būseną sutrikusiai dėl gimdymo psichinei būsenai ir veiką kvalifikuoti pagal BK 131 straipsnį apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo.

3.2. Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad ekspertė I. Karmazaitė-Karnackienė savo vertinimą dėl emocinės gimdymo nulemtos būsenos grindė ir tuo, kad A. J. paliko nusikaltimo vietą visiškai nesutvarkytą, ji neparodė nė menkiausių pastangų kažką nuslėpti. Ekspertės nuomone, tai rodo, kad nuteistoji iki galo to, kas atsitiko, nesuvokė, nes paprastai, kai asmuo, suvokia, kas nutiko, stengiasi paslėpti pėdsakus; A. J. tokią galimybę turėjo, nes šalia jos nieko nebuvo. Tačiau tokie ekspertės paaiškinimai paneigiami bylos įrodymais. Tuo metu, kai nuteistoji gimdė lauko tualete, netoli jos buvo liudytojas R. J., kuris netoliese kapojo malkas ir domėjosi, ar jai viskas gerai, o galimybės paslėpti pėdsakus ji neturėjo, nes tualete nėra vandentiekio, todėl negalėjo nuplauti kraujo ir nusiprausti.

3.3. Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad iki gimdymo A. J. neplanavo nužudyti savo būsimo kūdikio. Nustatant tyčios kryptingumą nagrinėjamu atveju yra svarbi byloje nustatyta aplinkybė, kad nuteistoji visiškai nesiruošė vaiko gimimui. Iš pačios A. J. parodymų matyti, kad ji iki pat gimdymo nesirūpino vaiko kraiteliu, nepirko ar kitokiu būdu neįsigijo ir kitų vaiko auginimui būtinų daiktų, būdama nėščia nė karto nesilankė pas medikus, savo nėštumą slėpė net nuo artimiausių žmonių – tėvų, tetos, be to, nurodė, kad vaikas buvo nelauktas, nepageidaujamų lytinių santykių pasekmė. Atskleidus nusikalstamą veiką, nuteistoji rūpinosi tik tuo, kas dabar bus, nes Raimondas (vaikinas, su kuriuo ji tada draugavo ir kurio šeimos lauko tualete nužudė savo vaiką) ją paliks. Taigi, esant sumanymui nužudyti savo naujagimį iki gimdymo, motinos veika, nepriklausomai nuo gimdymo sukeltos būsenos ypatybių, turi būti kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 2 dalies atitinkamus punktus. Veikos kvalifikavimui pagal šį baudžiamąjį įstatymą nekliudo tai, kad kaltinime A. J. nebuvo inkriminuota aplinkybė, jog ji iš anksto planavo nužudyti savo vaiką.

3.4. Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai perkvalifikavęs A. J. veiką į BK 131 straipsnį, kartu nepagrįstai atmetė prokuroro apeliacinio skundo dalį, kuria buvo prašoma griežtinti bausmę, taip pažeisdamas BK 54 straipsnio reikalavimus. A. J. įvykdė labai sunkų, baigtą tyčinį nusikaltimą, sukėlusį negrįžtamus padarinius, nužudė savo mažametį dėl kūdikystės bejėgiškos būklės esantį vaiką veikdama tiesiogine tyčia, lengvinančių ir sunkinančių jos atsakomybę aplinkybių nenustatyta, anksčiau neteista, gerai apibūdinama. Atsižvelgdama į nuteistosios asmenybę apibūdinančius duomenis, prokurorė mano, kad jai skirtina mažesnė negu sankcijos vidurkis bausmė – laisvės atėmimas dvylikai metų.

3.5. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas surašė BPK 331 straipsnyje nustatytų reikalavimų neatitinkantį nuosprendį. Teismas, perkvalifikuodamas nuteistosios veiką, nurodė, už ką ji buvo nuteista pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, tačiau nenurodė, už ką ji nuteisiama pagal BK 131 straipsnį, t. y. neišdėstė įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių, tik argumentavo, kad vaikas buvo nužudytas dėl gimdymo nulemtos nuteistosios būsenos. Taip apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 331 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamosios teisės.

3.6. Prokurorės nuomone, perkvalifikuodamas A. J. nusikalstamą veiką į BK 131 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas išėjo už apeliacinio skundo ribų. BPK 320 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus arba dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tik tais atvejais, jei teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių BPK pažeidimų, nepaisant to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems asmenims, tačiau šiuo atveju esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta. Taip apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 320 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimą, kuris sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės L. Milevičienės kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl A. J. veiksmų, kuriais buvo atimta gyvybė naujagimiui, kvalifikavimo

5. Įstatymų leidėjas BK 129 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąvoka „Tas, kas nužudė kitą žmogų“ lakoniškai apibrėžia tyčinio gyvybės atėmimo definiciją, taip nustatydamas teismams plačias jurisprudencinio interpretavimo ribas.

BK 129 straipsnio 2 dalyje yra išvardyti požymiai (nukentėjusiojo subjektas, nužudymo padarymo būdas, nužudymo motyvai), kurie kvalifikuoja nužudymą kaip pavojingesnę veiką nei numatytą 1 dalyje.

5.1. BK 131 straipsnis apibrėžia privilegijuoto nužudymo sąvoką – savo naujagimio nužudymą. Objektyviaisiais veikos požymiais BK 131 straipsnis atitinka 129 straipsnyje įtvirtintos nužudymo sąvokos kriterijus, tačiau šiame straipsnyje reikšminga aplinkybė, nulemianti veikos kvalifikavimą, yra tai, kad tais atvejais, kai dėl gimdymo proceso psichotraumuojantis poveikis lemia asmens sąmonę ir valią, ši aplinkybė lemia ir kaltininko tyčią formuojančių veiksnių turinį. Taigi BK 131 straipsnyje numatytą veiką privilegijuojantis požymis prieš 129 straipsnyje numatytą veiką yra gimdymo proceso padarinys – ypatinga kaltininkės psichofizinė būsena, kurią paprastai sukelia ne tik gimdymo metu patirti skausmai, bet taip pat lemia ir vienišumo ar negatyvi aplinka, kurioje vyksta gimdymas, nepageidaujamas nėštumas ir pan. Tokiems atvejams būdinga tai, kad dėl gimdymo metu patirtų skausmų bei kitų veiksnių nulemtos stresinės įtampos gimdyvė tampa ne visai pajėgi suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Tokią gimdyvės būseną galima vertinti kaip ribotai pakaltinamą.

5.2. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos proceso metu gautus įrodymus, konstatavo, kad, prasidėjus gimdymui, A. J. užsidarė lauko tualete, ten ji buvo viena, gimdydama nešaukė. Būnant tualete, R. J. buvo atėjęs į malkinę, kuri yra šalia lauko tualeto, ir klausė jos, ar viskas gerai. Ji pasakė, kad viskas gerai. Vykstant vaisiaus stūmimo spazmams tualete į išmatų kibirą iškrito kūdikis, kurį už virkštelės ji ištraukė. Abiem rankom paėmė už virkštelės ir ją nutraukė, vaikas judėjo, judino burnytę, bet neverkė. Nutraukusi virkštelę, paėmė vaiką kaire ranka už gerklės ir laikė, spausdama gerklę. Spaudė gerklę ilgai, kol vaikas nebejudino burnytės, tada įmetė jį vėl į išmatų kibirą. Pirmosios instancijos teismas ėmėsi priemonių patikrinti šių parodymų pagrįstumą apklausdamas tyrėją bei ekspertą, įvertindamas teisės į gynybą užtikrinimą šio procesinio veiksmo metu, todėl pagrįstai rėmėsi šiais duomenimis, išdėstydamas motyvus, kodėl nesiremia parodymais, duotais bylos nagrinėjimo metu.

5.3. Teismo medicinos specialisto išvada patvirtina, kad moteriškos lyties (A. S.) naujagimio mirties priežastimi laikytina asfiksija suspaudus kaklą kietais bukais ir bukabriauniais daiktais. Remiantis kūno tyrimo metu rastais lavoniniais reiškiniais, tikėtina, kad moteriškos lyties naujagimis mirė tuojau po gimimo, laikas skaičiuojamas minutėmis. Ant naujagimio kūno tyrimo metu konstatuoti sužalojimai padaryti kietais bukais ir bukabriauniais daiktais prieš pat mirtį. Tikėtina, kad sužalojimai galėjo būti padaryti rankų pirštų galais ir pirštų nagais. Tokie veiksmai teismų teisingai kvalifikuoti kaip žmogaus nužudymas, nes šio nusikaltimo tiesioginis objektas yra tiek jauno sveiko žmogaus gyvybė, tiek naujagimio, tiek beviltiškai sergančio ligonio, mirštančio žmogaus gyvybė. Vaiko gimimu laikomas vaisiaus išstūmimas natūralaus gimdymo atveju arba ištraukimas iš moters organizmo. Vaiko gyvybingumo požymiai yra savarankiškas kvėpavimas arba širdies plakimas. Visi šie požymiai buvo nustatyti bylos proceso metu išnagrinėtais įrodymais.

5.4. Bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme ir nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka buvo nustatytos jau paminėtos svarbios aplinkybės, turinčios esminę reikšmę įvertinat A. J. psichinę būseną gimdymo metu ir iš karto po gimdymo, tačiau teismai joms suteikė skirtingą įrodomąją reikšmę. Tai, kad A. J. netrukus po nusikaltimo padarymo detaliai atkūrė visą gimdymo eigą ir kūdikio nužudymo aplinkybes, šie duomenys pirmosios instancijos teismui suteikė pagrindą išvadai, jog gimdymas nebuvo ypatingai skausmingas ar sunkus, todėl gimdymo procesas nenulėmė A. J. ypatingos afektinės psichinės būsenos, ji taip pat nebuvo lėtinio ar patologinio psichinio sutrikimo būsenos, kuri kliudytų jai suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

5.5. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs byloje įrodymų tyrimą, konstatavo, kad A. J. atliktos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvados leidžia padaryti neabejotiną išvadą, jog nuteistoji savo pagimdytą naujagimį nužudė ne dėl kokių nors kitokių motyvų ir priežasčių, o būtent dėl gimdymo nulemtos būsenos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija rėmėsi ekspertizės akto išvada, kurioje nustatyta, kad nusikalstamos veikos padarymo metu A. J. situacijos esmės suvokimui ir kritiškam bei visaverčiam savo veiksmų esmės įvertinimui, jų pasekmių numatymui esminės įtakos turėjo gimdymo nulemta psichofiziologinė būsena bei kulminaciją pasiekusi emocinė įtampa, kurios susikaupimui įtakos turėjo individualūs asmenybės bruožai ir žemesnio intelekto apribotos galimybės rasti konstruktyvią išeitį iš susidariusios padėties.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, ši ekspertų išvada, nors ji dar ir papildyta kai kuriais ją pagrindžiančiais argumentais, taip pat duomenimis apie individualius A. J. asmenybės bruožus ir jos apribotą intelekto lygį, reiškia kaip tik tai, kad nuteistoji savo naujagimį nužudė ne dėl kitokių priežasčių, o tik dėl gimdymo nulemtos būsenos, kuri apibrėžiama BK 131 straipsnio dispozicijoje. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip pat konstatuota, kad ekspertė teismo psichologė I. Karmazaitė-Karnackienė apeliacinės instancijos teismo posėdyje dar kartą patvirtino teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 85TPK-223/2013 išvadas.

Ekspertė patvirtino, kad A. J. nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo nei lėtinio, nei laikino psichikos sutrikimo būsenos, dėl kurios būtų negalėjusi suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, ir paaiškino, kad nors A. J. kognityviniai (pažintiniai) gebėjimai atitinka ribinio intelekto lygį, jos intelektas yra žemesnis už normalų ir taip pat atitinka ribinį lygį, tačiau dėl to nuteistosios galimybės atsakyti už padarytą veiką jokių abejonių nekeltų, jeigu ši veika nebūtų susijusi su tuo, jog ji buvo padaryta iš karto po vaiko pagimdymo.

Ekspertė paaiškino, kad riboto pakaltinamumo nustatymas yra ne ekspertų psichologų ir net ne psichiatrų kompetencija, nes tai, kaip ir išvadą dėl asmens pakaltinamumo, turi padaryti teismas. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ekspertė vis dėlto pripažino, kad pirmosios instancijos teisme apklausos metu parodžiusi, jog A. J. gimdymo metu patyrė tokio emocinio susijaudinimo būseną, kuri gali būti prilyginama fiziologiniam afektui, padarė klaidą. Iš tikrųjų ji tik bandė paaiškinti, kas yra kulminaciją pasiekusi emocinė būsena.

Jos vystymosi dinamika iš tikrųjų panaši ne tiek į fiziologinio, kiek į komuliacinio afekto dinamiką. Šiuo atveju tai ir buvo komuliacinio afekto būsena, tik dėl stiprumo prilyginama fiziologiniam afektui. Komuliacinio afekto atveju įtampa kaupiasi ilgą laiką. Tai ji ir norėjo paaiškinti teisme. 5.6. Šiais ekspertės paaiškinimais apeliacinės instancijos teismas iš esmės pripažino reikšmingas pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes, kad A. J. veiksmus atimant gyvybę naujagimiui formavo ne gimdymo nulemta būsena, o psichotrauminiai veiksniai dėl nepageidaujamo nėštumo, jos psichinio išsivystymo laipsnis bei emocinė branda.

Tai rodo byloje nustatyti faktai, kad ji slėpė nėštumą, nesilankė pas gydytoją, prasidėjus gimdymui, nuėjo į lauko tualetą. Būdama žemesnio nei normalus ir ribinio su silpnaprotyste intelekto, ji negalėjo rasti tinkamo sprendimo situacijai (nepageidaujamam nėštumui) išspręsti. Kaip pažymėta ekspertų išvadoje, būdama žemesnio intelekto ir uždaro charakterio bei neturėdama pakankamai socialinių įgūdžių ir reikiamos pagalbos iš artimų žmonių, ji atidėliojo sprendimo priėmimą dėl nėštumo, neigdama aplinkiniams, kad yra nėščia.

Dėl šių priežasčių stresinė įtampa kaupėsi jos sąmonėje ir gimdymo metu pasiekė, kaip nurodoma ekspertės apklausoje, komuliacinio afekto dinamikos piką. 5.7. Remiantis šiomis aplinkybėmis sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas A. J. nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktų į 131 straipsnį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. BK 131 straipsnyje numatyta privilegijuotoji nužudymo sudėtis, kurios privilegijuotasis požymis yra tai, kad naujagimį nužudo jo motina dėl gimdymo nulemtos būsenos.

Tai reiškia, kad kaltininkės psichinė būsena turi būti sutrikusi dėl gimdymo ir ši priežastis lemia jos gebėjimą kontroliuoti savo veiksmus, sumažindama intelektinę ir valinę kontrolę iki faktiškai riboto pakaltinamumo. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai šią komuliacinio afekto dinamikos būseną, kurią formavo ir lėmė jau minėtos A. J. asmeninės nepakankamo intelekto išsivystymo, individualios jos charakterio savybės bei nepalanki socialinė aplinka, susiaurino ir pripažino būsena, nulemta gimdymo, ir perkvalifikavo veiką į BK 131 straipsnį.

6. Teisėjų kolegija pritaria kasacinio skundo teiginiams, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus. Sutiktina ir su kasacinio skundo argumentais, kad išankstinio sumanymo nužudyti neinkriminavimas kaltinime nesudaro kliūties veiką kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus, nes tyčios nužudyti susiformavimo momentas nėra šios veikos būtinasis požymis, o tik atskleidžia tyčios turinio dinamiką.

7. Kasaciniame skunde plačiau neargumentuojant pritariama apeliacinės instancijos teismo išvadoms, kad A. J. nusikaltimo padarymo metu nebuvo riboto pakaltinamumo būsenos, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, ši skundo pozicija nepagrįsta. Skunde pripažįstama, kad tai, kas įvyko, lėmė psichikos sutrikimo lygio nesiekiantis žemas nuteistosios intelektas, psichikos sutrikimo lygio nesiekiantys asmenybės individualūs bruožai – tokie, kaip polinkis kaupti neigiamus išgyvenimus, atidėlioti problemos sprendimą, todėl kūdikio nužudymą lėmė gimdymo ir nėštumo metu buvusi emocinė būsena, o ne psichikos sutrikimas. Šie kasacinio skundo teiginiai iš dalies atitinka šioje nutartyje išdėstytus argumentus dėl nusikaltimo aplinkybių bei dėl A. J. psichikos išsivystymo laipsnio ir psichologinių charakterio bruožų. Kasaciniame skunde nesutinkama su ekspertizės akte ir eksperto paaiškinimuose pateikta išvada, kad A. J. psichinę ir emocinę būseną formavę veiksniai bei nepalanki socialinė aplinka prilygintina riboto pakaltinamumo būsenai, ir išdėstyti teiginiai, kurie, kasatorės manymu, tai paneigia. Teisėjų kolegijos nuomone, kasaciniame skunde nepagrįstai susiaurinama riboto pakaltinamumo sąvoka, prilyginant ją tik laikinam ar lėtiniam psichiniam sutrikimui.

7.1. BK 18 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad asmenį teismas pripažįsta ribotai pakaltinamu, jeigu, darydamas šio kodekso uždraustą veiką, tas asmuo dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų.

7.2. Įstatymų leidėjas nepakaltinamumo, kaip ir riboto pakaltinamumo, sampratą grindžia dviem kriterijais – juridiniu ir medicininiu. Juridinis riboto pakaltinamumo kriterijus apibrėžtas žodžiais „negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų“, medicininis – „dėl psichikos sutrikimo“. Juridinis kriterijus nurodo, kad asmuo, darydamas pavojingą veiką, suvokė jos pavojingą pobūdį, tačiau suvokimas buvo ne toks kaip kitų normalios psichikos žmonių – menkesnis. Medicininis kriterijus nurodo tokio menkesnio suvokimo priežastį: ji yra tik viena – psichikos sutrikimas. Psichikos sutrikimas gali būti to paties tipo kaip ir sprendžiant asmens pripažinimo nepakaltinamu klausimą (šizofrenija, silpnaprotystė ir kt.), tačiau ligos forma yra lengvesnė, ne taip pažeidusi žmogaus psichiką. Teismų išnagrinėtais įrodymais byloje nustatyta ir šioje nutartyje aptarta, kad A. J. kognityvinis (pažintinis) intelektas yra ribinio silpnaprotystei išsivystymo. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs bylos aplinkybes, išdėstė motyvus, kuriems pritariama šioje nutartyje išdėstytais argumentais, kad nepageidaujamas nėštumas nuteistosios asmenybės emocinis ir elgesio nebrandumas, disharmonija bei kitos aplinkybės reikšmingai lėmė nuteistosios ribinį silpnaprotystei gebėjimą suvokti savo nusikalstamus veiksmus ir valią juos valdyti. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktuose, A. J. padarė būdama ribotai pakaltinama. BK 18 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad asmuo, padaręs sunkų arba labai sunkų nusikaltimą ir teismo pripažintas ribotai pakaltinamu, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu. Pirmosios instancijos teismas pripažino kaltinamosios A. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad ji prisipažino padariusi baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio l dalies 2 punktas); jos atsakomybę lengvina ir aplinkybė, kad veiką padarė būdama ribotai pakaltinama (BK 59 straipsnio 11 punktas).

7.3. Atsižvelgęs į išdėstytų aplinkybių visumą, A. J. asmenybę apibūdinančius duomenis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nuteistosios atskyrimas nuo sukurtos šeimos ir vaiko gali neigiamai paveikti jos socialinius ryšius ir vaiko vystymąsi, todėl bausmės tikslai nebūtų pasiekti realiai atliekant laisvės atėmimo bausmę ir izoliavus ją nuo visuomenės. Remdamasis šiais argumentais, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir A. J. skirti švelnesnę bausmės rūšį nei numatyta įstatymo – laisvės apribojimą, nustatant maksimalų jo terminą (BK 48 straipsnio 2 dalis).

7.4. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia teismo išvada yra pagrįsta ir teisės taikymo aspektu neprieštarauja įstatymo reikalavimams, todėl naikintinas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis be pakeitimų.

8. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 24 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai Jonas Prapiestis

Vladislovas Ranonis

Alvydas Pikelis