2025-01-22 Nr. AB-1276-3-64-3-01635-2024-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1306-629/2025

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01635-2024-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. K. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas O. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSAT) 2024 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 24S219465 (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. 24S182421 (toliau – ir 2024 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas) panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Nr. 760344580, galiojęs iki 2026 m. kovo 27 d., nes kita Šengeno valstybė 2024 m. rugpjūčio 1 d. į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) įtraukė perspėjimą dėl asmens grąžinimo (išsiuntimo). Pareiškėjas padavė teismui skundą dėl Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo panaikinimo.

2.2. 2024 m. rugsėjo 27 d. kelyje pareiškėją sustabdė VSAT pareigūnai. Atsakovas 2024 m. rugsėjo 28 d. pateikė sprendimą Nr. 24S219465, kuriuo buvo nuspręsta įpareigoti pareiškėją per 15 dienų grįžti į Ukrainą. Sprendimas grindžiamas Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu, t. y. pareiškėjas yra neteisėtai Lietuvoje (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 125 str. 1 d. 2 p.), todėl pripažinus, kad Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas neturi teisinio pagrindo, laikytina, kad Sprendimas buvo priimtas nepagrįstai.

2.3. Pareiškėjas 2024 m. rugpjūčio 14 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi humanitariniu pagrindu, kuris nėra išnagrinėtas, todėl vien dėl šio prašymo negalėjo būti priimtas Sprendimas, pareiškėjas negali būti išsiųstas į kilmės šalį iki nebus išnagrinėtas nurodytas prašymas.

2.4. (duomenys neskelbtini), todėl jam kylanti grėsmė yra akivaizdi. Jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę, gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę. Nors Sprendime yra nurodytos teisės normos, kurių pagrindu priimtas sprendimas dėl pareiškėjo įpareigojimo išvykti, tačiau jame tik formaliai konstatuota, kad nenustatytos Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodytos priežastys. Sprendime tokių priežasčių faktinis egzistavimas nebuvo nustatinėjamas bei vertinamas.

3. Atsakovas VSAT atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

3.1. Pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 27 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų buvo pristatytas į VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos Kauno oro uosto pasienio kontrolės punktą, nes SIS buvo nustatyta, jog šiam trečiosios šalies piliečiui draudžiama atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi, iniciatorius – Vokietijos Federacinė Respublika. Vokietijos Federacinėje Respublikoje priimtas sprendimas pareiškėją įpareigoti savanoriškai išvykti iki 2024 m. rugpjūčio 8 d. ir uždrausti jam atvykti į Šengeno erdvę 3 metams (terminas vėliau sumažintas iki 2 metų). Draudimo laikotarpis nustatytas nuo 2024 m. rugsėjo 6 d. iki 2026 m. rugsėjo 6 d. Tarnybos pareigūnams aiškinantis pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybes, nustatyta, kad jis turi Migracijos departamento 2024 m. kovo 27 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760344580, kurio galiojimas Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu buvo panaikintas. Nustačius, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai nuo 2024 m. rugsėjo 6 d., t. y. 21 dieną, įvertinus tai, kad jam negali būti taikomas bevizio laikotarpio buvimas Šengeno erdvėje dėl draudimo atvykti į Šengeno erdvę ar joje apsigyventi, VSAT 2024 m. rugsėjo 28 d. pareigūnai priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėjas įpareigotas iki 2024 m. spalio 12 d. (per 15 dienų) savanoriškai išvykti į kilmės šalį – Ukrainos Respubliką.

3.2. Vien tai, jog pareiškėjas iki 2024 m. rugpjūčio 5 d. šalyje gyveno teisėtai, negali savaime sudaryti teisinio pagrindo pastarajam nesilaikyti imperatyvių teisės aktų normų, reguliuojančių užsieniečių migraciją. Teisės aktų leidėjas nesuteikė neteisėto gyvenimo (buvimo) Lietuvos Respublikoje faktą nustačiusiai institucijai diskrecijos teisės taikyti pareiškėjui išimtines taisykles, nei kad visiems kitiems užsieniečiams. Panaikinus Sprendimą dėl grąžinimo, pareiškėjo buvimo statusas Lietuvoje nepasikeistų, t. y. pareiškėjas, trečiosios šalies pilietis, neturėdamas galiojančio leidimo lakinai gyventi, nebūtų laikomas teisėtai gyvenančiu Lietuvos Respublikoje.

II. 4. Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 5 d. sprendimu atmetė pareiškėjo O. K. skundą.

5. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

5.1. Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. 24S182421 buvo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Nr. 760344580, galiojęs iki 2026 m. kovo 27 d., nes kita Šengeno valstybė 2024 m. rugpjūčio 1 d. į Šengeno informacinę sistemą įtraukė perspėjimą dėl asmens grąžinimo (išsiuntimo) pagal 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinimas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS reglamentas) nuostatas kartu su draudimu atvykti, galiojantį iki 2027 m. rugpjūčio 1 d.

5.2. Pareiškėjo skundas dėl Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo panaikinimo Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-14724-621/2024 atmestas (toliau – ir teismo 2024 m. spalio 21 d. sprendimas) (Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. vasario 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1154-502/2024 Regionų administracinio teismo 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą.

5.3. VSAT, vadovaudamasi Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 127 straipsnio 1, 31 ir 6 dalimi, Sprendimu nusprendė pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę (Ukrainą) iki 2024 m. spalio 12 d., nes užsieniečiui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Byloje nėra ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių.

6. Teismas vadovavosi Įstatymo, Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429, (toliau – ir Aprašas) nuostatomis, vertino Sprendimo turinį ir nusprendė, kad atsakovas Sprendimu priėjo prie pagrįstos išvados, jog pareiškėjas nuo 2024 m. rugsėjo 6 d. buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje neteisėtai, neturint leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje (teismo 2024 m. spalio 21 d. sprendimu nepanaikintas Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas), kas sudaro pagrindą pareiškėją grąžinti į jo kilmės šalį.

7. Teismas, įvertinęs Įstatymo ir Aprašo nuostatas, priėjo prie išvados, kad atliekamas tyrimas dėl užsieniečio grąžinimo ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos apsiriboja tik konkretaus fakto (nagrinėjamu atveju – kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai) ir teisės aktuose nustatytų pagrindų, dėl kurių asmuo negali išvykti ar būti išsiųstas iš šalies, nustatytų Įstatymo 124 straipsnio 3 dalyje, 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatymu. Atsakovas atsižvelgė į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes bei jas įvertinto, spręsdamas klausimą dėl grąžinimo į užsienio valstybę termino nustatymo, per kurį pareiškėjas įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, ir paskyrė pareiškėjui 15 dienų terminą išvykti iš Lietuvos Respublikos.

8. Teismas nurodė, jog nustačius faktą, kad yra bent viena Įstatymo 125 straipsnyje numatyta aplinkybė, to paties Įstatymo 127 straipsnio 4 dalyje numatyta institucija privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, neatsižvelgiant į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes. Toks teisės aiškinimas nepažeidžia pareiškėjo nurodomų teisių, nes įpareigojimas išvykti iš šalies nėra vykdomas priverstinio pobūdžio priemonėmis. Sprendimo dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos nevykdymas yra tik pagrindas išsiuntimo procedūrai pradėti (Įstatymo 126 str. 1 d. 1 p.).

9. Teismas vadovavosi Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir priėjo prie išvados, jog pareiškėjo argumentai, kad jis Lietuvos Respublikoje jaučiasi saugus, priešingai nei kilmės šalyje (Ukrainoje), nepatvirtina, kad pareiškėjui realiai kyla grėsmė kilmės šalyje jo gyvenamojoje vietovėje. Teismas sutiko su atsakovo atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis, jog pareiškėjas kilmės šalyje neturi prievolės gyventi (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas yra šauktinio į privalomąją karo tarnybą amžiaus, todėl neabejotinai turi įstatyminę prievolę registruotis karo tarnybai ir, neatmestina galimybė, siekdamas išlikti Lietuvos Respublikoje, jis stengiasi šios prievolės išvengti. Teismas pažymėjo, kad Rusijos Federacijos neokupuotoje Ukrainos Respublikos dalyje (išskyrus artimas fronto linijai teritorijas) funkcionuoja visos valstybės institucijos, veikia telefono ryšys bei internetas, todėl atmetė pareiškėjo argumentus jog, išsiuntus į kilmės šalį, jis neturės galimybės dalyvauti teisminiame procese ir taip apginti savo teises. Teismas, atkreipęs dėmesį į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių kitų aplinkybių, kurios liudytų kilmės valstybėje jam galintį kilti pavojų, pažymėjo, jog pareiškėjui išlieka vidinio persikėlimo į saugią teritoriją kilmės valstybėje galimybė, jei toks poreikis būtų (pareiškėjas nepateikė duomenų, jog Ukrainoje kreipėsi dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir toks jos prašymas nebuvo patenkintas). Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, susijusius su tuo, kad jis, nebūdamas Europos Sąjungoje, negalės užtikrinti materialinės paramos šeimos nariams.

10. Teismas pripažino VSAT Sprendimą teisėtu ir pagrįstu, todėl atmetė pareiškėjo skundą, o taip pat netenkino jo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. 11. Pareiškėjas O. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti, t. y. panaikinti VSAT Sprendimą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skundo, teikto teismui, pagrindinius argumentus, vadovaujasi Įstatymo 125 straipsnio 4 dalimi, 128 straipsnio 1 dalimi, 130 straipsnio 1 dalimi, Aprašo nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą (išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011), būtinybę atsižvelgti į byloje esančias aplinkybes dėl šeimos ryšių išsaugojimo (2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-655-438/2020) ir nesutikimą su skundžiamu teismo sprendimu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

12.1. Teismas klaidingai nustatė faktines aplinkybes dėl Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo. Nors teismo 2024 m. spalio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundas atmestas, tačiau šis sprendimas apskųstas ir byla apeliacine tvarka neišnagrinėta. Teismo sprendime nurodytas bylos numeris ir data nesusiję su pareiškėjo atveju, vien dėl šios klaidos teismo sprendimas yra negaliojantis.

12.2. Pareiškėjas 2024 m. rugpjūčio 14 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi humanitariniu pagrindu, kuris nėra išnagrinėtas. Teismas nepasisakė dėl pateikto prašymo, kaip sąlygos dėl negalimumo išsiųsti pareiškėjo, todėl teismo sprendimas yra nepagrįstas, neatliktas įrodymų vertinimas. Skubotai rašytas sprendimas, turintis klaidų, yra negaliojantis. Neišnagrinėjus skundo dėl Įstatymo 125 straipsnio 4 dalies tinkamo pritaikymo ar vertinimo, nėra pagrindo daryti prielaidas apie teisingą ar bent jau motyvuotą sprendimą.

12.3. Teismas sprendime neįvertino aplinkybių, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini), todėl Sprendimas akivaizdžiai sukelia grėsmę pareiškėjo gyvybei. Priimant Sprendimą nebuvo sąlygų, nustatytų Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kadangi nėra įsiteisėjęs Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas.

13. Atsakovas VSAT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 5 d. sprendimą nepakeistą. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo nesantis pareiškėjo ginčo su Migracijos departamentu šalis, negalintis dėl jo pasisakyti, vadovaujasi Įstatymo nuostatomis, pakartoja bylos faktines aplinkybes, sutinka su skundžiamu teismo sprendimu ir papildomai akcentuoja, kad:

13.1. Kariniai veiksmai vyksta ne visoje Ukrainos Respublikos teritorijoje. Šalies viduje perkeltų asmenų statuso teisinės nuostatos yra reglamentuotos 2014 m. spalio 20 d. įstatymu Nr. 1706-VI2 „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“. Šis įstatymas Ukrainos piliečiams, kurių pastovi gyvenamoji vieta patenka į karo veiksmų zoną ar į padidintos rizikos dėl karo veiksmų zoną, nustato teisę būti perkeltiems šalies viduje į saugesnius regionus. Įstatymas viduje perkeltiems asmenims garantuoja saugias tiek laikinam, tiek nuolatiniam gyvenimui tinkamas gyvenimo sąlygas, sveikatos apsaugos bei kitas socialines garantijas, humanitarinę paramą ir kt. Viešai prieinami šaltiniai internetinėje erdvėje nurodo, kad nuo 2021 m. Ukrainoje iš karo veiksmų ir laikinai okupuotų teritorijų buvo perkelta ir viduje perkeltų asmenų statusą įgijo daugiau kaip 6 mln. Ukrainos gyventojų. Taigi, kilmės šalyje neturėdamas prievolės gyventi (duomenys neskelbtini), pareiškėjas galėtų kreiptis į atsakingas šios šalies institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje vietoje, jeigu jo gyvenamoje vietoje nesaugu.

13.2. Pareiškėjas nepateikė jokių patikimų duomenų ar informacijos apie jo faktinę gyvenamąją vietą Ukrainos Respublikoje, nėra jokių įrodymų, kad iki atvykdamas į Lietuvos Respubliką, jis gyveno būtent (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie jo šeimos buvimo vietą (kurioje valstybėje ir konkrečiojo lokacijoje gyvena jo šeimos nariai, materialinę paramą, kuriems pareiškėjas deklaruoja teikiąs) ir nenurodė jokių kitų aplinkybių, kurios liudytų kilmės valstybėje pareiškėjui galintį kilti pavojų. Lietuvos Respublikoje pareiškėjas neturi jokių šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje, taip pat neturi socialinių ir ekonominių ar kitų ryšių.

13.3. Migracijos departamento informacinėje sistemoje MIGRIS nėra duomenų apie pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi humanitariniu pagrindu nagrinėjimą, todėl VSAT neturi informacijos apie šio prašymo nagrinėjimo rezultatus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. 24S219465, kuriuo nuspręsta pareiškėją O. K. grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024 m. spalio 12 d. Valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti, – Ukraina, teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Taigi viena sudėtinių ir pagrindinių sprendimo dalių – motyvuojamoji, kurioje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, ir įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

16. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad konstituciniai imperatyvai, jog teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, jog kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas, be kita ko, reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad būtinųjų motyvuojamosios dalies elementų, nurodytų ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje, neatskleidimas pirmosios instancijos teismo sprendime (apsiribojimas teisės aktų išvardijimu, faktinių aplinkybių aprašymu, viešojo administravimo subjektų priimtų administracinių aktų pacitavimu ir pan.) apeliacinės instancijos teismui suteikia pagrindą konstatuoti, kad teismo sprendimas yra be motyvų ir jį panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-2174/2006; 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1480/2008; 2010 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1482/2010; 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-388/2011; ir kt.).

18. Teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir / ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008).

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje yra duomenų, jog pareiškėjas 2024 m. rugpjūčio 14 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi humanitariniu pagrindu, šiuo aspektu grindė savo skundą bei 2024 m. lapkričio 20 d. papildomus paaiškinimus, tačiau pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nevertino ir dėl jos nepasisakė. Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1154-502/2024, konstatuodamas Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo, kuriuo grindžiamas šios bylos ginčo dalykas, teisėtumą ir pagrįstumą, nors nurodyta byla nėra susijusi su pareiškėju. Šie nustatyti pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio trūkumai yra esminiai. Bylos išsprendimas, kai teismas teisiškai ir motyvuotai neįvertina skundžiamų administracinių aktų teisėtumo ir pagrįstumo, nepasisako dėl esminių skundo argumentų, negali būti vertinamas, kaip bylos išnagrinėjimas iš esmės. Toks, t. y. nemotyvuotas, teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu sprendimu ABTĮ 86 straipsnio 1 dalies prasme. Konstatavimas, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas, kaip minėta, yra besąlyginis pagrindas jį panaikinti. Šis sprendimo negaliojimo pagrindas taip pat yra pagrindas bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p.).

20. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d., 147 str.).

21. Kadangi byloje nagrinėjant pareiškėjo skundą galutinis procesinis sprendimas dar nėra priimtas, šioje proceso stadijoje bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo O. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 5 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė