3K-3-572/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr. 3K-3-572/2012

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00440-2009-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 27.3.2.5; 35.2; 75.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 14 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinį atsakovei D. S. dėl mokestinės nepriemokos priteisimo; tretieji asmenys – P. S. ir S. S.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2001 m. lapkričio 6 d. patikrinimo aktu Nr. 6311-01-23-508 buvo įformintas V. S. įmonės veiklos už laikotarpį nuo 2000 m. liepos 1 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d. patikrinimas; 2001 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. 11-12-10045 patvirtinta V. S. įmonės 153 975,60 Lt mokestinė nepriemoka valstybės biudžetui.

V. S. įmonė įregistruota 1992 m. rugsėjo 24 d. 1994 m. gruodžio 28 d. buvo nutraukta V. S. ir trečiojo asmens S. S. santuoka, o 1995 m. vasario 11 d. V. S. sudarė santuoką su atsakove D. S.

V. S. 2005 m. gruodžio 17 d. mirė. Palikimą valdymo būdu po sutuoktinio mirties priėmė atsakovė D. S.; trečiasis asmuo P. S. (V. S. sūnus) palikimo atsisakė.

Ieškovas Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasis Mokesčių administravimo įstatymo 92 straipsniu, CK 5.52 straipsniu, nurodęs, kad individuali veikla pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktą pripažįstama bendrąja jungtine nuosavybe, todėl iš individualios veiklos, vykdomos santuokos metu, atsiradusios prievolės laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktai), prašė priteisti iš atsakovės 150 611,96 Lt mokestinės nepriemokos, 3363,64 Lt delspinigių, iš viso 153 975,60 Lt į valstybės biudžetą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Kauno apygardos teismas 2010 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai.

Teismas sprendė, kad V. S. buvo žinoma, jog jo įmonėje buvo atliekami veiklos patikrinimai ir jog mokesčių administratorius nustatė mokesčių pažeidimų, jis buvo apklaustas mokesčių inspekcijoje ir teismo posėdyje baudžiamojoje byloje; vien tas faktas, kad V. S. neskundė mokesčių administratoriaus veiksmų, nėra pagrindas pripažinti, jog jis negavo jam siunčiamos korespondencijos. Kadangi atsakovė neginčijo mokesčių administratoriaus apskaičiavimo, nustatyto patikrinimo akte ir sprendime, tai apskaičiuotą nepriemokos sumą teismas laikė teisinga ir įrodyta.

Teismas nustatė, kad terminas mokesčiams ir delspinigiams sumokėti suėjo 2002 m. sausio 2 d., o baudas – 2002 m. kovo 12 d. Nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusioje Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad mokesčio išieškojimo senaties terminas yra penkeri metai; terminas pradedamas skaičiuoti atsiradus teisei priverstinai išieškoti mokestį, todėl teismas atmetė atsakovės argumentą dėl ieškinio senaties termino praleidimo, nes ieškinio pateikimo terminas yra dešimt metų, o ieškovas kreipėsi į teismą 2009 m. gegužės 18 d.

Teismas padarė išvadą, kad sandoriai, sudaryti vykdant įmonės veiklą, buvo sudaryti šeimos interesais, gautos lėšos naudojamos bendrų sutuoktinių šeimos poreikiams tenkinti, turtas tvarkomas iš šeimos lėšų, todėl ir su tuo susijusi prievolė, kilusi iš nesumokėtų mokesčių valstybės biudžetui, turi būti vykdoma iš bendro sutuoktinių V. S. ir D. S. turto (CK 3.84 straipsnis, 3.109 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktai). Nustatęs, kad skola valstybės biudžetui susidarė V. S. gyvenant santuokoje su atsakovė D. S., teismas iš jos ją priteisė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. kovo 14 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują – ieškinį atmetė.

Kolegija konstatavo, kad ieškovas pareiškė ieškinį šioje byloje kaip mirusiojo palikėjo V. S. kreditorius CK normų, reglamentuojančių palikėjo kreditorių reikalavimų pareiškimo palikimą priėmusiems įpėdiniams, nustatyta tvarka; pažymėjo, jog palikimas po V. S. mirties atsirado 2005 m. gruodžio 17 d., ir jo kreditoriai, tarp jų ir ieškovas, reikalavimus palikėjo įpėdiniams, taigi ir atsakovei, privalėjo pareikšti per tris mėnesius nuo šios dienos, t. y. iki 2006 m. kovo 18 d., tačiau ieškinį šioje byloje ieškovas pareiškė tik 2009 m. gegužės 15 d., praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo palikimo atsiradimo dienos, todėl pratęsti terminą negalima, nepaisant jo praleidimo priežasčių (CK 1.117 straipsnio 6 dalis, 5.63 straipsnio 4 dalis). Nurodžiusi, kad ieškovas apie palikėjo skolas jokia forma nepranešęs ir ieškinį dėl skolos priteisimo padavęs pasibaigus CK 5.63 straipsnio 4 dalyje nustatytam terminui, netinkamai pasinaudojo savo teise, taip sukeldamas neigiamų padarinių atsakovei, kuri, nežinodama apie palikėjo skolas, priėmė jo palikimą ir dėl šio veiksmo įgijo pareigą atsakyti už palikėjo skolas ne tik palikimu, bet ir visu savo turtu (CK 5.52 straipsnis), kolegija pripažino, kad ieškovo teisė į mokestinės nepriemokos išieškojimą, dėl kurios gynimo jis kreipėsi, praleidęs įstatymo nustatytą terminą, negali būti ginama.

Kolegija pažymėjo, kad pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktą bendrąja atsakovės ir V. S. nuosavybe gali būti pripažįstamos tik po 1995 m. vasario 11 d. iš įmonės veiklos gautos pajamos ir įmonės (verslo) vertės padidėjimas, o ne visa įmonė, tačiau ieškovas neįrodinėjo, ar po V. S. ir atsakovės santuokos sudarymo įmonės (verslo) vertė padidėjo, ar ieškovė iš tiesų galėjo naudotis iš įmonės gaunamomis pajamomis, šių aplinkybių netyrė ir pirmosios instancijos teismas. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad V. S. individuali įmonė buvo įregistruota, taigi ir veiklą vykdė Šiaulių mieste, V. S. iki 1999 m. spalio 4 d. gyveno taip pat Šiaulių mieste, o atsakovės gyvenamoji ir darbo vieta buvo Jonavos mieste. Duomenų, patvirtinančių ieškovo teiginį, kad atsakovei buvo ar privalėjo būti žinoma apie sutuoktinio vardu registruotos įmonės veiklą ir kad ji naudojosi iš įmonės gaunamomis pajamomis, byloje nėra, todėl nėra pagrindo ir išvadai, kad iš individualios įmonės veiklos atsiradusios prievolės nagrinėjamu atveju turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis.

Kolegija pažymėjo, kad pagal CK 3.100 straipsnį, mirus vienam iš sutuoktinių, bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia, taigi, net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad V. S. individuali įmonė ar ir iš jos veiklos gautos pajamos buvo bendroji V. S. ir atsakovės nuosavybė, tai ji pasibaigė.

Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2001 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. 11-12-10045 kopijose yra žyma, kad sprendimas išsiųstas paštu 2001 m. gruodžio 5 d., tačiau teisėjų kolegija sprendė, jog vien tik ji negali būti pakankamas įrodymas apie sprendimo įteikimą skolininkui (mokesčių mokėtojui); sprendime nurodytas įmonės buveinės adresas Šiauliuose, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad dar iki šio sprendimo priėmimo V. S. gyveno Jonavoje; byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad sprendimas iš tiesų registruotu laišku buvo išsiųstas V. S. individualiai įmonei ar jos savininkui asmeniškai. Aplinkybės, kad V. S. buvo žinoma apie jo įmonėje vykdomus veiklos patikrinimus ir nustatytus tam tikrus pažeidimus, kolegija nepripažino pakankamu pagrindu teigti, kad ieškovas, kaip mokesčių administratorius, tinkamai įvykdė patikrinimo ir sprendimo priėmimo metu galiojusio Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą informuoti mokesčio mokėtoją apie priimtą sprendimą. Nesant duomenų, kad sprendimas įmonei ar jos savininkui buvo įteiktas įstatymo nustatyta tvarka, teigti, kad apie sprendimą, įpareigojantį sumokėti mokestinę nepriemoką įmonė, juolab atsakovė, buvo informuoti laiku ir tinkamai, nėra pagrindo. Esant tokiai situacijai, negalima nustatyti, kada ieškovas įgijo teisę į priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą iš V. S. individualios įmonės ir ar iš viso tokia teisė atsirado.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 14 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 12 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl ieškinio pagrindo ir solidariosios sutuoktinių atsakomybės. Tik dėl to, kad kasatorius ieškinyje nurodė aplinkybes ir teisės normas, susijusias su įpėdinių atsakomybe pagal palikėjo skolas, apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškinį kasatorius pareiškė kaip palikėjo V. S. kreditorius CK normų, reglamentuojančių palikėjo kreditorių reikalavimų pareiškimą palikimą priėmusiems įpėdiniams, nustatyta tvarka. Ši teismo išvada neteisėta, padaryta remiantis išimtų iš ieškinio konteksto atskirų aplinkybių ir teisės normų pagrindu, neįvertinus visų aplinkybių ir įrodymų in corpore.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjos UAB „Vakarų Baltijos korporacija“ skundą, bylos Nr. 3K-3-35/2006, išaiškino, kad preziumuojama, jog sutuoktinių prievolė, atsiradusi iš esančio bendrąja jungtine nuosavybe turto valdymo, yra solidari. Kai individuali veikla vykdoma santuokos metu, ji iš esmės yra šeimos verslas: tam yra naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jų fizinis ir intelektinis darbas, o iš jos veiklos gaunamos pajamos naudojamos visos šeimos poreikiams tenkinti, todėl individuali veikla, nors vykdoma pagal vieno iš sutuoktinių vardu gautus leidimus, pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktą pripažįstama bendrąja jungtine nuosavybe.

Dėl to ir iš individualios veiklos, vykdomos santuokos metu, atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir jos turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto (CK 3.109 straipsnis). Toks šių prievolių teisinis kvalifikavimas leidžia apsaugoti individualios veiklos kreditorių interesus, drausmina bendraturčius sutuoktinius: turtą jie turi valdyti protingai, o prievoles vykdyti sąžiningai. Tik įrodžius, kad verslu vertėsi išimtinai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios ar prieš jo valią ir verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesais, būtų galima daryti priešingą išvadą.

Taigi, įvertinus pirmiau įvardytus faktus ir teisės normų nuostatas in corpore, palikėjas V. S. ir atsakovė buvo V. S. įmonės dalyviai, todėl sutuoktiniams atsiranda ne tik teisės į įmonės turtą ir jos pajamas, bet ir pareiga atsakyti pagal įmonės prievoles kreditoriams. CK 3.91 straipsnyje įtvirtinta prezumpcija, kad įmonės, įsteigtos vieno sutuoktinio iki santuokos sudarymo, pajamos yra bendroji sutuoktinių nuosavybė. Įrodymų, paneigiančių šią įstatyme įtvirtintą prezumpciją, atsakovė nepateikė, todėl apeliacines instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad kasatorius neįrodinėjo, ar atsakovė galėjo naudotis iš įmonės gaunamomis pajamomis.

Ieškinyje nurodytos aplinkybės dėl palikėjo turto paveldėjimo ir CK penktosios knygos teisės normos išvardytos tam, kad būtų tiksliai ir išsamiai pateiktos faktinės aplinkybės, ir nėra ieškinio pagrindas, o apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino kasatoriaus ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes ir įrodymus, pagrindžiančius šias aplinkybes, pažeidė CK trečiosios knygos teisės normas, jų netaikydamas.

2. Dėl bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigos. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas materialiosios teisės normas, neteisingai aiškina ir nepagrįstai netaiko CK 3.87, 3.88, 3.91, 3.109 straipsnių, reglamentuojančių sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe esančio turto statusą ir kilusių iš šio turto valdymo prievolių vykdymą bei suformuotos šiuo klausimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Akivaizdu, kad atsakovė negalėjo nežinoti apie V. S. įmonę ir šios skolą valstybės biudžetui, įvertinus tai, kad ji su vyru santuokoje gyveno nuo 1995 m. vasario 11 d. CK 6.128 straipsnyje įtvirtinta, kad kai skolininkas miršta, prievolė baigiasi, jeigu ji negali būti įvykdyta, nedalyvaujant pačiam skolininkui arba kitokiu būdu yra neatsiejamai susijusi su skolininko asmeniu. Nagrinėjamu atveju CK normose įtvirtinta prezumpcija, kad įmonės sandoriai sudaromi šeimos interesais, gautos lėšos naudojamos bendriems sutuoktinių šeimos poreikiams tenkinti, turtas tvarkomas iš šeimos lėšų, todėl ir su tuo susijusi prievolė, kilusi iš nesumokėtų mokesčių valstybės biudžetui, turi būti vykdoma iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnis). Lietuvos Aukščiausias Teismas suformuotoje praktikoje pasisakė, kad tokia prievolė laikoma bendrąja sutuoktinių prievole. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovės prievolė sumokėti V. S. įmonės skolą valstybės biudžetui pasibaigė, mirus jos sutuoktiniui, nepagrįsta.

3. Dėl mokestinio patikrinimo akto tvirtinimo įteikimo V. S., teisės išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo. Mokestinio patikrinimo aktas ir sprendimas buvo paštu išsiųsti V. S. Be to, jis patikrinimo metu teikė paaiškinimus ir įmonės veikios dokumentus, akto ir sprendimo neapskundė. Kasatoriui įgijus teisę išieškoti mokestinę nepriemoką priverstinai, pradėti išieškojimo veiksmai – teiktas raginimas sumokėti įmonės mokestinę nepriemoką, sprendimai dėl išieškų nukreipimo į banko sąskaitas, turtą ir kt. Apeliacinės instancijos teismas nevertino ieškinyje pateiktų faktų apie tai, kad V. S. mokestinio patikrinimo metu žinojo apie jo įmonei priskaičiuojamą mokestinę nepriemoką, nevertino teismui pateiktų dokumentų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad dauguma byloje surinktų įrodymų patvirtina, kad V. S. buvo žinoma apie jo įmonėje atliekamą patikrinimą ir nustatytus mokesčių pažeidimus. Be to, atsakovė neginčijo mokesčių administratoriaus apskaičiavimo, nustatyto patikrinimo akte ir sprendime dėl akto tvirtinimo, todėl ieškovo apskaičiuota nepriemokos suma laikoma teisinga ir įrodyta.

4. Dėl CPK XIII skyriaus pirmojo skirsnio teisės normų taikymo. Kasatoriaus nuomone, teismas išsamiai neištyrė bei tinkamai neįvertino jo argumentų, išsakytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose posėdžių metu ir pateiktų ieškinyje, atsiliepime į apeliacinį skundą, kituose procesiniuose dokumentuose, bei pateiktų rašytinių įrodymų, kuriuos įvertinus darytina pagrįsta išvada, kad aplinkybių (faktų), kuriais grindžiamas ieškinys, buvimas įrodytas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė D. S. prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 14 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl argumento, kad teismas nepagrįstai netaikė ginčui spręsti CK trečiosios knygos normų, reglamentuojančių bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, ir nepagrįstai nepripažino iš šio turto valdymo kylančių prievolių bendromis sutuoktinių prievolėmis. Atsakovės teigimu, civilinės atsakomybės pagrindas jai atsirado per paveldėjimo teisę. Šiuo pagrindu kasatorius įrodinėjo ieškinį teigdamas, kad nepriemoka biudžetui yra mirusiojo V. S. įmonės skola, todėl prašė šiam reikalavimui taikyti dešimties metų ieškinio senaties terminą.

Kasatorius skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 16 d. nutartimi Nr. 3K-3-35/2006, tačiau joje nurodoma apie prievolių vykdymą iš sutuoktinių turto, sprendžiant sutuoktinių atsakomybės klausimus šiems gyvenant santuokoje; sprendžiant šį šalių ginčą ja vadovautis negalima, nes V. S. mirus bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigė (CK 3.100 straipsnio 1 dalis). Iš to darytina išvada, kad ginčo santykiams negali būti taikomos CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 3.109 straipsnio normos, kuriomis kasatorius grindė ieškinį, o pirmosios instancijos teismas – priimtą sprendimą, nes šios normos reguliuoja sutuoktinių turto teisinį režimą ir numato prievoles, vykdytinas iš bendro sutuoktinių turto.

Apeliacinės instancijos teismas teisingai nusprendė, kad kasatorius ieškinį atsakovei pareiškė kaip mirusiojo V. S. įpėdinei, todėl ginčui spręsti pagrįstai taikė CK 5.63 straipsnio nuostatas. Akivaizdu, kad, kreditoriui įvykdžius įstatymo numatytą pareigą, atsakovė nebūtų priėmusi mirusiojo palikimo, taip prisiimdama sunkią finansinę naštą ne tik sau, bet ir savo nepilnametei dukteriai, kurios interesams prisiimtos skolos dydis turės tiesioginę įtaką. Pagal CK 5.63 straipsnio 4 dalį teismui suteikta tik diskrecijos teisė pratęsti trijų mėnesių terminą kreditorių reikalavimams pareikšti, bet ne pakeisti šiuos įstatymo nustatytus terminus, kaip yra šiuo konkrečiu atveju, nustatant dešimties metų ieškinio senatį, juolab kad kasatorius pagal savo teisinį statusą turėjo visas galimybes gauti duomenis apie V.

S. mirtį, tačiau savo teisių itin ilgą laiką negynė. Kasatoriui turi būti taikomi daug didesni elgesio standartai, įvertinant tai, kad šis juridinis asmuo turi savo juridinę tarnybą, pagal su Gyventojų registro tarnyba sudarytą sutartį turi galimybę gauti duomenis apie asmenis (miręs jis ar ne, sudaręs santuoką ar ne). Kasatorius nepagrįstai teigia, kad šalių ginčui turi būti taikomas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas, taip būtų pažeistas šalių lygiateisiškumo, teisingumo bei protingumo principas, įpėdinių teisių neapibrėžtumas tęstųsi neapibrėžtą laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v.

D. V., bylos Nr. 3K-7-190/2009). Atsakovė pažymi, kad kasatorius neįrodinėjo aplinkybių, susijusių su įmonės verslo ar vertės padidėjimu, nesiaiškino, ar būdama gydytoja ir dirbdama dviejose gydymo įstaigose Jonavoje ir Kaune, atsakovė galėjo prisidėti prie Šiauliuose veikiančios įmonės veiklos, todėl nėra pagrindo teigti, kad iš įmonės atsiradusios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės.

2. Dėl proceso teisės normų taikymo ir įrodymų vertinimo. Kasatorius nepateikė įrodymų apie registruoto laiško V. S. išsiuntimą ir įteikimą, nors apeliacinės instancijos teismas, paskyręs žodinį šios bylos nagrinėjimą, dar kartą pasiūlė juos pateikti. Atsakovė nesutinka su kasacinio skundo teiginiais, kad apie V. S. įmonės mokestinę nepriemoką bei įmonei surašytą patikrinimo aktą ir priimtą sprendimą buvo žinoma ir jai, kad ji gavo patikrinimo dokumentus. Tokias aplinkybes kasatorius nurodo naujai, o kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, kurių teismai netyrė. Atsakovė nesutinka su kasatoriaus pozicija dėl įrodymų vertinimo bei teiginiais, kad ieškovo ieškinys visiškai įrodytas. Apeliacinės instancijos teismas, paskyręs žodinį šios bylos nagrinėjimą, išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, išklausė šalių paaiškinimų, buvo suteikęs ieškovui galimybę pateikti papildomus įrodymus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ieškovo reikalavimo pagrindo ir bylos kasacinio nagrinėjimo ribų

Ieškinio turinį sudaro ieškovo reikalavimas ir jį pagrindžiančios aplinkybės, t. y. ieškinio elementai – ieškinio dalykas ir pagrindas. Ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialinis teisinis reikalavimas yra ieškinio dalykas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Ieškinio faktinis pagrindas – aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Be faktinio ieškinio pagrindo, yra skiriamas ir teisinis, t. y. konkrečios materialiosios teisės normos, kurios reglamentuoja šalių materialinį teisinį santykį ir kurių pagrindu teismas patenkina ieškinį. Įstatymas ieškovą įpareigoja ieškinyje nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o ieškinyje nurodyto teisinio ieškinio pagrindo teismas nėra saistomas, nes faktinių aplinkybių teisinį kvalifikavimą ex officio atlieka pats (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Telegausa“ v. UAB „TELE2“, bylos Nr. 3K-3-176/2010; 2011 m. kovo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. S. v. A. G., bylos Nr. 3K-3-147/2011; kt.).

Šioje byloje ieškovas savo reikalavimą priteisti iš atsakovės 150 611,96 Lt mokestinės nepriemokos ir 3363,64 Lt delspinigių grindė dviem pagrindais: 1) V. S. įmonė buvo šeimos verslas, priklausęs abiem sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, todėl atsakovei kyla solidari prievolė sumokėti nurodytą skolą; 2) atsakovė priėmė palikimą po V. S. mirties, todėl prievolė sumokėti nurodytą skolą jai kyla kaip mirusio skolininko įpėdinei. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pasisakė dėl abiejų šių ieškinio pagrindų ir ieškinį atmetė. Kasatorius skunde nekelia klausimų dėl teisės normų, reglamentuojančių reikalavimų pareiškimą skolininko įpėdiniams (CK 5.63 straipsnis), aiškinimo ir taikymo, todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija, neperžengdama kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), pasisako dėl jame nurodytų argumentų, susijusių su atsakovės, kaip solidariosios bendraskolės, prievolių atsiradimo pagrindu.

Dėl individualios įmonės mokestinės nepriemokos, atsiradusios iki 2003 m. Individualių įmonių įstatymo įsigaliojimo, išieškojimo iš įmonės savininko sutuoktinės pagrindų

Nagrinėjamoje byloje kasatoriaus prašoma priteisti V. S. įmonės mokestinė nepriemoka susidarė laikotarpiu nuo 2000 m. liepos 1 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d., patvirtinta Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2001 m. gruodžio 5 d. sprendimu. Taigi mokesčio mokėtojas (asmuo, kuriam pagal atitinkamą mokesčio įstatymą nustatyta prievolė mokėti mokestį) buvo V. S. įmonė – individuali (personalinė) įmonė. Tokios įmonės teisinį statusą reglamentavo Įmonių įstatymo 7 straipsnis (redakcija, galiojusi nuo 2000 m. liepos 13 d. iki 2004 m. sausio 1 d.), kuriame nustatyta, jog individuali (personalinė) įmonė nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui ar keliems fiziniams asmenims bendrosios jungtinės nuosavybės teise; individuali (personalinė) įmonė neturi juridinio asmens teisių, jos turtas neatskirtas nuo įmonininko turto; pagal įmonės prievoles įmonininkas atsako visu savo turtu, taip pat ir po įmonės likvidavimo. Pagal Įmonių įstatymo 3 straipsnį įmonininkas yra fizinis arba juridinis asmuo, taip pat į bendrovę (bendriją) susijungę keli fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie nuosavybės teise valdo, naudoja ir disponuoja įmonės turtu, organizuoja įmonės ūkinę ir finansinę veiklą. Atsižvelgiant į tokį teisinį reglamentavimą, pagal kurį individualios įmonės turtas neatskirtas nuo įmonininko turto, o įmonininku galėjo būti tiek vienas fizinis asmuo, tiek sutuoktiniai, kurie bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdo, naudoja ir disponuoja įmonės turtu, organizuoja įmonės ūkinę ir finansinę veiklą, kasatoriaus reikalaujamos priteisti mokestinės nepriemokos išieškojimas galėjo būti nukreiptas į V. S. turtą, o tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad įmonininkė yra ir jo sutuoktinė – atsakovė D. S., taip pat ir į jos turtą. Taigi tam, kad V. S. įmonės mokestinės nepriemokos išieškojimą būtų galima nukreipti į atsakovės D. S. turtą, turi būti nustatyta, jog ji kartu su savo mirusiu sutuoktiniu buvo įmonininkė.

Bylos duomenimis, de jure V. S. įmonės savininkas (įmonininkas) buvo tik pats V. S. Remdamasi toliau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ir de facto atsakovė D. S. nebuvo V. S. įmonės bendrasavininkė (įmonininkė), todėl nėra pagrindo išieškoti V. S. įmonės mokestinę nepriemoką iš jos turto.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis atsakovės pateiktais įrodymais, nustatė, jog V. S. individuali įmonė buvo įregistruota, taigi ir veiklą vykdė Šiaulių mieste, V. S. iki 1999 m. spalio 4 d. gyveno taip pat Šiaulių mieste, o atsakovės gyvenamoji ir darbo vieta buvo Jonavos mieste; kasatorius neįrodė, jog atsakovei buvo ar privalėjo būti žinoma apie sutuoktinio vardu registruotos įmonės veiklą ir kad ji naudojosi iš įmonės gaunamomis pajamomis. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl to teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus, kad atsakovė nepateikė įrodymų, paneigiančių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtintą prezumpciją, jog sutuoktinių prievolė, atsiradusi iš esančio bendrąja jungtine nuosavybe turto valdymo, yra solidari. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatoriaus nurodyta kasacinio teismo praktika, pagal kurią individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas buvo preziumuojamas ir iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės savaime pripažintos bendromis solidariosiomis sutuoktinių prievolėmis, remiantis CK 3.109 straipsniu, buvo pakeista Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje J. A. ir kt. v. Stepono Juknevičiaus autopaslaugų įmonė ir kt., bylos Nr. 3K-7-400/2012, kurioje išaiškinta, jog individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktą turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto. Nors šis išaiškinimas pateiktas byloje taikant 2003 m. Individualių įmonių įstatymo ir 2000 m. CK nuostatas, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad jis taikytinas ir nustatant iki šių įstatymų įsigaliojimo atsiradusių individualių įmonių prievolių subjektus, nes jis pagrįstas ne įmonių statusą ar sutuoktinių turto teisinį režimą bei atsakomybę pagal prievoles, o prievolių atsiradimo pagrindus ir rūšis reglamentuojančių teisės normų taikymu.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė sutuoktinių turto teisinį režimą ir atsakomybę pagal prievoles reglamentuojančias teisės normas, nenustatęs atsakovės D. S. solidariosios prievolės sumokėti kasatoriaus reikalaujamą V. S. įmonės mokestinę nepriemoką. Konstatavusi, kad nėra atsakovės prievolės atsakyti už V. S. įmonės skolas pagrindo, teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su mokestinio patikrinimo akto įteikimo V. S. aplinkybėmis, kaip teisiškai nereikšmingų. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą kasacinio skundo argumentais.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 98 straipsnio 1, 3 dalis teismas priteisia šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš kitos šalies išlaidas už advokato teisinę pagalbą, ši nuostata taikoma priteisiant išlaidas kiekvienos instancijos teisme. Ieškovo kasacinis skundas netenkintinas, dėl to atsakovei iš jo priteistinos turėtos išlaidos advokatui už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą. Byloje pateiktas pinigų priėmimo kvitas patvirtina atsakovės turėtas 1000 Lt išlaidas advokato pagalbai kasaciniame teisme; šis dydis neviršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.14 punkte nustatyto, atitinka bylos sudėtingumą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (kodas 188729542) 1000 (vieną tūkstantį) Lt išlaidų advokato pagalbai atsakovei D. S. (duomenys neskelbtini).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Egidijus Laužikas

Juozas Šerkšnas