2021-02-24 Nr. AB-4248-3-61-3-03342-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-617-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03342-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse bei trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovui Vyriausybės atstovui Vilniaus ir Alytaus apskrityse (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus miesto savivaldybė) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. B. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus ir Alytaus apskrityse (toliau – ir Vyriausybės atstovas) 2019 m. rugpjūčio 23 d. raštu Nr. 3-38 „Dėl gatvės pavadinimo pakeitimo” (toliau – ir Raštas) nuspręsdamas nesiūlyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybai (toliau – ir Taryba) panaikinti Tarybos 2019 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. 1-140 „Dėl Trispalvės vardo suteikimo alėjai ir jos ribų” (toliau – ir Sprendimas) pažeidė Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir šį sprendimą panaikinti; 2) įpareigoti Vyriausybės atstovą motyvuotu teikimu pasiūlyti Tarybai svarstyti Sprendimo panaikinimo klausimą.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Sprendimas buvo priimtas tinkamai neįvertinus Kazio Škirpos, kaip istorinės asmenybės, nuopelnų Lietuvos valstybei, o ne konkrečiai savivaldybei. Kazio Škirpos nuopelnai Lietuvos valstybei ir krašto istorijai yra pripažinti nacionaliniu lygiu ir tai patvirtina valstybiniai apdovanojimai, kurie iš Kazio Škirpos nebuvo ir nėra atimti ar paneigti, todėl Sprendimas teisiškai nėra pagrįstas ir neatitinka Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. sausio 25 d. įsakymo Nr. 1V-57 „Dėl Numerių pastatams, patalpoms, butams ir žemės sklypams, kuriuose pagal jų naudojimo paskirtį (būdą) ar teritorijų planavimo dokumentus leidžiama pastatų statyba, suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarkos aprašo ir Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 3.2 ir 3.4 punktuose keliamų reikalavimų.

2.2. Keičiant alėjos pavadinimą nebuvo vadovaujamasi proporcingumo principu, nes šiuo pakeitimu sudaroma papildoma administracinė našta įvairių valstybės registrų tvarkytojams, taip pat nebuvo vadovaujamasi ir aiškumo principu, nes Sprendimu suteiktas trispalvės alėjos pavadinimas gali būti suprantamas dviprasmiškai, kadangi žodis „trispalvis“ turi daugybę reikšmių.

2.3. Sprendimas pakeisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą buvo grindžiamas politikų subjektyvia nuomone, tačiau nebuvo pateikti jokie duomenys (faktai), įrodantys K. Škirpos antisemitizmo propagavimą ir kurstymą.

2.4. Sprendimas nemotyvuotas, nepagrįstas tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, prieštarauja teisėkūros principams, konstitucinėms vertybėms.

2.5. Atsakovas, gavęs pareiškėjo skundą ir nustatęs teisės aktų pažeidimus, turėjo nedelsiant veikti savo kompetencijos ribose ir pasiūlyti Tarybai panaikinti Sprendimą, todėl atsakovas neveikė pagal įstatymais numatytą kompetenciją bei nesilaikė įstatyme numatytų pareigų.

3. Atsakovas Vyriausybės atstovas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepimą į pareiškėjo skundą grindė šiais argumentais:

4.1. Pareiškėjas skundžia Sprendimą, pareiškėjo skunde nepateikti jokie argumentai, kokie padaryti teisės aktų pažeidimai Vyriausybės atstovui teikiant atsakymą į pareiškėjo prašymą ir dėl kokių priežasčių Raštas turėtų būti panaikintas. Pareiškėjas nenurodė, kaip Raštas pažeidžia pareiškėjo teises ar jo interesus, kokias jam sukelia teisines pasekmes.

4.2. Vyriausybės atstovas, nagrinėdamas prašymą, pareiškėjui išsamiai paaiškino Tarybos kompetenciją suteikiant ir keičiant gatvių pavadinimus, taip pat paaiškino, kokiais atvejais yra taikomas pareiškėjo nurodytas Aprašo 3.4 punktas ir kokie Aprašo punktai reglamentuoja jau esamų gatvių pavadinimų keitimų atvejus.

4.3. Konkretaus gatvės vardo suteikimas, pakeitimas yra išimtinė Tarybos kompetencija, teisės aktų leidėjui nenustačius konkrečių kriterijų (ribojimų), kuriems esant Taryba gali įgyvendinti jai suteiktą teisę pakeisti esamą gatvės pavadinimą, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, konkretaus sprendimo dėl gatvės pavadinimo pakeitimo priėmimas yra tikslingumo klausimas, kurio Vyriausybės atstovas nenagrinėja.

4.4. Pareiškėjo skunde išdėstytos aplinkybės, susijusios su K. Škirpos nuopelnais, nagrinėjamoje byloje teisinės reikšmės neturi, nes Aprašo 16.1 punkte, suteikiančiame savivaldybės tarybai teisę keisti esamą gatvės vardą, nėra nurodyta, kad gatvės vardas gali būti keičiamas tik tada, kai esamas gatvės vardas nebeatitinka Aprašo 3 punkte nurodytų kriterijų. Gatvės pavadinimo keitimo atvejis, kai gatvės vardas nebeatitinka teisės aktų reikalavimų, yra nurodytas kaip savarankiškas gatvės pavadinimo keitimo pagrindas Aprašo 16.5 punkte, kas leidžia teigti, kad savivaldybės taryba, vadovaudamasi Aprašo 16.1 punktu, turi teisę pakeisti gatvės vardą net ir tais atvejais, kai gatvės vardas atitinka Apraše jam nustatytus reikalavimus.

4.5. Pareiga motyvuotu teikimu pasiūlyti pakeisti ar panaikinti teisės aktą kyla tik tuomet, kai Vyriausybės atstovas nustato savivaldybės administravimo subjekto teisės akto neatitikimą aukštesnės galios teisės aktams. Nagrinėjamu atveju Vyriausybės atstovas pažeidimų nenustatė, todėl nebuvo ir nėra pagrindo taikyti Priežiūros įstatyme nustatytų poveikio priemonių.

4.6. Vadovaujantis Priežiūros įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, savivaldybės tarybos sprendimo teisinis vertinimas, bei nustačius teisės aktų pažeidimus, siūlymas motyvuotu teikimu pakeisti ginčijamą savivaldybės tarybos sprendimą, yra priskirtas Vyriausybės atstovo kompetencijai.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą nurodė šiuos argumentus:

6.1. Priežiūros įstatymo 7 straipsnis, kuriame yra pateikiamas baigtinis sąrašas Vyriausybės atstovo įgaliojimų, neapima Vyriausybės atstovo pareigos nagrinėti fizinių asmenų skundų, prašymų ar pareiškimų.

6.2. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą ir prašydamas įpareigoti Vyriausybės atstovą atlikti veiksmus, kurių Vyriausybės atstovas neturi įgaliojimų atlikti, elgiasi nesąžiningai ir piktnaudžiauja kreipimosi į teismą teise.

6.3. Tikrasis pareiškėjo motyvas kreipiantis į teismą yra siekis, kad teismas pasisakytų ir įvertintų Sprendimą – tai patvirtina pareiškėjo viešai išsakoma pozicija, skundo turinys, kuriame iš esmės dėstomi tik motyvai, susiję su Sprendimo neteisėtumu.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjo S. B. skundą tenkino iš dalies – panaikino Raštą, įpareigojo Vyriausybės atstovą išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. liepos 25 d. skundą iš naujo, o kitą skundo dalį atmetė.

8. Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, nustatė, kad:

8.1. Vilniaus miesto savivaldybės taryba Sprendimu pakeitė Kazio Škirpos alėjos pavadinimą Senamiesčio seniūnijoje į Trispalvės alėją. Prie Sprendimo pridėtas 2019 m. birželio 26 d. aiškinamasis raštas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro raštas „Dėl Kazio Škirpos alėjos Vilniuje pavadinimo“, Vilniaus miesto gatvių išdėstymo schemų ištraukos, balsavimo dėl Kazio Škirpos alėjos rezultatai ir kiti dokumentai.

8.2. Pareiškėjas 2019 m. liepos 25 d. su skundu kreipėsi į Vyriausybės atstovą dėl Sprendimo, teigdamas, kad Sprendimas prieštarauja Aprašo 3.4 punktui ir prašė pareikalauti jį atšaukti.

8.3. Atsakovas, pareikalavęs dokumentus ir juos įvertinęs, Raštu informavo pareiškėją, kad Sprendimas pakeisti gatvės pavadinimą yra politinio tikslingumo klausimas, kurio Vyriausybės atstovas nevertina (Priežiūros įstatymo 7 str. 9 d.).

9. Teismas pažymėjo, kad svarbu nustatyti, ar Raštas (individualus administracinis aktas) pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, ar yra motyvuotas, ar jame aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka, ar jis pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju kilęs ginčas dėl Rašto teisėtumo ir pagrįstumo bei pagrindo įpareigoti atsakovą pasiūlyti Tarybai svarstyti Sprendimo panaikinimo klausimą.

10. Teismas nurodė, kad ginčo teisinį santykį reglamentuoja Priežiūros įstatymas, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas, Aprašas ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymas.

11. Teismas apžvelgė Priežiūros įstatymo nuostatas (7 str. 1 d. ir 4 d., 8 str. 1 d., 9 str.), Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį ir jį aiškinančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

12. Teismas pažymėjo, kad Apraše nėra įtvirtinta, kokiais motyvais remiantis esamas gatvės pavadinimas gali būti keičiamas. Poreikį keisti esamą gatvės pavadinimą vertina Taryba, atsižvelgdama į aplinkybių visumą (pateiktus prašymus, apklausas, istorinius duomenis ir kt.). Teismas nurodė, kad pagrindiniai motyvai, nulėmę sprendimą pakeisti alėjos pavadinimą, yra išdėstyti Sprendimo aiškinamajame rašte. Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis faktais, nustatytais kompetentingos institucijos (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro) pažymoje bei atitinkamais teisės aktais, suteikiančiais savivaldybei (jos tarybai) išimtinę teisę keisti esamus gatvių pavadinimus, suteikiant joms naujus.

13. Pasisakydamas dėl Vyriausybės atstovo surinktų įrodymų pakankamumo, teismas pažymėjo, kad vienas iš demokratinės valstybės administravimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra objektyvumo principas.

14. Teismas akcentavo, kad, nustačius Vyriausybės atstovo padarytus akivaizdžius esminius procedūrinius pažeidimus, kai Vyriausybės atstovas nevykdė Priežiūros įstatymo 7 ir 9 straipsnio reikalavimų, t. y. nesiaiškino kokiais motyvais buvo būtinybė keisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą, netikrino Sprendimo priėmimo procedūrų, netyrė aplinkybių susijusių su gyventojų informavimu apie Kazio Škirpos alėjos pakeitimą, nevertino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2019 m. balandžio 17 d. rašto, kuriame teigiama, jog būtina įtraukti į Kazio Škirpos alėjos pavadinimo keitimo ar nekeitimo reikalų tvarkymą seniūniją, kurios ribose ši alėja yra, siūlė apklausti šios seniūnijos gyventojus, įstaigų darbuotojus, kitus asmenis ir atsižvelgus į jų nuomonę priimti sprendimą, yra pagrindas Raštą panaikinti ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. liepos 25 d. skundą.

15. Teismas, vadovaudamasis Priežiūros įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Vyriausybės atstovą pasiūlyti Tarybai svarstyti Sprendimo panaikinimo klausimą atmetė.

16. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo reikalavimas pripažinti, kad Vyriausybės atstovas Raštu nuspręsdamas nesiūlyti Tarybai panaikinti Sprendimą pažeidė Priežiūros įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktą, negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme, nes jis nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių.

III. 17. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies ir pareiškėjo skundą atmesti arba bylą nutraukti.

18. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

18.1. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo pagrindinio klausimo – ar Raštas gali būti šios bylos nagrinėjimo dalyku, ar ginčas dėl Rašto nagrinėtinas teismų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria patenkintas pareiškėjo skundas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 1 dalies 5 punktu, turi būti panaikinta.

18.2. Rašto pagrindu jokie administraciniai teisiniai santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovo nekilo, nepasikeitė ir nepasibaigė, t. y. Raštas jokių subjektinių teisių ir pareigų pareiškėjui nenustatė. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog Vyriausybės atstovas pažeidė VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką ir dėl to netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas.

18.3. Tuo atveju, jei teisme būtų vertinamas Rašto teisėtumas, pirmosios instancijos teismas turėtų įvertinti kokius klausimus pareiškėjas iškėlė 2019 m. liepos 25 d. skunde, ar atsakovas į šiuos klausimus atsakė, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aspektų neanalizavo.

18.4. Asmens skundo išnagrinėjimo tinkamumas (išsamumas) yra siejamas su paties asmens skunde keliamais klausimais. Pareiškėjas 2019 m. liepos 25 d. skunde nurodė, kad Sprendimas priimtas pažeidžiant Aprašo 3.4 punktą, jokių kitų abejonių ar įrodymų dėl Sprendimo teisėtumo pareiškėjas nenurodė. Atsakovas išsamiai atsakė į pareiškėjo 2019 m. liepos 25 d. skunde nurodytus klausimus, be to, pareiškėjas, teikdamas skundą teismui, nenurodė kodėl nesutinka su Raštu, o visi pareiškėjo skunde teismui nurodyti argumentai yra susiję tik su Sprendimu, šių argumentų pareiškėjas 2019 m. liepos 25 d. skunde neminėjo.

18.5. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad Vyriausybės atstovas, nevertindamas konkrečių aplinkybių (pvz., kokie sprendimo priėmimo motyvai, nevertino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro siūlymo apklausti gyventojus ir pan.), pažeidė VAĮ nuostatas, yra visiškai nemotyvuota ir nepagrįsta, nes teismas šios išvados nepagrindė aukštesnės galios teisės aktų nuostatomis (pvz., visiškai neaišku, kokią įtaką Sprendimo teisėtumui turi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro siūlymas apklausti gyventojus, kai Aprašo nuostatos nenustato pareigos rengti gyventojų apklausas ir pan.).

18.6. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad Vyriausybės atstovas, nevertindamas Sprendimo priėmimo motyvų, padarė esminius procedūrinius pažeidimus, nevertino Rašte nurodytų argumentų, jog, atsižvelgiant į aukštesnės galios teisės aktuose nustatytą teisinį reglamentavimą, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendimo pakeisti gatvės vardą priėmimas yra politinio tikslingumo klausimas, kurio, vadovaujantis Priežiūros įstatymo 7 straipsnio 9 dalimi, Vyriausybės atstovas nevertina.

18.7. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, ar teisės aktuose yra aiškiai, konkrečiai ir tiksliai reglamentuota, kada, kokiais atvejais, kokiais motyvais savivaldybės taryba turi teisę pakeisti jau esamą gatvės vardą.

18.8. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo Rašto teiginio, jog teisės aktai nenustato jokių kriterijų, kuriems esant būtų galima ar, priešingai, draudžiama, pakeisti gatvės vardą, t. y. Taryba turi diskrecijos teisę nuspręsti pakeisti esamą gatvės vardą.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodo, kad sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais ir prašo apeliacinį skundą tenkinti.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies ir pareiškėjo skundą atmesti.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

21.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas netinkamai aiškinant, taikant ir ignoruojant nagrinėjamam ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, susijusį su pareiškėjo teisių įgyvendinimu ir gynimu, o būtent – Priežiūros įstatymo 7 straipsnį ir ABTĮ 23 straipsnio 1 dalį. Ignoravęs objektyvią aplinkybę, kad pareiškėjui pateiktas Raštas buvo tik informacinio pobūdžio, pirmosios instancijos teismas neapgrįstai nenutraukė administracinės bylos, kaip nepriskirtos administracinių teismų kompetencijai, ir neteisėtai įpareigojo Vyriausybės atstovą atlikti veiksmus, kurių Vyriausybės atstovas pagal Priežiūros įstatymo 7 straipsnio nuostatas neturi pareigos atlikti.

21.2. Pirmosios instancijos teismas, sprendimu įpareigodamas Vyriausybės atstovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. liepos 25 d. skundą, pasisakė dėl reikalavimų, kurių pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nereiškė ir tokiu būdu peržengė byloje pareikšto skundo ribas. Iš skundo pirmosios instancijos teismui matyti, kad pareiškėjas nebuvo pareiškęs reikalavimo įpareigoti Vyriausybės atstovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. liepos 25 d. skundą.

21.3. Pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas ignoruojant Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 7 punkte ir 16 straipsnio 2 dalies 34 punkte imperatyviai įtvirtintas nuostatas, pagal kurias savivaldybei priklauso išimtinė teisė suteikti ir keisti konkrečios savivaldybės teritorijoje esančių gatvių pavadinimus – ignoruodamas šią savivaldybės turimą išimtinę teisę, pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai ir neteisėtai, be kita ko, pažeisdamas ir Europos vietos savivaldos chartijos 8 straipsnio 3 punktą, konstatavo tariamą Vyriausybės atstovo pareigą kvestionuoti Tarybos išimtinai tik jos kompetencijai priskirtu klausimu priimto Sprendimo motyvus ir kitas Sprendimą nulėmusias aplinkybes.

22. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinius skundus prašo juos atmesti.

23. Atsiliepimą į apeliacinius skundus pareiškėjas grindžia šiais argumentais:

23.1. Atsakovo neveikimas sukėlė pareiškėjui Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų saugomų jo interesų pažeidimą.

23.2. Vyriausybės atstovo atsisakymas veikti taip, kad Vilniaus miesto savivaldybės institucijos veiktų nepažeisdamos jiems įstatymais suteiktų įgaliojimų ir priimtų teisėtus ir viešąjį interesą atitinkančius sprendimus, yra prieštaraujantis teisinių santykių, kuriais Vyriausybės atstovui yra suteikti įgaliojimai, prigimčiai. Atsakovas, Raštu atsisakydamas vykdyti savivaldybės priežiūros funkciją, pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę ir teisėtą interesą.

23.3. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuota teismų praktika dėl administracinių teismų kompetencijos pažeistų asmenų teisių gynimo srityje, nustatant, ar viešojo administravimo subjekto veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija (šiuo atveju Vyriausybės atstovo tarnyba) buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus, pareiškėjo skundas yra nagrinėtinas administraciniame teisme.

23.4. Vien tai, kad Tarybai Vietos savivaldos įstatymu yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimus dėl gatvių pavadinimo suteikimo arba jų keitimo, savaime neužtikrina ir neįrodo Sprendimo teisėtumo, nes taip pat turi būti vertinamas tiek Sprendimo turinys, tiek Sprendimo priėmimui keliami procedūriniai reikalavimai, tiek aiškinamajame rašte pateikti motyvai ir kitos aplinkybės. Būtent visų reikalavimų Sprendimo teisėtumui nustatyti Vyriausybės atstovas netikrino ir Raštą priėmė nenustatęs būtinas tokiam sprendimui priimti aplinkybes.

23.5. Visi trečiojo suinteresuoto asmens skunde nurodomi teismų sprendimai buvo priimti dar iki Aprašo priėmimo ir šio Aprašo vėlesnių pakeitimų. Po Aprašo naujos redakcijos įsigaliojimo tuometinis Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2014 m. birželio 9 d. raštu „Dėl informavimo apie pavadinimų gatvėms suteikimą, keitimą ir panaikinimą“ kreipėsi į Vilniaus miesto ir kitas Vilniaus apskrities savivaldybes rekomenduodamas „<...> fiksuoti informacijos paskelbimo momentą, kad iškilus poreikiui (ginčui ar pan.) galėtumėte įrodyti, jog su gatvės pavadinimų keitimu susijusi informacija buvo paskelbta laiku bei Aprašo 32 punkte nurodytose vietose“. Tokių įrodymų dabartinis Vyriausybės atstovas iš Vilniaus miesto savivaldybės nepareikalavo.

23.6. Vyriausybės atstovas, tikrindamas Vilniaus miesto savivaldybės institucijų veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą, turi pareigą prižiūrėti, ar visi savivaldybės institucijų veiksmai atitinka ne tik Aprašo 3 punkte nurodytus kriterijus arba Aprašo 16.1 ir 16.5 punktų reikalavimus, bet ir kitas Aprašo nuostatas (pvz., Aprašo 32 p.).

23.7. Trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniame skunde pateikiamas lingvistinis Sprendimo turinio aiškinimas akivaizdžiai įrodo, kad pavadinimas yra neaiškus, daugiaprasmis, dėl to neatitinka Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatyto aiškumo principo. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo alėjos pavadinimą lingvistiškai aiškino pagal Dabartinį lietuvių kalbos žodyną, kuriame žodis „trispalvė“ – nurodomas kaip „trijų spalvų vėliava“, kuri nebūtinai reiškia tai, kas nurodyta trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniame skunde, kad tai būtinai turėtų būti suprantama kaip „lietuvių tautinė vėliava“, nes Lietuvos Respublikos terminų banke yra net 18 oficialių terminų su žodžiu „trispalvė“. Tokia praktika, kai suteiktam alėjos pavadinimo turiniui išsiaiškinti yra pasitelkiamos žodyninės vieno ar kito žodžio reikšmės yra ne tik teisiškai ydinga, bet ir prieštaraujanti aiškumo principui, kuriuo turi būti vadovaujamasi priimant teisėkūros sprendimus, šiuo atveju – Sprendimą.

23.8. Vyriausybės atstovo atsisakymas veikti taip, kaip jį įpareigoja teisės aktai ir teisės principai buvo įformintas Raštu, todėl Vyriausybės atstovas turėtų būti įpareigotas teismo atlikti savo pareigas tinkamai, t. y. visapusiškai ir išsamiai išnagrinėti Sprendimo priėmimo aplinkybes materialiosios ir proceso teisės normų atžvilgiu, o taip pat ir Sprendimo priėmimo motyvų prasme. Tik tokiu atveju Vyriausybės atstovas galėtų išsamiai, visapusiškai ir motyvuotai atsakyti pareiškėjui į jo 2019 m. liepos 25 d. skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vyriausybės atstovo atsakymo į asmens prašymą.

25. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 23 straipsnio 1 dalies nuostatas, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Tokiu būdu įstatyme yra įtvirtinta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą ir nustatyta, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009, 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-747-502/2016, 2016 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-607-624/2016 ir kt.). Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ numatytų būdų (žr., pvz., 2016 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-78-624/2016, 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-941-602/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-286-552/2017, 2017 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-573-502/2017 ir kt.). Taigi, pareiškėjas, siekiantis palankaus teismo sprendimo, turi įrodyti, kad jo konkreti subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas yra pažeisti.

27. Be to, ABTĮ 5 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą (1 punktas), o įstatymų nustatytais atvejais – pagal prokuroro, viešojo administravimo subjektų, organizacijų ar fizinių asmenų pareiškimą dėl viešojo intereso arba valstybės, savivaldybės ir asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų gynimo (2 punktas). ABTĮ 55 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, viešojo administravimo subjektai, organizacijos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Iš šių teisės normų seka, kad viešasis interesas teisme gali būti ginamas tik esant dviem sąlygoms: viešieji interesai ginami tik įstatymų numatytiems subjektams kreipiantis į teismą ir tik įstatymų numatytais atvejais. Bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas dėl viešojo intereso pažeidimo, kiekvienu atveju patikrina, ar subjektas, kuris kreipiasi į teismą, turi įstatyme numatytus įgaliojimus ginti viešąjį interesą. Jei tokia teisė įstatymu nesuteikta, teismas negali konstatuoti į teismą besikreipusio asmens materialinio suinteresuotumo ir tenkinti jo reikalavimą apginti viešąjį interesą. Be minėtų dviejų sąlygų teismų praktikoje nurodoma ir prielaida kreiptis dėl viešojo intereso gynimo – tai viešojo intereso buvimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-580/2013).

28. Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu.

29. Pareiškėjas 2019 m. liepos 25 d. kreipėsi į Vyriausybės atstovą dėl Sprendimo, teigdamas, kad Sprendimas prieštarauja galiojančioms teisės normoms, ir prašė pareikalauti sprendimą atšaukti. Teismas tokį kreipimąsi vertina kaip asmens pranešimą kompetentingai institucijai apie galimą teisės pažeidimą, kuriame kartu buvo suformuluotas prašymas tą pažeidimą pašalinti. Pareiškėjas jokių administracinių procedūrų galinčių daryti įtaką jo teisėms ar teisėtiems interesams neinicijavo.

30. Vyriausybės atstovas, išanalizavęs pareiškėjo kreipimąsi, Raštu informavo pareiškėją, kad Sprendimas pakeisti gatvės pavadinimą yra politinio tikslingumo klausimas, kurio, vadovaujantis Priežiūros įstatymo 7 straipsnio 9 dalimi, Vyriausybės atstovas nevertina. Iš Rašto matyti, kad jis yra motyvuotas, pagrįstas nustatytais faktais ir įstatymais. Teismas vertina, kad šis raštas yra informacinio pobūdžio, juo nepadaryta įtaka pareiškėjo teisėms ar teisėtiems interesams. Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nepateikė teisinių argumentų ir įrodymų, kad jo teisės ar teisėti interesai pažeisti.

31. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinius skundus deklaratyviai teigia, kad atsakovo neveikimas sukėlė pareiškėjui Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų saugomų jo interesų pažeidimą. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad administraciniame teisme gali būti ginami tik teisėti interesai, t. y. tokios teisės pripažįstamos asmeninės vertybės, kurios yra betarpiškai susijusios su subjektinėmis teisėmis. Iš pareiškėjo paaiškinimų sektų, kad jis turi interesą dėl gatvių pavadinimo, pagarbos kariui savanoriui Kaziui Škirpai. Bet nėra pateikta argumentų, kad tas interesas būtų teisėtas ABTĮ taikymo prasme, o ne gyvenimiškas. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas šioje byloje neįrodė, kad atsakovas pažeidė jo konkrečią subjektinę teisę ar įstatymų saugomus interesus.

32. Iš pareiškėjo skundo matyti, kad pareiškėjas teismui teigia, jog Sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, be to, pareiškėjo nuomone, netinkamai įvertinta kario savanorio Kazio Škirpos veikla. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas neveikė ir neveikia pagal savo įstatymais numatytą kompetenciją bei nesilaiko įstatymo numatytų pareigų. Akivaizdu, kad pareiškėjas neturi teisės vykdyti Vyriausybės atstovo veiksmų bendrąją priežiūrą, neturi teisės reikalauti, kad atsakovas priimtų vienokį ar kitokį sprendimą. Taip pat iš pareiškėjo skundo teismui matyti, kad jis gina viešąjį interesą – užtikrinti, kad deramai būtų įvertinta reikšmingų valstybei asmenų veikla, kad valdžios institucijos veiktų laikydamosis įstatymų. Kaip minėta anksčiau, viešasis interesas teisme gali būti ginamas tik esant dviem sąlygoms: viešieji interesai ginami tik įstatymų numatytiems subjektams kreipiantis į teismą ir tik įstatymų numatytais atvejais. Pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų, kad jis turi teisę ginti viešąjį interesą ir nenurodė tokią teisę jam suteikiančio įstatymo. Taigi, šioje byloje įrodyta, kad viešasis interesas yra ginamas asmens, kuris tokios teisės neturi. Tai yra pagrindas tokį skundą atmesti.

33. Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas nutarė panaikinti Raštą ir įpareigoti Vyriausybės atstovą išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. liepos 25 d. skundą iš naujo, yra neteisėta, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl apeliaciniai skundai tenkinami ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse apeliacinį skundą patenkinti.

Trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti:

„Pareiškėjo S. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius