2018-05-10 Nr. AB-9372-3-61-3-00380-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-290-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00380-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos B. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. Z. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja B. Z. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) 2017 m. gruodžio 29 d. rašto Nr. 1SS-3040-(7.5) dalį dėl nuomoti iš valstybės suteikto žemės ploto ir įpareigoti atsakovą išnuomoti, paženklinti vietoje 2 ha dydžio žemės ūkio paskirties valstybės žemės plotą (duomenys neskelbtini), taip pat pradelstą išnuomoti 25 metų terminą prilyginti faktinio pareiškėjos naudojimosi šia žeme terminui ir suteikti pareiškėjai teisę be aukciono pirkti iš valstybės šį žemės plotą kaip pareiškėjos naudojamą asmeninio ūkio žemės sklypą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartimi pareiškėjai buvo nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti, t. y. pateikti įrodymus apie žyminio mokesčio (30 Eur) sumokėjimą, arba pateikti prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, taip pat pateikti nuomonę ar pageidauja bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Pareiškėja, vykdydama teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartį, pateikė įrodymus apie žyminio mokesčio sumokėjimą, bei nurodė, kad pageidauja bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, t. y. skundo trūkumus pašalino.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 21 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai, ir išaiškino, kad pareiškėja gali kreiptis su skundu į bendrosios kompetencijos teismą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatų nustatyta tvarka.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 18 straipsnio 1 dalimi, Specialiosios teisėjų kolegijos išaiškinimais, jog valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės pardavimo ir nuomos santykiai yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normų (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 17 d. nutartį byloje Nr. T-50/2017; 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį byloje Nr. T-125/2015 ir kt.), pažymėjo, jog nors skundžiamame sprendime nurodyta, kad šis sprendimas gali būti skundžiamas Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau šioje byloje keliamas ginčas susijęs su valstybinės žemės nuomos, jos įteisinimo, pirkimo teisiniais santykiais, todėl yra civilinio teisinio pobūdžio ir turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 22, 25 str.).

II. Pareiškėja B. Z. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai vienodai administracinių teismų praktikai.

Atkreipia dėmesį į tai, kad yra skundžiamas NŽT neteisėtas neveikimas, t. y. jai priskirtų viešojo administravimo funkcijų neatlikimas, o ABTĮ 20 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad apygardos administracinis teismas yra pirmoji instancija administracinėms byloms dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo (ABTĮ 17 str. 1 d.). Būtent dėl to, kad NŽT nevykdo savo pareigos užtikrinti 1993 m. kovo 22 d. Vilkaviškio rajono Vilkaviškio apylinkės 1 (pirmo) šaukimo Tarybos 18 (aštuonioliktos) sesijos sprendimo (toliau – ir Vilkaviškio tarybos sprendimas) dėl žemės sklypų išskyrimo nuomoti, kuriuo pareiškėjai buvo išskirtas nuomoti 2 ha dydžio žemės sklypas (duomenys neskelbtini), įgyvendinimą (Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 16 str. 1 d., NŽT nuostatų 6.2 p.), ir kilo ginčas, susijęs su valstybinės žemės nuoma, jos įteisinimu ir pirkimu.

Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas nurodo, kad valstybė ir savivaldybės yra lygiateisiai civilinių teisinių santykių subjektai tik tuomet, kai jų veiksmai yra vertinami kaip juridiniai faktai, nes sukuria, pakeičia ar panaikina atitinkamas subjektines civilines teises ir pareigas. Tačiau skundžiamas NŽT neveikimas, jai priskirtų viešojo administravimo funkcijų neatlikimas, neatitinka juridinio fakto sąvokos turinio. Teisė išsinuomoti valstybinę žemę pareiškėjai yra suteikta minėtu Vilkaviškio tarybos sprendimu, o pareiškėjos teisė be aukciono pirkti valstybinę žemę yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Atsakovo neteisėtas neveikimas šias abi pareiškėjos teises tik pažeidė, bet jų nenustatė, nepakeitė ir nepanaikino. Todėl skundžiamo neveikimo pripažinimas juridiniu faktu prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

Taip pat pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad sprendžiant, kuriam teismui – bendrosios kompetencijos ar administraciniam, teisminga byla, kai viena ginčo šalis yra valstybė ar savivaldybės, svarbūs yra ir pareiškėjo reikalavimai. Specialioji teisėjų kolegija savo praktikoje yra pažymėjusi, kad jei byloje keliamas reikalavimas įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti veiksmus, toks ginčas nagrinėjamas administraciniame teisme, nepriklausomai nuo to, kad ginčo dalykas yra turtas – nuosavybės teisės objektas. Tais atvejais, kai siekiama turtines teises ir pareigas nustatyti teismo sprendimu pagal CK nuostatas, ginčas nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme (byla Nr. T-85/2015). Pareiškėja savo skunde būtent ir prašė teismą įpareigoti atsakovą (NŽT) atlikti jam įstatymų nustatytas viešojo administravimo funkcijas.

Pareiškėja pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog bylas dėl žemės reformos vykdytojų priimtų sprendimų nagrinėja atitinkami apygardų administraciniai teismai (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-715/2010; 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-488/2011). Be to, kilus bent mažiausioms abejonėms, bylos rūšinio teismingumo klausimą turėtų spręsti speciali teisėjų kolegija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjos skundą atsisakyta priimti, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje keliamas ginčas susijęs su valstybinės žemės nuomos, jos įteisinimo, pirkimo teisiniais santykiais, todėl yra civilinio teisinio pobūdžio ir turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme (CPK 22, 25 str.).

Kaip matyti iš pareiškėjos skundo, ji šiuo atveju skundžia NŽT 2017 m. gruodžio 29 d. rašto Nr. 1SS-3040-(7.5) dalį dėl iš valstybės suteikto žemės ploto nuomos, kurioje dėl Vilkaviškio apylinkės tarybos 1993 m. kovo 22 d. sprendimu nuomoti iš valstybės pareiškėjai suteikto 2 ha žemės ploto pažymėta, jog NŽT neturi informacijos apie nuomoti iš valstybės pareiškėjai suteiktos valstybinės žemės paženklinimą vietoje, apie šios žemės naudojimą, taip pat, kad už valstybinės žemės naudojimą pareiškėja mokėjo žemės nuomos mokesčius. Pareiškėjos teigimu, atsakovas nebuvo informavęs pareiškėjos apie 1993 m. Vilkaviškio tarybos sprendimą suteikti nuomoti iš valstybės pareiškėjai 2 ha žemės plotą ir šio sprendimo neįvykdė, neužtikrindamas pareiškėjos teisės išsinuomoti valstybinę žemę ir įsigyti ją asmeninėn nuosavybėn, todėl pareiškėja prašo įpareigoti atsakovą minėtą sprendimą įvykdyti ir išnuomoti, paženklinti vietoje 2 ha dydžio žemės ūkio paskirties valstybės žemės plotą (duomenys neskelbtini), taip pat pradelstą išnuomoti 25 metų terminą prilyginti faktinio pareiškėjos naudojimosi šia žeme terminui ir suteikti pareiškėjai teisę be aukciono pirkti iš valstybės šį žemės plotą kaip pareiškėjos naudojamą asmeninio ūkio žemės sklypą.

Taigi, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėja iš esmės inicijuoja ginčą dėl valstybinės žemės nuomos ir įsigijimo asmeninėn nuosavybėn.

Įstatymų leidėjas įtvirtina, jog administraciniai teismai sprendžia ginčus, kylančius iš administracinių teisinių santykių (ABTĮ 1 str. 1 d., 17 str.), o bendrosios kompetencijos teismams priskirta nagrinėti ginčus, kylančius iš privatinės teisės reglamentuojamų santykių (CPK 22 str.). Pagal ABTĮ 22 straipsnio 2 dalį, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja.

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti yra ne kartą nurodžiusi, jog valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės pardavimo ir nuomos santykiai, nepaisant pardavimo ar nuomos subjektų teisinio statuso bei to, jog sutarties dalykas yra valstybinės žemės sklypas, yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normų. Be teisės aktais priskirtų valdžios, t. y. viešojo administravimo funkcijų, valstybė ir savivaldybės dalyvauja ir civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip lygiateisiai šių teisinių santykių subjektai įgyvendinantys atitinkamas turtines teises bei pareigas, susijusias su valstybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Dalyvaudama šiuose santykiuose, valstybė ir savivaldybė atlieka veiksmus, kurie vertintini kaip juridiniai faktai, sukuriantys, pakeičiantys ar panaikinantys atitinkamas subjektines civilines teises ir pareigas. Taigi viešojo administravimo institucijų veikla šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose, nėra viešasis administravimas (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį Nr. T-125/2015; 2017 m. gegužės 17 d. nutartį Nr. T-50/2017).

Nors nagrinėjamu atveju skundžiamas NŽT sprendimas, kuriuo iš esmės neigiamai atsakyta į pareiškėjos kreipimąsi dėl jai suteikto iš valstybės nuomoti žemės sklypo, t. y., pareiškėjos teigimu, atsakovo (NŽT) neveikimas, tačiau tai nekeičia teisinio santykio, iš kurio kildinamas ginčas, pobūdžio – šiuo atveju ginčas yra kilęs iš privatinės teisės reguliuojamų normų dėl valstybinės žemės nuomos ir įsigijimo asmeninėn nuosavybėn, t. y. iš esmės yra civilinio teisinio pobūdžio. Valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės pardavimo ir nuomos santykiai, nepaisant pardavimo ar nuomos subjektų teisinio statuso bei to, kad sutarties dalykas yra valstybinės žemės sklypas, yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normų, todėl viešojo administravimo institucijų veikla, šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose, nėra viešasis administravimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-1014/2014).

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką skundžiamo akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti vien tam tikri formalūs kriterijai – jo pavadinimas, nurodyta apskundimo tvarka ir pan., o išvada, ar dėl akto gali būti paduotas skundas administraciniuose teismuose, turi būti daroma atsižvelgiant į tokio sprendimo turinį (žr., pvz., 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015). Šiuo atveju teisėjų kolegija, atsižvelgusi į kilusio ginčo esmę, skundo dalyką ir pagrindą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog toks ginčas, kaip jo ribas apibrėžė pareiškėja savo skunde, yra civilinio teisinio pobūdžio ir turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme.

Šiuo atveju pareiškėjos atskirajame skunde nurodoma teismų praktika nėra aktuali nagrinėjamam ginčui, kadangi nagrinėjamos ir pareiškėjos nurodomų bylų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa (Specialiosios teisėjų kolegijos byla Nr. T-85/2015 – dėl servituto nustatymo, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-715/2010 ir 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-488/2011 – dėl teritorinio teismingumo, Vilniaus ar Kauno apygardos administracinio teismo kompetencijos), t. y. jos negali būti laikomos precedentu šiam atvejui.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei teisėtai skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą bei nurodė į kurią instituciją (teismą) ji turėtų kreiptis. Todėl pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos B. Z. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė