ca8361fe-9573-41cc-b753-ef7adcd20df9 · Vilniaus apygardos teismas

?Baudžiamoji byla Nr. 1A-621-468/2021 Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00425-2020-0 Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.11.2.2.1. 2.4.6.1. VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2022 m. vasario 1 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Audriaus Cinino, Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Mačionytės, sekretoriaujant Renatai PaukÅ¡tei, dalyvaujant prokurorei Renaldai Kučinskaitei, nuteistojo P. V. gynėjai advokatei Loretai Guižauskienei, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo P. V. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-09-30 nuosprendžio, kuriuo P. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 170 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 100 MGL (5 000 EUR) dydžio bauda.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė: I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės 1. P. V. bÅ«damas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) debatų metu, tiesiogiai transliuotų Lietuvos radijo ir televizijoje bei portalo www.lrt.lt eteryje, pasisakydamas apie Stambulo konvencijos ratifikavimÄ â€“ „Dabar tiesiai Å¡viesiai – lytys yra dvi ir jokių kitokių nėra. Čia yra gamtos kÅ«rinys, o ne visokių filosofų iÅ¡krypėlių sumanymas. Dabar kitas dalykas: prisidengdami labai gražiais lozungais apie moterų gynimÄ , jie nori prastumti homoseksualistų pederastų Å¡eimas, įteisinti kaip normalias Å¡eimas.

KÄ tai reiÅ¡kia: o tai reiÅ¡kia, kad jie, iÅ¡krypėliai, tada galės įsivaikinti vaikus, įsivaikinti, ir įsivaikinę juos kankinti, iÅ¡naudoti, žaginti. Ir tai yra paslėpta forma bandoma prastumti pedofilijos legalizavimÄ â€œ, peržengė politinės kritikos ribas, vieÅ¡ai tyčiojosi, niekino žmonių grupę dėl įsitikinimų ar pažiÅ«rų ir dėl seksualinės orientacijos. Å iais savo veiksmais P. V. padarė nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 170 straipsnio 2 dalyje. II. Apeliacinio skundo argumentai 2.

Apeliaciniu skundu nuteistasis P. V. praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-09-30 nuosprendį ir priimti iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį.

3. Nurodo, kad apylinkės teismas netinkamai vertino byloje esančius duomenis, priimtos iÅ¡vados yra neteisėtos ir nepagrįstos. Apelianto vertinimu, nuomonės ir saviraiÅ¡kos laisvė yra pagrindiniai laisvos ir demokratinės visuomenės elementai, pagrindas visapusiÅ¡kai naudotis žmogaus teisėmis, remiasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija), pažymi, kad pagal Ženevos konvencijÄ yra pateisinama net ir ypač įžeidžianti saviraiÅ¡kos forma.

Nurodo, kad teismas padarė jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstas iÅ¡vadas, kad jis vieÅ¡ais pasisakymais niekino visus neapibrėžtai kitos seksualinės orientacijos asmenis, tuo tarpu iÅ¡ tiesų jis taip iÅ¡sakė savo nuomonę politiniu klausimu, susijusiÄ su Å¡eimos samprata, Stambulo konvencijos ratifikavimu, nes Å¡is teisės aktas neabejotinai sukels atitinkamas teisines pasekmes Lietuvos visuomenei. Apelianto teigimu, jis kalbėjo ne apie konkrečius asmenis ar jų grupę, o apie reiÅ¡kinius, t. y. apie homoseksualizmÄ , pederastijÄ , pedofilijÄ , o toks argumentuotas nuomonės iÅ¡sakymas negali bÅ«ti kriminalizuojamas.

Apelianto vertinimu, tokias kaip jo pažiūras viešai išreiškia nedaug žmonių, taigi jis yra teismo baudžiamas dėl savo įsitikinimų.

4. Pažymi, kad iÅ¡sakydamas savo nuomonę nesiekė tyčiotis ar niekinti žmonių grupę dėl jų seksualinės orientacijos, neturėjo tikslo kÄ nors įžeisti, sumenkinti ar pažeminti. Nurodo, kad teismas padarė niekuo nepagrįstas iÅ¡vadas, jog jis politinėje kovoje panaudojo neteisėtas politinę kritikÄ peržengiančias priemones, kuriomis siekė galimų rinkėjų balsų. Pažymi, kad nagrinėjamu laikotarpiu buvo Liaudies partijos narys, kandidatas į Lietuvos Respublikos SeimÄ , todėl turėjo ne tik teisę, bet ir pareigÄ reikÅ¡ti vieÅ¡ai savo nuomonę, netgi ir tokiÄ , kuri kažkam nepriimtina.

Nurodo, kad politiniai debatai prieš rinkimus yra tam tikros formos agitacija, kuriuose neretai kyla aršios diskusijos, kritika ir replikos. Pažymi, kad, vadovaujantis byloje esančia 2020-12-21 Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos specialisto išvada Nr. EAN-15, jo pasisakymais nėra raginama smurtauti nei prieš homoseksualus kaip žmonių grupę, nei prieš jiems prijaučiančius asmenis, neskatinama jų diskriminacija, jais išsakoma asmeninė negatyvi nuomonė siekiant informuoti, paskleisti pažiūras, o ne paraginti imtis kokių nors veiksmų.

5. Apeliantas nesutinka su teismo iÅ¡vadomis, kad savo pasisakymu sudarė sÄ lygas jį besiklausančiai auditorijos daliai suvokti faktiÅ¡kai visus kitos seksualinės orientacijos asmenis kaip nusikaltėlius, nurodo, jog jam nebuvo inkriminuotas kitų asmenų ar grupės asmenų kaltinimas nusikaltimų darymu, taigi tokios teismo iÅ¡vados išėjo už kaltinimo ribų. Pažymi, kad teiginys „tada galės įsivaikinti vaikus ir įsivaikinę juos kankinti, iÅ¡naudoti, žaginti“ pasakytas ne kaip faktas, o kaip prielaida. Remiasi teismų praktika nagrinėjant baudžiamÄ sias bylas dėl BK 170 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties, pagal kuriÄ turi bÅ«ti vertinami pavartotų teiginių siekiai, tikslai bei motyvai, vartojama leksika, pavartotų žodžių kontekstas bei kartu pavartoti teiginiai, vartotų teiginių forma, turinys bei skleidžiamų teiginių tikslingumas, kaltininko įsitikinimai bei propaguojamos idėjos.

6. Pažymi, kad žodį „iÅ¡krypėliai“ panaudojo, kadangi yra įsitikinęs, jog santuoka yra tarp vyro ir moters, o kitokios formos neatitinka konstitucinės Å¡eimos sampratos. Apeliantas nesutinka su teismo iÅ¡vadomis, jog savo teiginiais vieÅ¡ai tyčiojosi, niekino žmones, susijusius su filosofijos mokslu dėl jų įsitikinimų ir pažiÅ«rų, nurodo, kad toks kaltinimas jam nebuvo inkriminuotas, todėl teismas peržengė kaltinimo ribas. Remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimais, pagal kuriuos, siekiant užkirsti keliÄ neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokiÄ veikÄ pripažinti nusikaltimu, taikyti pačiÄ griežčiausiÄ priemonę – kriminalinę bausmę, svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis.

7. Atsiliepimų į apeliacinį skundÄ negauta.

8. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo skundÄ tenkinti, o prokurorė prašė skundÄ atmesti. III. Apeliacinės instancijos teismo iÅ¡vados Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas 9. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Nuteistasis apeliaciniu skundu nesutinka su jo atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų debatų metu iÅ¡sakė savo nuomonę, susijusiÄ su Å¡eimos samprata, kadangi yra įsitikinęs, jog santuoka yra tarp vyro ir moters, o kitokios formos neatitinka konstitucinės Å¡eimos sampratos, bei su Stambulo konvencijos ratifikavimu, nes Å¡is teisės aktas sukels atitinkamas teisines pasekmes Lietuvos visuomenei, taip pat kritikavo homoseksualizmÄ , pederastijÄ , pedofilijÄ , jo teiginiai nebuvo nukreipti į konkrečius asmenis ar jų grupę, nesiekė nieko įžeisti ar paniekinti.

10. Teisėjų kolegija, iÅ¡analizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai iÅ¡tyrė ir įvertino bylos medžiagÄ (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kuriÄ iÅ¡samiai iÅ¡analizavęs pagrįstai P. V. pripažino kaltu dėl BK 170 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo.

IÅ¡ bylos duomenų matyti, kad bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visos aplinkybės, susijusios su P. V. kalba debatų metu, taip pat ir nuteistojo pozicija, jog tokiais pasisakymais jis tik iÅ¡reiÅ¡kė savo asmeninę kritikÄ tam tikrais klausimais, iÅ¡samiai iÅ¡nagrinėtos, teismo nuomone, laikytina, kad apylinkės teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje iÅ¡dėstytos teismo iÅ¡vados yra pagrįstos ir teisingos, todėl skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-09-30 nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylÄ nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistajam nepriimtinos teismo iÅ¡vados dėl bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

11. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimÄ , kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai iÅ¡nagrinėjus ir atskirai patikrinus iÅ¡ kiekvieno Å¡altinio gaunamÄ informacijÄ . Taigi įstatymas nustato iÅ¡skirtinę bylÄ nagrinėjančio teismo kompetencijÄ nuspręsti, kurie iÅ¡ byloje esančių duomenų turi įrodomÄ jÄ vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam Å¡i veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius.

Ä®rodymų vertinimas ir jais pagrįstų iÅ¡vadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamÄ jį aktÄ , prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu bÅ«du, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo iÅ¡vados, ar jie atmestini. Turi bÅ«ti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiÅ¡kia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi bÅ«ti iÅ¡naudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014).

TeisingÄ teismo baigiamojo akto priėmimÄ lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių iÅ¡vadų pagrįstumas.

12. Byloje neabejotinai nustatyta, kad P. V. pasisakydamas Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų debatų, tiesiogiai transliuotų Lietuvos radijo ir televizijoje bei portalo www.lrt.lt eteryje, metu, nurodė Å¡iuos teiginius: „<..> Lytys yra dvi ir jokių kitokių nėra. Čia yra gamtos kÅ«rinys, o ne visokių filosofų iÅ¡krypėlių sumanymas. <..> Prisidengdami labai gražiais lozungais apie moterų gynimÄ , jie nori prastumti homoseksualistų pederastų Å¡eimas, įteisinti kaip normalias Å¡eimas. <..> Tai reiÅ¡kia, kad jie, iÅ¡krypėliai, tada galės įsivaikinti vaikus <..> ir įsivaikinę juos kankinti, iÅ¡naudoti, žaginti. <..> Taip paslėpta forma bandoma prastumti pedofilijos legalizavimÄ â€œ.

Pirmosios instancijos teismas tokius nuteistojo pasisakymus prilygino vieÅ¡am tyčiojimuisi, niekinimu žmonių grupės dėl jų seksualinės orientacijos ir pripažino P. V. kaltu padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 170 straipsnio 2 dalyje. Apeliantas nesutinka su tokiu teismo sprendimu ir skundžia, jo manymu, netinkamai pritaikytÄ baudžiamÄ jį įstatymÄ , nurodo, kad buvo apribota jo saviraiÅ¡kos laisvė. Pasisakydama dėl BK 170 straipsnio 2 dalies (kurstymas prieÅ¡ bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokiÄ Å¾monių grupę) taikymo, teisėjų kolegija visų pirma atkreipia P. V. dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, taip pat ir tarptautinės teisės aktuose įtvirtintas nuostatas, draudžiančias žmonių grupės ar jai priklausančių asmenų diskriminavimÄ dėl tautybės, rasės, lyties, kilmės, religijos ar kitos grupinės priklausomybės.

13. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje yra įtvirtinta asmens teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikÅ¡ti, kuri negali bÅ«ti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai bÅ«tina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Vis dėlto, pabrėžtina, jog laisvė reikÅ¡ti įsitikinimus ar skleisti informacijÄ nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, Å¡meižtu ir dezinformacija.

Å ios konstitucinės nuostatos sudaro informacijos laisvės konstitucinį pagrindÄ , jos visos yra tarpusavyje susijusios, neatsiejamos, viena kitÄ papildo. SaviraiÅ¡kos laisvės ir jos apribojimo sÄ lygos, diskriminacijos draudimas taip pat įtvirtintas ir daugelyje tarptautinės teisės aktų dėl žmogaus teisių apsaugos. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnyje nustatyta, kad naudojimasis joje nustatytomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas be jokios diskriminacijos dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiÅ«rų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 7 straipsnyje taip pat nustatyta, kad visi žmonės yra lygÅ«s įstatymui ir nediskriminuojami, turi teisę į lygiÄ Ä¯statymo apsaugÄ , Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kiekvienas tautinės, rasinės ar religinės neapykantos kurstymo atvejis, kai yra skatinama diskriminacija, nesantaika ar smurtas, draudžiamas įstatymu.

14. SvarbiÄ reikÅ¡mę aiÅ¡kinant diskriminacijos draudimÄ ir valstybės pareigas jį įgyvendinant turi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika. EŽTT sprendimuose pabrėžiama, kad yra svarbu aukščiausiu lygmeniu kovoti prieÅ¡ visų formų ir pasireiÅ¡kimų diskriminacijÄ , joks skirtingas elgesys, kuris yra grindžiamas vien tik arba lemiama apimtimi asmens etnine kilme, negali bÅ«ti objektyviai pateisinamas Å¡iuolaikinėje demokratinėje visuomenėje, kuriamoje vadovaujantis pliuralizmo ir pagarbos skirtingoms kultÅ«roms principais.

AiÅ¡kinant ir taikant jį nagrinėjamos bylos kontekste aktuali teismo praktika dėl saviraiÅ¡kos laisvės ribojimo atvejais, kai jÄ Ä¯gyvendinant buvo tariamai kurstoma neapykanta ar netolerancija (t. y. vadinamoji „neapykantos kalba“). EŽTT nuomone, neapykantos kurstymas nebÅ«tinai reikalauja raginimo daryti tam tikrÄ smurtinę ar kitokiÄ nusikalstamÄ veikÄ . Kėsinimosi į asmenis, padaryto įžeidžiant, iÅ¡juokiant ar Å¡meižiant tam tikras gyventojų dalis ir grupes pakanka, kad valstybės institucijos suteiktų kovai su tokiais pasisakymais prioritetÄ neatsakingos saviraiÅ¡kos laisvės, kuri pažeidžia gyventojų dalių ar grupių orumÄ , net saugumÄ , požiÅ«riu (pvz. sprendimas byloje Féret prieÅ¡ BelgijÄ ).

Diskriminacija reiÅ¡kia, jog su asmenimis, atsidÅ«rusiais panaÅ¡iose situacijose, be objektyvios ir pagrįstos priežasties elgiamasi skirtingai (pavyzdžiui, sprendimai bylose D. H. ir kiti prieÅ¡ Čekijos RespublikÄ ; Molla Sali prieÅ¡ GraikijÄ ).

15. Vertindamas, ar konkrečiu atveju saviraiškos laisvės įgyvendinimo ribojimas buvo būtinas demokratinėje visuomenėje, EŽTT atsižvelgia į kelis veiksnius:

1) ar svarstomi teiginiai buvo išsakyti įtemptame politiniame ar socialiniame kontekste, kuriam esant pripažįstamas tam tikro saviraiškos laisvės įgyvendinimo ribojimo būtinumas;

2) ar teiginiai gali bÅ«ti vertinami kaip tiesioginis ar netiesioginis raginimas naudoti smurtÄ ar smurto, neapykantos ar netolerancijos pateisinimas;

3) kokiu bÅ«du iÅ¡sakyti teiginiai ir ar jie gali tiesiogiai ar netiesiogiai paskatinti žalingų padarinių atsiradimÄ (pvz. sprendimas byloje Delfi AS prieÅ¡ EstijÄ ). Teismo vertinimu, sprendimÄ dėl saviraiÅ¡kos laisvės ribojimo bÅ«tinumo bylose dėl „neapykantos kalbos“ paprastai lemia įvairių veiksnių sÄ veika, o ne izoliuotai vertinamas vienas iÅ¡ jų. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad, EŽTT vertinimu, diskriminacija, grindžiama seksualine orientacija, yra tokia pat rimta (sunki, pavojinga), kaip ir diskriminacija, grindžiama rase, kilme ar odos spalva (pvz. sprendimas bylose Vejdeland ir kiti prieÅ¡ Å vedijÄ ;

Salgueiro da Silva Mouta prieÅ¡ PortugalijÄ ; P. V. prieÅ¡ IspanijÄ ). EŽTT sprendimuose Beizaras ir Levickas prieÅ¡ LietuvÄ bei Kozak prieÅ¡ LenkijÄ pripažino, kad Å¡eimos apsauga tradicine prasme iÅ¡ esmės yra svari ir teisėta priežastis, galinti pateisinti kitokį elgesį, valstybė, pasirinkdama priemones Å¡eimai apsaugoti ir, kaip reikalaujama Konvencijos 8 straipsnyje, Å¡eimos gyvenimo gerbimui užtikrinti, bÅ«tinai turi atsižvelgti į pokyčius visuomenėje ir socialinio, pilietinio statuso bei santykių suvokimo kaitÄ , taip pat į tai, kad nėra vieno bÅ«do, kaip gyventi savo Å¡eimos arba privatų gyvenimÄ .

Teismas nesutiko, kad Å¡eimos vertybių iÅ¡saugojimas ir homoseksualumo pripažinimas visuomenėje nesuderinamas, nurodė, kad turi bÅ«ti atsižvelgiama į didėjantį bendrÄ polinkį tos pačios lyties porų santykius vertinti kaip atitinkančius „šeimos gyvenimo“ sampratÄ .

16. Pagal BK 170 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas vieÅ¡ai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantÄ ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiÅ«rų. Å ios nusikalstamos veikos objektyviÄ jÄ pusę sudaro alternatyvÅ«s veiksmai – 1) tyčiojimasis iÅ¡ tam tikros grupės ar jai priklausančio asmens;

2) jų niekinimas;

3) neapykantos jiems skatinimas;

4) kurstymas juos diskriminuoti. Tai tam tikri aktyvÅ«s, vieÅ¡i pareiÅ¡kimai neapibrėžtam asmenų ratui pateikiant specialiai Å¡aliÅ¡kai, neobjektyviai parinktas ir iÅ¡dėstytas žinias, nuomones, faktus, vertinimus, iÅ¡vadas ir pan., iÅ¡reiÅ¡kiančias kraÅ¡tutinai neigiamÄ , niekinantį, žeminantį asmens nusistatymÄ prieÅ¡ tam tikras žmonių grupes ar joms priklausančius asmenis, skatinant ir kurstant kitų visuomenės narių (tokių pareiÅ¡kimų klausytojų) neigiamus jausmus, neapykantÄ nurodytai asmenų grupei ar jos nariui, niekinamÄ požiÅ«rį, tokių asmenų diskriminacijÄ . Veikos padarymo bÅ«das – bÅ«tinasis nusikalstamos veikos sudėties požymis – veika turi bÅ«ti padaroma vieÅ¡ai, tam tikru vieÅ¡u pareiÅ¡kimu.

17. Kvalifikuojant veikÄ nebÅ«tina nustatyti konkretaus asmens, prieÅ¡ kurį buvo padaryta veika, pakanka nustatyti, ar Å¡ia nusikalstama veika buvo siekiama pasityčiojant, paniekinant skatinti neapykantÄ ar diskriminacijÄ prieÅ¡ konkrečių asmenų, pasižyminčių lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiÅ«rų bendrumu, grupę. Tyčiojimasis – tai garbės ir orumo žeminimas, žmogaus ar žmonių grupės vaizdavimas kaip pajuokos objekto.

Niekinimas – tai labai neigiamas, nepagarbus atsiliepimas apie žmogų ar žmonių grupę, džiÅ«gavimas dėl juos iÅ¡tikusios nelaimės arba prieÅ¡ juos padarytų nusikaltimų ir pan. Neapykantos skatinimas – tai primetimas žmogui ar jų grupei nebÅ«tų dalykų, kurie juos neigiamai apibÅ«dina visuomenės akyse, sukelia prieÅ¡iÅ¡kumÄ ar provokuoja nepakantumÄ Å¾mogui ar jų grupei. Kurstymas diskriminuoti – tai tiesioginis kvietimas arba netiesioginis skatinimas riboti žmogaus ar jų grupės teises ir laisves, lyginant su kitais žmonėmis ar jų grupėmis.

Aptariama veika padaroma tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad savo vieÅ¡ais pareiÅ¡kimais žodžiu, raÅ¡tu ar per masinės informacijos priemonę tyčiojasi, niekina, skatina neapkęsti arba kursto diskriminuoti tam tikrÄ Å¾monių grupę ar jai priklausantį asmenį ir nori tai daryti. Dėl kokių motyvų jis tai daro, atsakomybei reikÅ¡mės neturi.

18. Pripažįstant ar nepripažįstant tam tikrus vieÅ¡us pareiÅ¡kimus kurstymu prieÅ¡ bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokiÄ Å¾monių grupę, bÅ«tina nustatyti dėl jų kilsiančios (galinčios kilti) grėsmės baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms realumÄ , kadangi baudžiamajai atsakomybei pagal BK 170 straipsnio 2 dalį kilti nepakanka vien įžeidžiančio, niekinančio pobÅ«džio vieÅ¡o pareiÅ¡kimo, jeigu jame nėra konkretaus tiesioginio ar netiesioginio neapykantos, diskriminacijos skatinimo, dėl kurio galėtų kilti reali grėsmė Å¡io baudžiamojo įstatymo saugomam objektui.

Å ioje baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad tokia grėsmė kilo. IÅ¡ byloje esančio vaizdo įraÅ¡o matyti, kad P. V. sÄ moningai, žinodamas, kad jo kalba yra transliuojama tiesiogiai per nacionalinę televizijÄ ir radijÄ , iÅ¡sakė teiginius, susijusius su homoseksualiais asmenimis ir jų Å¡eimomis, kuriais iÅ¡ tokių asmenų tyčiojamasi, jie yra niekinami. Nors nuteistasis skunde nurodo, kad taip tik iÅ¡sakė savo kontraversiÅ¡kÄ nuomonę tam tikrais visuomeniniais klausimais, buvo arÅ¡ios diskusijos debatuose dalyvis, nenorėjo nieko tokiais pasisakymais įžeisti, teisėjų kolegijos vertinimu, iÅ¡ iÅ¡sakytų teiginių turinio darytina neabejotina iÅ¡vada, kad pacituotų teiginių turinys rodo ne kritikÄ , o paniekinimÄ tiems asmenims.

19. Nors apeliantas skunde teigia, kad kalbėjo ne apie homoseksualius asmenis kaip žmonių grupę, o apie pederastijÄ , pedofilijÄ , kaip aktualius probleminius klausimus visuomenėje, kaip jis pats nurodo, debatų metu tiesiog paminėjo, kad tokie reiÅ¡kiniai egzistuoja, iÅ¡ pasisakymų turinio matyti, kad „pederastijos“, „pedofilijos“ sÄ vokos P. V. tiesiogiai siejamos bÅ«tent su homoseksualumu: <..> jie nori prastumti homoseksualistų pederastų Å¡eimas <..> jie, iÅ¡krypėliai, tada galės įsivaikinti vaikus <..> ir įsivaikinę juos kankinti, iÅ¡naudoti, žaginti. <..> Taip <..> bandoma prastumti pedofilijos legalizavimÄ â€œ.

Teisiamojo posėdžio metu P. V. atsakydamas į teismo klausimus nurodė, kad, jo vertinimu, žagins tie, kurie sukurs homoseksualias Å¡eimas. Tai, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad apelianto teiginiai buvo nukreipti tiesiogiai į socialinę žmonių grupę (homoseksualus) jų lytinės orientacijos pagrindu taip siekiant juos paniekinti. Pažymėtina, kad P. V., kaip politinės partijos narys, tuo metu buvęs kandidatu į Lietuvos Respublikos SeimÄ , todėl tam tikra prasme gali bÅ«ti laikomas visuomenės nuomonės formuotoju.

Atsižvelgiant į pasisakymo kontekstÄ â€“ nacionalinio transliuotojo eteryje transliuojami politiniai debatai – neapykantÄ kurstanti informacija potencialiai pasiekė didelį žiÅ«rovų ir klausytojų skaičių.

20. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad saviraiškos teisės įgyvendinimas, taip pat ir pasisakant rinkimų debatuose, nėra beribis, todėl tiek tarptautiniuose, tiek nacionaliniuose teisės aktuose ir teismų praktikoje pripažįstama, kad jis gali būti ribojamas atsižvelgiant į kitus saugomus interesus ir vertybes, kuriems dėl tokio saviraiškos teisės įgyvendinimo gali būti padaroma žala ir tai gali sukelti visuomenėje negatyvius padarinius. Dar 2011 m. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, jog konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies nuostatose.

Konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011-09-28 nutarimas). Tai, kad kitaip nei konstitucinė santuokos samprata, konstitucinė šeimos samprata, yra neutrali lyties požiūriu, teismas patvirtino ir 2019 m. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019-01-11 nutarimas).

21. Pats nuteistasis teikdamas paaiÅ¡kinimus ikiteisminio tyrimo įstaigoms dėl iÅ¡sakytų teiginių turinio nurodė duomenis, pagal kuriuos nuo 1992 m. Pasaulio sveikatos organizacija homoseksualumo nelaiko liga, o pagal Tarptautinę ligų klasifikacijÄ TLK-10, naudojamÄ ir Lietuvoje, homoseksualumas nėra priskiriamas kaip liga. Taigi, teismo vertinimu, laikytina, kad P. V., turėdamas aukÅ¡tÄ jį iÅ¡silavinimÄ , bÅ«damas psichiÅ¡kai sveikas, neabejotinai suprato savo iÅ¡sakomų teiginių turinio neigiamÄ pobÅ«dį, taigi galėjo jį vertinti kritiÅ¡kai ir jų neiÅ¡sakyti.

Be anksčiau iÅ¡dėstytų aplinkybių bÅ«tina atsižvelgti ir į bendrÄ socialinį kontekstÄ Lietuvoje dėl homoseksualų santykių, jų Å¡eimų kÅ«rimo, įsivaikinimo ir pan., kadangi seksualinės mažumos susiduria su tam tikru konservatyviu (neigiamu) dalies visuomenės požiÅ«riu, todėl vis kylant politinei diskusijai dėl tokių asmenų santykių teisinio reglamentavimo, nuteistojo P. V. teiginiai, jog tokių asmenų Å¡eimos yra nenormalios, jie yra iÅ¡krypėliai, jeigu jiems bus suteikta teisė įsivaikinti vaikus, vaikai bus kankinami, iÅ¡naudojami, žaginami, akivaizdžiai vertintini kaip nekorektiÅ¡ki, prasilenkiantys su etiÅ¡ku informacijos, nuomonės sklaidos įgyvendinimu, yra niekinamojo pobÅ«džio ir keliantys grėsmę homoseksualių žmonių grupės lygiateisiÅ¡kumui, jos, kaip bendruomenės, orumui, keliantys niekuo neparemtas prielaidas dėl tokių asmenų (homoseksualų) galimai daromų sunkių nusikaltimų prieÅ¡ vaikus.

22. BÅ«tent tai, kad P. V. teiginiai yra neigiamo pobÅ«džio, patvirtina ir byloje esanti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos eksperto iÅ¡vada Nr. EAN-15, iÅ¡ kurios matyti, kad, eksperto vertinimu, teiginiais iÅ¡sakomas visų homoseksualių ir jiems prijaučiančių asmenų neigiamas vertinimas, mintys reiÅ¡kiamos naudojant niekinamuosius epitetus (iÅ¡krypėliai), svarstymo turinys implikuoja visos seksualinės mažumos antrarÅ«Å¡iÅ¡kumÄ , menkumÄ , tai yra įžeidu. Ekspertas konstatavo, jog tokiais pasisakymais, niekinamÄ ja leksika, vieÅ¡ai paskleista negatyvia nuomone siekiama pasityčioti iÅ¡ visuomenės grupių dėl seksualinės orientacijos ar atitinkamų pažiÅ«rų, neigiamo atspalvio apibÅ«dinimai buvo skirti įžeisti ar menkinti, kritikuoti žmones dėl jų asmeninių savybių, privataus gyvenimo poelgių, nesusijusių su jų politine veikla ar sprendimais, taigi debatų laidoje pasirinkus žeminančiÄ , niekinančiÄ leksikÄ buvo vieÅ¡ai tyčiojamasi, niekinamos žmonių grupės ar joms priklausantys asmenys dėl jų seksualinės orientacijos, dėl įsitikinimų ar pažiÅ«rų (b. l. 48-50).

IÅ¡ apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas Å¡ia eksperto iÅ¡vada remiasi siekiant pagrįsti savo nekaltumÄ , nurodo, kad iÅ¡vadoje konstatuojama, jog pasisakymais nėra raginama smurtauti prieÅ¡ homoseksualus ar jiems prijaučiančius asmenis, neskatinama jų diskriminacija, taigi, vertinant BK 170 straipsnio 2 dalies taikymo kontekste, konstatuojama, jog nėra vieno iÅ¡ galimo Å¡ios nusikalstamos veikos sudėties objektyviosios pusės požymių – asmens kurstymo diskriminuoti žmonių grupę dėl jų seksualinės orientacijos.

Vis dėlto, kaip ir minėta, ši nusikalstama veika gali būti padaroma alternatyviais veiksmais – tyčiojimusi, niekinimu, neapykantos jiems skatinimu, kurstymu diskriminuoti, o P. V. buvo pareikštas kaltinimas ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis tik dėl tyčiojimosi ir niekinimo žmonių grupės dėl jų seksualinės orientacijos, šie asmens veiksmai ir jų atitikimas BK 170 straipsnio 2 dalyje numatytai nusikalstamos veikos sudėčiai yra įrodyti, todėl tai, kad asmuo nepadarė kitų nusikalstamų veiksmų, jo atsakomybės nešalina ir nešvelnina.

23. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikÅ¡mės P. V. veiksmų kvalifikavimui baudžiamojoje byloje nėra, jų nenurodė ir nuteistasis. Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti dėl nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : nuteistojo P. V. apeliacinį skundÄ atmesti. Teisėjai Audrius Cininas Daiva Kazlauskienė Jurgita Mačionytė