ca802739-e8c1-4e34-91d0-a565ec41d971 · Klaipėdos apygardos teismas

Civilinė byla Nr. 2S-74-777/2017 Civilinė byla Nr. e2A-497-777/2023

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-02884-2021-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.2.9.1; 2.4.2.13; 3.1.7.6; 3.2.4.11; 3.3.1.11; 3.3.1.18.1

(S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 1 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės,

apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo ieÅ¡kovo S. K. (S. K.) apeliacinį skundÄ dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. vasario 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo S. K. (S. K.) ieÅ¡kinį atsakovams D. V. ir K. G. dėl kompensacijos priteisimo, tretieji asmenys, nepareiÅ¡kiantys savarankiÅ¡kų reikalavimų, P. V. ir R. B., iÅ¡vadÄ byloje duodančios institucijos Klaipėdos miesto savivaldybės administracija ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. IeÅ¡kovė kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, juo prašė priteisti ieÅ¡kovui solidariai iÅ¡ atsakovų 9 762,76 Eur kompensacijÄ , procesines 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas už priteistÄ 9 762,76 Eur sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo ir visas ieÅ¡kovo patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas.

2. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog:

2.1. IeÅ¡kovui ir atsakovams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė du statiniai, esantys adresu (duomenys neskelbtini). Teigia, kad Klaipėdos apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1030-971/2020 tenkino atsakovų patikslintÄ ieÅ¡kinį iÅ¡ dalies (Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-288-618/2021 apeliacinis skundas atmestas) ir Å«kinį pastatÄ , adresu (duomenys neskelbtini), atidalijo tarp Å¡alių, neatsižvelgęs į nuo seno nusistovėjusiÄ pastato naudojimosi tvarkÄ , taip pat ieÅ¡kovo atliktas investicijas į naudoto Å«kinio statinio dalį, t. y. Å¡iuo metu atsakovams priteista Å«kinio pastato dalis, pažymėta atidalijimo plane indeksu 1-1.

2.2. Nuo pat pagrindinio statinio ir kitų statinių dalies įsigijimo vidurinė Å«kinio pastato dalis buvo paskirta naudotis ieÅ¡kovui pagal žodinį tarpusavio susitarimÄ , todėl ieÅ¡kovas dar 1988 m. įsirengė savo Å«kinio pastato dalyje duobę automobiliams tvarkyti, dar vienus vartus, privažiavimÄ iÅ¡ kitos pusės, pasidarė lentynas, metalinį karkasÄ iÅ¡ vamzdžių, prie jo pritvirtino variklių kranÄ , atsivedė elektrÄ , įsirengė apÅ¡vietimÄ , padarė perdangÄ , laiptus ir įrengė palėpės patalpas, t. y. investavo daugybę savo lėšų ir laiko. Mano, jog tai, kad ieÅ¡kovas viskÄ Ä¯rengė savo lėšomis, patvirtina 1988 m. kiÅ¡eninio kalendoriaus su vertimu kopija, iÅ¡ kurios matyti dalis jo, kaip darbų organizatoriaus, investicijų mokant už medžiagas ir už darbininkų paslaugas. Padarė iÅ¡vadÄ , kad atsakovams atiteko daug vertingesnė Å«kinio statinio dalis, tačiau byloje liko neiÅ¡spręstas kompensacijos priteisimo klausimas.

3. 2022 m. birželio 30 d. nutartimi buvo priimtas ieškovo atsisakymas nuo dalies ieškinio, t. y. dėl 3 979,27 Eur kompensacijos priteisimo, ir ši bylos dalis nutraukta.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Plungės apylinkės teismas 2023 m. vasario 15 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė atsakovui iš ieškovo 1 300 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:

5.1. Nurodė, kad tarp Å¡alių nėra ginčo dėl aplinkybės, jog ginčo Å«kinio pastato dalimi, architekto S. B. atidalijimo plane pažymėta indeksu 1-1 (29,14 kv. m ploto), iki ginčo Å«kinio pastato atidalijimo faktiÅ¡kai naudojosi ieÅ¡kovas, o ne jo bendraturčiai. Pažymėjo, kad ieÅ¡kovas naudojosi ir visais Å¡ioje Å«kinio pastato dalyje atliktais nagrinėjamoje byloje įrodinėjamais pagerinimais. Iki tol, kol ieÅ¡kovo teisė naudotis aptariama Å«kinio pastato dalimi nebuvo kvestionuojama, t. y. kol pastato bendraturčiai – atsakovai nagrinėjamoje byloje – nesikreipė į teismÄ dėl ginčo Å«kinio pastato atidalijimo, ieÅ¡kovas neturėjo pagrindo manyti, kad tokia situacija pažeidžia jo, kaip bendraturčio, teises, todėl mano, kad ieÅ¡kinio senaties terminas tuo laiku negali bÅ«ti skaičiuojamas.

5.2. Akcentavo, kad iÅ¡ civilinės bylos Nr. 2-1030-971/2020 medžiagos nustatyta, jog patikslintas ieÅ¡kinys dėl ginčo Å«kinio pastato atidalijimo ieÅ¡kovui buvo įteiktas 2020 m. sausio 7 d. (civilinė byla Nr. 2-1030-971/2020, t. 1, b. l. 40). Tik 2020 m. sausio 7 d. ieÅ¡kovui, kaip ginčo Å«kinio pastato bendraturčiui, tapo žinoma, kad jo teisė naudotis aptariama Å«kinio pastato dalimi yra ginčijama ir atsirado pagrindas rinktis savo galbÅ«t pažeistų teisių gynybos bÅ«dÄ , įskaitant teisę praÅ¡yti kompensacijos už įrodinėjamus aptariamos Å«kinio pastato dalies pagerinimus. Konstatavo, kad bÅ«tent nuo Å¡io momento (2020 m. sausio 7 d.) skaičiuotinas ieÅ¡kinio senaties terminas.

5.3. Teigia, kad nors ieÅ¡kinyje nurodyta, jog ginčo darbai buvo atlikti 1988 m., ieÅ¡kovo atstovas teismo posėdyje paaiÅ¡kino (2022 m. birželio 13 d. teismo posėdžio garso įraÅ¡o 11, 12 min.), kad, ieÅ¡kinyje nurodant darbų atlikimo laikÄ 1988 m., buvo suklysta, nes ginčo darbai yra apraÅ¡yti 1988 m. kalendoriuje. Pažymėjo, kad, atstovo paaiÅ¡kinimais, iÅ¡ tikrųjų minėtame kalendoriuje įraÅ¡ai buvo daromi nuo 1998 m. iki 2001 m. Teismas konstatavo, kad įvertinus į bylÄ pateiktÄ 1988 m. kalendoriaus originalÄ , kurio viename iÅ¡ lapų apraÅ¡ytos iÅ¡laidos garažo duobės įrengimo darbams, matyti, jog jame prieÅ¡ aptariamÄ lapÄ daromi įraÅ¡ai, kurie datuojami 1998 m., o kitame lape po lapo, kuriame apraÅ¡ytos iÅ¡laidos garažo duobės įrengimui, – 2000 m. Mano, kad įraÅ¡ai Å¡iame kalendoriuje apie garažo duobės statybÄ , tikėtina, buvo atlikti ne 1988 m., o vėliau.

5.4. Atkreipė dėmesį į tai, kad, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ieÅ¡kovas 3/10 dalis ginčo Å«kinio pastato įsigijo 1994 m. kovo 29 d., o duomenų apie tai, kad ginčo pastatÄ ieÅ¡kovas bÅ«tų valdęs ar juo naudojęsis kokiu nors kitu teisiniu pagrindu iki minėtos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, byloje nėra. Akcentavo ir tai, kad ieÅ¡kovas, duodamas paaiÅ¡kinimus teismo posėdyje, nurodė, jog garažo duobė buvo įrengta 2000 m., o kiti darbai atlikti ir medžiagos įsigytos anksčiau – apie devyniasdeÅ¡imtuosius metus (2023 m. sausio 23 d. teismo posėdžio garso įraÅ¡o 58 min.–1 val.), tačiau tokius ieÅ¡kovo paaiÅ¡kinimus teismas vertino kritiÅ¡kai, tikėtina, dėl suklydimo, nes tuo metu ginčo Å«kinio pastato dalis atsakovui nepriklausė. Pažymėjo, kad teismo posėdyje kaip liudytojai apklausti E. K., V. K. ir J. G. paliudijo, jog garažo įrengimo darbai buvo atliekami 2000 m., tai nurodė ir trečiasis asmuo R. B. savo atsiliepime į ieÅ¡kinį. Atsižvelgdamas į Å¡iuos duomenis, teismas laikė tikėtinai nustatyta tÄ aplinkybę, kad 2000 m. ginčo Å«kiniame pastate buvo įrengtas garažas.

5.5. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 316 patvirtinto organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 1.07.01:1999 „Leidimų statyti ir griauti statinius iÅ¡davimo tvarka“ A priedo skyriaus „Privalomieji reikalavimai“ 8 punktÄ , statant (atliekant) arba griaunant sÄ raÅ¡e (A priedas) iÅ¡vardytus statinius (darbus), bÅ«tina, kai statinių statyba arba darbų atlikimas susietas su bendra nuosavybe, turėti notaro patvirtintÄ bendraturčių sutikimÄ . Pirmiau cituotoje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227-684/2016) suformuluoti reikalavimai, kad praÅ¡antis priteisti kompensacijÄ už pagerinimus ieÅ¡kovas privalo įrodyti, jog didindamas daikto vertę elgėsi teisėtai ir turėjo kito bendraturčio sutikimÄ , bÅ«tų įvykdyti tik tuo atveju, jei ieÅ¡kovas, atlikdamas ginčo darbus, bÅ«tų turėjęs įstatymo nustatytos notarinės formos ginčo Å«kinio pastato bendraturčių sutikimÄ . Pažymėjo, kad tokios nuomonės laikosi ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracija savo į bylÄ pateiktoje iÅ¡vadoje.

5.6. Nurodė, kad tikėtinai nustatytu garažo įrengimo metu (2000 m.) ginčo Å«kinis pastatas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė ieÅ¡kovui S. K. ir bendraturčiams A. V. (mirusi), R. B. Pažymėjo, kad trečiasis asmuo R. B. atsiliepime teigė, kad jis buvo davęs tik žodinį sutikimÄ dėl ginčo darų. Akcentavo, kad įrodymų, patvirtinančių, jog ieÅ¡kovas bÅ«tų gavęs A. V. notarinį sutikimÄ , byloje nėra. Konstatavo, kad ieÅ¡kovo įrodinėjami pagerinimai buvo atlikti nesilaikant teisėtumo reikalavimo ir neturint teisės aktuose nustatytos notarinės formos bendraturčių sutikimo, todėl padarė iÅ¡vadÄ , kad tokie darbai ir investicijos, remiantis pirmiau iÅ¡dėstyta teismų praktika, negali bÅ«ti pagrindu konstatuoti, jog egzistavo toks bendro turto pagerinimas, kuris sudaro prielaidas reikalauti iÅ¡ bendraturčių kompensacijos.

5.7. Nurodė, kad ekspertizės išvadoje, kuria yra grindžiamas galutinis ieškinio reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo, yra duota išvada, kiek 2000 m. rinkos kainomis būtų kainavę ginčo darbai ir jiems panaudotos medžiagos. Tačiau teismas vertino, jog tai nėra pakankamas pagrindas teigti, kad būtent tokias išlaidas patyrė ieškovas. Pažymėjo, kad ieškovo pateiktas kalendoriaus lapelis su jo paties ranka darytais įrašais nevertintinas kaip patikimas įrodymas, kuriuo remiantis būtų galima nustatyti realias iš tiesų ieškovo patirtas išlaidas ginčo darbams. Atkreipė dėmesį, kad iš ieškovo, liudytojų ir trečiojo asmens P. V. paaiškinimų nustatyta, jog ginčo darbams atlikti nebuvo samdoma darbo jėga ar technika, medžiagos buvo gaunamos iš metalo laužo, sukauptos iš anksčiau, todėl konstatavo, kad ekspertizės išvada nesudaro pagrindo spręsti, jog ieškovas iš tiesų turėjo tiek išlaidų, kiek joje nurodyta.

5.8. Akcentavo, kad ekspertizės akte nurodyti duomenys apie darbų ir medžiagų kainas neįrodo, jog dėl Å¡ių darbų atlikimo ginčo Å«kinis pastatas bÅ«tų tapęs vertingesnis, naudingesnis. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, jog ginčo Å«kinio pastato pagrindinė naudojimo paskirtis – pagalbinio Å«kio. Laikė, jog, ginčo pastato paskirčiai nesant garažų, jame atlikti darbai buvo skirti ne pačiam pastatui pagerinti, jo naudingumui ir vertei padidinti, tokie darbai nebuvo reikalingi naudojant daiktÄ pagal Nekilnojamojo turto registre nurodytÄ jo paskirtį, o buvo skirti daiktÄ pritaikyti ieÅ¡kovo poreikiams, t. y. remontuoti automobilius.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6. Atsakovas apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį tenkinti. Taip pat suformulavo alternatyvų reikalavimÄ â€“ nustačius Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytÄ pagrindÄ , vadovaujantis CPK 326 straipsnio l dalies 4 punktu, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ ir perduoti bylÄ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo. Prašė priteisti patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas.

7. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

7.1. Nurodė, kad iÅ¡nagrinėtoje byloje neatskleista esminė aplinkybė, nuo kada ir kokiu pagrindu ieÅ¡kovas pradėjo valdyti ginčo pastatÄ . Teigia, kad teismas nesiaiÅ¡kino ginčo pastato įgijimo, valdymo ar paskyrimo valdyti ieÅ¡kovui momento, o apsiribojo konstatavimu, jog duomenų apie tai, kad ginčo pastatÄ ieÅ¡kovas bÅ«tų valdęs ar juo naudojęsis kokiu nors kitu teisiniu pagrindu iki minėtos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, byloje nėra. Pažymi, jog neabejotinai ieÅ¡kovas kartu su bendraturčiais A. V. bei R. B. ginčo pastatÄ valdė iki bendraturčių pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo. Teigia, kad nagrinėjamu laikotarpiu asmuo turėjo bÅ«ti valstybinio ar visuomeninio buto nuomininku, gyvenamoji patalpa (butas su priklausiniais) galėjo bÅ«ti privatizavimo objektu ir nuomininkas turėjo iÅ¡reikÅ¡ti ketinimÄ Ä¯sigyti nuosavybėn nuomojamas gyvenamÄ sias patalpas vadovaujantis Vyriausybės programa, priimta 1991 m. birželio 13 d., ar 1991 m. vasario 28 d. priimtu Privatizacijos įstatymu (priimtas iki 1992 m. gruodžio l d.). Vėliau, vadovaujantis Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. VIII-206, asmenims buvo leista paduoti pareiÅ¡kimÄ dėl buto privatizavimo iki 1997 m. gruodžio 31 d.

7.2. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas įsigaliojo nuo 2001 m. liepos 1 d. Teigia, kad, pagal nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos duomenis, pastato rekonstrukcija baigta 2000 metais, tačiau teismas nenustatė rekonstrukcijos pradžios datos, nors teismui įvertinus į bylÄ pateiktÄ 1988 m. kalendoriaus originalÄ , kurio viename iÅ¡ lapų apraÅ¡ytos iÅ¡laidos garažo duobės įrengimo darbams, matyti, kad jame prieÅ¡ aptariamÄ lapÄ daromi įraÅ¡ai, kurie datuojami 1998 m., o kitame lape po lapo, kuriame apraÅ¡ytos iÅ¡laidos garažo duobės įrengimui, – 2000 m. Pažymi, kad ieÅ¡kovas ir jo atstovas patikino, jog įraÅ¡ai Å¡iame kalendoriuje buvo daromi nuo 1998 m., todėl mano, kad labiau tikėtina, jog rekonstrukcijos darbai buvo pradėti 1998 m. ir baigti 2000 m. Bendram turto valdymui ir bendraturčių santykiams turėjo bÅ«ti taikomos 1964 m. Civilinio kodekso tryliktojo skirsnio „Bendroji nuosavybė“ normos. Akcentavo, kad tuo metu galiojusio Civilinio kodekso (toliau – CK) 122 straipsnis reglamentavo, jog bendroji nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu, o privalomos notarinės formos galiojančios normos nenustatė. Mano, kad nagrinėjamu atveju netaikytinos naujai priimto CK įstatymo nuostatos, nes nenumatytas jo atgalinis veikimas.

7.3. Nesutinka su teismo iÅ¡vadomis, kad byloje nėra duomenų, jog atlikti darbai nepatektų į pagalbinių darbų, kuriems atlikti leidimas nereikalingas, sÄ raÅ¡Ä , o reikia vadovautis STR A priedo 8 punktu, kuris reikalauja bendraturčių notarinės formos sutikimo. Teigia, kad Å¡ie privalomieji reikalavimai taikytini tik statant arba griaunant sÄ raÅ¡e (A priedas) iÅ¡vardytus statinius, o duomenys bÅ«tent STR A priede iÅ¡vardintiems darbams nustatyti byloje yra. Pažymi, kad 2022 m. vasario 2 d. teismo statybos ekspertizės akto 1 priede iÅ¡vardintas atliktų darbų sÄ raÅ¡as: grunto kasimas, iÅ¡vežimas, duobės betonavimas, metalinio rėmo perdangai įrengimas, metalinių laiptų, sÄ ramos vartams, OSB plokščių kalimas, plytelių klojimas, dažymas, vartų įstatymas, elektros instaliacijos taisymas ir kt. Mano, kad minėti darbai atitinka darbų, iÅ¡vardintų STR A priedo 2 punkte, turinį.

7.4. Teigia, kad, teismui ydingai kvalifikavus ieÅ¡kovo atliktų ginčo patalpos remonto darbų rūšį, buvo prieita prie klaidingos iÅ¡vados, jog ieÅ¡kovo atlikti remonto darbai, pagerinant ir (ar) pritaikant savo reikmėms bendrosios patalpos dalį, nepatenka į STR reglamentuotÄ iÅ¡imtį, kuriai nereikalingas statybos leidimas. Taip pat mano, kad teismas klaidingai taikė STR normas, kuriose nustatyti buvę reikalavimai statybai ir griovimui, bet pastato paprastojo remonto, kaip tai reglamentuojama galiojančiuose techniniuose reglamentuose – ,,paprastasis remontas“, numatyta nebuvo ir Å¡is reglamentas nustatė reikalavimų paprastajam remontui tiek, kiek buvo nustatyta STR 2 punkte. Pagal galiojančias statybos reglamentavimo normas ginčo patalpos pagerinimo ir (ar) paprastojo remonto darbams nebuvo reikalingas statybos leidimas, todėl netaikytina pirmosios instancijos teismo taikyta STR 20.1 punkto nuostata: leidimas statyti iÅ¡duodamas pateiktus notariÅ¡kai patvirtintÄ bendraturčių sutikimÄ , jei statinys (valda, patalpos) priklauso dviem ar daugiau savininkų.

7.5. Teigia, kad nesant teisės aktuose privalomo reikalavimo turėti notariÅ¡kai patvirtintÄ bendraturčių sutikima, teismas turėjo vadovautis 1964 m. Civilinio kodekso norma, nurodyta 122 straipsnyje, kurioje nereglamentuota privaloma bendraturčių notarinė sutikimo forma. Teigia, kad minėto 122 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta iÅ¡lyga, kad jei Å¡iame straipsnyje nurodytas susitarimas yra notariÅ¡kai patvirtintas ir įregistruotas vietinės Liaudies deputatų tarybos vykdomajame komitete, tai jis yra privalomas ir tam asmeniui, kuris paskiau įgyja dalį Å¡io namo bendrosios nuosavybės teise.

7.6. Nurodė, kad byloje pateikta lokalinė sÄ mata ir 2020 m. vasario 2 d. ekspertizės aktas, kuriame konstatuota atliktų pagerinimų vertė 2020 m. rinkos kainomis. Mano, jog Å¡ie nurodyti įrodymai pagrindžia, kokia dalimi pinigine iÅ¡raiÅ¡ka pagerėjo ginčo patalpos dalis, teismų sprendimais atitekusi atsakovams. Atkreipė dėmesį, kad jeigu pirmosios instancijos teismas nemanė, jog patalpos, atitekusios atsakovams po atidalijimo, pagerinimai nebuvo bÅ«tini ir nebuvo atlikti ir turėtų likti nekompensuojami patalpų pagerinimo prasme, tuomet pirmosios instancijos teismas privalėjo tinkamai įvertinti teisinį santykį ir pritaikyti tinkamÄ teisės normÄ bei priteisti ieÅ¡kovui kompensacijÄ , nes atsakovams atiteko vertingesnė Å«kinio pastato dalis, į kuriÄ ieÅ¡kovas investavo savo darbÄ ir lėšas, kurios pagrįstos 2020 m. vasario 2 d. ekspertizės aktu. Mano, kad ieÅ¡kovo investicijos buvo teisėtos, nes visÄ bendros patalpos valdymo laikotarpį jis pagrįstai tikėjo, jog ginčo patalpos dalį valdo sÄ Å¾iningai, su buvusių bendraturčių sutikimu nusistačius naudojimosi tvarkÄ , ir pagrįstai tikėjosi jÄ valdyti toliau.

7.7. Nesutiko su teismo motyvu, kad nepagerėjo pastato techninės savybės, nes pagerinimo darbais nebuvo gerinamos pastato techninės savybės, ir Å¡i aplinkybė nebuvo įrodinėjimo dalyku. Teigia, kad įrodinėjimo dalykas buvo pagerinimai, kurie atidalijus pastatÄ liko atsakovų atidalytoje pastato dalyje ir kurių nėra galimybės ieÅ¡kovui fiziÅ¡kai susigrÄ Å¾inti, kadangi Å¡ie pagerinimai neatskiriamai liko atsakovams priklausančioje dalyje.

7.8. Nesutiko su teismo argumentais, jog ginčo pastatas netapo vertingesnis ir naudingesnis. Teigia, kad antstolės V. D. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. 0004/21/F-1274 užfiksuota, jog yra iÅ¡betonuotos ginčo patalpos grindys, iÅ¡kasta ir iÅ¡betonuota duobė, suvirinta metalinė konstrukcija, ant jos įrengta antresolė, dalis patalpos iÅ¡klota plytomis, įstatyti dideli sutvirtinti garažo vartai (CBP-3555 priedas). Pažymi, jog visais Å¡iais gėriais, kurie neginčijamai atlikti ieÅ¡kovo darbu ir lėšomis, naudojasi atsakovai. Teigia, kad byloje nėra duomenų, jog ginčo patalpos pagerinimai jiems yra nereikalingi ir jie kokiu nors bÅ«du sugrÄ Å¾ino ginčo patalpÄ Ä¯ iki pagerinimo buvusiÄ bÅ«klę.

7.9. Pažymi, kad jeigu eksperto iÅ¡vadoje yra suformuluotas kategoriÅ¡kas atsakymas į teismo pateiktÄ klausimÄ , tai tokia iÅ¡vada pripažįstama tiesioginiu įrodymu. Teigia, kad nagrinėjamu atveju eksperto iÅ¡vada apie turto dalies vertės padidėjimÄ ieÅ¡kovo atlikto remonto kaina yra pakankamai kategoriÅ¡ka, motyvuota, pagrįsta tinkamai taikyta vertinimo metodika, todėl mano, kad Å¡iuo įrodymu (teismo ekspertizės akto iÅ¡vadomis) teismas neturėjo pagrindo abejoti. Mano, kad teismo eksperto vertinimas labiau atitinka Å¡alių pusiausvyros bei turtinių interesų apsaugos principus.

8. Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ atsakovai praÅ¡o ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas.

9. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai:

9.1. Nurodė, kad apeliaciniame skunde beveik visas dėmesys skirtas įrodyti ieÅ¡kovo veiksmų, atliekant statybÄ , teisėtumÄ ir tai daroma pasirenkant ir analizuojant sau palankias, bet iÅ¡kraipant tikrÄ sias faktines aplinkybes. Teigia, kad ieÅ¡kovas atskaitos taÅ¡ku laiko aplinkybę, esÄ ieÅ¡kovas atliko remonto, o ne rekonstrukcijos darbus, ir iÅ¡ to kildina paskesnes klaidingas iÅ¡vadas apie ieÅ¡kovo veiksmų teisėtumÄ . Pažymi, jog bylos medžiaga patvirtina, kad ieÅ¡kovas iÅ¡ pirmojo aukÅ¡to iÅ¡kasė net 4 m pločio, 4,52 m ilgio ir 1,70 m aukščio duobę (18,08 kv. m plotas) ir tuo padidino statinio tÅ«rį, sukÅ«rė naujÄ patalpÄ , kadastro byloje įvardintÄ â€žrÅ«sys“, jÄ pavertė į duobę automobiliams remontuoti, į kuriÄ patenkama iÅ¡ 1-ojo aukÅ¡to, t. y. ieÅ¡kovas įrengdamas duobę automobiliams remontuoti faktiÅ¡kai net pakeitė paskirtį iÅ¡ Å«kinio statinio į garažo. Mano, kad ieÅ¡kovas, iÅ¡kasdamas tokio dydžio duobę, įrengė rÅ«sį, kurio niekada nebuvo, ir taip iÅ¡ esmės pertvarkė esamÄ statinį, sukurdamas jo naujÄ kokybę. Mano, kad naujos patalpos (rÅ«sio) įrengimas negali bÅ«ti laikomas remontu, o yra statinio rekonstravimas, kuriam taikomas griežtesnis teisinis reguliavimas.

9.2. Teigia, jog yra akivaizdu, kad ieÅ¡kovas Å«kio paskirties patalpoje įrengdamas duobę automobiliams remontuoti, virÅ¡ duobės įrengdamas įtaisÄ automobilių varikliams iÅ¡kelti (telferį), ne tik rekonstravo patalpÄ , bet faktiÅ¡kai pakeitė patalpos paskirtį iÅ¡ pagalbinio Å«kinio į garažo. Mano, kad naujos paskirties patalpai normatyviniais statybos dokumentais nustatyti kitokie reikalavimai (Reglamento 16 straipsnis), todėl ieÅ¡kovas privalėjo gauti leidimÄ statyti ir dėl to, kad vykdė ne statinio remontÄ , o jo rekonstrukcijÄ , ir dėl to, kad faktiÅ¡kai pakeitė patalpos paskirtį. Padarė iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovas nesilaikė Reglamento 15 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytos statinio naudotojui nustatytos pareigos gauti apskrities virÅ¡ininko administracijos statybos valstybinės priežiÅ«ros tarnybos leidimÄ rekonstruoti, remontuoti pastatÄ , pakeisti paskirtį ar nugriauti.

9.3. Nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro iÅ¡raÅ¡as patvirtina, jog ieÅ¡kovas 1993 m. kovo 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įgijo tik 3/10 dalis Å«kinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), ir teisiÅ¡kai ieÅ¡kovui visada priklausė tik 28,66 kv. m ploto patalpa, tačiau jis faktiÅ¡kai ilgÄ laikÄ naudojo 57,82 kv. m ploto patalpÄ , kurios virÅ¡ pusės ploto (29,16 kv. m) priklausė kitam bendraturčiui. Teigia, kad paminėtoje pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos tik ieÅ¡kovo įgytos Å«kinio pastato idealiosios, bet ne realiosios dalys. Akcentavo, kad naudojimosi ieÅ¡kovo įgyjama Å«kinio pastato dalimi tvarka nebuvo nustatyta ir aptarta nei paminėtoje 1993 m. kovo 29 d. pirkimo–pardavimo sutartyje, nei jokiame vėlesniame susitarime. Mano, kad Å¡ios aplinkybės yra nustatytos iÅ¡nagrinėtoje tarp tų pačių Å¡alių civilinėje byloje Nr. 2-1030-971/2020 dėl ginčo patalpų atidalijimo ir ieÅ¡kovas Å¡ių aplinkybių neginčijo. Taigi ieÅ¡kovas neturėjo jokių prielaidų ir lÅ«kesčių teisėtai naudotis visomis patalpomis ir su jomis visomis elgtis savo nuožiÅ«ra.

9.4. Teigia, kad ekspertui buvo pateikta užduotis nustatyti ieÅ¡kovo 1988 metais atliktų darbų kainÄ ir atliekant Å¡iuos darbus panaudotų medžiagų vertę, tačiau mano, kad ekspertas ekspertizės iÅ¡vadoje atliktus darbus jau vertino pagal 2022 metais atliktus inventorizacijos planus bei 2000 metų kainomis (Ekspertizės akto 4, 5 punktai (l t., b. l. 97). Akcentuoja, kad ekspertas atliko užduotis, kurių nebuvo praÅ¡yta. Be to, ekspertas vertino ne patalpų pagerinimus, o pačias patalpas. Atsakovų nuomone, eksperto nurodytas privažiavimas nėra susijęs su patalpa, be to, net nėra jokių duomenų, kad privažiavimas, kurį vertino ekspertas, kaip statinys egzistuoja.

9.5. Atkreipė dėmesį, kad, ieÅ¡kovo teigimu, jis faktiÅ¡kai naudojosi Å¡iomis patalpomis ir jų pagerinimais vienas pats iki 2020 m., kol patalpos buvo atidalytos, t. y. daugiau nei 30 metų, tačiau ekspertas apie pagerinimų nusidėvėjimÄ net neužsiminė, o atsakinėdamas teisme į šį klausimÄ paaiÅ¡kino, kad niekas nenusidėvėjo, kas, atsakovų vertinimu, kelia pagrįstų abejonių dėl eksperto iÅ¡vados objektyvumo.

9.6. Pažymi, kad ieÅ¡kovas nurodė abstraktų atliktų patalpos pagerinimų sÄ raÅ¡Ä , t. y. pasidarė lentynas, metalinį karkasÄ iÅ¡ vamzdžių, prie jo pritvirtino variklių kranÄ , atsivedė elektrÄ , įsirengė apÅ¡vietimÄ . Atkreipė dėmesį, kad tokie pagerinimai gali bÅ«ti atskirti nuo turto nepadarius jam jokios žalos ir perkelti į kitÄ patalpų vietÄ patiriant mažavertes sÄ naudas: lentynos, apÅ¡vietimo lempos yra lengvai perkeliami daiktai. Variklio kėlimo mechanizmas (telferis) taip pat gali bÅ«ti lengvai perkeltas į kitÄ patalpos dalį be jokių sÄ naudų ir pastangų. Teigia, jog tai patvirtinto pats atsakovas apklausiamas teismo posėdžio metu. Pastebi, kad ieÅ¡kovas elektros įvedimÄ laiko pagerinimu, tačiau jam atidalytos patalpos atiteko taip pat su įrengta elektros instaliacija. Tas pačias aplinkybes nurodo ir pasisakydamas apie ieÅ¡kovo nurodomÄ 42 kv. m iÅ¡klotÄ plytelėmis grindų plotÄ , nors jam priteistos atidalytos patalpos taip pat yra su danga.

9.7. Nurodė, kad ieÅ¡kovas įrodinėja patalpos pagerinimo faktÄ 1988 metų kalendoriaus lapu, tačiau mano, jog jo pozicija Å¡iuo klausimu ypatingai nenuosekli ir nepatikima. Pažymi, kad nuo proceso pradžios ieÅ¡kovas teigė, jog dar 1988 metais įsirengė duobę, ir kaip to įrodymÄ pateikė 1988 metų kalendorių su užraÅ¡ais. Teigia, kad po atsakovų atsiliepimo, kuriame nurodyta, jog ieÅ¡kovas nuosavybę į ginčo patalpas įgijo tik 1994 metais, ieÅ¡kovas ėmė teigti, kad smulkius darbus darė 1988 metais, o garaÅ¾Ä Ä¯sirengė daug vėliau – 2000 metais. Pažymėjo, kad apklaustas teisme ieÅ¡kovas jau pradėjo teigti, jog nors ieÅ¡kinyje nurodyta, kad ginčo darbai buvo atlikti 1998 m., o ieÅ¡kinyje nurodant darbų atlikimo laikÄ 1988 m buvo suklysta, nes jie apraÅ¡yti 1988 metų kalendoriuje, atsakovų nuomone, toks ieÅ¡kovo esminių teiginių nenuoseklumas keliÄ pagrįstų abejonių dėl ieÅ¡kovo paaiÅ¡kinimų patikimumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

11. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas raÅ¡ytinio proceso tvarka, iÅ¡skyrus atvejus, kai skundÄ nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad bÅ«tinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalykÄ , apeliacinį skundÄ , tai, kad ieÅ¡kovas, atsakovas ir jų atsakovai dalyvavo nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme, o apeliantas bylos nagrinėti žodinio proceso tvarka nepraÅ¡o, konstatuoja, jog nenustatyta bÅ«tinybė skundÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka, o raÅ¡ytinis Å¡ios bylos nagrinėjimas nepažeis Å¡alių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiÅ¡kumo principų įgyvendinimÄ .

12. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieÅ¡kovo reikalavimas dėl kompensacijos už bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto pagerinimÄ priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Akcentuotina, jog Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų iÅ¡taisymas (revisio prioris instantiae). Pagal kasacinio teismo praktikÄ , apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iÅ¡ naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas neperžengdamas apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo Å¡alys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

14. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad Å¡alys bendrosios dalinės nuosavybės teise valdė nekilnojamÄ jį turtÄ â€“ Å«kinį pastatÄ , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtÄ plane indeksu 2I1p, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1030-971/2020, kuris Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-288-618/2021 paliktas nepakeistas, be kita ko, buvo nuspręsta: atidalyti iÅ¡ bendrosios dalinės nuosavybės D. V. ir K. G. priklausančias 7/10 dalis Å«kinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto plane indeksu 2I1p, adresu (duomenys neskelbtini), ir priteisti D. V. ir K. G. nuosavybės teise 66,88 kv. m ploto patalpas, pažymėtas atestuoto architekto S. B. atidalijimo plane indeksais 1-1 ir 1-2; taip pat atidalyti iÅ¡ bendrosios dalinės nuosavybės S. K. priklausančias 3/10 dalis Å«kinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto plane indeksu 2I1p, adresu (duomenys neskelbtini), ir priteisti S. K. nuosavybės teise 28,64 kv. m ploto patalpÄ , pažymėtÄ atestuoto architekto S. B. atidalijimo plane indeksu 2-1.

15. Apeliantas iÅ¡ esmės teigia, kad atsakovams po atidalijimo iÅ¡ bendrosios dalinės nuosavybės atiteko vertingesnė (įrengus garaÅ¾Ä , pagerintÄ ) ginčo Å«kinio pastato dalis, kuriÄ apeliantas įrengė savo lėšomis, todėl ieÅ¡kiniu prašė priteisti kompensacijÄ už atsakovams atitekusiÄ vertingesnę turto dalį.

16. Bendraturčių teisių pasikeitimÄ padidinus bendrÄ jÄ dalinę nuosavybę reglamentuoja CK 4.77 straipsnis. Minėtame straipsnyje įtvirtinta, kad jeigu bendraturtis, turėdamas kitų bendraturčių sutikimÄ ir laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių, savo lėšomis padidina bendrÄ jį daiktÄ ar jo vertę, tai Å¡io bendraturčio reikalavimu jo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir naudojimosi bendruoju daiktu tvarka turi bÅ«ti atitinkamai pakeičiamos (1 dalis). Jeigu bendraturtis padidina bendrÄ jį daiktÄ ar jo vertę neturėdamas kitų bendraturčių sutikimo, jis įgyja nuosavybės teisę į tÄ padidintÄ dalį, jeigu jÄ galima atskirti nesužalojant bendro daikto. Jeigu padidintos daikto ar jo vertės dalies negalima atskirti nesužalojant bendro daikto, tai visų bendraturčių dalys padidėja proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise turimoms dalims (2 dalis).

17. AiÅ¡kindamas šį kodekso straipsnį, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad bendraturčio dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje pakeitimas, padidinus bendrÄ jÄ dalinę nuosavybę, reiÅ¡kia teisių apimties pasikeitimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2003; 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2006). Taip pat Å¡ios kategorijos bylose kasacinis teismas suformulavo praktikÄ , kad pagal CK 4.77 straipsnio 1 dalį yra pagrindas padidinti bendraturčio dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir atitinkamai pakeisti naudojimosi tvarkÄ , jei bendras daiktas yra padidinamas tokiomis sÄ lygomis: 1) turint kitų bendraturčių sutikimÄ ; 2) laikantis įstatymų nustatytų taisyklių; 3) bendraturčio lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2003). Pagal CK 4.77 straipsnio 2 dalį, jeigu bendraturtis padidina bendrÄ jį daiktÄ ar jo vertę neturėdamas kitų bendraturčių sutikimo, jis įgyja nuosavybės teisę į tÄ padidintÄ dalį, jeigu jÄ galima atskirti nesužalojant bendro daikto. Jeigu padidintos daikto ar jo vertės dalies negalima atskirti nesužalojant bendro daikto, tai visų bendraturčių dalys padidėja proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise turimoms dalims.

18. Apeliaciniu skundu teigiama, kad nagrinėjamoje byloje buvo neatskleista bylos esmė – nenustatyta aplinkybė, nuo kada ir kokiu pagrindu ieÅ¡kovas pradėjo valdyti ginčo pastatÄ . Teigia, kad teismas nesiaiÅ¡kino ginčo pastato įgijimo, valdymo ar paskyrimo valdyti ieÅ¡kovui pastatÄ momento, o apsiribojo konstatavimu, jog duomenų apie tai, kad ginčo pastatÄ ieÅ¡kovas bÅ«tų valdęs ar juo naudojęsis kokiu nors kitu teisiniu pagrindu iki minėtos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su Å¡iuo skundo argumentu. Akcentuotina, kad, pagal CPK 12 straipsnį, kiekviena Å¡alis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, iÅ¡skyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso Å¡aliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimÄ iÅ¡spręsti ginÄÄ iÅ¡ esmės.Â

19. Pagal kasacinio teismo formuojamÄ teismų praktikÄ , CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2011). Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra ne kartÄ pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifikÄ â€“ nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). IÅ¡vadÄ apie faktų buvimÄ teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai iÅ¡lieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamÄ faktÄ buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-421/2019, 27 p.).Â

20. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieÅ¡kovas 3/10 dalis ginčo Å«kinio pastato įsigijo 1994 m. kovo 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Nors apeliaciniu skundu yra teigiama, kad ieÅ¡kovas neabejotinai kartu su bendraturčiais ginčo pastatÄ valdė iki bendraturčių pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo, tačiau, be savo teiginių, jokių kitų objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų apelianto įrodinėjamÄ aplinkybę, į bylÄ nepateikė. Akcentuotina, kad apeliaciniu skundu, be kita ko, yra nurodomas butų privatizavimo teisinis reglamentavimas, tačiau niekaip nepaaiÅ¡kinama, kuo Å¡is teisinis reglamentavimas yra susijęs su nagrinėjama byla. Apeliantas ne tik kad neteikia įrodymų, jog iki minėtos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo valdė ginčo patalpas kitu bÅ«du (pvz., nuomos pagrindu), tačiau tokių aplinkybių nenurodo ir savo paaiÅ¡kinimuose, todėl apeliacinės instancijos teismas skundo argumentÄ , kad teismas neatskleidė bylos esmės, laiko deklaratyvaus pobÅ«džio ir atmeta kaip nepagrįstÄ .

21. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nepagristai nesivadovavo 1964 m. Civilinio kodekso tryliktojo skirsnio „Bendroji nuosavybė“ nuostatomis. Teigia, kad rekonstrukcijos darbai buvo pradėti 1998 metais ir baigti 2000 metais. Akcentavo, kad tuo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 122 straipsnis reglamentavo, jog bendroji nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu, o privalomos notarinės formos galiojančios normos nenustatė, todėl laikė, kad Å¡ioje byloje nebuvo pagrindo teigti, jog notarinės formos nesilaikymas užkerta keliÄ priteisti kompensacijÄ . Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su Å¡iais skundo argumentais.

22. Akcentuotina, jog apeliaciniu skundu sutinkama su teismo iÅ¡vadomis, jog ginčo garažo įrengimo metu galiojo Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (suvestinė redakcija nuo 1997 m. birželio 26 d. iki 2000 m. rugpjūčio 30 d.), kuris yra specialusis įstatymas, reglamentuojantis statybos teisinius santykius, o Å¡io įstatymo nuostatos yra reikÅ¡mingos nagrinėjam ginčui. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (1996 m. kovo 19 d. redakcija) 2 straipsnyje nustatyta, kad statyba – veikla, kurios tikslas – pastatyti (sumontuoti, nutiesti), rekonstruoti, suremontuoti statinį; rekonstravimas – statybinė veikla, kurios tikslas iÅ¡ esmės pertvarkyti esamÄ statinį; remontas – statybinė veikla, kurios tikslas iÅ¡ dalies arba visiÅ¡kai atkurti statinio techninę bÅ«klę pagal statybos normatyvinių dokumentų reikalavimus arba pagerinti statinio naudojimo savybes. Statybos įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje (1997 m. birželio 26 d. redakcija) buvo nustatyta, kad statiniai Lietuvos Respublikoje gali bÅ«ti statomi arba griaunami tiktai gavus apskrities virÅ¡ininko administracijos statybos valstybinės priežiÅ«ros tarnybos leidimÄ statyti, rekonstruoti, remontuoti (toliau – statyti) ar griauti; pagalbinių statinių ir darbų, kuriems statyti nereikia leidimo, sÄ raÅ¡Ä tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota valstybės valdžios institucija.

23. IeÅ¡kovas tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek teikdamas paaiÅ¡kinimus įrodinėjo, jog ginčo Å«kiniame pastate savo lėšomis įsirengė garaÅ¾Ä , t. y. įsirengė duobę automobiliams tvarkyti, taip pat dar vienus vartus, privažiavimÄ iÅ¡ kitos pusės (už sklypo ribos, nes atsakovai buvo užstatę ieÅ¡kovo vartus), pasidarė lentynas, metalinį karkasÄ iÅ¡ vamzdžių, prie jo pritvirtino variklių kranÄ , atsivedė elektrÄ , įsirengė apÅ¡vietimÄ , padarė perdangÄ , laiptus ir įrengė palėpės patalpas. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ieÅ¡kovo nurodomus atliktus darbus, konstatuoja, jog byloje nėra duomenų, kad laikotarpiu, kai, tikėtina, buvo atliekami nurodyti darbai, ginčo Å«kinis pastatas bÅ«tų buvęs prastos techninės bÅ«klės, kas bÅ«tų suponavę ieÅ¡kovo pareigÄ statinį remontuoti. Be to, atliktų darbų apimtis ir pobÅ«dis suponuoja iÅ¡vadÄ , jog ieÅ¡kovas Å¡iuo atveju nesiekė atkurti statinio techninės bÅ«klės pagal statybos normatyvinių dokumentų reikalavimus arba pagerinti statinio naudojimo savybių, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieÅ¡kovas, pertvarkydamas Å«kinį pastatÄ Ä¯ garaÅ¾Ä , atliko pastato remonto darbus. Å iuo atveju, atsižvelgus į Statybos įstatyme nurodytÄ rekonstravimo apibrėžimÄ (rekonstravimas – statybinė veikla, kurios tikslas iÅ¡ esmės pertvarkyti esamÄ statinį), darytina iÅ¡vada, jog ieÅ¡kovas iÅ¡ esmės siekė pertvarkyti esamÄ Å«kinį pastatÄ Ä¯ garaÅ¾Ä , t. y. vykdė statinio rekonstrukcijÄ .

24. IÅ¡ CK 4.77 straipsnio nuostatų matyti, kad įstatymų leidėjas numatė galimybę pakeisti bendraturčio nuosavybės dalį bendrojoje dalinėje, jei jis padidina bendrÄ daiktÄ ar jo vertę, tačiau kartu nustatė imperatyviÄ pareigÄ gauti kito bendraturčio sutikimÄ padidinti bendrÄ daiktÄ ar jo vertę. Kasacinis teismas aiÅ¡kindamas Å¡iÄ teisės normÄ pažymėjo: „<...> Pagal bendrÄ jÄ nuosavybę reglamentuojančias teisės normas, bendraturčio nuosavybės dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje gali pasikeisti tuomet, kai jis padidina bendrÄ daiktÄ ar jo vertę (CK 4.77 straipsnis). Tačiau tam bÅ«tina nustatyti, ar buvo kito bendraturčio sutikimas padidinti bendrÄ daiktÄ ar jo vertę, ar padidinimÄ atlikęs bendraturtis reikalavo pakeisti jo dalį bendrojoje nuosavybėje, ar bendrÄ daiktÄ galima padalyti ir kt.<...>“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227-684/2016). Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 316 patvirtintas organizacinis tvarkomasis statybos techninis reglamentas STR 1.07.01:1999 „Leidimų statyti ir griauti statinius iÅ¡davimo tvarka“. Minėto reglamento skyriaus „Privalomieji reikalavimai“ 8 punkte nurodoma, kad statant (atliekant) arba griaunant sÄ raÅ¡e (A priedas) iÅ¡vardytus statinius (darbus), kai statinių statyba arba darbų atlikimas susietas su bendra nuosavybe, bÅ«tina turėti notaro patvirtintÄ bendraturčių sutikimÄ . Å is reikalavimas yra imperatyvaus pobÅ«džio, todėl privalomas visiems statytojams. Analizuojant nurodytas teisės normas bei formuojamÄ teismų praktikÄ , yra akivaizdu, jog bendraturtis, siekdamas padidinti bendrÄ daiktÄ ar jo vertę, privalo turėti kitų bendraturčių sutikimÄ tokius veiksmus atlikti, o statybos techniniame reglamente numatyta notarinė sutikimo forma yra privaloma.

25. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad trečiasis asmuo R. B. atsiliepimu į ieÅ¡kinį paaiÅ¡kino, jog kai buvo įsigytos ginčo patalpos, trečiasis asmuo ir ieÅ¡kovas žodžiu susitarė dėl Å¡ių patalpų naudojimosi tvarkos, tačiau duomenų, jog trečiasis asmuo bÅ«tų pateikęs sutikimÄ atlikti Å«kinio pastato rekonstrukcijos darbus, į bylÄ nepateikta. Dar daugiau, byloje nėra jokių įrodymų, jog ieÅ¡kovas bÅ«tų siekęs gauti kitos bendraturtės, t. y. A.

V., sutikimÄ dėl rekonstrukcijos darbų atlikimo. Apeliaciniu skundu teigiama, kad bendraturtė A. V. žinojo apie apelianto atliekamÄ rekonstrukcijÄ , tačiau jokių pretenzijų nereiÅ¡kė, todėl, apelianto nuomone, A. V. konkliudentiniais veiksmais sutiko su apelianto atliekama Å«kinio pastato rekonstrukcija. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su Å¡iais skundo argumentais. Akcentuotina, jog kiekvienas asmuo pats pasirenka savo pažeistų teisių gynimo bÅ«dÄ ir tai, ar apskritai savo pažeistÄ teisę pageidauja ginti.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad A. V. nesikreipė į teismÄ dėl savo pažeistos teisės gynimo, nereiÅ¡kia, jog buvo duotas sutikimas atlikti Å«kinio pastato remonto darbus, ir juo labiau nepanaikina apelianto pareigos tokį sutikimÄ gauti bei tinkamai įforminti. Apeliantas, neturėdamas objektyvių įrodymų, jog bendraturčiai sutinka atlikti Å«kinio pastato rekonstrukcijos darbus, pats prisiima rizikÄ , jog ateityje gali susilaukti bendraturčių pretenzijų dėl atliktų darbų.

Kaip minėta anksčiau, civilinio proceso įstatymas numato, jog kiekviena Å¡alis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, todėl Å¡iuo atveju bÅ«tent apeliantas turėjo įrodyti, jog atlikdamas Å«kinio pastato rekonstrukcijÄ laikėsi visų įstatymuose nustatytų reikalavimų, taip pat ir reikalavimo gauti bendraturčių sutikimÄ rekonstruoti statinį. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantas turėdamas pareigÄ pateikti įrodymus, kad gavo notaro patvirtintÄ bendraturčių sutikimÄ , ne tik kad neįvykdė Å¡ios savo pareigos, dar daugiau, apeliantas į bylÄ nepateikė jokių įrodymų, jog tokį sutikimÄ apskritai siekė gauti.

Pagal visuotinai pripažįstamus teisės principus, niekas negali turėti naudos iÅ¡ savo neteisėtų veiksmų (lot. nulius commodum capere de sua injuria propria), o iÅ¡ neteisės negali atsirasti teisė (lot. ex injuria jus non oritur). Vadovaujantis Å¡iuo principu konstatuotina, jog, apeliantui nesilaikius reikalavimo turėti kitų bendraturčių sutikimÄ ir nesilaikius įstatymų nustatytų taisyklių, nėra pagrindo teigti, jog apeliantas turi teisę į savavaliÅ¡kai atliktų ginčo Å«kinio pastato rekonstrukcijos darbų kompensacijÄ .

26. Vertinant apelianto nurodomus argumentus, jog, nesant teisės aktuose privalomo reikalavimo turėti notariÅ¡kai patvirtintÄ bendraturčių sutikimÄ , teismas turėjo vadovautis 1964 m. Civilinio kodekso norma, nurodyta 122 straipsnyje, kurioje nereglamentuota privaloma bendraturčių notarinė sutikimo forma, Å¡ie apelianto nurodomi skundo argumentai teisinės reikÅ¡mės nagrinėjamam ginčui neturi. Minėtame straipsnyje nurodoma, kad bendroji dalinė nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu. Esant nesutarimui, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismine tvarka bet kurio iÅ¡ dalyvių ieÅ¡kiniu. Nurodytas teisinis reglamentavimas suponuoja iÅ¡vadÄ , jog bet koks bendrosios nuosavybės teise valdomo turto valdymo, naudojimosi ir disponavimo klausimas turi bÅ«ti suderintas tarp bendraturčių, kas Å¡iuo atveju reiÅ¡kia, jog, apeliantui pageidaujant rekonstruoti Å«kinį pastatÄ , tokie darbai privalėjo bÅ«ti suderinti su kitais statinio bendraturčiais. Nors apeliantas teisingai nurodo, kad Å¡iame straipsnyje nėra numatyta pareiga turėti notariÅ¡kai patvirtintÄ bendraturčių sutikimÄ , tačiau atkreiptinas dėmesys, jog Å¡iuo atveju bendraturčių sutikimas vis tiek turėjo bÅ«ti gautas. Kaip minėta Å¡ios nutarties 25 punkte, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad apeliantas, atlikdamas Å«kinio pastato rekonstrukcijos darbus, kreipėsi į Å«kinio pastato bendraturčius, siekdamas gauti bet kokį leidimÄ Å¡iuos darbus atlikti, todėl darytina iÅ¡vada, kad ieÅ¡kovas nesilaikė ir 1964 m Civilinio kodekso 122 straipsnyje nurodytų reikalavimų.

27. Apeliaciniu skundu, be kita ko, teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog patalpos pagerinimai nebuvo bÅ«tini ir nebuvo atlikti, privalėjo tinkamai įvertinti teisinį santykį ir pritaikyti tinkamÄ teisės normÄ bei priteisti ieÅ¡kovui kompensacijÄ , nes atsakovams atiteko vertingesnė Å«kinio pastato dalis, į kuriÄ ieÅ¡kovas investavo savo darbÄ ir lėšas, kurios pagrįstos 2020 m. vasario 2 d. ekspertizės aktu. Apeliacinės instancijos teismas atmeta Å¡iuos skundo argumentus kaip nepagrįstus. Akcentuotina, jog kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog tam tikri daikto remonto darbai savaime nereiÅ¡kia, kad daiktas yra pagerintas. Daikto pagerinimu gali bÅ«ti pripažįstami tokie darbai, dėl kurių pagerėja to daikto techninės savybės, konkretus daiktas tampa vertingesnis, naudingesnis. Daikto pagerinimui paprastai nepriskiriamas jo pritaikymas specifiniams nuomininko (panaudos gavėjo) poreikiams, kai tokie daikto pertvarkymai naudingi tik naudojant daiktÄ pagal tam tikrÄ konkrečiÄ paskirtį, o naudojant daiktÄ kitam tikslui – nereikalingi (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-423-916/2016). Å ia kasacinio teismo jurisprudencija dėl daikto pagerinimo sampratos remiamasi ir tuo atveju, kai sprendžiami su bendraturčių tarpusavio kompensacijomis susiję klausimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-916/2021).

28. Kaip minėta, bÅ«tent apeliantas tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek teikdamas paaiÅ¡kinimus įrodinėjo, jog ginčo Å«kiniame pastate savo lėšomis įsirengė garaÅ¾Ä . Apeliantas taip pat nurodė, jog garažas jam yra reikalingas, kadangi jis ten remontuoja automobilius, t. y. visi atlikti rekonstrukcijos darbai buvo pritaikyti vieninteliam tikslui – automobilių remontui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atlikus pastato rekonstrukcijÄ , patalpos buvo pritaikytos ypač specifinei veiklai (automobilio remontui), todėl laikytina, kad atlikti darbai buvo skirti ne pačiam pastatui pagerinti (padidinti jo naudingumÄ ir vertę), bet pritaikyti labai siaurai sričiai, kuria užsiima bÅ«tent apeliantas. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog po rekonstrukcijos darbų ginčo Å«kinis pastatas netapo vertingesnis, todėl kompensacija jam nepriteistina. Dar daugiau, apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsiliepime į apeliacinį skundÄ nurodytais argumentais, kad dalis apelianto nurodomų pagerinimų gali bÅ«ti atskirti nuo turto nepadarius jam jokios žalos ir perkelti į kitÄ patalpų vietÄ patiriant mažavertes sÄ naudas, t. y. apeliantas be neproporcingų sÄ naudų turi galimybę perkelti įrengtas lentynas, apÅ¡vietimo lempas, variklio kėlimo mechanizmÄ . Be to, kaip nurodė atsakovai, ieÅ¡kovui atidalytos patalpos atiteko taip pat su įrengta elektros instaliacija, atidalytos patalpos yra su grindų danga.

29. Apelianto nuomone, jeigu eksperto iÅ¡vadoje yra suformuluotas kategoriÅ¡kas atsakymas į teismo pateiktÄ klausimÄ , tai tokia iÅ¡vada pripažįstama tiesioginiu įrodymu, todėl mano, kad Å¡iuo įrodymu (teismo ekspertizės akto iÅ¡vadomis) teismas neturėjo pagrindo abejoti. Mano, kad teismo eksperto vertinimas labiau atitinka Å¡alių pusiausvyros bei turtinių interesų apsaugos principus. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su Å¡iais skundo argumentais. Visų pirma, svarbu pažymėti, kad eksperto iÅ¡vadai, kaip įrodymų Å¡altiniui, CPK nenustato iÅ¡ankstinės galios, o teismui ji nėra privaloma ir turi bÅ«ti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimÄ kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Antra, byloje nustatyta, jog apeliantas atlikdamas Å«kinio pastato rekonstrukcijÄ nesilaikė įstatymuose nustatytų imperatyvių reikalavimų gauti bendraturčių sutikimÄ atlikti tokius darbus. Trečia, nors rekonstrukcijos darbai faktiÅ¡kai buvo atlikti, tačiau Å¡ių darbų rezultatas buvo pritaikytas labai specifiniams apelianto poreikiams, tai yra Å«kinis pastatas buvo pertvarkytas į garaÅ¾Ä , kas nesudaro pagrindo teigti, jog apelianto pagerinta pastato dalis tapo vertingesnė. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, darytina iÅ¡vada, jog apeliantas, neturėdamas teisinio pagrindo atlikti pastato rekonstrukcijos jį pertvarkant į garaÅ¾Ä , elgėsi neteisėtai, todėl neturi pagrindo reikalauti kompensacijos priteisimo. Tai reiÅ¡kia, jog ekspertizės iÅ¡vadoje užfiksuotos ieÅ¡kovo patirtos iÅ¡laidos pastato rekonstrukcijai ir Å¡ių iÅ¡laidų skaičiavimo metodika teisinės reikÅ¡mės Å¡io ginčo iÅ¡sprendimui neturi, todėl apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo ekspertizės iÅ¡vadoje pateiktais iÅ¡aiÅ¡kinimais, atmestini kaip nepagrįsti.

30. Ä®vertinusi visus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , jog kiti skundo argumentai teisinės reikÅ¡mės teisingam bylos iÅ¡nagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

31. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikÅ¡mingas aplinkybes, visapusiÅ¡kai ir nuodugniai iÅ¡tyrė byloje pateiktus įrodymus, juos tinkamai įvertino, todėl priėmė pagrįstÄ ir teisėtÄ sprendimÄ , kurio keisti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

32. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, Å¡aliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas teismas priteisia iÅ¡ antrosios Å¡alies, nors Å¡i ir bÅ«tų atleista nuo bylinėjimosi iÅ¡laidų mokėjimo į valstybės biudžetÄ .

33. Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ atsakovai prašė priteisti jų patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas ir pateikė Å¡ias iÅ¡laidas patvirtinančius įrodymus, t. y. 2023 m. balandžio 3 d. sÄ skaitÄ Nr. AB0304/2023-2 ir 2023 m. balandžio 11 d. mokėjimo nurodymÄ , iÅ¡ kurio matyti, kad atsakovas D. V. sumokėjo atsakovui 800 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundÄ parengimÄ . Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į byloje pateiktus įrodymus dėl patirtų atstovavimo iÅ¡laidų, atsakovų atstovo atliktus veiksmus, t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundÄ pateikimÄ , taip pat į tai, kad apeliacinis skundas buvo atmestas, konstatuoja, kad atsakovų praÅ¡oma priteisti 800 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų suma advokato pagalbai apmokėti nevirÅ¡ija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl atsakovui D. V. iÅ¡ ieÅ¡kovo priteistina 800 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis).

34. Apeliacinį skundÄ atmetus, ieÅ¡kovo patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos nepriteistinos.

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. vasario 15 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Priteisti atsakovui D. V. iš ieškovo S. K. (S. K.) 800 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos Kristina Domarkienė

Jolanta Gailevičienė

Erinija Kazlauskienė