2024-10-02 Nr. AB-14080-3-61-3-03438-2024-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-533-1047/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03438-2024-9

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2024 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Itina“ atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Itina“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – viešoji įstaiga „Vilniaus miesto parkai“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Itina“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė pripažinti nepagrįstu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Viešosios tvarkos grupės 2024 m. gegužės 29 d. rašte „Dėl reikalavimo pašalinti nustatytus trūkumus ir šaukimo atvykti pas savivaldybės administracijos pareigūną“ (toliau – ir Raštas) nurodytą reikalavimą demontuoti lauko kavinę ir šį nurodymą panaikinti.

Pareiškėjas, be kita ko, skunde paaiškino, kad Raštas, kuriame reikalaujama demontuoti lauko kavinę ir šalia jos esančius įrenginius, yra neteisėtas. Pareiškėjas lauko kavinę ir šalia jos esančius įrenginius pastatė teisėtai pagal suderintą projektą ir planą su Administracija bei viešąja įstaiga „Vilniaus miesto parkai“. Pareiškėjas vykdo veiklą teisėtai, moka mokesčius, lauko kavinė taip pat pastatyta teisėtai, todėl Rašte nurodyti teiginiai, kad kavinė įrengta neturint žemės savininko leidimo ar kad pareiškėjas vykdo veiklą nelegaliai, yra nepagrįsti. Rašte nurodytas reikalavimas dėl pareiškėjo objektų pašalinimo taip pat yra neteisėtas.

II. Regionų administracinis teismas 2024 m. liepos 2 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą ir grąžino pareiškėjui sumokėtą žyminį mokestį.

Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas pateikė Raštą, tačiau nepateikė jo metaduomenų, todėl nebuvo aiški skundžiamo rašto tiksli data.

Teismas nustatė, kad Rašte nurodyta, jog: 1) 2024 m. gegužės 5, 26 ir 28 dienomis patikrinimo metu nustatyta, kad (duomenys neskelbtini), šalia Vingio parko estrados, iš lauko kavinės, priklausančios pareiškėjui, buvo vykdoma prekyba viešoje vietoje, nesilaikant Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) tarybos 2013 m. liepos 10 d. sprendimu Nr. 1-1312 patvirtintų Prekybos viešosiose vietose taisyklių 7 punkto reikalavimų, t. y. neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo. Atsakomybė už tokią veiką numatyta Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 154 straipsnio 1 dalyje; 2) patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad lauko kavinė įrengta valstybinėje žemėje be žemės savininko ar teisėto valdytojo raštiško sutikimo, t. y. nesilaikant Savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 1-326 patvirtintų Tvarkymo ir švaros taisyklių 16.13 papunkčio reikalavimų. Atsakomybė už tokią veiką numatyta ANK 366 straipsnio 1 dalyje; 3) vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, Rašte reikalaujama iki 2024 m. birželio 9 d. demontuoti lauko kavinę ir šalia jos esančius įrenginius pašalinti iš valstybinės žemės ir apie tai pranešti elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini); 4) nepašalinus trūkumų, Rašte kviečiama 2024 m. birželio 11 d. 13 val. atvykti pas Administracijos Viešosios tvarkos grupės vyriausiąjį specialistą A. K. (Vilnius, Konstitucijos pr. 3, 1 aukštas, 104 kabinetas).

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsniu, 33 straipsnio 2 dalimi. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad viešojo administravimo srityje priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas administraciniuose teismuose; skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų.

Teismas vertino, kad Rašte buvo nurodyta, jog neįvykdžius reikalavimo demontuoti lauko kavinę ir šalia jos esančius įrenginius, pareiškėjo vadovas kviečiamas atvykti į Administraciją ir nurodyta tiksli atvykimo data bei laikas; taip pat nurodyta, kad galbūt pareiškėjas padarė ANK 154 straipsnio 1 dalyje ir ANK 366 straipsnio 1 dalyje nurodytus pažeidimus. Teismo įsitikinimu, šiuo atveju yra nebaigta vientisa administracinė procedūra, o teismui skundžiamas tarpinis, prieš priimant galutinį sprendimą Administracijos surašytas dokumentas. Teismas nurodė, kad galutinis sprendimas dar bus priimtas ateityje ir neaišku, koks jis bus.

Buvo atkreiptas pareiškėjo dėmesys, kad, vadovaujantis ABTĮ 3 straipsnio 1 dalimi, administraciniai teismai sprendžia viešojo administravimo srities ginčus; teismų praktikoje yra susiformavęs sisteminis ANK nuostatų aiškinimas, kad ne teismo tvarka administracinio nusižengimo teisenoje pareigūnų priimti nutarimai (ar kiti procesiniai sprendimai) skundžiami bendrosios kompetencijos teismui pagal analogiją taikant ANK 621–622 straipsnių nuostatas, t. y. apylinkės teismui pagal institucijos buvimo vietą. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas teigia, kad Administracijos sprendimas nukelti konteinerinę patalpą yra individualus administracinis aktas, kuris nėra susijęs su ANK, todėl skundas dėl tokio administracinio sprendimo turi būti priimtas ir nagrinėjamas. Pareiškėjo įsitikinimu, tik esant teisėtam Administracijos sprendimui, o po to nenukėlus patalpos, gali kilti ANK nurodytos pasekmės, o ne atvirkščiai.

Pareiškėjas tvirtina, kad Rašte suformuluotas aiškus reikalavimas nukelti objektą, dėl ko ir keliamas ginčas administraciniame teisme, ir tik išsiaiškinus, ar toks sprendimas nepažeidė pareiškėjo teisių, toliau galima ANK procedūra. Nesant galimybės patikrinti Rašto teisėtumą, užkertamas kelias teisingumui, kadangi Savivaldybė gali išvengti sprendimo peržiūrėjimo teisme ir apkaltinti pažeidimais bet kurį asmenį.

Pareiškėjo vertinimu, teismas nepagrįstai Raštą prilygino tarpiniam dokumentui, kadangi yra priimtas sprendimas, kuris įformintas Rašte ir kurio teisėtumo peržiūrėjimo siekia pareiškėjas. Pareiškėjas nurodo, kad teisingumą vykdo teismai ir teismas negali užkirsti kelio pareiškėjui patikrinti Rašto teisėtumą, tik Raštui įsigaliojus (t. y. nenukėlus lauko kavinės) gali būti pradėta teisena pagal ANK. Priešingu atveju, bus pažeistas principas, kad teisingumą vykdo tik teismai, o pareiškėjui užkirstas kelias išsiaiškinti, ar Savivaldybė veikia teisėtai.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka, pagrįstumas ir teisėtumas.

Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas atskirajame skunde prašo bylą nagrinėti žodine tvarka, kviečiant pareiškėjo direktorių.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas atskirąjį skundą paprastai nagrinėja rašytinio proceso tvarka. Remiantis ABTĮ 151 straipsniu, atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skyriuje nustatytas išimtis. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Įvertinus pareiškėjo prašymo dėl žodinio proceso argumentus bei atsižvelgus į aptartą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nenurodė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių būtų būtina bylą dėl atskirojo skundo nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad pareiškėjo pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstytos raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Rašto turinį, nurodė, kad Raštas yra Administracijos tarpinis dokumentas, juo pareiškėjas informuojamas apie galbūt padarytus ANK nustatytus pažeidimus, kviečiamas atvykti pas konkretų Administracijos pareigūną, Raštu nėra priimtas galutinis administracinės procedūros sprendimas. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundas nenagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka.

Pareiškėjas atskirajame skunde su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, iš esmės teigdamas, kad teismas netinkamai įvertino skundžiamo Rašto pobūdį, kadangi jame aiškiai suformuluotas nurodymas pareiškėjui demontuoti lauko kavinę (t. y. nukelti konteinerinę patalpą – stotelę „Bikewash“). Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Rašte įformintas konkretus sprendimas ir tik patikrinus jo teisėtumą, gali būti pradėta administracinio nusižengimo teisena pagal ANK.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ nuostatos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-466/2012; kt.).

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą. Jei teismas, prieš priimdamas skundą nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą. Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ATBĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-881-492/2016; kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra išaiškinęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015); skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015). Taip pat ABTĮ nustatyta tvarka nenagrinėjami reikalavimai dėl informacinio pobūdžio dokumentų, kurie nesukelia asmenims jokių teisinių pasekmių, panaikinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-93-575/2024; kt.).

Skundžiamo akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti vien tam tikri formalūs kriterijai – jo pavadinimas, nurodyta apskundimo tvarka ir pan., o išvada, ar dėl akto gali būti paduotas skundas administraciniuose teismuose, turi būti daroma atsižvelgiant į tokio sprendimo turinį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-492/2020).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia apskųsti (prašo panaikinti) Raštą, kuriuo pareiškėjas informuojamas apie 2024 m. gegužės mėn. 5, 26 ir 28 dienomis (duomenys neskelbtini), šalia Vingio parko estrados, atlikto patikrinimo rezultatus, galbūt padarytus ANK 154 straipsnio 1 dalyje ir 366 straipsnio 1 dalyje nustatytus pažeidimus, įrengiant lauko kavinę ir vykdant prekybą. Rašte taip pat suformuluotas reikalavimas iki 2024 m. birželio 9 d. demontuoti lauko kavinę ir šalia jos esančius įrenginius pašalinti iš valstybinės žemės ir apie tai informuoti konkretų Administracijos tarnautoją, o nepašalinus nustatytų trūkumų pareiškėjas kviečiamas atvykti pas Administracijos Viešosios tvarkos grupės vyriausiąjį specialistą (nurodytas laikas, data, adresas).

Įvertinusi pareiškėjo ketinamo apskųsti Rašto turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jis yra akivaizdžiai informacinio pobūdžio, juo pareiškėjas, kaip lauko kavinės (konteinerinės patalpos) Vilniaus mieste valdytojas, informuojamas apie galbūt padarytus administracinius nusižengimus, pateikiamas kvietimas atvykti pas Administracijos tarnautoją. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio pobūdžio Raštas yra tarpinis dokumentas, pats savarankiškai nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių, juo informuojama apie galimą administracinio nusižengimo tyrimo teiseną ANK prasme, todėl pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai konstatavo, kad Raštas yra informacinio pobūdžio tarpinis dokumentas ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Pasisakydama dėl pareiškėjo tvirtinimo, kad Rašte pareiškėjui suformuluotas privalomo pobūdžio nurodymas nukelti konteinerinę patalpą ir įrenginius, esančius valstybinėje žemėje, ir kad tokio Administracijos sprendimo teisėtumas turi būti tikrinamas administraciniame teisme, teisėjų kolegija pažymi, jog išdėstyta pareiškėjo pozicija yra deklaratyvi. Administracija informavo pareiškėją apie pareigą demontuoti lauko kavinę ir pašalinti kitus įrenginius iš valstybinės žemės, tačiau nenusprendė dėl pareiškėjui taikytinos teisinės atsakomybės. Iš aptariamo Rašto turinio taip pat nėra pagrindo konstatuoti, jog tarp pareiškėjo ir Administracijos yra kilęs ginčas viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 str. 1 d.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, vien pareiškėjo argumentai, kad tik patikrinus Rašto teisėtumą, gali būti pradedama administracinio nusižengimo teisena, nepagrįsti, nes Raštas informacinio pobūdžio tarpinis dokumentas. Pažymėtina, kad pareiškėjas, jeigu jis bus traukiamas administracinėn atsakomybėn, administracinio nusižengimo teisenos metu turi teisę naudotis visomis jam suteiktomis teisėmis, įtvirtintomis ANK 577 straipsnyje, be kita ko, administracinio nusižengimo tyrimą atliekančiam pareigūnui teikti paaiškinimus ir įrodymus dėl pareiškėjo veiklos, valdant lauko kavinę (konteinerinę patalpą) ir vykdant pardavimo veiklą, teisėtumo.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Itina“ atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis