2017-01-03 Nr. AB-259-3-65-3-00198-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1222-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00198-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.1.3; 15.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. U. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Zarasų skyriui, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. U. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama:

1) panaikinti 2013 m. rugsėjo 6 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Zarasų skyriaus vedėjo įsakymo Nr. 42VĮ-(14.42.2.)-1029 „Dėl Zarasų rajono Degučių seniūnijos Degučių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ dalį dėl pareiškėjai suformuoto ir patvirtinto 0,18 ha ploto kitos paskirties, gyvenamosios teritorijos, vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos žemės sklypo, projekto plane pažymėto Nr. 0003/279 (toliau – ir Sklypas Nr. 279) bei šio įsakymo pagrindu patvirtintą Zarasų rajono Degučių seniūnijos Degučių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto dalį dėl R. U. suformuoto Sklypo Nr. 0003/279;

2) panaikinti 2013 m. spalio 24 d. NŽT Zarasų skyriaus raštą Nr. 42SD-(14.42.104.)-2613;

3) panaikinti 2014 m. kovo 3 d. NŽT direktoriaus sprendimą Nr. 1T-(7.5)-9;

4) įpareigoti NŽT per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos patikslinti Zarasų rajono Degučių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą ir teisės aktų nustatyta tvarka spręsti pareiškėjos namų valdos projektavimo klausimą.

Pareiškėja nurodė, kad kreipėsi į NŽT Zarasų skyrių, prašydama teisės aktų nustatyta tvarka spręsti namų valdos projektavimo klausimą ir iš naujo rengti Zarasų rajono Degučių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą. NŽT Zarasų skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu patvirtinto Zarasų rajono Degučių seniūnijos Degučių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto pagrindu pareiškėjai suformuotas ir patvirtintas Sklypas Nr. 279, kuris, pasak pareiškėjos, neatitinka įstatymuose numatytų reikalavimų, nes yra netaisyklingos formos, nuo pagrindinių pastatų iki pirties suformuota žemės sklypo dalis labiau primena kelią. Kadangi minėtos sklypo dalies nebus įmanoma naudoti pagal paskirtį, pareiškėja kreipėsi į NŽT, prašydama panaikinti 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymą ir įpareigoti NŽT Zarasų skyrių iš naujo parengti namų valdos projektą, tačiau 2014 m. kovo 3 d. sprendimu NŽT pareiškėjos skundą atmetė ir panaikino pretendentų, kuriems Degučių seniūnijos Degučių kadastro vietovėje žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuoti žemės, miško ir vandens telkinių sklypai, sąrašo, patvirtinto 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu, 27 p., kuriame nurodyta, kad minėtame žemės reformos projekte pareiškėjai suformuotas ir patvirtintas Sklypas Nr. 279. Be to, NŽT šį sklypą priskyrė laisvos žemės fondo žemei. 2014 m. kovo 3 d. sprendimas motyvuotas tuo, kad pareiškėjai priklausantys statiniai yra fiziškai nenaudojami ir sunykę, todėl žemės sklypas, reikalingas šiems statiniams eksploatuoti, negali būti formuojamas ir parduodamas.

Nesutikdama su šiuo argumentu pareiškėja paaiškino, kad ginčo gyvenamojo namo, pastato-tvarto ir pastato-pirties, esančių (duomenys neskelbtini) kaime Zarasų rajone savininke tapo 2005 m. gegužės 5 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu. Aplink šiuos statinius buvo naudojamas iki 1 ha žemės sklypas. Pareiškėja pažymėjo, kad jai buvo suformuoti du žemės sklypai – Nr. K-5 ir K-4, o trečiasis sklypas, jungiantis du aukščiau pažymėtus žemės sklypus nebuvo pažymėtas, nes pateko į miškų ūkio paskirties žemę. Nesutikdama su tokiu sklypų suformavimu, pareiškėja kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, vėliau į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Pabrėžė, jog įsiteisėjusiais teismų sprendimais jos skųsti aktai buvo panaikinti, be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-1478/2012 įpareigojo NŽT per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos patikslinti Zarasų rajono Degučių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą bei teisės aktų nustatyta tvarka suprojektuoti pareiškėjai namų valdos žemės sklypą, tačiau teismo įpareigojimas nebuvo vykdomas. Pareiškėjos teigimu, jos vardu yra registruoti trys statiniai – gyvenamasis namas, tvartas ir pirtis. Nagrinėjant minėtą administracinę bylą, šių statinių būklės klausimas nebuvo keliamas, be to, statinių būklė, dėl kurios yra atsisakoma suformuoti žemės sklypą aplink minėtus statinius, tiek administracinės bylos metu, tiek dabar yra nepakitusi ir NŽT Zarasų skyriaus pareigūnams buvo žinoma. Pasak pareiškėjos, ji neturi galimybės pradėti tinkamai eksploatuoti statinių, kol nėra suformuotas žemės sklypas. Be to, pareiškėjos nuomone, priimant ginčijamus sprendimus buvo pažeisti teisės aktai reglamentuojantys asmenų aptarnavimą viešojo administravimo institucijose, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnis, nes 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymas ir šio įsakymo pagrindu patvirtintas Zarasų rajono Degučių seniūnijos Degučių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, 2013 m. spalio 24 d. NŽT Zarasų skyriaus raštas Nr. 42SD-(14.42.104.)-2613 buvo priimti tik praėjus daugiau nei metams nuo administracinės bylos pabaigos. Be to, šiuose raštuose jai buvo nurodyta klaidinga apskundimo tvarka, aktai gauti pavėluotai.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad valstybinės žemės sklypų, reikalingų įsigytiems ar įsigyjamiems statiniams eksploatuoti, pardavimą be aukciono reglamentuoja Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatos bei Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 2.2–2.4 punktuose nustatyta, kad asmenys pagal šias taisykles gali įsigyti nuosavybėn valstybinės žemės sklypus, kurie užstatyti statiniais ar įrenginiais ir naudojami šiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, taip pat statiniais ar įrenginiais neužstatyti (nauji) valstybinės kitos paskirties žemės sklypai, kai tokių valstybinės žemės sklypų pardavimas ar nuoma be aukciono numatyti Lietuvos Respublikos įstatymuose.

Pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 9 straipsnio 2 dalį bei Taisyklių 4 punkto nuostatas, kaimo gyvenamosiose vietovėse asmenims prie nuosavybės teise priklausančių pastatų ir statinių parduodami ne didesni kaip 2 ha namų valdos žemės sklypai. Jeigu namų valdos naudojamo žemės sklypo plotas ir ribos nustatyti pagal įstatymus ir nėra parengtų nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylų, parduodama namų valdos žemė, kurią užima statiniai, sodas, kiti sodybos želdiniai, kiemas ir sodyboje nuolat daržui naudojamas žemės sklypas.

Parduodamas žemės sklypas paprastai turi būti sodybos teritorijoje, atitikti namų valdos eksploatavimo reikalavimus, jo ribos turi būti nustatytos teritorijų planavimo dokumente ar žemės valdos projekte. Atsakovas nurodė, kad NŽT Zarasų skyrius 2014 m. vasario 28 d., atlikęs žemės naudojimo valstybinę kontrolę, nustatė, kad pareiškėjos statiniai faktiškai nenaudojami, visiškai sunykę, pastato-tvarto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vietovėje nėra, t. y. negalima nustatyti jo dislokacijos vietos. Žemės sklypas nenaudojamas kaip namų valdos žemės sklypas, sklypo plotą sudaro krūmai, piktžolės ir medžiais apaugęs žemės plotas.

Gyvenamojo namo pastatą sudaro tik rąstinių sienų fragmentai, gyvenamasis namas nenaudojamas pagal pastato paskirtį. Pirties pastatą sudaro tik pamatai, neturintys aiškios ūkinės veiklos požymių. Ūkinis pastatas sklype neidentifikuotas. Visi žemės sklype esantys statiniai nenaudojami ir nunykę, sklype nevykdoma jokia ūkinė veikla. Atsižvelgiant į VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenis bei žemės naudojimo patikrinimo išvadas, pareiškėjai (duomenys neskelbtini) kaime, Degučių seniūnijoje, Zarasų rajone, priklausantys statiniai, o tiksliau – šių statinių liekanos, neatitinka Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal naudojimo paskirtį“ nustatytų gyvenamosios paskirties, pagalbinio ūkio paskirties, pirties statinio (pastato) reikalavimų, todėl jos pagal savo savybes nesusiję su sodybos egzistavimu ir gyvenamosios paskirties teritorijos tvarkymu.

Pagal VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenis, pareiškėjai (duomenys neskelbtini) kaime, Degučių seniūnijoje, Zarasų rajone, nuosavybės teise priklauso 1938 m. statytas gyvenamasis namas, kurio baigtumas 55 proc., nusidėvėjimas – 70 proc., 1970 m. statytas tvartas, kurio baigtumas 2 proc., nusidėvėjimas – 70 proc., bei 1980 m. statyta pirtis, kurios baigtumas 2 proc., nusidėvėjimas – 50 proc. Duomenų, kad pareiškėjai priklausantys faktiškai neišlikę statiniai (nunykę pamatai), ar šalia jų esantis kiemas, daržas būtų naudojami, byloje nėra.

Pareiškėja ne tik, kad nesinaudoja faktiškai neišlikusiais statiniais (nunykusiais pamatais), bet ir nesilanko ten, neįveisia želdinių, daržo, neprižiūri teritorijos ir pan.

NŽT pabrėžė, kad faktiškai neišlikę (sunykę) statiniai, tvarto ar pirties nunykę pamatai, negali būti naudojami pagal paskirtį, neatlieka jokių funkcijų ir neturi jokios įtakos sunykusio gyvenamojo namo liekanoms. Vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2004, nurodė, kad vien nunykusio pastato pamatų egzistavimo faktas nėra pakankama aplinkybė išvadai, kad namų valdos statinys yra išlikęs, todėl, atsakovo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nesinaudoja neišlikusiais statiniais, o namų valda neegzistuoja, be to, pareiškėja niekada neturėjo gyvenamojo namo (ji paveldėjo tik nunykusio namo sienų fragmentus ir pirties nunykusių pamatų liekanas), nenaudojo savo reikmėms ginčo žemės sklypo, todėl jis jai negali būti parduotas. Paaiškino, kad žemės sklypo pardavimas be aukciono siejamas su konkrečios paskirties statinio naudojimu vykdant tam tikrą veiklą ir eksploatuojant jį pagal esamą (tiesioginę) paskirtį. Taigi, svarbus yra ne tik statinio buvimo faktas žemės sklype, bet ir jo naudojimas konkrečiai veiklai, t. y. ar žemės sklype vykdoma veikla, susijusi su esančio statinio naudojimu. Valstybinės žemės sklypas, jeigu jame nėra aiškios paskirties ar apibrėžto naudojimo statinių, negali būti parduodamas lengvatinėmis sąlygomis, t. y. be aukciono. Nunykus statiniui, buvusio statinio savybės tampa nebepanaudojamos jo naudotojo reikmėms tenkinti, t. y. statinys nenaudojamas pagal jo paskirtį, tai reiškia, jog ir žemės sklypas nebenaudojamas statiniui eksploatuoti, todėl valstybinės žemės plotas, kuriame yra nunykusio statinio pamatai (gyvenamas namas, ūkio pastatas, kiti statiniai), negali būti parduota asmenims be aukciono pagal Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktą bei Taisyklių 2.4 punktą.

Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Aukščiausiasis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2004 taip pat pažymėjo, kad, ar asmeniui išliko teisė naudotis namų valda po statinių sunykimo, turi būti vertinama pagal tai, kaip elgėsi pastatų savininkas po to, kai neliko statinių sklype, ar jis elgėsi kaip namų valdos žemės sklypo naudotojas ar mokėjo mokesčius už žemę, ar naudojo žemės sklypą statinių išdėstymui, daržui, kiemui ar atvirkščiai, faktiškai atsisakė nuo šio sklypo naudojimo. Pareiškėja nepateikė duomenų apie tai, kad naudojosi namų valda, mokėjo mokesčius, ar naudojosi daržu bei kiemu, todėl pareiškėjai, realiai nesinaudojant nunykusiais statiniais (pamatais), namų valdos sklypas nėra būtinas. Pagal Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 2.1, 4, 6 punktus reikia nustatyti atitinkamą faktą, suteikiantį teisę įgyti nuosavybėn namų valdai naudojamą žemės sklypą.

Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad ji neturėjo galimybės statinių pradėti tinkamai eksploatuoti, kol nėra suformuotas žemės sklypas, nes teisės aktai nedraudžia, o tam tikrais atvejais net įpareigoja turto savininką rūpintis savo turtu ir tinkamai turtą prižiūrėti. Įgijusi pastatus nuo 2005 m. pareiškėja realiai galėjo atlikti gyvenamojo namo ir kitų statinių remonto darbus, kol šie statiniai dar galimai buvo pritaikyti gyvenimui (poilsiui), taip pat tvarkyti žemės plotą prie statinių, kas leistų projekto autoriui tiksliai nustatyti namų valdos žemės sklypo ribas, plotą bei formuoti žemės sklypą, vadovaujantis Taisyklių 4 punkto nuostatomis. Pareiškėja pasielgė aplaidžiai ir nesirūpino savo turtu, t. y. žemės sklypu nesinaudojo bei leido pastatams (statiniams) visiškai nugriūti ir sunykti.

Atsakovas NŽT Zarasų skyrius atsiliepime (b. l. 169–171) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad palaiko NŽT poziciją bei atkreipė dėmesį, jog 2014 m. kovo 3 d. sprendimu panaikinta 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymo dalis dėl pareiškėjai suformuoto žemės sklypo, todėl pareiškėjos reikalavimai panaikinti jau panaikintą akto dalį yra nepagrįsti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies: panaikino 2013 m. rugsėjo 6 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Zarasų skyriaus vedėjo įsakymo Nr. 42VĮ-(14.42.2.)-1029 „Dėl Zarasų rajono Degučių seniūnijos Degučių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ dalį dėl pareiškėjai suformuoto ir patvirtinto 0,18 ha ploto žemės sklypo, projekto plane pažymėto Nr. 0003/279 bei šio įsakymo pagrindu patvirtintą Zarasų rajono Degučių seniūnijos Degučių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto dalį dėl R. U. suformuoto sklypo Nr. 0003/279; panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5)-9; įpareigojo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos patikslinti Zarasų rajono Degučių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą ir teisės aktų nustatyta tvarka spręsti pareiškėjos namų valdos projektavimo klausimą, t. y. suprojektuoti pareiškėjai taisyklingos formos vientisą namų valdos žemės sklypą. Bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Zarasų skyriaus raštą Nr. 42SD-(14.42.104.)-2613 teismas nutraukė.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, NŽT 2014 m. kovo 3 d. sprendimu pažeidė teismo sprendimų privalomumo reikalavimą ir teisėtų lūkesčių principus. Kaip minėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-1478/2012 įpareigojo NŽT per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos patikslinti Zarasų rajono Degučių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą bei teisės aktų nustatyta tvarka suprojektuoti pareiškėjai namų valdos žemės sklypą. Nors NŽT teigė, kad minėtą reikalavimą ji įvykdė priimdama 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymą, toks įgyvendinimas gali būti pripažįstamas tik formaliu, kadangi 2014 m. kovo 3 d. sprendimu NŽT minėto įsakymo dalį, susijusią su pareiškėja, panaikino, taigi darytina išvada, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi NŽT duotas įpareigojimas patikslinti Zarasų rajono Degučių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą bei teisės aktų nustatyta tvarka suprojektuoti pareiškėjai namų valdos žemės sklypą liko neįgyvendintas.

Teismas taip pat pažymėjo, kad visa nuo 2006 m. besitęsianti situacija dėl namų valdos pareiškėjai suformavimo ir 2012 m. kovo 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis sukėlė pareiškėjai teisėtą lūkestį, kad namų valdos žemės sklypas ginčo teritorijoje jai bus suformuotas.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai priklausančių statinių būklė NŽT turėjo būti žinoma nuo pat pareiškėjos kreipimosi dėl namų valdos žemės sklypo formavimo, kadangi jų baigtumo procentas bei būklė nurodyti Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose. Be to, galima daryti išvadą, kad statinių būklė NŽT ne tik turėjo būti, bet ir buvo žinoma, kadangi ginčo teritorijos ir joje esančių statinių nuotraukos buvo pateiktos ir ankstesnėje Panevėžio apygardos administracinio teismo pagal pareiškėjos skundą nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-43-552/2011 (teisminio proceso Nr. 3-65-3-00038-2010-1). Pažymėtina, kad iki 2014 m. kovo 3 d. sprendimo priėmimo tarp pareiškėjos ir NŽT buvo kilę ginčai tik dėl namų valdos žemės sklypo ploto, formos, tačiau nei NŽT, nei NŽT Zarasų skyrius niekada nekėlė klausimo dėl namų valdos žemės sklypo formavimo negalimumo.

Teismas darė išvadą, kad NŽT 2014 m. kovo 3 d. sprendimu jame nurodytu pagrindu neturėjo teisės panaikinti pretendentų, kuriems Degučių seniūnijos Degučių kadastro vietovėje žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuoti žemės, miško ir vandens telkinių sklypai, sąrašo, patvirtinto 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu, 27 punkto bei minėtame projekte pareiškėjai suformuoto ir patvirtinto sklypo Nr. 279 priskirti laisvos žemės fondo žemei, tačiau, teismo vertinimu, šiuo atveju NŽT turėjo panaikinti 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymo dalį dėl pareiškėjai suformuoto ir patvirtinto Sklypo Nr. 279.

Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos (toliau – ir Metodika) 46 punkte (redakcija galiojusi 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymo priėmimo metu) nustatyta, kad žemės sklypai turi būti projektuojami taisyklingų, racionalių ribų, su privažiuojamaisiais keliais. Be to, žemės sklypų ribos ir dydžiai taip pat nustatomi atsižvelgiant į vietovės kraštovaizdžio ypatumus, žemės dirbimo sąlygas, kultūros paveldą ir turi sudaryti palankias sąlygas žemės sklypo naudojimui pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai suformuotas sklypas Nr. 279, teismo vertinimu, neatitinka minėtų Metodikos reikalavimų. Kaip matyti iš Zarasų rajono Degučių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto plano ištraukos, nors NŽT šiuo atveju suformavo vieną bendrą žemės sklypą pagrindiniam statiniui ir jo priklausiniams, tačiau tai nereiškia, kad Sklypas Nr. 279 atitinka kitus teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjai suformuotas sklypas yra netaisyklingos formos – tai iš esmės du žemės sklypai sujungti siauru (apie 3 m) žemės ruožu. Sutiktina su pareiškėjos teiginiu, kad dalies žemės sklypo iš esmės nebus galima panaudoti pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, todėl yra pagrindas panaikinti tiek 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymo dalį dėl pareiškėjai suformuoto žemės sklypo bei šio įsakymo pagrindu patvirtinto Zarasų rajono Degučių seniūnijos Degučių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto dalį dėl pareiškėjai R. U. suformuoto sklypo Nr. 279, tiek ir 2014 m. kovo 3 d. sprendimą bei įpareigoti NŽT per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos patikslinti Zarasų rajono Degučių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą iš teisės aktų nustatyta tvarka, spręsti pareiškėjos namų valdos projektavimo klausimą, t. y. suprojektuoti pareiškėjai taisyklingos formos vientisą namų valdos žemės sklypą.

Teismas atkreipė dėmesį, kad aktais, dėl kurių galima pateikti skundą (prašymą) administraciniam teismui, administracinių teismų praktikoje nepripažįstami informacinio pobūdžio dokumentai. Pareiškėjos skundžiamas 2013 m. spalio 24 d. NŽT Zarasų skyriaus raštas yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, kuriuo pareiškėja buvo informuota apie jai suformuotą sklypą Nr. 257. Paminėtas raštas pareiškėjai jokių teisių ar pareigų nesukelia, todėl negali būti savarankišku skundo administraciniam teismui objektu, taigi bylos dalis dėl reikalavimo jį panaikinti nutraukiama ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

III. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Zarasų skyriaus, su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimas priimtas nesivadovaujant Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies, Metodikos 50 punkto ir Taisyklių 2.1 ir 2.1.3 punktų nuostatomis. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė ir nenagrinėjo aplinkybių, kad pareiškėjos skundas buvo pateiktas teismui, nesilaikant ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino skundui pateikti. Teismas priėmė sprendimą nedalyvaujant ir nepranešant apie bylos nagrinėjimą R. P., kuris yra tiesiogiai suinteresuotas šios bylos baigtimi, nes jo pretenduojamoje grąžinti natūra turėto miško sklypo žemėvaldos ribose, NŽT teismo sprendimu įpareigota suformuoti namų valdos žemės sklypą pareiškėjai. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punktu, tai sudaro pagrindą laikyti 2015 m. liepos 7 d. priimtą teismo sprendimą neteisėtu ir nepagrįstu. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjai suformuotą dalies žemės sklypo plotą nebus galima panaudoti pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį. Pažymi, kad vientisas žemės sklypas buvo suformuotas vykdant 2012 m. kovo 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą. Sklypas buvo suformuotas pareiškėjos statinių eksploatacijai, t. y. suteikiant galimybę prieiti, privažiuoti, remontuoti statinius. Sprendimas dėl tokios sklypo konfigūracijos (formos) buvo priimtas atsižvelgiant į pretendentės S. P. turto paveldėtojo ir teisių perėmėjo R. P. pateiktą prašymą grąžinti turėto miško žemėvaldos sklypą natūra, t. y. turėtoje vietoje. Pareiškėjos prašymas įtraukti į formuojamą namų valdos žemės sklypo plotą miškų ūkio paskirties žemę, pažeistų R. P. teisę į turėto miško nuosavybės atkūrimą bei namų valdos sklypo formavimo ir naudmenų pardavimo nuostatas pagal Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalį.

Pareiškėja R. U. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kurie buvo suformuluoti pareiškėjos skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentas, jog pareiškėja į teismą kreipėsi nesilaikydama ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino skundui pateikti, yra nepagrįstas. Paaiškina, kad skundas Vilniaus apygardos administraciniam teismui buvo išsiųstas 2014 m. kovo 31 d. , t. y. nepraleidus ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino, o 2014 m. balandžio 30 d. teikiant skundą Panevėžio apygardos administraciniam teismui, kartu buvo pateiktas prašymas atnaujinti terminą. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. nutartimi administracinė byla Nr. I-1109-279/2014 buvo perduota nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą 2015 m. liepos 7 d. sprendimą, pagrįstai nenagrinėjo ir nepasisakė dėl skundo pateikimo termino. Atsakovo argumentą dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių gynimo vertina kaip piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir nesąžiningą elgesį. Pažymi, kad iki šiol atsakovas nei atsiliepimuose, nei teismo posėdžių metu nepasisakė dėl R. P. įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, tokio prašymo teismui neteikė. Todėl teismas pagrįstai į bylą neįtraukė ir sprendime nepasisakė dėl R. P. teisių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normomis (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Byloje ginčas kilo dėl atsakovo NŽT Zarasų skyriaus sprendimo, kuriuo pareiškėjai prie pastatų formuojamas namų valdos žemės sklypas, 2014 m. kovo 3 d. NŽT direktoriaus sprendimo Nr. 1T-(7.5)-9, kuriuo spręstas pareiškėjos skundas, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat atsakovo NŽT pareigos patikslinti Zarasų rajono Degučių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą ir teisės aktų nustatyta tvarka spręsti pareiškėjos namų valdos projektavimo klausimą.

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjos skundą iš dalies, iš esmės nusprendė, jog NŽT 2014 m. kovo 3 d. sprendimu pažeidė teismų sprendimų privalomumo ir teisėtų lūkesčių principus. Teismas konstatavo, jog priėmus šį sprendimą vis dar lieka neįvykdyta 2012 m. kovo 15 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1478/2012, tuo tarpu atsakovo argumentai dėl pastatų būklės atsakovui turėjo būti žinomi nuo pat pareiškėjos kreipimosi į NŽT dienos, įrodymai apie tai buvo pateikti pirmiau minėtoje administracinėje byloje (Nr. I-43-552/2011). Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjai suformuotas žemės sklypas Nr. 279 neatitinka Metodikos reikalavimų, taikomų formuojant racionalią žemėvaldą.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso ir materialiosios teisės normas, todėl priėmė neteisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija tokiam apelianto vertinimui nepritaria.

Visų pirma pažymėtina, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių, ginčas kyla dėl jų teisinio vertinimo, todėl teisėjų kolegija dėl faktinių aplinkybių atskirai nepasisako.

Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog priimdama 2014 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5)-9 (t. I, b.l. 25-33), kuriuo atsakovas konstatavo, jog valstybinės žemės plotas, kuriame yra sunykusio statinio pamatai, negali būti parduota asmenims be aukciono, ir panaikino 2013 m. rugsėjo 6 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio Zarasų skyriaus vedėjo įsakymo Nr. 42VĮ-(14.42.2.)-1029 dalį, o žemės sklypą Nr. 279 priskyrė laisvos žemės fondo žemei, NŽT pažeidė teismų sprendimų privalomumo ir teisėtų lūkesčių principus.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį į faktinę aplinkybę, kad LVAT 2012 m. kovo 15 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A492-1478/2012) įpareigojo NŽT per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos patikslinti Zarasų rajono Degučių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą bei teisės aktų nustatyta tvarka suprojektuoti pareiškėjai namų valdos žemės sklypą. Iš šios nutarties motyvų matyti, jog įvertinusi byloje taikytiną teisinį reguliavimą LVAT teisėjų kolegija konstavo, kad atsakovas turi pareigą pareiškėjai suformuoti vieną racionalios žemėvaldos principus atitinkantį žemės sklypą prie jai nuosavybės teise priklausančių statinių. NŽT priėmus priėmus 2014 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5)-9 ir nusprendus, kad toks sklypas pareiškėjai nebus formuojamas, o pati žemė priskirta laisvai valstybinei žemei, akivaizdu, jog atsakovas iki šios dienos nėra įvykdęs LVAT 2012 m. kovo 15 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A492-1478/2012.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad teismo sprendimo juridinė galia prilygsta įstatymui, todėl teismo sprendimų niekas negali nevykdyti (1994 m. birželio 30 d. nutarimas), jų vykdymas garantuojamas valstybės jėga, todėl jie privalomi visoms valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, visiems fiziniams ir juridiniams asmenims (1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 6 straipsnis įtvirtina teisę į teisingą teismą. Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra pabrėžęs, kad teismo sprendimo vykdymas yra sudėtinė teisės į teisingą teismą dalis, todėl nepagrįstas delsimas vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą laikytinas EŽTK pažeidimu. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog EŽTT 2016 m. kovo 1 d. sprendime byloje Arbačiauskienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 2971/08), kurios faktinės aplinkybės iš dalies yra panašios į šios nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, konstatavo, jog nesiimdama tinkamų veiksmų, kuriais būtų įvykdytas galutinis teismo sprendimas, kuriuo valstybės institucija buvo įpareigota suformuoti žemės sklypą pareiškėjai, Lietuvos Respublika pažeidė EŽTK 6 ir 13 straipsnius, taip pat priteisė pareiškėjai toje byloje neturtinės žalos atlyginimą.

Nors atsakovas apeliaciniame skunde teikia argumentus apie tai, kad pareiškėjos nuosavybės teise valdomi pastatai faktiškai nenaudojami, fiziškai pažeisti, o teismai dabartinės statinių būklės netyrė, šie argumentai, atsižvelgiant į teismo sprendimo privalomumo principą, atmestini kaip teisiškai nereikšmingi.

Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog įrodymai apie pastatų būklę buvo pateikti administracinėje byloje Nr. I-43-552/2011, teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog LVAT 2012 m. kovo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-1478/2012 yra konstatuotos faktinės aplinkybės, jog pastatai buvo, atitinkamai 1938 m. (gyvenamasis namas), 1970 m. (pagalbinio ūkio pastatas) ir 1980 m. (pirtis) statybos, kad jie buvo fiziškai pažeisti. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į faktinę aplinkybę apie nenuoseklią atsakovo poziciją, t. y. į tai, kad nei NŽT, nei NŽT Zarasų skyrius iki 2014 m. kovo 3 d. NŽT sprendimo Nr. 1T-(7.5)-9 priėmimo momento žemės sklypo pareiškėjai formavimo procese, kuris trunka daugiau nei 10 metų, šiuo aspektu pareiškėjos teisės įgyti nuosavybės teise žemės sklypą prie statinių apskritai nekvestionavo, tokių argumentų nekėlė.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių darytina išvada, jog NŽT 2014 m. kovo 3 d. sprendimas Nr. 1T-(7.5)-9 yra neteisėtas iš esmė (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas), juo atsakovas faktiškai atsisakė vykdyti LVAT 2012 m. kovo 15 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A492-1478/2012.

Kiek tai susiję su 2013 m. rugsėjo 6 d. NŽT Zarasų skyriaus vedėjo įsakymo Nr. 42VĮ-(14.42.2.)-1029 dalies dėl žemės sklypo Nr. 279 formavimo teisėtumu ir pagrįstumu bei šio žemės sklypo atitikties teisės aktų reikalavimams, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės nepateikė naujų argumentų, kurie nebuvo teikti pirmosios instancijos teismui ir kurie pagrįstų, jog suformuotas žemės sklypas atitinka racionalios žemėvaldos principus. Žemės reformos įstatymo 19 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad žemės reformos žemėtvarkos projektuose numatomi grąžinti, perduoti arba suteikti nuosavybėn neatlygintinai, parduoti ar kitaip įsigyti naudojimuisi žemės sklypai turi būti racionalių ribų, kurios derinamos prie vietovės situacijos kontūrų ir turi sudaryti palankias sąlygas žemės sklypo naudojimui pagal paskirtį, Metodikos 43 punkte numatyta, jog žemės sklypai turi būti projektuojami taisyklingų, racionalių ribų, su privažiuojamaisiais keliais

Šiuo aspektu teisėjų kolegija, įvertinusi LVAT 2012 m. kovo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-1478/2012 išdėstytus motyvus ir šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes (t. I, b.l. 7-22), pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog suprojektuotas žemės sklypas Nr. 279 yra netaisyklingos formos, jis savo esme yra du sklypai, sujungti siauru (3 metrų) žemės ruožu, kurio dalies nebus galima panaudoti pagal pagrindinę tikslinę žemės paskirtį. Taigi suformuotas sklypas Nr. 279 neatitinka Žemės reformos įstatymo ir Metodikos reikalavimų.

Įvertinusi pirmiau nurodytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo padarytų materialiosios teisės pažeidimų atmestini kaip nepagrįsti.

Kiek tai susiję su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais dėl proceso teisės pažeidimų teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog kreipdamasi į pirmosios instancijos teismą su skundu pareiškėja pateikė prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Panevėžio apygardos administracinis teismas šį prašymą tenkino 2014 m. birželio 12 d. nutartimi (t. I, b.l. 42-43).

ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka, administraciniam teismui gali skųsti ginčo šalis, nesutinkanti su išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimu. Tokiu atveju į administracinį teismą galima kreiptis per dvidešimt dienų nuo sprendimo gavimo dienos. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad NŽT 2014 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5)-9 pareiškėja gavo 2014 m. kovo 10 d. (t. I, b.l. 34-35), o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartyje yra konstatuota faktinė aplinkybė, jog pareiškėjos atstovė skundą paštu teismui išsiuntė 2014 m. kovo 31 d. (t. I, b.l. 10-11). Atsižvelgus į tai, kad 2014 m. kovo 30 d., kuomet pasibaigė pirmiau nurodytas 20 dienų apskundimo terminas, buvo nedarbo diena, darytina išvada, jog ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas terminas praleistas nebuvo. Iš bylos medžiagos (t. I, b.l. 12-13) taip pat matyti, kad 2014 m. balandžio 10 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis pareiškėjai buvo įteikta 2014 m. balandžio 23 d., tuo tarpu skundas Panevėžio apygardos administraciniam teismui buvo išsiųstas 2014 m. balandžio 30 d. ir Panevėžio apygardos administraciniame teisme gautas 2014 m. gegužės 2 d. (t. I, b.l. 36). Įvertinus šias faktines aplinkybes nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjai terminą skundui paduoti.

Dėl atsakovo argumento, jog pirmosios instancijos teismas neįtraukė į bylos nagrinėjimą R. P., kuris yra suinteresuotas bylos baigtimi, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad šioje byloje nėra konkrečiai apibrėžiama pareiškėjos, ir atitinkamai, atsakovo nurodyto asmens subjektinių teisių apimtis, pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovą atlikti konkrečius veiksmus formuojant pareiškėjai racionalią žemėvaldą. Iš administracinės bylos Nr. I-43-552/2011 medžiagos matyti, kad R. P. toje administracinėje byloje buvo įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu, dalyvavo jos nagrinėjime, tuo tarpu šioje byloje vienas iš pagrindinių de facto kylančių klausimų – ar atsakovas tinkamai įvykdė LVAT 2012 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1478/2012. Dėl minėtų priežasčių darytina išvada, jog šiuo motyvu naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą pagrindo nėra.

Įvertinusi pirmiau nurodytus motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes ir tinkamai jas įvertino reikšmingo teisinio reguliavimo taikymo požiūriu, taigi, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė