2015-11-10 Nr. BB-4522-1-10-9-00017-2010-2 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-466-139/2015

Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00017-2010-2

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.1.1.5.2;

1.2.24.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Audronės Kartanienės, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios O. L. kasacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 12 d. nutarties.

Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu O. L. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 270 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu keturiems mėnesiams, įpareigojant per šį laikotarpį nuo 22.00 iki 6.00 val. būti namuose.

Iš nuteistosios O. L. civiliniam ieškovui Trakų rajono savivaldybės administracijai priteista 54 341,10 Lt turėtų pavojingų medžiagų transportavimo ir utilizavimo išlaidų.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 12 d. nutartimi nuteistosios O. L. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

O. L. nuteista už tai, kad pažeidė teisės aktų nustatytas aplinkos apsaugos taisykles ir tai sukėlė didelį pavojų žmogaus gyvybei bei sveikatai ir dėl to galėjo būti padaryta didelės žalos žemei, vandeniui, augalams ar atsirasti kitų sunkių padarinių aplinkai. Nustatytos šios jai inkriminuotos veikos padarymo aplinkybės:

O. L. 2005 m. vasarą, asmenims, dėl kurių ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, atvykus į jai priklausančią sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), iš jų paėmė ir taip neteisėtai įgijo 35 talpyklas po 200 1 talpos bei 1 talpyklą 50 1 talpos, t. y. ne mažiau kaip 9,980 t įvairių cheminių medžiagų (akrilo, metakrilo ir ftalio rūgščių esterių, aromatinių alkoholių ir ketonų bei kt.), įvairių tirpalų tirpiklių tetrachloretileno ir butanolio mišinyje, t. y. aplinkai ir žmogaus sveikatai pavojingų medžiagų, ir jas, neturėdama teisės laikyti ir saugoti, laikė ir saugojo jai priklausančioje sodyboje iki 2010 m. birželio 7 d., taip pažeisdama teisės aktų nustatytas aplinkos apsaugos taisykles, t. y. 1998 m. birželio 16 d. Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, kad atliekos turi būti saugomos taip, kad neturėtų neigiamo poveikio žmonių sveikatai ir aplinkai, neperdavė jų atliekų tvarkytojui, taip pažeisdama šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kad atliekų turėtojas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi tvarkyti atliekas pats arba perduoti jas atliekų tvarkytojui. Šiais veiksmais sukėlė pavojų daugelio žmonių gyvybei ar sveikatai, nes tetrachloretilenas – Carc.CAT.3 – yra 3 kategorijos kancerogenas, R40 gali sukelti negrįžtamus sveikatos pakenkimus, Xn.R22 yra kenksminga medžiaga ją prarijus, o ūminis poveikis, priklausomai nuo koncentracijos, gali sukelti mirtinas pasekmes, Xi, R 37/38-41 medžiaga pasižymi ėsdinančiu ir dirginančiu poveikiu, t. y. dirgina kvėpavimo takus, odą, gali smarkiai pažeisti akis, R67 garai gali sukelti mieguistumą ir galvos svaigimą. Taip pat šiais veiksmais O. L. galėjo padaryti didelės žalos gyvūnijai, augmenijai, nes, vadovaujantis aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 patvirtinta Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodika, į aplinką išsiliejus 35 statinėms po 200 l talpos ir vienai 50 l talpos pavojingų skystų atliekų ir joms patekus į gruntą, padaryta žala aplinkai siektų nuo 48 526,27 Lt iki 951 068 Lt; dėl šių neteisėtų O. L. veiksmų galėjo atsirasti kitų sunkių padarinių aplinkai, t. y. dėl šių medžiagų toksiškumo galėjo būti sukelti nepalankūs vandens ekosistemos pakitimai.

Kasaciniu skundu nuteistoji prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą jai nutraukti.

Kasatorė teigia, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes ji nėra BK 270 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektas tokia prasme, kaip tai apibrėžta Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 punkto, 4 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio 1 dalies nuostatose. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su jos skundo argumentu, kad ji nebuvo šių medžiagų savininkė, tačiau pabrėžė, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies prasme buvo jų turėtoja. Tačiau iš šio įstatymo 2 straipsnio 11 punkte nurodytos atliekų turėtojo sąvokos, kasatorės manymu, logiškai išplaukia kitokia prasmė, t. y. atliekų turėtojas – atliekų gamintojas arba asmuo, kuris turi atliekų. Pasak kasatorės, įstatymo leidėjas atliekų turėjimą sieja ne tik su jų gaminimu, bet ir su jų įsigijimu kokiu nors tikslu, pvz., perdirbimui, naudojimui. Kitaip tariant, įstatymo leidėjas atliekų turėtoją su atliekomis susieja ypatingu, specifiniu, o ne atsitiktiniu ryšiu (kaip nagrinėjamu atveju – laikinu pasaugojimu). Kasatorė nurodo, kad ji neturėjo tikslo šias medžiagas naudoti, apie galimą jų panaudojimą nieko nesupranta. Objektyviai spręsdami jos kaltės klausimą, teismai neturėtų akcentuoti niekuo nepagrįsto teiginio, kad šiomis medžiagomis ji bandė naikinti kurmius ir šie išnyko.

Taip pat kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jos skundą, iš esmės pakartojo nuosprendžio motyvus. Pasisakydamas dėl Trakų rajono apylinkės prokuratūros 2011 m. gruodžio 14 d. nutarimo sustabdyti ikiteisminį tyrimą Nr. 87-2-0067-11, teismas pabrėžė, kad sprendžia teismo nuosprendžio, o ne prokuratūros nutarimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą. Kasatorės manymu, tokia teismo pozicija duoda pagrindą teigti, jog teismas buvo šališkas, nes Trakų rajono apylinkės teismas šį nutarimą vertino kaip dalinį jos kaltės įrodymą.

Kasatorė nurodo, kad įvertinus jos amžių, darytina logiška išvada, jog būtent tuo ir pasinaudojo V. Č., per jos sūnų J. L. tardamasi dėl pavojingų medžiagų atvežimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas šią aplinkybę (kasatorės amžių) laikė jos kaltę patvirtinančia (turi gyvenimiškos patirties, todėl privalėjo numatyti, kad V. Č. nori šiomis medžiagomis atsikratyti). Beje, liudytojas J. J. B. parodė, kad V. Č. yra UAB „V“ savininkė ar direktorė, bendrovė „V“ buvo Termoizoliacijos instituto klientė, įsigydavo instituto produkciją. UAB „V“ iki šiol yra įmonių registre, tačiau atliekų priklausymo šiai bendrovei klausimas nebuvo tiriamas.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintautas Gudžiūnas atsiliepimu į kasacinį skundą siūlo jį iš dalies tenkinti: panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį ir bylą grąžinti tam pačiam teismui nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo kita sudėtimi.

Atsiliepime nurodoma, kad, pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir ją nepagrįstai nuteisė pagal BK 270 straipsnio 1 dalį, nes nenustatė šios nusikalstamos veikos požymių visumos; iš bylos duomenų matyti, kad ji pati nepagamino kaltinime nurodytų atliekų, jų pati neturėjo, o tik laikinai leido asmenims, kurie susitarė su jos sūnumi, laikinai pasidėti (sandėliuoti) metalines talpyklas ūkiniame pastate net nesuprasdama, kokiu turiniu jos užpildytos. Taigi, anot kasatorės, ji nėra jai inkriminuotos veikos subjektas, be to, neįrodytas ir valinis elementas, būtinas sprendžiant kaltės klausimą.

Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, aptardamas skundo argumentus, subjekto tinkamumo klausimo apskritai nesvarstė, nors apeliaciniame skunde tokio pobūdžio reikalavimas buvo keliamas. Apeliaciniame skunde buvo pabrėžiama, jog tai, kas yra aptiktų pas nuteistąją pavojingų medžiagų turėtojas, byloje neatskleista, o ji pati (O. L.) pagal įstatymą nėra turėtoja, nes nei gamino, nei kitaip jas turėjo.

Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 dalį atliekų turėtoju yra atliekų gamintojas arba pagamintų medžiagų vartotojas, sukaupiantis suvartotų medžiagų tarą bei likučius, taip pat tvarkymo paslaugas galintis teikti specialusis subjektas, sukaupiantis iš gamintojų ir vartotojų pristatytas ar surinktas atliekas atliekų saugykloje (veiklavietėje) iki jų išvežimo utilizuoti arba perdirbti.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad procesas dėl asmenų, kurie galbūt yra atliekų turėtojai, išskirta į atskirą tyrimą.

O. L. ne tik nevykdė atliekų šalinimo arba tvarkymo paslaugų, bet pati jų ir nepasigamino arba negavo perdirbdama (panaudodama) kokias nors žaliavas ūkinėje veikloje.

Kita vertus, spręsdami kaltės klausimą teismai formaliai taikė to paties Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas nurodydami, kad pareiškėja pažeidė minėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes, laikydama teršalus savo ūkiniame pastate ir greta jo, sukėlė pavojų daugelio žmonių gyvybei ar sveikatai, taip pat galėjo padaryti didelės žalos gyvūnijai, augmenijai ar galėjo atsirasti kitų sunkių padarinių aplinkai. Beje, teismas nepagrindė savo teiginio konkrečiais argumentais, nenurodė, kokie veiksniai liudija, jog teršalai sukėlė pavojų žmonėms ar gyvūnijai, taip pat augmenijai.

Iš esmės byloje jokio specialaus tyrimo dėl atliekų poveikio žmonijai arba aplinkai nebuvo atlikta, tik ištirta teršalų cheminė sudėtis, tačiau visiškai neanalizuota tai, kad atliekų tvarkymo normos nedraudžia sandėliuoti net ir pavojingų medžiagų uždaroje ir betonuotoje patalpoje. Aplinkybės apie pastato tinkamumą laikyti tokias medžiagas apskritai nebuvo analizuotos, o teršalų paplitimas grunte taip pat netirtas. Paimtas grunto mėginys tik patvirtina faktą apie galimus pavojingų teršalų pėdsakus, tačiau visiškai neaišku, koks tų teršalų paplitimo arealas ir gylis; žemės sklypo paviršiaus apie ūkinį pastatą, pastate su teršalais bei po jais (po statinėmis) ir gilesnių jo sluoksnių grunto tyrimų apskritai neatlikta, gręžinių ir perimetro matavimų nėra, todėl nenustatyta, kad teršalai galėjo patekti į gruntinius ar giluminius vandenis.

BK 270 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti būtina sąlyga – šiame straipsnyje numatytų padarinių atsiradimas. Minėto straipsnio 1 dalies nusikaltimo sudėtis nėra įprasta. Čia padarinius būtina įrodinėti. Žalos grėsmė aplinkai, sveikatai ar gyvybei, jos pobūdis ir dydis gali būti nustatyti tik remiantis kvalifikuotų specialistų išvadomis. Kilusią grėsmę aplinkai, gyvūnijai ar žmonių sveikatai, juolab gyvybei, nepakanka vien tik preziumuoti, o būtina ją įrodyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-96/2014, 2K-114-696/2015). Vien atliekų rūšies nustatymo ir jose esančių cheminių elementų analizės negana realiam grėsmės pavojui ar kitokiems sunkiems padariniams apibūdinti. O tai itin svarbu atribojant baudžiamąją atsakomybę nuo administracinės. Jeigu realios grėsmės, apibrėžtos dispozicijoje, negalima įrodyti, tai asmeniui už aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo taisyklių pažeidimus iš esmės gali kilti tik administracinė atsakomybė.

Šiuo konkrečiu atveju O. L. visų aplinkos saugai užtikrinti numatytų reikalavimų nesilaikė, tris talpyklas leido pastatyti atviroje erdvėje greta pastato ir sudarė sąlygas jas paveikti korozijai, dėl to nežymi dalis teršalų galėjo patekti ant grunto paviršiaus (mėginiuose rasta pėdsakų). Tačiau prokuroras pažymi, kad ji pati po kurio laiko supratusi, jog talpyklose esantis skystis gali būti kenksmingas, ėmėsi iniciatyvos pašalinti (sūnaus prašė pasiimti „bačkas“) jai nežinomos kilmės ir pavojingumo teršalus, dėl to teršalai galiausiai ir buvo saugiai išvežti utilizuoti.

Prokuroras nurodo, kad baudžiamojoje teisenoje egzistuoja ir atsisakymo nuo nusikalstamos veikos institutas, tačiau ir šis klausimas apeliacijoje nebuvo svarstomas.

Taigi, anot prokuroro, aptartos aplinkybės rodo, kad apeliacinės instancijos teismas formaliai nagrinėjo O. L. apeliacinį skundą, dalies jame nurodytų argumentų (subjekto klausimo, subjektyviojo valinio elemento) išvis neanalizavo, todėl skundą išnagrinėjo neišsamiai, taip iš esmės pažeisdamas apeliacinio nagrinėjimo taisykles. Visa tai lėmė neteisingo sprendimo priėmimą.

Nuteistosios O. L. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 270 straipsnio 1 dalies taikymo

Pagal BK 270 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pažeidė teisės aktų nustatytas aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo, arba statinių, kuriuose naudojamos ar saugomos pavojingos medžiagos arba kuriuose yra potencialiai pavojingų įrenginių ar atliekami potencialiai pavojingi darbai, priežiūros ar naudojimo taisykles, jeigu tai sukėlė pavojų žmogaus gyvybei ar sveikatai arba dėl to galėjo būti padaryta didelės žalos orui, žemei, vandeniui, gyvūnams ar augalams ar atsirasti kitų sunkių padarinių aplinkai.

Ši teisės norma yra blanketinė, O. L. inkriminuotas atitinkamų Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatų pažeidimas. Kasatorė teigia, kad pagal Atliekų tvarkymo įstatymo loginę prasmę jai negali būti inkriminuotas šiame įstatyme apibrėžtų pareigų nevykdymas. Nors analogiškas klausimas buvo keliamas ir nuteistosios apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas jo nesvarstė, tačiau pripažino, kad pirmosios instancijos teismas faktines bylos aplinkybes nustatė teisingai ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Sutikdamas su išvada dėl faktinių bylos aplinkybių, kasacinės instancijos teismas sprendžia, kad šioms aplinkybėms baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai.

Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje pateiktą sąvokų išaiškinimą atliekos – tai medžiaga ar daiktas, kurių turėtojas atsikrato, ketina ar privalo atsikratyti. To paties straipsnio 17 dalis atliekų turėtoją apibrėžia kaip atliekų darytoją arba asmenį, turintį atliekų. Byloje nustatyta, kad O. L. sodyboje saugotose talpyklose buvo įvairių cheminių medžiagų (akrilo, metakrilo ir ftalio rūgščių esterių, aromatinių alkoholių ir ketonų bei kitų), įvairūs tirpalai tirpiklių tetrachloretileno ir butanolio mišinyje. Atliekų tvarkymo įstatymo prasme nuteistajai O. L. šios medžiagos gali būti pripažintos atliekomis tik tuo atveju, jeigu ji, priimdama jas pasaugoti, ketintų ar privalėtų jomis atsikratyti. Teismai tokio jos ketinimo ar pareigos nenustatė. Pagal faktines bylos aplinkybes tas medžiagas nuteistosios sodyboje paliko nenustatyti asmenys, žadėdami netrukus jas pasiimti ir už saugojimą atsilyginti, tačiau tai buvo tik tų medžiagų atsikratymo būdas. Taigi, esant kitoms sąlygoms, baudžiamoji atsakomybė O. L. galėtų kilti tik kaip BK 270 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo bendrininkei. Tokių sąlygų, t. y. O. L. kaltės, žemesnės instancijos teismai nenustatė.

BK 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta baudžiamosios atsakomybės nuostata, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Ši baudžiamosios atsakomybės pagrindų nuostata akcentuoja asmens kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos. Ji realizuojama taikant kitas įstatymų normas. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas galimas tik tyčinės kaltės forma.

Apeliacinės instancijos teismas apie nuteistosios O. L. kaltę sprendė ne per bendrininkavimo su atliekomis atsikračiusiais asmenimis prizmę, o atskirai kaip šių atliekų turėtojos, ir nustatė jos nusikalstamą nerūpestingumą. Minėta, kad Atliekų tvarkymo įstatymo prasme nuteistajai O. L. jos sodyboje saugomos medžiagos negali būti laikomos atliekomis, nes ji neketino ir neprivalėjo jomis atsikratyti, kartu ji negali būti laikoma atliekų turėtoja, privalančia vykdyti Atliekų tvarkymo įstatymo reikalavimus. Byloje nenustatytas ir O. L. neinkriminuotas jos bendrininkavimas su atliekomis atsikračiusiais asmenimis. Pažymėtina ir tai, kad O. L., supratusi, jog nenustatyti asmenys ją apgavo, ir pasireiškus pas ją paliktų medžiagų savybėms, ėmėsi visų jai, kaip garbaus amžiaus (gim. 1925 metais) asmeniui, prieinamų priemonių, kad tos medžiagos nekenktų aplinkai, prašydama sūnaus jomis pasirūpinti. Savo ruožtu sūnus apie susidariusią situaciją pranešė aplinkos apsaugos pareigūnams.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad O. L. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, priešinga žemesnės instancijos teismų išvada padaryta netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Prokuroro atsiliepime į nuteistosios kasacinį skundą nurodytų apeliacinės instancijos teismo padarytų BPK normų pažeidimų pašalinimas tinkamam baudžiamojo įstatymo taikymui įtakos neturi, todėl teismų sprendimai naikintini ir byla nutrauktina.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 12 d. nutartį ir baudžiamąją bylą O. L. nutraukti jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Jonas Prapiestis

Vladislovas Ranonis