2017-10-31 Nr. AB-19795-3-62-3-00205-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1753-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00205-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. I. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas L. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 4–14) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, Pataisos namai), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 8 d. iki 2016 m. vasario 6 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose bei kamerų tipo patalpose, pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą minimalią vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą. Bendrabučio tipo patalpose neįrengta drabužių ir avalynės džiovykla, laisvalaikio kambarys, įsigytiems maisto produktams nepakako vietos virtuvėlėje, todėl maistas ir visi laisvalaikiui skirti įrenginiai bei baldai buvo laikomi gyvenamosiose patalpose, tuo dar labiau mažinant pareiškėjui tenkantį gyvenamąjį plotą. Kamerų tipo patalpų kamerose buvo įrengti pertekliniai baldai – vienas dviaukštis metalinis gultas ir sanitarinis mazgas, kurie taip mažino gyvenamąjį plotą.

3. Tvirtino, jog dėl gyvenamojo ploto trūkumo buvo suvaržyta jo judėjimo laisvė, jautė didelį diskomfortą, įtampą tarp nuteistųjų, trūko oro, ramybės. Dėl patalpų perpildymo patalpose buvo drėgna, tvyrojo nemalonus kvapas, ventiliacijos nepakako, tai turėjo neigiamos įtakos pareiškėjo sveikatai (kosėjo, duso, skaudėjo galvą, sąnarius ir t.t.). Netinkamas gyvenamųjų patalpų apšvietimas neigiamai veikė pareiškėjo regėjimą, padažnėjo psichozės priepuoliai. Sanitarinių mazgų patalpos buvo per mažos dideliam nuteistųjų skaičiui, trūko sanitarinių įrenginių, dėl to sutrumpėjo nusiprausimui po dušu skirtas laikas.

Nebuvo laikomasi priešgaisrinių taisyklių – neiškabinti gesintuvai, dėžė su smėliu ir kiti pirmo reikalingumo įrankiai kilus gaisrui. Akcentavo, jog būriuose, kuriuose jis buvo apgyvendintas, nebuvo evakuacinio išėjimo, langai buvo grotuoti, o dėl susidėvėjusios elektros instaliacijos nuolat kilo pavojus gaisro kilimui. Teigė, kad šiferinio stogo lakštuose yra asbesto, kuris pavojingas sveikatai ar net gyvybei, tvirtino, jog pastatų stogo lakštai yra keičiami, nes neteisėtomis nuteistųjų bendravimui naudojamomis priemonėmis jie yra sulaužomi.

Tvirtino, kad kalint kamerų tipo patalpose neturėjo jokio užimtumo už kameros ribų, atsakovas jo neaprūpino darbu, o tuo pačiu ir darbinėmis pajamomis, nors ne kartą yra kreipęsis į atsakovą dėl darbo suteikimo. Atsakovas nemokėjo pašalpų iš socialinės paramos fondo. Tualetinio popieriaus buvo išduodama nepakankamai – 1 ruloniukas mėnesiui, 30 g. muilo, kuris turėjo būti išduodamas kiekvieną kartą einant praustis, tačiau jo nėra gavęs. Pasivaikščiojimo kiemai buvo per maži, pasivaikščiojimo trukmė per trumpa, neatitinkanti tarptautinių teisės aktų reikalavimų.

Gyvenamosiose patalpose veisėsi blakės. Patalpų dezinfekcija nebuvo atliekama, o jeigu ir buvo atliekama, tai ji buvo neefektyvi. Jam buvo neleidžiama daugiau kaip 1 kartą per mėnesį paskambinti telefonu, todėl dėl bendravimo stygiaus iširo santuoka. Kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas ginčo laikotarpiu, nuo 6.00 iki 22.00 val. nuolatos veikė radijas, kurio nebuvo galima išjungti. Kamerose Nr. 6 ir Nr. 12 sanitarinis mazgas buvo įrengtas gyvenamojoje patalpoje, be durų, atitvertas tik nežymia sienele, be to, nebuvo klozeto, o tik skylė grindyse.

Kameroje Nr. 12 iki 2015 m. gruodžio mėn. nebuvo ventiliacijos, pakabų drabužiams, gultai buvo senoviški, pakeliami. Kamerų tipo patalpų dušinėje sienos buvo apipelijusios, nebuvo pakabų drabužiams, tik vienas suoliukas, taip pat nebuvo veidrodžių, dušo galvučių, kranai nesureguliuoti, boileris užkalkėjęs, todėl nebuvo galima reguliuoti vandens temperatūros. Tokios kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, kankinančios, pavojingos sveikatai. Kalėdamas tokiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė didelių nepatogumų, psichologinį išsekimą, dvasinį sukrėtimą, orumo pažeminimą, atsirado fobijos, kankino nemiga, galvos skausmai, pasidarė agresyvus, dirglus, sutriko sveikata, taip pat kilo pavojus susirgti vėžiniais susirgimais, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 35–41) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Paaiškino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kalėjo bendrabučio tipo ir kamerų tipo patalpose. Ne visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto teko ir daugiau negu numato teisės aktai. Galiojantys teisės aktai nenumato, kad baldų bei kito inventoriaus, esančio gyvenamojoje patalpoje, plotas privalo būti išskaičiuotas iš bendro patalpos ploto, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą. Pareiškėjo laikymą baudos izoliatoriuje ar kamerų tipo patalpose lėmė jo paties elgesys ir valia. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės, bloginančios jo gyvenimo kokybę, sąlygos. Pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių, jam kalint bendrabučio tipo patalpose, nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Nuteistieji pagal Pataisos namų direktoriaus nustatytą darbotvarkę gali lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, bendruose masiniuose renginiuose ir pan. Pareiškėjas buvo aprūpintas baldais bei higienos priemonėmis pagal galiojančių teisės aktų normas. Pataisos namų gyvenamosios patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais), įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, nes šilumos tiekimas yra centralizuotas. Nuteistieji aprūpinami higienos reikmenimis pagal galiojančių teisės aktų nustatytas normas, patalpų švarai palaikyti jie aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Nors Pataisos namų stogai dengti asbestinio šiferio danga, ji kelia pavojų tik tuomet, kai yra ardoma ar laužoma, tuo tarpu, Pataisos namuose nevykdomi jokie tokio pobūdžio darbai. Pataisos namuose yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios, Pataisos namai yra aprūpinti pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis, pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs, nepagrįsti.

II. 6. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 21 d. sprendimu (b. l. 132‑140) pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK kalėjo nuo 2013 m. liepos 11 d. iki 2016 m. vasario 11 d., šiuos duomenis paneigiančių įrodymų nepateikta, jų pareiškėjas neginčija. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 111.2 punktas – jog kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas kameros plotas. Į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kai yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu buvo nuteistųjų Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė, todėl teismas vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą apskaičiavo konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalindamas iš miegamųjų vietų skaičiaus. Teismas bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjui kalint 6 būrio 7 gyvenamojoje patalpoje, 7 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje bei kamerose Nr. 6, 12 ir 2 nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje, todėl yra pagrindas konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą (apie 1 metus ir 7 mėnesius bendrabučio tipo patalpose ir daugiau kaip 7 mėnesius kamerų tipo patalpose).

8. Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 5.8.5‑9 punktuose nurodyta, jog kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, batų ir drabužių džiovykla. Pataisos namai nepateikė įrodymų, kad Pravieniškių PN-AK 6, 7 ir 12 būriuose buvo įrengti laisvalaikio kambariai bei drabužių ir avalynės džiovyklos, todėl šį pažeidimą teismas pripažino nustatytu. Pataisos namai taip pat nepateikė teismui jokių duomenų, paneigiančių pareiškėjo tvirtinimą, kad būrių virtuvėlėse nepakako vietos maisto produktams laikyti, todėl ir šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės liko nepaneigtos. Teismas, prieš tai konstatavęs gyvenamojo ploto normos pažeidimą, sprendė, kad papildomų baldų, laisvalaikiui skirtų daiktų, maisto produktų, džiovinamų batų ir drabužių užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą.

9. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), galiojusios iki 2015 m. lapkričio 1 d., 6 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai, temperatūrai, santykinei oro drėgmei, ventiliacijai, sanitarinių mazgų įrengimui, dušo patalpų sienų ir lubų dangai nustatyti Higienos normos HN 76:2010 21–24, 26 ir 39 punktuose.

Higienos normos HN 76:2010 60 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), 14, 16, 17 ir 20 punktuose. Reikalavimai dušo patalpų įrengimui nustatyti Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, pagal kurias dušo patalpų prieškambaryje turi būti pagal reikmę suolas, kilimėlis, vienas veidrodis, sieninės pakabos drabužiams ir pan. Pareiškėjas skunde tvirtino, kad nebuvo užtikrinta tinkama apšvieta, ventiliacija, trūko oro, veisėsi parazitai – blakės, patalpų dezinfekcija nebuvo atliekama, o jeigu ir buvo atliekama, tai ji buvo neefektyvi; kamerose Nr. 6 ir Nr. 12 buvo netinkamai įrengti sanitariniai mazgai, kameroje Nr. 12 nebuvo ventiliacijos, pakabų drabužiams, gultai buvo senoviški, pakabinami ant grandinių, kamerose nuo 6.00 iki 22.00 val. nuolatos veikė radijas, kamerų tipo patalpų dušinėje sienos apipelijusios, nebuvo pakabų drabužiams, tik vienas suoliukas, taip pat nebuvo veidrodžių, dušo galvučių, kranai nesureguliuoti, boileris užkalkėjęs. Į bylą Pataisos namai nepateikė jokių šiuos pareiškėjo tvirtinimus paneigiančių įrodymų, todėl prieš tai nurodyti pareiškėjo teiginiai dėl Higienos normos HN 76:2010 (vėliau – Higienos normos HN 134:2015) bei Aprūpinimo normų reikalavimų pažeidimų liko nepaneigti.

10. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad prausyklos ir tualeto patalpos per mažos ir nepritaikytos dideliam nuteistųjų skaičiui, be to, minėtose patalpose trūko sanitarinių įrenginių, pažymėjo, jog Aprūpinimo normose nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Nei šis, nei kiti teisės aktai nedetalizuoja sanitarinių patalpų plotų. Pataisos namai nepaneigė pareiškėjo nurodytų argumentų dėl sanitarinių įrenginių trūkumo, todėl šį pažeidimą teismas laikė nustatytu.

11. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su pasivaikščiojimo kiemeliu, nurodė, jog Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 18–21 punktuose reikalavimai pasivaikščiojimo kiemelio plotui nėra reglamentuoti, todėl pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimo kiemelio dydžio atmetė kaip nepagrįstus. Pareiškėjas neneigė, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip 1 valandą per dieną (kaip to reikalauja Higienos normos HN 76:2010 11 punktas), todėl neteisėtų Pataisos namų veiksmų teismas nenustatė. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas patenka į asmenų, kuriems pagal Higienos normos HN 76:2010 11 punkto nuostatas privalo būti sudarytos sąlygos būti gryname ore 2 kartus per dieną po 1 valandą kategorijai, todėl suteikti jam ilgesnį pasivaikščiojimą Pataisos namai neturėjo jokio teisinio pagrindo.

12. Dėl pareiškėjo teiginių, jog jis buvo netinkamai aprūpintas higienos reikmenimis (tualetinio popieriaus buvo išduodama tik 1 rulonas mėnesiui, o 30 g. muilo, kuris turėjo būti išduodamas kaskart einant praustis, nėra gavęs), teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Aprūpinimo normomis, vienam vyrui mėnesiui skiriamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 200 g. skalbiamojo muilo, 100 g. tualetinio muilo, einant maudytis kiekvieną kartą išduodama 30 g. muilo. Taigi, išduodamas pareiškėjui per mėnesį 1 ruloną tualetinio popieriaus, Pataisos namai Aprūpinimo normų nepažeidė. Tačiau į bylą nepateikti jokie įrodymai, paneigiantys pareiškėjo pretenzijas dėl 30 g. muilo neišdavimo, todėl ši pareiškėjo nurodyta aplinkybė liko nepaneigta.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl nepatogumų maudantis, pažymėjo, jog Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 258 punktas (o taip pat ir Higienos normos HN 76:2010 68 p.; vėliau – Higienos normos HN 134:2015 44 p.) numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Šiuo atveju nebuvo teigiama, kad pareiškėjui iš viso nebuvo užtikrinama teisė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, todėl šiuo aspektu Pataisos namų neteisėti veiksmai nenustatyti.

14. Analizuodamas pareiškėjo teiginius, susijusius su asbestu bei priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymu, teismas rėmėsi Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu, kuriame nurodyta, kad Pataisos namų aplinkoje nėra asbesto (šiferio) nuolaužų, nevyksta jokie remonto darbai, kurių metu ši danga galėtų būti ardoma, t. y., jokie pažeidimai, susiję su asbesto naudojimu gyvenamojoje aplinkoje, nenustatyti. Byloje nėra pateikta jokių duomenų apie asbesto sukeltą žalą pareiškėjo sveikatai. Teismas bylos duomenimis nustatė, jog Pravieniškių PN-AK yra sudaryti ir iškabinti žmonių evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios, sudarytas ir su Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais suderintas personalo veiksmų planas, kilus gaisrui, bei gaisrinės instrukcijos, kurios pakabintos visuose būriuose, įstaiga yra apsirūpinusi pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis, kurios laikomos kontrolės ir praleidimo punktuose, jų laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais. Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, Pataisos namų neteisėtų veiksmų dėl išanalizuotų aplinkybių nenustatė.

15. Teismas nurodė, kad Pataisos namai nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo tvirtinimą dėl susidėvėjusios elektros instaliacijos, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl šių aplinkybių pripažinti pagrįstais.

16. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad bausmės atlikimo metu nebuvo aprūpintas darbinėmis pajamomis, Pataisos namų administracija nemokėjo pašalpų iš socialinės paramos fondų, pažymėjo, jog duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl socialinės pašalpos skyrimo į Pravieniškių PN-AK administraciją, byloje nėra. Pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai kreipėsi į Pataisos namų administraciją dėl pašalpos skyrimo ir kokiems konkretiems būtiniausiems reikmenims įsigyti, todėl teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas neįrodė kaltų Pataisos namų pareigūnų veiksmų. Teismas, apibendrinęs Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 111 straipsnyje ir 125 straipsnio 1, 3 ir 8 dalyse įtvirtintą reglamentavimą, pažymėjo, kad įstatymų leidėjas nuteistajam nustatė imperatyvią pareigą dirbti (galimybė reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio iš kito asmens), o pataisos įstaigos administracijai numatė teisę siūlyti darbą (galimybę turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą). Administracinių teismų praktikoje, aiškinant minėtas teisės normas, taip pat konstatuota, kad pataisos įstaigų administracijai teisės aktai nenustato imperatyvios pareigos įtraukti visus nuteistuosius į darbo sąrašus, nėra nustatytos sąlygos ar kriterijai, kuriems esant, nuteistiesiems būtų garantuojamas darbas ar jie būtų šalinami iš dirbančių sąrašų. Todėl įstaigos administracija, įgyvendindama jai suteiktą diskrecijos teisę, sprendimą įtraukti asmenų į darbą arba išbraukti iš dirbančių sąrašo, atitinkamo asmens atžvilgiu, gali priimti atsižvelgdama į konkrečios situacijos aplinkybes – esamas laisvas pareigas ir darbo vietas, aprūpinimo darbu tikslus, asmens padarytus vidaus tvarkos taisyklių pažeidimus ir kt. Nagrinėjamu atveju į bylą nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad Pataisos namai piktnaudžiavo suteikta diskrecijos teise neįdarbindami pareiškėjo ar pažeidė jo teisę į darbą, todėl pareiškėjo argumentai dėl jo neįdarbinimo buvo atmesti kaip nepagrįsti.

17. Teismas, apibendrindamas nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad Pravieniškių PN‑AK ginčui aktualiu laikotarpiu apie 1 metus ir 7 mėnesius bendrabučio tipo patalpose ir daugiau kaip 7 mėnesius kamerų tipo patalpose neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos. Minėta ploto norma buvo pažeista gana žymiai, taip pat liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl netinkamos patalpų apšvietos, ventiliacijos, kamerų sanitarinio mazgo įrangos, nepakankamo skaičiaus sanitarinių įrenginių, netinkamos elektros instaliacijos, kamerų tipo patalpų dušinių įengimo ir t. t., todėl teismas konstatavo, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis, galiojantį teisinį reglamentavimą atitinkančiomis, nežeminančiomis asmens orumo, kalinimo sąlygomis.

18. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, jų pablogėjimą, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Nepaisant to, teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

19. Teismas, įvertinęs nustatytų pažeidimų trukmę, pobūdį, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų skundais ar prašymais būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, nesant įrodymų, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, įvertinęs tai, kad pareiškėjo buvimas kamerų tipo patalpose buvo sąlygotas jo paties valinių veiksmų, pažeidinėjant nustatyto režimo reikalavimus, atsižvelgęs į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį nustatė 2 000 Eur.

III. 20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, apeliaciniu skundu (b. l. 145–148) prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 21 d. sprendimą, pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

21. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes, nepilnai įvertino pateiktus įrodymus, todėl sprendimas turi būti pakeistas.

22. Teigia, kad nors pareiškėjui ne visą jo kalinimo Pataisos namuose laikotarpį buvo užtikrinta jo teisė į atitinkamą plotą, tačiau tai savaime nesuponuoja išvados, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Be to, pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, galėjo sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Taip pat pareiškėjas atitinkamais laikotarpiais gyveno ir patalpose, kuriose jam teko didesnis plotas nei kad reikalauja teisės aktai.

23. Nurodo, kad pareiškėjo buvimas kamerų tipo patalpose buvo sąlygotas jo paties valinių veiksmų.

24. Dėl nepakankamo virtuvėlių ploto pažymi, kad teisės aktai nenumato, kokio ploto turi būti virtuvėlės, todėl negali būti konstatuotas ir teisės aktų pažeidimas.

25. Akcentuoja, kad Pataisos namai įrengti laikantis teisės aktais nustatytų reikalavimų. Yra įrengta pakankamai praustuvų, unitazų, kolzetų, pisuarų, atskira patalpa džiovinti drabužiams, užtikrintas tinkamas vėdinimas, ventiliacija, šildymas, drėgmės palaikymas, apšvietimas, šalto vandens tiekimas, patalpose yra reikalingi baldai.

26. Mano, kad pareiškėjo teisės būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis pažeidimo pripažinimas (be neturtinės žalos atlyginimo pinigais) būtų pakankama satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti. Juo labiau, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas, atlikdamas bausmę Pravieniškių PN-AK, būtų kreipęsis į Pataisos namų administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei.

27. Pareiškėjas atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija; toliau – ir ABTĮ), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).

29. Pravieniškių PN-AK apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistu neturtinės žalos atlyginimu pinigais ir mano, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas apsiriboti tik pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija. Tuo tarpu dėl kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių ir padarytų išvadų atsakovas sutinka ne visiškai, bet nesutikdamas apsiriboja iš principo tik bendro pobūdžio teiginiais (teisės aktai nenumato, kokio ploto turi būti virtuvėlės, yra įrengta pakankamai praustuvų, unitazų, klozetų, yra atskira patalpa džiovinti drabužiams, užtikrintas tinkamas vėdinimas, šildymas, yra reikalingi baldai), kurie niekuo nepagrįsti, todėl ir atmestini (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).

30. Pats pareiškėjas apeliacinio skundo nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisakys tik dėl neturtinės žalos dydžio. Juolab, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

31. Pasisakant dėl apeliacinio skundo argumento, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti tik pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

32. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, neteisėti veiksmai, pareiškėjo sveikatos būklė ir pan. Atsižvelgus į konkrečią situaciją yra sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė, ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais.

33. Tikrinamoje administracinėje byloje buvo nustatytas kalinimo ploto pažeidimas, trukęs 1 metus ir 7 mėnesius bendrabučio tipo patalpose ir daugiau kaip 7 mėnesius kamerų tipo patalpose, taip pat laikytini įrodyti ir kiti pažeidimai, aptarti šios Nutarties 17 punkte, kas sudaro pažeidimų daugetą, įgalinusį pirmosios instancijos teismą neapsiriboti tik pažeidimo pripažinimu.

34. Dėl išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, jų trukmę ir intensyvumą, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-667-602/2017, 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-438/2017, 2016 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-231-858/2016), taip pat vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju buvo pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas nelaikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti. Todėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 145 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Arūnas Sutkevičius