2013-03-18 Nr. AB-580-3-62-3-00313-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-393/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00313-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo J. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro skundą atsakovui J. T. dėl nesumokėto vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo J. T. 561 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad uždarajai akcinei bendrovei Alytaus regiono atliekų tvarkymo centrui (toliau – ir UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras) teisės aktų nustatyta tvarka yra pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Paaiškino, jog Alytaus miesto savivaldybės taryba, remdamasi Vietos savivaldos įstatymo, Rinkliavų įstatymo, Atliekų tvarkymo įstatymo, priskiriančių atliekų tvarkymą savivaldybių funkcijoms ir suteikiančiu savivaldybėms teisę nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, normomis, 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T-214 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurie viešai paskelbti internetiniame tinklapyje www.aratc.lt ir yra privalomi visiems savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims.

Minėtais Nuostatais UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centrui pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius, suformuoti ir teikti mokėtojams sąskaitas už komunalinių atliekų tvarkymą, išieškoti nesumokėtą vietinę rinkliavą. Pareiškėjas paaiškino, jog vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą yra Alytaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas atliekų turėtojas privalo sumokėti Nuostatuose nustatyta tvarka.

Nurodė, jog pagal Nuostatų 5 punktą komunalinių atliekų turėtojais ir mokėtojais laikytini visi fiziniai ir juridiniai asmenys, taip pat ir vykdantys ūkinę komercinę veiklą, turintys savivaldybėje nekilnojamojo turto. Pareiškėjas pabrėžė, jog atsižvelgiant į tai, kad prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra nustatyta norminių teisės aktų pagrindu, sutartis su atsakovu dėl šių paslaugų teikimo nėra sudaryta. UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras nurodė, jog atsakovui nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Alytaus mieste.

Tvirtino, jog atsakovas laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. nėra sumokėjęs pareiškėjui 561 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Teigė 2011 m. birželio 30 siuntęs atsakovui įspėjimą dėl skolos, tačiau šis neatsiėmė jo iš pašto skyriaus. Pažymėjo, jog pagrindo atsisakyti mokėti vietinę rinkliavą atsakovui nėra. Nurodė, kad Alytaus miesto savivaldybės taryba atsakovo atžvilgiu nėra priėmusi sprendimo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą lengvatos taikymo.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino.

Teismas pažymėjo, kad komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirti savivaldybių funkcijoms (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktas, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnis). Nurodė, jog Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis suteikia savivaldybių taryboms teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Rinkliavų įstatyme vietinė rinkliava apibrėžiama kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, o jos mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys (Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, 3 straipsnis).

Pažymėjo, jog minėtas įstatymas suteikia savivaldybės tarybai teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, taip pat teisę visiškai arba iš dalies atleisti nuo rinkliavos mokėjimo (Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio l dalies 8 punktas, 7 straipsnio 2 dalis). Nurodė, jog rinkliavos mokėjimo visuotinumo principas įtvirtintas Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnyje. Pažymėjo, kad Alytaus miesto savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T-214 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus, kurie vietinę rinkliavą apibrėžė kaip Alytaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatytą privalomą įmoką, galiojančią savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti Nuostatuose nustatyta tvarka (Nuostatų 4 punktas).

Vietinės rinkliavos mokėtojai pagal Nuostatus – tai atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje (Nuostatų 5 punktas). Pažymėjo, jog pareiškėjui pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (Nuostatų 19-21 punktai). Teismas nustatė, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), Alytuje, todėl sprendė, jog pagal Nuostatų 5 punktą atsakovas yra vietinės rinkliavos mokėtojas.

Nurodė, jog atsakovas laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. nemokėjo vietinės rinkliavos, todėl susidarė 561 Lt dydžio įsiskolinimas. Pažymėjo, jog pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą atsiranda Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 12 straipsnio 2 punkto, Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies bei Nuostatų pagrindu, vietinė rinkliava yra privaloma įmoka, todėl atsakovui jos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti atsakovui draudžiama.

Tvirtino, jog remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis, vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu). Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Atsižvelgdamas į minėtą teisinį reglamentavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo skundo netenkinimui dėl to, jog atsakovas nesinaudoja pareiškėjo teikiamomis paslaugomis ir nėra sudaręs sutarties bei neturi šiukšlių konteinerio.

III. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas taip pat prašo: 1) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, kurioje nėra nustatyta, kad vietinė rinkliava yra įmoka už teikiamas paslaugas, neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisinės ir teisingos valstybės principams, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai bei Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai; 2) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir ištirti: 2.1) ar Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T-214 patvirtinti Alytaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai ta apimtimi, kuria jie nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, atitinka Viešojo administravimo 3 straipsnio 3 punktą; 2.2) ar Alytaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 5 punktas, numatantis, kad vietinės rinkliavos mokėtojai – atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje, neprieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 17 daliai; 2.3) ar Alytaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai ta apimtimi, kuria jie nenumato galimybės atliekų turėtojams komunalines atliekas tvarkyti patiems, atitinka Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Nurodė, jog Nuostatai parengti nesilaikant įstatymų reikalavimų, neatsižvelgiant į gyventojų poreikius, pažeidžiant atliekų turėtojų ir mokėtojų teises ir yra naudingi tik paslaugas teikiančiai įmonei, šiuo atveju pareiškėjui. Teigė, jog Nuostatų 4 ir 5 punktai prieštarauja vienas kitam: 4 punktas vietinę rinkliavą apibrėžia kaip privalomą įmoką, kurią privalo sumokėti kiekvienas atliekų turėtojas, tuo tarpu 5 punktas vietinės rinkliavos mokėjimą sieja su asmens valdomu nekilnojamuoju turtu. Tvirtino, jog 5 punktu yra įvesta rinkliava už nekilnojamąjį turtą, kas prieštarauja įstatymams.

Pareiškėjo manymu, pagal nustatyta reglamentavimą susidaro situacija, kai asmuo, turintis atliekų, bet neturintis nekilnojamojo turto, gali išvengti rinkliavos mokėjimo, ir atvirkščiai, asmuo turintis nekilnojamojo turto, bet neturintis atliekų, privalo mokėti rinkliavą. Toks reglamentavimas, pasak pareiškėjo, yra ydingas ir neteisingas. Pastebėjo, kad Nuostatose nėra įtvirtinta atliekų turėtojo sąvoka, tuo tarpu vietinės rinkliavos mokėjimas siejamas su nekilnojamuoju turtu, kas prieštarauja aukštesnės juridinės galios teisės aktams – Atliekų tvarkymo įstatymui, Europos parlamento ir Tarybos 2008 m. lapkričio 19 d.

Direktyvai 2008/98/EB, kurie vietinės rinkliavos mokėjimą sieja su atliekų turėjimu. Pažymėjo, jog norminiuose teisės aktuose vietinės rinkliavos mokėtojo sąvoka nėra įtvirtinta, kadangi komunalinių atliekų turėtojas nebūtinai yra vietinės rinkliavos mokėtojas, nes jis gali atliekas tvarkyti pats (Aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 įsakymu Nr.217 patvirtintų Atliekų tvarkymo taisyklių 7 punktas). Teigė, jog Nuostatų 5 punktas prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam proporcingumo principui, kadangi Nuostatuose nėra nustatyta, jog užmokestis už atliekų tvarkymą turi būti proporcingas suteikiamoms paslaugoms.

Pažymėjo, jog esamu teisiniu reguliavimu yra sukurta tokia situacija, kai asmuo turi mokėti už teisę naudotis komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo sistema, tačiau nepaliekama laisvė pasirinkti ar šia sistema naudotis ar ne. Teigė, jog komunalinių atliekų surinkimas ir jų tvarkymas yra paslauga ir asmuo turi teisę pasirinkti ar šia paslauga naudotis. Tvirtino, jog savivaldybės tarybos sprendimu negali būti pakeista Atliekų tvarkymo įstatyme nustatyta tvarka, leidžianti asmeniui nepavojingas atliekas tvarkyti pačiam. Pažymėjo, jog pavojingų atliekų neturi, o nepavojingas atliekas sunaudoja žemės ūkyje, energijai gauti ar kitoms reikmėms aplinkai ir žmonių sveikatai saugiu būdu, o kitas atliekas pareiškėjas pats nuveža į atliekų tvarkymo centrą ir priduoda.

Teigė, jog Seimo kontrolierius gauna nemažai skundų dėl komunalinių atliekų tvarkymo. Nagrinėdama minėtus skundus Seimo kontrolieriaus institucija padarė išvadą, jog reikalauti mokėti rinkliavą galima esant tokioms sąlygoms: atliekos yra surenkamos, asmeniui yra tinkamai pateiktas atliekų surinkimo konteineris (asmuo individualų konteinerį turi priimti, o konteinerio pateikimas turi būti įforminamas priėmimo-perdavimo aktu), atliekos iš atliekų surinkimo konteinerio yra realiai bei reguliariai išvežamos, statinys yra naudojamas.

Atsakovo teigimu minėtos Seimo kontrolieriaus išvados yra logiškos, teisiškai pagrįstos ir į jas turi būti atsižvelgta šioje byloje. Pareiškėjas pažymėjo, jog remiantis Rinkliavų įstatymu, Atliekų tvarkymo įstatymu bei Nuostatais jis nėra vietinės rinkliavos mokėjimo objektas, kadangi neturi atliekų, atliekų tvarkymo paslaugos (duomenys neskelbtini), Alytaus mieste, jam nebuvo suteiktos. Tvirtino, jog nėra sudaręs su pareiškėju sutarties dėl atliekų tvarkymo, neturi atliekų tvarkymo konteinerio, atliekų ir nepriduoda jų pareiškėjui, todėl nėra jokio teisinio pagrindo mokėti rinkliavą.

Pareiškėjas su atsakovo apeliaciniu skundu nesutiko.

Pažymėjo, jog apeliaciniame skunde nėra nurodytas nei vienas iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 142-143 straipsniuose nurodytų Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nurodė, jog atsakovo prašymas ištirti Nuostatų atitikimą Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui netenkintinas, kadangi yra įsiteisėjęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas dėl ginčijamo norminio administracinio akto atitikties minėtai įstatymo nuostatai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012 pripažino, jog Alytaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų, patvirtintų Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T-214, 11 punktas ta apimtimi, kuria nenumato jokios galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo 3 straipsnio 3 punktui.

Pažymėjo, kad skola atsakovui apskaičiuota už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d., o minėta nutartis įsiteisėjo 2012 m. birželio 11 d., todėl ja neturi būti vadovaujamasi šioje byloje. Pareiškėjas pastebėjo, jog atsakovo prašymas ištirti Nuostatų atitikimą Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 17 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies nuostatoms nėra susietas su jokiu konkrečiu pareiškėjo reikalavimu atsakovui. Tvirtino, jog komunalinių atliekų sistemos organizavimas įstatymų yra priskirtas savivaldybių kompetencijai, taigi savivaldybė, atsižvelgdama į komunalinių atliekų tvarkymo ypatumus savivaldybės teritorijoje, turi teisę pasirinkti tinkamiausią šios sistemos organizavimo modelį.

Nesutiko, kad pareiškėjo pasirinktas komunalinių atliekų šalinimo ir išlaidų padengimo metodas, kai vietinės rinkliavos mokėtojais ir atliekų turėtojais pripažįstami asmenys, turintys nekilnojamojo turto Alytaus miesto savivaldybėje, prieštarauja aukštesnę juridinę galią turintiems teisės aktams. Pažymėjo, jog LVAT, remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika Direktyvos 2006/12/EB taikymo srityje, yra konstatavęs, jog šios Direktyvos nuostatos savaime nedraudžia nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, todėl rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl „turėtojų“ veiklos galinčiu susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems „turėtojams“, nes šie parametrai daro tiesioginę įtaką išlaidų sumai (LVAT nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A858-2235/2012).

Pažymėjo, jog savivaldybės kompetencijai nepriskirta nustatyti atliekų turėtojų teisę atliekas tvarkyti patiems. Pareiškėjas nurodė nematantis pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ar Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria nenustatyta, jog tai įmoka už teikiamas paslaugas, neprieštarauja Konstitucijai. Pažymėjo, jog LVAT yra ne kartą išaiškinęs, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą yra atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, tvarkomas savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje.

Nurodė, jog esamas teisinis reglamentavimas nenumato galimybės atleisti nuo vietinės rinkliavos mokėjimo remiantis tuo, jog atsakovui nebuvo suteiktos atliekų šalinimo ir tvarkymo paslaugos, kadangi šios rinkliavos mokėjimas nesiejamas su paslaugų suteikimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje tarp pareiškėjo UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro ir atsakovo yra kilęs ginčas dėl vietinės rinkliavos priteisimo.

Pažymėtina, jog Rinkliavų įstatymas vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje (Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis). Vienas iš šio įstatymo nustatytų vietinės rinkliavos objektų yra komunalinių atliekų surinkimas iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymas (Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Rinkliavų įstatymas suteikia savivaldybėms teisę nustatyti vietinę rinkliavą, tvirtinti vietinės rinkliavos nuostatus, nustatyti lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams bei nustatyti vietinės rinkliavos grąžinimo atvejus (Rinkliavų įstatymo 12 straipsnis). Pagal minėto įstatymo 13 straipsnio 1 dalį vietinės rinkliavos dydis nustatomas vietinės rinkliavos nuostatuose. Savivaldybės teisė nustatyti vietines rinkliavas bei numatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas yra įtvirtinta aukščiausią juridinę galią turinčio teisės akto – Konstitucijos 121 straipsnyje. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 2 punktas vietinių rinkliavų nustatymą priskiria savarankiškoms savivaldybės funkcijoms. To paties įstatymo 6 straipsnio 31 punktas savarankiškoms savivaldybės funkcijoms priskiria komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimą, antrinių žaliavų surinkimo ir perdirbimo organizavimą, sąvartynų įrengimą ir eksploatavimą. Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnis nustato, kad savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, užtikrina tų sistemų funkcionavimą, organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, tvarkymą ir administruoja komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimą.

Alytaus miesto savivaldybėje vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą buvo nustatyta Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T-214 patvirtintuose Alytaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatuose. Nuostatų 3 punktas numatė, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų tvarkymą nustatoma visiems Alytaus miesto savivaldybės komunalinių atliekų turėtojams, išskyrus juridinius asmenis ir juridinių asmenų padalinius, turinčius Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės TIPK leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Nuostatų 4 punktas vietinę rinkliavą apibrėžė kaip Alytaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatytą privalomą įmoką, galiojančią savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti šiuose nuostatuose nustatyta tvarka. Vietinės rinkliavos mokėtojai – atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje (Nuostatų 5 punktas). Nuostatų 11 punktas numatė, kad vietinės rinkliavos dydis nustatomas litais už 100 m2 nekilnojamojo turto plotą.

Kaip nurodė pats atsakovas, Rinkliavų įstatymo nuostatos, susijusios su vietine rinkliava, jos objektu, tikslu ir savivaldybės teisėmis nustatant vietines rinkliavas ir jų dydį, yra ne kartą vertintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėjant iš esmės panašias bylas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atskleisdamas vietinės rinkliavos tikslą, yra nurodęs, jog vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu bei kad vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, jog rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis, todėl vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunalinė paslauga (šiukšlių išvežimu) Civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011).

Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad atsakovas (duomenys neskelbtini), Alytuje, nuosavybės teise turi nekilnojamojo turto (b. l. 22-24), todėl jis privalo mokėti atitinkamą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Atsakovas nėra sumokėjęs Alytaus miesto savivaldybėje nustatytos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl Kauno apygardos administracinis teismas pagrįstai priteisė iš jo nesumokėtą minėtos rinkliavos sumą. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su atliekų neturėjimu, atliekų tvarkymo paslaugų neteikimu ir sutarties dėl atliekų tvarkymo nesudarymo pagal nustatytą teisinį reguliavimą neturi įtakos prievolės mokėti minėtą vietinę rinkliavą atsiradimui.

Teisėjų kolegija vertina, kad atsakovo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, kurioje nėra nustatyta, kad vietinė rinkliava yra įmoka už teikiamas paslaugas, galimo prieštaravimo Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės ir teisingos valstybės principams, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 3 daliai, yra nepakankamai argumentuotas ir teisiškai nepagrįstas. Teisėjų kolegijai nagrinėjamu atveju abejonių dėl Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijoje įtvirtintiems principams ir nuostatoms nekyla, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Nagrinėjamoje byloje nėra pateiktų jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog atsakovas komunalines atliekas tvarkė pats. Todėl Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostata, jog atliekų turėtojas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka gali tvarkyti atliekas pats, byloje nėra aktuali. Dėl to aptariamu atveju nėra jokio pagrindo vertinti, ar Alytaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai, nenumatę galimybės atliekų turėtojams komunalines atliekas tvarkyti patiems, atitiko minėtą Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatą.

Iš atsakovo apeliacinio skundo matyti, jog atsakovas mano, kad Alytaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 5 punktas, numatantis, jog vietinės rinkliavos mokėtojai yra atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje, neatitinka Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 17 dalies, kurioje įtvirtinta, kad atliekų turėtojas – tai atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atskleisdamas principo „teršėjas moka“, kuris į nacionalinę teisės sistemą buvo perkeltas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus, esmę bei sąvoką „atliekų turėtojas“, kuri visose valstybėse narėse aiškintina vienodai (Direktyvos 2006/12/EB preambulės 3 punktas, 1 straipsnio 1 dalies c p.) ir remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimais dėl minėtos Direktyvos taikymo, yra ne kartą nurodęs, jog principas „teršėjas moka“ savaime nedraudžia nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, o siejamas su turimu nekilnojamuoju turtu, jo dydžiu ir naudojimo paskirtimi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1592/12, 2013 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-689/2013).

Atsakovas apeliaciniame skunde išreiškė abejonę ir dėl to, ar Alytaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, atitinka Viešojo administravimo 3 straipsnio 3 punktą. Tačiau pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 11 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A143-1592/12, pripažino, kad Alytaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų, patvirtintų Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T-214, 11 punktas ta apimtimi, kuria nenumato jokios galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 3 punktui.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartis dėl Alytaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų teisėtumo buvo paskelbta 2012 m. birželio 16 d. „Valstybės žiniose“ Nr. 67-3424, todėl, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalimi, Alytaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 11 punkto nuostatos nebetaikomos nuo 2012 m. birželio 16 d. Šiuo atveju atsakovui privaloma mokėti vietinė rinkliava paskaičiuota už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d., todėl atsižvelgiant į tai, kad administracinio teismo sprendimo dėl norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu galia yra nukreipiama į ateitį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-69/2012), pagrindo perskaičiuoti iš atsakovo priteistinos nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nėra. Alytaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 11 punkto nuostatų dėl rinkliavos dydžio apskaičiavimo nurodyta apimtimi pripažinimas neteisėtomis nepaneigia atsakovo pareigos mokėti nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. paskaičiuotos rinkliavos.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmos instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir naikinti jo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

atsakovo J. T. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė