2015-10-23 Nr. AB-20733-3-64-3-02293-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1407-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02293-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 21. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2014 m. rugsėjo 17 d. buvo gautas pareiškėjo A. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundas (b. l. 2), kuriame prašoma iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šaulių TI), priteisti pareiškėjui 3 000 Lt neturtinės žalos už praleistą Šiaulių TI kamerose už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 31 d. iki 2014 m. rugsėjo 15 d.

Pareiškėjas nurodė, jog Šiaulių TI yra įsipareigojęs pateikti dar vieną atsiliepimą, kur būtų nurodytas tikslus jo kalinimo laikas. Pažymėjo, jog kamerose Nr. 18, 19, 32 pareiškėjas buvo laikomas su 5–7 asmenimis. Skundą pareiškėjas yra padavęs skundą už 46 dienas. Kiek kartų per tą laiką pareiškėjas ėjo į lauką, kiek kartų buvo medicininėse apžiūrose, tai nurodytas visiškai netikslus laikas, tik nurodyta nuo 5 iki 7 žmonių.

Pareiškėjas pažymėjo, kad jo laisvė buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus ir nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Šiaulių TI kamerose Nr. 18, 19, 32 pareiškėjas buvo laikomas su tiek suimtųjų, kad vienam asmeniui netekdavo net 3,6 kv. m. kameros ploto. Dėl nurodytų atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą bei dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją bei nepatogumus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 6-10) nurodė, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu periodiškai buvo laikomas įstaigoje nuo 2014 m. liepos 31 d. iki 2014 m. rugsėjo 15 d., t. y. iš viso 46 dienas. Pažymėjo, kad Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m. (6.15 p.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) buvo pripažinta netekusia galios. Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje, norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) (toliau – ir Įsakymas). Įsakymo 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kaip matyti iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2014 m. rugsėjo 25 d. pažymos Nr. 69/06-4258 „Dėl A. K.“, pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą atvyko 2011 m. lapkričio 9 d. ir yra laikomas iki šiol, tačiau pareiškėjui už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 9 d. iki 2014 m. liepos 31 d. teismas priteisė 3 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Nurodė, jog pareiškėjas buvo laikomas įstaigos kamerose, kurių plotas nuo 17,62 kv. m. iki 20,91 kv. m. Kamerose buvo laikoma nuo 5 iki 8 asmenų. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo 2,20 kv. m. (kameroje Nr. 19) iki 4,18 kv. m. (kameroje Nr. 32) gyvenamojo ploto, o tai leidžia daryti išvadą, jog tik tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, o periodiškai ji buvo viršijama. Pareiškėjas Šiaulių TI per laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 15 d. iš viso buvo laikomas 46 dienas. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimu (b. l. 46-50) pareiškėjo A. K. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 700 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, nurodė, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Teismas taip pat pastebėjo, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Šioje teisės normoje yra įtvirtintas absoliutaus pobūdžio imperatyvas, kuris draudžia kankinti žmogų, nežmoniškai su juo elgtis ar žeminti jo orumą, nepriklausomai nuo aplinkybių ar nukentėjusiojo asmens elgesio (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2000 m. balandžio 6 d. sprendimą byloje Labita prieš Italiją, pareiškimo Nr. 26722/95).

Kiek tai susiję su pareiškėjui tekusiu kalinimo plotu, teismas pažymėjo, kad Įsakymo 1.3.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Byloje buvo pateikta 2013 m. rugsėjo 25 d. pažyma Nr. 69/06-4258 „Dėl A. K.“ iš kurios buvo matyti, kad laikotarpiais nuo 2014 m. rugpjūčio 12 d. iki 2014 m. rugpjūčio 21 d. bei nuo 2014 m. rugpjūčio 21 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d., iš viso 23 dienas, pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI kameroje Nr. 19, kurioje vienam kalinamajam atitinkamai teko gyvenamojo ploto nuo 2,20 kv. m. iki 3,52 kv. m. bei nuo 2,52 kv. m. iki 3,52 kv. m. Tai, teismo nuomone, yra akivaizdus minėtų teisės aktų pažeidimas.

Iš pateiktos pažymos bei kitų byloje esančių įrodymų tiksliai nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas 23 dienas periodais nuo 2014 m. liepos 31 d. iki 2014 m. rugpjūčio 12 d., nuo 2014 m. rugsėjo 4 d. iki 2014 m. rugsėjo 15 d. kamerose Nr. 18 ir 32, pažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normas, nebuvo galimybių. Vienam asmeniui šiais laikotarpiais teko atitinkamai nuo 2,65 kv. m. iki 3,71 kv. m. nuo 2,99 kv. m iki 4,18 kv. m. ploto. Atitinkamai, teismas sprendė, jog tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas pastebėjo, jog pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą tik dėl kamerų plotų neatitikimo nustatytiems reikalavimams. Be to, ankstesniu 2014 m. rugsėjo 9 d. Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimu pareiškėjui dėl kamerų plotų neatitikimo nustatytiems reikalavimams iš atsakovo už laikotarpį iki 2014 m. liepos 31 d. jau buvo priteista 3 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas sprendė, jog byloje yra nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas dėl pareiškėjo apgyvendinimo perpildytose kamerose kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų. Be to, teismas rėmėsi CK 6.250 straipsniu ir nurodė, jog dėl apgyvendinimo perpildytose kalinimo kamerose pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir atitinkamai sprendė, jog egzistuoja deliktinės atsakomybės konstatavimo sąlygos.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, įvertinęs turimų įrodymų visumą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgdamas į pažeidimo trukmę (galimai apie 35 dienas, t. y. nuo 23 dienų iki 46 dienų), vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, sprendė, kad už apgyvendinimą perpildytose kalinimo kamerose pareiškėjui priteistina 700 Lt suma neturtinei žalai atlyginti.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliaciniu skundu (b. l. 57-60) prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pagal panašaus pobūdžio bylose suformuotą praktiką net esant intensyviam poveikiui pareiškėjo subjektinių teisių atžvilgiu priteisiama neturtinė atlyginimo suma siekia 12,75 Lt už vieną kalinimo dieną, neatitinkančią numatytų reikalavimų. Mano, jog pareiškėjui buvo priteista nepagrįstai didelė neturtinės žalos atlyginimo suma, be to, pareiškėjas prašomos priteisti žalos nepagrindė įrodymais, pateikė bendro pobūdžio teiginius. Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių sąlygų yra abstraktus, todėl atmestinas. Pažymi, jog EŽTT neturtinių teisių pažeidimo konstatavimą tam tikrais atvejais pripažįsta kaip tinkamą priemonę pažeistoms teisėms apginti. Atitinkamai, atsakovas mano, jog šiuo atveju egzistuoja pagrindas nepriteisti pareiškėjui patirtos žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti valstybės institucijos neteisėto veikimo, neveikimo konstatavimu kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo A. K. prašomos priteisti 3 000 Lt (868,86 Eur) neturtinės žalos atlyginimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis Šiaulių tardymo izoliatoriuje 2014 m. liepos 31 d. – 2014 m. rugsėjo 15 d. laikotarpiu.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 700 Lt (202,73 Eur) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Pateiktu apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, iš esmės ginčija pirmosios instancijos priteistą neturtinės žalos dydį (b. l. 57-60). Taigi atsižvelgus į apeliacinės instancijos teisme kilusio ginčo pobūdį būtent šiuo aspektu ir pasisakytina plačiau.

Teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo, pabrėžia, jog pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateiktame prašyme prašė suteikti jam galimybę dalyvauti teismo posėdyje (b. l. 65), tačiau net ir vertinant šį prašymą kaip prašymą nagrinėti administracinę bylą žodinio proceso tvarka, ji tokio būtinumo nenustatė. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą bei pareiškėjo pateiktą prašymą, tai, kad pareiškėjas pateikto prašymo nepagrindė (b. l. 65), pareiškėjas dalyvavo asmeniškai pirmosios instancijos teismo posėdyje (b. l. 46-50), nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, be to, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinio proceso metu jos turėjo visas galimybes pasinaudoti turimomis procesinėmis teisėmis (teikti paaiškinimus, įrodymus ir kt.) (ABTĮ 51, 53 str.). Atitinkamai, nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą bei pareiškėjo pateiktą prašymą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą ir administracinė byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju matyti, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, jos atlyginimui priteisė 700 Lt (202,73 Eur), atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2014 m. rugpjūčio 12 d. iki 2014 m. rugpjūčio 21 d. bei nuo 2014 m. rugpjūčio 21 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d., iš viso 23 dienas, buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameroje Nr. 19, kurioje vienam kalinamajam atitinkamai teko gyvenamojo ploto nuo 2,20 kv. m. iki 3,52 kv. m. bei nuo 2,52 kv. m. iki 3,52 kv. m., t. y. pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant jo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, numatyto Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. vasario 1 d. redakcija) (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte. Be to, pareiškėjas taip pat buvo laikomas 23 dienas periodais nuo 2014 m. liepos 31 d. iki 2014 m. rugpjūčio 12 d., nuo 2014 m. rugsėjo 4 d. iki 2014 m. rugsėjo 15 d. kamerose Nr. 18 ir 32 ir tiksliai nustatyti, kiek konkrečiai laiko pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normą, nėra galimybių, atsakovui nepateikus konkrečių ir detalių duomenų. Tačiau vienam asmeniui šiais laikotarpiais teko atitinkamai nuo 2,65 kv. m. iki 3,71 kv. m. nuo 2,99 kv. m iki 4,18 kv. m. gyvenamojo ploto. Atitinkamai, teismas sprendė, jog tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Dėl nurodytų atsakovo neteisėtų veiksmų pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteisė 700 Lt (202,73 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Atsakovas apeliaciniame skunde su tokiu žalos vertinimu nesutinka ir pažymi, jog pareiškėjas dėl patirtos žalos įrodymų nepateikė, be to, šiuo atveju egzistuoja pagrindas nepriteisti pareiškėjui patirtos žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti valstybės institucijos neteisėto veikimo, neveikimo konstatavimu kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą (b. l. 57-60). Dėl šių aspektų siekiant aiškumo pasisakytina atskirai.

Kiek tai susiję su atsakovo argumentais, kad pareiškėjas nepateikė patirtos neturtinės žalos įrodymų ir jis atitinkamai žalos nepatyrė, dėl patirtos neturtinės žalos įrodinėjimo aspekto (b. l. 57-60), teisėjų kolegija pabrėžia, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią įvertinti ir materialiai kompensuoti yra ypatingai sunku, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną galima tik iš naujo sukurti. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu. Materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta, turinio, todėl pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, kad pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1897/2008). Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atveju svarbu tai, kad neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai.

Teismų praktikoje (žr. 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A-14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/08, Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14), 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Atitinkamai, ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi, jog neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tada, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra intensyvūs, nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-17-749/2007).

Nagrinėjamu atveju paminėtina ir tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A-143-1966/2008, Nr. A-438-121/2009), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (šio teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, be kita ko, pažeidimus susijusius su tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas kalėdamas tokiomis sąlygomis patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamos suvaržymus. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Taigi šiuo atveju nėra pagrindo pritarti atsakovo vertinimui, kad dėl nurodytų neteisėtų veiksmų atlikimo pareiškėjas nepatyrė žalos, kaip vienos iš kumuliatyvių sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti.

Kiek tai susiję su teisės pažeidimo pripažinimu kaip satisfakcijos dėl patirtos žalos atlyginimo forma (b. l. 57-60), teisėjų kolegija pabrėžia, kad EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, atitinkamais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas tam tikrais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilius prieš Lietuvą). Analogiškos pozicijos, esant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 4(14), 2008 m., p. 91–109).

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į nagrinėjamo pažeidimo trukmę, pobūdį, konstatuotus neteisėtus veiksmus, nėra pagrindo apsiriboti teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Šiuo atveju vien pažeidimo pripažinimas negali būti pripažintas pakankama satisfakcija ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos dydžio. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytas kalinimo perpildytoje gyvenamojoje patalpoje laikotarpis bei pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto norma sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią, be to, toks perpildymas iš dalies trukdė naudotis privatumu kasdieniniame gyvenime. Teisėjų kolegija šiuo aspektu atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas pažeidžiant teisės aktų nuostatas (t. y. neužtikrinant 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto kameroje) buvo laikomas pakankamai ilgą laiką, be to, kai kuriais laikotarpiais jam tenkantis plotas buvo mažas (svyravo nuo 2,20 kv. m. iki 3,52 kv. m. bei nuo 2,52 kv. m. iki 3,52 kv. m., nuo 2,65 kv. m., 2,99 kv. m. ploto) (b. l. 6-10, 12), be to, atsižvelgus į kalinimo įstaigos specifiką matyti, kad pareiškėjui nebuvo suteikta gan didelė judėjimo laisvė (šiuo atveju tik pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu pareiškėjas nebuvo gyvenamojoje kameroje). Atitinkamai, manytina, jog tokia atsakovo įvardinta patirtos žalos atlyginimo forma neatlygintų pareiškėjo patirtos žalos ir žalos kompensavimas iš esmės taptų iliuzinis. Taigi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, atsižvelgus į nurodytus argumentus, nepakanka pažeistai teisei apginti.

Kiek tai susiję su konkrečiu pareiškėjui priteistinu neturtinės žalos dydžiu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pažymėtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent teismo prerogatyva.

Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Pareiškėjas, nagrinėjamoje byloje prašydamas priteisti 3 000 Lt (868,86 Eur) neturtinės žalos atlyginimo, nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė neturtinę žalą bei dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją bei nepatogumus (b. l. 2). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju yra ypač svarbus pareiškėjo subjektyvus situacijos vertinimas. Tai, kad pareiškėjui kalint nurodytų teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis, pareiškėjas galėjo jausti nerimą dėl savo sveikatos, jausti, kad tokiu būdu nėra gerbiamas jo žmogiškasis orumas, yra pakankama išvadai, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą ir tai sudaro pagrindą spręsti dėl konkrečios žalos atlyginimo priteisimo.

Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, šioje teismo nutartyje konstatuotus neteisėtus veiksmus, susijusius su tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimu, tačiau jam tam tikru laikotarpiu suteiktą pirmiau minėtą judėjimą laisvę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas nors ir nežymiai, tačiau viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.) (tai, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. nustatyta 1 000 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 289,62 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsakovas ėmėsi tam tikrų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgus į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, į tai, kad pažeidimai nesukėlė realaus pareiškėjo sveikatos sutrikdymo ir dėl šių aplinkybių buvimo byloje duomenų nėra pateikta (b. l. 13-14), į kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kurios kompensavimui buvo priteista pagrįsta neturtinės žalos atlyginimo suma ir šiuo atveju nėra pagrindo jos mažinti. Atsižvelgus į kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, tai, kad šioje byloje buvo vertinti vien neteisėti veiksmai susiję su nepakankamu gyvenamojo ploto užtikrinimu, pirmiau nurodytas aplinkybes darytina išvada, jog pareiškėjui buvo priteista pagrįsta neturtinės žalos atlyginimo suma.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino inicijuotą ginčą ir sprendė dėl pareiškėjo pateikto skundo tenkinimo, priteisė pagrįstą pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo sumą, kuri šiuo atveju nekeistina. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas atmestinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė