2018-12-05 Nr. AB-22331-3-61-3-01027-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-344-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01027-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Viešojo saugumo tarnyba, Tarnyba), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1–18).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. lapkričio 5 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 199, 175, 292, 151 ir 183, kurių plotas apie 6,43–8,1 kv. m, kartu su dar 2–3 asmenimis, pažeidžiant teisės aktais nustatytą vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimą. Pareiškėjas detalizavo, kad kameroje buvo tik dvi kėdės, o baldai, sanitarinis mazgas užėmė didžiąją dalį kameros ploto, todėl tokios sąlygos trukdė pailsėti, išsimiegoti. Tokiomis sąlygomis buvo priverstas 23 val. per parą sėdėti arba gulėti.

Dėl didelio suimtųjų skaičiaus tekdavo valgyti atšalusį maistą. Ploto trūkumas nebuvo kompensuotas jokiais kitais būdais: nebuvo pakankamai užtikrinamas socialinės reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, pareiškėjas turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, kiemeliai neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) patvirtintų reikalavimų, juose nebuvo peleninių, šiukšlių kibirų, dėl to juose nuolat būdavo šiukšlių, pelėsio, suoliukai sulaužyti.

Kiemelių stogai dengti šiferiu – kenksmingu asbestu, kuris kenkia jo sveikatai. Lukiškių TI-K kamerose neveikė ventiliacija, vėdinimas vyko tik per langą, buvo drėgna, kamerose puvo čiužiniai, jie nebuvo dezinfekuojami, veisėsi parazitai, metalinės lovos rūdijo dėl drėgmės. Patalpose natūrali šviesa buvo labai silpna, o dirbtinio apšvietimo lemputės skleidė per stiprią šviesą, nuo to jam skaudėjo akis, galvą, jis neturėjo galimybės išjungti šviesos, nes kamerose nebuvo jungiklių. Kamerose žiemos metu nebuvo tinkamai šildoma, o vasarą buvo per aukšta temperatūra, nebuvo leidžiama turėti ventiliatoriaus.

Kameros buvo neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, grybeliu, nuolat drėko, nuo sienų luposi dažai, sienos nebuvo pritaikytos valymui. Pareiškėjas nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, nes nebuvo išduotas užvalkalas užklotui, rankšluosčiai. Viršutinius rūbus skalbdavo kas du mėnesius, todėl buvo sunku palaikyti higieną. Kameroje išsiskalbtų drabužių nebuvo galimybės džiovinti. Nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Dažnai nebūdavo šilto vandens, todėl tekdavo prausti visą kūną ne dažniau kaip kartą per savaitę, dušo patalpos neatitiko higienos reikalavimų, buvo nešvarios, dušo praustuvai sulaužyti.

Pareiškėjo teigimu, maistas nebuvo kaloringas, skanus, neatitiko maistinės vertės reikalavimų, buvo atšalęs, dalinamas į kameras nesilaikant higienos reikalavimų. Pareiškėjui nebuvo užtikrintos tinkamos medicininės pagalbos paslaugos, nors jis sirgo sunkiomis ligomis. Kraujospūdis buvo matuojamas tik vieną, o cukraus lygis kraujyje – du kartus, medikamentai išduodami tik retkarčiais. Pareiškėjas nurodė, jog dėl pažeistų gyvenimo Lukiškių TI-K sąlygų, patyrė fizinius skausmus, dvasinį sukrėtimą, socialinę įtampą, privatumo nebuvimą, tapo irzlus, konfliktiškas, nukentėjo jo orumas ir reputacija.

3. Be to, pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. lapkričio 5 d. periodiškai buvo konvojuojamas į teismą. Konvojavimo sąlygos buvo nežmoniškos, turėjo sėdėti ant kieto pagrindo, konvojavimo automobiliai buvo nešvarūs, neatitiko higienos normų reikalavimų. Nurodė, kad konvojavimo metu viešai buvo demonstruojami šaunamieji ginklai, mosuojama guminėmis lazdomis, kas kėlė neapykantą ir baimę, stresą. Konvojaus automobiliuose nebuvo saugos diržų, rankenų, už kurių būtų galima laikytis, todėl jautėsi nesaugiai, pykino. Automobiliai nebuvo šildomi, o vasaros metu buvo karšta, trūko oro. Be to, konvojavimo metu buvo nuolat, be pagrindo naudojamos specialiosios priemonės – antrankiai, kurie nebuvo nuimami ir teismo posėdžiuose. Pareiškėjo vertinimu, dėl nurodytų konvojavimo sąlygų jis patyrė diskomfortą, fizines ir dvasines kančias, orumo pažeminimą, nepilnavertiškumo jausmą, sveikatos būklės pablogėjimą (paūmėjo nugaros skausmai, tirpo galūnės).

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

5. Atsiliepime atsakovas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Lukiškių TI-K administracija stengiasi sudaryti galimybes asmenims kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui. Iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalaujama palaikyti švarą kamerose, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, todėl jei asmenys reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K dirbiniai iš asbesto nenaudojami. Tualetas kamerose nuo gyvenamojo ploto atskirtas 1,5 metro aukščio sienele. Suimtiesiems kas mėnesį išduodami dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai. Suimtiesiems sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadina šią signalizaciją. Maistas suimtiems asmenims pateikiamas karštas, jo normos atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus. Lukiškių TI-K laikomiems suimtiesiems ir (arba) nuteistiesiems yra užtikrinamos medicininės paslaugos, Administracijos reikalų skyriuje nėra duomenų apie įregistruotus pareiškėjo skundus arba prašymus dėl laikymo sąlygų. Nurodė, jog pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra pagrįstas jokiais įrodymais.

6. Atsakovas Viešojo saugumo tarnyba su pareiškėjo skundu nesutiko.

7. Atsiliepime į skundą nurodė, kad Tarnybos pareigūnai nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. lapkričio 5 d. pareiškėją konvojavo į Vilniaus apygardos teismą 5 kartus. Automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, yra įrengti atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai. Kiekvienoje specialiojoje transporto priemonėje yra pritvirtinti du gesintuvai. Vadovaujantis Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d.

įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės), visam Viešojo saugumo tarnybos specialios paskirties transportui yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai. Patikrinimų metu nebuvo nustatyta, kad specialios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenims. Pažymėjo, kad Tarnybos pareigūnai, vykdantys konvojavimo funkciją, vadovaujasi Konvojavimo taisyklių 221 punktu, kuriame nustatyta, jog konvojuotojai prievartą, specialiąsias priemones, šaunamąjį ginklą konvojavimo metu naudoja jų tarnybą ar tarnybinę veiklą reglamentuojančių įstatymų ir šių taisyklių nustatytais pagrindais.

Akcentavo, kad nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu (Konvojavimo taisyklių 195 p.). Išnagrinėjus tarnybinę dokumentaciją, nebuvo nustatyta duomenų, patvirtinančių, kad konvojavimo metu Tarnybos pareigūnai galimai neteisėtai naudojo antrankius pareiškėjui. Be to, Tarnyba neturi duomenų, jog konvojavimo metu dėl blogų sąlygų pareiškėjas būtų kreipęsis į konvojaus pareigūnus.

Atsakovas paaiškino, jog konvojavimui skirtos transporto priemonės yra švarios. Tarnyba atlieka specialiosios paskirties konvojavimo automobilių dezinfekciją, esant reikalui organizuoja sanitarinių bakteriologinių mėginių paėmimą aprūpina karštu maistu, kontroliuoja maisto produktų rinkinių atitikimą mitybos standartams, normoms. Pabrėžė, kad konvojuojamieji privalo vykdyti specialius reikalavimus konvojavimo metu. Konvojuojamieji privalo palaikyti švarą kamerose (specialiajame transporte, laikino sulaikymo kamerose), jiems draudžiama rūkyti, pereiti iš vienos eilės į kitą, nusivilkti drabužius be konvojaus pareigūno leidimo.

Konvojavimą vykdant pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, konvojuojamasis gali konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu. Tarnyba neturi duomenų, kad pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus pareiškėjo konvojavimo metu.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimu priteisė pareiškėjui V. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 140 eurų neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

9. Remdamasis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, teismas nustatė, jog nuo 2015 m. birželio 6 d. iki 2015 m. birželio 17 d., nuo 2015 m. birželio 20 d. iki 2015 m. birželio 21 d. ir 2015 m. liepos 1 d. pareiškėjas 14 parų buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis nei nustatytas minimalus 3,6 kv. m plotas, pareiškėjui teko apie 2,65 kv. m kameros ploto. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 5 straipsnio 3 dalį ir Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą. Pažymėjo, jog kitais pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais, pareiškėjui teko nuo 3,74 kv. m iki 7,94 kv. m ploto, taigi, teisės aktų reikalavimai pažeisti nebuvo.

10. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nepakankama renginių bei judėjimo laisvė, teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad norėdamas dalyvauti visuomeninėje arba kitoje veikloje, asmuo turi parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių su prašymais ar skundais dėl dalyvavimo socialinės reabilitacijos programose. Skunde teismui pareiškėjas taip pat nekonkretizavo, kokiuose renginiuose, socialinio užimtumo programose jis pageidavo dalyvauti, o jam nebuvo suteikta tokia galimybė. Teismas vertino, kad vien pareiškėjo skundo abstrakčių argumentų teismui nepakanka konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, todėl jie laikytini nepagrįstais.

11. Dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose kaliniams nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, teismas nurodė, jog byloje pateikti duomenys, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme ar pavojingomis aplinkybėmis, kurių būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu, be to, pareiškėjas dėl šių aplinkybių nėra kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Teismas pareiškėjo teiginius, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, vertintino kaip deklaratyvius ir sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

12. Teismas, remdamasis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, reglamentuojančia, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, bei pareiškėjui neginčijant fakto, kad jam buvo sudaryta galimybė vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, vertino, kad nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo.

13. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimų kiemeliai neatitinka reikalavimų, teismas nurodė, jog teismui pateikti duomenys, kad Lukiškių TI-K iš viso yra 48 pasivaikščiojimo kiemeliai. HN 76:2010 reglamentuoja laisvės atėmimo vietų teritorijai keliamus reikalavimus. Higienos norma HN 76:2010 nenumato reikalavimo, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose būtų įrengtos peleninės, šiukšlių kibirai. Teismas vertino, kad pareiškėjas nekonkretizavo ir neindividualizavo pažeidimų, todėl pareiškėjo teiginius atmetė kaip neįrodytus.

14. Pareiškėjas teigė, kad stogo dangoje yra asbesto, kurio taip pat yra ir sienose, kanalizacijoje, dėl ko pareiškėjui buvo sužalota sveikata. Atsakovas nurodė, jog Lukiškių TI-K gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami. Teismas nustatė, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, kad dėl kenksmingos sveikatai aplinkos (asbesto) kreipėsi į kompetentingas institucijas bei vertino, kad pareiškėjo teiginiai dėl asbesto pastato konstrukcijoje egzistavimo ir neigiamo poveikio jo sveikatai yra deklaratyvūs, nepagrįsti byloje surinktais įrodymais, todėl atmestini.

15. Dėl pareiškėjo nurodytų ventiliacijos ir apšvietimo reikalavimų nesilaikymo, teismas pažymėjo, jog iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 2 d. patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 107 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015 m. gegužės 21 d.) pelėsio požymių vizualiai nenustatyta. Iš 2016 m. kovo 12 d. patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 107 oro temperatūra kameroje buvo 18,9 °C, santykinė oro drėgmė – 47,1 proc., dirbtinė dieninė ir naktinė apšvieta atitiko HN 76:2010 22 ir 23 punktų reikalavimus, vizualiai pelėsio požymių nenustatyta, lubų ir grindų paviršiai tinkami lengvam valymui.

Higienos normų reikalavimų pažeidimų nenustatyta ir 2016 m. kovo 19 d. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gegužės 6 d. patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 151 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2015 m. rugpjūčio 3 d. iki 2015 m. spalio 5 d.) oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko HN 76:2010 26 punkto reikalavimus, patalpa vėdinama per langą, kas atitiko HN 76:2010 24 punkto reikalavimus, dirbtinė apšvieta atitiko HN 76:2010 22 punkto reikalavimus, lubos lygios, jų paviršius tinkamas lengvam valymui, vizualiai pelėsio požymių nenustatyta, tačiau konstatuotas HN 76:2010 28 punkto pažeidimas – po kriaukle atsilupę sienos dažai.

Pažeidimas pašalintas, kameroje atliktas remontas, apie tai konstatuota 2016 m. rugpjūčio 21 d. patikrinimo akte. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 26 d. patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 175 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2015 m. liepos 8 d. iki 2015 m. liepos 19 d.) sienų paviršiai lygūs, tinkami lengvam valymui ar dezinfekcijai, tai atitiko HN 76:2010 28 punkto reikalavimus, dirbtinė dieninė ir naktinė apšvieta atitiko HN 76:2010 22 ir 23 punktų reikalavimus. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 15 d. patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 292 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015 m. liepos 20 d. iki 2015 m. rugpjūčio 2 d.) pelėsių požymių vizualiai nenustatyta, sienų ir lubų paviršiai buvo tinkami lengvam valymui ar dezinfekcijai, oro temperatūra kameroje atitiko HN 76:2010 26 punkto reikalavimus, tačiau kameroje nebuvo dalies lango, kas neatitiko HN 76:2010 22 punkto reikalavimo.

Pastarasis pažeidimas pašalintas, apie tai konstatavus 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo akte. Kitų duomenų apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas jo skunde nurodytu laikotarpiu, byloje nėra, teismas pats neturėjo galimybės nustatyti dėl praėjusio pakankamai ilgo laiko tarpo.

16. Teismas nustatė, jog nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą, Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas dėl suėmimo sąlygų Lukiškių TI-K. Pareiškėjo sveikatos istorijoje nėra jokių jo nusiskundimų dėl sveikatos, susijusių su jo laikymu Lukiškių TI-K. Byloje esantys duomenys patvirtino, kad esminių HN 76:2010 reikalavimų pažeidimų pareiškėjo suėmimo ar jam artimu laikotarpiu nustatyta nebuvo, o nustatytieji pašalinti. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo argumentai, kad kameros nebuvo tinkamai vėdinamos, trūko oro, jose buvo šalta, drėgna, prastas apšvietimas, sienos supelijusios, atmestini kaip nepagrįsti.

17. Bylos duomenimis teismas nustatė, kad nuo 2015 m. privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla Lukiškių TI-K užsiima UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri turi licenciją užsiimti kenkėjų kontrole. Lukiškių TI-K atsiliepime teigė, kad patalynė ir minkštas inventorius buvo išduotas dezinfekuotas, švarus ir tvarkingas. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų duomenų matyti, kad buitinių parazitų ar graužikų buvimo tikrinamais laikotarpiais nenustatyta, minkštasis inventorius yra dezinfekuotas dezinfekavimo kamerose, yra įrengtos patalpos švaraus minkšto inventoriaus ir patalynės laikymui, minkštasis inventorius buvo tvarkingas, iš audinių, tinkamų dezinfekavimui. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K nesikreipė su skundais, teismas vertino, jog pareiškėjo teiginiai dėl jo teisių pažeidimo šiuo aspektu taip pat laikomi neįrodytais.

18. Teismas nustatė, kad nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo dėl to, kad jam nebuvo išduotas užvalkalas užklotui. Taip pat, atsižvelgiant į tai, jog Lukiškių TI-K atsiliepime tik abstrakčiai nurodoma, kad švari patalynė ir kitas inventorius išduodami nustatyta tvarka ir nėra pateikta įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius dėl rankšluosčių neišdavimo, teismas vertino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė turėti rankšluosčių.

19. Įvertinęs Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 16 d. patikrinimo aktą, kuriame nurodoma, kad lovos skalbiniai, rankšluosčiai ir gyventojų asmeniniai drabužiai yra skalbiami Lukiškių TI-K teritorijoje veikiančioje skalbykloje, patalynė ir rankšluosčiai yra skalbiami vieną kartą per savaitę, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė aplinkybes dėl galimai netinkamo skalbimo paslaugų suteikimo, neindividualizuodamas konkrečios savo situacijos, nenurodė, kokios kliūtys jam trukdė pasinaudoti šia paslauga, ar jis turėjo galimybę savo lėšomis įsigyti skalbimo paslaugas, ar jis kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl aptariamų paslaugų suteikimo nemokamai, todėl teismas atmetė pareiškėjo skundo teiginius.

20. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo reikalavimą dėl sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimų nesilaikymo bei atsižvelgdamas į atsakovo argumentus, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 metrų sienele, darė išvadą, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu.

21. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jam nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos praustis, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nekonkretizavo, kada jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti duše, nenurodė konkrečių dušo patalpų, kurios, jo teigimu, neatitiko nustatytų reikalavimų. Jokių objektyvių įrodymų, kad Lukiškių TI-K administracija trukdė pareiškėjui šia teise pasinaudoti ar kitaip netinkamai elgėsi su pareiškėju, nėra. Atsakovas teigė, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryta galimybė vieną kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti duše. Teismas vertino, jog nesant pareiškėjo skundų ar prašymų Lukiškių TI-K administracijai dėl pažeistų teisių praustis ar dušinių būklės, atsakovui tektų neproporcinga pareiga paneigti abstraktaus pobūdžio pareiškėjo teiginius, todėl pareiškėjo teiginius atmetė kaip neįrodytus.

22. Į pareiškėjo skundą dėl netinkamo aprūpinimo maistu, teismas nurodė, jog pareiškėjas argumentų dėl netinkamos maisto kokybės, netinkamų sąlygų pavalgyti, higienos pažeidimų dalinant maistą nepagrindė, dėl šių pažeidimų su skundais ar prašymais nei laikymo Lukiškių TI-K metu, nei vėliau į administraciją nesikreipė, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmesti kaip neįrodyti.

23. Teismas darė išvadą, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui teko mažas plotas, kamerų plotą papildomai mažino jose esantys baldai. Nors pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 14 parų per jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, jis praleido perpildytose kamerose. Pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nebuvo išduoti rankšluosčiai.

24. Teismo vertinimu, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį.

25. Teismas darė išvadą, kad dėl suėmimo sąlygų visumos pareiškėjas patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į pažeidimų trukmę ir pobūdį, į tai, kad kamerų perpildymas buvo nenuolatinio pobūdžio, tai, kad pareiškėjas ne visuomet buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų. Teismas sprendė, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos ne dėl sąmoningo Lukiškių TI-K administracijos elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Teismas vertino, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 140 Eur sumos priteisimas.

26. Taip pat teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. lapkričio 5 d. iš viso buvo konvojuojamas 5 kartus: 2015 m. birželio 4 d., 2015 m. liepos 2 d., 2015 m. liepos 15 d., 2015 m. spalio 8 d., 2015 m. spalio 15 d. Pareiškėjas buvo konvojuojamas automobiliais VW LT (4 sėdimos vietos) ir VW Crafter (7 sėdimos vietos).

27. Teismas nustatė, jog byloje pateikti postų žiniaraščiai, dezinfekcijos atlikimo registracijos žurnalo išrašai patvirtina, jog nagrinėjamu laikotarpiu, pareiškėją konvojuojant, specialiosios transporto priemonės buvo tikrinamos, dezinfekuojamos, automobiliuose yra įrengta ventiliavimo sistema, evakuacinis liukas, automobiliai atitinka techninius reikalavimus.

28. Nagrinėjamoje byloje pateiktuose posto žiniaraščiuose nebuvo užfiksuota, kad pareiškėjas reiškė kokias nors pretenzijas dėl konvojavimo sąlygų. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl automobiliuose netinkamos temperatūros, vėdinimo, nešvarių kamerų kaip abstrakčius ir neįrodytus bei darė išvadą, kad konvojavimas techniškai tvarkingu ir patikrintu specialiuoju transportu negalėjo pareiškėjui sukelti neigiamų pasekmių.

29. Teismas nustatė, kad byloje esančios aplinkybės nepatvirtina pareiškėjo teiginių, kad konvojaus pareigūnai demonstratyviai rodė kovinius ginklus ir taip žemino ar tyčiojosi iš pareiškėjo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas raštu ar žodžiu būtų teikęs pretenzijas dėl konvojavimo sąlygų, konvojaus pareigūnų netinkamo elgesio.

30. Konvojavimo taisyklių 195 punktas įtvirtina konvojuojamų asmenų pristatymą ir jų buvimą teismo salėje. Teismo posėdžių salėje konvojuojamieji laikomi su antrankiais, uždėtais ant priekyje laikomų rankų. Įvertinęs konvojuojamojo kriminogeninę charakteristiką, jo fizinę, psichologinę sveikatos būklę, teismo posėdžio pirmininkas gali leisti antrankius nuimti. Atsižvelgiant į tai, teismas vertino, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog konvojaus pareigūnai nevykdė teismo posėdžio pirmininko patvarkymų bei darė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai dėl specialių priemonių galimai neteisėto naudojimo teismo posėdžių metu, yra nepagrįsti.

III. 31. Pareiškėjas V. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

32. Pareiškėjas nurodo, jog teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, iš esmės neatkreipė dėmesio į pareiškėjo pateiktus faktus ir įrodymus, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 21 iki 2015 m. lapkričio 6 d. netinkamomis sąlygomis, pažeidžiant jo, kaip kalinamojo asmens teises, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį ir Konvencijos 3 straipsnį.

33. Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

34. Atsakovas pažymėjo, jog į Lukiškių TI-K nuolat pristatomi suimti ar nuteisti asmenys. Administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys ir sprendimai.

35. Nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas, todėl nenustačius neteisėtos veikos ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar nepatogumus, todėl nėra jokio pagrindo priteisti iš valstybės pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

36. Atsakovas Viešojo saugumo tarnyba prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

37. Atsakovas nurodė, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinę bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą dalyje dėl konvojavimo sąlygų. Pareiškėjas skunde nepateikia naujų argumentų ir duomenų, įrodančių, kad teismas galimai priėmė neteisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 38. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui V. P. už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. lapkričio 5 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis bei netinkamas konvojavimo sąlygas nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. lapkričio 5 d.

39. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui 14 dienų buvo neužtikrintas teisės aktais nustatytas minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudotis sanitariniais įrenginiais, nebuvo išduoti rankšluosčiai, todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas (kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui, privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, rankšluosčių užtikrinimas) buvo pažeista, priteisė 140 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

40. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, mano, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį ir Konvencijos 3 straipsnį. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

41. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde neginčijamų pirmosios instancijos teismo išvadų ir sprendimo motyvų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisako, o šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

42. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje V. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje G. R. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausio administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Pareiškėjas nedetalizuoja, su kuriomis pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis nesutinka, nenurodo konkrečių argumentų nei dėl Lukiškių TI-K padarytų pažeidimų, nei dėl konvojavimo sąlygų. Pareiškėjas apeliaciniu skundu neprašo priteisti neturtinės žalos atlyginimo iš Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir motyvus, sutinka su pirmosios instancijos išvadomis, kad konvojavimo metu nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės.

44. Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98).

45. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kad pareiškėjo dalis argumentų dėl suimtųjų (nuteistųjų) dalyvavimo socialinės reabilitacijos programose užtikrinimo, dėl aliarminių mygtukų įrengimo kamerose, dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės bei pasivaikščiojimo kiemelių švaros ir tvarkos, dėl asbesto ir jų gaminių naudojimo kalinimo įstaigoje, dėl oro temperatūros, šalčio, drėgmės, ventiliacijos, pelėsio, prasto apšvietimo kamerose, dėl patalpų bei patalynės ir minkšto inventoriaus dezinfekavimo, kenkėjų naikinimo, dėl aprūpinimo patalyne ir higienos priemonėmis, dėl skalbimo paslaugų teikimo, dėl galimybės praustis šiltu vandeniu, dušinių švaros užtikrinimo, dėl dienos maisto normos ir kokybės, dėl medicininių paslaugų suteikimo, yra nepagrįsti ir netenkintini, todėl jiems pritaria ir plačiau dėl jų nepasisako. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl šių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo.

46. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų praktiką, įvertinusi bylos medžiagą, iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir padarytoms išvadoms dėl pareiškėjo skunde nurodytų kalinimo sąlygų reikalavimų pažeidimo: dėl kalinimo ploto, dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais įrenginiais, dėl rankšluosčių neišdavimo.

47. Pažymėtina, jog EŽTT, spręsdamas dėl galimo Konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, įskaitant minimalios asmeninės erdvės, kuri, netgi nevertinant kitų sąlygų visumos, neturėtų būti mažesnė nei 3 kv. m, pasisako, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje (žr. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją).

48. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas nuo 2015 m. birželio 6 d. iki 2015 m. birželio 17 d., 2015 m. birželio 20 d. iki 2015 m. birželio 21 d., 2015 m. liepos 1 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 199 (b. l. 79A), kur vienam asmeniui teko mažesnis nei minimalus 3,6 kv. m plotas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto reikalavimus. Kartu pažymėtina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, jog pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio, kad Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 21 d. iki 2015 m. lapkričio 6 d., nėra pagrįstas. Nustatyta, jog nors pareiškėjas V. P. skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, jog jis Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. lapkričio 5 d., tačiau teismas, vertindamas vienam asmeniui tenkančio ploto dydį, rėmėsi Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktais duomenimis, kad V. P. nuo 2015 m. gegužės 21 d. buvo laikomas kameroje Nr. 107, bei į laisvę paleistas 2015 m. lapkričio 5 d., taip pat kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelės duomenimis, kad V. P. į įstaigą atvyko 2015 m. gegužės 21 d. (b. l. 79–80, 89–90).

49. Pagal EŽTT praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Kita vertus, paminėtina ir EŽTT praktika, kuomet, esant atvejui, kai vienintelis sunkumas, kurį patiria pareiškėjas, yra nepakankamas sanitarinių įrenginių atskyrimas nuo likusios kameros, EŽTT vertina, kad tai yra ne Konvencijos 3 straipsnio, o Konvencijos 8 straipsnio (teisės į privatumą) pažeidimas (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje S. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12).

50. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad kamerose, kuriose nuo 2015 m. gegužės 21 d. iki 2015 m. lapkričio 4 d. (2015 m. lapkričio 5 d. pareiškėjas buvo išleistas iš įstaigos) buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo kalinimo sąlygų bloginimui. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija pripažįsta, jog visą ginčo laikotarpį buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, taigi yra sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti.

51. Teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo vertinimui, kad Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl pareiškėjui neišduotų rankšluosčių, todėl darė išvadą, kad Lukiškių TI-K pažeidė HN 76:2010 63 punkto reikalavimą, numatantį, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės aktų nustatytas normas. Pažymėtina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016).

52. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99).

53. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

54. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.).

55. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau nenurodo aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turi būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjo patirta žala nebuvo tokia, kad ją būtų galima įvertinti pareiškėjo prašoma 10 000 Eur suma.

56. Kita vertus, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų pažeidimų mastą (minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, neužtikrinimas, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, neaprūpinimas rankšluosčiais), trukmę (pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 169 dienas, iš jų 15 dienų buvo pažeistas minimalaus ploto reikalavimas), sunkumą, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgus į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, daro išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kurios kompensavimui priteistina 700 Eur suma.

57. Dėl šių priežasčių pareiškėjo V. P. apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas, atitinkamai pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui V. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 700 Eur (septynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė