2018-04-26 Nr. AB-8421-3-61-3-02935-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-423-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02935-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 22.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui dėl įsakymo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus (toliau – ir Vilniaus skyrius) 2016 m. birželio 22 d. įsakymo Nr. (2.1E)P-1116 „Dėl Pensijų skyriaus 3-iojo poskyrio vyriausiųjų specialisčių R. K. ir A. V. tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.1 ir 2.1 punktus.

2. Pareiškėja paaiškino, kad Vilniaus skyrius Įsakymo 1.1. punktu pripažino, jog ji padarė tarnybinį nusižengimą – pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą, t. y. netinkamai atliko pareigybės aprašymo, patvirtinto VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriaus 2011 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. V-102 (toliau – ir Pareigybės aprašymas), 7.1.1 punkte nustatytą funkciją – 2014 m. spalio mėn. nepatikrino I. S. nuo 2014 m. lapkričio 1 d. mokamos senatvės pensijos mokėjimo pagrįstumo ir teisingumo, dėl ko buvo nustatyta 3 802,16 Eur pensijos permoka šiam asmeniui. Vilniaus skyrius Įsakymu tarnybinės nuobaudos neskyrė, įsakymo 2.1 punkte nurodė, kad pasibaigė VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas.

3. Pareiškėja nesutiko su jos atžvilgiu priimto įsakymo dalimi, jos nuomone, tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo pradėtas turint kitus tikslus, o ne prevencijos ar atsakomybės tikslais, t. y. tokiu būdu išreikalauti susidariusią permoką padengti jos lėšomis. Priimant Įsakymą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, dėl to netinkamai taikytos materialinės teisės normos, pažeistos tarnybinio nusižengimo tyrimo atlikimo esminės procedūros, o tai sudaro pagrindą panaikinti ginčijamą Įsakymo dalį. Pareiškėjos nuomone, atsakovas, atlikdamas tarnybinio nusižengimo tyrimą, turėjo išankstinę nuostatą dėl jos kaltės.

4. Pareiškėja mano, kad atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 3 punkto reikalavimus, kadangi, gavęs oficialią informaciją, tarnybinio nusižengimo tyrimą pradėjo vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo šios informacijos gavimo. Tarnybinio nusižengimo tyrimas turėjo būt pradėtas per 5 darbo dienas nuo VSDFV 2016 m. gegužės 9 d. rašto Nr. (6.3) I-2790 „Dėl I. S. valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos permokos“ gavimo dienos, tačiau tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija (toliau – ir Komisija) buvo sudaryta tik 2016 m. gegužės 24 d.

5. Pareiškėjos teigimu, Komisijos 2016 m. birželio 20 d. išvadoje Nr. (2.10)11-7021 „Dėl Pensijų skyriaus 3-iojo poskyrio vyriausiosios specialistės R. K. ir vyriausiosios specialistės A. V. tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Išvada) ir Įsakyme tarnybinis nusižengimas kvalifikuotas netinkamai. Pareigybės aprašymo 7.1.1 punktas, kuriuo grindžiamas įsakymas ir išvada, neegzistuoja, t. y. šio akto 7.1.1 punkte nustatytos funkcijos – tikrinti mokamos senatvės pensijos mokėjimo pagrįstumą ir teisingumą – nėra. Jei Vilniaus skyrius turėjo omenyje pareigybės aprašymo 7.1 punkte nustatytą funkciją – priima ir konsultuoja klientus dėl teisės į pensiją ir (ar) kompensaciją, taip pat pensijų ir (ar) kompensacijų, skyrimo, apskaičiavimo, perskaičiavimo, mokėjimo, pensijų draudimo stažo, draudžiamųjų pajamų koeficiento, duomenų kaupimo ir prognozuojamos pensijos dydžio apskaičiavimo klausimais – tai šios funkcijos pareiškėja nepažeidė. Pareiškėjos nuomone, Įsakyme ir Išvadoje nurodytas teisės aktas (VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punktas), kuriuo inkriminuojamas tarnybinis nusižengimas, yra bendro pobūdžio, todėl negali būti pagrindu pripažinti ją padariusią tarnybinį nusižengimą. Pareigybės aprašymo 7.1 punktas taip pat yra bendro pobūdžio, orientuotas į funkciją, bet ne į pareigą.

6. Pareiškėja nurodė, kad, vadovaujantis VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto norma, matyti, jog pareigybės aprašymo 7.1 punkte nustatyta funkcija yra blanketinė norma, nukreipianti į lokaliniais teisės aktais nustatytas konkrečias pareigas, dėl kurių tariamo netinkamo vykdymo ji ir turėjo būti vertinama, ar nepažeidė savo veiksmais teisės aktų reikalavimų, ar juos pažeidus yra priežastinis ryšys su nustatyta senatvės pensijos permoka, t. y. norma, kurią pažeidus galima būtų kvalifikuoti, jog ji padarė tarnybinį nusižengimą. Šiuo atveju toks teisės aktas, kuris būtų imperatyviai įpareigojęs ją elgtis atitinkamu būdu, nei išvadoje, nei įsakyme nenurodytas.

7. Pareiškėja teigė, kad buvo įkalbinėjama gaunamu darbo užmokesčiu sumokėti susidariusią senatvės pensijos permoką. Tai buvo atliekama tik pradėjus tarnybinio nusižengimo tyrimą. Buvo verčiama pasijausti kalta dėl to, kad susidarė senatvės pensijos permoka. Atsakovas nevertino jos nurodytos aplinkybės, kad senatvės pensijos permoka galėjo susidaryti ne dėl jos kaltės, o dėl netobulos išmokų taikomosios sistemos programos, kuri leidžia pradėti išmokos mokėjimą, kai sprendimas yra anuliuotas.

8. Pareiškėja nurodė, kad pagal nuo 2014 m. lapkričio mėn. iki 2015 m. liepos mėn. suformuotų sąrašų „Bylos, kurioms mokamos dvi išmokos“ duomenis informacijos apie I. S. mokamas 2 išmokas nebuvo, todėl ji neturėjo galimybės sužinoti apie neteisingą mokėjimą. Atsakovas, priimdamas ginčijamą įsakymą, nepagrįstai rėmėsi vien tik jos pateiktu 2016 m. gegužės 27 d. paaiškinimu Nr. (2.10) 11-5979 (toliau – ir paaiškinimas), kuris buvo išgautas ginčytinomis aplinkybėmis.

9. Pareiškėja pabrėžė, kad Komisijos narių pasirašytą 2016 m. gegužės 26 d. tarnybinį pranešimą apie tarnybini nusižengimą Nr. (2.10) 11-5862 (toliau – ir pranešimas) įteikė ne Komisija, o viena iš Komisijos narių. Pareiškėjos teigimu, tyrimo metu ir įteikiant pranešimą nebuvo išvengta komisijos narių šališkumo. Ji yra silpnesnioji šalis, ypač socialiniu aspektu, todėl viešojo administravimo subjektas, kartu atliekantis ir darbdavio funkcijas, privalėjo garantuoti Komisijos ir jos narių nešališkumą. Pranešime Komisija iš esmės nenurodė teisės normų, kuriose būtų įtvirtinti specialūs veikimo standartai, nurodyti tik bendro pobūdžio veikimo standartai, nebuvo detalizuoti ir nurodyti konkretūs jos neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp atliktų veiksmų ir nustatytos pensijos permokos. Pareiškėja pažymėjo, kad Išvada kartu surašyta ir kito valstybės tarnautojo atžvilgiu. Pareiškėjos nuomone, vadovaujantis Taisyklių nuostatomis, išvada, kuria ji yra pripažinta padariusi tarnybinį nusižengimą, privalėjo būti surašyta jai individualiai. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Įsakymas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnyje įtvirtintų nuostatų, nes atsakovas nenurodė šio akto apskundimo tvarkos.

10. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrius atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

11. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja su pareigybės aprašymu buvo susipažinusi 2013 m. gegužės 13 d. Minėto pareigybės aprašymo 7 punkte nustatytos šias pareigas einančio valstybės tarnautojo funkcijos, tarp jų funkciją – tikrinti pensijų mokėjimo teisėtumą ir pagrįstumą (7.1.1 punktas). Todėl pareiškėjos argumentas, kad Išvadoje ir Įsakyme tarnybinis nusižengimas kvalifikuotas netinkamai, yra nepagrįstas. VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriaus 2013 m. spalio 15 d. įsakymu Nr. V-88 buvo pakeistas Pensijų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės, skirtos prašymų priėmimo ir konsultavimo funkcijoms vykdyti, aprašymas, patvirtintas VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriaus 2011 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. V-102, ir patvirtinta jo nauja redakcija, o Pensijų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės, skirtos pensijų ir kompensacijų skyrimo tikrinimo funkcijoms vykdyti, aprašymas, kuris patvirtintas taip pat VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriaus 2011 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. V-102, pakeistas nebuvo.

12. Vilniaus skyriaus teigimu, VAĮ 8 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos, kadangi teisės aktai nenustato pareigos teisės aktuose, susijusiuose su tarnybos santykių reguliavimu, nurodyti tokio teisės akto apskundimo tvarkos. Vien tik pareiškėjos bendro pobūdžio samprotavimai apie galimus tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūrų pažeidimus ir subjektyvus įsitikinimas, kad jos veiksmuose nėra tarnybinio nusižengimo sudėties, nėra pagrindas konstatuoti, kad ginčijamas įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Tarnybinio nusižengimo tyrimo metu buvo išaiškintos visos tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybės ir priežastys, patikrinta pareiškėjos paaiškinime nurodyta su tiriamu nusižengimu susijusi informacija, surinkti bei objektyviai ir visapusiškai įvertinti visi įrodymai, patvirtinantys pažeidimo, padaryto pareiškėjos, faktą, priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių bei valstybės tarnautojos kaltę, ir priimtas pagrįstas sprendimas, kuris įformintas Įsakymu, atitinkančiu teisės aktų reikalavimus.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14. Teismas pažymėjo, kad byloje keliamas ginčas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus įsakymo dalies, kuria pareiškėja pripažinta padariusi nusižengimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Teismo vertinimu, oficialia informacija apie pareiškėjos padarytą galimą tarnybinį nusižengimą laikytinas Vilniaus skyriaus Pensijų skyriaus vedėjos 2016 m. gegužės 19 d. tarnybinis pranešimas Nr. 11-5472 „Dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo“, kuriame nurodoma, kad Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyriaus vyriausioji specialistė R. K. išmokų taikomojoje sistemoje galbūt nepatikrino etapo mokėjimo terminuose parinkimo teisingumo. Dėl to I. S. nuo 2014 m. lapkričio 1 d. buvo pradėtos mokėti 2 pensijos išmokos. Taigi oficialią informaciją apie galimą nusižengimą Vilniaus skyriaus direktorius gavo 2016 m. gegužės 19 d., o komisiją galimam tarnybiniam nusižengimui tirti sudarė 2016 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. (2.1E) P-962, t. y. 5 darbo dieną po oficialios informacijos gavimo. Todėl byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tarnybinis patikrinimas pradėtas nepažeidus Taisyklių 3 punkto nuostatos.

16. Teismas konstatavo, kad komisija, įvertinusi nustatytų faktinių aplinkybių visumą, pagrįstai priėjo prie išvados, kad pareiškėja, eidama Naujosios Vilnios pensijų skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas ir turėdama pareigą vykdyti pareigybės aprašymo 7.1.1 punkte nustatytą funkciją – tikrinti pensijų mokėjimo teisėtumą ir pagrįstumą, – jos neatliko. 2014 m. spalio 31 d. patikrinusi Naujosios Vilnios pensijų skyriaus vyresniosios specialistės A. V. parengtą I. S. senatvės pensijos skyrimo iš naujo sprendimo projektą ir nustačiusi, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 31 d. sprendimas Nr. PE_SP1-31971 dėl senatvės pensijos skyrimo iš naujo yra nenaudingas išmokos gavėjui (šis sprendimas išmokų taikomosios sistemos duomenų bazėje 2014 m. spalio 31 d. buvo anuliuotas), išmokų taikomosios sistemos duomenų bazėje nepatikrino Naujosios Vilnios pensijų skyriaus vyresniosios specialistės A. V. į išmokų taikomosios sistemos duomenų bazę įrašytų duomenų pagrįstumo ir teisingumo apie I. S. pensijos mokėjimą minėto sprendimo (2014 m. spalio 31 d. anuliuoto) pagrindu, tokiu būdu pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą – pažeidė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą.

17. Teismas vertino kaip nepagrįstą pareiškėjos argumentą, kad Išvada priimta remiantis tik jos paaiškinimu, kuriame ji pripažino tinkamai neatlikusi savo funkcijų. Komisija Išvadą surašė remdamasi įrodymų visuma.

18. Teismas taip pat vertino kaip nepagrįstą pareiškėjos argumentą, kad pažeidimui turėjo įtakos išmokų taikomosios programos trūkumai. Teismas padarė išvadą, kad, ir esant tam tikriems išmokų taikomosios programos trūkumams, pareiškėja turėjo galimybę ir privalėjo, skaičiuodama pensijos nepriemoką, peržiūrėti informaciją apie I. S. mokamas ir išmokėtas išmokas.

19. Teismas sutiko su atsakovo atsiliepime išdėstytu paaiškinimu, kad pažeidimas buvo atliktas 2014 m. spalio mėn., kai pareiškėja užėmė vyriausiosios specialistės pareigas ir tuo metu jos funkcijos buvo reglamentuotos pareigybės aprašymo 7.1.1 punkte, pagal kurį pareiškėjai buvo priskirta funkcija tikrinti pensijų mokėjimo teisėtumą ir pagrįstumą. Todėl teismas pareiškėjos argumentus dėl netinkamo nusižengimo kvalifikavimo vertino kaip nepagrįstus.

20. Pareiškėjos argumentų dėl atsakovo siekio išskaičiuoti iš pareiškėjos susidariusią senatvės pensijos nepriemoką teismas šioje byloje nevertino, bet pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju tarnybinės atsakomybės taikymas yra pagrįstas objektyviai nustatytu pažeidimu, ir tai savaime negali būti laikoma atsakovo, kurio pareiga užtikrinti institucijos efektyvų funkcionavimą, tendencingais veiksmais.

21. Teismas konstatavo, kad pranešimas apie tarnybinį nusižengimą surašytas tinkamai ir teisingai, jis atitinka teisės aktų reikalavimus. Įsakymas negali būti pripažintas neteisėtu, nes Išvadoje buvo pateiktas nusižengimo kvalifikavimas ir nurodytos teisės normos, kurias pažeidė pareiškėja.

22. Dėl pareiškėjos teiginių, kad pranešimas jai buvo įteiktas ne visos Komisijos, bet vienos iš jos narių, o išvada surašyta ir kito valstybės tarnautojo atžvilgiu, teismas pažymėjo, kad Taisyklėse pareiškėjos nurodomos aplinkybės nėra reglamentuotos, todėl pranešimo įteikimas vieno iš Komisijos nario ir išvados surašymas kelių valstybės tarnautojų atžvilgiu nelaikytinas Taisyklių pažeidimu.

23. Teismo vertinimu, ginčijamo įsakymo trūkumas, susijęs su jo apskundimo tvarkos jame nenurodymu, nelaikytinas esminiu, nes ši aplinkybė nesutrukdė pareiškėjai pasinaudoti teismine gynyba.

24. Teismas, remdamasis byloje esančių įrodymų visuma ir aptartais argumentais, konstatavo, kad Įsakymo 1.1 ir 2.1 punktai yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. 25. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

26. Pareiškėja nurodo, kad atsakovas, pradėdamas tarnybinio nusižengimo tyrimą, pažeidė Taisyklių 3 punkto nuostatas. Tarnybinio nusižengimo tyrimą pradėjo praėjus daugiau nei 5 darbo dienų terminui nuo VSDFV 2016 m. gegužės 9 d. rašto Nr. (6.3) 1-2790 gavimo. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėtas raštas nelaikytinas oficialia informacija apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą, o laikytinas oficialia informacija VSDFV Vilniaus skyriaus Pensijų skyriaus vedėjos 2016 m. gegužės 19 d. tarnybinis pranešimas Nr. 11-5472.

27. Pareiškėjos teigimu, bylos įrodymai patvirtina, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo pradėtas gavus VSDFV 2016 m. gegužės 9 d. raštą Nr. (6.3) 1-2790, ši aplinkybė nurodyta: 1) Komisijos išvadoje, kurioje komisija nurodė, jog 2016 m. gegužės 24 d. tarnybinio nusižengimo tyrimas pradėtas VSDFV 2016 m. gegužės 9 d. rašto Nr. (6.3) 1-2790 ir Vilniaus skyriaus Pensijų skyriaus vedėjos 2016 m. gegužės 19 d. tarnybinio pranešimo Nr. 11-5472 pagrindu; 2) VSDFV Vilniaus skyriaus Pensijų skyriaus vedėjos 2016 m. gegužės 19 d. d. tarnybiniame pranešime Nr. 11-5472 nurodyta, jog, atsižvelgdama į VSDFV 2016 m. gegužės 9 d. raštą Nr. (6.3) 1-2790, kuriame pavesta atlikti tarnybinį patikrinimą, nustatyti darbuotojus, dėl kurių kaltės susidarė pensijos permoka, ir spręsti klausimą dėl materialinės atsakomybės taikymo, pateikia papildomą informaciją tyrimui dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo atlikti; 3) komisijos pranešime apie tarnybinį nusižengimą nurodyta, kad VSDFV pavedimu (2016 m. gegužės 9 d. raštas Nr. (6.3) 1-2790) ir Vilniaus skyriaus Pensijų skyriaus vedėjos 2016 m. gegužės 19 d. tarnybinio pranešimo Nr. 11-5472 pagrindu atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas. Tai, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra inicijuota raštu, patvirtina įstaigos vadovo rezoliucija ant VSDFV 2016 m. gegužės 9 d. rašto Nr. (6.3) 1-2790. Šį įstaigos vadovo rezoliucija patvirtina, kad atsakovui buvo žinoma, jog pareiškėja yra tas asmuo, kurio atžvilgiu turi būti pradėtas tyrimas dėl galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo.

28. Pareiškėja nurodo, kad Komisija, pripažinusi, jog ji padarė tarnybinį nusižengimą, nevertino reikšmingo teisės akto – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2007 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. V-115 patvirtinto Pensijų ir kompensacijų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2009 m. gegužės 13 d. įsakymo Nr. V-219, 2010 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. V-78 ir 2011 m. balandžio 4 d. įsakymo Nr. V-131 pakeitimais) (toliau – ir Aprašas). Pareiškėja, atlikdama pensijų mokėjimų kontrolę, vadovavosi Aprašo 25 punktu, kuris nustato, jog vyriausiasis specialistas patikrina, ar mokėjimo duomenys korektūrų sąraše sutampa su bylų ir informacinės duomenų bazės duomenimis. Jei klaidų nėra, padaro atitinkamą žymą informacinėje duomenų bazėje, pasirašo byloje (jei turi tam įgaliojimą). Jei įgaliojimo neturi – ne vėliau kaip kitą darbo dieną bylą perduoda direktoriui ar įgaliotam tarnautojui. Nustatęs duomenų vertinimo ir (ar) įvedimo klaidas, vyriausiasis specialistas jas užregistruoja ir paveda vyresniajam specialistui ištaisyti. Visus šiuos nurodytus veiksmus pareiškėja atliko.

29. Pareiškėja mano, kad Išvadoje ir Įsakyme jos veika kvalifikuota netinkamai, pareikštas kaltinimas dėl tarnybinio nusižengimo padarymo suformuluotas nekonkrečiai. Pareiškėjos veiksmai nesusieti su teisės aktų normomis, įtvirtinančiomis imperatyvų elgsenos variantą atitinkamoje situacijoje, kurių pareiškėja būtų privalėjusi laikytis. Kaltinimo nekonkretumas, neįvardijant priežastinio ryšio tarp veikos ir atsiradusių pasekmių, leidžia daryti išvadą, kad tyrimo metu nebuvo laikytasi įstatymų ir teisės aktų nuostatų, leidusių ir turėjusių užtikrinti tarnybinio nusižengimo tyrimo objektyvumą, visapusiškumą ir nešališkumą, o taip pat sprendimo dėl tarnybinio nusižengimo pagrįstumą.

30. Pareiškėja pabrėžia, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo metu ji patyrė spaudimą, siūlant jai savo lėšomis iš gaunamo darbo užmokesčio sumokėti susidariusią senatvės pensijos permoką. Dėl to pareiškėja į komisijai pateikė nepagrįstą paaiškinimą, kuriame nurodė, kad tinkamai neatliko jai priklausančių funkcijų, nepatikrino išmokos mokėjimo terminuose esančių įrašų. Pareiškėja tuo matu suvokė, kad dėl susidariusios permokos turi jaustis kalta.

31. Pareiškėja teigia, kad Išvada dėl jos padaryto pažeidimo turėjo būti surašyta individualiai, o ne kartu ir kito valstybės tarnautojos atžvilgiu. Taisyklėse nėra nustatytos nuostatos, kurios leistų surašyti vieną tarnybinio nusižengimo išvadą, kaį yra įtariami tarnybinio nusižengimo padarymu 2 tarnautojai. Tai galėjo sąlygoti, kad atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą buvo pažeistos ne tik Taisyklėse nustatytos procedūros, bet ir pradėjus tarnybinio nusižengimo tyrimą buvo susiformavusi išankstinė nuostata ir regimybė dėl pareiškėjos kaltumo, o tai leidžia pagrįstai manyti, jog tyrimas buvo atliktas šališkai.

32. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrius atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

33. Vilniaus skyriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo ir teisėtą sprendimą priėmė objektyviai, išsamiai ir visapusiškai ištyręs bei įvertinęs visus byloje esančius įrodymus. Visi pareiškėjos argumentai paremti nepagrįstomis prielaidomis, nenurodant jokių objektyvių aplinkybių, sudarančių pagrindą teigti, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas jos atžvilgiu buvo atliktas neobjektyviai, neišsamiai, tinkamai neįvertinus tyrimo medžiagos, nenustačius teisiškai reikšmingų aplinkybių.

34. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja su pareigybės aprašymu buvo susipažinusi ir privalėjo vykdyti jame nustatytas funkcijas. Pareigybės aprašymo 7.1.1 punkte yra nustatyta funkcija tikrinti pensijų mokėjimo teisėtumą ir pagrįstumą ir šią funkciją pareiškėja privalėjo vykdyti. Tai, kad pareiškėja neatliko pareigybės aprašymo 7.1.1 punkte nustatytos funkcijos, įvertinęs nustatytų faktų ir aplinkybių visumą, nustatė ir teismas.

35. Vilniaus skyriaus teigimu, tai, kad teismas sprendime nepasisakė dėl Aprašo, nereiškia, kad jo nevertino, nes teismas sprendimą byloje priėmė remdamasis visų surinktų įrodymų visuma, o minėtas teisės aktas buvo prijungtas prie bylos medžiagos. Aprašo 25 punktas, kuriuo pareiškėja remiasi ir nurodo, kad procedūrą atliko vadovaudamasi šiuo punktu, reglamentuoja išmokėtos pensijos paskesnę kontrolę, kuri vykdoma tikrinant korektūrų sąrašus jau paskyrus ir išmokėjus išmokas.

36. Atsakovas taip pat pažymi, kad teismas pagrįstai vertino, jog Vilniaus skyrius tarnybinį patikrinimą pradėjo nepažeidęs Taisyklių 3 punkto nuostatos, nes VSDFV 2016 m. gegužės 9 d. raštas Nr. (6.3) I-2790, kurį Vilniaus skyrius gavo 2016 m. gegužės 12 d., nelaikytinas oficialia informacija apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą, nes šiame rašte nenurodytas konkretus valstybės tarnautojas, galbūt padaręs pažeidimą. Oficialia informacija laikytinas Vilniaus skyriaus Pensijų skyriaus vedėjos 2016 m. gegužės 19 d. tarnybinis pranešimas Nr. 11-5472, kuriame jau nurodyti asmenys, galbūt padarę tarnybinį nusižengimą.

37. Vilniaus skyrius nurodo, kad pareiškėjos teiginiai (tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo pradėtas turint visai kitus tikslus, t. y turint tikslą išreikalauti iš pareiškėjos susidariusią permoką padengti savo lėšomis; tarnybinio nusižengimo tyrimo metu pareiškėja patyrė spaudimą; tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo atliktas šališkai, neobjektyviai ir neišsamiai) yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais įrodymais.

38. Atsakovo nuomone, teismas tinkamai pritaikė materialinės teisės normas ir objektyviai bei išsamiai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes. Vien tik pareiškėjos samprotavimai dėl galimų pažeidimų atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą ir subjektyvus įsitikinimas, kad teismas turėjo padaryti kitokias išvadas, negali būti pagrindas konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, nesivadovavo teismų praktika tarnybinių ginčų bylose ar netinkamai vertino įrodymus ir dėl to priėmė neteisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 39. Byloje kilęs ginčas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriaus įsakymo dalies, kuria pripažinta, jog skyriaus vyriausioji specialistė – karjeros valstybės tarnautoja - padarė tarnybinį nusižengimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

40. Byloje nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyriaus direktorius 2016 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. (2.1E)P-1116 pripažino, kad pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą – vykdydama savo pareigas, 2014 m. spalio mėn. nepatikrino I. S. nuo 2014 m. lapkričio 1 d. mokamos senatvės pensijos mokėjimo pagrįstumo ir teisingumo, dėl ko buvo nustatyta 3 802,16 Eur pensijos permoka šiam asmeniui, ir tuo pažeidė savo Pareigybės aprašymo 7.1.1 punktą, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus. Pareiškėjai buvo nuspręsta neskirti tarnybinės nuobaudos, nes pasibaigė jos skyrimo terminas.

41. Pareiškėja su šiuo įsakymu nesutiko, todėl kreipėsi į teismą. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, jį atmetė, nes padarė išvadą, jog pareiškėjos padarytą tarnybinį nusižengimą patvirtina byloje nustatytos aplinkybės, tyrimas atliktas išsamiai ir objektyviai, buvo surinkti visi reikalingi tarnybinį nusižengimą patvirtinantys įrodymai, atliekant tyrimą, esminių procedūrinių pažeidimų nenustatyta.

42. Pareiškėja apeliaciniu skundu iš esmės pakartoja pradiniame skunde išsakytus argumentus, ir papildomai kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą tuo aspektu, kad teismas nepasisakė ir neįvertino papildomai pateikto rašytinio įrodymo - Pensijų ir kompensacijų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo.

43. Pagal ABTĮ 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą. Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), taip pat ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A261-3555/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartį adm. byloje Nr. A444-341/2013; 2014 m. gegužės 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A261-706/2014 ir kt.).

44. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėta praktika ir patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms bei skundžiamame sprendime nurodytiems argumentams.

45. Pareiškėja, kaip matyti iš bylos medžiagos, yra Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus Pensijų skyriaus 3-iojo poskyrio vyriausioji specialistė, t.y. karjeros valstybės tarnautoja. Tokių asmenų teisinį statusą apibrėžia Valstybės tarnybos įstatymas ir jį įgyvendinantys teisės aktai, o tarnybinės nuobaudos skiriamos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 „Dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių“ (nagrinėjamam atvejui aktuali LRV 2012 m. spalio 24 d. nutarimo Nr. 1300 redakcija) nustatytą tvarką. Ši tvarka taikoma ir tais atvejais, kai atlikus tarnybinio nusižengimo tyrimą, tarnautojas pripažįstamas padaręs tarnybinį nusižengimą, tačiau tarnybinės nuobaudos nusprendžiama neskirti.

46. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamuose valstybės tarnautojo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008, publikuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“, Nr. 6(16), 2008).

47. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad administracinis aktas, kuriuo paskiriama tarnybinė nuobauda, ir tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinės dalys. Patvirtinta motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiantis priimamas individualus administracinis aktas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, laikoma šio akto motyvuojamąja dalimi (2009 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-120/2009, 2010 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-700/2010). Teismas, spręsdamas ginčijamo įsakymo pagrįstumo klausimą, turi vertinti ne tik skundžiamo administracinio akto, bet ir jo sudedamosios dalies – tarnybinio patikrinimo išvados (tarnybinio nusižengimo tyrimo išvados) turinį. Tačiau teismo atliekamas vertinimas administracinėje byloje neturi būti tapatinamas su tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimu apskritai iš naujo. Teismas tik patikrina tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nustatytų aplinkybių tikrumą ir padarytų išvadų pagrįstumą, bei, siekdamas priimti objektyvų sprendimą, gali tirti byloje naujus įrodymus, patvirtinančius (paneigiančius) tyrimo metu egzistavusias ir su nagrinėjamais pažeidimais susijusias aplinkybes. Ginčo nagrinėjimo teisme stadijoje tarnybinio nusižengimo tyrimo ribos negali būti plečiamos.

48. Įvertinusi byloje esančius įrodymus, kuriais yra grindžiamas pareiškėjai inkriminuojamas tarnybinis nusižengimas bei kitą tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad jie yra pakankami konstatuoti pareiškėjos padarytą tarnybinį nusižengimą, o tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo atliktas pagal Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėse nustatytas procedūras.

49. Visu pirma, atsakydama į pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, susijusius su netinkamu tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros pradėjimu ir vykdymu, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, 2015 m. gegužės 9 d. iš VSDFV gavęs pranešimą apie pensijos permoką, dėl kurios galėjo būti kalti atsakovo darbuotojai, iš karto nepradėjo tarnybinio nusižengimo tyrimo, bet atliko preliminarų informacijos patikrinimą. Šio patikrinimo pagrindu VSDFV Vilniaus skyriaus Pensijų skyriaus vedėja 2015 m. gegužės 19 d. surašė tarnybinį pranešimą, kuris ir buvo pagrindu pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūrą, t.y. oficialia informacija, numatyta Taisyklių 3 punkto 2 dalyje. Pats pareiškėjos tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo atliktas iš esmės laikantis visų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėse numatytų procedūrų, užtikrinant pagrindines valstybės tarnautojo, įtariamo padarius nusižengimą, teises – pareiškėja 2015 m. gegužės 26 d. buvo informuota apie pradėtą tyrimą, jai buvo suteikta teisė pasiaiškinti, kuria ji pasinaudojo, 2015 m. gegužės 27 d. pateikdama paaiškinimą. Vėliau pareiškėja buvo supažindinta su tyrimo metu surinktais dokumentais, priimtu įstaigos vadovo įsakymu ir pasinaudojo teise apskųsti Įsakymą teismui. Tai, kad tarnybinis nusižengimo tyrimas buvo atliekamas dėl dviejų valstybės tarnautojų ir dėl jų abiejų veikų buvo surašyta viena tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, bei tai, kad pranešimą apie tarnybinį nusižengimą pareiškėjai įteikė viena iš komisijos narių, nepažeidžia imperatyvių teisės aktų reikalavimų. Kitų esminių procedūrinių pažeidimų, galėjusių turėti įtakos skundžiamo įsakymo pagrįstumui ir teisėtumui, taip pat nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė tarnybinio nusižengimo tyrimą atliktą tinkamai.Tai, kad skundžiamame įsakyme nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka, nelaikytina esminiu trūkumu, kuris leistų pripažinti skundžiamą įsakymą neteisėtu.

50. Nors pareiškėja teigia, kad jos pareigybės aprašymo 7.1 punktas buvo nekonkretus ir negalėjo būti pagrindu atsakomybei kilti, tačiau ji remiasi ne pažeidimo padarymo metu galiojusiu ir ne to valstybės tarnautojo pareigybės aprašymu. R. K. 2013 m. gegužės 10 d. VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriaus įsakymu Nr. P-713 buvo priimta į Naujosios Vilnios pensijų skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas, skirtas pensijų ir kompensacijų skyrimo tikrinimui. Su tokio valstybės tarnautojo pareigybės aprašymu ji buvo pasirašytinai supažindinta 2013 m. gegužės 13 d. Šio pareigybės aprašymo 7.1.1 punktu jai buvo pavesta tikrinti pensijų ir/ ar kompensacijų skyrimo ( neskyrimo) ir mokėjimo teisėtumą ir pagrįstumą, parengtus sprendimų projektus ir prireikus juos koreguoti, tikrinti pensijų ir kompensacijų bylų formavimo teisingumą, korektūrų sąrašus. Taigi pareiškėjos funkcijos šioje srityje pareigybės aprašyme buvo pakankamai konkrečiai apibrėžtos, o jų nevykdymas arba netinkamas vykdymas galėjo būti pagrindu tarnybinei atsakomybei.

51. Pareiškėja neginčija paties fakto, kad I. S. nuo 2014 m. lapkričio mėnesio susidarė pensijos permoka, tačiau mano, kad dėl to ji nėra kalta. Teisėjų kolegija su tokia pareiškėjos pozicija nesutinka. Pareiškėja ėjo Pensijų poskyrio vyriausiosios specialistės, skirtos pensijų ir kompensacijų skyrimo tikrinimo funkcijoms atlikti pareigas, todėl privalėjo tinkamai vykdyti šias funkcijas, tikrinti visus turimus duomenis bei pateiktus dokumentus. Be kita ko, pareiškėja privalėjo patikrinti išmokų taikomosios sistemos duomenų bazėje Naujosios Vilnios pensijų skyriaus vyresniosios specialistės A. V. įrašytų duomenų pagrįstumo ir teisingumo apie I. S. pensijos mokėjimą VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 31 d. sprendimo Nr. PE_SP1-31971 (tą pačią dieną anuliuoto) pagrindu. To pareiškėja nepadarė, todėl pagrįstai pripažinta pažeidusi minėtus teisės aktus. Tai, kad vyresnioji specialistė netinkamai atliko savo pareigas ir galbūt pagal netinkamus parametrus formavo korektūrų sąrašus, nešalina pareiškėjos atsakomybės.

52. Pasisakydama dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, liečiančių Pensijų ir kompensacijų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 24-25 punktų taikymą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal minėto teisės akto nuostatas, iš tikrųjų korektūrų sąrašų formavimas buvo priskirtas vyresniosios specialistės funkcijoms, o pareiškėja privalėjo sutikrinti šių korektūrų sąrašų, pensijų bylų bei informacinės duomenų bazės duomenis. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja nėra kaltinama Aprašo nuostatų nevykdymu ar netinkamu vykdymu. Taigi pirmosios instancijos teismas neturėjo vertinti jos veiksmų atitikimo Aprašo nuostatoms. Į išmokų taikomosios sistemos programos trūkumus, apsunkinančius padarytų klaidų pastebėjimą, turėtų būti atsižvelgiama parenkant tarnybinę nuobaudą, jei tokia būtų skiriama, arba sprendžiant materialinės atsakomybės klausimus.

53. Tarnybinis nusižengimas yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Nagrinėjamu atveju tarnybinio nusižengimo subjektu laikomas karjeros valstybės tarnautojas, turintis tarnybinį teisnumą ir veiksnumą. Tarnybos pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta valstybės tarnybos tvarka. Tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys (tarnybos pareigų, nustatytų Valstybės tarnybos įstatyme, pareigybės aprašyme, kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose socialinio draudimo išmokų skyrimą ir mokėjimą, neatlikimas arba netinkamas atlikimas). Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma.

54. Apibendrinant darytina išvada, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo metu buvo nustatyti ir Išvadoje nurodyti visi R. K. padaryto nusižengimo sudėties elementai – dėl pareiškėjos neatsargios kaltės (aplaidumo) asmeniui buvo neteisėtai mokama antra valstybinio socialinio draudimo pensija, ir tai tiesiogiai sukėlė neigiamas pasekmes – 3802,16 Eur pensijos permoką.

55. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, teikė vieniems įrodymams pirmenybę prieš kitus ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės.

56. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais iš esmės nėra pagrindo keisti ar naikinti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos R. K. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius