2018-06-06 Nr. AB-11188-3-61-3-02387-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-443-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02387-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 4.1; 22.7; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Ž. A. ir V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Ž. A. ir V. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl kompensacijos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) ištirti, ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 1V-3 „Dėl Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos“ (toliau – ir Įsakymas) 2.1 punktas, kuriame nustatytas vienodas vieno kilometro išlaidų dydis (0,08 Eur) ir Įsakymu patvirtinto Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), 13 punktas ta apimtimi, kuria įtvirtinta vidaus tarnybos pareigūno važiavimo asmeniniu transportu išlaidų dydžio apskaičiavimo formulė, kurioje taikomas vienodas vieno kilometro išlaidų dydis (0,08 Eur) ir 15 punktas ta apimtimi, kuria vidaus tarnybos pareigūnams įtvirtintas kompensacijos už važiavimo išlaidas, patirtas vykstant į tarnybą ir iš jos, dydžio diferencijavimas pagal kuro tipą, taip pat numatytas kompensacijos už kitokio nei benzinas kuro išlaidų mažinimas būtent 35 proc., neprieštarauja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam lygiateisiškumo principui, 7 dalyje įtvirtintam vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principui, 8 dalyje įtvirtintam teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principui, 60 straipsnio 6 daliai, įstatymo viršenybės, protingumo ir proporcingumo principams; 2) priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kompensacijos (toliau – ir Vilniaus AVPK) už 2016 m. sausio–kovo mėnesiais turėtas važiavimo išlaidas nepriemoką: Ž. A. – 34,48 Eur, V. S. – 39,87 Eur.

2. Pareiškėjai nurodė, kad Ž. A. dirba Vilniaus AVPK Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės vadu, V. S. dirba Vilniaus AVPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėju. 2016 m. gegužės 10 d. Vilniaus AVPK išmokėjo pareiškėjams mažesnio dydžio kompensaciją už važiavimo, kai vykstama į tarnybos vietą ir iš jos, išlaidas (toliau – ir kompensacija), t. y. Ž. A. susidarė 34,48 Eur, o V. S. – 39,87 Eur kompensacijos nepriemoka. Pareiškėjai teigė, kad Apraše įtvirtintas kompensacijos už važiavimo išlaidas, patirtas vykstant į tarnybą ir iš jos, dydžio diferencijavimas pagal kuro tipą nepagrįstas jokiais techniniais tyrimais ar įvertinimais, taip pat sprendimas mažinti kuro išlaidas būtent 35 proc. nepagrįstas jokia apskaičiavimo metodika. Pareiškėjų nuomone, sprendimas mažinti net 35 proc. kitokio nei benzinas kuro išlaidų kompensavimą yra galbūt diskriminuojantis. Aprašo 15 punkte įtvirtintas kompensacijos už važiavimo išlaidas, patirtas vykstant į tarnybą ir iš jos, dydžio diferencijavimas pagal kuro tipą (benzinas, dyzelinas ir kt.), taip pat kompensacijos už kitokio nei benzinas kuro išlaidas mažinimas 35 proc., Įsakymo 2.1 punkte vienodo vieno kilometro išlaidų dydžio įtvirtinimas nepagrįstas jokiais tyrimais, yra neproporcingas siekiamam tikslui (vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principo įgyvendinimui), todėl negali būti pripažintas teisėtu. Pareiškėjai teigė, kad nustatant ginčijamą teisinį reguliavimą buvo peržengtos Statuto 60 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto pavedimo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (toliau – ir VRM) ribos, pažeisti įstatymo viršenybės, lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių ir kiti principai.

3. Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad su VRM kompetencija sietinas tik pirmasis pareiškėjų skundo reikalavimas. Statuto 60 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – ir Vyriausybė) ar jos įgaliota institucija gali nustatyti, kad pareigūnams (išskyrus šio straipsnio 5 dalyje nurodytus pareigūnus), kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, apmokamos kelionės išlaidos. Šių išlaidų dydį, apmokėjimo sąlygas ir tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Šios nuostatos netaikomos pareigūnams, kurie į tarnybos vietą vežami tarnybiniu transportu. Statuto 60 straipsnio 6 dalies nuostata suformuluota kaip dispozityvi teisės norma. Pareiškėjai klaidingai interpretuoja šią nuostatą kaip Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai įtvirtintą „pavedimą“. Priešingai nei Statuto 60 straipsnio 4 dalis, kuri nustato privalomą pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų (išskyrus išlaidas taksi) kompensavimą, Statuto 60 straipsnio 6 dalis nenustato Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai pareigos privalomai nustatyti pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimą (kompensavimą). Įstatymu būtent Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai suteikta diskrecija spręsti dėl tokių išlaidų apmokėjimo, o nusprendus jas kompensuoti – nustatyti šių išlaidų dydį, apmokėjimo sąlygas ir tvarką.

5. VRM paaiškino, kad apskaičiuota, jog vidutinis degalų kiekis, reikalingas 1 km kelio nuvažiuoti, sudaro 0,075 l. Šio kiekio degalų vidutinė kaina – 0,08 Eur. Todėl Įsakymo 2.1 punkte nustatytas važiavimo į tarnybos vietą ir iš jos asmeniniu transportu vieno kilometro kompensuojamų išlaidų dydis – 0,08 Eur. Sprendžiant dėl Aprašo 15 punktu nustatomos tvarkos buvo vertinami apibendrinti pareigūnų pagal iki 2016 m. sausio 6 d. galiojusio Aprašo nustatytą tvarką teiktų išlaidų ataskaitų ir jas patvirtinančių dokumentų duomenys, kurie rodė, kad automobilio su dyzeliniu varikliu sunaudojamo kuro norma iš tiesų yra apie 30–40 proc. mažesnė, nei to paties (panašaus) modelio automobilio, kuriam eksploatuoti reikalingas benzinas. Tai, kad automobilių su dyzeliniais varikliais suvartojamo kuro norma yra apytiksliai 35 proc. mažesnė, lyginant su to paties modelio benzininį variklį turinčiais automobiliais, patvirtino ir oficialūs automobilių pardavėjų pateikiami duomenys. Todėl Aprašo 15 punkte nustatyta, kad naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, hibridinius automobilius, elektromobilius ar vietoj benzino naudojant suskystintas naftos dujas pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 proc. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovo nuomone, Apraše nustatyta pareigūnų, kurie į tarnybos vietą ir iš jos vyksta asmeniniu transportu, važiavimo išlaidų kompensavimo tvarka neprieštarauja Statuto nuostatoms, įstatymo viršenybės, protingumo ir proporcingumo principams.

6. Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas paaiškino, kad Vilniaus AVPK 2016 m. birželio 23 d. tarnybiniais pranešimais informavo pareiškėjus, jog 2016 m. pirmo ketvirčio važiavimo išlaidų kompensacijos apskaičiuotos ir išmokėtos vadovaujantis Įsakymu ir šiuo Įsakymu patvirtintu Aprašu. Vilniaus AVPK nurodė, kad, vadovaujantis Aprašo 13, 15 ir 16 punktais ir atsižvelgiant į pareiškėjų pateiktų 2016 m. pirmo ketvirčio važiavimo asmeniniu transportu išlaidų ataskaitų duomenis, pareiškėjams buvo apskaičiuotas važiavimo asmeniniu transportu išlaidų dydis, kuris buvo sumažintas 35 proc., kadangi eksploatuojamoms transporto priemonėms naudojamas dyzelinas ir važiavimo išlaidos padidintos 10 proc. dėl automobilio eksploatacijos mieste, kuriame gyventojų skaičius yra didesnis kaip 100 000, ir 10 proc. už žiemos laikotarpį. Pareiškėjams buvo apskaičiuotos ir išmokėtos tokios kompensacijos: 1) Ž. A. – 82,97 Eur važiavimo išlaidų kompensacija, dėl netinkamai taikytų Aprašo 16 punkto nuostatų važiavimo išlaidų kompensacija buvo perskaičiuota ir papildomai išmokėta 6,07 Eur, iš viso – 89,04 Eur; 2) V. S. – 77,58 Eur važiavimo išlaidų kompensacija, dėl netinkamai taikytų Aprašo 16 punkto nuostatų važiavimo išlaidų kompensacija buvo perskaičiuota ir papildomai išmokėta 5,85 Eur, iš viso – 83,43 Eur. Vilniaus AVPK neturėjo teisinio pagrindo perskaičiuoti pareiškėjams išmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos, netaikant važiavimo išlaidų dydžio sumažinimo 35 proc.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 5 d. sprendimu nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjų skundo reikalavimo ištirti, ar Įsakymo 2.1 punktas, Aprašo 13 ir 15 punktai neprieštarauja Statuto 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam lygiateisiškumo principui, 7 dalyje įtvirtintam vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principui, 8 dalyje įtvirtintam teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principui, 60 straipsnio 6 daliai, įstatymo viršenybės, protingumo ir proporcingumo principams. Kitą pareiškėjų skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas pažymėjo, kad ginčai dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo nagrinėjami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) (toliau – ABTĮ) šešioliktajame skirsnyje nustatyta tvarka. Įstatymų leidėjas yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 110 straipsnis) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla (ABTĮ 111 straipsnis). Pagal šį teisinį reguliavimą privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims nesuteikta teisė kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti atitinkamo norminio administracinio akto teisėtumą.

10. Atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra administracinę bylą nagrinėjančio teismo nutarties pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, kurioje būtų apibrėžtas tokio tyrimo dalykas ir ribos, teismas konstatavo, kad atitinkamos norminės administracinės bylos nagrinėjimas administraciniame teisme yra negalimas. Todėl bylos dalį dėl pareiškėjų skundo reikalavimo ištirti, ar Įsakymo 2.1 punktas, Aprašo 13 ir 15 punktai neprieštarauja Statuto 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam lygiateisiškumo principui, 7 dalyje įtvirtintam vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principui, 8 dalyje įtvirtintam teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principui, 60 straipsnio 6 daliai, įstatymo viršenybės, protingumo ir proporcingumo principams, teismas nutraukė vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu.

11. Teismas vertino, kad pareiškėjų reikalavimas, jog jų patirtos važiavimo išlaidos turėtų būti kompensuotos taikant būtent maksimalų galimą dydį, nepagrįstas jokiais įrodymais. Pareiškėjams kelionės išlaidų kompensacijos dydis apskaičiuotas pagal Aprašo 13, 15 ir 16 punktų nuostatas, įvertinus kiekvieno iš jų pateiktos važiavimo išlaidų ataskaitos duomenis, už kurių teisingumą atsako patys pareiškėjai. Vadovaujantis Aprašo 13, 15 ir 16 punktais ir atsižvelgiant į pareiškėjų pateiktų 2016 m. pirmo ketvirčio važiavimo asmeniniu transportu išlaidų ataskaitų duomenis, pareiškėjams buvo apskaičiuotas važiavimo asmeniniu transportu išlaidų dydis, kuris buvo sumažintas 35 proc., kadangi eksploatuojamoms transporto priemonėms naudojamas dyzelinas, bei važiavimo išlaidos padidintos 10 proc. dėl automobilio eksploatacijos mieste, kuriame gyventojų skaičius yra didesnis kaip 100 000, ir 10 proc. už žiemos laikotarpį. Taigi Ž. A. pagrįstai buvo priskaičiuota ir išmokėta 89,04 Eur, o V. S. – 83,43 Eur.

12. Teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo perskaičiuoti pareiškėjams išmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos, netaikant važiavimo išlaidų dydžio sumažinimo 35 proc. Teismas neturėjo pagrindo abejoti, kad Įsakymo 2.1 punktas, Aprašo 13 ir 15 punktai neprieštarauja Statuto 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam lygiateisiškumo principui, 7 dalyje įtvirtintam vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principui, 8 dalyje įtvirtintam teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principui, 60 straipsnio 6 daliai, įstatymo viršenybės, protingumo ir proporcingumo principams.

III. 13. Pareiškėjai padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

14. Pareiškėjai nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad klaidinga skaičiuoti dyzelinio automobilio eksploatavimo kaštus tiesiog dauginant kuro sąnaudas iš per mėnesį nuvažiuotų kilometrų skaičiaus. Dyzelinis automobilis ekonomiškesnis nei benzininis, tik jei per metus nuvažiuojama 20 tūkst. km ir daugiau. Sugedus dyzeliniam automobiliui, jo remonto išlaidos būna bent 20 proc., o dažnai net pusantro ir daugiau kartų didesnės. Pareiškėjų teigimu, VRM atstovės teismo posėdžio metu nurodytas teiginys, kad vienodas vieno kilometro kompensavimo dydis įtvirtintas tik todėl, kad taip patogiau ir lengviau administruoti, t. y. apskaičiuoti kompensacijas už važiavimo išlaidas, yra teisiškai nepagrįstas.

15. Pareiškėjai, pateikdami argumentus, kuriais ginčija skundžiamą teismo sprendimą, nurodo, kad ABTĮ 22 straipsnio 1 dalies pagrindu kreipėsi į administracinį teismą su prašymu ištirti, ar norminio administracinio akto dalis atitinka Statutą. Pabrėžia, kad ABTĮ nenumato procesinio sprendimo rūšies – priimti prašymą ištirti norminį administracinį aktą ir nutraukti bylą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo. ABTĮ 111 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti pagrindai, kuriuos nustačius, teismas atmeta prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Nei vienas iš ABTĮ 111 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų netaikytinas šioje byloje, o teismas sprendime nenurodė, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčijamo norminio administracinio akto, arba teismo žinioje yra byla dėl ginčijamo norminio administracinio akto. Neištyrus norminio administracinio akto dalies, nėra galimybės įvertinti, ar teisėtai pareiškėjams buvo neišmokėtas pilnos kompensacijos už turėtas važiavimo išlaidas. Teisingas šios bylos išsprendimas ir galbūt pažeistų teisių gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto, t. y. Įsakymo ir juo patvirtinto Aprašo, teisėtumą. Todėl, pareiškėjų nuomone, teismas neteisingai taikė proceso teisės normas ir nepagrįstai nutraukė administracinės bylos dalį dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo ištyrimo ir atmetė likusią skundo dalį dėl kompensacijos nepriemokos priteisimo.

16. Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjų skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Apeliacine tvarka nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjų teisė prašyti administracinio pirmosios instancijos teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminį teisės aktą, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti administracinė byla dėl jų teisių pažeidimo.

18. Pareiškėjai su skundu kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydami ištirti, ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 1V-3 „Dėl Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos“ 2.1 punktas, kuriame nustatytas vienodas vieno kilometro išlaidų dydis (0,08 Eur) ir Įsakymu patvirtinto Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo 13 punktas ta apimtimi, kuria įtvirtinta vidaus tarnybos pareigūno važiavimo asmeniniu transportu išlaidų dydžio apskaičiavimo formulė, kurioje taikomas vienodas vieno kilometro išlaidų dydis (0,08 Eur), ir 15 punktas ta apimtimi, kuria vidaus tarnybos pareigūnams įtvirtintas kompensacijos už važiavimo išlaidas, patirtas vykstant į tarnybą ir iš jos, dydžio diferencijavimas pagal kuro tipą, taip pat numatytas kompensacijos už kitokio nei benzinas kuro išlaidų mažinimas būtent 35 proc., neprieštarauja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam lygiateisiškumo principui, 7 dalyje įtvirtintam vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principui, 8 dalyje įtvirtintam teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principui, 60 straipsnio 6 daliai, įstatymo viršenybės, protingumo ir proporcingumo principams; taip pat prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kompensacijos (toliau – ir Vilniaus AVPK) už 2016 m. sausio–kovo mėnesiais turėtas važiavimo išlaidas nepriemoką: Ž. A. – 34,48 Eur, V. S. – 39,87 Eur.

19. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjų prašymo ištirti norminio administracinio akto – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 1V-3 ir juo patvirtinto Aprašo – atskirų nuostatų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, nepagrįstai kvalifikavo šį prašymą kaip abstraktų prašymą ištirti atitinkamo norminio administracinio akto teisėtumą ir nesiejo tokio prašymo su individualioje byloje pareikštais reikalavimais. Netinkamas pareikšto prašymo vertinimas nulėmė tai, kad sprendžiant jį buvo pritaikytos ne tos administracinės teisenos nuostatos, kurios turėjo būti taikomos, ir administracinės bylos dalis nepagrįstai buvo nutraukta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punkto pagrindu kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija), o likusi dalis liko neišnagrinėta iš esmės.

20. Byloje pareiškėjų reiškiamas reikalavimas dėl patirtų važiavimo vykstant į tarnybą ir iš jos išlaidų nepriemokos priteisimo yra grindžiamas Įsakymo ir Aprašų atskirų dalių neatitikimu Statuto 3 straipsnio 3, 7, 8 dalies nuostatoms. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjų skunde išdėstytą prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su nagrinėjama individualia byla, turėjo nutartimi išspręsti jo priėmimo klausimą, kaip tai numatyta ABTĮ 111 straipsnio 2 dalyje, ir jį atmesti, jei būtų nustatyti ABTĮ 111 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti pagrindai, arba nutartimi sustabdyti individualios bylos nagrinėjimą ir, jeigu tokio akto teisėtumo tyrimas priskirtas jo kompetencijai, nuspręsti pradėti jo tyrimą; kitais atvejais vadovautis ABTĮ 112 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis. Nutartis, kuria atmetamas prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. turi būti motyvuota (ABTĮ 105, 106 straipsniai).

21. Tuo atveju, jei skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjų prašymas ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės nutarimą, formaliai neatitiko kokių nors ABTĮ numatytų kriterijų, teismas turėjo galimybę pareikalauti pašalinti juos, tačiau, atsižvelgiant į byloje reiškiamų reikalavimų dėl pareiškėjų materialiųjų teisių gynimo pobūdį, jų ryšį su prašomo ištirti norminio administracinio akto dalies nuostatomis, nebuvo jokio pagrindo pareikštą prašymą vertintini kaip abstraktų ir jo priėmimui taikyti ABTĮ 110 straipsnyje įtvirtintas taisykles.

22. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, dėl kurio galėjo būti iš esmės netinkamai išnagrinėta byla, ir šio pažeidimo nėra galimybės ištaisyti pirmosios instancijos teisme, skundžiamą sprendimą naikina ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad ir bylos baigiamajame akte – pirmosios instancijos teismo sprendime, – nors ir nurodyta, kad teismui nekyla abejonių, jog Įsakymo 2.1 punktas, Aprašo 13 ir 15 punktai neprieštarauja Statuto 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam lygiateisiškumo principui, 7 dalyje įtvirtintam vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principui, 8 dalyje įtvirtintam teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principui, 60 straipsnio 6 daliai, įstatymo viršenybės, protingumo ir proporcingumo principams, nėra nurodyta tokias išvadas pagrindžiančių motyvų, taip pat nėra argumentų, kodėl prašymas laikytinas neatitinkančiu ABTĮ 111 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose nustatytų kriterijų, todėl apeliacinės instancijos teismui nėra galimybės įvertinti skundžiamame teismo sprendime padarytų išvadų pagrįstumo. Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme nėra tapatus procesui pirmosios instancijos teisme, jo paskirtis patikrinti pagal proceso dalyvio skundą teismo sprendime padarytų išvadų pagrįstumą; jei apeliacinės instancijos teismas tirs ir vertins aplinkybes, kurios nebuvo išnagrinėtos pirmosios instancijos teisme, bus pažeista proceso dalyvio teisė į bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, kas sudaro asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą esminę dalį. Tai ypač aktualu nagrinėjamu atveju, kai dėl nepagrįstų, teismo formaliai taikytų kriterijų prašymui ištirti norminio administracinio akto dalies nuostatas, liko neišnagrinėta visa administracinė byla, neatskleista jos esmė.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjų Ž. A. ir V. S. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė