ca2bf7f9-256d-49a3-b5b4-b0ea41350c43 · Panevėžio apygardos teismas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-113-491/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-09968-2022-1 Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.3.2 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. liepos 13 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Raščiuvienės ir Danutės Švitinienės,

sekretoriaujant JÅ«ratei Buitvydienei,

dalyvaujant prokurorei Dovilei Maldeikienei,

nuteistajam G. V., jo gynėjui advokatui Audriui Leonavičiui,

vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo G. V. apeliacinį skundÄ dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rÅ«mų 2023 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 5 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 2 dalimi, ši bausmė visiškai sudedant buvo subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 30 d. baudžiamuoju įsakymu skirta ir neatlikta bauda ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 mėnesiams ir 34 MGL (1700 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2, 5 dalimis, laisvės atėmimo bausmės vykdymas jam atidėtas 2 metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo metu dirbti ar bÅ«ti registruotam Užimtumo tarnyboje, neiÅ¡vykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiÅ«rÄ vykdančios institucijos leidimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Bylos esmė

1. G. V. buvo nuteistas už tai, kad 2022 m. kovo 23 d. apie 18 val., (duomenys neskelbtini), bÅ«damas bendrame namo kieme, žodinio konflikto su D. Å . metu tyčia ranka sudavė nukentėjusiajai D. Å . į veidÄ ir, pataikęs į nosies nugarėlę, sukėlė jai fizinį skausmÄ .

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis G. V. prašo jį išteisinti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Apeliaciniame skunde nurodo, kad:

2.1. SkundžiamÄ nuosprendį pirmosios instancijos teismas iÅ¡ esmės grindė tik nukentėjusiosios D. Å . parodymais. Visi kiti Å¡iame nuosprendyje nurodyti jo kaltę pagrindžiantys įrodymai iÅ¡ esmės yra tik iÅ¡vestiniai, t. y. pačios nukentėjusiosios pasakojimas apie įvykį savo seseriai I. P., policijos pareigÅ«nui M. R. ir socialinei darbuotojai N. Å ..

2.2. Teismo medicinos ekspertas nenustatė jokių sužalojimų nukentėjusiajai. Kad ji buvo sužalota, nematė su ja bendravę liudytojai M. R. ir N. Š., o su seserimi nukentėjusioji bendravo tik telefonu.

2.3. Tiesiogiai įvykį matę liudytojai B. A., A. B., A. B. nepatvirtino aplinkybės, kad konflikto metu jis sudavė smÅ«gį į nosį D. Å .. Å ių liudytojų parodymų nenuoseklumas, apie kurį nurodoma skundžiamame nuosprendyje, yra susijęs ne su tiesiogiai jų matytu konfliktu tarp jo ir D. Å ., o su tuo, ar nukentėjusioji po įvykio jo brolį nusivedė namo ar neįsileido į namus, kadangi Å¡is buvo neblaivus. Nėra įtikinantis teismo argumentas, kad minėti konfliktÄ matę liudytojai yra jo draugai nuo vaikystės, kadangi tarp jo ir Å¡ių liudytojų yra nemažas amžiaus skirtumas ir vaikystės draugais jie nebuvo. O tai, kad jis anksčiau buvo teistas už tokio pobÅ«džio nusikalstamÄ veikÄ , kad jo brolis (nukentėjusiosios sugyventinis) M. V. yra smurtavęs prieÅ¡ savo vaikų motinÄ , nėra jokie jo kaltę pagrindžiantys įrodymai.

2. Teismo posėdyje nuteistasis G. V. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundÄ atmesti.

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinis skundas tenkinamas.

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamÄ jÄ bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis G. V. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei padarytomis iÅ¡vadomis dėl jo kaltės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Kaip ir iÅ¡ esmės viso proceso metu, jis apeliaciniame skunde pakartoja, kad nenaudojo fizinio smurto prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ D. Å .. Taip pat jis skunde teigia, kad byloje nebuvo surinkta jokių nukentėjusiosios parodymus patvirtinančių įrodymų, ir prieÅ¡ingai, jo parodymus patvirtina liudytojų B. A., A. B., A. B. parodymai.

7. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nustatė, kad nuteistasis G. V. ranka sudavė nukentėjusiajai D. Å . į veidÄ , pataikė jai į nosies nugarėlę ir taip sukėlė jai fizinį skausmÄ . Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus bei iÅ¡tirtus įrodymus, iÅ¡ esmės sutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.

8. IÅ¡ bylos duomenų matyti, kad 2022 m. kovo 23 d. apie 18 val., (duomenys neskelbtini), bendrame namo kieme, D. Å . pareikalavo nuteistojo G. V. jai grÄ Å¾inti 30 Eur skolÄ , dėl ko tarp jų kilo konfliktas. Toje pačioje vietoje dar buvo M. V. (nukentėjusiosios sugyventinis) ir B. A., kurie konfliktavo, stumdėsi tarpusavyje, bei A. B. ir A. B.. Po konflikto G. V., B. A., A. B. ir A. B. parėjo į G. V. namus, o D. Å . – į savo namus, kur po kurio laiko grįžo ir M. V.. Maždaug po valandos D. Å . paskambino į BendrÄ jį pagalbos centrÄ , pranešė apie jos namų langus trankantį ir į vidų norintį įeiti sugyventinį M. V. bei nurodė, kad G. V. prieÅ¡ kurį laikÄ jai trenkė į nosį, jÄ dabar skauda. Tokias faktines aplinkybes patvirtina nuteistojo G. V., nukentėjusiosios D. Å ., liudytojų B. A., A. B., A. B., N. Å ., M. R., I. P., V. Č. parodymai, specialisto iÅ¡vada, vaizdo bei garso įraÅ¡ai, kiti byloje surinkti įrodymai. Jų proceso dalyviai neginčija.

9. G. V., tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, pripažino, kad nukentėjusioji D. Å . buvo atėjusi iÅ¡ namų į konflikto vietÄ bendrame kieme (kur konfliktavo M. V. ir B. A.), pareikalavo grÄ Å¾inti jai pasiskolintus 30 Eur, bet visÄ laikÄ neigė, kad sudavė smÅ«gį jai į veidÄ , galimai į nosį. Dėl to jo parodymai buvo visiÅ¡kai nuoseklÅ«s. Nuteistasis parodė, kad D. Å . pareiÅ¡kus jam pretenzijÄ dėl 30 Eur skolos, ji abejomis rankomis jį pastÅ«mė į krÅ«tinę, jis susvyravo, po to grįžo į savo namus. Tuo tarpu kiek kitokias įvykio aplinkybes nurodė nukentėjusioji D. Å .. Ji parodė, kad konflikto metu jai pareikalavus grÄ Å¾inti skolÄ , G. V. jai ranka sudavė per nosį, po ko jai tÄ vietÄ skaudėjo apie du mėnesius. IÅ¡ to matyti, kad nuteistasis G. V. ir nukentėjusioji D. Å . skirtingai apibÅ«dino tarp jų kilusio konflikto eigÄ , kiekvieno iÅ¡ jų atliktus veiksmus, vienas kitÄ kaltino neteisėtų veiksmų atlikimu. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tokiu atveju teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai adekvačiai, netikroviÅ¡kai vertinti susidariusiÄ situacijÄ , turėti ne visai teisėtų motyvų. Tokiais atvejais, vertinant parodymų teisingumÄ , itin svarbu yra tai, ar patvirtina ir kieno parodymus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Pažymėtina, kad tokiais įrodymais gali bÅ«ti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys kokiÄ nors reikÅ¡mingÄ bylos aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patikrinti arba paneigti tiriamas versijas.

10. Galima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad nukentėjusiosios D. Å . parodymai Å¡ioje byloje yra iÅ¡ esmės vieninteliai tiesioginiai nuteistojo G. V. kaltę sukėlus jai fizinį skausmÄ patvirtinantys įrodymai. Tačiau Å¡iuo atveju sprendžiant nuteistojo kaltės klausimÄ byloje, svarbu ne įrodymų gausa, o jų patikimumas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad nukentėjusiosios D. Å . parodymai sutapo viso proceso metu ir dėl esminių įvykio aplinkybių nekito.

Ji visų apklausų metu vienodai parodė, kad bendrame namo kieme, jai paliepus G. V. grÄ Å¾inti jai 30 Eur skolÄ , Å¡is jai trenkė į nosį ir taip sukėlė jai skausmÄ , kurį ji jautė apie du mėnesius. Pirmosios instancijos teismas, vertinamas Å¡ių nukentėjusiosios parodymų patikimumÄ , pagrįstai atsižvelgė į tai, kad aplinkoje, kurioje nukentėjusioji gyvena, ji neturėjo palaikymo ir negalėjo tikėtis supratimo iÅ¡ jokio Å¡alia buvusio žmogaus. Tai patvirtina M. ir G. V. teistumų istorija (abu teisti už smurtÄ artimoje aplinkoje), vaizdo bei garso įraÅ¡ai, iÅ¡ kurių matyti, kad prie atvykusių į įvykio vietÄ policijos pareigÅ«nų nuteistojo motina keikėsi, įžeidinėjo nukentėjusiÄ jÄ , reiÅ¡kė jai priekaiÅ¡tus dėl į namus neįleidžiamo sugyventinio (M.

V.), teigdama, kad tÄ G. V. jai suduotÄ smÅ«gį ji pernelyg sureikÅ¡minusi (nes, anot nuteistojo motinos, ji dar ne tiek anksčiau yra gavusi). Todėl teisėjų kolegijai, kaip ir pirmosios instancijos teismui, yra visiÅ¡kai suprantama bei paaiÅ¡kinama tai, kad iÅ¡kart po įvykio D. Å . pirmiausiai paskambino savo artimam žmogui – seseriai I. P., kuriai viskÄ papasakojo apie šį įvykį. Liudytoja apklausta I. P. patvirtino, kad paskambinusi jai, D. Å . verkė, pasakojo, jog po to, kai ji paprašė G.

V. jai grÄ Å¾inti 30 Eur skolÄ , Å¡is jai trenkė į nosį; ji D. Å . liepė kviesti policijÄ . Tai nukentėjusioji ir padarė. Tiek paskambinusi į BendrÄ jį pagalbos centrÄ operatoriui, tiek į įvykio vietÄ atvykusiems policijos pareigÅ«nams ji taip pat papasakojo, kad G. V. jai trenkė į nosį po to, kai ji jo paprašė grÄ Å¾inti 30 Eur skolÄ . Tai patvirtina byloje esantys vaizdo bei garso įraÅ¡ai, liudytojo M. R. parodymai. Apie G. V. fizinį smurtÄ nukentėjusioji D. Å . bei jos sesuo I.

P. dar tÄ pačiÄ dienÄ bei po to papasakojo socialinėms darbuotojoms V. Č. ir N. Å ., kurios tai patvirtino jų, kaip liudytojų, apklausų metu. Taigi, nors liudytojai M. R., I. P., V. Č. ir N. Å . nematė tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios vykusio konflikto, jų parodymai, byloje esantys vaizdo bei garso įraÅ¡ai yra netiesioginiai įrodymai byloje ir patvirtina nuoseklius nukentėjusiosios D. Å . parodymus apie G. V. neteisėtus veiksmus prieÅ¡ jÄ . Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad nėra pagrindo abejoti nuosekliais nukentėjusiosios D.

Å . parodymais, kurie vertinant juos visete su kitais netiesioginiais bylos duomenimis rodo, jog G. V. naudojo fizinį smurtÄ prieÅ¡ D. Å . pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis.

11. PrieÅ¡ingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai iÅ¡analizavo tiek nuteistojo G. V., tiek liudytojų B. A., A. B., A. B. parodymus. Tai, kad teismas kaip nepatikimus ir prieÅ¡taraujančius kitiems byloje surinktiems įrodymams atmetė nuteistojo ir Å¡ių liudytojų parodymus, kad G. V. nesudavė jokio smÅ«gio D. Å ., nereiÅ¡kia, jog į minėtų liudytojų parodymus nebuvo atsižvelgta, ar kad jie nebuvo įvertinti. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai pagrįstai įžvelgė nuteistojo ir minimų liudytojų parodymų neatitikimus, kurie sudaro pagrindÄ jų parodymais suabejoti.

O būtent, pagal B. A., A. B. ir A. B. parodymus teisiamajame posėdyje, po nuteistojo ir nukentėjusiosios konflikto jie visi kartu už parankių nuvedė G. V. namo. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu jie parodė, kad po konflikto su D. Š. G. V. pats nuėjo tolyn nuo jos link savo namų. Liudytojas A. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad nukentėjusioji parsivedė M. V. namo, tačiau jau anksčiau minėta, kad nukentėjusioji į namus grįžo pirma, o vėliau parėjusio M. V. į namus ji nebeįsileido, dėl ko jis pradėjo trankyti namo langus, ir kas buvo viena priežasčių kviesti policijos pareigūnus.

Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad tokie pirmosios instancijos teismo nustatyti liudytojų parodymų prieÅ¡taravimai nesudaro pagrindo jų parodymais netikėti, teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Liudytojų B. A., A. B. ir A. B. parodymai apie tai, kas vyko iÅ¡kart po nuteistojo ir nukentėjusiosios konflikto dėl 30 Eur skolos, yra svarbÅ«s vertinant jų patikimumÄ . Todėl, įvertinus aptartus Å¡ių liudytojų parodymuose esančius neatitikimus kartu su tuo, kad Å¡ie liudytojai su nuteistuoju G. V. yra sugėrovai bei draugai (tai patvirtina liudytojų parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, be to, jie vis tÄ dien girtavo nuteistojo namuose), teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad dėl liudytojų parodymų nenuoseklumo ir prieÅ¡taravimo tarpusavyje, kitiems byloje surinktiems įrodymams bei jų suinteresuotumo padėti G.

V. išvengti baudžiamosios atsakomybės, šiais jų parodymais pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad šių liudytojų parodymai nepaneigia anksčiau išdėstytų įrodymų bei nepatvirtina nuteistojo G. V. versijos, kad jis prieš D. Š. nesmurtavo pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis.

12. Apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad nuteistasis G. V. tarpusavio konflikto dėl 30 Eur skolos su nukentėjusiÄ ja D. Å . metu sudavė jai ranka į nosį. Nukentėjusioji patvirtino, kad dėl to ji juto fizinį skausmÄ , pasak jos, apie du mėnesius. Apie smurtÄ prieÅ¡ jÄ iÅ¡kart po įvykio ji pranešė savo seseriai I. P., taip pat Bendrojo pagalbos centro operatoriui bei į įvykio vietÄ atvykusiems policijos pareigÅ«nams, o netrukus po įvykio – ir liudytojoms V. Č. ir N. Å .. Vien tai, kad praėjus beveik savaitei laiko nuo įvykio, specialistas D. Å . nenustatė jokių sužalojimų, jos parodymų nepaneigia, nes jokie sužalojimai jai nebuvo padaryti. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai Å¡iÄ G. V. veikÄ kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Tad iÅ¡teisinti G. V. dėl Å¡ios nusikalstamos veikos, kaip praÅ¡oma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.Â

13. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, Å¡iuo nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas atleisti nuteistÄ jį G. V. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikÅ¡miÅ¡kumo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartÄ pažymėjęs, kad baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-263/2010), todėl kiekvienu konkrečiu atveju bÅ«tina atsižvelgti į visų veikos požymių – objektyviųjų ir subjektyviųjų – iÅ¡raiÅ¡kÄ konkrečiame nusikaltime. Todėl, teismas, vertindamas kaltininko atliktų veiksmų formaliÄ atitiktį baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo požymiams, kiekvienu atveju privalo įvertinti realų padarytos veikos pavojingumÄ .

14. BK 37 straipsnyje nurodyta, kad asmuo padaręs nusikaltimÄ gali bÅ«ti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų, jo padaryta veika pripažįstama mažareikÅ¡me. Vadinasi, pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali bÅ«ti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės tuo atveju, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau Å¡ie požymiai (ar kai kurie iÅ¡ jų) egzistuoja tik formaliai. IÅ¡ nusikaltimo sudėties požymių, kurių iÅ¡raiÅ¡ka konkrečiame nusikaltime gali bÅ«ti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas šį nusikaltimÄ vertinti kaip mažareikÅ¡mį, įstatymas pirmiausia nurodo padarytos žalos dydį. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formÄ ir rūšį. Taigi, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iÅ¡ esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos iÅ¡vadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikÅ¡minga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-421/2007, 2K-387/2008).

15. Kaip minėta, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti nukentėjusiosios D. Å . parodymais, kad dėl skundžiamame nuosprendyje nurodytų nuteistojo G. V. veiksmų jai galėjo bÅ«ti sukeltas fizinis skausmas. Tačiau, teisėjų kolegija abejoja nukentėjusiosios parodymais, kad nosies skausmÄ ji jautė apie 2 mėnesius. Kitaip nei nukentėjusiosios parodymų apie reikÅ¡mingas ir esmines faktines bylos aplinkybes, jos parodymų apie ilgai besitęsusį nosies skausmÄ , nepatvirtina jokie duomenys. Tai tiesiog deklaratyvus, abejotinas ir neįtikinamas nukentėjusiosios teiginys. Byloje nustatyta, kad nuteistojo G. V. fizinis smurtas prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ D. Å . nebuvo intensyvus – jis vienÄ kartÄ jai ranka sudavė į nosį. Svarbu tai, kad po Å¡io jai suduoto smÅ«gio, nukentėjusiosios nosis nebuvo sužalota iÅ¡oriÅ¡kai, nosis net nebuvo paraudusi, jai iÅ¡ nosies nebėgo kraujas, kas įprastai bÅ«na trauminiu poveikiu paveikus nosį, ypač jei trauminis poveikis toks, kad fizinis skausmas juntamas ilgesnį laikÄ . Dėl fizinio skausmo ji nesikreipė į gydymo įstaigÄ , ji skausmui slopinti nenaudojo jokių vaistų, bent jau byloje duomenų apie tai nėra. Liudytojas policijos pareigÅ«nas M. R. parodė, kad atvykęs į įvykio vietÄ , jis akivaizdžių sužalojimų ant nukentėjusiosios nepastebėjo. To nematyti ir iÅ¡ byloje esančių vaizdo įrašų. Po įvykio praėjus kelioms dienoms, ant nukentėjusiosios jokių sužalojimų nematė liudytojos V. Č. ir N. Å . Be to, kaip matyti iÅ¡ vaizdo bei garso įrašų, nukentėjusioji įvykio metu dėvėjo korekcinius akinius, kurie po G. V. smÅ«gio jai į nosį taip pat net nebuvo sugadinti. Visi Å¡ie duomenys leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad G. V. smÅ«gis nukentėjusiajai nebuvo toks stiprus, kaip kad teigė pati nukentėjusioji. Be to, iÅ¡ bylos matyti, kad ir pati nukentėjusioji D. Å . prieÅ¡ jÄ G. V. panaudoto fizinio smurto iÅ¡ karto pernelyg nesureikÅ¡mino, nes policijos pareigÅ«nus ji iÅ¡kvietė tik paraginta sesers I. P. bei tik po to, kai girtas grįžęs jos sugyventinis M. V. jėga brovėsi į namus, triukÅ¡mavo, trankė namų langus.

16. Ä®vertinusi iÅ¡dėstytas aplinkybes ir nustačiusi, jog nukentėjusiajai D. Å . sukeltas fizinis skausmas buvo labiau momentinis, o ne besitęsęs 2 mėnesius, jokių liekamųjų reiÅ¡kinių jis nukentėjusiosios sveikatai nesukėlė, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad G. V. nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, pagal jos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiÅ¡kimÄ nėra tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant Å¡iÄ veikÄ pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitus bendruosius teisės principus, bÅ«tų pagrįstas represinių ir kraÅ¡tutinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių (t. y. ultima ratio) taikymas. Todėl, vadovaujantis BK 37 straipsniu, G. V. atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl jo padarytos veikos mažareikÅ¡miÅ¡kumo ir Å¡i baudžiamoji byla prieÅ¡ jį nutraukiama (BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 327 straipsnio 2 punktas).

17. Nagrinėjant baudžiamÄ jÄ bylÄ apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos iÅ¡laidų. Pažymoje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teisme patirtos antrinės teisinės pagalbos iÅ¡laidos ginant nuteistÄ jį G. V. sudaro 83,33 Eur, kurias praÅ¡oma iÅ¡ieÅ¡koti iÅ¡ nuteistojo valstybei.

18. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamÄ jį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimÄ iÅ¡ kaltinamojo iÅ¡ieÅ¡koti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos iÅ¡laidas, susidariusias dėl bÅ«tino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, iÅ¡skyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Atsižvelgiant į tai, gynėjÄ nuteistajam savo iniciatyva paskiria valstybė, siekdama užtikrinti jo procesines teises. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamÄ praktikÄ sprendžiant dėl iÅ¡laidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi bÅ«ti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016).

19. Å i byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėta tik pagal nuteistojo G. V. apeliacinį skundÄ , kuris yra iÅ¡ esmės tenkinamas – jis yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jam baudžiamoji byla nutraukiama. Be to, antrinė teisinė pagalba nuteistajam buvo teikiama vadovaujantis imperatyviu teisiniu reglamentavimu (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos iÅ¡laidų iÅ¡ieÅ¡kojimas iÅ¡ nuteistojo nebÅ«tų teisingas, todėl Å¡ios iÅ¡laidos iÅ¡ jo neiÅ¡ieÅ¡komos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. gegužės 10 d. nuosprendį.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, G. V. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikÅ¡miÅ¡kumo ir Å¡iÄ baudžiamÄ jÄ bylÄ jam nutraukti.

Panaikinti G. V. paskirtÄ kardomÄ jÄ priemonę – raÅ¡ytinį pasižadėjimÄ neiÅ¡vykti.

Neišieškoti iš G. V. valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių jį ginant apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Valdas Petras Meidus

Jolanta Raščiuvienė

Danutė Švitinienė