2018-06-27 Nr. AB-12348-3-61-3-04706-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1487-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04706-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. Č. (K. Č.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. Č. (K. Č.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. Č. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. gruodžio 2 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog jis nuo 2010 m. rugpjūčio 12 d. iki 2014 m. vasario 9 d. Lukiškių TI-K buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis. Kamerose nepakako ploto (ypač atsižvelgiant į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą), jos buvo kritinės būklės, sienos daug kur apaugusios grybeliu, nuo lubų byrėjo tinkas, kuriuo teko kvėpuoti. Visose kamerose, patalynėje buvo daug parazitų, čiužiniai ir pagalvės buvo supeliję, smirdėjo. Kamerose tvyrojo erdvė, pavėsio kvapas. Langai žiemai neužsandarinami, todėl būdavo šalta. Gultai visiškai surūdiję, traškėjo, ant jų buvo sunku išsimiegoti. Prie stalo galėdavo susėsti tik du asmenys, nors visiems kameroje laikomiems asmenims maistas patiekiamas vienu metu. Kai kuriose kamerose stalo išvis nebuvo, todėl tekdavo valgyti sėdint ant lovos arba stovint. Dėl prasto apšvietimo kamerose pablogėjo pareiškėjo rega. Iš sanitarinio mazgo sklido nemalonūs kvapai, neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti, bei priteisti iš pareiškėjo 1,86 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

4. Atsakovas pateikė duomenis apie pareiškėjui tekusį plotą Lukiškių TI-K kamerose laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 15 d. iki 2013 m. gruodžio 3 d., paaiškindamas, jog suimtųjų (nuteistųjų) atvykimų ir išvykimų apskaitos dokumentų saugojimo terminas yra 3 metai. Atsakovas teigė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, bet stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Įstaigoje nuolat atliekama visuomenės sveikatos priežiūra, paslaugų teikėjai vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Tualetas nuo gyvenamosios patalpos atitvertas 1,5 m aukščio sienele. Visose kamerose yra tiekiamas šaltas vanduo, o karšto vandens tiekimo į kameras teisės aktai nenumatė. Kamerose langai pritaikyti vėdinimui, kameros aprūpintos tvarkymo inventoriumi, o suimtieji privalo tvarkyti kameras, kuriose gyvena.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjo K. Č. skundą tenkino iš dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisė 448 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte įtvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Nustatyta, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. sausio 15 d. iki 2013 m. gruodžio 2 d.), atsižvelgiant į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui 32 paras teko nuo 1,87 kv. m iki 2,61 kv. m ploto, todėl buvo pakankamas pagrindas konstatuoti, jog perpildytų kamerų sukeliami sunkumai pasiekė minimalų žiaurumo lygį ir pažeidė pareiškėjo orumą.

7. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo teismas akcentavo, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras nėra nustatęs pažeidimų dėl netinkamo sanitarinio mazgo atitvėrimo nuo gyvenamosios patalpos arba įrengimo (išskyrus, kai kuriais laikotarpiais, pelėsio kaupimąsi ir plytelių skilimą), todėl laikyta, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Tačiau byloje nebuvo duomenų apie visišką privatumo užtikrinimą (pertvarų su durimis, užuolaidomis ir pan.), todėl padaryta išvada, jog šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

8. Dėl galimybės, esant perpildytoms kameroms, visiems asmenims valgyti vienu metu teismas nurodė, kad visi kameroje esantys asmenys gali valgyti vienu metu, pasinaudodami galimybe sėdėti ant gultų.

9. Dėl sąlygų kamerose atitikimo higienos normų reikalavimams (didelės drėgmės, byrančio tinko) teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas ir nėra finansinių galimybių atlikti kapitalinį remontą, taigi ir įrengti atskirą vėdinimo sistemą, o natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitinka minėtų Higienos normos HN 76:2010 ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Tinkamai kameras vėdinant per langus, išvengiama ir didelio drėgmės susidarymo, pelėsio veisimosi. Ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, Vilniaus visuomenės sveikatos centras patikrinimų neatliko, jokių kitų objektyvių įrodymų, kad konkreti kamera tuo metu neatitiko higienos normų reikalavimų, teismui nebuvo pateikta. Lukiškių TI-K pagal turimus finansinius resursus, gavęs skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, atlieka kamerų remontą, kamerų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas. Teismas neturėjo pagrindo abejoti valstybės institucijos paaiškinimais.

10. Dėl čiužinių, pagalvės būklės teismas pastebėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjui buvo išduotas netinkamas naudojimui čiužinys ir pagalvė. Pareiškėjui dėl šio pažeidimo nesiskundus, šiuo metu atsakovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius teiginius. Todėl pareiškėjo teiginys dėl aprūpinimo netinkamu čiužiniu ir pagalve laikytas neįrodytu.

11. Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K nurodytos aplinkybės, kad, esant perpildytoms kameroms, stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, rodo, jog įstaigos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia įstaigoje laikomiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas nusprendė, jog dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina neturtinės žalos atlyginimo suma – 448 Eur.

12. Teismas netenkino atsakovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nustatęs, kad Lukiškių TI-K visus dokumentus pateikė per elektroninių paslaugų sistemą, todėl išlaidų už kopijų parengimą nepatyrė. Be to, bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą.

III. 13. Pareiškėjas K. Č. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

14. Pareiškėjas teigia, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje nėra numatyti jokie terminai šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Pareiškėjas į teismą negalėjo kreiptis anksčiau, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, kuriuose aiškinami europietiški kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą. Pareiškėjo nuomone, teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį jis Lukiškių TI-K buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Pareiškėjas skunde prašė jo atžvilgiu taikyti 4 kv. m kameros ploto normą, atskaičius baldų užimamą plotą. Pareiškėjas išvis neprašė remtis Lietuvos teise, nes ji prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Be to, teismas nepaaiškino, kodėl jis atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Atsakovas tvirtina, kad apeliacinis skundas yra grindžiamas ne įrodymais, o samprotavimais. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio. Pareiškėjo nurodytas neturtinės žalos atlyginimo dydis nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Atsakovo nuomone, teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir pareiškėjo reikalavimui pagrįstai pritaikė ieškinio senatį. Pareiškėjo argumentas, kad jis nemoka jokios užsienio kalbos ir todėl negalėjo susipažinti su aktualiais Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais, nelaikytinas svarbia priežastimi atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 12 d. iki 2014 m. vasario 9 d. neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

18. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų, be kita ko, ar sprendimas nėra be motyvų (5 p.).

19. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog jis į Lukiškių TI-K atvyko 2010 m. rugpjūčio 12 d. ir buvo iki 2014 m. vasario 9 d. Pareiškėjas, skunde dėstydamas argumentus dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo, savo nusiskundimų su jokiu kitu laikotarpiu nesiejo (skunde vieną kartą nurodyta laikymo pabaigos data – 2014 m. lapkričio 2 d. – laikytina rašymo apsirikimu). Iš Kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelės kopijos (b. l. 18–21) matyti, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2010 m. rugpjūčio 9 d. ir periodiškai buvo iki 2013 m. gruodžio 3 d. Tačiau pirmosios instancijos teismas ginčo laikotarpį apibrėžė laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 15 d. iki 2013 m. gruodžio 2 d. (šis laikotarpis sutampa su laikotarpiu, apie kurį atsakovas atsiliepime į skundą pateikė duomenis). Pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių tokio savo sprendimo motyvų.

20. Nagrinėjamo ginčo kontekste akcentuotina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą pažymėjo, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014). CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, jog teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja.

21. Teisėjų kolegija pastebi, kad šiuo atveju atsakovas prašymo pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senatį nepareiškė (toks prašymas nesuformuluotas atsiliepime į skundą, žodiniai teismo posėdžiai byloje nevyko). Kadangi pareiškėjas skundą su reikalavimu atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 12 d. iki 2014 m. vasario 9 d. (nustatyta, kad jis iš Lukiškių TI-K išvyko 2013 m. gruodžio 3 d.), teismui išsiuntė 2016 m. gruodžio 2 d. (žyma ant voko, b. l. 5), bet pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 15 d. iki 2013 m. gruodžio 2 d., akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas 3 metų ieškinio senaties termino pareiškėjo reikalavimui netaikė.

22. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatytas pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumas turėjo esminę reikšmę bylos baigčiai, kadangi pareiškėjo skunde nurodytos kalinimo Lukiškių TI-K sąlygos buvo nagrinėjamos vertinant nepagrįstai apribotą laikotarpį (nuo 2013 m. sausio 15 d. iki 2013 m. gruodžio 2 d.), o ne jo nurodytą laikotarpį – nuo 2010 m. rugpjūčio 12 d. iki 2014 m. vasario 9 d. (atsižvelgiant į tai, kada jis realiai buvo Lukiškių TI-K). Šios aplinkybės privalo būti ištirtos, siekiant nustatyti netinkamų laikymo sąlygų mastą ir trukmę, įvertinti jų kumuliatyvų poveikį pareiškėjui bei priimti teisingą ir teisėtą sprendimą dėl jam atlygintinos neturtinės žalos. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012, 2016 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2646-662/2016). Taigi, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

23. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl nepagrįstai (be motyvų) nustatė šiam ginčui aktualaus laikotarpio trukmę. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. Č. (K. Č.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė