2017-12-14 Nr. AB-23586-3-61-3-02248-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3528-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02248-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

2017 m. gruodžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. M. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LVAL, Ligoninė), (toliau – ir atsakovas) 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Skunde nurodė, jog nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. birželio 14 d. buvo laikomas Ligoninėje. Paaiškino, kad kamerų plotai buvo labai mažos kvadratūros, o tokiose kamerose buvo laikomas per didelis kiekis asmenų. Sanitariniai mazgai neatitiko higienos normų reikalavimų, kadangi buvo neatitverti nuo likusios patalpos, nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos. Be to, langai buvo nepritaikyti vėdinimui. Kai kurie langai buvo nesandarūs, todėl rudens ir žiemos sezonais nuolat šalo. Grindų, sienų, lubų vidaus apdailos detalės nebuvo lengvai valomos. Ligoninėje nebuvo kirpyklos, o duodama plaukų kirpimo mašinėlė nebuvo dezinfekuojama.

3. Atsakovo atstovė Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko.

4. Nurodė, kad pareiškėjas buvo gydomas nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. kovo 14 d. chirurgijos skyriaus 27 palatoje, kurios plotas 21,25 m2 ir yra įrengtos 7 lovos.

5. Pabrėžė, kad negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir/ar nuteistųjų asmenų skaičiui, nes turi suteikti stacionarios asmens sveikatos priežiūros paslaugas visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties minėtuose teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Taip pat Ligoninė nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus, nustatytus Bausmių bei Suėmimo vykdymo įstatymuose. Todėl, siekiant užtikrinti pagrindines nuteistųjų teises, šie nepatogumai (dėl ploto normų vienam asmeniui), neturėtų būti vertinami kaip dideli pareiškėjo teisių pažeidimai. Be to, Ligoninės administracija visada stengiasi pagal galimybes paskirstyti pacientus į palatas, atsižvelgiant į minėtas rekomendacijas dėl ploto normų vienam asmeniui.

6. Pažymėjo, kad palatos minimaliai aprūpintos baldais, kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas arba keičiamas. Aiškino, kad patalpų remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant higienos normų reikalavimų.

7. Pasak atsakovo atstovės, pareiškėjui maitinimas buvo organizuotas ir tiektas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams.

8. Nurodė, kad turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą Leidimą-Higienos pasą. Šis dokumentas įrodo, jog patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi veiklai vykdyti.

9. Be to, pažymėjo, kad pareiškėjas nuo 2013 m. kovo 15 d. iki 2013 m. birželio 14 d. Ligoninėje buvo paliktas atlikti ūkio darbus.

10. Sprendžiant skundo pagrįstumo klausimą, pasak atsakovo atstovės, nepakanka nustatyti, kad Ligoninės darbuotojai neteisėtai veikė arba neveikė, bet būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Manė, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą nepagrįstas įrodymais.

11. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjo K. M. skundą atmetė.

13. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir nuostatomis, reglamentuojančiomis senaties termino taikymo klausimus.

14. Pažymėjo, kad atsakovo atstovai prašė reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų senaties terminą. Nustatė, kad pareiškėjas skundą teismui padavė 2016 m. gegužės 30 d. (pagal išsiuntimo datą ant voko) ir reikalavimui dėl dalies žalos atlyginimo praleido ieškinio senaties terminą.

15. Nurodė, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas sirgo, ar kas nors atėmė jam galimybę anksčiau kreiptis į teismą, tame tarpe, skundą teismui išsiųsti paštu. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

16. Atsižvelgęs į tai, sprendė, kad nagrinėtini pareiškėjo reikalavimai atlyginti žalą nuo 2016 m. gegužės 31 d.

17. Iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjas nuo 2013 m. kovo 15 d. iki 2013 m. birželio 14 d. buvo savo noru pasilikęs atlikti statybininko darbus.

18. Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.4 punktą, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

19. Pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas liko Ligoninėje savo noru, be to, atliko statybininko pareigas, todėl jo judėjimo laisvė nebuvo apribota viena kamera. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimą atlyginti žalą dėl kameros ploto neatitikimo teisės aktų reikalavimams – atmetė.

20. Pareiškėjas skunde tvirtino, kad Ligoninėje buvo laikomas nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. birželio 14 d. (pavasarį ir vasarą), todėl teismas nepagrįstais laikė skundo motyvus, kuriais tvirtino, kad žiemą ir rudenį buvo šalta. Be to, pareiškėjas tvirtino, kad pavasarį, kai patalpos nebūdavo šildomos, tekdavo kentėti nuo skersvėjo ir drėgmės. Teismas pažymėjo, kad tuo pačiu metu patalpoje skersvėjis ir drėgmė net ir negali susiformuoti. Esant skersvėjui yra didelis oro judėjimas, todėl drėgmė nesikaupia patalpoje ir atvirkščiai didelė drėgmė formuojasi, kai yra nepakankamas oro judėjimas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo motyvus vertino kaip prieštaringus, todėl atmetė.

21. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 21 punkto nuostatas dėl sanitarinio mazgo įrengimo, teismas sprendė, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo skundo argumentų, kad sanitarinis mazgas neturėjo atskiros oro šalinimo sistemos, todėl šiuos pareiškėjo skundo argumentus laikė iš esmės pagrįstais. Pažymėjo, jog bylos duomenys patvirtina, kad sanitariniame mazge buvo įrengta užuolaida, todėl padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeistas pareiškėjo privatumas.

22. Teismas pažymėjo, kad teisės aktuose nenumatytas imperatyvas, kad Ligoninėje turi būti įrengta kirpykla. Pareiškėjo nurodomoje higienos normoje nustatyti tam tikri reikalavimai, kurie keliami kirpyklai, tačiau tai nereiškia, kad kirpykla turi būti Ligoninėje. Iš kitos pusės, pats pareiškėjas patvirtino, kad Ligoninė suteikdavo jam kirpimosi mašinėlę, kuri, anot Ligoninės, buvo tinkamai dezinfekuojama. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė šiuos pareiškėjo reikalavimus.

23. Teismo vertinimu, dauguma aplinkybių, kuriomis pareiškėjas grindė savo skundą, yra tikėtinos laisvės atėmimo bausmės pasekmės ir nesudaro atskiro pagrindo asmens teisės į orumą pažeidimo konstatavimui. Pažymėjo, kad kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės (dėl grindų, sienų, lubų apdailos medžiagų), iš kurių pareiškėjas kildino jam padarytą neturtinę žalą, yra grindžiamos ne teismui teikiamais įrodymais, o bendro pobūdžio teiginiais.

24. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas pasirinko savo noru pasilikti Ligoninėje atlikti statybos darbus. Teismo vertinimu, Ligoninėje laikymo sąlygos nebuvo tokios blogos, kokias nurodo pareiškėjas, o tuo labiau jis nebuvo kankinamas. Įvertinus nurodytas aplinkybes, nors ir nustatyti Ligoninės neteisėti veiksmai (dėl sanitarinio mazgo įrengimo), tačiau nenustatyta kilusi žala. Nors pareiškėjas ir tvirtino, kad sąlygos prilygo kankinimui, tačiau joks racionaliai mąstantis žmogus savo noru nepasiliktų kankinimo sąlygomis. Teismas pažymėjo, kad nenustačius kilusios žalos, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimų.

III. 25. Pareiškėjas K. M. pateikė apeliacinį skundą, kurį papildė, ir kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

26. Nurodo, kad į teismą negalėjo kreiptis, kol buvo laikomas LAVL, nes bijojo, būtų praradęs darbą LVAL, ir mano, kad su juo būtų buvę susidorota.

27. Teigia, kad LAVL buvo gydomas laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. kovo 14 d., buvo paliktas atlikti ūkio darbus. Minėtu laikotarpiu buvo apgyvendintas Chirurgijos skyriaus 27 palatoje, kurioje buvo 7 lovos, kurios plotas 21,25 kv. m, todėl buvo pažeistos jo teisės į minimalų vienam asmeniui tenkantį 5,1 kv. m plotą, taip sukeliant pareiškėjui papildomus nepatogumus, kankinimus.

28. Pažymi, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato senaties termino, kadangi šio straipsnio saugoma teisė yra absoliuti.

29. Pareiškėjas nurodo, kad EŽTT nutarimai, aiškinantys Kovencijos 3 straipsnio taikymą nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl jis negalėjo suprasti apie savo teisių pažeidimą.

30. Taip pat atkreipia teismo dėmesį į tai, kad pareiškėjas savo skunde kėlė reikalavimus dėl netinkamų ligoninės, o ne kalėjimo sąlygų, todėl mano, kad šiuo atveju turėtų būti taikomos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 18, 20, 21, 37, 38 punktų nuostatos.

31. Apeliaciniame skunde, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas dėsto argumentus, susijusius su netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu, privatumo neužtikrinimu.

32. Taip pat dėsto aplinkybes dėl netinkamios jam suteiktų gydymo paslaugų LAVL kokybės, nurodydamas, kad gydytojai neįvykdė savo pareigos ir neišgydė jam nustatytos ligos.

33. Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

34. Atsiliepimu į apeliacinį skundą LAVL palaiko savo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovų argumentus, pateiktus įrodymus, priimtą sprenidmą pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl jis yra objektyvus ir teisingas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Byla nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

36. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje priteisimo.

37. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).

38. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavęs, kad pareiškėjas skundą padavė praleidęs ieškinio senaties terminą, jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių gali būti atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas, nenurodė, o teismas taip pat jų nenustatė, senaties termino neatnaujino, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo ginčijamu laikotarpiu atsakovo atstovo prašymu taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje.

39. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl ieškinio senaties taikymo ir jų nekartoja. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, jog Konvencijos 3 straipsnis nenustato senaties termino, kadangi šio straipsnio saugoma teisė yra absoliuti, pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su EŽTK 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju, pritaikius ieškinio senatį, nagrinėtini pareiškėjo reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2013 m. birželio 14 d.

41. Atsižvelgęs į bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Ligoninėje buvo likęs savo noru ūkio darbams atlikti, ką patvirtina atsakovo pateiktas 2013 m. kovo 14 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2013 m. kovo 14 d. įsakymas Nr. NK-11 (b. l. 14) ir 2013 m. birželio 13 d. įsakymas Nr. NK-31 (b. l. 16).

42. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų apie tai, kokioje kameroje ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas. Atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodoma, kad pareiškėjas jo gydymo laikotarpiu, kuris pritaikius ieškinio senatį yra neaktualus, pareiškėjas buvo laikomas Chirurgijos skyriaus 27 palatoje, tačiau kokioje palatoje pareiškėjas gyveno ginčui aktualiu laikotarpiu 2013 m. birželio 1–14 d. atsakovas nenurodė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo palatą, kurioje jis buvo laikomas 2013 m. kovo 1–14 d.

43. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

44. Atsižvelgus į tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, pareiškėjas Ligoninėje nebuvo gydomas, o atlikinėjo bausmę, tuo pačiu ir dirbo ūkio darbus, spręstina, kad jo laikymo Ligoninėje sąlygos turėtų būti vertinamos kaip ir asmenų, atliekančių bausmę pataisos namuose.

45. Įvertinus aplinkybę, kad atsakovas nepateikė duomenų apie kamerą/kameras, kur ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, spręstina, kad jis nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl ploto trūkumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo argumentai, jog pareiškėjas liko Ligoninėje savo noru, be to, atliko statybininko pareigas, todėl jo judėjimo laisvė nebuvo apribota viena kamera, nesudaro pagrindo nekonstatuoti Ligoninės pareigūnų neteisėtų veiksmų, neužtikrinant teisės aktais numatyto ploto reikalavimo.

46. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu, nes ten yra pakabinta užuolaida.

47. Atkreiptinas dėmesys, kad EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

48. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu kitų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl kitų higienos normų pažeidimų vertinimu ir padarytomis išvadomis ir jų nekartoja.

49. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, pakankamo privatumo juo naudojantis neužtikrinimo, dėl ploto trūkumo galėjo kilti tam tikri nepatogumai, neigiami išgyvenimai, o šios aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir neigiamų išgyvenimų, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

50. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, taip pat į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, byloje nustatyto pažeidimo pobūdį, trukmę ir intensyvumą bei tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl nustatytų pažeidimų buvo sutrikdyta pareiškėjo sveikata, įvertinusi kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas priteisti pareiškėjui 80 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši suma laikytina pagrįsta ir adekvačia dėl padaryto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti. Tuo tarpu pareiškėjo prašoma suma, teismo vertinimu, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų bei nėra adekvati neigiamoms pasekmėms kompensuoti, be to, pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo prašomos priteisti sumos pagrįstumą.

51. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimas naikinamas bei priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 80 Eur neturtinei žalai atlyginti.

52. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas manydamas, kad jam buvo suteiktos netinkamos sveikatos priežiūros paslaugos, ir dėl to jis patyrė neturtinę žalą, turi teisę su skundu kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją prie Sveikatos apsaugos ministerijos, kuri yra privaloma ikiteisminė tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija, o nesutikdamas su jos sprendimu – į bendrosios kompetencijos teismą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjo K. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo K. M. skundą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 80 Eur (aštuoniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dainius Raižys