2024-05-29 Nr. AB-8782-3-61-3-09318-2023-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1439-821/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09318-2023-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.4; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. U. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. U. skundą atsakovams Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikai dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. U. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2023 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 10K-12274 „Dėl sprendimo panaikinimo“ (G. U.) (toliau – 2023 m. spalio 26 d. Sprendimas), priteisti pareiškėjui 10 000 Eur žalos atlyginimą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:

2.1. Pareiškėjas yra Sakartvelo (Gruzijos) pilietis ir 2018 m. rugpjūčio 29 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Vengrijoje, pateikdamas prašymą šeimos susijungimo pagrindu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – Leidimas laikinai gyventi).

2.2. 2019 m. sausio 16 d. Migracijos departamentas pateikė atsakymą Nr. (15-01)3I-30, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjas nepateikė pakankamai prašymą pagrindžiančių duomenų, dokumentų sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo priimti, pagal Policijos departamento išvadą dėl grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei Nr. 5-S-1250 (RN) pareiškėjas kėlė grėsmę Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai ir visuomenei, atlikus paiešką viešojoje erdvėje, buvo rasta informacija apie Sakartvelo prokuratūros pareikštus kaltinimus pareiškėjui dėl atliktų nusikaltimų, todėl pareiškėjas kėlė grėsmę Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai ir visuomenei.

2.3. 2021 m. gegužės 27 d. Prancūzijos nacionalinis prieglobsčio teisės teismas pareiškėjui suteikė pabėgėlio statusą, 2023 m. sausio 19 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimą nuolat gyventi Prancūzijoje, galiojantis iki 2033 m. sausio 18 d. Pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Prancūzijoje. Pareiškėjui yra žinoma, jog per Lietuvos SIRENE sistemą Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) (toliau – SIS sistema) pateiktas pranešimas, apie tai, kad pareiškėjui neleista atvykti į Šengeno teritoriją arba būti joje. Pareiškėjui tapo žinoma, kad 2019 m. sausio 23 d. Lietuvos Respublika priėmė sprendimą Nr. (15/5-5)4U-81 (toliau – ir 2019 m. sausio 23 d. Sprendimas) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką bei paskelbti perspėjimą Šengeno informacinėje SIS sistemoje; perspėjimo priežastis – asmuo gali kelti grėsmę visuomenei. Apie pastarąjį draudimą jam nebuvo pranešta jo priėmimo metu.

2.4. 2023 m. birželio 20 d. pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas paaiškinti draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir įrašo Šengeno informacinėje SIS sistemoje priežastis ir kitas su tuo susijusias aplinkybes. Migracijos departamentas 2023 m. liepos 27 d. raštu nepateikė pareiškėjui išsamesnės informacijos dėl pagrindo, kuriuo buvo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, neinformavimo apie tokį draudimą, nurodė, kad Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 10 dalyje nustatyti pagrindai, pagal kuriuos ši informacija neteikiama asmeniui, kuriam draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, bet nepaaiškino, kodėl šie pagrindai būtų taikomi pareiškėjui, bei pažymėjo, kad draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką galioja iki 2024 m. sausio 23 d.

2.5. Migracijos departamentas 2023 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. 23S117405 pašalino duomenis iš SIS sistemos apie užsieniečio draudimą atvykti ir apsigyventi, tačiau pareiškėjas nebuvo tinkamai supažindintas su sprendimo Nr. (15/5-5)4U-81 įrašo SIS sistemoje atsiradimo ar ištrynimo galimybėmis, jam nebuvo nurodyta, kokiu pagrindu toks įrašas SIS sistemoje bei sprendimas buvo priimtas, pareiškėjas nebuvo tinkamai informuotas apie jam pritaikyto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką apribojimo pagrindą bei priežastis.

2.6. Pareiškėjas 2023 m. rugsėjo 25 d. kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas panaikinti arba pripažinti netekusiu galios Migracijos departamento 2019 m. sausio 23 d. Sprendimą, kurio pagrindu pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Migracijos departamentas skundžiamu 2023 m. spalio 26 d. Sprendimu netenkino pareiškėjo prašymo, tačiau nenurodė jokių tokio sprendimo motyvų. Kartu buvo pateikta informacija dėl to, kokiu teisiniu (ne faktiniu) pagrindu buvo priimtas 2019 m. sausio 23 d. sprendimas Nr. (15/5-5)4U-81.

2.7. 2023 m. spalio 26 d. Sprendimas yra nesuderinamas su Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje bei 3 straipsnyje įtvirtintu išsamumo ir įstatymo viršenybės principais, kadangi Migracijos departamentas nenurodė priimto sprendimo motyvų. 2023 m. spalio 26 d. Sprendime nurodoma, jog pareiškėjo prašymas buvo išnagrinėtas ir jis yra netenkinamas, nurodoma, kuo vadovaudamasis atsakovas priėmė 2019 m. sausio 23 d. Sprendimą ir išaiškinama priimto sprendimo apskundimo tvarka. Pareiškėjui nėra žinoma, kodėl Migracijos departamentas atsisakė patenkinti jo prašymą, pareiškėjas negali patikrinti tokio sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, o kartu ir negali efektyviai ginti savo pažeistų teisių. Minėtas sprendimas neatitiko Įstatymo 133 straipsnio 10 dalies reikalavimų, pagal kuriuos užsieniečiui neteikiama informacija apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, t. y. pareiškėjo vertinimu nebuvo aplinkybių, dėl kurių jis būtų pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumo, gynybos, visuomenės saugumo, nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, nustatymo ir baudžiamojo persekiojimo interesams.

2.8. Migracijos departamentas 2019 m. sausio 23 d. Sprendimą priėmė atsižvelgdamas į informaciją, gautą iš viešų šaltinių, įskaitant ir informaciją apie Sakartvelo prokuratūros pareikštus kaltinimus. Tačiau neatsižvelgė į tai, kad, kaip detaliai išdėstyta pareiškėjo 2023 m. rugsėjo 25 d. prašyme, jis yra ir daug metų buvo aktyvus Sakartvelo politinio gyvenimo dalyvis: t. y. pareiškėjas buvo aktyvus partijos „Jungtinis Nacionalinis Judėjimas“, kuri vienu metu buvo valdančioje Sakartvelo daugumoje, veiklos dalyvis, tačiau 2012 m. Sakartvelo politinę daugumą gavus partijai „Sakartvelo svajonė“, „Jungtinis Nacionalinis Judėjimas“, kurio veikloje dalyvavo pareiškėjas, tapo opozicine partija. Pareiškėjas buvo persekiojamas dėl savo politinės veiklos, jo ir jo šeimos gyvybei ir gerovei grėsė pavojus, todėl pareiškėjas buvo priverstas palikti Sakartvelą, kurio politinė situacija šiuo metu išsiskiria tuo, kad esama politinė dauguma persekioja buvusią politinę daugumą, asmenų, politikoje dalyvavusiems asmenims inicijuojami nepagrįsti teisiniai procesai, pavyzdžiui, buvo nuteistas ir įkalintas buvęs prezidentas. Pareiškėjui pareikšti kaltinimai buvo pripažinti nepagrįstais.

2.9. Lietuvos kriminalinės policijos biuras 2018 rugsėjo 6 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-43132-18 dėl gautos informacijos apie pareiškėjo, jo sūnaus T. U. ir kitų asmenų galimai padarytas nusikalstamas veikas. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje buvo nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo gauti duomenys, jog pareiškėjas Sakartvele yra kaltinamas dėl B.C. kankinimo organizavimo ir turto prievartavimo, dėl ko Sakartvele 2016 m. gegužės 16 d. buvo paskelbta pareiškėjo paieška, o baudžiamoji byla pareiškėjo atžvilgiu 2016 m. rugsėjo 14 d. buvo perduota Tbilisio miesto teismui. Pareiškėjas nurodo, jog jis 2020 m. rugsėjo 22 d. ir 2020 m. rugsėjo 23 d. apklausų metu davė parodymus apie prieš jį vykdomą Sakartvelo valdžios politinį persekiojimą, susijusį su jo politine veikla Sakartvele. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras 2020 m. gruodžio 17 d. nutarimu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nutraukė ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-43132-18, konstatavęs, kad nebuvo padaryta nusikalstama veika.

2.10. Tiek Vengrijos Respublikos, tiek Prancūzijos Respublikos teisėsaugos institucijos, gavusios Sakartvelo generalinės prokuratūros prašymus išduoti pareiškėją Sakartvelui, atsisakė tai padaryti konstatavusios, jog pareiškėjas Sakartvele yra persekiojamas dėl politinių priežasčių ir toje valstybėje gali grėsti pavojus jo gyvybei bei sveikatai.

2.11. Išvados apie jo grėsmę Lietuvos saugumui buvo padarytos neįvertinus pareiškėjo politinio persekiojimo Sakartvele dėl jo politinės veiklos, o reikšti kaltinimai/prašymai išduoti pareiškėją Sakartvelui buvo pripažinti nepagrįstais. Dėl to, pareiškėjo manymu, veiksmai, kuriais jam buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, o taip pat įrašai SIS sistemoje dėl draudimo atvykti arba būti Šengeno teritorijoje buvo nepagrįsti. Be to, apie pastarąją aplinkybę pareiškėjas nebuvo informuotas. Atsakovas savo veiksmais sukūrė situaciją, kurioje Pareiškėjui suteikus leidimą gyventi Prancūzijoje, ir atitinkamai naudotis ES judėjimo ir apsigyvenimo laisve, pareiškėjas negalėjo atvykti į Lietuvos Respubliką (kur gyvena jo sūnus su šeima) ir laisvai judėti Šengeno teritorijoje. Tokia situacija yra iš esmės nesuderinama su ES principais ir Šengeno erdvės principinėmis nuostatomis.

2.12. Pareiškėjas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, būtent: i) Pareiškėjas negalėjo atvykti į Lietuvos Respubliką ir negalėjo laisvai matytis su savo sūnumi ir jo šeima; ii) Pareiškėjas negalėjo laisvai judėti Šengeno teritorijoje; iii) paskelbimas apie Pareiškėją kaip apie keliantį grėsmę ir jam taikomus draudimus pakenkė Pareiškėjo reputacijai. Pareiškėjo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja visos sąlygos neturtinei žalai priteisti.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo atliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:

4.1. Migracijos departamentas 2019 m. sausio 16 d. priėmė sprendimą Nr. (15-01) 3I-30, kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui Leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto (užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai) ir 15 punkto (yra rimtas pagrindas manyti, kad leidimo gyventi prašoma siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai už tokio nusikaltimo padarymą numato baudžiamąją atsakomybę, taikymo užsienio valstybėje ir (arba) užsienietis darys nusikalstamas veikas Lietuvos Respublikoje) pagrindais. Pareiškėjas minėtą sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2019 m. gegužės 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. liepos 24 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti Migracijos departamento priimtą sprendimą (administracinė byla Nr. eA-4823-525/2019).

4.2. Migracijos departamentas 2019 m. sausio 23 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-5) 4U-81, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėju atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2024 m. sausio 23 d. ir įvesti į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 straipsnio 1 dalį, 2 dalies pirmąją pastraipą iki 2022 m. sausio 23 d. Migracijos departamentas taip pat nurodo, kad apie priimtą sprendimą pareiškėjas nebuvo informuotas, nes buvo Įstatymo 133 straipsnio 10 dalyje nurodytų informacijos neteikimo pareiškėjui priežasčių.

4.3. 2021 m. gruodžio 21 d. nustačius, jog tikslai, kuriems pasiekti buvo įvestas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, neišnyko ir duomenų saugojimo Šengeno informacinėje sistemoje terminas turi būti pratęstas, priėmė sprendimą Nr. 21S51147, kuriuo nusprendė pratęsti pareiškėjo duomenų saugojimo SIS terminą iki 2024 m. sausio 23 d.

4.4. Migracijos departamente 2023 m. birželio 20 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas dėl informacijos pateikimo. Migracijos departamentas 2023 m. liepos 26 d. atsakymu Nr. 23SD18124 informavo pareiškėją, kad negali pateikti Migracijos departamento sprendimo, kurio pagrindu pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti jo duomenis į SIS, kopijos ir nurodyti priimto sprendimo priežastis ar aplinkybes, kadangi yra Įstatymo 133 straipsnio 10 dalyje nustatyti pagrindai dėl informacijos neteikimo. Papildomai pareiškėjas buvo informuotas, kad konsultavimosi procedūra pagal Įstatymo 26 straipsnio 7 dalį nebuvo vykdoma, kadangi Prancūzijos Respublika, išduodama pareiškėjui leidimą gyventi, į Lietuvos Respubliką pagal 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – SIS reglamentas) 27 straipsnio a punktą nesikreipė, o Migracijos departamentui priimant sprendimą dėl pareiškėjo draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti jo duomenis į SIS, nebuvo nustatytos SIS reglamento 28 straipsnyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių Migracijos departamentas privalėtų atlikti išankstines konsultacijas. Pareiškėjas taip pat buvo informuotas, kad, atsižvelgiant į tai, jog Prancūzijos Respublika išdavė jam leidimą gyventi, Migracijos departamentas išbraukė pareiškėjo duomenis iš SIS, tačiau draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pareiškėjui galioja iki 2024 m. sausio 23 d.

4.5. Pareiškėjas 2023 m. rugsėjo 25 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą, kuriuo prašė panaikinti arba pripažinti netekusiu galios Migracijos departamento 2019 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. (15/5-5) 4U-81. Taip pat nurodo, kad Migracijos departamentas ginčijamu 2023 m. spalio 26 d. atsakymu Nr. 10K-12274 informavo pareiškėją, kad jo prašymas netenkinamas. Pareiškėjui buvo paaiškinta, kokiu pagrindu buvo priimtas 2019 m. sausio 23 d. sprendimas, pakartotinai nurodyta, kad sprendimas negali būti įteiktas dėl Įstatymo 133 straipsnio 10 dalyje nurodytų priežasčių, bei paaiškinta 2019 m. sausio 23 d. sprendimo apskundimo tvarka pagal Įstatymo 137 ir 138 straipsnių nuostatas.

4.6. atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas prašė panaikinti sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, Migracijos departamentas ginčijamu atsakymu informavo pareiškėją, kad jo prašymas netenkinamas ir Migracijos departamentas negali panaikinti sprendimo, kadangi jo prašomas panaikinti sprendimas buvo priimtas pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatas, o vadovaujantis Įstatymo 137 ir 138 straipsnių nuostatomis, toks pagal Įstatymą priimtas sprendimas gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui per 14 dienų, t. y., pareiškėjui buvo paaiškinta ne 2023 m. spalio 26 d. atsakymo, o būtent 2019 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. (15/5-5) 4U-81 apskundimo tvarka. Pareiškėjo skundo teiginiai, jog Migracijos departamento 2023 m. spalio 26 d. ginčijamame atsakyme nėra nurodyta jokių motyvų, neatitinka tikrovės, nes ginčijamo atsakymo turinys patvirtina, kad pareiškėjui buvo paaiškinta, dėl kokių priežasčių Migracijos departamentas negali panaikinti 2019 m. sausio 23 d. sprendimo, o būtent – kad skundas dėl sprendimo uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką turi būti teikiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

4.7. Aplinkybės dėl pareiškėjo keliamos grėsmės buvo vertinamos, nagrinėjant jo skundą dėl Migracijos departamento 2019 m. sausio 16 d. sprendimo atsisakyti išduoti jam Leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 ir 15 punktus, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. liepos 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4823-525/2019 pareiškėjo apeliacinį skundą dėl nurodyto sprendimo panaikinimo atmetė ir paliko galioti Migracijos departamento priimtą sprendimą. 2019 m. sausio 23 d. sprendimas dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, buvo priimtas atsižvelgiant ir į 2019 m. sausio 16 d. priimtą sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui Leidimą laikinai gyventi, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4823-525/2019, kurioje teismas pasisakė būtent dėl pareiškėjo individualios situacijos, turi prejudicinę galią.

4.8. Tiek 2019 m. sausio 23 d. sprendimas, tiek ir 2023 m. spalio 26 d. skundžiamas atsakymas priimti vadovaujantis galiojančių teisės aktų nuostatomis, o pareiškėjo teiginiai, kad Migracijos departamentas 2023 m. spalio 26 d. atsakymu neteisėtai atsisakė panaikinti 2019 m. sausio 23 d. sprendimą dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, neatitinka tikrovės. Sprendimai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką yra skundžiami Įstatymo 137 ir 138 straipsnių nustatyta tvarka, t. y. per 14 dienų Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Taigi, Migracijos departamentas, atsisakydamas tenkinti pareiškėjo prašymą informavo jį apie atsisakymo tenkinti prašymą priežastį – skundas dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką panaikinimo turi būti pateiktas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

4.9. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis negalėjo laisvai judėti Šengeno teritorijoje, ir įrodymų, patvirtinančių, kad dėl to jis patyrė neturtinę žalą. Nepateikė jokių įrodymų pareiškėjas ir dėl savo teiginių, kad neturtinę žalą jis patyrė dėl to, kad negalėjo susitikti su sūnumi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką priėmė dar 2019 m. sausio 23 d., o prašymą dėl informacijos apie šio sprendimo priėmimą pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė tik 2023 m. Migracijos departamento vertinimu, iki pareiškėjo pateikto prašymo Migracijos departamentui 2019 m. sausio 23 d. sprendimas pareiškėjo judėjimo laisvei Šengeno erdvėje neturėjo jokios įtakos. Pareiškėjas neįrodė ir nepagrindė, kad jis su savo sūnumi ir sūnaus šeima gali susitikti išimtinai būdamas Lietuvos Respublikos teritorijoje, o ne kitoje Šengeno erdvei priklausančioje valstybėje narėje arba kitoje trečiojoje valstybėje. Pareiškėjas visai nepateikė jokių įrodymų apie kokią nors patirtą neturtinę žalą: pareiškėjas nedetalizavo, nei kokia neturtinė žala jam buvo tariamai padaryta, nenurodė priežastinio ryšio tarp jam tariamai padarytos neturtinės žalos ir neteisėtų veiksmų, nepateikė savo paskaičiavimus pagrindžiančių dokumentų ar duomenų. Vien tai, kad, remiantis pareiškėjo žodžiais, jis patyrė nepatogumus, negalėdamas atvykti į Lietuvos Respubliką susitikti su savo pilnamečiu sūnumi, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad dėl Migracijos departamento teisės aktų nustatyta tvarka priimtų sprendimų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Migracijos departamentas mano, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2024 m. vasario 20 d. sprendimu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, pažymėjo, jog Įstatyme yra nustatyta aiški Migracijos departamento priimtų sprendimų dėl uždraudimo atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką panaikinimo tvarka, t. y. užsienietis, nesutinkantis su jo atžvilgiu priimtu sprendimu, kuriuo jam tam tikram laikotarpiui yra uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, turi kreiptis į teismą ABTĮ nustatyta tvarka ir tik teismui suteikta teisė šį draudimą panaikinti. Įstatymas nenumato jokių išimčių ir nesuteikia Migracijos departamentui teisės panaikinti savo priimto sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką. Teismas vertino, kad Migracijos departamentui nesuteikta teisė panaikinti 2019 m. sausio 23 d. Sprendimo, todėl Migracijos departamentas, priimdamas 2023 m. spalio 26 d. Sprendimą pareiškėjo atžvilgiu teisėtai ir pagrįstai atsisakė panaikinti savo 2019 m. sausio 23 d. priimtą Sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metų laikotarpiui.

7. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, kad 2023 m. spalio 26 d. sprendimas yra nemotyvuotas, jame neįvertinta individuali pareiškėjo situacija, teismas pažymėjo, kad VAĮ 10 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas; ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-367-502/2022; kt.). Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) VAĮ 10 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus, ar nebuvo atimta galimybė pareiškėjui suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, o teismui visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą. LVAT taip pat yra pažymėjęs, kad viešojo administravimo sistemos subjektų sprendimas yra naikinamas, kai toks sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, teisės akto adresatas negali suvokti, kodėl jam priimtas toks sprendimas, ir negali apsiginti, o administracinio akto trūkumai, tokie, kaip pavyzdžiui, motyvacijos stoka, nesudaro pagrindo ginčijamo sprendimo pripažinti visiškai neargumentuotu ir nėra prielaidos konstatuoti absoliutaus jo negaliojimo pagrindo buvimo (LVAT 2011 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

8. Teismas nurodė, jog pareiškėjas, atstovaujamas advokatų, 2023 m. rugsėjo 25 d. kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas panaikinti jam 2019 m. sausio 23 d. Sprendimu taikomą draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjo skundžiamame 2023 m. spalio 26 d. Sprendime (atsakyme į 2023 m. rugsėjo 25 d. prašymą), nurodytas pareiškėjo prašyto panaikinto 2019 m. sausio 23 d. Sprendimo teisinis pagrindas ir jo apskundimo tvarka. Įvertinus tai, kad pareiškėjas buvo iniciavęs teisminį procesą dėl Migracijos departamento 2019 m. sausio 16 d. sprendimo, kuriuo jam buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai ir visuomenei bei tai, kad 2023 m. birželio 14 d. SIRENE sistemos išraše aiškiai nurodytas faktinis uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindas, t. y. atsisakymas išduoti leidimą gyventi dėl viešajai tvarkai keliamos grėsmės, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas ir jo atstovai suprato 2023 m. spalio 26 d. Sprendimo esmę ir turinį ir tai neapribojo jo teisės į teisminę gynybą, t. y. neatėmė galimybės pareiškėjui suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, o teismui visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą.

9. Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nesikreipė į teismą prašydamas panaikinti 2019 m. sausio 23 d. Sprendimą dėl draudimo atvykti, 2019 m. sausio 23 d. Sprendimas nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka, todėl jis laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Teismas nurodė, jog nagrinėjamoje byloje teisėtu ir pagrįstu taip pat buvo pripažintas ir kitas Migracijos departamento pareiškėjo atžvilgiu priimtas 2023 m. spalio 26 d. Sprendimas. Atsižvelgdama į tai, pirmosios instancijos teisėjų kolegija sprendė, kad nesant neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, nėra visų deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų.

10. Teismas taip pat vertino, jog pareiškėjo prašymas kreiptis į Europos Sąjungos kompetentingas institucijas dėl prejudicinio sprendimo yra nepagrįstas. Teismas pažymėjo, jog ABTĮ 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Nagrinėjamu atveju teismas sprendė, jog pareiškėjo suformuluoti klausimai nėra susiję su Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pareiškėjas, pateikdamas teismui prašymą kreiptis prejudicinio sprendimo į ES kompetentingą instituciją, iš esmės ginčija Įstatyme įtvirtintą teisinį reglamentavimą, susijusį su sprendimų uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priėmimu ir Įstatyme numatyta galimybe nepranešti suinteresuotam užsieniečiui apie jo atžvilgiu priimtą sprendimą.

III. 11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo: i) panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 20 d. sprendimą; ii) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos instituciją dėl prejudicinio sprendimo priėmimo; iii) Panaikinti 2023 m. spalio 26 d. Sprendimą; iv) priteisti pareiškėjui 10 000 Eur žalos atlyginimą; v) priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas.

12. Apeliaciniame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:

12.1. 2019 m. sausio 23 d. Migracijos departamento sprendimas pareiškėjui niekada nebuvo įteiktas, todėl Pareiškėjas neturėjo galimybės šio sprendimo ginčyti. 2019 m. sausio 23 d. Sprendimo kopijos pareiškėjas prašė atsakovo nuo 2023 m. birželio 20 d. 2023 m. liepos 26 d. atsakyme, nurodoma, kad 2019 m. sausio 23 d. Sprendimas pareiškėjui nebus pateikiamas, kadangi egzistuoja Įstatymo 133 str. 10 d. nustatyti pagrindai. Pareiškėjas negalėjo teikti skundo dėl 2019 m. sausio 23 d. Sprendimo, kadangi jis nežinojo apie šio sprendimo egzistavimą: t. y. pareiškėjui apie šio sprendimo priėmimą nebuvo pranešta, apie jo egzistavimą pareiškėjas sužinojo tik iš Vokietijos kriminalinės tarnybos pateikto rašto, kuriame buvo nurodyta, kad SIS sistemoje per Lietuvos SIRENE sistemą pateiktas pranešimas, apie tai, kad užsieniečiui neleista atvykti į Šengeno teritoriją arba būti joje. Taigi pareiškėjas apie sprendimo egzistavimą sužinojo tik atsitiktinai, tačiau iki nagrinėjamos bylos jam nebuvo pateikta 2019 m. sausio 23 d. Sprendimo kopija.

12.2. Tiek Įstatymas, tiek ir SIS reglamentas tiesiogiai suteikia teisę Migracijos departamentui ę ne tik įvesti draudimą atvykti, bet ir jį panaikinti, kai jau įvedus draudimą paaiškėja, kad asmeniui kita valstybė narė yra išdavusi leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą. VAĮ 16 straipsnio 1 dalis taip pat suteikia diskreciją viešojo administravimo subjektui pačiam panaikinti savo sprendimą.

12.3. Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kai pareiškėjui ir iki priimant 2019 m. sausio 23 d. Sprendimą, ir vėliau buvo išduoti leidimai gyventi skirtingose ES valstybėse, o Prancūzijoje buvo suteiktas pabėgėlio statusas. Todėl pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, prašydamas panaikinti draudimą ir pripažinti 2019 m. sausio 23 d. Sprendimą netekusiu galios. Atsakovas, užuot pripažindamas situaciją ir iškart ištrindamas įspėjimą bei panaikindamas sprendimą, nurodė, kad draudimas galioja iki 2024 m. sausio 23 d. Toks atsakovo elgesys neatitiko nei Įstatyme, nei SIS reglamente nustatytų procedūrų, kadangi šiuo atveju buvo aplinkybės, kurioms esant Migracijos departamentas kaip viešojo administravimo subjektas turi diskreciją panaikinti savo paties sprendimus.

12.4. 2023 m. spalio 26 d. Sprendime atsakovas nepateikė jokių priimto sprendimo motyvų. 2023 m. spalio 26 d. Sprendime nurodoma, kad pareiškėjo prašymas buvo išnagrinėtas ir jis yra netenkinamas. Likusioje 2023 m. spalio 26 d. Sprendimo dalyje nurodoma, kuo remdamasis atsakovas priėmė 2019 m. sausio 23 d. Sprendimą ir išaiškinama priimto sprendimo apskundimo tvarka. Atsakovui nepateikus motyvų 2023 m. spalio 26 d. Sprendime, Pareiškėjas negalėjo nei teikti jokio prašymo dėl dokumentų išreikalavimo, kadangi priešingai 2019 m. sausio 23 d. Sprendime, šiuo atveju tokie motyvai neegzistavo jokiame sprendime, t. y. nebuvo jokio dokumento, kuriame būtų nurodyti motyvai, kurių pagrindu atsakovas priėmė 2023 m. spalio 26 d. Sprendimą. Pareiškėjas negalėjo teikti skundo dėl 2019 m. sausio 23 d. Sprendimo, nes jam nebuvo žinoma apie jo priėmimą, nebuvo žinomas jo turinys ir jį grindžiantys motyvai, ir buvo apsunkinta galimybė skųsti 2023 m. spalio 26 d. Sprendimą, atsisakantį panaikinti 2019 m. sausio 23 d. Sprendimą, nenurodžius jokių materialinių motyvų.

12.5. 2019 m. sausio 23 d. Sprendimą atsakovas priėmė nepagrįstai, todėl atitinkamai 2023 m. spalio 26 d. Sprendimu atsakovas nepagrįstai atsisakė panaikinti savo 2019 m. sausio 23 d. Sprendimą. 2019 m. sausio 23 d. Sprendimo neteisėtumą pagrindžiančios aplinkybės yra reikšmingos nagrinėjamoje byloje.

12.6. Atsakovas savo veiksmais sukūrė situaciją, kurioje pareiškėjui suteikus leidimą gyventi Prancūzijoje, ir atitinkamai naudotis ES judėjimo ir apsigyvenimo laisve, pareiškėjas negalėjo atvykti į Lietuvos Respubliką (kur gyvena jo sūnus su šeima) ir laisvai judėti Šengeno teritorijoje. Tokia situacija yra iš esmės nesuderinama su Europos Sąjungos principais ir Šengeno erdvės principinėmis nuostatomis. Pareiškėjas yra pateikęs įrodymus, kad atsakovo veiksmai buvo ne tik neteisėti ir nepagrįstai suvaržė esmines pareiškėjo teises ir laisves, bet ir sukėlė jam sveikatos negalavimų: buvo pažeista pareiškėjo reputacija.

12.7. 2024 m. sausio 16 d. teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovai prašė išreikalauti riboto naudojimo 2018 m. gruodžio 21 d. raštą, minimą kaip pagrindą priimant 2019 sausio 23 d. Sprendimą. Šis prašymas nebuvo tenkintas. Pareiškėjas taip pat prašė išreikalauti į bylą Policijos departamento 2018 m. gruodžio 29 d. išvadą Nr. 5 S(S) 125(RN) ir Policijos departamento 2021 m. gruodžio 21 d. raštą Nr. 5-S-22282. Visi šie dokumentai buvo minimi 2019 m. sausio 23 d. Sprendime, kaip susiję su jo priėmimu. Tačiau šie dokumentai teismo nepagrįstai buvo atsisakyti išreikalauti, nurodant, neva nėra susiję su nagrinėjama byla.

12.8. Pareiškėjo suformuluoti klausimai susiję su ES tiesioginį taikymą turinčio teisės akto taikymu ir jo galimu ribojimu nacionaline teise. Atsakovas, remdamasis nacionaliniu teisės aktu (t. y. Įstatymo 26 str. 7 d.), teigia, kad pareiškėjo teisės, suteikiamos turimo pabėgėlio statuso ir leidimo nuolat gyventi, tame tarpe ir teisė laisvai judėti Europos Sąjungoje, gali būti ribojamos formalaus veiksmo, ar viena valstybės institucija kreipėsi į kitą dėl konsultavimosi pagal SIS reglamentą. SIS reglamentas tiesiogiai neaptaria situacijos apie atvejus, kai konsultacijos nėra vykdomos. Todėl atsakovo pozicija yra grindžiama išimtinai nacionaliniais teisės aktais, kurie negali prieštarauti SIS reglamentui, turinčiam tiesioginio taikymo galią.

13. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti.

14. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Pareiškėjo teiginiai, dėl kurių jis tariamai negalėjo skųsti Migracijos departamento 2019 m. sausio 23 d. sprendimo, yra deklaratyvūs ir nekeičia byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas Migracijos departamento 2019 m. sausio 23 d. sprendimo neskundė ir teismo šio sprendimo panaikinti neprašė, nors Migracijos departamento 2023 m. spalio 26 d. atsakyme šio sprendimo apskundimo tvarka buvo nurodyta, 2019 m. sausio 23 d. sprendimas teismui (taigi, ir pareiškėjui) buvo pateiktas kartu su atsiliepimu į skundą, o pareiškėjas dar iki 2023 m. birželio 20 d. kreipimosi į Migracijos departamentą žinojo apie 2019 m. sausio 23 d. sprendimo priėmimą. Visgi, pareiškėjas savo teise apskųsti minėtą sprendimą teismui dėl jam vienam žinomų priežasčių nepasinaudojo, o jo skundo argumentai neva jis abejoja, kad teismas jo skundą būtų priėmęs, vertintini išimtinai kaip pasirinkta gynybinė pozicija ir bandymas pateisinti savo neveikimą, o ne pagrindas pripažinti teismo sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

14.2. Įstatymo 26 straipsnio 7 dalis ir SIS reglamentas nustato procedūras dėl duomenų išbraukimo iš SIS, kai nustatoma, kad kita valstybė narė užsieniečiui išdavė leidimą gyventi. Šios normos nustato veiksmų atlikimą, bet nenustato priimtų sprendimų panaikinimo ir nereglamentuoja procedūrų dėl duomenų iš nacionalinio užsieniečiams, kuriems uždrausta atvykti, nacionalinio sąrašo išbraukimo, taigi, nesuteikia įgaliojimų Migracijos departamentui naikinti savo priimtų sprendimų, kuriais užsieniečiui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, vadovaudamasis nurodytomis nuostatomis ir gavęs iš pareiškėjo informaciją, kad Prancūzijos Respublika išdavė jam leidimą gyventi, atliko teisės SIS reglamente nurodytą veiksmą– išbraukė jo duomenis iš SIS ir apie tai informavo pareiškėją dar 2023 m. liepos 26 d. atsakymu Nr. 23SD18124.

14.3. Pareiškėjas prašė panaikinti sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, Migracijos departamentas ginčijamu atsakymu pagrįstai informavo pareiškėją, kad jo prašymas netenkinamas ir Migracijos departamentas negali panaikinti sprendimo, kadangi jo prašomas panaikinti sprendimas buvo priimtas pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatas, o vadovaujantis Įstatymo 137 ir 138 straipsnių nuostatomis, toks pagal Įstatymą priimtas sprendimas gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui per 14 dienų, t. y., pareiškėjui buvo paaiškinta ne 2023 m. spalio 26 d. atsakymo, o būtent 2019 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. (15/5-5) 4U-81 apskundimo tvarka.

14.4. Migracijos departamento 2019 m. sausio 23 d. sprendimas buvo pateiktas teismui, gavus teismo įpareigojimą kartu su atsiliepimu į pareiškėjo skundą pateikti su ginčo nagrinėjimu susijusius dokumentus, tačiau ši aplinkybė savaime nepatvirtina, kad sprendimo priėmimo metu ir vėliau, gavus pareiškėjo prašymą, Migracijos departamentas neteisėtai neteikė pareiškėjui nurodyto sprendimo kopijos. Galiojantys teisės aktai nesuteikia įgaliojimų Migracijos departamentui nesivadovauti teikimą pateikusios institucijos nurodyta informacija arba savarankiškai spręsti dėl Įstatymo 133 straipsnio 10 dalyje nurodytų aplinkybių buvimo arba nebuvimo, kadangi Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 3 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) yra imperatyviai nustatyta, jog tokią informaciją savo teikime privalo nurodyti šį teikimą teikianti valstybės institucija ar įstaiga, ir, esant teikime nurodytai informacijai, kad yra Įstatymo 133 straipsnio 10 dalyje nurodytų informacijos neteikimo užsieniečiui priežasčių, informacija apie priimtą sprendimą užsieniečiui negali būti teikiama.

14.5. Tiek Migracijos departamento 2019 m. sausio 23 d. sprendimas, tiek ir 2023 m. spalio 26 d. ginčijamas atsakymas buvo priimti vadovaujanti galiojančių teisės aktų nuostatomis ir paremti individualiomis su pareiškėju susijusiomis aplinkybėmis, sprendime ir atsakyme pateikti motyvai, patvirtinantys jų teisėtumą ir pagrįstumą, o vien pareiškėjo deklaratyvūs skundo teiginiai, neva pareiškėjui nėra aiškūs 2019 m. sausio 23 d. sprendimo ir 2023 m. spalio 26 d. skundžiamo atsakymo motyvai, nesudaro pagrindo naikinti šio sprendimo ir atsakymo kaip neteisėtus ar nepagrįstus.

14.6. Pareiškėjas Migracijos departamentui nebuvo pateikęs įrodymų, patvirtinančių, kad jam Vengrijoje buvo išduotas leidimas gyventi. Savo 2018 m. rugpjūčio 29 d. prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjas, atsakydamas į 8.7 klausimą, kuriame buvo prašoma nurodyti valstybes, kurios per pastaruosius 5 metus buvo išdavusios jam vizas ar leidimus gyventi, nurodė tik tai, kad jam buvo išduotos Graikijos, Didžiosios Britanijos, JAV vizos, jokių duomenų apie išduotus leidimus gyventi kokioje nors valstybėje (taip pat ir Vengrijoje), pareiškėjas nurodęs nebuvo. Prancūzijos kompetentingos institucijos Migracijos departamentui apie tai, kad pareiškėjui yra išduotas leidimas gyventi, nepranešė, o, neturėdamas tokios informacijos, Migracijos departamentas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo pareiškėjo duomenis išbraukti iš SIS. Visgi, pareiškėjui pateikus įrodymus, kad jis turi galiojantį leidimą gyventi Prancūzijoje, jo duomenys iš SIS buvo pašalinti.

14.7. Pareiškėjo skundo teiginiai nepatvirtina tariamų Migracijos departamento neteisėtų veiksmų ar neveikimo, o, nesant šios būtinos neturtinės žalos atlyginimo sąlygos, neturtinė žala negali būti priteisiama.

14.8. Pareiškėjo prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, paremtas išimtinai hipotetiniais pareiškėjo samprotavimais (pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jo teisė judėti buvo realiai apribota), neturėtų būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. 10K-12274 „Dėl sprendimo panaikinimo“ (G. U.), teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

16. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad skundžiamas 2023 m. spalio 26 d. Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas įvertinus pareiškėjo individualią situaciją, atitinka VAĮ administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

17. Pareiškėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, neatsižvelgė, kad 2023 m. spalio 26 d. Sprendimas yra nemotyvuotas, pareiškėjas neturėjo galimybės ginčyti 2019 m. sausio 23 d. Sprendimo, Migracijos departamentas turi teisę keisti (naikinti) savo sprendimus, neteisėti atsakovo veiksmai pareiškėjui sukėlė sveikatos negalavimų, buvo pažeista pareiškėjo reputacija.

18. Pirmiausia pažymėtina, kad teismų sistema ir jos suteikiamos gynybos priemonės yra skirtos realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises ar interesus. To siekdamas, administracinis teismas privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismo sprendimų peržiūrėjimo paskirtis yra ta, kad, suteikus proceso šalims teisę skųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos. Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), nes būtent pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškėjo teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini.

19. Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas 2019 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. (15-01)3I-30, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 ir 15 punktais, atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nustatęs, kad jis kelia grėsmę Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai ir visuomenei. Šį sprendimą pareiškėjas skundė teismui, tačiau Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2019 m. liepos 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4823-525/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00406-2019-5) atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 20 d. sprendimas, kuriuo nebuvo patenkintas pareiškėjo skundas, paliktas nepakeistu.

20. Byloje taip pat nustatyta, kad Migracijos departamentas 2019 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. (15/5-5) 4U-81 „Dėl draudimo Gruzijos piliečiui G. U. atvykti į Lietuvos Respubliką“, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 ir 5 dalimis, SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies pirmąja pastraipa, Taisyklių 4, 5, 6, 111, 113 ir 12 punktais bei Tvarkos 5 punktu, nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2024 m. sausio 23 d. bei įvesti į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 straipsnio 1 dalį, 2 dalies pirmąją pastraipą iki 2022 m. sausio 23 d. Šiame sprendime nurodyta, kad pareiškėjui neteikiama informacija apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra Įstatymo 133 straipsnio 10 dalyje nurodytų informacijos neteikimo užsieniečiui priežasčių. Migracijos departamentas 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. 21S51147, nusprendė pratęsti įspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnį iki 2024 m. sausio 23 d.

21. 2023 m. sausio 19 d. pareiškėjui Prancūzijoje buvo išduotas Leidimas gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2033 m. sausio 18 d.

22. 2023 m. birželio 2 d. Vokietijos kriminalinės tarnybos raštu „Dėl peticijos teikėjo reikalų“ pareiškėjas buvo informuotas apie tai, kad per Lietuvos SIRENE sistemą Šengeno informacinėje sistemoje pateiktas pranešimas, jog pareiškėjui neleidžiama atvykti į Šengeno teritoriją arba būti joje, o šio pranešimo ištrynimo data 2024 m. sausio 23 d.

23. Pareiškėjo atstovė advokatė Jovita Valatkaitė 2023 m. birželio 20 d. Migracijos departamentui pateikė paklausimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įrašo Šengeno informacinėje sistemoje (SIS). Įvertinęs pateiktą informaciją Migracijos departamentas 2023 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. 23S117405, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 7 ir 8 dalimis bei NAS taisyklių 32.1 punktu, nusprendė atšaukti į Šengeno informacinę sistemą įtrauktą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kadangi pareiškėjas turi (gavo) vienos iš Šengeno valstybių narių išduotą galiojantį leidimą gyventi arba nacionalinę vizą.

24. Pareiškėjo atstovė advokatė Jovita Valatkaitė 2023 m. rugsėjo 25 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą panaikinti arba pripažinti netekusiu galios Migracijos departamento 2029 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. (15/5-5)4U-81, kurio pagrindu pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką.

25. Skundžiamu 2023 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 10K-12274 Migracijos departamentas netenkino pareiškėjo prašymo panaikinti Migracijos departamento 2029 m. sausio 23 d. sprendimą, informavo pareiškėją, kad 2019 m. sausio 23 d. Sprendimas Nr. (15/5-5) 4U-81), kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2024 m. sausio 23 d., priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 ir 5 dalimi, SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalies, 2 dalies pirmąja pastraipa, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimo Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 4, 5, 6, 111, 113 ir 12 punktais ir Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. 3K-33 patvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 5 punktu. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjui sprendimas negali būti įteiktas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 10 dalimi.

26. Migracijos departamento 2019 m. sausio 23 d. sprendimas su atsakovo atsiliepimu buvo pateiktas į nagrinėjamą bylą ir tapo žinomas pareiškėjui.

27. Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi sprendimo priėmimo metu) įtvirtinta, kad užsieniečiui, kuriam buvo <...> atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, <...>, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai (Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis).

28. Įstatymo 133 straipsnio 9 dalyje įtvirtina, jog užsienietis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka raštu informuojamas apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu yra žinoma užsieniečio gyvenamoji vieta arba kiti kontaktiniai duomenys ir jeigu nėra šio straipsnio 10 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių informacija užsieniečiui neteikiama. Pagal minėto straipsnio 10 dalį, užsieniečiui neteikiama informacija apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu šios informacijos pateikimas pakenktų valstybės saugumo, gynybos, visuomenės saugumo, nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, nustatymo ir baudžiamojo persekiojimo interesams. Europos Sąjungos valstybės narės piliečiui ir (arba) jo šeimos nariui arba kitam asmeniui, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, informacija apie priimto sprendimo uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką faktines aplinkybes neteikiama, jeigu šios informacijos pateikimas pakenktų valstybės saugumo interesams.

29. Pagal 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS reglamentas) 52 straipsnio, nustatančio teisės į informaciją nuostatas, 1 dalį trečiųjų šalių piliečiai, dėl kurių į SIS yra įvestas perspėjimas, apie tai informuojami pagal Reglamento (ES) 2016/679 13 ir 14 straipsnius ar Direktyvos (ES) 2016/680 12 ir 13 straipsnius. Ši informacija pateikiama raštu kartu su nacionalinio sprendimo, kurio pagrindu pateiktas perspėjimas, kaip nurodyta šio reglamento 24 straipsnio 1 dalyje, kopija ar nuoroda į jį. Pagal 2 šio straipsnio dalį, ši informacija nepateikiama, kai pagal nacionalinę teisę leidžiama riboti teisę gauti informaciją, visų pirma, nacionalinio saugumo, gynybos, visuomenės saugumo ir nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo už jas tikslais.

30. Pažymėtina ir tai, kad Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ 22 punkte yra nustatyta sprendimų priėmimo tvarka, kai Migracijos departamentas <...> raštu informuojamas arba atlikdamas savo funkcijas gauna informaciją, kad užsienietis, kurio duomenys <...> įrašyti į sąrašą, yra arba tapo <...> asmeniu, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise (toliau – asmuo, kuris naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise), įskaitant ir atvejus, kai užsieniečiui į Lietuvos Respubliką atvykti uždrausta dėl to, kad jis galėjo kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

31. Teisėjų kolegija, susipažinusi su ginčijamu Migracijos departamento 2023 m. spalio 26 d. sprendimu, pažymi, kad visoms viešojo administravimo institucijoms yra keliami, be kita ko, Viešojo administravimo įstatyme nustatyti reikalavimai, o taip pat pareiga vadovautis viešojo administravimo principais (įstatymų viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir kt.). Be to, šios institucijos yra saistomos gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012 ir kt.).

32. Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, taip pat taikomi VAĮ reikalavimai, taip pat ir VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas numatantis, kad viešojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusiu galios savo arba įstatymų nustatytais atvejais žemesnio pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto priimtą neteisėtą administracinį sprendimą. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime, be kita ko, būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota kompetentingoms institucijoms tenkanti pareiga motyvuoti jų priimamus administracinius aktus, o motyvų stokojantys Migracijos departamento sprendimai LVAT praktikoje pripažįstami neatitinkančiais VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023, 2023 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023 ir eA-2519-662/2023, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024 ir pan.).

33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą laikotarpį ir perspėjimo įvedimas į SIS II turi (gali turėti) skirtingą poveikį atitinkamo asmens teisių suvaržymui. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, atitinkami sprendimai turėtų būti motyvuojami atsižvelgiant į individualias aplinkybes. Tai reiškia, kad sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą laikotarpį ir sprendimas įvesti perspėjimą į SIS II ne kiekvienu atveju bus grindžiami identiškais motyvais ( žr. 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024). Nors minėtoje byloje akcentuojamas būtinumas įvertinti perspėjimo įvedimo į SIS II proporcingumą, tačiau pažymėtina, jog visais atvejais pabrėžiama, jog kiekvieno sprendimo ribojančio asmenų teises priėmimui yra būtinas individualus situacijos įvertinimas.

34. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo ginčijamame sprendime apskritai nėra motyvų, atskleidžiančių, kaip Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo prašymą panaikinti (pripažinti netekusiu galios) Migracijos departamento 2019 m. sausio 23 d. sprendimą ir kokia tvarka šis prašymas buvo nagrinėjamas. Migracijos departamentas prašymo netenkino tik nurodydamas teisės aktų nuostatas, kuriomis vadovaujantis buvo priimtas 2019 m. sausio 23 d. sprendimas, tačiau visiškai nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo 2023 m. rugsėjo 25 d. prašyme nurodytų aplinkybių, tokiu būdu nesivadovavo VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimais. Nors atsakovas atsiliepime į skundą išdėstė papildomas aplinkybes, kurių nėra 2023 m. spalio 26 d. sprendime, tačiau pažymėtina, kad LVAT yra nurodęs, kad ginčijamo individualaus administracinio sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Priešingai vertinant būtų pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-2692/2011). Individualaus administracinio akto motyvų nenurodymas pačiame akte ir jų papildymas ginčą nagrinėjant teisme iš principo nėra toleruotini, kadangi kliudo suinteresuotam asmeniui pasirinkti būdus bei priemones dėl savo teisių ar interesų gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1465-629/2020).

35. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad Migracijos departamento 2023 m. spalio 26 d. sprendimas iš esmės atitinka VAĮ reikalavimus. Migracijos departamento 2023 m. spalio 26 d. sprendimas, kuriuo atsakovas netenkino pareiškėjo prašymo panaikinti (pripažinti netekusiu galios) Migracijos departamento 2019 m. sausio 23 d. sprendimą, negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, nes jis priimtas neišsiaiškinus visų teisiškai reikšmingų aplinkybių ir nenurodžius motyvuotų argumentų, todėl yra naikinamas (VAĮ 10 str. 5 d. 5 ir 6 p., ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p., 144 str. 1 d. 3 p.). Tai konstatavus nagrinėjamu atveju administracinė pareiškėjo 2023 m. rugsėjo 25 d. prašymo nagrinėjimo procedūra lieka nepabaigta, todėl atsakovas įpareigotinas šią administracinę procedūrą užbaigti, t. y. iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

36. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalimis, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės; valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Viešajai atsakomybei nustatyti būtinos šios civilinės atsakomybės sąlygos: 1) valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) asmens patirta žala (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejantis priežastinis ryšys (CK 6.247 str.). Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, numatyta CK 6.250 straipsnyje.

37. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

38. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

39. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos teismai ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.).

40. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde taip pat suformulavo reikalavimą dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, nurodydamas, jog tokią neturtinę žalą jis patyrė dėl atsakovo atstovo Migracijos departamento neteisėtų veiksmų, kuriuos pareiškėjas kildina iš jo atžvilgiu 2019 m. sausio 23 d. ir 2023 m. spalio 26 d. priimtų sprendimų.

41. Vertinant, ar šios pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta pinigais, pirmiausia konstatuotina, jog šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi Migracijos departamento 2023 m. spalio 26 d. sprendimas yra panaikintas ir atsakovas įpareigotas pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl 2019 m. sausio 23 d. sprendimo panaikinimo (pripažinimo netekusiu galios), taigi situacija yra išspręsta pareiškėjo naudai, pareiškėjo patirti nepatogumai ir rūpesčiai yra kompensuoti būtent pripažinus neteisėtu ginčijamą Migracijos departamento 2023 m. spalio 26 d. sprendimą.

42. Tai, kad asmuo siekia ginti savo galbūt pažeistas teises ir jas gina teisme, savaime nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad jis patiria neturtinę žalą. Neturtinės žalos atsiradimui pagrįsti tokiu atveju reikalingi papildomi įrodymai dėl sukelto streso, rūpesčių pasekmių, prarastų tam tikrų galimybių ir pan., kurie pagrįstų, kad asmuo, kuris kreipėsi gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

43. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nėra įrodęs, kad Migracijos departamentui priėmus šioje byloje ginčijamą 2023 m. spalio 26 d. sprendimą, jis patyrė tokio pobūdžio neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus, kurie leistų daryti išvadą, jog jis patyrė neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta pinigais, nes nustatyti nepatogumai nėra tokio lygmens, kad juos būtų galima įvertinti kaip pakankamai reikšmingus lyginant su eiliniais. Minėta, kad pareiškėjas patirtą neturtinę žalą sieja ir su Migracijos departamento 2019 m. sausio 23 d. sprendimo priėmimu, tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas nesikreipė į teismą prašydamas panaikinti šį 2019 m. sausio 23 d. sprendimą, o dėl šio sprendimo panaikinimo (pripažinimo netekusiu galios) kreipėsi į Migracijos departamentą.

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, neturi faktinio ir teisinio pagrindų konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria netenkintas pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, yra nepagrįsta ir neteisėta. Dėl to pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimas panaikinti ir šią sprendimo dalį netenkinamas.

45. Apibendrinant tai, kas išdėstyta nutartyje, konstatuotina, jog pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, t. y. panaikinama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas skundo reikalavimas panaikinti Migracijos departamento 2023 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 10K-12274, o kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

46. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į ES kompetentingą instituciją dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, prašant atsakyti: 1) ar Įstatymo 26 straipsnio 7 dalis ta apimtimi, kiek informacijos apie draudimą atvykti ir / ar judėti Šengeno teritorijoje išbraukimas siejamas išimtinai tik su atveju, kai šalys atlieka konsultacijas, a) neriboja užsieniečio teisės judėti ES teritorijoje ir / arba b) neprieštarauja ES Chartijos 7, 8, 45 straipsnių suteikiamoms teisėms?; 2) ar Įstatymo 133 straipsnio 9 ir 10 dalių nuostatos ta apimtimi, kiek jose suteikiama teisė neinformuoti užsieniečio apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką ir / ar judėti Šengeno teritorijoje neprieštarauja ES Chartijos 47 straipsniui? ABTĮ 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais. Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Iš nurodytų teisės normų matyti, kad teismas privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą tais atvejais, kai jam iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį būtina išnagrinėti tam, kad byloje būtų priimtas sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I146-5/2014).

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, susijusius su jo prašymu kreiptis į ES kompetentingą instituciją dėl prejudicinio sprendimo, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju grąžinus klausimą dėl pareiškėjo prašymo panaikinti sprendimą Migracijos departamentui nagrinėti iš naujo, apeliaciniame skunde nurodomi galimi prejudiciniai klausimai savaime praranda aktualumą šiame ginčo nagrinėjimo etape.

48. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

49. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau –Rekomendacijos).

50. Nagrinėjamu atveju 2 288 Eur bylinėjimosi išlaidų suma, patirta pareiškėjo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus galimo priteisti užmokesčio dydžio. Atsižvelgiant į bylos išsprendimo rezultatą, pareiškėjui iš atsakovo priteistina 1 144 Eur išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme suma. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas už skundo pirmosios instancijos teismui padavimą sumokėjo 23 Eur žyminio mokesčio, o už apeliacinio skundo padavimą – 12 Eur. Proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai sumokėto žyminio mokesčio dalis, t. y. 17 Eur, taip pat priteistina iš atsakovo pareiškėjo naudai. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti 2 496 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, kurias patvirtina 2024 m. kovo 20 d. PVM sąskaita faktūra COB Nr.26521 ir 2024 m. kovo 21 d. mokėjimo nurodymas. Proporcingai patenkintų reikalavimų daliai 1 248 Eur pareiškėjo patirtų išlaidų bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje taip pat priteisiama iš atsakovo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. U. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 20 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo G. U. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 10K-12274.

Kitą Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui G. U. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2 409 Eur (du tūkstančius keturis šimtus devynis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė