2018-03-28 Nr. AB-6621-3-61-3-02980-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-508-602/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02980-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 12.6.4; 12.6.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), kurį patikslino (b. l. 10–12), prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. liepos 4 d. sprendimą, įformintą raštu Nr. (23.1-08)-RNA-20578, ir įpareigoti VMI pripažinti jo 105,13 Eur privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų mokestinę nepriemoką beviltiška.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jo turtinė padėtis yra labai sunki, jis neturi jokių galimybių padengti PSD įmokas – 105,37 Eur, todėl ši mokestinė prievolė turėjo būti pripažinta beviltiška. Pareiškėjo teigimu, jis atitinka Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas sąlygas, kadangi šiuo metu negauna jokių pajamų, nėra registruotas darbo biržoje, negauna jokios socialinės pašalpos, būtiniems maisto poreikiams tenkinti jam priklausančiame sklype užsiaugina daržovių, jas suvartoja pats, pardavimo pajamų negauna. Nors jam nuosavybės teise priklauso dalis 10,73 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, šis nekilnojamasis turtas yra nelikvidus, nes pareiškėjo dalis sklype nenustatyta. Be to, net jei šis turtas ir būtų parduotas siekiant padengti mokestinę nepriemoką, pareiškėjas neturėtų kur užsiauginti daržovių ir dėl to jo turtinė padėtis taptų visiškai nebepakeliama.

3. Pareiškėjas teigė, kad lėšas, t. y. 500 Eur, kurias jis gavo 2015 m. rugpjūčio 10 d. pardavęs jam priklausiusią ½ dalį miškų ūkio paskirties sklypo (duomenys neskelbtini), Panevėžio raj., panaudojo atsiskaitydamas su kitais kreditoriais – fiziniais asmenimis už jų suteiktas paskolas. Kartu su broliu dėl jų labai prastos turtinės padėties 2015 m. gegužės 28 d. turėjo pasiskolinti 2 450 Eur. Lėšų, gautų pardavus miško sklypą, tik iš dalies užteko šiai prievolei įvykdyti. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad jam priklausantis 1990 m. gamybos lengvasis automobilis dėl susidėvėjimo yra bevertis.

4. Atsižvelgdamas į MAĮ 113 straipsnio 1 ir 3 dalis pareiškėjas manė, kad net tuo atveju, jeigu rasta likvidaus mokesčių mokėtojo turto, tačiau mokesčių mokėtojas yra fizinis asmuo, kuriam reikalinga valstybės parama, tai tokio mokesčių mokėtojo nepriemokos gali būti pripažįstamos beviltiškomis. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-58/2013, kurioje teismas nurodė, kas laikytina svarbiomis aplinkybėmis pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška.

5. Atsakovas VMĮ atsiliepime į skundą (b. l. 35–37) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad išnagrinėjusi pareiškėjo 2015 m. rugpjūčio 14 d. prašymą dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, VMI 2015 m. rugsėjo 8 d. priėmė sprendimą Nr. (23.31-08)-322-2510 nepripažinti mokestinės nepriemokos beviltiška. 2016 m. gegužės 25 d. pareiškėjas pateikė pakartotinį prašymą dėl tos pačios mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, kurioje nurodė iš esmės analogiškus argumentus, kaip ir pirmajame prašyme. VMI skundžiamu sprendimu atsakė, kad prievolės pripažinimo beviltiška klausimas jau buvo išspręstas 2015 m. rugsėjo 8 d. VMI sprendimu Nr. (23.31-08)-322-2510, todėl pakartotinai svarstomas nebus.

7. VMI atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog jam priklausantis nekilnojamasis turtas yra nelikvidus (mažai likvidus). Be to, žemės sklypo, kurio dalis priklauso pareiškėjui, vidutinė rinkos vertė yra 9 413 Eur, todėl ½ dalies sklypo vertė sudarytų 4 706,5 Eur. Atsakovo teigimu, tai laikytina ekonominę vertę turinčia turto dalimi, iš kurios galėtų būti padengta pareiškėjo nepriemoka. Pareiškėjui priklausanti transporto priemonė, kuri, pareiškėjo teigimu, dėl senumo yra susidėvėjusi, vis tiek turi rinkos vertę kaip metalo laužas ir gali būti panaudota nepriemokai padengti, juo labiau, kad nepriemoka, palyginus su pareiškėjo turimo turto verte, nėra didelė (105,13 Eur).

8. Atsakovo teigimu, nors pareiškėjas nurodo, kad jo ekonominė padėtis sunki, pareiškėjas yra darbingo amžiaus, nėra duomenų, kad jam šiuo metu būtų reikalingas gydymas. VMI žiniomis, pareiškėjas niekada niekur nedirbo, tačiau nuo 2011 m. sausio 1 d. vykdo žemės ūkio individualią veiklą. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-1349/2014, atsakovas nurodė, kad tam, jog galėtų būti pasiremta MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu, turėtų būti neginčytinai įrodyta, kad fiziniam asmeniui reikalinga parama arba tokia parama jau teikiama. Būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.).

9. Atsakovo manymu, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas vykdo žemės ūkio veiklą, 2015 m. gavo turto pardavimo pajamų (500 Eur už parduotą miško dalį), turi turto, iš kurio Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka galėtų būti išieškoma mokestinė nepriemoka, o pati nepriemoka, palyginus su turimo turto verte, nėra didelė, pareiškėjo socialinė ir ekonominė padėtis neatitinka MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų nuostatų, todėl nėra teisinio pagrindo mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 19 d. sprendimu (b. l. 60–63) pareiškėjo skundą atmetė.

11. Atsižvelgęs į ginčui aktualų teisinį reglamentavimą teismas nurodė, kad tuo atveju, kai viešojo administravimo subjektas priima sprendimą pagal asmens prašymą ir po tokio sprendimo priėmimo toks asmuo dar kartą tuo pačiu klausimu kreipiasi į tą patį viešojo administravimo subjektą ir nepateikia jokių naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti priimto sprendimo teisingumu, toks viešojo administravimo subjektas turi tokį prašymą atsisakyti nagrinėti, t. y. pakartotinė administracinė procedūra dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu yra negalima.

12. Nustatęs, kad pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 14 d. prašymu kreipėsi į atsakovą dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, tačiau VMI 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. (23.31-08)-322-2510 nepripažino pareiškėjo mokestinės nepriemokos beviltiška, pareiškėjas šio sprendimo neskundė, o pakartotinai kreipėsi į VMI su 2016 m. gegužės 25 d. prašymu dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, nenurodydamas jokių naujų aplinkybių, taip pat atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais remiantis galėtų būti vertinama, kad VMI turėjo nagrinėti jo pakartotinį prašymą, teismas darė išvadą, kad VMI pagrįstai pareiškėjo 2016 m. gegužės 25 d. prašymą pripažino pakartotiniu ir atsisakė jį nagrinėti.

13. Pasisakydamas dėl bylos šalių argumentų, susijusių su pareiškėjo ekonomine (socialine) padėtimi, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos ribos apima tik VMI 2016 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. (23.1-08)-RNA-20578, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2016 m. gegužės 25 d. prašymą kaip pakartotinį, vertinimą, o 105,13 Eur PSD įmokų mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška klausimas nėra nagrinėjamos bylos dalykas.

III. 14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde (b. l. 66–67) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

15. Apeliacinis skundas grindžiamas pareiškėjo skunde ir patikslintame skunde išdėstytais argumentais, papildomai nurodant, kad pareiškėjo prašymas atsakovui nebuvo pakartotinis, šioje byloje skundžiamas atsakovo sprendimas priimtas 2016 m. liepos 4 d., t. y. praėjus beveik 10 mėnesių nuo atsakovo ankstesnio 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimo dėl pareiškėjo priemokos nepripažinimo beviltiška. Priimant 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimą galimai buvo pagrindas tikėtis, kad pareiškėjo turtinė padėtis yra laikina, tačiau iki šiol ji nepagerėjo. Pareiškėjo manymu, praėjęs ilgas laiko tarpas pats savaime yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjo mokestinės nepriemokos neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių ir / arba ją priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir / arba ekonominiu požiūriu.

16. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 74–75) prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į atsakovą dėl jo mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, nuo jo ankstesnio tokio prašymo nepraėjus 1 metams, nenurodydamas jokių naujų aplinkybių; teismas pagrįstai apibrėžė bylos nagrinėjimo ribas ir nevertino ankstesnių VMI sprendimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2016 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. (23.1-08)-RNA-20578 „Dėl pateikto prašymo“, kuriuo VMI nusprendė nenagrinėti pareiškėjo 2016 m. gegužės 25 d. prašymo, kadangi jis yra pakartotinis, jame nepateikta naujų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima pripažinti PSD įmokų mokestinę nepriemoką beviltiška. Taigi nagrinėjamoje administracinėje byloje reikia įvertinti, ar pagrįstai mokesčių administratorius atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2016 m. gegužės 25 d. prašymą pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška, motyvuodamas tuo, jog toks pareiškėjo prašymas jau yra išnagrinėtas (jame nenurodyta jokių naujų aplinkybių).

18. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 12 punkte nurodyta, kad prašymas, su kuriuo tas pats asmuo per vienus metus kreipiasi į instituciją tuo pačiu klausimu, kurį institucija jau išnagrinėjo ir pateikė atsakymą, pakartotinai nenagrinėjamas, jeigu nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu.

19. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2007 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. VA-77 patvirtintų Asmenų aptarnavimo Valstybinėje mokesčių inspekcijoje taisyklių 12 punkte įtvirtinta, kad pakartotiniai prašymai / skundai nenagrinėjami, jeigu juose nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ir nėra įtikinamų argumentų, kad VMI atsakymas dėl ankstesnio prašymo ar skundo išnagrinėjimo yra neteisingas.

20. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 14 d. prašymu (b. l. 51) kreipėsi į atsakovą dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, nurodydamas, kad jis negauna jokių pajamų, gyvena iš to, ką užaugina. Atsakovas 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. (23.31-08)-322-2510 (b. l. 53) nepripažino pareiškėjo mokestinės nepriemokos beviltiška. Minėtame sprendime, be kita ko, buvo remiamasi VMI 2015 m. rugsėjo 8 d. išvada Nr. (23.31-08)-326-4637 (b. l. 54–55), kurioje įvertintos šios aplinkybės: pareiškėjas niekada niekur nedirbo; nuo 2011 m. sausio 1 d. vykdo žemės ūkio individualią veiklą; jam priklauso ½ dalis 10,73 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžio r. (viso sklypo vidutinė vertė sudaro 9 413 Eur), ir 1990 m. gamybos transporto priemonė „Volvo“, kurios vertė nežinoma ir kurios dalyvavimas viešajame eisme draudžiamas; pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 10 d. pardavė ½ dalį 2,5 ha žemė sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžio r. (viso sklypo vidutinė vertė 2015 m. liepos 29 d. duomenimis sudarė 2 136 Eur); gyventojų pajamų mokesčio informacinės sistemos duomenimis, 2014 m. pareiškėjas gavo 500 Eur pajamų už parduotą turtą; ir kt.

21. Pagal byloje pateiktus duomenis, pareiškėjas atsakovo 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimo Nr. (23.31-08)-322-2510 neskundė, o pakartotinai kreipėsi į VMI su 2016 m. gegužės 25 d. prašymu dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška (b. l. 13–14), nenurodydamas jokių naujų aplinkybių, kurios nebuvo išdėstytos jo 2015 m. rugpjūčio 14 d. prašyme ir įvertintos VMI 2015 m. rugpjūčio 8 d. išvadoje Nr. (23.31-08)-326-4637.

22. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pagal šios nutarties 18 ir 19 punktuose nurodytą teisinį reglamentavimą pakartotinė administracinė procedūra dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu yra negalima, taip pat atsižvelgiant į tai, kad VMĮ buvo priėmusi 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-322-2510 pagal pareiškėjo prašymą dėl jo mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška ir po tokio sprendimo priėmimo pareiškėjas dar kartą tuo pačiu klausimu kreipėsi į tą patį viešojo administravimo subjektą nepateikdamas jokių naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti priimto sprendimo teisingumu, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju atsakovas skundžiamu sprendimu pagrįstai atsisakė nagrinėti pakartotinį pareiškėjo 2016 m. gegužės 25 d. prašymą.

23. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, jog praėjęs ilgas laiko tarpas (skundžiamas atsakovo sprendimas priimtas 2016 m. liepos 4 d., t. y. praėjus beveik 10 mėnesių nuo atsakovo ankstesnio 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimo dėl pareiškėjo priemokos nepripažinimo beviltiška) pats savaime yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjo mokestinės nepriemokos neįmanoma išieškoti.

24. MAĮ 113 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas baigtinis sąrašas aplinkybių (jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip), kurios sudaro pagrindą pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška: 1) nerasta mokesčių mokėtojo turto arba rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidus); 2) priverstinio išieškojimo išlaidos didesnės už mokestinę nepriemoką; 3) netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, kad tam, jog galėtų būti pasiremta minėtu MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu, turėtų būti neginčytinai įrodyta, kad fiziniam asmeniui reikalinga valstybės parama (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-254/2011; 2011 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-221/2011 ir kt.).

25. Taigi, apelianto argumentas dėl praėjusio ilgo laiko tarpo nuo jo ankstesnio prašymo išnagrinėjimo, kaip pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo mokestinės nepriemokos neįmanoma išieškoti, yra visiškai teisiškai nepagrįstas, todėl atmestinas.

26. Kiti apeliaciniame skunde įdėstyti argumentai, susiję su pareiškėjo turtine padėtimi, nėra susiję su šios administracinės bylos dalyku, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Kaip minėta, šioje administracinėje byloje nagrinėjama, ar VMI 2016 m. liepos 4 d. sprendimu Nr. (23.1-08)-RNA-20578 „Dėl pateikto prašymo“ pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2016 m. gegužės 25 d. prašymą pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška, motyvuodamas tuo, jog toks pareiškėjo prašymas jau yra išnagrinėtas. Atsakovo 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimas Nr. (23.31-08)-322-2510, kuriuo išnagrinėjus pareiškėjo prašymą buvo atsisakyta pripažinti jo mokestinę nepriemoką beviltiška, nepatenka į šios administracinės bylos nagrinėjimo ribas.

27. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė