2016-06-29 Nr. BB-2900-1-18-1-01393-2012-2 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-273-942/2016

Teisminio proceso Nr. 1-18-1-01393-2012-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.5.1.1;

1.2.4.5.

2.1.7.4.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Audronės Kartanienės, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. R. S. C. gynėjo advokato Bogdano Chranovskio (Bogdan Chranovskij) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo J. R. S. C. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį areštu aštuoniasdešimčiai parų, bausmę paskiriant atlikti areštinėje. Iš J. R. S. C., J. S. (J. S.), J. K. (J. K.) ir O. Ž. solidariai priteista Vilniaus teritorinei ligonių kasai 70,97 Eur, V. D. (V. D.) 300 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 202,73 Eur išlaidoms advokato pagalbai apmokėti.

Taip pat skundžiamas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 22 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 27 d. nuosprendis pakeistas. J. R. S. C., nuteisto pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, veika perkvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir paskirta arešto šešiasdešimčiai parų bausmė, kurią paskirta atlikti areštinėje. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Šioje byloje taip pat nuteisti J. K., J. S. ir O. Ž., bet kasaciniai skundai dėl jų nepaduoti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

J. R. S. C. nuteistas už tai, kad, padedant J. K., J. S. ir O. Ž., 2012 m. liepos 16 d. nuo 18.30 iki 20.30 val. bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir laiptinėje prie šio buto dėl to, kad V. D. 2012 m. liepos 15 d. kalbėdamas telefonu su J. R. S. C. išsakė jam necenzūrinius žodžius ir jį įžeidinėjo, panaudojo fizinį smurtą: sudavė vieną smūgį kumščiu į veidą, taip padarė poodinę kraujosruvą nosies nugarėlėje, nosies kaulų lūžį, vertinamą kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą; panaudojo psichinę prievartą, pasireiškusią bauginančiu buvimu, reikalavimu nurodyti asmens, vardu O., neva 2012 m. liepos 15 d. įžeidusio J. R. S. C. pokalbio telefonu metu, duomenis, grasinimu V. D. išvežti į mišką ir ten sumušti, apšlapinti, išprievartauti, ir visi kartu tempė jį už drabužių išėjimo iš namo link.

Kasaciniu skundu nuteistojo J. R. S. C. gynėjas advokatas B. Chranovskis prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 27 d. nuosprendžio dalį, kuria iš J. R. S. C., J. S., J. K. ir O. Ž. solidariai priteista Vilniaus teritorinei ligonių kasai 70,97 Eur, V. D. 300 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 202,73 Eur išlaidoms už advokato pagalbą apmokėti bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 22 d. nuosprendį, atleisti nuteistąjį J. R. S. C. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 28 straipsnį ir bylą nutraukti; arba panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 22 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; arba pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 22 d. nuosprendį, paskiriant nuteistajam J. R. S. C. laisvės apribojimo bausmę.

Kasatorius nurodo, kad teismai buvo šališki, neobjektyvūs, įrodymus vertino selektyviai ir atskirai vieną nuo kito, pirmenybę teikė nukentėjusiajam palankiems ir nemotyvuotai atmetė kitus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde; nuosprendžiai nepagrįsti ir neteisėti, todėl naikintini dėl BPK 20 straipsnio 3-5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2-4 punktų, 328 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimų, kurie yra esminiai BPK pažeidimai, nes dėl jų buvo suvaržytos ginamojo įstatymų garantuotos teisės bei netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 28 straipsnis.

Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepasisakyta dėl jo ginamojo veiksmų būtinosios ginties prasme. Vienas iš pagrindinių apeliacinio skundo argumentų buvo tai, kad nuteistasis sudavė smūgį nukentėjusiajam į veidą gindamasis nuo jo užpuolimo, t. y. veikė neperžengdamas būtinosios ginties ribų (BK 28 straipsnis), bet apeliacinės instancijos teismas tik formaliai paminėjo, kad aptariama situacija visiškai neatitinka būtinosios ginties situacijos, byloje nėra jokių įrodymų, kad nukentėjusysis būtų pavojingai kėsinęsis į kasatoriaus ginamojo sveikatą ar gyvybę ir jam būtų reikėję nuo tokio kėsinimosi gintis, išdėstė teorinius dalykus, bet toks nuosprendžio argumentavimas negali būti laikomas tinkamomis teismo išvadomis dėl BK 28 straipsnio taikymo sąlygų egzistavimo ir neleidžia daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas ir teisėtumas patikrintas tinkamai. Nuosprendžiuose nepaneigta 2012 m. rugpjūčio 2 d. specialisto išvada Nr. G 1801/12 (01), kad ginamajam padaryta kairės rankos trečiojo piršto pjautinė žaizda galbūt nurodytu laiku – 2012 m. liepos 16 d., ir ginamojo parodymai dėl šio sužalojimo patyrimo aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išdėstė tik kaltinimui palankius įrodymus, taip pat ir prieštaringus nukentėjusiojo, kuris nuolat buvo traukiamas administracinėn atsakomybėn dėl nelegalaus darbo ir dėl kurio veiksmų buvo teikiamas pareiškimas privataus kaltinimo tvarka pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, BK 187 straipsnio 3 dalį, parodymus, prieštaraujančius kitiems bylos duomenims, pripažino juos tinkamais įrodymais, nenurodęs, kodėl atmeta kitų liudytojų, taip pat ir ginamojo parodymus dėl būtinosios ginties egzistavimo, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, nevertino liudytojų L. G., R. A. ir kaltinamųjų J. S. ir O. Ž. parodymų, pritarė pirmosios instancijos teismo, kuris iš esmės net nepasisakė dėl būtinosios ginties, argumentams dėl neva ginamojo bandymo išvengti atsakomybės, jo parodymų nenuoseklumo, bet nepateikė išsamios jo parodymų analizės, nepašalino prieštaravimų byloje, nors pagal BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus galėjo ir turėjo savo iniciatyva tai padaryti.

Kasatoriaus teigia, kad ginamasis kūno sužalojimus nukentėjusiajam padarė ne tyčia siekdamas nukentėjusįjį sužaloti ar tarpusavio muštynių metu, o gindamasis nuo šio pradėto smurto bei pavojingo kėsinimosi į jo sveikatą. 2012 m. liepos 18 d. specialisto išvadoje Nr. G 1682/12 (01) nurodyta, kad V. D. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs nosies kaulų lūžiu, taip pat nežymūs sužalojimai, kurie pasireiškė poodinė kraujosruva nosies nugarėlėje, odos įbrėžimu kairiame dilbyje, odos nubrozdinimu su poodine kraujosruvą kairės pėdos trečiame piršte, t. y. nesunkus sveikatos sutrikdymas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje. 2012 m. rugpjūčio 2 d. specialisto išvadoje Nr. G 1801/12 (01) nustatyta, kad ginamajam padaryta kairės rankos trečiojo piršto pjautinė žaizda, galbūt nurodytu laiku 2012 m. liepos 16 d., paveikus pjaunančių savybių turinčių daiktu, t. y. nežymus sveikatos sutrikdymas. Kasatoriaus manymu, teisme nustatytos faktinės aplinkybės, kurios patvirtina, kad nukentėjusiojo pavojingas kėsinimasis į ginamąjį buvo realus ir akivaizdus, dėl to jis privalėjo gintis, kitos išeities neturėjo, jo sveikatai ir net gyvybei buvo kilęs realus pavojus, t. y. egzistavo objektyviai ir buvo tiesiogiai prasidėjęs, nes jam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Gindamasis nuo pradėto smurto bei galimų tolesnių sužalojimų ir padarydamas nukentėjusiajam nesunkų kūno sužalojimą, ginamasis būtinosios ginties ribų neperžengė, nes jo panaudota gynyba atitiko nukentėjusiojo kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Patikimų įrodymų, kad ginamasis turėjo tyčią sužaloti nukentėjusįjį, byloje nėra. Taigi, atsižvelgus į kasatoriaus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad nuteistojo J. R. S. C. veiksmai atitinka būtinosios ginties požymius ir jis turi būti išteisintas, o byla nutraukta BK 28 straipsnio pagrindu.

Kasatorius taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės rūšies parinkimo jo ginamajam, tik formaliai pažymėjo, kad jis buvo teistas, baustas administracine tvarka, jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, kad tokius neteisėtus jo veiksmus išprovokavo V. D. veiksmai, kurie taip pat pažeidžia įstatymų reikalavimus, todėl paskyrė arešto bausmę. Apeliacinės instancijos teismas, nepaisant to, kad perkvalifikavo ginamojo veiksmus iš BK 294 straipsnio 2 dalies (apysunkis nusikaltimas) į 138 straipsnio 1 dalį (nesunkus nusikaltimas), paliko pirmosios instancijos teismo parinktą bausmės rūšį, tik nežymiai sumažinęs arešto trukmę. Kasatoriaus manymu, skirdami bausmę teismai neatsižvelgė į įstatymo nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, į BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės tikslus, o ypač 5 punkte nustatytą teisingumo principo įgyvendinimą. Kasatoriaus ginamasis nuteistas už nesunkų nusikaltimą, iš esmės visiškai pripažino savo kaltę, kad sudavė smūgį į veidą nukentėjusiajam, t. y. faktą, kuris atitinka nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, požymius, padėjo tyrimui atskleisti nusikalstamą veiką, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, sąžiningai ir dorai dirba, vedęs, išlaiko šeimą, kurioje auga trys vaikai, iš kurių du nepilnamečiai, o vienas mokosi aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje, jo žmona gauna labai mažas pajamas, turi rimtų sveikatos problemų. Visos šios aplinkybės rodo mažesnį jo asmenybės pavojingumą, o jo izoliavimas nuo visuomenės, nors ir neilgalaikis, gali itin neigiamai paveikti asmenybės formavimąsi bei socialinius ryšius, nes jis gali prarasti darbą, o tai paveiks šeimą. Teismas formaliai pažymėjo, kad ginamasis nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą, bet visas jo gyvenimas po nusikaltimo padarymo 2012 m. liepos 16 d. rodo, kad jis padarė atitinkamas išvadas, pasitaisė, nes nebuvo patekęs į teisėsaugos akiratį, bausmę už ankstesnį teistumą atliko dar 2007 m. rugpjūčio 23 d. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas arešto bausmės rūšį, nepasisakė, dėl kokių priežasčių ginamajam negalima skirti BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios laisvės apribojimo bausmės.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė Jūratė Radišauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo J. R. S. C. gynėjo B. Chranovskio kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad teismai, spręsdami dėl būtinosios ginties, o apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, pats atlikęs įrodymų tyrimą ir pripažinęs esant įrodytomis faktines bylos aplinkybes dėl nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė. Priešingai nei teigia kasatorius, jo ginamojo J. R. S. C. kaltė, padarius nusikalstamą veiką, pagrįsta teismo posėdyje ištirtais įrodymais, visi jie aptarti teismo baigiamajame akte, o gynybos versijos ir teiginiai motyvuotai atmesti. Apeliacinės instancijos teismas padarė įrodymų visetu pagrįstą išvadą, kad nagrinėjama situacija visiškai neatitinka būtinosios ginties situacijos, o byloje nėra jokių įrodymų, kad nukentėjusysis V. D. būtų pavojingai kėsinęsis į nuteistojo J. R. S. C. sveikatą ar gyvybę ir jam būtų reikėję nuo tokio kėsinimosi gintis. Be to, kasatoriaus prašymas atleisti nuteistąjį J. R. S. C. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 28 straipsnį teisiškai negalimas, nes būtinoji gintis yra apskritai baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, o atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšys yra numatytos BK 36-40 straipsniuose. Apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikavęs nuteistojo J. R. S. C. veiką į lengvesnį nusikaltimą, sušvelnino ir paskirtą bausmę, BK 54, 61 straipsnių nuostatų nepažeidė, sprendimą motyvavo ir bausmę individualizavo, atsižvelgė į tai, kad nusikalstamą veiką išprovokavo netinkamas nukentėjusiojo elgesys. Taigi nėra teisinio pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl J. R. S. C. paskirtos bausmės rūšies ir dydžio, bausmę laikyti per griežta ir neteisinga. Klausimas dėl iš kasatoriaus ginamojo ir kitų nuteistųjų solidariai priteistų Vilniaus teritorinės ligonių kasai 70,97 Eur, V. D. 300 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 202,73 Eur advokato pagalbai apmokėti nebuvo skundžiamas ir nagrinėjamas apeliacine tvarka, dėl to, vadovaujantis BPK 367 straipsnio 3 dalimi, šie kasacinio skundo argumentai nenagrinėtini.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir būtinosios ginties

Kasaciniame skunde kasatorius nesutinka su teismų padarytomis išvadomis dėl J. R. S. C. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir teigia, kad jo padaryti veiksmai atitinka BK 28 straipsnio nuostatas. Tokie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.

Pirmiausia kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.).

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas.

BK 28 straipsnyje numatyta būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Taigi sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-141/2015).

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad faktų ir teisės sandūroje kartais susidaro situacijos, kuriose sprendimas varijuoja nuo būtinosios ginties pripažinimo iki jos paneigimo. Tokių situacijų teisinio vertinimo skirtumai pripažįstant jas būtinąja gintimi, jos ribų peržengimu arba paneigiant būtinosios ginties buvimą priklauso nuo daugelio faktinių aplinkybių ir norminių nuostatų, kiekvienu atveju siejamų su dviem esminiais konkrečios situacijos komponentais – pavojingu kėsinimusi ir gynyba. Taigi didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137/2010, 2K-7-313/2012).

Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau akivaizdžiai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012).

Šioje baudžiamojoje byloje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, išsamiai išanalizavę visus įrodymus ir juos įvertinę, konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės rodo, jog būtinosios ginties situacijos nebuvo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymų visumą ir nustatęs, kad 2012 m. liepos 16 d., apie 18.30 val., J. R. S. C. kartu su O. Ž., J. K. ir J. S. atvyko prie uošvės buto, jai pranešus, kad atvyko V. D., kritiškai vertino J. R. S. C. parodymus, kad buvo užpultas V. D., kaip neatitinkančius situacijos realumo, kad V. D. vienas užpultų keturis fiziškai stiprius asmenis, ir padarė išvadą, kad J. R. S. C. tyčia sudavė smūgį V. D. į veidą, sulaužė nosį, padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nuteistojo J. R. S. C. gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl būtinosios ginties motyvuotai atmetė. Iš naujo įvertinęs teismo medicinos specialisto išvadą, kad J. R. S. C. buvo padaryta kairės rankos trečiojo piršto 1 cm pjautinė žaizdelė, nekraujuojanti, negili, paveikus pjaunančių savybių turinčiu daiktu, nukentėjusiojo, kuris neigė užpuolęs nuteistąjį J. R. S. C., parodymus, nuteistųjų J. S., O. Ž., nemačiusių sužalojimo momento, o apie tai sužinojusių tik iš J. R. S. C. pasakojimo, parodymus, prieštaraujančius bylos įrodymams ir nustatytai įvykių eigai, konstatavo, kad byloje nustatyta, jog nukentėjusįjį užpuolė būtent J. R. S. C. ir jo veikos bendrininkai, ir nors teismas neatmetė galimybės, kad byloje nagrinėjamo nukentėjusiojo V. D. užpuolimo metu nuteistasis J. R. S. C. susižalojo rankos pirštą, bet atmetė jo versiją, kad jis sužalojo nukentėjusįjį V. D. gindamasis nuo šio užpuolimo. Teismas konstatavo, kad bylos faktinės aplinkybės visiškai neatitinka būtinosios ginties situacijos, byloje nėra jokių įrodymų, kad nukentėjusysis V. D. būtų pavojingai kėsinęsis į nuteistojo J. R. S. C. sveikatą ar gyvybę ir jam būtų reikėję nuo tokio kėsinimosi gintis.

Kasaciniu skundu kasatorius prašo atleisti nuteistąjį J. R. S. C. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 28 straipsnį. Kasacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog toks kasatoriaus prašymas suformuluotas neteisingai ir teisiškai negalimas, nes būtinoji gintis (BK 28 straipsnis) yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. Baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių pagrindas yra tai, kad padarytai veikai nebūdingas vienas iš nusikaltimo požymių – veikos pavojingumas. Tokiais atvejais baudžiamasis procesas nutraukiamas, nes veika neturi nusikaltimo sudėties požymių. Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšys yra numatytos BK 36-40 straipsniuose ir apie atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės galima kalbėti tik tada, kai yra konstatuoti visi padarytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai.

Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurių kasatorius iš esmės nekvestionuoja, tik nesutinka su jų teisiniu vertinimu, teismai, nenustatę būtinosios ginties situacijos, įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Teismai padarė motyvuotas bei pagrįstas išvadas dėl įrodymų patikimumo, todėl negalima daryti išvados, kad jie pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Byloje pripažinti įrodymais bylos duomenys įvertinti ir atskirai, ir kaip visuma, visų liudytojų parodymai išanalizuoti taip pat ir liečiamumo aspektu, palyginti su kita bylos medžiaga. Tai, kad teismai įvertino įrodymus ne taip, kaip norėjo kasatorius, nereiškia jokio įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Be to, apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą. Priimtoje nutartyje į esminius apeliacinio skundo argumentus – dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo, padarytų išvadų – atsakyta. Taigi, byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidus BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių, 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Dėl bausmės paskyrimo nuteistajam J. R. S. C.

Kasaciniame skunde kasatorius taip pat kelia klausimą dėl to, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu bausmė J. R. S. C. paskirta formaliai, neobjektyviai, remiantis tik prielaidomis. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti paskirtą bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Tai, ar ji paskirta teisingai, t. y. ar bausmė, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, savo rūšimi ar dydžiu nėra aiškiai per griežta, tikrina apeliacinės instancijos teismas (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Nuteistajam J. R. S. C. Vilniaus apygardos teismas, perkvalifikavęs jo veiksmus iš BK 294 straipsnio 2 dalies į 138 straipsnio 1 dalį, paskyrė šešiasdešimties parų arešto bausmę.

BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Taigi, individualizuojant bausmę, svarbu tinkamai įvertinti BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes skiriant bausmę. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje laikoma, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014). Taigi, baudžiamosios atsakomybės individualizavimo nuostata reiškia, kad taikant baudžiamosios teisės prievartos priemones (bausmes, baudžiamojo ir auklėjamojo poveikio priemones, priverčiamąsias medicinos priemones) būtina siekti teisingumo ir atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jos resocializacijos poreikius. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis bei jų dydžius ir sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą bei teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę.

Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas, palikdamas apylinkės teismo skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę – areštą, viena vertus, atsižvelgė į tai, kad J. R. S. C. buvo šios nusikalstamos veikos iniciatorius ir vykdytojas, į nusikalstamą veiką įtraukė ir kitus asmenis (J. S., J. K., O. Ž.), nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą. Kita vertus, įvertino ir tai, kad padaryta nusikalstama veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų, atsižvelgė ir į tai, jog jo nusikalstamą veiką išprovokavo netinkamas nukentėjusiojo V. D. elgesys. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas perkvalifikavo J. R. S. C. veiką į lengvesnį nusikaltimą, kuris priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, ir paskyrė arešto bausmę, nors sankcija už šios nusikalstamos veikos padarymą numato ir kitas alternatyvias bausmes – laisvės apribojimą arba laisvės atėmimą. Todėl, palikdamas pirmosios instancijos teismo paskirtą arešto bausmę ir atsižvelgdamas į paminėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas paskirtos arešto bausmės trukmę sumažino iki šešiasdešimties parų arešto.

Kiekvienas sąmoningas valinis žmogaus veiksmas atspindi jo vidinį pasaulį, dorovės, etikos nuostatas. Nusikaltimų padarymas ir aktyvi kaltininko elgsena nusikalstamo veiksmo metu dažniausiai rodo, kad kaltininkas sąmoningai siekia pažeisti teisės normas, ignoruoja moralės nuostatas, negerbia visuomenės. Logiška viso to išvada, kad tokia asmenybė yra linkusi nusikalsti ir yra pavojingesnė visuomenei. Dažniausiai nusikalstama veika asmuo realizuoja save, todėl iš padarytos nusikalstamos veikos vienaip ar kitaip matyti kaltininko asmenybė. Pavyzdžiui, iš padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio spręstina apie kaltininko vertybinę orientaciją, polinkius, interesus. Pažymėtina, kad J. R. S. C. nepadarė išvadų dėl savo gyvenimo būdo pakeitimo, nusikalstamą veiką padarė esant neišnykusiam teistumui.

Taigi pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, jog paskirta bausmė – areštas šešiasdešimčiai parų – yra pagrįsta, atitinkanti padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę ir nelaikytina per griežta. Kasaciniame skunde J. R. S. C. mažesnis asmenybės pavojingumas siejamas su tuo, kad jis yra vedęs, turi gyvenamąją vietą, išlaiko tris vaikus, dirba, bloga jo sutuoktinės sveikata. Šioje baudžiamojoje byloje nekyla abejonių, kad šios aplinkybės svarbios, bet dėl to nėra pagrindo teigti, kad teismai paskyrė J. R. S. C. per griežtą bausmę ir netinkamai vertino jo asmenybės pavojingumą. Nors nuteistajam paskirta arešto bausmė varžo tam tikras asmens teises ir laisves, tačiau tai yra būtina siekiant BK 41 straipsnyje numatytų tikslų. Apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam ne pačią griežčiausią bausmės rūšį bei parinkdamas bausmės dydį, laikėsi BK 54 ir 61 straipsniuose įtvirtintų nuostatų, priimtą sprendimą motyvavo, o paskirtą bausmę individualizavo.

Dėl žalos atlyginimo

Kasaciniame skunde kasatorius nurodo prašymą panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 27 d. nuosprendžio dalį, kuria iš J. R. S. C., J. K., J. S. ir O. Ž. priteista solidariai Vilniaus teritorinės ligonių kasai 70,97 Eur, V. D. 300 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 202,73 Eur advokato pagalbai apmokėti.

Pažymėtina, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Nuteistojo J. R. S. C. gynėjas advokatas B. Chranovskis apeliaciniame skunde nekėlė klausimo dėl žalos atlyginimo, apeliacinės instancijos teismas šio klausimo nenagrinėjo, todėl šie kasacinio skundo argumentai paliekami nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo J. R. S. C. gynėjo advokato Bogdano Chranovskio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Alvydas Pikelis

Aurelijus Gutauskas