2K-288/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-288/2012 Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00453-2009-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.7.1.1. 1.2.7.2.1. 2.4.2.1. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. P. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 9 d. nuosprendžio, kuriuo T. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 149 straipsnio 1 d. laisvės atėmimu trejiems metams ir aštuoniems mėnesiams; pagal BK 150 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams ir aštuoniems mėnesiams; pagal BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams ir septyniems mėnesiams. Taip pat šiuo teismo nuosprendžiu T. P. išteisintas pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios numatyto nusikaltimo požymių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir T. P. galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams aštuoniems mėnesiams. Šiuo nuosprendžiu nukentėjusiajai D. S. iš T. P. priteista 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 1600 Lt advokato paslaugoms apmokėti.

Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 1 d. nutartis, kuria nuteistojo T. P. ir jo gynėjo advokato V. Kupcikevičiaus apeliaciniai skundai atmesti. Nukentėjusiajai D. S. iš nuteistojo T. P. priteista 450 Lt atstovavimo išlaidoms atlyginti. Šia nutartimi atmestas ir nukentėjusiosios D. S. apeliacinis skundas, tačiau ši nutarties dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla ir išklausiusi teisėjo V. Aiduko pranešimą,

n u s t a t ė :

T. P. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 20 d. 23.00 val. iki 2009 m. rugpjūčio 21 d. 4.50 val. bute, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinę prievartą prieš nukentėjusiąją D. S., grasindamas tuoj pat sužaloti peiliu ir laikydamas įrėmęs peilio smaigalį bei ašmenis nukentėjusiajai D. S. į kaklą, taip atimdamas galimybę priešintis, prieš jos valią du kartus lytiškai santykiavo bei ją seksualiai prievartavo – vieną kartą tenkino lytinę aistrą oraliniu ir tris kartus analiniu būdu.

Taip pat T. P. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 20 d. 23 val. iki 2009 m. rugpjūčio 21 d. 3.30 val. bute, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas psichinę ir fizinę prievartą prieš nukentėjusiąją D. S., grasindamas tuoj pat sužaloti peiliu, prieš nukentėjusiosios valią lytiškai santykiaudamas bei ją seksualiai prievartaudamas, savavališkai vykdė ginčijamą savo tariamą teisę – privertė D. S. parašyti skolos raštelius jo naudai 27 444 Lt sumai.

T. P. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 294 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 20 d., apie 9.00 val., Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) esančiame bute, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos ir užvaldydamas svetimą, nukentėjusiajai D. S. priklausantį, 16 374 Lt vertės turtą, D. S. dokumentus, padarė didelę žalą nukentėjusiosios teisėms ir teisėtiems interesams, savavališkai vykdė ginčijamą savo tariamą teisę – reikalavo iš D S. 500 Lt skolos.

Kasaciniu skundu nuteistasis T. P. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 1 d. nutarties dalį, kuria buvo atmesti nuteistojo T. P. ir jo gynėjo advokato V. Kupcikevičiaus apeliaciniai skundai, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad skiriamasis požymis, pagal kurį atribojami nusikaltimai, numatyti BK 149 ir 159 straipsniuose, nuo nenusikalstamų veikų (t. y. nuo savanoriško lytinio santykiavimo ir kitokio lytinės aistros tenkinimo), yra tai, kad lytiškai santykiaujama ar lytinė aistra tenkinama prieš nukentėjusiojo asmens valią, jam nesutinkant. Teismų praktikoje konstatuojama, kad vieno iš asmenų nesutikimas turi būti išreikštas ir kaltininkas turi suvokti to asmens nesutikimą. Lytinis santykiavimas arba kitoks lytinės aistros tenkinimas prieš asmens valią užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 149 ir 150 straipsnius tik tada, jei yra bent vienas iš alternatyviųjų požymių: panaudojamas fizinis smurtas, grasinama tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimama galimybė priešintis, pasinaudojama bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Fizinis smurtas teismų praktikoje apibrėžiamas kaip veiksmai, kuriais pažeidžiamas nukentėjusiojo asmens kūno neliečiamumas, žmogaus kūno audinių ar organų anatominis vientisumas arba jų funkcijos. Grasinimas panaudoti fizinį smurtą (psichinis smurtas) yra tada, kai nukentėjusiojo asmens pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja veiksmus, kurie yra grasinamojo pobūdžio, pavyzdžiui, žodžiu grasinant panaudoti fizinį smurtą, nukreipiant į nukentėjusiojo kūną peilį, šautuvą ar kitą daiktą, kuriuo galima sužaloti. Kitokio pobūdžio grasinimai nesudaro šio sudėties požymio. Kitoks atėmimas galimybės priešintis aiškinamas kaip nukentėjusiojo surišimas, valią paralyžiuojančių vaistų, narkotinių ar psichotropinių medžiagų sugirdymas be jo žinios ar jo apgaule, laisvės atėmimas ir pan.

Kasatorius nurodo, kad aprašydamas jo nusikalstamą veiką pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino visus BK 149, 150 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų sudėčių alternatyviuosius požymius. Nuosprendyje konstatuota, kad grasinimas panaudoti fizinį smurtą pasireiškė grasinimu sužaloti peiliu bei peilio įrėmimu į nukentėjusiosios kaklą, t. y. teismas laikė, kad grasinimas panaudoti fizinį smurtą apima ir tokio smurto panaudojimą. Taip pat nuosprendyje nurodyta, kad būtent dėl grasinimo peiliu buvo atimta galimybė nukentėjusiajai priešintis. Taigi teismas grasinimą peiliu vertino ir kaip kitą nusikalstamos veikos požymį – „kitaip atimant galimybę priešintis“. Kasatoriaus teigimu, konstatuodamas, kad grasinimas peiliu ir peilio įrėmimas į kaklą sudaro BK 149 ir 150 straipsniuose numatytų veikų sudėčių požymius – fizinio smurto panaudojimą ir kitokį atėmimą galimybės priešintis, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Kasatorius nurodo, kad, analizuodami byloje surinktus įrodymus, teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus – kaltinimą patvirtinančius duomenis vertindami kaip patikimus, suteikdami jiems didesnę reikšmę, o gynybos teiginius patvirtinančius duomenis nemotyvuotai atmesdami ar apskritai nutylėdami. Dėl to nuteistasis ir jo gynėjas padavė apeliacinius skundus, kurių esminiai argumentai buvo susiję su neteisingu faktinių bylos aplinkybių nustatymu ir kaltės klausimo išsprendimu. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas šių skundų argumentų neišnagrinėjo, formaliai konstatuodamas, kad apylinkės teismas jokių įstatymo pažeidimų nepadarė, ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Kasatorius nurodo, kad byloje nustatytos objektyvios aplinkybės paneigia D. S. parodymus. Nukentėjusioji visą laiką kategoriškai teigė, kad T. P. kompiuterį pasiėmė ir jų išlaidas pradėjo skaičiuoti po to, kai pagrasino peiliu, kai tyčiojosi iš nukentėjusiosios jai stovint apie 40 min. ir po išprievartavimo oraliniu būdu, taigi jau turėjo būti gerokai po 23.00 val. Tokius nukentėjusiosios parodymus, pasak kasatoriaus, kategoriškai paneigia byloje nustatyti objektyvūs duomenys: 2009 m. rugpjūčio 26 d. USB atmintinės apžiūros protokole nurodyta, kad iš T. P. paimtoje USB atmintinėje įrašyti įvairūs dokumentai, susiję su jo ir D. S. pajamų bei išlaidų skaičiavimu, ir elektroninėje laikmenoje yra užfiksuotas šių dokumentų peržiūros bei modifikavimo laikas – 2009 m. rugpjūčio 20 d. 18.23 val., 19.09 val., 19.14 val., 22.02 val. Taigi vėliausias laikas, kai buvo dirbta kompiuteriu – 22.02 val., yra gerokai ankstesnis, nei tas, kai, pagal D. S. versiją, buvo pradėta grasinti ir atlikti prievartiniai lytiniai aktai. Kasatoriaus nuomone, šie duomenys tik patvirtina jo parodymus, kad jis su nukentėjusiąja finansinius klausimus aptarė dar prieš pirmuosius savanoriškus lytinius santykius ir kad tuo metu ji rašė skolos raštelius. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neaptarė, todėl jis jas nurodė apeliaciniame skunde, tačiau ir apeliacinės instancijos teismas šio skundo argumento nenagrinėjo.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad prievartinių lytinių santykių faktas buvo konstatuotas remiantis vieninteliu įrodymų šaltiniu – D. S. parodymais, kuri turėjo tikslą nuteistąjį apkalbėti dėl tarp jų kilusio turtinio ginčo. Nuteistasis teigia, kad D. S. melavo duodama parodymus dėl jo investuotų lėšų į jos buto remontą, nors tai nustatyta įsiteisėjusiais sprendimais civilinėje byloje. Be to, visi kiti liudytojai, kuriais rėmėsi kaltinimas, tik atpasakojo tai, ką girdėjo iš pačios D. S.. Kasatorius nurodo, kad, jei D.

S. būtų buvusi žaginama, tai būtų turėjusi daugybę galimybių to išvengti, nes nakties metu ne kartą buvo kalbėta telefonu su kitais asmenimis, nuteistasis buvo ne kartą pasišalinęs iš kambario ir iš buto, kuris yra pirmame aukšte, nukentėjusioji nesišaukė kaimynų pagalbos, netgi paskambinusi savo broliui ji neišreiškė pagalbos prašymo, dėl to jos brolis į butą atvyko tik po kelių valandų, baigęs darbą, ir kt. Nuteistojo nuomone, vienintelis įrodymų šaltinis, pagrindžiantis prievartinius lytinius santykius – nukentėjusiosios D.

S. parodymai, yra nepatikimas. Apeliaciniame skunde buvo išvardyta keletas tai pagrindžiančių aplinkybių, tačiau teismas jų nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė. D. S. visą laiką teigė, kad nuteistasis peilį į kaklą jai buvo įrėmęs ne vieną kartą ir ilgą laiką – nuo to momento, kai apie 22.00–23.00 val. atėjo su peiliu iš virtuvės, iki 4.50 val. (pagal teismo konstatuotą šios veikos pabaigos laiką), t. y. tokie veiksmai su peiliu neva tęsėsi visą žaginimo laikotarpį. Kasatoriaus teigimu, daug kartų įremiant peilio ašmenis ar smaigalį D.

S. į kaklą ir tuo pačiu atliekant fizinius veiksmus – ją prievartaujant oraliniu, analiniu būdu, jai ir nuteistajam judant, ant nukentėjusiosios kaklo turėjo atsirasti įpjovimų, nubrozdinimų ar kitokių sužalojimo žymių, neįtikėtina, jog nebūtų likę jokių žymių. Kasatorius nurodo, kad vienintelis bet kokį smurtą objektyviai galintis patvirtinti įrodymų šaltinis – teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 1061/09 (05) – tai paneigia. Šioje išvadoje nurodyta, kad D. S. kūne jokių išorinių sužalojimų nėra. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas šio akivaizdaus prieštaravimo ir svarbaus apeliacinio skundo argumento nenagrinėjo, o tik deklaratyviai nurodė, kad tokia specialisto išvada nesudaro pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais apie smurto panaudojimą prieš ją ir prievartinį lytinių santykių pobūdį.

Kasatorius nurodo, kad tariamas peilio panaudojimo faktas yra itin svarbus ir tuo aspektu, kad šis veiksmas buvo vertinamas kaip grasinimas, t. y. kaip būtinasis nusikaltimų, numatytų BK 149 ir 150 straipsniuose, požymis. Neįrodžius psichinio ar fizinio smurto panaudojimo, taip pat galimybės priešintis atėmimo, lytinis santykiavimas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, todėl šiuos apeliacinio skundo argumentus teismas privalėjo atidžiai nagrinėti, o ne atmesti formaliais motyvais, net neišnagrinėjęs iš esmės, nepalyginęs su kitais bylos duomenimis.

Kasatorius pažymi, kad jokio fizinio smurto fakto byloje apskritai nenustatyta, to nenurodė nei pati D. S., nei jokie kiti bylos duomenys. Todėl teismai padarė niekuo nepagrįstą išvadą, kad T. P. prieš D. S. panaudojo fizinį smurtą.

Kasatorius nurodo, kad tik kompleksiškas ir išsamus apeliacinio skundo argumentų išnagrinėjimas ir įvertinimas būtų leidęs teismui priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundo argumentus nagrinėjo atskirai, kiekvieną jų atmesdamas tuo motyvu, jog „nėra pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais“. Taigi teismai visiškai nekritiškai vertino D. S. parodymus, nekreipdami dėmesio į tai, kad juos paneigia objektyvūs bylos duomenys, jog D. S. civilinėje ir baudžiamojoje byloje jau davė melagingus parodymus, siekdama išvengti grąžinti T. P. investuotas lėšas, ir šis melavimo faktas yra nustatytas įsiteisėjusiu sprendimu. Toks įrodymų vertinimo būdas neleido teismui susidaryti vidinio įsitikinimo, kuris būtų pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasatoriaus nuomone, pripažinus teismų sprendimus šioje byloje teisėtais ir pagrįstais, būtų formuojama teismų praktika, kuria kilusius sutuoktinių ar sugyventinių asmeninio, finansinio pobūdžio nesutarimus moteriai būtų leidžiama spręsti inicijuojant baudžiamąjį procesą, jos parodymais a priori tikint, nors juos patvirtina tik subjektyvūs jos giminaičių ar draugų parodymai, o apkaltinto vyro parodymus iš anksto vertinant kaip melagingus, duodamus siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad procesinės prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisių apribojimas – buvo paskirta neteisėtai, nesant tam baudžiamojo proceso įstatyme numatytų pagrindų, pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas ir pirmosios instancijos teismui viršijant savo įgalinimų ribas. 2011 m. birželio 30 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjas D. Jatužis (teisėjas, priėmęs ir apskųstąjį nuosprendį) priėmė nutartį, kuria šešių mėnesių laikotarpiui buvo paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimą į T. P. turtą (butą, esantį Panevėžyje (duomenys neskelbtini), dalį sklypo, esančio Panevėžio r. (duomenys neskelbtini).). Šioje nutartyje nurodyta, kad teismas rėmėsi BPK 151 straipsnio 6 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Pasak kasatoriaus, padavus apeliacinius skundus byla jau nebebuvo Panevėžio miesto apylinkės teismo žinioje. Priimti nutartį apriboti nuosavybės teises šio teismo teisėjas galėjo tik iki paskelbdamas nuosprendį, kuriuo galėjo išspręsti klausimą dėl laikino nuosavybės teisių termino pratęsimo, tačiau nuosprendyje šie klausimai nebuvo išspręsti.

Kasatorius nurodo, kad bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme baigėsi nuosprendžio paskelbimu – 2011 m. birželio 9 d. Tą pačią dieną baigėsi ir Panevėžio miesto apylinkės teismo įgalinimai šioje baudžiamojoje byloje. Nuteistajam, nukentėjusiajam, civiliniam ieškovui ar bet kuriam kitam BPK 312 straipsnyje numatytam proceso dalyviui įstatymo nustatytais terminais ir tvarka padavus apeliacinį skundą, byla pereina į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme stadiją. Šioje stadijoje nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas neturi jokių įgalinimų, taigi šis teismas po nuosprendžio paskelbimo negali skirti jokių naujų procesinės prievartos priemonių. Reikalavimas laikinai apriboti T. P. nuosavybės teises buvo išdėstytas D. S. apeliaciniame skunde. Pagal BPK VI dalies nuostatas apeliacinius skundus gali išspręsti tik apeliacinės instancijos teismai – apygardos teismai arba Lietuvos apeliacinis teismas. Jokios baudžiamojo proceso įstatymo normos nesuteikia teisės nuosprendį priėmusiam pirmosios instancijos teismui pačiam priimti sprendimus dėl apeliaciniuose skunduose išdėstytų reikalavimų. Šiuo atveju Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjas D. Jatužis pats savo nutartimi išsprendė dalį nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės apeliacinio skundo reikalavimų, t. y. ėmėsi vykdyti apeliacinės instancijos teismo funkcijas ir neteisėtai paskyrė procesinės prievartos priemonę. Kasatoriaus nuomone, šis BPK normų pažeidimas yra esminis. Nuteistasis nurodo dėl 2011 m. birželio 30 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjo nutarties padavęs skundą, tačiau Panevėžio apygardos teismo teisėjas 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi šį skundą atmetė formaliais motyvais. Kasatorius teigia neturėjęs kitų galimybių ginčyti šį neteisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes apeliacinis skundas jau buvo paduotas ir buvo pasibaigęs apeliacinio apskundimo terminas.

Atsiliepimu į nuteistojo T. P. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Meška prašo šį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad T. P. neneigia kaltinime nurodytu metu ir vietoje santykiavęs su D. S. analiniu, oraliniu ir natūraliu būdais, tačiau teigia, kad tai jie abu darę jam nevartojant jokios prievartos. Pasak prokuroro, tokie nuteistojo teiginiai paneigti byloje esančiais įrodymais. Nukentėjusioji D. S. parodė, kad nuteistasis su ja nurodytais būdais santykiavo prieš jos valią panaudodamas prievartą, grasindamas tuoj pat sužaloti peiliu, laikydamas įrėmęs peilio smaigalį bei ašmenis nukentėjusiajai D. S. į kaklą ir taip atimdamas galimybę jai priešintis. Kasatoriaus pateikti samprotavimai apie tai, kad jis psichologinio smurto prieš nukentėjusiąją nenaudojo arba kad jai smurtu negrasino, yra niekuo neparemti deklaratyvūs teiginiai. Teismai pagrįstai nurodė, kad peilio įrėmimas nukentėjusiajai į kaklą, tyčiojimasis iš jos yra psichologinis smurtas ir kartu grasinimas panaudoti fizinį smurtą. Bandymas smurtinius veiksmus pateikti kaip seksualinę aistrą prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms ir yra neįtikinamas – tokie nuteistojo veiksmai palaužė nukentėjusiosios pasipriešinimą. Pasak prokuroro, kasatoriaus aiškinimas, kad atėmimas galimybės priešintis turi būti suprantamas kaip nukentėjusiosios surišimas ar panašiai, yra per siauras ir neatitinka susiklosčiusios teismų praktikos.

Atsiliepime nurodoma, kad byloje nepadaryta jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų. Byloje nei nukentėjusioji, nei ją apžiūrėjęs teismo medicinos ekspertas nenustatė jai jokių peiliu padarytų kūno sužalojimų. Kasatoriaus teiginys, kad neva nukentėjusioji teigė, jog jis visą laiką nepertraukiamai laikė įrėmęs peilį jai į kaklą, yra nepagrįstas. Tokių duomenų byloje nėra. Nukentėjusioji savo parodymuose visą laiką nuosekliai tvirtino, kad T. P. jai grasino rankoje laikydamas peilį ir kas kartą jai bandant prieštarauti jo atliekamiems ar iš jos reikalaujamiems atlikti veiksmams įremdamas peilį į kaklą. Taip pat nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad peilio įrėmimas grasinimo tikslais į nukentėjusiosios kaklą neišvengiamai turėjo palikti kūno sužalojimus. Prokuroras sutinka su teismų motyvais, kad tokio pobūdžio veiksmai nebūtinai palieka pėdsakus ant aukos kūno, nes peiliu siekiama ne sužaloti, o įbauginti nukentėjusiąją.

Pasak prokuroro, skundo teiginiai, kad D. S., turėdama daug galimybių išvengti tariamo smurto ir seksualinės prievartos, nesistengė to padaryti, yra deklaratyvūs, neparemti jokiais objektyviais bylos duomenimis, todėl atmestini kaip nepagrįsti. Nukentėjusioji parodė, kad bandė šaukti, bet T. P. uždengė jai burną, liepė nejudėti ir tada ji iš baimės nebešaukė, bijodama dėl savo gyvybės vykdė jo paliepimus. Tokie nuteistojo veiksmai lėmė nukentėjusiosios bejėgiškumą, tai paaiškina aktyvių pasipriešinimo veiksmų nesiėmimą. Prokuroro teigimu, tai, kad D. S. nesielgė maksimaliai racionaliai (nepasinaudojo laikinu T. P. pasišalinimu ir nebėgo pro balkoną ar nesiėmė kitų veiksmų) nepaneigia nuteistojo kaltės, o priešingai, tik patvirtina, jog ji buvo išgąsdinta, jos valia palaužta. Šią aplinkybę patvirtina ir duomenys, surinkti byloje apie D. S. būklę po T. P. padarytų nusikaltimų.

Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus teiginys, jog USB atmintinėje užfiksuotas duomenų keitimo laikas neaptartas teismų sprendimuose, pagrįstas, tačiau, tai, prokuroro nuomone, negali būti laikoma neišsamiu bylos aplinkybių ar apeliacinių skundų išnagrinėjimu. Nukentėjusioji nurodė, kad T. P. dirbo pasiėmęs kompiuterį ir duomenys buvo kompiuterio vidinėje atmintyje, ir nors šis klausimas gynybos buvo keliamas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, tačiau tuo pat metu nebuvo prašoma atlikti papildomo šios aplinkybės tyrimo ir ištirti kompiuterio kietojo disko informacijos. Prokuroro nuomone, tai rodo, kad, keldamas šį klausimą, kasatorius siekė bet kokiais teiginiais įrodyti žemesniųjų instancijų teismų sprendimų neišsamumą ir pagrįsti savo keliamą įvykių versiją. Teismai savo sprendimuose motyvuotai nurodė, kodėl remiasi būtent nukentėjusiosios, o ne kasatoriaus parodymais. Todėl negalima teigti, kad teismas, motyvuotai remdamasis nukentėjusiosios nurodyta įvykių seka ir ją pripažindamas teisinga, dar privalėjo pateikti papildomus argumentus dėl duomenų USB atmintinėje. Prokuroras pažymi, kad ir kasatorius, šią aplinkybę bandydamas pateikti kaip teismų darbo trukumą, nenurodo, kokias jo teises tai pažeidė ar kaip šis faktas paveikė teismų sprendimų teisingumą. Šios aplinkybės neaptarimas apeliacinės instancijos nutartyje gali būti laikomas tik trūkumu, kuris neturėjo jokios įtakos teismų sprendimams.

Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus noras pateikti savo įvykių versiją kaip vienintelę teisingą yra jo gynybinė pozicija, kuri tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje sukritikuota ir motyvuotai atmesta. Pateikdamas savo įvykių versiją ir neargumentuotai kritikuodamas byloje surinktus jo kaltės įrodymus, kasatorius siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės ir jokių rimtų motyvų ar aplinkybių, kurios nebuvo išnagrinėtos apeliacinės instancijos teisme, nenurodo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvuotai atsakyta į visus esminius T. P. ir jo gynėjo apeliacinių skundų argumentus. Teismas aptardamas bylos įrodymų visetą ir papildomai detalizuodamas esminius bylos įrodymus, neprivalėjo dar smulkiau nagrinėti ir aptarti apelianto keliamų versijų, kurios buvo atmestos dar pirmosios instancijos teismo. Todėl, pasak prokuroro, nėra jokio pagrindo teigti, kad apeliaciniai skundai šioje byloje buvo išnagrinėti neišsamiai.

Prokuroras nurodo, kad kasaciniame skunde keliamas laikino nuosavybės apribojimo klausimas išspręstas atskira neskundžiama teismo nutartimi, todėl į šiuos kasacinio skundo argumentus atsiliepimai nepateikiami.

Atsiliepimu į nuteistojo T. P. kasacinį skundą nukentėjusioji ir civilinė ieškovė D. S. prašo šį skundą atmesti ir jos turėtas išlaidas kasacinėje instancijoje advokato pagalbai apmokėti pripažinti proceso išlaidomis bei priteisti jas iš nuteistojo T. P..

Nukentėjusiosios nuomone, žemesniųjų instancijų teismai nepadarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, išnagrinėjo ir įvertino visus T. P. apeliacinio skundo argumentus, kompleksiškai ir tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus. Atsiliepime nukentėjusioji išdėsto apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytus motyvus, dėl kurių teismas laikė patikimais ir rėmėsi nuteistąjį kaltinančiais įrodymais bei paneigė T. P. iškeltas įvykio versijas. Nukentėjusioji su šiais nutarties motyvais sutinka, mano, kad teismas pagrįstai paliko galioti apkaltinamąjį nuosprendį dėl T. P. padarytų nusikalstamų veikų.

Nukentėjusioji taip pat nesutinka su kasatoriaus teiginiu, kad laikinas nuosavybės teisių apribojimas jam buvo paskirtas neteisėtai. BPK 151 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji D. S. buvo pareiškusi 50 000 Lt civilinį ieškinį, tačiau prokuroras nesiėmė priemonių civiliniam ieškiniui užtikrinti, laikinai apribojant T. P. nuosavybės teises į jam priklausantį turtą. Teismui, nagrinėjančiam baudžiamąją bylą, taip pat nebuvo pateikti duomenys, kokį turtą turi kaltinamasis. Tik išnagrinėjus baudžiamąją bylą, nukentėjusioji D. S. kartu su apeliaciniu skundu pateikė duomenis iš valstybės įmonės Registrų centras apie T. P. nuosavybės teise valdomą turtą. Bylą išnagrinėjęs teismas sprendimą dėl nuosavybės teisės apribojimo priėmė tuo metu, kai byla dar buvo jo žinioje, t. y. iki 2011 m. liepos 1 d., kada byla su gautais apeliaciniais skundais buvo išsiųsta apeliacinės instancijos teismui. Taigi sprendimą dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo civiliniam ieškiniui užtikrinti priėmė teismas, kurio žinioje buvo byla, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas viršijo savo įgaliojimus. Atsiliepime nurodoma, kad apeliaciniame skunde nuteistasis atitinkamo reikalavimo nereiškė, o Panevėžio apygardos teismo teisėjo 2011 rugpjūčio 8 d. nutartis, kuria šis klausimas jau buvo išspręstas pagal T. P. atskirąjį skundą, yra neskundžiama.

Nuteistojo T. P. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Kasatorius nurodo, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjas 2011 m. birželio 30 d. priėmė nutartį, kuria buvo nutarta priimti nukentėjusiosios D. S. apeliacinį skundą ir šešių mėnesių terminui paskirtas jo nuosavybės teisių apribojimas Jo manymu, apylinkės teismo teisėjas be įstatyminio pagrindo priėmęs tokią nutartį, viršijo pirmosios instancijos teismo įgaliojimus ir taip esmingai pažeidė Baudžiamojo proceso kodeksą, nes suvaržė jo teises ir sutrukdė teismui priimti teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo priimta nutartis dėl laikino T. P. nuosavybės teisės apribojimo į jam priklausantį turtą jo buvo apskųsta atskiruoju skundu Panevėžio apygardos teismui, kuris 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi nuteistojo atskirą skundą atmetė. Taigi kasaciniame skunde keliamas laikino nuosavybės apribojimo klausimas išspręstas atskira neskundžiama teismo nutartimi, todėl šie skundo argumentai nenagrinėtini.

Dėl T. P. nuteisimo pagal BK 149 straipsnio 1 dalį ir BK 150 straipsnio 1 dalį

Kasatorius neneigia kaltinime nurodytu metu ir vietoje santykiavęs su D. S. analiniu, oraliniu ir natūraliu būdais, tačiau teigia, kad tai jie abu darę jam nenaudojant jokios prievartos.

BK 149 ir 150 straipsniai nustato baudžiamąją atsakomybę už lytinį santykiavimą ar lytinės aistros tenkinimą su žmogumi prieš jo valią, jei tokia veika padaroma panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Taigi baudžiamajai atsakomybei pagal BK 149 ir 150 straipsnį būtina įrodyti fizinį smurtą, grasinimą tuoj pat jį panaudoti, kitokį atėmimą galimybės priešintis ar pasinaudojimą bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle ir lytinį santykiavimą. Nurodyti veiksmai yra atliekami prieš lytinį santykiavimą ar lytinės aistros tenkinimą ir yra nukreipti nukentėjusio esamam ar galimam pasipriešinimui įveikti. Lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas prieš nukentėjusiojo asmens valią yra tada, kai tai daroma nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos, ar kitokio pobūdžio veiksmais (pvz., verkiant ir pan.).

Pagal nukentėjusiosios D. S. parodymus, ji išreiškė lytinių santykių nenorą apie tai pasakydama nuteistajam, tačiau jis analiniu, oraliniu ir natūraliu būdais su ja santykiavo prieš jos valią panaudodamas prievartą – grasindamas tuoj pat ją sužaloti, laikydamas įrėmęs peilio smaigalį ir ašmenis jai į kaklą, taip atimdamas galimybę priešintis. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusioji vienodai nurodė nusikaltimo padarymo aplinkybes ir įvykių seką, todėl teismas neturėjo pagrindo ja netikėti. Kasatoriaus teiginiai apie tai, kad jis psichologinio smurto prieš nukentėjusiąją nenaudojo arba kad jai smurtu negrasino, yra niekuo neparemti, deklaratyvūs. Teismai pagrįstai nurodė, kad peilio įrėmimas nukentėjusiajai į kaklą, tyčiojimasis iš jos yra psichologinis smurtas ir kartu grasinimas panaudoti fizinį smurtą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius pagrįstai nuteistas dėl padarytų veikų pagal BK 149 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį.

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo esminių jo apeliacinio skundo argumentų, turinčių reikšmę nustatant tikrąsias jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo aplinkybes, t. y. kad šis teismas, nagrinėdamas jo baudžiamąją bylą, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas 2011 m. gruodžio 1 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo T. P. ir jo gynėjo advokato V. Kupcikevičiaus esminių apeliacinių skundų argumentų, nurodė motyvus, kodėl jų apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu.

Taigi, kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas nuteistojo ir jo gynėjo skundus išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė kasacinės instancijos teismui pateikė pinigų paėmimo kvitą, kad ji už atsiliepimo į nuteistojo kasacinio skundo surašymą sumokėjo 500 Lt, ir prašo šias išlaidas pripažinti proceso išlaidomis bei jas priteisti iš T. P..

Pažymėtina, kad pagal BK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Atsižvelgiant į tai, kolegija sprendžia išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, patirtas nukentėjusiosios advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo T. P. kasacinį skundą.

Priteisti iš T. P. D. S. 500 Lt jos patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjai

Vytautas Piesliakas Vladislovas Ranonis Viktoras Aidukas