2017-02-27 Nr. AB-4686-3-61-3-01540-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-226-146/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01540-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 7.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. D. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja D. D. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Užsienio išmokų tarnyba, UIT, atsakovas) 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. UI_PS1-5109 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo D. D.“ (toliau – ir UIT Sprendimas Nr. UI_PS1-5109) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2015 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1114 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. UI_PS1-5109“ (toliau – ir VSDFV Sprendimas Nr. (6.5) I-1114).

Pareiškėja paaiškino, kad ji nuo 1967 iki 1992 metų gyveno ir dirbo Ukrainoje, nes teko slapstytis nuo KGB represijų Lietuvoje. Į Lietuvą pareiškėja sugrįžo 1999 metais, neturėdama senatvės pensijos amžiaus pagal Lietuvos įstatymus. Pagal Ukrainos įstatymus senatvės pensija skiriama nuo 55 metų ir pareiškėjai ši pensija 2006 metais buvo paskirta ir mokama. 2011 m. kovo 19 d. sukakus 60 metų pareiškėja atsisakė Ukrainoje paskirtos senatvės pensijos ir apie tai informavo Ukrainos Pensijų fondą ir VSDFV Užsienio išmokų tarnybą Lietuvoje, pretenduodama gauti senatvės pensiją pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus už visą stažą. Pareiškėja teigė, kad po 2007 metų jos niekas nepriėmė į darbą, todėl 2014 metais sužinojusi apie savanorišką draudimą, siekdama įgyti būtinąjį vienerių metų socialinio draudimo stažą, reikalingą valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai (toliau – ir senatvės pensija) Lietuvoje gauti, ji 2014 m. liepos 29 d. sudarė sutartį dėl savanoriško valstybinio socialinio draudimo ir 2014 m. rugpjūčio 29 d. sumokėjo 408,88 Eur (1 394,52 Lt) valstybinio socialinio draudimo įmokų (toliau – ir VSD įmokos). Pareiškėja 2014 m. gruodžio 5 d. padavė Užsienio išmokų tarnybai prašymą skirti jai nuo 2011 m. kovo 19 d. valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją už vienerių metų stažą Lietuvoje ir 22 metų stažą Ukrainoje. Pateikdama šį prašymą, pareiškėja informavo atsakovą, kad atsisakė Ukrainoje 2006 metais jai paskirtos senatvės pensijos. Lietuvoje pareiškėja gyvena nuo 1999 metų. Skundžiamu UIT Sprendimu Nr. UI_PS1-5109 jai nuo 2015 m. sausio 1 d. buvo paskirta 5,04 Eur senatvės pensija už 1 metų trukmės stažą Lietuvoje. Šį sprendimą pareiškėja apskundė Fondo valdybai, kuri priėmė neteisėtą ir nepagrįstą 2015 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1114. Pareiškėja teigė, kad, ji turi teisę gauti senatvės pensiją ir už draudiminį laikotarpį, buvusį iki 1992 metų, nes nuo 1999 metų gyvena Lietuvoje bei yra atsisakiusi Ukrainoje jai paskirtos pensijos.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 41–43) paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 43 straipsnio 5 dalį, valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skiriamos ir mokamos taip, kaip nustatyta tarptautinėse konvencijose arba sutartyse. UIT Sprendimu Nr. UI_PS1-5109 senatvės pensija pareiškėjai skirta atsižvelgus į nuo 2002 m. vasario 8 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties dėl socialinės apsaugos (toliau – ir Sutartis) 33 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Pagal Sutarties 33 straipsnio 2 dalį, atsitikus draudiminiam įvykiui (pvz., senatvės pensijos amžiaus sukaktis) po sutarties įsigaliojimo, įsipareigojimą skirti suinteresuotam asmeniui atitinkamą pensiją už visą draudimo (darbo) stažą, įgytą nuo 1992 m. sausio 1 d., prisiima valstybė, pagal kurios teisės aktus šis stažas buvo įgytas; įsipareigojimą pagal galiojančius teisės aktus skirti suinteresuotam asmeniui pensiją už visą draudimo (darbo) stažą, įgytą iki 1992 m. sausio 1 d. buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, prisiima valstybė, kurios teritorijoje šis asmuo gyvena kreipimosi dėl pensijos skyrimo momentu.

Ukrainos pensijų fondas, vadovaudamasis šiomis Sutarties nuostatomis ir atsižvelgdamas į pareiškėjos (tuo metu gyvenusios Ukrainoje) prašymą, 2006 m. rugpjūčio 7 d. paskyrė jai pensiją už stažą, įgytą Ukrainoje iki ir po 1992 m. sausio 1 d. Pagal Sutarties 5 straipsnio 2 dalies nuostatas, pensijos gavėjui, kuriam pensija paskirta vienos Sutarties valstybės teritorijoje, negalima sustabdyti arba nutraukti šios pensijos mokėjimą dėl to, kad tas asmuo gyvena kitos Sutarties valstybės teritorijoje. Todėl Ukrainoje paskirtos senatvės pensijos mokėjimą D.

D., nepriklausomai nuo jos gyvenamosios vietos Ukrainoje ar Lietuvoje, remiantis Sutarties 5 straipsnio 2 dalimi, turi tęsti Ukraina, vadovaudamasi savo teisės aktais. Tačiau šiuo metu pensijos mokėjimas yra sustabdytas pačios pareiškėjos 2013 m. liepos 24 d. prašymu. Pagal Sutarties 13 ir 15 straipsnius, Lietuvos Respublika gali pareiškėjai paskirti pensiją tik už draudimo stažą, kurį ji įgijo Lietuvoje, o ne už visą draudimo stažo laikotarpį, į kurį buvo atsižvelgta nustatant teisę. Pareiškėja, remiantis Sutarties nuostatomis, nuo 2015 m. sausio 1 d.

įgijo teisę į valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją Lietuvoje už darbo stažą, įgytą dirbant Lietuvoje po 1992 m. sausio 1 d. Todėl Tarnyba, vadovaudamasi Sutartimi, Pensijų įstatymu ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (toliau – ir Nuostatai), 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. UI-PS1-5109 paskyrė pareiškėjai 5,04 Eur per mėnesį valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją nuo 2015 m. sausio 1 d.

Senatvės pensijos dydis apskaičiuotas atsižvelgiant į po 1992 m. sausio 1 d. Lietuvoje įgytą stažą – t. y. 1 metų 2 dienų stažą, įgytą Lietuvoje 2006, 2007, 2014 metais, ir 0,5353 draudžiamųjų pajamų koeficientą, kuris apskaičiuotas pagal draudžiamąsias pajamas, turėtas 2006, 2007, 2014 metais. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjos klausimas dėl senatvės pensijos skyrimo nuo 2011 m. kovo 1 d. už valstybinio socialinio draudimo laikotarpius, įgytus pareiškėjai dirbant Ukrainoje, buvo išnagrinėtas teisme (Vilniaus apygardos administracinio teismo (toliau – ir VAAT) 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2305-281/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-251/2013).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 63–65) VSDFV paaiškino, kad UIT Sprendimu Nr. UI_PS1-5109 senatvės pensija pareiškėjai paskirta už Lietuvoje įgytą darbo stažą – 1 metus ir 2 dienas. Vadovaujantis Pensijų įstatymo ir Sutarties nuostatomis ir atsižvelgus į tai, kad nuo 2006 m. rugpjūčio 7 d. pareiškėjai senatvės pensiją yra paskyrusi kompetentinga Ukrainos institucija, Užsienio išmokų tarnyba neturėjo teisės skirti pareiškėjai senatvės pensijos už iki ir po 1992 m. sausio 1 d. ne Lietuvoje įgytą stažą. Pareiškėjos skundžiami sprendimai atitinka teisės aktų nuostatas, todėl juos naikinti nėra pagrindo.

Pagal Ukrainos įstatymus senatvės pensijos amžius (55 metai) pareiškėjai sukako 2006 metais. Ukrainos kompetentinga įstaiga, atsižvelgdama į pareiškėjos prašymą ir vadovaudamasi Sutartimi, už stažą įgytą Ukrainoje iki 1992 metų 1 d. iki po 1992 metų 1 d., nuo 2006 m. rugpjūčio 7 d. jai paskyrė senatvės pensiją. Pagal Sutarties 5 straipsnio 2 dalį senatvės pensiją už tą stažą turi mokėti Ukraina, nepriklausomai nuo to, ar pareiškėja gyvena Ukrainoje, ar Lietuvoje. Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2013 m. kovo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-251/2013 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00487-2012-7) nustatė, kad nėra pagrindo skirti D. D. senatvės pensiją Lietuvoje už dirbant Ukrainoje iki 1992 m. sausio 1 d. ir po šios datos įgytą stažą.

Pagal Sutarties 16 straipsnio 1 dalį, jei bendras draudimo (darbo) stažas, įgytas pagal vienos valstybės teisės aktus, yra mažesnis negu vieneri metai ir jei pagal šiuos teisės aktus šis stažas nesuteikia teisės gauti pensiją, tai skiriant pensiją, šį stažą įskaito kitos valstybės kompetentinga įstaiga.

Pagal Pensijų įstatymą senatvės pensijos amžius (60 metų) pareiškėjai sukako 2011 metais. Pagal Lietuvos teisės aktus dirbant po 1992 m. sausio 1 d. iki senatvės pensijos amžiaus sukakties įgytas stažas (2006–2007 metais) buvo mažesnis nei vieneri metai (7 mėnesiai ir 25 dienos), o pagal Pensijų įstatymą tokios trukmė stažas nesuteikė pareiškėjai teisės gauti senatvės pensiją Lietuvoje. Fondo valdybos 2012 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. (6.5)I-2002 pareiškėjai buvo paaiškinta, kad Lietuvoje senatvės pensija pareiškėjai už dirbant Lietuvoje įgytą stažą galėtų būti paskirta tik tuo atveju, jei stažas būtų 1 metai arba didesnis.

Lietuvoje pareiškėja dirbo 2006–2007 metais, o 2014 metais sudarė Valstybinio savanoriškojo socialinio pensijų draudimo sutartį, pagal kurią buvo apdrausta savanoriškuoju pensijų draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos daliai, ir nuo 2015 m. sausio 1 d. įgijo 1 metų 2 dienų stažą Lietuvoje. Vadovaujantis Sutartimi (13 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 1 dalis, 33 straipsnio 2 dalis) ir Pensijų įstatymo nuostatomis, pareiškėja nuo 2015 m. sausio 1 d. įgijo teisę į senatvės pensiją Lietuvoje už dirbant Lietuvoje įgytą stažą (teisei į pensiją nustatyti Lietuvoje įgytas stažas buvo sumuojamas su Ukrainoje įgytu stažu).

Pagal Pensijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, pareiškėja teisę į pensiją įgijo nuo 2015 m. sausio 1 d., o ne nuo 2011 m. kovo 19 d. Už Lietuvoje įgytą stažą Užsienio išmokų tarnyba, atsižvelgdama į D. D. 2014 m. gruodžio 5 d. prašymą ir vadovaudamasi pirmiau nurodytų teisės aktų nuostatomis, teisėtai ir pagrįstai 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. UI_PS1-5109 nuo 2015 m. sausio 1 d. paskyrė pareiškėjai 5,04 Eur senatvės pensiją už 1 metų 2 dienų stažą, įgytą Lietuvoje. Pensijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išėjimo į pensiją metais į stažą įskaitomi visi mėnesiai iki išėjimo į pensiją.

Kadangi teisę į senatvės pensiją Lietuvoje dirbant Lietuvoje įgytą stažą pareiškėja įgijo tik atsižvelgiant į visą jos savanoriškojo draudimosi laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 29 d. iki 2014 m. gruodžio 4 d. įgytą stažą, remiantis minėta Pensijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostata, senatvės pensija pareiškėjai gali būti paskirta tik nuo 2015 m. sausio 1 d., atsižvelgiant į visą iki 2014 metų gruodžio mėnesio (imtinai) įgytą stažą. Skirti pareiškėjai senatvės pensiją už Lietuvoje įgytą stažą nuo ankstesnės nei 2015 m. sausio 1 d. datos bei skirti šią pensiją atsižvelgiant į stažą, už kurį pareiškėjai jau yra paskirta senatvės pensija Ukrainoje, nėra teisinio pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimu (b. l. 90–93) pareiškėjos D. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad šioje byloje ginčas kilęs dėl to, ar pareiškėjai valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija pagrįstai paskirta tik už Lietuvoje įgytą 1 metų ir 2 dienų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad pareiškėja 2014 m. gruodžio 5 d. pateikė Užsienio išmokų tarnybai prašymą skirti jai senatvės pensiją nuo 2011 m. kovo 19 d. Užsienio išmokų tarnyba 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. UI_PS1-5109, atsižvelgusi į pareiškėjos įgytą 1,0079 m. trukmės stažą, 2014 metais turėtas draudžiamąsias pajamas bei 2015 metų sausio mėnesio valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį, neterminuotai nuo 2015 m. sausio 1 d. paskyrė pareiškėjai 5,04 Eur per mėnesį valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją. Nesutikdama su tokiu atsakovo sprendimu, pareiškėja padavė skundą Fondo valdybai, prašydama panaikinti Tarnybos sprendimą. VSDFV 2015 m. vasario 18 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1114 atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą ir nurodė, kad Užsienio išmokų tarnybos spendimu pareiškėjai senatvės pensija apskaičiuota ir paskirta teisingai, todėl naikinti šį sprendimą nėra pagrindo. Teismas nustatė, kad pareiškėja nesutinka su minėtais Tarnybos ir VSDFV sprendimais ir teigia, kad senatvės pensija jai turėjo būti paskirta nuo teisės į pensiją įgijimo dienos (2011 m. kovo 19 d.), atsižvelgiant į visą jos įgytą stažą, t. y. ir stažą, už kurį pensija jai buvo paskirta 2006 metais Ukrainoje. Reikalavimą panaikinti skundžiamus sprendimus pareiškėja grindžia argumentais, kad ji Lietuvoje gyvena nuo 1999 metų, pensija Ukrainoje jai buvo paskirta 2006 metais, t. y. tuo metu, kai ji gyveno Lietuvoje; sukakus senatvės pensijos amžiui pagal Lietuvos teisės aktų reikalavimus, pareiškėja atsisakė Ukrainoje paskirtos pensijos, todėl Lietuvoje senatvės pensija turėtų būti jai skiriama už visą įgytą stažą.

Spręsdamas administracinį ginčą, teismas vadovavosi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, kurie reglamentuoja Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų skyrimą, apskaičiavimą ir mokėjimą. Pensijų įstatymo 43 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai prisijungus prie tarptautinių konvencijų arba sudarius tarptautines sutartis dėl pensijos mokėjimo, pensija mokama taip, kaip nustatyta tarptautinėse konvencijose arba sutartyse. Pagal nuo 2002 m. vasario 8 d. įsigaliojusios Sutarties 5 straipsnio nuostatas, teisę gauti pensiją ir pašalpą asmuo įgyja pagal šią Sutartį ir tos šalies teisės aktus, pagal kuriuos įgytas draudimo (darbo) stažas, suteikiantis teisę gauti pensiją ar pašalpą (1 d.). Jei Sutartyje nenumatyta kitaip, negalima atsisakyti skirti pensiją ir pašalpą, į kurias asmuo įgyja teisę pagal vienos šalies teisės aktus, ir paskirtųjų negalima sumažinti, sustabdyti arba nutraukti jų mokėjimą dėl to, kad tas asmuo gyvena kitos šalies teritorijoje (2 d.). Sutarties 33 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsitikus draudiminiam įvykiui po Sutarties įsigaliojimo, įsipareigojimą skirti suinteresuotam asmeniui atitinkamą pensiją už visą draudimo (darbo) stažą, įgytą nuo 1992 m. sausio 1 d., prisiima šalis, pagal kurios teisės aktus šis stažas buvo įgytas. Įsipareigojimą pagal galiojančius teisės aktus skirti suinteresuotam asmeniui pensiją už visą draudimo (darbo) stažą, įgytą iki 1992 m. sausio 1 d. buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, prisiima šalis, kurios teritorijoje šis asmuo gyvena kreipimosi dėl pensijos skyrimo momentu. Pagal nurodytas Sutarties nuostatas pensiją už stažą, įgytą nuo 1992 m. sausio 1 d., skiria ta šalis, pagal kurios teisės aktus šis stažas buvo įgytas, o už draudimo stažą, įgytą iki 1992 m. sausio 1 d. buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, – ta šalis, kurios teritorijoje šis asmuo gyvena kreipimosi dėl pensijos skyrimo momentu. Vadinasi, sprendžiant dėl to, kuri šalis privalo skirti pareiškėjai pensiją už stažą, įgyta iki 1992 m. sausio 1 d., turi būti nustatyta, kur pareiškėja gyveno kreipimosi dėl pensijos skyrimo metu.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl nustatytos aplinkybės, jog pareiškėjos prašymu Ukrainoje 2006 m. rugpjūčio 7 d. jai buvo paskirta senatvės pensija už stažą, įgytą dirbant Ukrainoje iki ir po 1992 m. sausio 1 d. Pareiškėjai senatvės pensijos amžiaus Lietuvoje sukako 2011 m. kovo 19 d. Remiantis 2013 m. liepos 24 d. pareiškėjos pareiškimu, Ukraina nuo 2013 m. gegužės 1 d. nutraukė pareiškėjai paskirtos pensijos pervedimą į Lietuvą. Pareiškėja pateikė prašymą skirti jai valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją Lietuvoje už visą stažą, t. y. įgytą Lietuvoje ir Ukrainoje iki 1992 m. sausio 1 d., nes ji nuo 1999 metų nuolat gyvena Lietuvoje ir tai patvirtina pažyma apie deklaruotą gyvenamąją vietą.

Vadovaudamasis minėtu teisiniu reguliavimą ir vertindamas byloje esančius rašytinius duomenis, teismas konstatavo, kad pareiškėja neįrodė, jog kreipimosi į Ukrainos pensijų fondą metu ji nuolat gyveno Lietuvoje, o ne šalyje, kurioje jai buvo paskirta pensija. Skirdamas pareiškėjai senatvės pensiją, Ukrainos pensijų fondas pagal Sutarties 5 straipsnio 1 dalies ir 33 straipsnio 2 dalies nuostatas prisiėmė įsipareigojimą ir skyrė pareiškėjai pensiją už stažą, įgytą iki 1992 m. sausio 1 d., ir už stažą, įgytą Ukrainoje po 1992 m. sausio 1 d. Teismo vertinimu, pareiškėjos pateiktas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos 2014 m. birželio 9 d. raštas Nr. 10-27-S-5728 nepatvirtina, kad pareiškėja nuo 1999 metų nuolat gyvena Lietuvoje, nes jame pateikiami duomenys apie pareiškėjos Lietuvoje deklaruotą gyvenamąją vietą. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjos pateikta Ukrainos Černovicų miesto tarybos Būstų ir komunalinio ūkio departamento 2013 m. gruodžio 4 d. pažyma Nr. 2490 patvirtina, jog tuo pačiu metu, kai pareiškėja buvo deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvoje, ji buvo deklaravusi ir gyvenamąją vietą Ukrainoje. Kitų duomenų, patvirtinančių, kad kreipimosi į Ukrainos pensijų fondą metu pareiškėja nuolat gyveno Lietuvoje, o ne Ukrainoje, ir todėl pagal Sutarties 33 straipsnio 2 dalies nuostatas būtent Lietuvos Respublika turėjo prisiimti įsipareigojimą ir skirti pensiją už stažą, buvusį iki 1992 m. sausio 1 d., teismas byloje nenustatė.

Pagal Sutarties 13 straipsnio 1 dalį, nustatant teisę į pensiją, kuri priklauso nuo draudimo (darbo) stažo, vienos šalies kompetentinga įstaiga, apskaičiuodama stažą, prireikus atsižvelgia į draudimo laikotarpius, įgytus pagal kitos šalies teisės aktus, tačiau tik tuo atveju, jei šis stažas visiškai arba iš dalies nesutampa pagal laikotarpius. Tuo atveju, kai taikomos Sutarties 13 straipsnio nuostatos, kiekvienos šalies kompetentinga įstaiga pensijos dydį apskaičiuoja ir ją moka tik už draudimo (darbo) stažą, įgytą pagal tos kompetentingos įstaigos taikomus teisės aktus (Sutarties 15 str.). Sisteminiu būdu aiškindamas nurodytas Sutarties nuostatas, teismas priėjo prie išvadų, kad apskaičiuodamas pareiškėjos draudimo stažą, reikalingą pensijai skirti, atsakovas turėjo teisę atsižvelgti į dirbant Ukrainoje buvusius draudimo laikotarpius, tačiau pensijos dydis apskaičiuojamas tik už draudimo (darbo) stažą, įgytą pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus. Byloje nustatyta ir šių aplinkybių pareiškėja neginčijo, kad jos draudimo stažas, įgytas Lietuvoje, yra 1,0079 metai. Priimdamas ginčijamą UIT Sprendimą Nr. UI_PS1-5109, atsakovas atsižvelgė į visą pareiškėjos įgytą stažą ir nurodė, kad stažas iki 1994 m. sausio 1 d. – 21,4444 metai.

Remdamasis išdėstytais argumentais ir vadovaudamasis Sutarties 13 ir 15 straipsnių nuostatomis, teismas konstatavo, kad skirdamas pareiškėjai senatvės pensiją atsakovas pagrįstai atsižvelgė į visą jos stažą, o apskaičiuodamas pensijos dydį – tik į Lietuvoje 2006, 2007 ir 2014 metais įgytą stažą. Iš ginčijamo UIT Sprendimo Nr. UI_PS1-5109 matyti, kad paskirtos senatvės pensijos dydis buvo apskaičiuotas atsižvelgus į pareiškėjos Lietuvoje įgytą valstybinio socialinio draudimo pensijų stažą (1,0079 metai), valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos 2015 metų sausio mėnesį dydį (105 Eur) ir einamųjų metų draudžiamąsias pajamas (431 Eur). Ginčijamu UIT Sprendimu Nr. UI_PS1-5109 paskirtos senatvės pensijos apskaičiavimo teisingumo pareiškėja neginčijo, todėl teismas nevertino, ar pensijos suma apskaičiuota teisingai.

Pagal Pensijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, išėjimo į pensiją metais į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, įgytą dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, įskaitomi visi mėnesiai iki išėjimo į pensiją, jei uždarbis ir kitos pajamos, nuo kurių buvo įmokėtos ar turėjo būti įmokėtos privalomos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, yra ne mažesnės už minimalaus darbo užmokesčio per visus šiuos mėnesius sumą. Ištyręs byloje įrodymus, teismas nustatė, kad pareiškėja į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą 2014 m. rugpjūčio 29 d. sumokėjo 403,88 Eur (1 394,52 Lt), o 2014 m. lapkričio 28 d. – 3,24 Eur (11,18 Lt) savanoriško pensijų draudimo įmokas už draudiminį laikotarpį nuo 2014 m. liepos 29 d. iki 2014 m. gruodžio 4 d. Sumokėjusi nurodytas įmokas, pareiškėja įgijo 1 metų ir 2 dienų draudimo stažą Lietuvoje. Tik nuo 2014 m. gruodžio 4 d. pareiškėjos Lietuvoje įgytas draudimo stažas atitiko Sutarties 16 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. viršijo vienerius metus, todėl pareiškėjai pagrįstai senatvės pensija paskirta nuo 2015 m. sausio 1 d. Teismas nenustatė pagrindo skirti pareiškėjai senatvės pensiją nuo 2011 m. kovo 19 d., nes ji nebuvo įgijusi būtino pagal Sutartį draudimo stažo Lietuvoje.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimas Nr. UI_PSI-5109 ir VSDFV 2015 m. vasario 18 d. sprendimas Nr. (6.5)I-1114 yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti remiantis pareiškėjos skunde išdėstytais argumentais, nėra pagrindo, todėl pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėja D. D. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą ir patenkinti skundą.

Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, neteisingai aiškino teisės normas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, jog pensija yra asmens nuosavybė, kuri negali būti nusavinta. Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, neišreikalavo iš Užsienio išmokų tarnybos visos pensijos bylos Nr. 192, neįvertino aplinkybės, kad pareiškėja yra dviejų šalių (Lietuvos ir Ukrainos) pilietė ir todėl jai taikomi abiejų šalių teisės aktai, neteisingai nurodė sumokėtas įmokas. Teismas nepasisakė dėl aplinkybių, kad pareiškėjos prašymu buvo panaikintas jos gyvenamosios vietos deklaravimas Ukrainoje, jos įskaita Ukrainos pensijų fonde, kad pareiškėja nuo 1999 metų gyvendama Kaune, kai jai sukako 55 metai, įformino pensiją Ukrainoje, nes turėjo tokią teisę, o sukakus jai 60 metų, turėjo teisę šios pensijos atsisakyti. Apeliantė pabrėžia, jog kreipimosi dėl senatvės pensijos skyrimo dieną ji gyveno Lietuvoje ir 1999 m. rugsėjo 17 d. buvo deklaravusi savo gyvenamąją vietą Kaune. Apeliantės nuomone, nuo 2011 m. kovo 19 d., kai jai sukako 60 metų, senatvės pensijos mokėjimas jai turėtų būti tęsiamas pagal gyvenamąją vietą Lietuvoje, o UIT Sprendimu Nr. UI_PS1-5109 jai turėjo būti įskaičiuotas 1 metų stažas Lietuvoje ir 22 metų valstybinio socialinio draudimo stažas, įgytas dirbat priverstinėje tremtyje Ukrainoje.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 110–112) atsakovas pakartoja argumentus, kuriuos buvo išdėstęs atsiliepime į pareiškėjos skundą, paduotame pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Dėl nagrinėjant bylą apeliacine tvarka taikytinų procesinės teisės normų teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas prasidėjo dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėja šioje byloje kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. UI_PS1-5109 dėl senatvės pensijos paskyrimo nuo 2015 m. sausio 1 d. už dirbant Lietuvoje įgytą 1 metų ir 2 dienų valstybinio socialinio draudimo stažą, priimtą vadovaujantis Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties dėl socialinės apsaugos sutartimi ir Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu, bei Fondo valdybos 2015 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1114, priimtą išnagrinėjus pareiškėjos skundą šios kategorijos ginčams nustatyta privaloma išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Pareiškėja šioje administracinėje byloje iškeltu ginču prašydama panaikinti skundžiamus aktus siekia, kad jai (asmeniui, atsisakiusiam 2006 m. rugpjūčio 7 d. Ukrainoje paskirtos ir šios valstybės mokėtos senatvės pensijos) Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija (Fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba) pagal jos pateiktą prašymą paskirų ir mokėtų senatvės pensiją, apskaičiuotą pagal visą jos stažą, t.y. už 21 metų 10 mėnesių ir 13 dienų stažą, įgytą 1967-1998 m. dirbant Ukrainoje, ir už 1 metų ir 2 dienų stažą, įgytą 2006, 2007 ir 2014 m. Lietuvoje.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėja, nesutikdama su teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, neteisingai aiškino teisės normas.

Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartį dėl socialinės apsaugos, sudarytą Šalių 2001 m. balandžio 23 d., Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 2001 m. rugsėjo 27 d. įstatymu Nr. X-530. Sutartis įsigaliojo nuo 2002 m. vasario 8 d. Taigi ši Sutartis yra Lietuvos teisinės sistemos dalis.

Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnyje, kuris reglamentuoja bylų nagrinėjimo teisės šaltinius, nurodyta, kad nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams (1 dalis). Nagrinėdami bylas, teismai taip pat vadovaujasi oficialiai paskelbtais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais (2 dalis).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai nagrinėdami bylas klauso tik įstatymo.

Šias įstatymų normas teisėjų kolegija primena asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo kontekste. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardytos Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, kad tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. asmens kreipimuisi į teismą pakanka asmens subjektyvus suvokimo apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos reiškia ir tai, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Taigi pagal minėtą Administracinių bylų teisenos įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą kiekvienam asmeniui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis pagal įstatymus turi atitinkamą (jo nurodytą) subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija asmens (pareiškėjo) nurodytas subjektas (atsakovas). Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu.

Teisėjų kolegija patikrinusi bylą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas materialinės teisės normas byloje taikė teisingai.

Nors Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (1994 m. liepos 18 d. įstatymas Nr. I-549 buvo daug kartų keičiamas, tačiau jame iki šiol liko nepasikeitusi pensijos mokėjimą reglamentuojanti taisyklė, kad Lietuvos Respublikai prisijungus prie tarptautinių konvencijų arba sudarius tarptautines sutartis dėl pensijos mokėjimo, pensija mokama taip, kaip nustatyta konvencijose arba sutartyse. Pagal skundžiamų sprendimų priėmimo metu galiojusią Pensijų įstatymo 43 straipsnio redakciją (2013 m. gruodžio 23 d. įstatymas Nr. XII-738) ir šiuo metu galiojantį įstatymą ši taisyklė įtvirtinta Pensijų įstatymo 43 straipsnio 5 dalyje.

Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties dėl socialinės apsaugos (įsigaliojo nuo 2002 m. vasario 8 d.) 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta kokioms kiekvienos Šalies teisės aktų numatytoms socialinės apsaugos rūšimis taikoma ši Sutartis, tarp jų – senatvės (amžiaus) pensijoms. Be to, Sutarties 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ši Sutartis taip pat taikoma naujiems įstatymams ir kitiems norminiams teisės aktams, kurie pakeis arba papildys teisės aktus, reglamentuojančius šio straipsnio 1 dalyje nurodytas socialinės apsaugos rūšis.

Sutarties 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ši Sutartis sudaroma neribotam laikui. Sutarties 33 straipsnyje įtvirtintos pereinamojo laikotarpio nuostatos. Pagal šio straipsnio 2 dalį atsitikus draudiminiam įvykiui po šios Sutarties įsigaliojimo, įsipareigojimą skirti suinteresuotam asmeniui atitinkamą pensiją už visą draudimo (darbo) stažą, įgytą nuo 1992 m. sausio 1 d., prisiima Šalis, pagal kurios teisės aktus šis stažas buvo įgytas. Įsipareigojimą pagal galiojančius teisės aktus skirti suinteresuotam asmeniui pensiją už visą draudimo (darbo) stažą, įgytą iki 1992 m. sausio 1 d. buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, prisiima Šalis, kurios teritorijoje šis asmuo gyvena kreipimosi dėl pensijos skyrimo momentu.

Pagal Sutarties 5 straipsnio 1 dalį teisę gauti pensiją ir pašalpą asmuo įgyja pagal šią Sutartį ir tos Šalies teisės aktus, pagal kuriuos įgytas draudimo (darbo) stažas, suteikiantis teisę gauti pensiją ar pašalpą. Pagal Sutarties 5 straipsnio 2 dalį jei šioje Sutartyje nenumatyta kitaip, negalima atsisakyti skirti pensijos ir pašalpos, taip pat žalos atlyginimo, į kuriuos asmuo įgyja teisę pagal vienos Šalies teisės aktus, ir paskirtųjų negalima sumažinti, sustabdyti arba nutraukti jų mokėjimą dėl to, kad tas asmuo gyvena kitos Šalies teritorijoje.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Sutarties 33 straipsnio 2 dalis taikytina kartu su Sutarties 5 straipsnio 1 ir 2 dalimis.

Pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, kad Ukrainos kompetentinga institucija, vadovaudamasi Sutartimi, 2006 m. rugpjūčio 7 d. paskyrė pareiškėjai senatvės pensiją ir ją mokėjo iki 2013 m. gegužės 1 d. Šį faktą patvirtina Šalių kompetentingų institucijų susirašinėjimo dokumentas – Ukrainos pensijų fondo Pensijų departamento 2015 m. rugpjūčio 11 d. pažyma Nr. 38016/02-31 Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai. Šioje pažymoje Ukrainos pensijų fondo Pensijų departamentas nurodė, kad senatvės (amžiaus) pensijos pareiškėjai mokėjimo pervedimas į Lietuvą buvo nutrauktas pagal D. D. 2013 m. gegužės 17 d. pareiškimą dėl pensijos iš Ukrainos atsisakymo. Šioje pažymoje taip pat nurodyta, kad atsižvelgiant į tai D. D. pensijos byla įtraukta į Ukrainos pensijų fondo tarptautinio bendradarbiavimo valdybos sąrašus dėl pensijos pervedimo galimybės į Lietuvos Respubliką pagal gyvenamąją vietą. Iš minėto Ukrainos pensijų fondo Pensijų departamento rašto matyti, kad Sutarties Šalis nepanaikino savo sprendimo, kuriuo pareiškėjai paskyrė senatvės pensiją, neatsisakė ir neatsisako mokėti pareiškėjai 2006 metais paskirtą senatvės pensiją dėl to, kad pareiškėja gyvena Lietuvoje, o ne Ukrainoje. Taigi Ukrainos kompetentinga institucija patvirtino, kad pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos mokėjimą sustabdė ne dėl aplinkybės, kurią draudžia taikyti Sutarties 5 straipsnio 2 dalis (paskirtos pensijos gavėjas gyvena kitos Šalies teritorijoje), o pareiškėjai raštu atsisakius senatvės pensijos iš Ukrainos. Priešingai, viena Sutarties Šalis (Ukraina) per savo kompetentingą instituciją 2015 m. rugpjūčio 11 d. raštu Nr.38016/02-31 informavo kitos Šalies (Lietuvos) kompetentingą instituciją apie pensijos pervedimo galimybę į Lietuvos Respubliką pagal pensijos gavėjos gyvenamąją vietą.

Byloje nustatyta, kad vykdydama Sutartį, Ukrainos kompetentinga institucija 2006 metais paskyrė pareiškėjai senatvės pensiją. Pareiškėjos akcentuoja aplinkybę, kad ji nuo 1999 metų gyvena Lietuvoje, tačiau pabrėžtina, kad pareiškėja kreipėsi į Ukrainos kompetentingą instituciją dėl senatvės (amžiaus) pensijos paskyrimo galiojant Sutarčiai, nes kreipimosi metu ji pagal Lietuvoje galiojantį Pensijų įstatymą neatitiko amžiaus ir valstybinio socialinio draudimo stažo sąlygų senatvės pensijai gauti. Minėta, kad pagal Sutarties 5 straipsnio 2 dalį jei šioje Sutartyje nenumatyta kitaip, negalima atsisakyti skirti pensiją, į kurią asmuo įgyja teisę pagal vienos Šalies teisės aktus, dėl to, kad tas asmuo gyvena kitos Šalies teritorijoje. Taigi Ukrainos kompetentinga institucija, gavusi pareiškėjos prašymą dėl senatvės pensijos skyrimo, vadovaudamasi Sutartimi ir Šalies teisės aktais 2006 m. rugpjūčio 7 d. paskyrė pareiškėjai senatvės pensiją už visą draudimo (darbo) stažą, įgytą iki ir nuo 1992 m. sausio 1 d. (Sutarties 5 straipsnis, 33 straipsnio 2 dalis).

Apeliantės pretendavimas, kad sukakus senatvės pensijos amžiui pagal Lietuvos teisę, senatvės pensiją jai paskirtų ir mokėtų Lietuvos kompetentinga institucija atsižvelgdama į visą jos stažą, neatitinka Pensijų įstatymo 43 straipsnio 5 dalies, Sutarties 5, 33 straipsnių nuostatų.

Sutarties 4 straipsnis reglamentuoja, kad vienos Šalies piliečių, taip pat jų šeimos narių, nesvarbu, kokia jų pilietybė, gyvenančių kitos Šalies teritorijoje, teisės ir pareigos, taikant šios Šalies teisės aktus, prilyginamos jos pačios piliečių teisėms ir pareigoms. Taigi apeliantės akcentuojamas jos turimos pilietybės klausimas šiuo atveju nėra svarbus. Minėto teisinio reguliavimo prasme taip pat nėra svarbu dėl kokių priežasčių pareiškėja nuo 1967 m. atitinkamą laiką gyveno ir dirbo Ukrainoje. Sutartis jokių išlygų šiuo aspektu nenumato.

Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjos reikalavimo panaikinti Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. UI_PS1-5109 ir VSDFV 2015 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1114, materialinės teisės normas taikė iš esmės teisingai.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad yra įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai administracinėje byloje (teisminis procesas 3-61-3-00487-2012-7), kurioje pareiškėja, ginčydama VSDFV Vilniaus skyriaus 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr.17-17-1766, kuriuo buvo atsisakyta skirti jai senatvės pensiją, nes jos stažas, įgytas Lietuvoje, tik 7 mėnesiai ir 25 dienos, o įgytas Ukrainoje 21 metai 10 mėnesių ir 13 dienų, faktiškai siekė to paties tikslo kaip ir nagrinėjamu atveju, t.y. senatvės pensijos skyrimo nuo 2011 m. kovo 19 d. (sulaukus senatvės pensijos amžių) pagal Lietuvos įstatymus už visą stažą. Šioje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2013 m. kovo 5 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A552-251/2013), palikdamas nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundas buvo atmestas, be kita ko, konstatavo, kad vadovaujantis Sutarties 16 straipsnio 1 dalimi, jei bendras draudimo (darbo) stažas, įgytas pagal vienos Šalies teisės aktus, yra mažesnis negu vieneri metai ir jei pagal šiuos teisės aktus šis stažas nesuteikia teisės gauti pensiją, tai, skiriant pensiją, šį stažą įskaito kitos Šalies kompetentinga įstaiga. Teismas šioje byloje nustatė, kad pareiškėja socialinio draudimo stažą įgijo Ukrainoje 1967–1998 metų laikotarpiu ir jai Ukrainoje nuo 2006 m. rugpjūčio 7 d. buvo paskirta pensija dėl amžiaus. Įvertinęs aplinkybę, kad Lietuvoje pareiškėja yra įgijusi 7 mėnesių ir 25 dienų socialinio draudimo stažą, o senatvės pensijos amžių sukako 2011 m. kovo 19 d., teismas konstatavo, kad pareiškėja neturi teisės gauti valstybinio socialinio draudimo pensiją Lietuvos Respublikoje, tačiau ji turi teisę gauti Ukrainoje jai paskirtą pensiją dėl amžiaus bei gali kreiptis į Ukrainos kompetentingas įstaigas dėl socialinio draudimo stažo, įgyto Lietuvos Respublikoje, įskaičiavimo į draudimo stažą pensijai gauti Ukrainoje. Vien tai, kad pareiškėja pageidauja atsisakyti Ukrainoje gaunamos pensijos bei tai, kad pareiškėjos netenkina gaunamos Ukrainoje pensijos dydis, nesudaro pakankamo pagrindo įpareigoti atsakovą veikti kitaip, nei jam leidžia galiojantys teisės aktai socialinės apsaugos srityje.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjos ginčijamas UIT 2014 Sprendimas Nr. UI_PS1-5109 priimtas esant aplinkybėms, kai pareiškėja, kuri dirbo Lietuvoje 2006-2007 metais, o 2014 metais buvo apsidraudusi savanoriškuoju pensijų draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos daliai ir sumokėjo atitinkamas valstybinio socialinio draudimo įmokas, jau buvo įgijusi ne mažesnį nei 1 metų (1 metų ir 2 dienų) draudimo (darbo) stažą Lietuvoje (Sutarties 16 straipsnio 1 dalis). Esant šioms faktinėms aplinkybėms Užsienio išmokų tarnyba pagal Pensijų įstatymo 43 straipsnio 3 dalies, 9 straipsnio 2 dalies, Sutarties 13 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio ir 16 straipsnio 1 dalies nuostatas galėjo paskirti pareiškėjai senatvės pensiją tik nuo laikotarpio kai ji įgijo šį stažą Lietuvoje (nuo 2015 m. sausio 1 d.), o ne nuo 2011 m. kovo 19 d., kai pareiškėjai suėjo tais metais pagal įstatymą numatytas amžius senatvės pensijai gauti. Skirti pareiškėjai senatvės pensiją už visą stažą, t.y. už 21 metai 10 mėnesių ir 13 dienų valstybinio socialinio draudimo stažą, įgytą dirbat Ukrainoje, ir 1 metų 2 dienų stažą, įgytą Lietuvoje, atsakovas neturėjo pagrindo, nes tai neatitiktų Sutarties 5 straipsnio 1 ir 2 dalių, 33 straipsnio 2 dalies ir Pensijų įstatymo 43 straipsnio nuostatų.

Dėl apeliantės argumento, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, jog pensija yra asmens nuosavybė, kuri negali būti nusavinta, teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje pareiškėjos skundžiamais aktais jos teisė į nuosavybę (senatvės pensiją) nėra pažeidžiama. Minėta, kad pareiškėjai pagal Sutartį senatvės (amžiaus) pensiją yra paskyrusi Ukraina ir ši Sutarties šalis per kompetentinga instituciją (Ukrainos pensijų fondo Pensijų departamentą) 2015 m. rugpjūčio 11 d. raštu Nr.38016/02-31 patvirtino Lietuvos kompetentingai institucijai (Fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai) jog Sutartį vykdo, tačiau D. D. 2013 m. gegužės 17 d. pareiškimu atsisakė Ukrainos pensijos. Taigi pareiškėja šiuo metu negali naudotis nuosavybe (jai paskirta pensija) dėl savo veiksmų, kurie neatitinka Sutartyje įtvirtintam teisiniam reguliavimui, o ne dėl atsakovo priimto sprendimo. Pažymėtina, kad pareiškėjai nėra teisinių kliūčių kreiptis į Ukrainos kompetentingos instituciją, atsiimti savo pareiškimą, kad ji atsisako Ukrainos paskirtos senatvės (amžiaus) pensijos.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą nustatė pareiškėjos iškeltam ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes ir jas ištyrė (ABTĮ 57, 81 straipsniai), sprendime išdėstė teisės normomis pagrįstus motyvus, kodėl pareiškėjos skundas yra atmetamas. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą taikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 ar 143 straipsnio nuostatas ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ar priimti byloje naują sprendimą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir naikinti šį sprendimą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos D. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą,

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas