2016-03-14 Nr. AB-5580-3-61-3-08231-2013-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-255-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08231-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose Nr. 399, 116, 113, 400, 117 buvo laikomas nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 19 d. Kameros buvo perpildytos, šaltos, drėgnos. Jose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, o tai kenkė pareiškėjo regėjimui. Vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 5 kv. m ploto. Kamerų plotą papildomai ribojo jose įrengti dviaukščiai gultai, stalas ir sanitarinis mazgas, todėl pareiškėjas buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Pareigūnų veiksmais tyčia buvo sudaromos konfliktinės situacijos tarp įkalintų asmenų. Asmens apžiūros buvo daromos antisanitarinėmis sąlygomis, esant žemai oro temperatūrai asmuo buvo verčiamas nusirengti nuogai, daiktus dėti į nešvarias dėžes. Pareiškėjas teigė, kad dėl Lukiškių TI-K netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą, nuolat jautė baimę ir apatiją.

Lukiškių TI-K, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis kameros plotas visiškai atitiko nustatytą minimalią 3,6 kv. m ploto normą. Teigė, kad Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančiųjų laisvės atėmimo įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras, stengiamasi, kad tokiomis sąlygomis jie būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Suimtieji į kameras skirstomi laikantis suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat atsižvelgiama į suimtojo prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų asmenų. Asmens krata atliekama paskirstymo skyriuje pagal griežtas taisykles. Už kamerų valymą ir tvarką yra atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, kalcinuota soda kamerų, kriauklių ir unitazų valymui) yra išduodamas į kameras kalintiems asmenims. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Langai Lukiškių TI-K kamerose vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu, o tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Kiekvienoje gyvenamojoje kameroje yra langai, kurie užtikrina natūralų apšvietimą, tačiau Vilniaus visuomenės sveikatos centras ne vieną kartą pasisakė, kad apšvietimo užtikrinimas Lukiškių TI-K yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Lukiškių TI-K nėra taikomas. Lukiškių TI-K prašė atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigoje buvo neilgą laiką. Pažymėjo, kad skunde pareiškėjas nenurodė argumentų ir nepateikė jokių įrodymų apie žalos dydį ir kaip konkrečiai žala pasireiškė. Todėl, Lukiškių TI-K nuomone, nagrinėjamoje byloje yra pagrindas apsiriboti pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas.

Teismas nustatė, kad vienam asmeniui tenkančio minimalaus 3,6 kv. m ploto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti 2013 m. rugsėjo 12 d. vakare, 2013 m. rugsėjo 13 d. (teko 3,51 kv. m ploto) ir 2013 m. lapkričio 21 d. dalį dienos (teko 1,61 kv. m ploto). Todėl yra pagrindas konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus. Kadangi Lukiškių TI-K jokių argumentų ir įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytą aplinkybę apie tai, kad jo daiktai asmens apžiūros metu buvo dedami į nešvarias dėžes, nepateikė, teismas taip pat pripažino, jog Lukiškių TI-K pažeidė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 54 punkto reikalavimus. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų nustatė, kad kamerų Nr. 113, Nr. 116, Nr. 117, Nr. 399 ir Nr. 400, kuriose pareiškėjas buvo laikomas atitinkamais laikotarpiais, būklė ir jose esančios gyvenimo sąlygos atitiko HN 76:2010 reikalavimus, nes langai vėdinimui buvo pritaikyti, oro temperatūros ir santykinės oro drėgmės pažeidimų nenustatyta, kameros yra valomos.

Įvertinęs kitus bylos duomenis bei atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas skundų dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K administracijai nebuvo pateikęs, o teismui skunde nurodytų pažeidimų nekonkretizavo, kitus pareiškėjo argumentus (t. y., kad kamerose buvo šalta ir drėgna, jose buvo neužtikrintas natūralus apšvietimas, pareigūnų veiksmais tyčia buvo sudaromos konfliktinės situacijos tarp įkalintų asmenų, asmens apžiūrų metu, esant žemai oro temperatūrai, asmuo buvo verčiamas nusirengti nuogai) vertino kaip nepagrįstus.

Dėl pareiškėjo argumento, jog jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, teismas pažymėjo, jog 2013 m. birželio 27 d., 2013 m. rugsėjo 12 d., 2013 m. lapkričio 21 d. ir 2013 m. gruodžio 17 d. asmenų, atvykusių į Lukiškių TI-K pirmą kartą, apklausos anketose pareiškėjas visais atvejais, išskyrus 2013 m. gruodžio 17 d., pageidavo būti laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Kita vertus, 2013 m. gruodžio 17 d. atvykęs į Lukiškių TI-K, pareiškėjas išvyko 2013 m. gruodžio 19 d., tuo metu buvo apgyvendintas dviejose kamerose (Nr. 116 ir Nr. 389), tačiau nenurodė, kurioje konkrečiai kameroje ir kurią dieną, buvo pažeidžiama jo teisė gyventi patalpoje su nerūkančiais asmenimis, pažeidimą išdėstė labai abstrakčiai ir jo nekonkretizavo, nenurodė, kad būtent su juo gyvenantys asmenys rūkė kameroje.

Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus, neužtikrinant pareiškėjui tinkamų gyvenimui sąlygų. Įvertinęs nustatytų pažeidimų pobūdį (tam tikro gyvenamojo ploto pareiškėjui nesuteikimą ir asmens kratų metu naudojamų įrenginių švaros neužtikrinimą), intensyvumą, trukmę, pasekmes, padarymo priežastis, žalą padariusio asmens kaltę, aplinkybę, kad turtinė žala nebuvo padaryta, atsižvelgdamas į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pakankama satisfakcija pareiškėjui už patirtą neturtinę žalą yra pažeidimo fakto pripažinimas.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Nesutinka su visais argumentais, kuriais grįsdamas pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis – iš tiesų tas laikotarpis buvo daug ilgesnis, nes teismas turėjo laikytis pozicijos, jog minimalus plotas, turintis tekti vienam asmeniui, negali būti mažesnis nei 4 kv. m ploto, atskaičius ir baldų užimamą plotą. Taip pat teismas nepaaiškino, kodėl nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už netinkamas kalinimo sąlygas. Pareiškėjas mano, kad už patį kankinimo faktą, jį laikant Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, turi būti priteista kompensacija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjo teigimu, neturtinę žalą jis patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2013 m. rugsėjo 12 d. vakare, 2013 m. rugsėjo 13 d. ir 2013 m. lapkričio 21 d. dalį dienos pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali kameros ploto norma, taip pat kad nebuvo užtikrinta asmens kratų metu naudojamų įrenginių švara. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tvirtindamas, jog jam tenkantis kameros plotas negalėjo būti mažesnis nei 4 kv. m, todėl netinkamomis sąlygomis jis buvo laikomas ilgesnį laikotarpį nei nustatė pirmosios instancijos teismas ir dėl to turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, ji įtvirtina absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą byloje Mandic ir Jovic prieš Slovėniją ir jame nurodytą teismo praktiką). EŽTT savo praktikoje taip pat nuolat pabrėžia, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Pažymėtina, kad EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. 2006 m. gruodžio 12 d. priimtinumo sprendimu byloje Živulinskas prieš Lietuvą, 34096/02, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, bet to, kad nenustatyta faktų, jog tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantys elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį.

Be to, EŽTT yra nurodęs, kad tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas (fizines) kalinimo (suėmimo) vietų sąlygas vertinant, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų. Vertintinos tokios sąlygos: galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas (žr., pvz., 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą byloje Gultyayeva prieš Rusiją).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo nurodytu laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 19 d., Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nepilnas 3 dienas, t. y. nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. vakaro iki 2013 m. rugsėjo 13 d. ir 2013 m. lapkričio 21 d. (b. l. 8-12, 23-26) pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktų reikalavimus atitinkantis vienam asmeniui tenkantis minimalus kalinimo plotas, nes vienam asmeniui tenkantis plotas buvo atitinkamai 3,51 kv. m ir 1,61 kv. m. Be to, nustatyta, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nebuvo užtikrinta asmens kratų metu naudojamų įrenginių švara. Pareiškėjo argumentai, kad teisės aktai nustato didesnį minimalų kameros plotą – 4 kv. m, nepagrįsti, kadangi tokio reikalavimo neįtvirtina nė vienas pareiškėjo kalinimo metu galiojęs teisės aktas. Tačiau atsižvelgiant į tai, jog kameros, be kita ko, buvo užstatytos suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo pakankamai mažas, kad jis galėtų judėti, ir nurodytą laikotarpį pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs trumpą pažeidimo trukmę ir nenustatęs, kad tai, jog minėtas pažeidimas neturėjo neigiamos įtakos pareiškėjo sveikatai, nusprendė, kad byloje vertinamu atveju tinkama neturtinės žalos atlyginimo forma yra teisės pažeidimo pripažinimas, o prašymą atlyginti neturtinę žalą pinigine forma atmetė.

Įvertinusi faktines bylos aplinkybes teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad teisės pažeidimo pripažinimas kai kuriais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą D. prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą L. L. prieš Prancūziją; LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012). Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. LVAT praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog teisės pažeidimo trukmė yra vienas iš faktorių, kurie turi būti vertinami sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, o kai nustatyto pažeidimo laikotarpis yra pakankamai ilgas, tinkamu žalos atlyginimu negali būti laikomas vien teisės į teisės aktuose numatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas (žr. 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1290/2013; 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-797/2013; 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas tik nepilnas 3 dienas, t. y. gana trumpą laikotarpį, ir byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas minėtu laikotarpiu žodžiu ar raštu būtų skundęsis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijai dėl netinkamų jo laikymo sąlygų. Be to, nustatytas pažeidimas nebuvo tęstinis, o nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. vakaro iki 2013 m. rugsėjo 13 d. pareiškėjui teko apie 3,51 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. jis buvo tik nežymiai mažesnis (0,09 kv. m) nei Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatytas minimalus. Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Todėl atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, pažeidimų mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje vertinamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra proporcinga pareiškėjo teisių gynybos forma.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo N. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė