2025-03-26 Nr. AB-5244-3-61-3-09086-2023-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-349-415/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09086-2023-3

Procesinio sprendimo kategorija 53.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. kovo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų D. V., A. T., J. (J.) V., L. M., B. N. (B. N.), J. N. (J. N.), P. V. (P. V.), T. Š., M. K., M. P., L. C., G. Č., R. J., B. L., K. S. (K. S.), V. R., G. J., R. Š. (R. Š.), K. K., M. Z. (M. Z.) atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. V., A. T., J. V., L. M., B. N., J. N., P. V., T. Š., M. K., M. P., L. C., G. Č., R. J., B. L., K. S., V. R., G. J., R. Š., K. K., M. Z. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „SKR Baltic“ ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai D. V., A. T., J. (J.) V., L. M., B. N. (B. N.), J. N. (J. N.), P. V. (P. V.), T. Š., M. K., M. P., L. C., G. Č., R. J., B. L., K. S. (K. S.), V. R., G. J., R. Š. (R. Š.), K. K. ir M. Z. (M. Z.) (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) Žemės tvarkymo ir administravimo skyriaus 2023 m. rugpjūčio 29 d. raštą Nr. A51-138525/23 (2.14.2.12E-ŽEM) „Dėl žemes sklypo (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti atsakovą ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos iš naujo išnagrinėti, ar iki nacionalizacijos buvusio Miškinių rėžinio kaimo dalyje, teritorijoje prie (duomenys neskelbtini), apribotoje Laisvės pr., Oslo, Eugenijos Šimkūnaitės gatvėmis bei valstybinės reikšmės miško sklypu (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) esančioje žemėje, yra laisvos (neužstatytos) bei nepriskirtos valstybės išperkamai žemės, ir apie priimtą sprendimą informuoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus miesto skyrių bei pareiškėjus.

Pareiškėjai skunde nurodė, kad jie siekia, jog jiems būtų atkurtos nuosavybės teisės natūra į buvusiame Miškinių rėžiniame kaime, Vilniaus mieste, esančią žemę, tačiau Administracija Rašte nusprendė, kad iki nacionalizacijos buvusio Miškinio rėžinio kaimo dalyje, teritorijoje prie (duomenys neskelbtini), esanti žemė pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 3 dalį yra priskirta valstybės išperkamai žemei, už kurią atlyginama šio įstatymo 16 straipsnyje nustatytais būdais. Raštą priėmė Administracijos Žemės tvarkymo ir administravimo skyriaus vedėją pavaduojanti poskyrio vedėja, tačiau Žemės tvarkymo ir administravimo skyriaus vedėjui (jį pavaduojančiam poskyrio vedėjui) apskritai nepriskirta spręsti minėtą klausimą – pagal teisės aktus tai atskiro subjekto – administracijos direktoriaus, kompetencija, o ne savivaldybės administracijos struktūrinio padalinio – Žemės tvarkymo ir administravimo skyriaus vedėjo.

Pareiškėjų įsitikinimu, Rašte atsakovas sureikšmino detaliųjų planų buvimą. Atsakovas Rašte jokiomis konkrečiomis teisės normomis nepagrindė, kokios aplinkybės lemia tai, jog žemė yra valstybės išperkama. Vien tai, kad pagal detaliųjų planų sprendinius minėtoje iki nacionalizacijos buvusio Miškinių rėžinio kaimo teritorijos dalyje esą nėra suplanuotų žemės sklypų, kurie galėtų būti suprojektuoti ir grąžinti pretendentams bendrosios dalinės nuosavybės teise natūra, kaip laisva (neužstatyta) bei nepriskirta valstybės išperkamai žemė, savaime niekaip nelemia to, kad ten laisvos (neišperkamos) žemės nėra. Detalusis planas, apie kurį kalbama Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte, yra viena iš sąlygų laikyti žemę valstybės išperkama, tačiau vien detaliojo plano buvimas nereiškia, jog nekvestionuojamai patvirtinamas objektyviai išreikštas visuomeninis poreikis konkrečiam žemės sklypui. Sprendžiant klausimą, ar tam tikra žemė laikytina valstybės išperkama, turi būti nustatytas aiškiai išreikštas ir konkretus visuomenės poreikis, ir tas visuomenės poreikis objektyviai negalėtų būti patenkintas, jei atitinkama žemė būtų grąžinta natūra. Nesant realaus ir objektyviai pagrįsto visuomenės poreikio, detaliuoju planu suformuotas žemės sklypas turi būti traktuojamas kaip laisvas neužstatytas žemės sklypas, į kurį gali būti atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant jį natūra, nes priešingu atveju be konstituciškai pateisinamo pagrindo būtų suvaržomos teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Pareiga įrodyti, kad yra išlikęs realus, objektyviai išreikštas visuomenės poreikis detaliuoju planu suformuotam žemės sklypui, tenka atsakovui. Šiuo atveju Rašte apskritai nėra įrodinėjama, kad yra išlikęs realus, objektyviai išreikštas visuomenės poreikis detaliaisiais planais suformuotiems žemės sklypams.

Pareiškėjų teigimu, atsakovas nepagrindė, kad Rašte minimi žemės sklypai yra užstatyti, prie Rašto nėra pridėti konkretūs administraciniai aktai, dokumentai, kurie įrodo, jog žemės sklypas priskirtinas valstybės išperkamai žemei. Vien ta aplinkybė, kad Rašte minimuose žemės sklypuose esą yra statinių, savaime nereiškia nei to, kad žemės sklypai yra užstatyti, nei to, kad jie yra valstybės išperkama žemė. Atsakovas Rašte turėjo pagrįsti, kad statiniai naudojami pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, ir pagrįsti tai, kiek ir kokiam statiniui konkrečiai būtinai reikia žemės naudoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jo tiesioginę paskirtį, o ne abstrakčiai teigti, kad žemės sklypai neva užstatyti statiniais ir valstybės išperkami. Žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (kuris yra visuomenės turtas, ir turi būti naudojamas efektyviai) jau eilę metų yra nenaudojami, apleisti, sunykę UAB „SKR Baltic“ statiniai. Žemės sklype esantys atitinkami statiniai negali būti ir nėra naudojami pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, todėl žemės sklypas nėra būtinas atitinkamiems statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Be to, įsiteisėjusiais teismų sprendimais jau yra konstatuota, kad žemės sklypas nėra būtinas statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.

Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė bylą nutraukti, o, netenkinus prašymo dėl bylos nutraukimo, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Administracija Rašte pažymėjo, jog klausimas dėl galimybės suprojektuoti laisvą (-us) (neužstatytą (-us)) žemės sklypą (-us) nuosavybės teisėms atkurti Miškinių rėžinio kaimo pretendentams teritorijoje prie (duomenys neskelbtini), ne kartą buvo svarstytas Administracijos darbiniuose pasitarimuose nuosavybės teisių į žemę atkūrimo klausimais. Administracija eilinį kartą informavo NŽT, jog iki nacionalizacijos buvusio Miškinio rėžinio kaimo dalyje, teritorija prie (duomenys neskelbtini), esanti žemė, pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalį yra priskirta valstybės išperkamai žemei, už kurią atlyginama Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nustatytais būdais. Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) grąžinimo natūra galimybių iki nacionalizacijos buvusio Miškinių rėžinio kaimo prentendentams, NŽT Vilniaus miesto skyrius taip pat buvo informuotas: Administracijos direktoriaus 2018 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. A5165129/18 (2.14.2.12-MP8); Administracijos Miesto plėtros departamento 2019 m. sausio 23 d. raštu Nr. A51-7363/19 (2.14.2.12-MP8); Administracijos Miesto plėtros departamento 2019 m. balandžio 9 d. raštu Nr. A51-32514/19 (2.14.2.12E-MP8) ir skundžiamu Raštu. Raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas ir jokių konkrečių teisinių pasekmių pareiškėjams nesukelia. Nesant pasikeitusiai situacijai dėl teritorijai galiojančio detaliojo plano ir nesant įrodymų apie tai, kad žemės sklype egzistuoja nekilnojamojo turto objektai, priklausantys UAB „SKR Baltic“, Administracija tik pakartojo ankstesniuose raštuose išdėstytą informaciją apie galimybes projektuoti žemės sklypus grąžinti natūra.

Atsakovas pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. 1-1632 „Dėl sklypų (duomenys neskelbtini) detaliojo plano tvirtinimo“ patvirtintu sklypų (duomenys neskelbtini) detaliuoju planu 7,4126 ha žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), 0,0673 ha žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 0,7900 ha žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo sujungti į vieną 8,2699 ha ploto žemės sklypą, kuriam nustatytas komercinės paskirties objektų teritorijos naudojimo būdas ir kiti sklypui taikytini statybos reglamentai. Detaliojo plano pagrindu žemės sklypas buvo suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Minėtu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. birželio 30 d. sprendimu patvirtintas detalusis planas yra nenuginčytas, nėra parengtų ir patvirtintų jį keičiančių teritorijų planavimo dokumentų, todėl šis detalusis planas yra galiojantis. Be to, detaliuoju planu suplanuotame komercinės paskirties objektų žemės sklype pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis yra UAB „SKR Baltic“ nuosavybės teise priklausančių ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotų statinių. Pareiškėjams iš civilinės bylos Nr. e2-1069-1125/2023 yra žinoma apie Administracijos Būsto administravimo skyriaus 2019 m. spalio 23 d. raštą Nr. A63-275/19, kuriame nurodoma, jog pateikiamas Statinių naudojimo priežiūros vykdytojų vykdyto faktinių duomenų patikrinimo (duomenys neskelbtini) aktas. Pastatų naudojimo faktinės aplinkybės aprašytos akte. Naudojimo ne pagal paskirtį nenustatyta. Tačiau, nepaisant to, pareiškėjai šioje administracinėje byloje bando įrodyti, kad ginčo žemės sklypas neužstatytas, nors Vilniaus miesto apylinkės teismas jau yra konstatavęs priešingai.

Pasak atsakovo, pareiškėjai siekia neteisėtai išplėsti savo nuosavybės teisių atkūrimo teisinę apsaugą, kadangi objektyviai esant trims esminėms dedamosioms: sklypas yra suplanuotas galiojančiu, nepakeistu ir nenuginčytu detaliuoju planu; sklype yra kitam asmeniui priklausančių pastatų, kurie įregistruoti Nekilnojamojo turto registre įstatymų nustatyta tvarka; teismai pripažino nesant teisinio pagrindo minėtus statinius nugriauti, nėra suprantama kokiu teisiniu pagrindu Administracija turėtų projektuoti žemės sklypus nuosavybės teisėms atkurti minimoje teritorijoje. Bylos iškėlimo metu ginčo žemės sklype yra UAB „SKG Baltic“ priklausantys statiniai, yra įregistruotos privačios nuosavybės teises ir jos nesant teisinio pagrindo negali būti ignoruojamos ir paminamos, siekiant pareiškėjų interesų patenkinimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „SKR Baltic“ atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „SKR Baltic“ atsiliepime į skundą nurodė, kad pagal galiojantį nuosavybės teisių atkūrimo santykių reguliavimą, Miškinių rėžinio kaimo pretendentams negali būti atkurtos nuosavybės teisės į miesto teritorijoje esančią užstatytą žemę, nes visas žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra visiškai užstatytas UAB „SKR Baltic“ nuosavybės teise priklausančiais statiniais, t. y. žemės sklypas nėra laisvas. Visišką žemės sklypo užstatymo faktą yra patvirtinusi NŽT, Vilniaus miesto savivaldybė, du teismo ekspertai, antstoliai ir keli matininkai. Pareiškėjai taip pat neginčija fakto, kad visas žemės sklypas yra užstatytas, ką įrodo jų ieškinys Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje dėl žemės sklype esančių statinių nugriovimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai turi teisę atkurti nuosavybės teises visais kitais Atkūrimo įstatymo 5 straipsnyje numatytais būdais (ekvivalentine natūra, sklypu individualiai statybai, mišku, pinigine kompensacija). Pareiškėjams nėra jokio pagrindo ginčyti Raštą, kuris tik fiksuoją realią žemės sklypo situaciją ir perrašo galiojantį teisinį reguliavimą. Teismui tenkinus pareiškėjų skundą ir įpareigojus atsakovą iš naujo išnagrinėti „ar iki nacionalizacijos buvusio Miškinių rėžinio kaimo dalyje, teritorijoje prie (duomenys neskelbtini), apribotoje Laisvės pr., Oslo, Eugenijos Šimkūnaitės gatvėmis bei valstybinės reikšmės miško sklypu (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) esančioje žemėje yra laisvos (neužstatytos) bei nepriskirtos valstybės išperkamai žemės“, vykdydamas tokį teismo sprendimą atsakovas turėtų dar kartą pakartoti tuos pačius faktus, kuriuos jau yra ne kartą nurodęs ankstesniuose raštuose.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės meras 2024 m. sausio 2 d. potvarkiu Nr. 955-1/24 „Dėl žemės sklypų, skirtų nuosavybės teisėms atkurti, projektavimo proceso Vilniaus miesto savivaldybėje pabaigos“ nustatė, jog daugiau laisvos valstybinės žemės, kurioje galėtų būti projektuojami nauji individualiai statybai ir kitai paskirčiai skirti žemės sklypai nuosavybės teisėms atkurti, Vilniaus miesto savivaldybėje nėra ir tokių sklypų projektavimas Vilniaus miesto savivaldybėje baigtas. Taip pat minėtu potvarkiu nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybėje iki nacionalizacijos buvusių rėžinių kaimų teritorijose ir žemės valdų ribose daugiau laisvos (neužstatytos) bei nepriskirtos valstybės išperkamai žemei nėra ir tokių žemės sklypų projektavimas baigtas. Remiantis tuo, Vilniaus miesto savivaldybės mero potvarkiu įtvirtintas ir siūlymas NŽT pagal kompetenciją spręsti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo klausimus kitais Atkūrimo įstatyme nustatytais būdais. Pareiškėjai šią bylą inicijavo tik tam, kad NŽT negalėtų priimti sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo išmokant piniginę kompensaciją, kol vyksta teisminis ginčas, kuriame neva sprendžiamas valstybės išperkamos žemės statusas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad Rašto išvados pagrįstos objektyviais ir pareiškėjų neginčijamais faktais bei aktualiu teisiniu reguliavimu, o tai, kad Raštą pasirašė ne savivaldybės administracijos direktorius, bet administracijos skyriaus darbuotojas, turintis tam įgaliojimus, niekaip nepaneigia Rašto išvadų.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. sausio 20 d. nutartimi nutraukė administracinę bylą pagal pareiškėjų skundą atsakovui dėl Rašto panaikinimo.

Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad Administracijoje 2023 m. liepos 14 d. buvo gautas NŽT 2023 m. liepos 14 d. raštas Nr. 49SD-9350-(14.49.136 E.) „Dėl informacijos apie laisvą (neužstatytą) valstybinę žemę“, kuriame, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 34 ir 1061 punktais, buvo prašoma, teritorijoje prie (duomenys neskelbtini), pakartotinai apsvarstyti galimybes suprojektuoti laisvą (-us) (neužstatytą (-us)) žemės sklypą (-us) nuosavybės teisėms atkurti Miškinių rėžinio kaimo pretendentams. Administracija ginčijamu Raštu, adresuotu NŽT, nurodė, jog klausimas dėl galimybės suprojektuoti laisvą (-us) (neužstatytą (-us)) žemės sklypą (-us) nuosavybės teisėms atkurti Miškinių rėžinio kaimo pretendentams teritorijoje prie (duomenys neskelbtini), ne kartą buvo svarstytas Administracijos darbiniuose pasitarimuose nuosavybės teisių į žemę atkūrimo klausimais. Be kita ko, Administracija pažymėjo, jog atsižvelgiant į teritorijoje galiojančių detaliųjų planų sprendinius, minėtoje iki nacionalizacijos buvusio Miškinių rėžinio kaimo teritorijos dalyje nėra suplanuotų žemės sklypų, kurie, vadovaujantis Atkūrimo įstatymu, pagal Tvarką galėtų būti suprojektuoti ir grąžinti pretendentams bendrosios dalinės nuosavybės teise natūra, kaip laisva (neužstatyta) bei nepriskirta valstybės išperkamai žemė.

Įvertinęs Rašto turinį, jo parengimo teisinį ir faktinį pagrindus, teismas priėjo prie išvados, kad tai yra informacinio pobūdžio raštas, kuriame Administracija pakartotinai informavo NŽT, jog iki nacionalizacijos buvusio Miškinio rėžinio kaimo dalyje, teritorijoje prie (duomenys neskelbtini), apribotoje Laisvės pr., Oslo, Eugenijos Šimkūnaitės gatvėmis bei valstybinės reikšmės miško sklypu (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) esanti žemė, pagal Atkūrimo įstatymu 12 straipsnio 3 dalį yra priskirta valstybės išperkamai žemei, už kurią atlyginama Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nustatytais būdais.

Teismas atkreipė dėmesį, kad į bylą yra pateikti rašytiniai įrodymai, jog dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) grąžinimo natūra galimybių iki nacionalizacijos buvusio Miškinių rėžinio kaimo pretendentams NŽT Vilniaus miesto skyrius Administracijos jau buvo ne kartą informuotas: Administracijos direktoriaus 2018 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. A5165129/18 (2.14.2.12-MP8); Administracijos Miesto plėtros departamento 2019 m. sausio 23 d. raštu Nr. A51-7363/19 (2.14.2.12-MP8); Administracijos Miesto plėtros departamento 2019 m. balandžio 9 d. raštu Nr. A51-32514/19 (2.14.2.12E-MP8) ir skundžiamu Raštu.

Teismas pažymėjo, kad Rašte nėra aiškiai bei imperatyviai suformuluotų pareiškėjams privalomų elgesio taisyklių, teisių bei pareigų, todėl šis atsakymas, kaip informacija NŽT, pareiškėjams savaime jokių teisinių pasekmių nesukelia, t. y. dėl pareiškėjų nebuvo priimtas konkretus sprendimas, galintis sukelti atitinkamas pasekmes. Teismas vertino, kad Raštas, adresuotas NŽT, yra pakartotinis informacinio pobūdžio raštas, o vien tai, kad pareiškėjai Raštą suvokia kaip sukeliantį teisines pasekmes, šio vertinimo nekeičia. Teismas sprendė, kad Raštas nenagrinėtinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, todėl administracinę bylą nutraukė (ABTĮ 103 str. 1 p., 144 str. 1 d. 5 p.).

III. Pareiškėjai atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 20 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjai atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje padarė tą pačią išvadą, kaip ir ankstesnėje panaikintoje 2023 m. lapkričio 9 d. nutartyje, t. y. teismas vėl nurodė, kad Raštas pareiškėjams jokių teisinių pasekmių nesukelia, nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. sausio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-8-520/2024 išaiškino, kad Raštas pareiškėjams sukelia teisines pasekmes. Pirmosios instancijos teismas šiais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais nepagrįstai nesivadovavo, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį ir ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį.

Pareiškėjai pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 9 d. nutartyje dėl bylos esmės (pareiškėjų materialinių teisių pažeidimo nebuvimo) pasisakiusi teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė dalyvavo pakartotinai tą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir priimant šiuo atveju skundžiamą nutartį, todėl skundžiama nutartis naikintina vien todėl, kad buvo pažeista ABTĮ 43 straipsnio 5 dalis.

Pareiškėjai paaiškina, kad jie siekia, jog jiems būtų atkurtos nuosavybės teisės natūra į buvusiame Miškinių rėžiniame kaime Vilniaus mieste esančią žemę, tačiau atsakovas Rašte nusprendė, kad iki nacionalizacijos buvusio Miškinio rėžinio kaimo dalyje, teritorijoje prie (duomenys neskelbtini), apribotoje Laisvės pr., Oslo, Eugenijos Šimkūnaitės gatvėmis bei valstybinės reikšmės miško sklypu (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) esanti žemė pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalį yra priskirta valstybės išperkamai žemei, už kurią atlyginama šio įstatymo 16 straipsnyje nustatytais būdais. Todėl NŽT negali tęsti pareiškėjų pageidaujamų nuosavybės teisių į tokią žemę atkūrimo natūra procedūrų, t. y. minėtas atsakovo sprendimas pareiškėjams sukelia teisines pasekmes.

Pareiškėjai pažymi, kad nė vienas iš teismo minimų trijų raštų nėra adresuotas pareiškėjams (tą pripažįsta ir pats teismas, nurodydamas, kad buvo informuota NŽT), be to, juose pasisakyta tik dėl žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), bet nė viename iš jų nekalbama apie žemės sklypus, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) (o dėl jų irgi nuspręsta pareiškėjų skųstame atsakovo Rašte), todėl akivaizdu, kad tų sklypų atžvilgiu apie jokį „pakartotinį NŽT informavimą Atsakovo 2023-08-29 raštu“ apskritai nėra pagrindo kalbėti. Iš Administracijos Miesto plėtros departamento 2019 m. balandžio 9 d. rašto Nr. A51-32514/19(2.14.2.12E-MP8) aiškiai matyti, kad tuo metu (t. y. 2019 m. balandžio 9 d. ir anksčiau) atsakovas vis dar nebuvo priėmęs sprendimo dėl to, ar šio ginčo žemė yra nelaisva, tokį sprendimą atsakovas priėmė tik Raštu, todėl būtent Raštas pareiškėjams sukelia teisines pasekmes.

Pareiškėjų teigimu, jei pirmosios instancijos teismas manė (tai skundžiamoje nutartyje konkrečiai nenurodyta), kad pareiškėjams teisines pasekmes sukelia Administracijos direktoriaus 2018 m. rugpjūčio 1 d. raštas Nr. A5165129/18 (2.14.2.12-MP8), Administracijos Miesto plėtros departamento 2019 m. sausio 23 d. raštas Nr. A51-7363/19 (2.14.2.12-MP8) ir Administracijos Miesto plėtros departamento 2019 m. balandžio 9 d. raštas Nr. A51-32514/19 (2.14.2.12E-MP8), tai turėjo padėti pareiškėjams įgyvendinti jų procesines teises, išaiškinti pareiškėjams teisę skųsti minėtus raštus ir sudaryti pareiškėjams sąlygas tuos raštus apskųsti pateikiant iškeltoje administracinėje byloje patikslintą skundą, o ne formaliai nutraukti bylą po daugiau nei vienerius metus trukusio proceso.

Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti atskirąjį skundą ir palikti Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 20 d. nutartį nepakeistą.

Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad Regionų apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 9 d. nutartimi, kuri buvo panaikinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 3 d. nutartimi ir pareiškėjų skundas dėl Rašto panaikinimo perduotas nagrinėti Regionų apygardos administraciniam teismui iš naujo, byla nebuvo nagrinėjama iš esmės, o buvo sprendžiamas tik skundo priėmimo klausimas. Todėl pareiškėjų skundo priėmimo klausimą nagrinėjusi teisėja neturėjo pagrindo nusišalinti nuo šio klausimo sprendimo. Pareiškėjai atskirajame skunde nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, leidžiančių suabejoti pirmosios instancijos teismo (teisėjos) nešališkumu, todėl pareiškėjų atskirojo skundo argumentai šiuo aspektu atmestini. Be to, pareiškėjai nesinaudojo nušalinimo institutu ir neteikė nušalinimo teisėjai. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas. Administracijos įsitikinimu, nesant pasikeitusiai situacijai dėl teritorijai galiojančio detaliojo plano ir nesant įrodymų apie tai, kad žemės sklype tebeegzistuoja nekilnojamojo turto objektai priklausantys UAB „SKR Baltic“, Administracija tik pakartojo paminėtuose 2018–2019 metų raštuose išdėstytą informaciją apie galimybes projektuoti žemės sklypus grąžinimui natūra. Pirmosios instancijos teismas įvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, priėmė pareiškėjų skundą ir šis buvo nagrinėjamas iš esmės teismo posėdyje. Tai, kad skundo priėmimo klausimas pirmosios instancijos teismui buvo perduotas spręsti iš naujo, nereiškia, jog teismas buvo įpareigotas priimti pareiškėjams palankų sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „SKR Baltic“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti atskirąjį skundą ir Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Trečiasis suinteresuotas asmuo iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, pritaria atsakovo atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytai pozicijai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „SKR Baltic“ Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2025 m. kovo 25 d. pateikė prašymą, vadovaujantis ABTĮ 83 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nagrinėjant atskirąjį skundą, įvertinti pareiškėjų veiksmus ir skirti jiems baudą už piktnaudžiavimą procesu. Trečiasis suinteresuotas asmuo prašyme nurodo, kad pridėtame Administracijos 2025 m. vasario 20 d. rašte išaiškinta, jog Administracija neturi įtakos nuosavybės teisių atkūrimui į (duomenys neskelbtini) žemės sklypo ribose esančią žemę, kad nuosavybės teisių atkūrimas į sklypo ribose esančią valstybinę žemę yra tik NŽT kompetencijos klausimas. Pasak trečiojo suinteresuoto asmens, vienintelė šios bylos iškėlimo ir atskirojo skundo pateikimo priežastis yra teisminio proceso Nr. 2-68-3-15836-2022-8 vilkinimas, nes paminėta civilinė byla sustabdyta neskundžiama Vilniaus apygardos teismo nutartimi iki bus išnagrinėta ši administracinė byla. Pareiškėjai yra suinteresuoti tęsti administracinės bylos, kurioje jie atsakovo reikalauja atlikti veiksmus, kuriuos atsakovas jau yra atlikęs, nagrinėjimą, kad kuo ilgiau neįsiteisėtų Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 27 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad (duomenys neskelbtini) sklype esantys UAB „SKR Baltic“ „statiniai yra ant valstybinės žemės, ieškovų reikalavimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo atmestas nustačius, kad teisių atkūrimas natūra nėra galimas, todėl ieškovai šioje byloje neįrodė egzistuojančios ir realios reikalavimo teisės. Priešingas vertinimas, teismo nuomone, nepagrįstai išplėstų asmenų siekiančių atkurti nuosavybės teises interesų apsaugą ir nepagrįstai pažeistų tiek šiuo metu esančio žemės sklypo savininko – Lietuvos Respublikos teises, tiek ant sklypo esančių statinių savininko UAB „SKR Baltic“ teises, kurios įstatymu yra ginamos ir saugomos“.

Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti atskirąjį skundą. Trečiasis suinteresuotas asmuo iš esmės palaiko atsakovo atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytą poziciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 20 d. nutarties, kuria administracinė byla nutraukta ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas administracinę bylą nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai, konstatavęs, kad Raštas, kaip informacija NŽT, pareiškėjams savaime jokių teisinių pasekmių nesukelia.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (be kita ko) atsižvelgti į administracinio teismo kompetencijos ribas. Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Administracinių bylų teisenos įstatymas nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką (ABTĮ 1 str. 1 d.). Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (ABTĮ 3 str. 1 d.).

Nagrinėjamos bylos kontekste primintina, kad viešojo administravimo srityje priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas administraciniuose teismuose. Administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009).

Administracinė byla nutraukiama pagal ABTĮ 103 straipsnio 1 punktą tik tais atvejais, kai ginčijamas aktas apskritai negali būti administracinės bylos dalyku, o tuo atveju, jeigu ginčijamas aktas tokiu nelaikytinas, pagrindo nutraukti bylą pagal ABTĮ 103 straipsnio 1 punktą nėra. Konstatavimas, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialiosioms teisėms ar pareigomis, nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, savo esme yra materialiojo teisinio pobūdžio išvada, nes ji reiškia, jog atitinkamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialiosioms teisėms ar pareigomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-473-442/2021; 2021 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-800-756/2021). Todėl išvada, kad skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, yra pagrindas teismo sprendimu atmesti skundą, bet negali būti pagrindas nutraukti administracinę bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1328-520/2015; 2021 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-800-756/2021; 2022 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2826-789/2021; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-128-624/2022).

Tokia išvada, be kita ko, yra grindžiama ir tuo, kad administracinis teismas, užbaigdamas bylą nutartimi dėl bylos nutraukimo, t. y. procesiniu dokumentu, kuriuo nėra byla išnagrinėjama iš esmės, negali pasisakyti dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo. Nutraukiant bylą negali būti sprendžiamas klausimas dėl to, ar materialiosios teisės normos nustato asmeniui besikreipiančiam į teismą su tam tikru reikalavimu teisinių pasekmių atsiradimą šiam asmeniui. Šis klausimas yra susijęs su materialiosiomis teisinėmis kreipimosi į teismą prielaidomis, todėl gali būti sprendžiamas tik nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant byloje sprendimą. Sprendžiant bylos nutraukimo klausimą, yra nagrinėjamos tik procesinės prielaidos kreiptis į teismą, nustatytos ABTĮ 103 straipsnyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-646/2013). Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011; 2020 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-303-556/2020; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-128-624/2022).

Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad skundžiamas Raštas pareiškėjams nesukelia jokių teisinių pasekmių, t. y. neturi jokios įtakos jų materialinėms teisėms, turėtų būti nustatyta bylą išnagrinėjus iš esmės, įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes, o ne bylą nutraukiant. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, kuria administracinė byla buvo nutraukta ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu (kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai), t. y. užbaigdamas bylą nepriėmus sprendimo, pažeidė proceso teisės normas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, nustatė, kad pagal Gyventojų registro duomenis, viena iš pareiškėjų – M. P., (duomenys neskelbtini) mirė, tačiau byloje nebuvo išsiaiškintos šios aplinkybės, taip pat nenustatyti šio asmens teisių perėmėjai (-as), jie neįtraukti į bylos nagrinėjimą. Atsižvelgiant į tai, kad pagal ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 2 punktą, sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas toks atvejis, kuomet pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų, o pagal ABTĮ 151 straipsnį, atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas, kuriuo baigta ši administracinė byla, negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu.

Dėl nurodytų motyvų Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 20 d. nutartis panaikinama ir bylos nagrinėjimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi reikšmės galutiniam procesiniam sprendimui dėl atskirojo skundo, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „SKR Baltic“ pateikė prašymą skirti pareiškėjams baudą už piktnaudžiavimą procesu. Šis prašymas netenkinamas, nes nagrinėjamu atveju pareiškėjų veiksmai, pateikiant atskirąjį skundą, negali būti vertinami kaip piktnaudžiavimas administraciniu procesu (ABTĮ 83 str. 1 d. 6 p.).

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „SKR Baltic“ apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant pareiškėjų atskirąjį skundą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju administracinė byla nebuvo išnagrinėta iš esmės ir trečiojo suinteresuoto asmens naudai nebuvo priimtas joks galutinis teismo sprendimas (ABTĮ 40 str. 1 d.), todėl patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas negali būti sprendžiamas šioje bylos stadijoje.

Iš bylos duomenų matyti, kad Regionų administracinis teismas 2025 m. sausio 29 d. nutartimi išsprendė trečiojo suinteresuoto asmens UAB „SKR“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant Regionų administraciniame teisme, t. y. pagal ABTĮ 97 straipsnio 1 dalies 3 punktą priėmė papildomą sprendimą. Panaikinus pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria byla buvo nutraukta, ir bylą perdavus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, prašymai dėl išlaidų atlyginimo turės būti nagrinėjami priimant sprendimą dėl administracinės bylos (ABTĮ 41 str. 1 d.). Esant tokiai situacijai, kokia susiklostė nagrinėjamoje byloje, taip pat atsižvelgiant į tai, kad minėta Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 29 d. nutartis nebuvo apskųsta atskiruoju skundu, apeliacinės instancijos teismas peržengia pareiškėjų atskirojo skundo ribas ir panaikina Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 29 d. nutartį (ABTĮ 140 str. 2 d., 151 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų D. V., A. T., J. (J.) V., L. M., B. N. (B. N.), J. N. (J. N.), P. V. (P. V.), T. Š., M. K., M. P., L. C., G. Č., R. J., B. L., K. S. (K. S.), V. R., G. J., R. Š. (R. Š.), K. K., M. Z. (M. Z.) atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 20 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 29 d. nutartį panaikinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis