2013-05-20 Nr. AB-1875-3-61-3-01862-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1254/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01862-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Astai Briedienei,

dalyvaujant pareiškėjui V. A. (V. A.),

pareiškėjo atstovui advokatui Edgarui Dereškevičiui,

atsakovo atstovei Astai Vitėnienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. (V. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. A. (V. A.) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2012 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. (15/6-15)-15PR-266 „Dėl laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui V. A. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ (toliau – ir Sprendimas) ir suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) V. A. Lietuvos Respublikoje.

Paaiškino, kad nagrinėjant jo prašymą buvo be pagrindo ir skubotai konstatuota, jog jis pateikė akivaizdžiai nepagrįstą prašymą. Pareiškėjas yra nurodęs priežastis ir aplinkybes, dėl ko pateikė Lietuvos Respublikoje prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Iš (duomenys neskelbtini) jis išvyko dėl patiriamo smurto, buvo sumuštas, dėl sumušimo kreipėsi į policiją, tačiau ji nesiėmė jokių veiksmų. Po to jam buvo grasinama, kad su juo bus susidorota, jis bus pakartas. Pareiškėjo manymu, visi jo pateikti faktai ir aplinkybės buvo ištirtos netinkamai. Teigė, jog sprendimas uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo išsiuntimo priimtas nepagrįstai, kadangi jis į Lietuvą atvyko prašyti prieglobsčio, todėl nėra aišku, kuo vadovaujantis yra priimamas sprendimas uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus. Toks sprendimas yra neproporcingas, jam taikomas kaip sankcija, kurios nenumato įstatymas.

Atsakovas Departamentas, atsikirsdamas į pareiškėjo skundą, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas klaidingai supranta prieglobsčio suteikimo procedūrą, kadangi mano, jog vien pareiškimas apie tariamai gresiantį persekiojimą ar smurtą automatiškai pagrindžia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumą. Pirminės apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad kilmės šalyje iš pažįstamo asmens pasiskolino 15 tūkstančių eurų sumą, kurios laiku negrąžinęs, buvo sumuštas ir susilaukė grasinimų, kad bus nužudytas. Atsakovo teigimu, pareiškėjo nurodyti kilmės šalies palikimo motyvai nesukelia pakankamo pagrindo suteikti jam tarptautinę apsaugą nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo, smurto arba žmogaus teisių pažeidimų. Tais atvejais, kai prašymo motyvai nėra pakankami suteikti pabėgėlio statusą pagal Ženevos konvenciją ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį, pabėgėlio statusas nesuteikiamas. Pagrindo prielaidai, kad kreditoriaus reikalavimai įvykdyti piniginę prievolę yra susiję su pareiškėjo rase, išpažįstama religija (stačiatikis), tautybe (rusas), priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais (jokiai politinei partijai nepriklauso), Departamentas bylos nagrinėjimo metu nenustatė. Pateikdamas prieglobsčio prašymą, pareiškėjas nurodė, kad prieglobsčio Lietuvos Respublikoje jis pasiprašė norėdamas „pasislėpti nuo skolų“, o ne siekdamas gauti tarptautinę apsaugą. Tokios informacijos pareiškėjas nenurodė ir pateikdamas skundą teismui, tad buvo pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas nepateikė jokios informacijos, leidžiančios manyti, kad jam reikalinga tarptautinė apsauga nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo, susijusio su minėtais pagrindais.

Pažymėjo, kad pirminės apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad dėl patirto smurto yra kreipęsis į policiją, tačiau negavo reikiamos apsaugos. Pareiškėjo atveju tariami persekiojimo dalyviai yra privatūs asmenys, neveikiantys valstybės vardu. Nors pirminės apklausos metu pareiškėjas yra nurodęs, kad dėl jo atžvilgiu tariamai vykdomo smurto kreipėsi į policiją, bet „jie nesiėmė jokių veiksmų“, nėra jokių pagrįstų priežasčių manyti, kad (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijos, kurių pareiga yra ginti šalies piliečius nuo tokio pobūdžio neteisėtų veiksmų, būtų nepajėgios arba atsisakytų suteikti pareiškėjui veiksmingą apsaugą arba toleruotų prieš šalies piliečius nukreiptą smurtą. Sprendime yra pagrįstai nurodyta, jog negalima vienareikšmiškai teigti, kad kilmės šalyje pareiškėjas negalėjo gauti valstybės apsaugos nuo jo atžvilgiu vykdomų neteisėtų veiksmų. Teigė, jog Departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad pagrindinis pareiškėjo išvykimo iš (duomenys neskelbtini) bei prašymo dėl prieglobsčio pateikimo motyvas yra pareiškėjo siekis išvengti piniginių įsipareigojimų, susijusių su skolos grąžinimu, kas neatitinka pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, Departamentas nustatė, kad jo pateiktas prašymas dėl prieglobsčio suteikimo priskirtinas prie akivaizdžiai nepagrįstų. Vienintelis prašymo dėl prieglobsčio pateikimo motyvas yra išvengti išsiuntimo į kilmės šalį, ką patvirtina ta aplinkybė, kad prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje pareiškėjas pateikė tada, kai jau buvo pradėta jo readmisijos į (duomenys neskelbtini) procedūra, siekdamas užvilkinti grąžinimą į kilmės šalį. Be to, pareiškėjas anksčiau yra kreipęsis dėl prieglobsčio suteikimo keliose Europos Sąjungos valstybėse narėse, readmisijos procedūros tvarka buvo išsiųstas iš Estijos ir Latvijos Respublikų. Todėl yra pagrindo manyti, kad pareiškėjas yra linkęs piktnaudžiauti prieglobsčio prašymais. Departamento nuomone, prieglobsčio prašymo, grindžiamo tokiomis aplinkybėmis, patenkinimas prieštarautų tarptautinės apsaugos instituto tikslams bei iškreiptų prieglobsčio suteikimo prasmę.

Skirtingai negu ankstesnėje Įstatymo 133 straipsnio redakcijoje, šiuo metu galiojanti nuostata įpareigoja sprendimą priimančią instituciją (Departamentą) uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis yra išsiunčiamas. Jokių papildomų sąlygų ar papildomo pagrindimo Įstatymo 133 straipsnis nereikalauja, nenumato jokių išimčių prieglobsčio prašytojams, kurių prašymai yra atmetami. Todėl Departamento sprendimas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą yra teisėtas, o kadangi pareiškėjas pažeidė atvykimo į Lietuvos Respublikos teritoriją tvarką, teikė tikrovės akivaizdžiai neatitinkančią informaciją apie jo prašymo pateikimo motyvus bei yra linkęs piktnaudžiauti Europos Sąjungos valstybių prieglobsčio procedūromis, trejų metų draudimo atvykti terminas laikytinas visiškai pagrįstu ir proporcingu. Pateikdamas skundą, pareiškėjas apsiribojo bendrais teiginiais ir net nekomentavo priežasčių, dėl kurių jo prašymas buvo pripažintas akivaizdžiai nepagrįstu. Tai tik patvirtina, kad pareiškėjo reikalavimu panaikinti Sprendimą nėra siekiama pagrįsti tarptautinės apsaugos jam suteikimo būtinumą, o tiesiog piktnaudžiaujama prieglobsčio prašytojams suteikiamomis garantijomis, siekdamas apsunkinti teisėto ir pagrįsto sprendimo vykdymą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 7 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes, nurodė Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį, 87 straipsnio 1 dalį. Atsakovas pareiškėjo prašymą, kaip tai numatyta Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, kvalifikavo kaip akivaizdžiai nepagrįstą (t. y. kaip tokį užsieniečio prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo arba kuris yra paremtas apgaule, arba kuriuo piktnaudžiaujama prieglobsčio suteikimo tvarka bei kuris dėl minėtų priežasčių akivaizdžiai neatitinka šiame Įstatyme nustatytų kriterijų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje). Kolegija su tokiu vertinimu sutiko. Nurodė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 16.3 punktą, Įstatymo 86 straipsnį bei Aprašo 66 punktą. Pažymėjo, kad pareiškėjo nurodomi motyvai (persekiojimas dėl piniginės baudos nesumokėjimo) nėra susijęs su pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba su jo politiniais įsitikinimais. Antra vertus, nepaisant šiuolaikinių komunikacijos priemonių bei galimybių, pareiškėjas nepateikė nei atsakovui, nei teismui jokių įrodymų, kad jis yra paėmęs ir iš kokio asmens nurodyto dydžio skolą, kad, kaip tvirtina, dėl sumušimo, grasinimo nužudyti ir kitokio persekiojimo kreipėsi į (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijas ir kokius jos procesinius sprendimus dėl šio kreipimosi priėmė. Teismas du kartus atidėjo bylos nagrinėjimą, kad pareiškėjas tokius dokumentus iš kilmės valstybės gautų, bet iš jo paaiškinimų matyti, jog jis nedėjo jokių pastangų. Todėl teismas šia versija apskritai abejojo.

Teismas nurodė Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlio komisaro išleisto „Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo“ 62 punkte nustatytą migranto sąvoką. Šiame teismo sprendime įvertintos aplinkybės leido kolegijai daryti išvadą, jos pareiškėjas yra ne pabėgėlis, o migrantas, įvertinus jo paties nurodytą aplinkybę, jog (duomenys neskelbtini) iki išvykimo buvo bedarbis, jis galimai yra ekonominis migrantas.

Teismas nurodė Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punktą (2011 m. gruodžio 8 d. įstatymo Nr. XI-1786 redakcija, galiojanti nuo 2012 m. vasario 1 d.), Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį (2011 m. gruodžio 8 d. įstatymo Nr. XI-1786 redakcija, galiojanti nuo 2012 m. vasario 1 d.). Minėta, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, skundžiamu Sprendimu jis grąžinamas į kilmės valstybę, todėl atsakovo sprendimas uždrausti jam 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno erdvę yra teisėtas, juolab kad byloje yra duomenų, jog analogišką apribojimą jam jau taikė Latvijos Respublika.

III. Pareiškėjas V. A. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 55-57) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Departamento Sprendimą bei įpareigoti Departamentą išnagrinėti jo prieglobsčio prašymą iš naujo. Taip pat prašo išreikalauti jo asmens bylą iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos užsieniečių registracijos centro.

Apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismo teiginys, kad negalima vienareikšmiškai teigti, jog kilmės šalyje pareiškėjas negalėjo gauti valstybės apsaugos nuo jo atžvilgiu vykdomų neteisėtų veiksmų ir pan., nėra pagrįstas įrodymais. Be to, net jeigu (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijos ir yra pajėgios apsaugoti, dar nereiškia, kad pareiškėjo teiginys, jog jam nebuvo suteikta pagalba, automatiškai tampa melagingu ir neigtinu. Atkreipia dėmesį, jog būtent dėl tos priežasties, kad jo teisės (duomenys neskelbtini) nebuvo apsaugotos, jis ne kartą prašėsi prieglobsčio įvairiose Europos šalyse, būtent Estijoje ir Latvijoje. Pažymi, kad jau pirminės apklausos, vykusios 2012 m. liepos 3 d., metu paaiškino, kad kilmės valstybėje iš pažįstamo asmens pasiskolino 15 000 eurų, laiku negrąžinęs skolos pareiškėjas buvo sumuštas, dėl to kreipėsi į teisėsaugos institucijas, tačiau pagalbos nesulaukė, todėl nusprendė palikti savo kilmės valstybę ir tuo jis grindžia savo prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje. Teigia, jog faktas, kad kilmės valstybę pareiškėjas paliko būdamas bedarbis, neįrodo, kad iš kilmės valstybės pareiškėjas išvyko dėl ekonominių priežasčių. Pažymi, kad pirminės apklausos metu pareiškėjas taip pat nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su jo sunkia materialine padėtimi (duomenys neskelbtini), todėl teismo išvada, jog jis vertintinas kaip ekonominis migrantas, neturi tvirto pagrindo.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 75-77) prašo apeliacinio skundo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad iš pareiškėjo paaiškinimų matyti, jog smurtą jis patyrė iš privačių asmenų, neveikiančių valstybės vardu. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė prielaidą, jog pareiškėjas gali būti ekonominis migrantas, o jo bedarbystė kilmės valstybėje nebuvo vienintelis kriterijus tokiai išvadai padaryti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012-07-05 sprendimo Nr. (15/6–15)–15PR–266, kuriuo (duomenys neskelbtini) piliečiui V. A. nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) bei laikinas teritorinis prieglobstis Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo. Taigi nagrinėjamas ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo siekio gauti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas prašymą suteikti pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą grindžia tuo, kad iš kilmės valstybės išvyko dėl patiriamo smurto, buvo sumuštas, tačiau teisėsaugos institucijos pagal jo kreipimąsi jokių veiksmų nesiėmė. Taip pat teigia, kad jam buvo grasinama, jog su juo bus susidorota, jis bus pakartas, kadangi pažįstamam negrąžino skolos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad iš Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (2004 m. balandžio 29 d. Nr. IX-2206 redakcija) (toliau – Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies dispozicijų matyti, kad viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą yra ta, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, turi egzistuoti „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra nurodyti šiose teisės normose, t. y. asmuo bus persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (86 straipsnio 1 dalis); ar jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu ir kt. (87 straipsnio 1 dalis).

Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gegužės 28 d. pateiktame prašyme suteikti prieglobstį nurodyta, kad prieglobsčio Lietuvos Respublikoje prašo dėl politinių priežasčių. Tuo tarpu 2012 m. liepos 3 d. prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokole pažymėta, jog iš kilmės valstybės išvyko todėl, kad turi skolą, kurios negali atiduoti, o Lietuvos Respublikoje nori pasislėpti nuo skolų. Taigi V. A., teikdamas paaiškinimus nurodė dvi skirtingas išvykimo iš (duomenys neskelbtini) priežastis, t. y. nėra nuoseklus, kas verčia abejoti jo pateiktos versijos dėl persekiojimo kilmės valstybėje egzistavimo objektyvumu.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858–901/2010, 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–334/2010, 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756–686/2010, 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261 –2676/2011).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepateikė persekiojimo baimės pagrįstumą patvirtinančių įrodymų, t. y. nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo individualaus persekiojimo kilmės valstybėje realaus egzistavimo faktą ir kad jo atžvilgiu kilmės šalyje buvo įvykdyti veiksmai, pažeidę žmogaus teises ir pagrindines laisves. Esminiai pareiškėjo argumentai yra susiję su tuo, kad jam (duomenys neskelbtini) grasinama susidorojimu dėl negrąžintos skolos pažįstamam bei tai, jog valdžios institucijų pagalba buvo neefektyvi. Nurodyti prieglobsčio suteikimo motyvai niekaip nėra susiję su tarptautinės apsaugos suteikimu.

Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas yra bandęs kreiptis į jo kilmės valstybės teisėsaugos institucijas, todėl nesant kitų pagrįstų duomenų apie galimą institucijų neveikimą, pareiškėjo argumentai dėl tikėtino teisėsaugos institucijų neveikimo laikytini nepagrįstais. Šią išvadą patvirtina ir pirmosios instancijos teismo sprendimo teiginys, kad pareiškėjas nepateikė nei atsakovui, nei teismui jokių įrodymų, kad jis yra paėmęs ir iš kokio asmens nurodyto dydžio paskolą, kad, kaip tvirtina, dėl sumušimo, grasinimo nužudyti ir kitokio persekiojimo, kreipėsi į (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijas ir kokius jos procesinius sprendimus dėl šio kreipimosi priėmė. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas net du kartus atidėjo teismo posėdžius, kad V. A. tokius įrodymus galėtų pateikti, tačiau pareiškėjas tokia galimybe nepasinaudojo.

Anksčiau paminėtos aplinkybės yra pagrindas išvadai, kad pareiškėjas nebuvo persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, t. y. dėl priežasčių, kurios yra numatytos Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalies dispozicijoje ar 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso prasme. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad byloje pateikti įrodymai neleidžia spręsti ir apie Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 87 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų suteikti papildomą apsaugą buvimą.

Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas ir kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti, grąžintas į kilmės ar užsienio valstybę, bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos arba išvyko iš jos, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Bylos duomenimis V. A. 3 kartus prašėsi prieglobsčio Austrijoje, 2 kartus Vengrijoje, taip pat Belgijoje, Slovėnijoje, Estijoje ir Latvijoje. Pastarojoje valstybėje priimtas sprendimas, kuriuo uždrausta V. A. 3 metus atvykti į Šengeno valstybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog (duomenys neskelbtini) piliečiui V. A. teisėtai ir pagrįstai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

Pagal minėto įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, akivaizdžiai nepagrįstas prašymas suteikti prieglobstį - toks užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo arba kuris yra paremtas apgaule, arba kuriuo piktnaudžiaujama prieglobsčio suteikimo tvarka bei kuris dėl minėtų priežasčių akivaizdžiai neatitinka šiame Įstatyme nustatytų kriterijų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas akivaizdžiai pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie kilmės valstybėje gresiančią baimę dėl persekiojimo bei piktnaudžiauja prieglobsčio suteikimo tvarka, taip pat absoliučiai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo individualaus persekiojimo kilmės valstybėje realaus egzistavimo faktą, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė suteikti laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas faktines bylos aplinkybes, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bei teisėtas, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. A. (V. A.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė