2016-12-28 Nr. AB-24734-3-61-3-00664-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2062-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00664-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. P. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. P. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi su skundu (b. l. 1–10) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija) 2014 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 1D-270(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, iš viso: 6 122,40 Lt.

Pareiškėja nurodė, kad nesutinka su jai paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimu. Pareiškėjos nuomone, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama konstitucinė teisė į nuosavybę.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovai), atsiliepimu į skundą (b. l. 27–29) prašė nutraukti bylą arba atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai pensijos nepriemoką. Be to, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl pensijų mažinimas pagal šias nuostatas buvo galimas, o nuo 2014 m. nėra taikomos. Pažymėjo, kad pareiškėja praleido terminą reikalavimui dėl pensijos nepriemokos pateikti, numatytą Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje, dėl to byla nutrauktina.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 19 d. sprendimu (b. l. 57–59) atmetė pareiškėjos skundą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjai paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas teisėtumo. Teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartimi buvo patenkintas pareiškėjos prašymas ir atnaujintas terminas skundui paduoti.

Teismas nurodė, kad 1994 m. gruodžio 13 d. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-693 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams valstybines pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija <...>. 2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Laikinasis įstatymas, kuris, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Pagal paminėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą, šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą <...>. Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“. Remdamasis aptartu teisiniu reguliavimu, teismas padarė išvadą, kad, pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija).

Teismas nustatė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjai buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, o nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjai mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip paminėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Teismas pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Taigi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas paminėtu laikotarpiu, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo pagrįstas ir teisėtas. Teismas neturėjo priežasčių konstatuoti, kad buvo pažeistos pareiškėjos teisės, todėl nebuvo pagrindo taikyti ir pareiškėjos pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką. Be to, nagrinėdamas iš esmės analogiškus teisinius ginčus, dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra jau pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-659/2013, 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-711/2013 ir kt.).

Teismas pabrėžė, kad 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 bei 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 Laikinojo įstatymo galiojimo terminai valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, pratęsti 2012–2013 m. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad Vidaus reikalų ministerija, mokėdama valstybinę pensiją pareiškėjai, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., todėl pareiškėjos skundą atmetė. Pažymėjo, jog analogiškos pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-416-520/2015, 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1567-520/2015, 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1288-520/2015 ir kt.).

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 62–65) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą, kuriuo atmestas skundas dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo, ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėja nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalimi, Lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažymos Nr. (12)-SN-03 dėl skundų tyrimo išvadų 12 punktu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi. Pažymi, kad skundžiamu atveju ginčo dalykas yra neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis, susidariusi dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Įstatymų leidėjas sudarė pagrindą jau nuo 2012 m. sausio 1 d. panaikinti dalies socialinių išmokų mažinimą, t. y. senatvės pensijų. Tačiau konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, taip pat socialinio solidarumo imperatyvai inter alia (be kita ko) reiškia, kad ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai turi dalytis visa visuomenė. 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 Laikinojo įstatymo galiojimo terminai 2012 m. bei 2013 m. buvo pratęsti ne visoms išmokoms, mokamoms iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, o tik daliai, todėl buvo pažeistas finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei principas, o tai reiškia pareigūnų ir karių, gaunančių valstybines pensijas, diskriminavimą kitų Lietuvos Respublikos piliečių, gaunančių išmokas iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, atžvilgiu.

Atsakovai atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 72–73) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovai nurodo, kad pareiškėjos valstybinei pensijai buvo taikomos tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio nuostatos. Vidaus reikalų ministerija sprendimo priėmimo metu pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjos reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką. Pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį, pensijų perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., šiuo metu mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį yra nebetaikomas. Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį galimas. Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo pratęsimas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsniu 2012–2013 m. taip pat neprieštarauja Konstitucijai. Taigi pareiškėjos pensija ir laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mažinama teisėtai. Pažymi, kad ginčo santykiui negali būti tiesiogiai taikomos Konstitucija, tarptautinės sutartys, bet ignoruojant kitus specialiuosius įstatymus. 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas. Juo įstatymų leidėjas išreiškė valią, kad kompensuojamos tik tos valstybinės pensijos, kurios sumažintos dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo. Pareiškėja reikalauja kompensuoti pensijos sumažinimą pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Paduodama šioje administracinėje byloje nagrinėjamą skundą (skundas buvo paduotas 2014-01-28), pareiškėja iš esmės siekė atgauti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. jai neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė Vidaus reikalų ministerijai (šios pensijos paskyrimą ir mokėjimą administruojančiai institucijai) tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, kurių galiojimas nurodytu laikotarpiu buvo nustatytas to paties įstatymo 15 straipsnio (2011-12-20 įstatymo Nr. XI-1821 ir 2012-12-20 įstatymo Nr. XII-92 redakcijos).

Nagrinėjamoje byloje nėra keliamas fakto nustatymo klausimas (reikšmingų bylai faktinių aplinkybių ginčo šalys nekvestionuoja), o yra keliamas teisės taikymo klausimas. Pareiškėja, nesutikdama su paminėtu jai paskirtos pensijos sumažinimu, teigia, kad toks pensijos sumažinimas ir jo pratęsimas (nuo 2012-01-01) pažeidžia teisingumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus, taip pat (jos apeliaciniame skunde nurodytas) Konstitucijos ir Europos Sąjungos teisės aktų bei Konvencijos normas. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualus ir aiškintinas pareiškėjai, kaip paminėtos pensijos gavėjai, pirmiau nurodytų Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatų taikymo teisėtumo klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad įstatymų taikymas nagrinėjant administracines bylas yra reglamentuojamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio. Šio straipsnio 1 dalyje imperatyviu būdu yra įtvirtinta nuostata, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Straipsnio 3 dalyje (2003-04-08 įstatymo Nr. IX-1490 redakcija) nurodyta, kad, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais ir preliminariais nutarimais; įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pagal šio straipsnio 4 dalį (2015-06-11 įstatymo Nr. XII-1774 redakcija), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kai tai susiję su jo nagrinėjama byla, gali kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą su prašymu pateikti konsultacinę išvadą dėl principinių klausimų, susijusių su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu.

Taikydama išvardytas teisės taikymo nuostatas byloje nagrinėjamai situacijai, kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje taikytinų Laikinojo įstatymo (kolegijos pirmiau nurodytų) 4 ir 15 straipsnių nuostatų konstitucingumo klausimas buvo ištirtas Konstitucinio Teismo (kuris yra vienintelė institucija, kompetentinga spręsti Konstitucijos aiškinimo klausimus) 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuriame buvo konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos neprieštaravo Konstitucijai, ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarime, kuriame buvo konstatuota, kad abiejų paminėtų redakcijų Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatos taip pat neprieštaravo Konstitucijai. Kolegija, suponuodama tai, kad Konstitucija yra vientisas teisės aktas, o Konstitucinis Teismas, spręsdamas paminėtas bylas (bylas, kuriose buvo priimti paminėti Konstitucinio Teismo nutarimai), taikė ir aiškino Konstitucijos nuostatas (tarp jų ir Konstitucijoje įtvirtintus teisės taikymo principus) kaip visumą, daro išvadą ir konstatuoja, kad pareiškėjos nurodyti argumentai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio prieštaravimo jos nurodytiems teisės taikymo principams bei pačiai Konstitucijai negali būti pripažinti pagrįstais ir yra atmestini. Pasisakydama dėl paminėtų ABTĮ 4 straipsnio 3 ir 4 dalių taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamo straipsnio 4 dalis dar nėra įsigaliojusi Lietuvos Respublikai, kaip tai nurodyta šioje straipsnio dalyje. Antra vertus, pareiškėja nenurodė, o kolegija nagrinėjamoje situacijoje nenustatė pakankamų argumentų kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu dėl preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Todėl ir šis pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas kolegijos nepripažintinas pagrįstu.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams (jų nekartodama), kolegija sutinka su teismo padaryta išvada dėl pareiškėjos skundo reikalavimų nepagrįstumo.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė