2013-10-07 Nr. AB-6023-3-62-3-01312-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-1475/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01312-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 250 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 4–7).

Skunde paaiškino, kad jam atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pataisos namai, Pataisos įstaiga) buvo apribotos jo teisės, nes laisvės atėmimo vietos sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų. Laisvės atėmimo bausmę pareiškėjas atlikinėjo perpildytuose pataisos namuose, kur nuteistųjų skaičius viršijo nustatytą maksimalų nuteistųjų skaičių. Gyvenamosiose patalpose vienam asmeniui vidutiniškai teko apie 2,3 kv. m gyvenamojo ploto. Būriuose, kur nuteistųjų būdavo nuo 70 iki 90, pareiškėjas kartu su kitais nuteistaisiais buvo priverstas naudotis tik 6 praustuvėmis, 5 tualetais ir 3 pisuarais.

Maitinimo patalpose ir trumpalaikių pasimatymų kambariuose nėra įrengta šilto vandens tiekimo sistema. Skalbyklos ir džiovyklos patalpos sudaro apie 10 kv. m, jos nėra pritaikytos patenkinti (išskalbti ir išdžiovinti) tokio didelio nuteistųjų skaičiaus poreikių. Baudos izoliatoriaus kameros taip pat neatitinka gyvenamojo ploto vienam asmeniui normų. Pataisos namai neturi higienos paso, statinio techninio ir techninio energetinio pasų. Pastatai nepritaikyti dideliam žmonių skaičiaus laikymui, netinkama vėdinimo sistema, nėra evakuacinio išėjimo.

Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus yra palankios sąlygos atsirasti bei veistis graužikams ir tarakonams. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakyme Nr. 1R-85 nustatyta, kad II-1 vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m, šios normos privaloma laikytis, ji negali būti kompensuojama kitais būdais. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis draudžia žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis. Analogišką elgesį draudžia ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnis.

Europos kalinimo įstaigų taisyklių 18.3 ir 18.4 punktuose nurodoma, jog šalies įstatymuose turėtų būti nustatytos minimalios laikymo sąlygų normos bei numatyti mechanizmai, kuriais būtų užtikrinta, kad šie reikalavimai nebus pažeidžiami dėl laisvės atėmimo vietų perpildymo. Pareiškėjo teigimu, nuteistųjų judėjimo laisvė pataisos namuose yra ribojama, jiems draudžiama lankytis ne tik kituose lokaliniuose sektoriuose, bet ir to paties sektoriaus kitame būryje, ar to paties būrio kitoje brigadoje. Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, nepritaikytomis nuteistiesiems atlikinėti bausmę, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nesudarant normalių bausmės atlikimo sąlygų, dėl ko patyrė neturtinę žalą.

Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo) patyrė dvasinius, fizinius išgyvenimus, jautė emocinę depresiją, pažeminimą, negalėjo miegoti. Patalpose tvanku, todėl vėdindamiesi nuteistieji peršąla, kai kurie serga ištisus metus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 13–19) paaiškino, kad kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro būrio atskiros brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo pastato kambarys. Būrio patalpos jungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti poilsio kambariai arba bibliotekos.

Pataisos įstaigoje yra nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 6.30 val. iki 22.30 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtinto Organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR1.14.01:1999 Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarką, gyvenamųjų patalpų plotas skaičiuojamas kaip aritmetinė atskirų kambarių ir bendro naudojimo patalpų plotų suma.

Todėl nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, nes pagal minėtą teisės aktą gyvenamosios patalpos yra atskiri kambariai su bendrojo naudojimo patalpomis. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji. Be to, ne visada miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ir nėra ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko.

Bausmę atliekantys nuteistieji dienotvarkėje numatytu laiku gali vaikščioti tiek lauke, tiek vidinėse patalpose, gali dirbti, lankytis koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje, dvasiškai tobulėti bei užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla. Pataisos įstaigos gyvenamosios patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais), vėdinamos per orlaides, tualetai įrengti atskirose patalpose su pertvaromis unitazams ir vandens prausykloms. Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2012 m. sausio 12 d.

įsakymu Nr. V-18 patvirtinti žmonių evakuacijos planai iš Antrosios valdybos būrių patalpų, jie pateikti kiekviename būryje. Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos sveikatos priežiūros tarnyba turi higienos pasą, statinio techninį pasą, todėl paneigtinas pareiškėjo tvirtinimas, kad šių dokumentų atsakovo atstovas neturi. Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktorius savo įsakymu tvirtina Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarką, remiantis kuria visos gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 3 dalyje nustatytos laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų prievolės budėti gyvenamosiose patalpose pagrindu sudarytą, administracijos patvirtintą ir iškabintą brigados nuteistųjų budėjimo gyvenamojoje patalpoje grafiką.

Gyvenamųjų patalpų valymo rezultatus kiekvieną dieną kontroliuoja būrio viršininkas. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį yra atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas. Sanitariniai, techniniai įrenginiai, sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną. Juos dezinfekuoja paskirti darbuotojai. Pataisos įstaigoje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius, patalynės ir pataisos įstaigos nuteistiesiems skirti drabužiai skalbiami centralizuotai, 2012 m. kovo 20 d.

Paslaugų teikimo sutarties Nr. 76-25 pagrindu. Pataisos įstaigos prausyklų, tualetų patalpos yra įrengtos tinkamai, laikantis teisės aktų reikalavimų, visų patalpų sanitarinė – higieninė būklė atitinka galiojančius teisės norminius aktus. Tai patvirtina ir Kauno visuomenės sveikatos centro 2011 m. liepos 12 d. patikros aktas Nr. 36-1052(7). Todėl pareiškėjo teiginys, kad jis kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, neatitinka tikrovės. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginančios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis pažeidžiamas tik tuomet, kai asmeniui yra draudžiama judėti, užkertama galimybė mankštintis, pasivaikščioti lauke, varžoma nuteistojo galimybė laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų, o tuo pačiu ir neįrodė, kad Pravieniškių pataisos namai nesilaikė tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.

Atsakovas prašė taikyti sutrumpintą trijų metų ieškinio senatį.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 1 000 Lt atlyginti neturtinę žalą.

Kadangi teismo posėdžio metu pareiškėjas patikslino skundo reikalavimą, nurodydamas terminą už kurį jis reikalauja priteisti jam padarytą neturtinę žalą – nuo 2009 m. gruodžio 19 d. iki 2012 m. gruodžio 19 d., teismas vertino šį laikotarpį ir nesprendė atsakovo atstovo prašomos taikyti sutrumpintos ieškinio senaties klausimo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu Pataisos įstaigos direktoriaus įsakymais buvo paskirtas gyventi nuo 2009 m. birželio 23 d. iki 2010 m. birželio 30 d. į 9-ojo būrio 1 brigadą, nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. liepos 4 d. į 10-ojo būrio 4 brigadą, nuo 2011 m. liepos 5 d. iki 2012 gruodžio 19 d. – į 11 būrio 4 brigadą. Teismas konstatavo, kad atsakovas netinkamai apskaičiavo minimalų vienam nuteistajam tenkantį gyvenamąjį plotą, todėl nesirėmė šiais atsakovo argumentais ir minėtąjį plotą apskaičiavo pats, konkrečios brigados gyvenamosios patalpos plotą padalindamas iš Pataisos įstaigos 2013 m. sausio 29 d. pažymoje Nr. 62-349 nurodyto konkrečios brigados miegamųjų vietų skaičiaus. Teismas nustatė, kad Pataisos įstaigos II lokalinio sektoriaus 9-ojo būrio 1 brigadoje vienam asmeniui teko 2,74 kv. m gyvenamojo ploto, II lokalinio sektoriaus 10-ojo būrio 4 brigadoje – 2,02 kv. m, III lokalinio sektoriaus 11-ojo būrio 4 brigadoje – 1,98 kv. m. Taigi pareiškėjas laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 19 d. iki 2012 m. gruodžio 19 d, praleido patalpose, kurių plotas mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma.

Teismas konstatavo, kad Higienos normos HN 76:1999 6.15 punkto ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkto reikalavimų nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą, todėl nagrinėjamu atveju buvo pažeistos V. S. subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 19 d. iki 2012 m. gruodžio 19 d.

Teismo nuomone, pareiškėjo nurodyti nusiskundimai dėl sveikatos pablogėjimo ir gydytojo nustatyti susirgimai nesudaro pagrindo teigti, jog jie buvo tiesiogiai įtakoti būtent per mažo gyvenamojo ploto nuteistajam suteikimo. Atsižvelgus į tai, kad V. S. pateikti teismui duomenys apie sveikatos būklę yra niekuo neišsiskiriantys nuo laisvėje esančių asmenų sveikatos problemų, pareiškėjas įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo jais vadovautis, sprendžiant dėl per mažo gyvenamojo ploto poveikio pareiškėjo sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms jo savybėms.

Tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, t. y., žymiai mažesnio vienam asmeniui tenkančio ploto (2,02 kv. m ir 1,98 kv. m), pareiškėjas patyrė tam tikrų fizinių nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y., V. S. patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

Teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad Pataisos įstaigos administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje minėtus teisės aktų reikalavimus, nėra pakankamas teisinis pagrindas atleisti atsakovą nuo viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą, nes pažeidimo laikotarpis nėra trumpas. Teismui pripažinus, jog pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam tinkamomis kalinimo sąlygomis buvo pažeista, atsižvelgus į nustatyto pažeidimo trukmę ir mąstą, į tai, kad visą laikotarpį, už kurį pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą (nuo 2009 m. gruodžio 19 d. iki 2012 m. gruodžio 19 d.) pareiškėjas buvo kalinamas Pataisos įstaigoje pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą, iš jų – apie du su puse metų ženkliai pažeidžiant teisės aktų nustatytą minimalią ploto normą (nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2012 m. gruodžio 19 d.), taip pat įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 1000 Lt (tūkstančio litų) suma.

Dėl kitų pareiškėjo nurodomų švaros, tvarkos ir higienos pažeidimų, teismas nustatė, kad Higienos normoje HN 76:2010 nėra nustatytas vienam nuteistajam skirtinų skalbyklos ir džiovyklos patalpų minimalus plotas, taip pat nenurodytas minimalus bendras šių patalpų plotas. Nuteistųjų patalynė ir drabužiai, kuriais nuteistuosius aprūpina Pataisos įstaiga, skalbiama 2012 m. kovo 20 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. 76-25 pagrindu. Patalynė ir rankšluosčiai nuteistiesiems suteikiami pagal Pataisos įstaigos direktoriaus 2012 m. gegužės 21 d.

įsakymu Nr. V-127 patvirtintą Patalynės gavimo, apskaitos ir naudojimosi ja tvarkos aprašo nuostatas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis, kiekvienam nuteistajam išduodamas skalbiamasis muilas, tualetinis popierius. Gyvenamosios, buitinės, pagalbinės patalpos valomos pagal Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2011 m. liepos 20 d.

įsakymu Nr. V-416 patvirtintą tvarką. Iš Kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnalo duomenų matyti, jog reguliariai yra vykdoma dezinfekcija įvairiose Pataisos įstaigos patalpose ir kontroliuojami jos rezultatai. Su specializuota įmone pasirašyta sutartis dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo, taip pat sudaryta higienos ir valymo priemonių pirkimo sutartis. Teismui nepateikti jokie rašytiniai duomenys, patvirtinantys, jog aukščiau nurodytų tvarkų bei sutarčių šalys nesilaiko, naudoja sutarčių pagrindu gautas valymo ar higienos priemones ne pagal paskirtį ar jų iš vis nenaudoja patalpų valymui ir dezinfekcijai, jog neskalbiama ar nekeičiama patalynė ir pan.

Be to, visuomenės sveikatos centras, patikrinęs patalpų ir įrenginių atitikimą teisės aktams bei nenustatęs esminių neatitikimų teisės aktų reikalavimams, 2011 m. vasario 14 d. Pataisos įstaigai yra išdavęs leidimą – higienos pasą Nr. 9-0128(13). Teismas padarė išvadą, jog visa tai įrodo, kad Pataisos įstaiga suteikia nuteistiesiems visas būtinas buitinės ir asmens higienos palaikymo priemones, užtikrina švarą bei higieną gyvenamosiose bei kitos paskirties patalpose. Taip pat teismas akcentavo, kad Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalis, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.5, 73.6, 73.8 ir 255 punktai bei Higienos normos HN 76:2010 58 punktas įpareigoja ir pačius nuteistuosius (taip pat ir pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara.

Paneigti pareiškėjo argumentai dėl ventiliacijos sistemos neatitikimo teisės aktų reikalavimams, nustačius, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per orlaides, kaip tai numatyta Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte, Žmonių evakavimo planai iš Pataisos įstaigos 2-osios valdybos būrių patalpų, patvirtinti Pataisos įstaigos direktoriaus 2012 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. V-18 ir pateikti kiekvienam būriui.

Nustatyta, jog klozetų, dušų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų normų reikalavimus, šių pareiškėjo argumentų ABTĮ nustatyta tvarka atsakovo atstovas nepaneigė, tačiau teismas pabrėžė, kad galiojantys teisės aktai teisės ginti viešąjį interesą pareiškėjui nesuteikia. V. S. skunde tik konstatavo, jo manymu, atsakovo atstovo padarytus teisės aktų pažeidimus, t. y., tam tikrų dokumentų (higienos, statinio techninio bei energetinio pasų) nebuvimą, statinio neatitikimą priešgaisriniams reikalavimams – t. y., evakuacinio išėjimo nebuvimą, šilto ir šalto vandens sistemos trumpalaikių pasimatymų ir maitinimo patalpose nebuvimą, per mažas skalbyklos ir džiovyklos patalpas, sanitarinių mazgų, dušų, pagalbinių patalpų netinkamą skaičių bei deklaratyviai nurodė, kad tuo atsakovas pažeidė jo teises, tačiau pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kuo minėtų dokumentų neturėjimas, statinio neatitikimas priešgaisriniams reikalavimams ir kiti nurodomi neatitikimai reikalavimams pažeidė jo teises, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Be to, pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, todėl teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines arba psichines savybes galėjo sąlygoti didesnis nei įprasta, išskirtinai neigiamas, jo manymu, antisanitarinių kalinimo sąlygų poveikis.

Apibendrinęs, teismas nusprendė, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų Pataisos įstaigoje, yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertinti kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Be to, šioje skundo reikalavimų dalyje byloje esantys įrodymai nepatvirtina neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, kaip ir neturtinės žalos atsiradimo fakto, todėl skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų atmesti kaip nepagrįsti.

Teismas pažymėjo, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.11 punkto analizė duoda pagrindą išvadai, kad nuteistieji, pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku, gali vaikščioti savo gyvenamosiose patalpose, lokalinio sektoriaus koridoriuose bei pasivaikščiojimų kieme. Byloje nepateikta įrodymų, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose ir pasivaikščiojimų kieme, todėl V. S. argumentai dėl suvaržytos judėjimo laisvės laikyti nepagrįstais.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas bausmę atliko Pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, nuteistieji, pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą dienotvarkę, gali dirbti, lankytis koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), dvasiškai tobulėti bei užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla. Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal darbotvarkę skirtu miegui laiku. Be to, atsakovo atstovo nurodytos aplinkybės, kad gyvenamosios patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais), vėdinamos per orlaides, tualetai įrengti atskirose patalpose su pertvaromis unitazams ir vandens prausykloms, taip pat yra reikšmingos įvertinant bendrąsias pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas. Pažymėta, kad patalpos, kurios skirtos apgyvendinti didesnį nuteistųjų skaičių, yra parinktos didelės (atitinkamai nuo 60,60 iki 67,41 kv. m), o tai iš dalies kompensuoja miegui skirtu metu tenkančią mažesnę ploto normą vienam asmeniui.

Teismas nustatė, kad įvertinus bendrąsias bausmės atlikimo sąlygas, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeidžiamos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio nuostatos. Be to, pareiškėjas nuo jo patalpinimo į Pataisos įstaigą nebuvo pateikęs nei vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas pažymėjo, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinus išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, pareiškėjo skundas dalyje dėl antisanitarinių, pažeidžiančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnį, kalinimo sąlygų, atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 131) prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimą ir už 1089 parų kalinimo pažeidžiant higienos normų reikalavimus priteisti iš atsakovo 68062 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, todėl nepagrįstai ir neteisėtai sumažino priteistinos žalos dydį. Mano, kad teismas turėtų remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A438-121/2009, kurioje už 16 parų kalinimo pažeidžiant higienos normų reikalavimus pareiškėjui priteistas 1 000 Lt.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliaciniu skundu (b. l. 134–137) prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, panaikinant jo dalį, kuria pareiškėjui priteisiama piniginė neturtinės žalos išraiška, nes pareiškėjas patirtos žalos neįrodė bei jos nepatyrė.

Pažymi, kad pagal teismų praktiką, reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Taigi vien teiginys, kad mažesnis gyvenamosios patalpos (kameros) plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas kančias, nelaikytinas pakankamu pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Pareiškėjas turi pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir šį įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė teises ir laisves. Pareiškėjo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai, todėl šie argumentai nepakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, bei įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų trukmę ir mąstą, galima teigti, kad pareiškėjas nepatyrė neturtinės žalos. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį į laikymo sąlygas pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, taip pat į tai, kad bausmės atlikimo laikotarpiu pareiškėjas nebuvo pateikęs skundų dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo, todėl kyla pagrįsta abejonė, kad pareiškėjas asmeniškai ir realiai patyrė gyvenimo kokybės pablogėjimą ir atitinkamai neturtinę žalą. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika nurodo, kad tokių reikšmingų aplinkybių kaip minimalus žiaurumo laipsnis, akivaizdus sveikatos būklės pablogėjimas ar sąmoningas siekimas pažeminti pareiškėją šioje byloje nenustatyta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai atmestini.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, nuo 2009 m. gruodžio 19 d. iki 2012 m. gruodžio 19 d. (pagal patikslintą skundo reikalavimą) nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Taip pat pareiškėjas nurodo kitus pažeidimus, dėl kurių buvo ypatingai pablogintos jo laikymo sąlygos, sutriko sveikata: būriuose, kur gyventojų būdavo nuo 70 iki 90 nuteistųjų, buvo priverstas naudotis kartu su kitais nuteistaisiais tik 6 praustuvėmis, 5 tualetais ir 3 pisuarais; maitinimo patalpose ir trumpalaikių pasimatymų kambariuose nėra įrengta šilto vandens; skalbyklos ir džiovyklos patalpos nėra pritaikytos patenkinti tokio didelio nuteistųjų skaičiaus poreikio; baudos izoliatoriaus kameros taip pat neatitinka gyvenamojo ploto vienam asmeniui normų, jose nėra įrengta šilto vandens, pastatai nepritaikyti dideliam žmonių skaičiui, vėdinimo sistema gyvenamose patalpose neatitinka reikalavimų, nėra evakuacinio išėjimo; dėl didelio nuteistųjų skaičiaus yra palankios sąlygos atsirasti graužikams ir tarakonams; ribojama pareiškėjo judėjimo laisvė.

Pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija). Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, vertindamas pareiškėjo kalėjimo sąlygas Pravieniškių kolonijoje, pažymėjo, kad pareiškėjui miegamajame buvo skirta apie 5 m² ploto. Šis skaičius turi būti vertinamas atsižvelgiant į tai, kad nuo kėlimosi 6 val. 30 min. meto iki gulimosi 22 val. 30 min. pareiškėjas galėjo naudotis plačia judėjimo laisve visoje teritorijoje, kurią sudarė atskiras miegamasis, poilsio kambarys, virtuvė, sanitariniai mazgai ir atviras kiemas. Miegamasis buvo didelė 92,2 m² ploto patalpa, kurioje netrūko nei apšvietimo, nei ventiliacijos. Teismas laiko, kad ploto, apšvietimo ir ventiliacijos sąlygos buvo žymiai geresnės negu EŽTT nustatytos cituotoje Peers prieš Graikiją byloje, kur pareiškėjas kartu su kitu asmeniu kalėjo menkai apšviestoje ir prastai ventiliuojamoje 7 m² ploto kameroje ir turėjo žymiai mažiau galimybių judėti už kameros ribų.

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

2006 m. gruodžio 12 d. priimtinumo nutartimi Živulinskas prieš Lietuvą, 34096/02, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, bet to, kad nenustatyta faktų, kad tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantys elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį.

EŽTT 2010 m. balandžio 1 d. sprendime Gultyayeva prieš Rusiją, 67413/01, pabrėžė, kad tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas (fizines) kalinimo (suėmimo) vietų sąlygas vertinant, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų. Vertintinos tokios sąlygos: galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas.

Nagrinėjamoje byloje skundžiamu 2013 m. vasario 26 d. sprendimu pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose buvo pažeistos ir priteisė jam neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas konstatavo, kad nurodytu laikotarpiu pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Gyvendamas perpildytoje patalpoje pareiškėjas patyrė tam tikrų fizinių nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, todėl teismas vertino, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą, nes pažeidimo laikotarpis nėra trumpas. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsižvelgus į nustatyto pažeidimo trukmę ir mąstą, į tai, kad visą laikotarpį, už kurį pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą (nuo 2009 m. gruodžio 19 d. iki 2012 m. gruodžio 19 d.) pareiškėjas buvo kalinamas Pataisos įstaigoje pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą, iš jų – apie du su puse metų ženkliai pažeidžiant teisės aktų nustatytą minimalią ploto normą (nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2012 m. gruodžio 19 d.), taip pat įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 1 000 Lt.

Teismas nenustatė kitų pareiškėjo skunde nurodomų higienos ir sanitarinių sąlygų pažeidimų, kurie būtų priežastiniu ryšiu susiję su subjektyviomis jo patirtomis neigiamomis pasekmėmis, pažymėjo, kad pareiškėjui nesuteikta teisė ginti viešąjį interesą. Taip pat atkreipė dėmesį į laikymo sąlygas pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, pažymėjo, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo judėjimo laisvė buvo suvaržyta.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama į šiuos įstatymo reikalavimus.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 6.15 punkto nuostatas, pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m, baudos izoliatoriaus kameroje – ne mažiau kaip 5 kv. m. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje Higienos normoje HN 76:2010 gyvenamojo ploto norma nenurodyta, tačiau nustatyti laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – Taisyklės, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr.1R-85 redakcija). Šių Taisyklių 111.1, 111.2 punktuose nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad atsakovas, apskaičiuodamas gyvenamojo ploto dydį, nepagrįstai rėmėsi Reglamentu STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“. Bausmės atlikimo vietos yra specifinės įstaigos ir gyvenamųjų patalpų sąvoka šių įstaigų veiklos kontekste turi būti suprantama taip, kaip nustato specialieji laisvės atėmimo vietų įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-170/2013). Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Higienos normoje HN 76:2010. Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Higienos normos HN 76:1999 6.15 punkte nustatant ploto normą vienam asmeniui taip pat buvo nurodyta, kad ši norma (ne mažiau kaip 3 kv. m vienam žmogui) yra taikoma pataisos įstaigų bendrabučio gyvenamajam kambariui. Sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš to, kad pataisos namuose nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui, į būrio/brigados gyvenamosios sekcijos bendrojo naudojimo patalpų plotą atsižvelgtina vertinant bendrąsias bausmės atlikimo sąlygas.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktų paskaičiavimų pagrindu padaryta išvada, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2009 m. gruodžio 19 d. iki 2012 m. gruodžio 19 d.) laisvės atėmimo bausmę atliko patalpose, kurių plotas mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma, taigi nagrinėjamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytu laikotarpiu, atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Akcentuotinos ir bausmės atlikimo Pravieniškių pataisos namuose bendrosios sąlygos, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Pareiškėjas šių aplinkybių neginčija. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog santykinai mažą patalpų plotą, kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose, kompensavo suteikta judėjimo laisvė.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog skalbyklos, džiovyklos, pirties, tualetų patalpos nepritaikytos tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, yra įrengta per mažai sanitarinių mazgų (klozetų, pisuarų), dušų ir dėl to, esant dideliam nuteistųjų skaičiui, sunku laikytis higienos reikalavimų – maudytis, skalbti, džiovinti drabužius ir t. t. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus gyvenamosiose patalpose atsiranda pelėsis, pablogėja vėdinimas, ėmė veistis graužikai, tarakonai ir pan. Pareiškėjas akcentavo, kad dėl aukščiau paminėtų aplinkybių blogai veikia ventiliacija, patalpos blogai valomos, be to, administracija nepateikia pakankamo kiekio higienos ir valymo priemonių. Taip pat pabrėžė, kad nėra evakuacinių išėjimų. Pirmosios instancijos teismas išsamiai atsakė į šiuos pareiškėjo skundo argumentus, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija šiais klausimais ir teismo argumentų nekartoja. Minėtų pareiškėjo argumentų dėl higienos ir kitų veiksnių nepakanka tam, kad pareiškėjo įkalinimo sąlygas laikyti nežmoniškomis ar pažeidžiančiomis pareiškėjo orumą, o elgesį su pareiškėju vertinti kaip kankinimą Konvencijos 3 straipsnio prasme. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl per mažo jam suteikto gyvenamojo ploto grindžia sveikatos sutrikimais, tačiau teisėjų kolegija nevertina minėtų argumentų dėl žalos ir atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, Nr. 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Tačiau šiuo atveju svarbi yra aplinkybė, kad Pravieniškių pataisos namai nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog santykinai mažą patalpų plotą, kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose, iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė. Tačiau minėtos aplinkybės taip pat nepaneigia nustatyto fakto, kad pareiškėjui šioje byloje vertinamu laikotarpiu nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui.

Atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad įvertinus pažeidimo mastą, trukmę, Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 1 000 Lt suma yra pagrįsta ir adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtų neigiamų pasekmių atlyginimui. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė pagrindo minėtą sumą padidinti. Pareiškėjo nurodoma byla Nr. A438-121/2009 nėra analogiška nagrinėjamai, joje buvo sprendžiama dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, todėl ja neturi būti vadovaujamasi priimant sprendimą šioje byloje.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo ar atsakovo apeliacinius skundą ir pakeisti arba panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimus, remiantis apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais, nėra pagrindo, todėl apeliaciniai skundai atmestini, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė