AS-602-102-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS602-102/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02509-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Entafarma“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Entafarma“ skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba) dėl nutarimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Entafarma“ (toliau – ir pareiškėjas; UAB „Entafarma“) 2012 m. spalio 1 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) 2012 m. rugsėjo 6 d. nutarimą Nr. 12R-20 dalyje dėl skleistos maisto papildo „Immunace“ reklamos, žurnale „Sveikata“ skleistoje maisto papildo „AngioCell Plus“ reklamoje pavartoto B. P. teiginio „Nežinau, ar be preparato „AngioCell Plus“ būčiau sulaukusi šios dienos“ ir maisto papildo „AngioCell Plus“ pakuotės viduje esančios informacinės knygutės reklamos pripažinimo pažeidžiančiais Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei prašė sumažinti atsakovo paskirtą baudą iki 1000 Lt.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai sustabdyti skundžiamo nutarimo vykdymą iki to laiko, kol įsiteisės teismo sprendimas administracinėje byloje pagal pareiškėjo skundą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 15 d. nutartimi, be kita ko, atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 3 dalimi ir 92 straipsniu, bei pažymėjo, jog būtina nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra ne kartą nurodęs, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų (pvz., administracinės bylos Nr. AS16-528/2007, Nr. AS10-349/2007).

Akcentavo, kad prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas grindžia tuo, jog atsakovas pareiškėjui nutarimu paskyrė 6000 Lt baudą, kurią pareiškėjas privalo sumokėti per dvidešimt dienų nuo nutarimo įteikimo dienos. Taigi, pareiškėjui nesutinkant su nutarimo pagrįstumu ir paskirtos baudos dydžiu bei realizavus ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisminės gynybos principą ir pateikus skundą teismui, pareiškėjas vis vien privalėtų sumokėti visą ginčijamą baudą. Tuo tarpu teismui visiškai ar iš dalies patenkinus pareiškėjo skundą ir sumažinus atsakovo pareiškėjui paskirtos baudos dydį, pareiškėjas būtų priverstas pakartotinai kreiptis į teismą ir reikalauti grąžinti permokėtą baudos dydį, patirdamas papildomus laiko ir sąnaudų kaštus, o tokia situacija neatitiktų elementaraus teisingumo principo ir pažeistų pareiškėjo teises.

Teismas atkreipė dėmesį, jog ABTĮ, apibrėždamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo paskirtį, neįtvirtina, kad vienas iš reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo tikslų – padėti išvengti ateityje galimų teisminių ginčų, nes reikalavimo užtikrinimo priemonės yra ir turi būti taikomos nagrinėjamos administracinės bylos ribose (rėmėsi LVAT 2008 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-451/2008). Įvertęs išdėstytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip sudarančios prielaidas manyti, jog būsimo teismo sprendimo vykdymas pasunkės ar taps neįmanomas, todėl konstatavo, jog pareiškėjas neįrodė, kad šioje byloje priimto sprendimo įvykdymas iš tiesų bus apsunkintas ar pasidarys negalimas.

Sprendė, kad teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones šioje byloje nėra.

III. Pareiškėjas UAB „Entafarma“, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. nutarties dalimi dėl reikalavimo priemonių užtikrinimo taikymo, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 60 – 63), kuriuo prašo ginčijamos nutarties dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, panaikinti ir laikinai sustabdyti skundžiamo nutarimo vykdymą iki to laiko, kol įsiteisės teismo sprendimas administracinėje byloje pagal pareiškėjo skundą.

Atskirajame skunde remiasi ABTĮ 71 straipsniu bei nurodo, jog LVAT yra pažymėjęs, kad teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo akto galiojimo laikiną sustabdymą turi preliminariai atsižvelgti į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą ginčijamu aktu suteiktas teises bei šių teisių faktinį realizavimą ir, atsižvelgęs į šias aplinkybes, spręsti, ar šios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (remiasi LVAT 2005 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS5-375/2005, LVAT 2006 m. kovo 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS15-183/2006 ir kt.).

Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog būsimo teismo sprendimo vykdymo pasunkėjimo įrodinėjimas apskritai yra itin problemiškas dalykas, nes tai yra ateities reiškinys, lemiamas daugybės įvairių faktorių. Tikina, jog siekiant įvertinti būsimo teismo sprendimo vykdymo galimą apsunkinimą neįmanoma išsiversti be teisinio modeliavimo ir prielaidų, nepamirštant, jog prielaidos turi būti objektyviai galimos, o jis savo skunde pirmosios instancijos teismui nurodė tikėtiną ir objektyviai galimą prielaidą, kad šiam teismui tenkinus pareiškėjo skundą ir sumažinus pareiškėjui paskirtą baudą, valstybei tektų grąžinti pareiškėjui permokėtus 5000 Lt.

Mano, jog tokiu atveju būsimo teismo sprendimo įvykdymas nagrinėjamoje byloje pareiškėjui būtų automatiškai apsunkintas, nes jam tektų spręsti klausimą kaip susigrąžinti permokėtą pinigų sumą, kas neišvengiamai lemtų papildomas laiko ir kaštų sąnaudas. Pabrėžia, jog LVAT taip pat yra pažymėjęs, jog tuo atveju kai asmuo kreipiasi į administracinį teismą su prašymu panaikinti administracinį aktą teismas, tenkindamas pareiškėjo skundą, skundžiamą administracinį aktą paprastai panaikina. Tačiau iki teismo sprendimo administracinėje byloje įsiteisėjimo skundžiamas administracinis aktas gali būti įvykdytas (vykdomas) ir sukelti asmeniui neigiamas pasekmes.

Tokiu atveju asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai realiai ir veiksmingai galėtų būti apginami paprastai tik tada, kai panaikinus administracinį aktą, būtų atkuriama iki administracinio akto priėmimo buvusi padėtis, pašalinamos panaikintų administracinių aktų keltos neigiamos pasekmės (ABTĮ 92 str). Tad turi egzistuoti teisinis mechanizmas, kurio pagalba, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti.

Priešingu atveju asmens teisės galėtų likti realiai neapgintos (remiasi LVAT 2007 m. lapkričio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS2 – 646/2005). Nurodo, jog jo teiktas prašymas iš dalies panaikinti atsakovo priimtą nutarimą ir sumažinti pareiškėjui paskirtą baudą iki 1000 Lt yra susijęs su atsakovo priimto nutarimo daliniu panaikinimu, kadangi paskirtos baudos sumažinimo pagrindu tampa atsakovo nemotyvuotas bei nepagrįstas sprendimas. Pažymi ir tai, jog nors pirmosios instancijos teismas, remdamasis LVAT praktika, skundžiamoje nutartyje nurodė, kad ateityje galinčių kilti teisminių ginčų išvengimas nėra reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo tikslas, teisės doktrinoje yra visiškai pagrįstai kritikuojama teismų praktika, analogiška tai, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje ir nurodoma, kad būsimi teismo procesai ir pareiškėjo galimi patirti nuostoliai yra būsimo teismo sprendimo atgręžtinio vykdymo apsunkinimas.

Akcentuoja, jog pareiškėjo tikslas kreipiantis į teismą buvo siekis, kad būtų iš dalies panaikintas skundžiamas nutarimas ir ženkliai sumažinta paskirta bauda, tačiau jeigu pareiškėjui nagrinėjamoje byloje būtų priimtas palankus teismo sprendimas, jam reikėtų papildomai inicijuoti teisminį procesą dėl permokėtos sumos grąžinimo, tokiu būdu būtų papildomai eikvojami pareiškėjo finansiniai resursai mokant advokatams, trukdomas valstybės institucijų darbas ir visiškai nereikalingai didinamas teismų krūvis, pareiškėjui inicijuojant papildomą bylą.

Vadinasi, būsimas teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje taps formalaus pobūdžio aktu, nes ginčas iki galo nebus išspręstas.

Atsakovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje palikti nepakeistą, o pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime remiasi Reklamos įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi, 25 straipsnio 2 dalimi bei ABTĮ 71 straipsniu. Atkreipia dėmesį, jog vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos tik išskirtiniais atvejais, kai nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, t. y. tik šiais konkrečiais atvejais teismui palikta teisė taikyti įstatymo išimtis ir stabdyti nutarimo vykdymą. Nurodo, jog analizuojant pareiškėjo atskirajame skunde pateiktus argumentus dėl būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo, darytina išvada, kad jie nelaikytini pagrįstais aukščiau minėto įstatymo prasme. Pažymi, jog pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad teismui patenkinus pareiškėjo skundą ir sumažinus pareiškėjui skirtą baudą valstybei tektų grąžinti pareiškėjui permokėtus pinigus, todėl, tokiu atveju, būsimo teismo sprendimo įvykdymas nagrinėjamoje byloje pareiškėjui būtų automatiškai apsunkintas, nes sąlygotų papildomas laiko ir kaštų sąnaudas. Akcentuoja, jog tokiais teiginiais pareiškėjas iš esmės ginčija patį įstatyminį reglamentavimą, pagal kurį nutarimo apskundimas nesustabdo nutarimo vykdymo (Reklamos įstatymo 25 straipsnio 2 dalis), o kitų priežasčių, dėl kurių gali susidaryti ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje nurodyta situacija, t. y. teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, pareiškėjas neįvardija. Pažymi, kad pareiškėjui palankus teismo sprendimas būtų vykdomas įstatymų nustatyta tvarka, todėl sumokėtų pinigų susigrąžinimui sugaištas laikas nelaikytinas priežastimi dėl ko teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų negalimas. Priduria ir tai, jog teismas teisingai konstatavo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės tikslas nėra padėti išvengti ateityje galimų teisminių ginčų ir, kad pareiškėjas neįrodė, jog šioje byloje priimto sprendimo įvykdymas iš tiesų pasunkės ar pasidarys negalimas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo šio atskirojo skundo netenkinti.

Atsiliepime remiasi ABTĮ 71 straipsniu bei pažymi, jog asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008). Mano, jog pareiškėjas savo atskirajame skunde teismui tinkamai nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo jokiomis konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, kad nesiėmus prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali kilti realių sunkumų įvykdyti būsimą teismo sprendimą. Taip pat pažymi, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad egzistuoja reali grėsmė, kad netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Nurodo, jog vien pareiškėjo atskirajame skunde nurodoma prielaida, kad pareiškėjui palankaus sprendimo atveju jam reikėtų inicijuoti teisminį procesą, kas lemtų papildomus kaštus ir panašiai, nėra pagrindas pripažinti, jog, nepatenkinus pareiškėjos atskirojo skundo, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. nutarties dalis, kuria buvo atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę byloje.

Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas, paduodamas teismui skundą, ginčijo atsakovo Tarnybos 2012 m. rugsėjo 6 d. nutarimą Nr. 12R-20 dalyje dėl skleistos maisto papildo „Immunace“ reklamos, žurnale „Sveikata“ skleistoje maisto papildo „AngioCell Plus“ reklamoje pavartoto B. P. teiginio „Nežinau, ar be preparato „AngioCell Plus“ būčiau sulaukusi šios dienos“ ir maisto papildo „AngioCell Plus“ pakuotės viduje esančios informacinės knygutės reklamos pripažinimo pažeidžiančiais Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei prašė sumažinti atsakovo paskirtą baudą iki 1000 Lt. Pareiškėjas taip pat prašė pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti skundžiamo nutarimo vykdymą iki to laiko, kol įsiteisės teismo sprendimas administracinėje byloje pagal pareiškėjo skundą.

Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, jos netaikius, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63–277/2008).

Pažymėtina, jog, kaip ne kartą savo praktikoje yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. AS16-528/2007, Nr. AS10-349/2007, Nr. AS6‑496/2006, Nr. AS15‑622/2006, Nr. AS146-674/2011). Be to, asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus.

Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimas yra visuomet susijęs su kitu procesinio pobūdžio klausimu – administracinio sprendimo vykdymo klausimu. Jeigu teisės aktai nenustato, kad skundo dėl administracinio sprendimo padavimas sustabdo sprendimo vykdymą, toks administracinis sprendimas, kuris nustatytu terminu yra apskųstas teismui, turi būti vykdomas, jeigu viešojo administravimo subjektas nesustabdo jo vykdymo arba teismas, spręsdamas reikalavimo užtikrinimo taikymo klausimą nesustabdo jo vykdymo. Administracinių sprendimų vykdymo klausimas yra aptartas ABTĮ 97 straipsnyje, kuriame, be kita ko, nustatoma, kad sprendimai dėl nesumokėtų baudų išieškojimo vykdomi Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. ABTĮ 97 straipsnio nuostatos numato teismo sprendimų, o kartu ir administracinių sprendimų, dėl kurių yra atmestas skundas teismo sprendimu, vykdymą tuomet kai teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, t.y. administracinis ginčas dėl viešojo administravimo subjekto sprendimo yra pasibaigęs (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. AS602-216/2012, Nr. AS602-218/2012, Nr. AS602-191/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kaip minėta, apskundė atsakovo dalį Tarnybos Nutarimo, kuriuo buvo konstatuotas Reklamos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies pažeidimas pareiškėjo veiksmuose bei vadovaujantis šio įstatymo nuostatomis paskirta 6000 Lt bauda, todėl administracinio sprendimo vykdymui yra aktualios ir šio įstatymo nuostatos.

Reklamos įstatymo 24 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos paskirta bauda į valstybės biudžetą sumokama ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo dienos, kurią šio įstatymo pažeidėjas gavo nutarimą dėl baudos paskyrimo, o 2 dalis numato, kad nesumokėta bauda išieškoma Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Tuo tarpu Reklamos įstatymo 25 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad reklaminės veiklos subjektai per 20 dienų nuo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos, įpareigojusios nutraukti reklamos naudojimą ar paskyrusios baudą, nutarimo gavimo dienos gali šį nutarimą apskųsti teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, o šio straipsnio 2 dalis numato, kad kreipimasis į teismą nesustabdo nutarimo vykdymo, jeigu teismas nenustato kitaip.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog atsakovo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos kompetenciją reklamos srityje nustato Reklamos įstatymo 18 straipsnis. Iš minėto straipsnio 1 dalies inter alia matyti, kad Tarnyba, kontroliuodama šio įstatymo nustatytų reklamos naudojimo draudimų ir reikalavimų įgyvendinimą, gali įpareigoti reklaminės veiklos subjektus nutraukti šio įstatymo nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą bei skirti reklaminės veiklos subjektams administracinę nuobaudą – įspėjimą, kad, per Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nustatytą laiką nenutraukus šio įstatymo nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimo, bus skiriamos šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytos baudos, taipogi – įstatymų nustatytais atvejais skirti baudas.

Taigi, iš Reklamos įstatymo nuostatų matyti, jog Tarnyba iš esmės gali skirti dvejopo pobūdžio įpareigojimus reklaminės veiklos subjektams – nutraukti įstatymo reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą arba skirti administracinę nuobaudą (įspėjimą arba baudą). Nagrinėjamu atveju, išanalizavus faktinį bylos duomenų visetą, matyti, jog Tarnybos Nutarimu, kurio dalis yra ginčijama, buvo skirtas būtent pastarasis įpareigojimas. Tuo tarpu imperatyvių įstatymo nuostatų neatitinkanti maisto papildų „Immunace“ reklaminė kampanija per televizijos kanalą „BTV“, kaip nustatyta, tyrimo metu buvo nutraukta (b. l. 30) (kitas maisto papildas „AngioCell“ buvo reklamuojamas žurnale, kuris tyrimo metu jau buvo išleistas), todėl preziumuotina, jog ir poreikio įpareigoti reklaminės veiklos subjektą nutraukti įstatymo reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą bei tokiu būdu užkardyti teisiniams gėriams daromą žalą nebuvo likę. Visa tai, leidžia daryti išvadą, jog Tarnybos paskirta bauda šiuo atveju buvo labiau įgyvendinama baudimo, o ne prevencinė šios sankcijos paskirtis. Pridurtina, jog atsižvelgus į tai, kad pareiškėjui paskirta bauda, kurios dalį jis siekia nuginčyti teisme, atliko labiau baudimo funkciją, spręstina, jog laikinas jos vykdymo atidėjimas iki teismas iš esmės pasisakys dėl jos pagrįstumo ir teisėtumo, nepažeis proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų bei bus labiau adekvatus siekiamam tikslui konkrečioje situacijoje, nei baudos vykdymo neatidėjimas. Todėl tokio įpareigojimo sumokėti paskirtąją baudą vykdymas nėra tikslingas, neišsprendus kilusio ginčo.

Atsižvelgus į individualios bylos aplinkybes, ABTĮ 97 straipsnį bei šio įstatymo 5 bei 22 straipsnių laiduojamą teisę į teisminę gynybą, bei reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto paskirtį, teisėjų kolegija vertina, jog nagrinėjamu atveju ginčijamo Nutarimo dalies laikino galiojimo sustabdymas, tokiu būdu iš esmės atidedant administracinio akto vykdymą iki galutinio teismo sprendimo priėmimo byloje, yra pagrįstas bei būtinas, kaip labiau atitinkantis bendrąją administracinių sprendimų vykdymo tvarką.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja teisinis pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. nutarties dalis, kurioje pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę buvo atmestas, naikintina, o pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tenkintinas, sustabdant Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2012 m. rugsėjo 6 d. nutarimo Nr. 12R-20 galiojimą toje dalyje, kuria pareiškėjui buvo paskirta bauda, iki tol, kol šioje administracinėje byloje bus priimtas ir įsiteisės galutinis teismo sprendimas (ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Entafarma“ atskirąjį skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. nutarties dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai sustabdyti skundžiamo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2012 m. rugsėjo 6 d. nutarimo Nr. 12R-20 galiojimą toje dalyje, kuria pareiškėjui buvo paskirta bauda.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius