2021-09-01 Nr. AB-17524-3-61-3-00224-2021-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3437-415/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00224-2021-6

Procesinio sprendimo kategorija 10.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Stasio Gagio ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. G. D., G. W. D., K. A. D. ir O. M. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. G. D., G. W. D., K. A. D., O. M. D. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai J. G. D., G. W. D., K. A. D., O. M. D. su skundu kreipėsi į teismą prašydami: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2020 m. gruodžio 10 d. įsakymo Nr. 1V-1300 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (toliau – ir Įsakymas) punkto dalį, kuria nuspręsta netenkinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo; 2) įpareigoti Ministeriją klausimą dėl pareiškėjų prašymų atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę spręsti iš naujo.

2. Pareiškėjai paaiškino, kad jų senelis/prosenelis P. G. (F. K., F. K.) (toliau – ir protėvis) buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d., gimė ir gyveno dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Protėvis gimė Širvintose, gyveno Lietuvos Respublikoje, buvo Lietuvos Respublikos pilietis, jam 1922 m. buvo išduotas Lietuvos Respublikos užsienio pasas Nr. 248. Lietuvos Respublikos pilietybę ir aukščiau nurodytas aplinkybes patvirtina 2019 m. kovo 29 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma dėl P. (F.) G. (K.) pilietybės ir gyvenimo Lietuvoje Nr. R4-823. Nurodė, kad protėvis išvyko iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. – 1922 m. išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas (toliau – ir JAV) laivu, 1922 m. birželio 26 d. atplaukė į Niujorką, JAV. Senelio/prosenelio išvykimą iš Lietuvos Respublikos patvirtina laivo (duomenys neskelbtini) keleivių, vykstančių į Niujorką, JAV, sąrašo nuorašas, jo natūralizacijos JAV dokumentų nuorašai, mirties liudijimo nuorašas. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikoje ir visoje Europoje susiklosčiusią situaciją, istorinius įvykius, pareiškėjų protėvis buvo priverstas išvykti iš tėvynės, jis baiminosi dėl savo ateities bei dėl to, jog likęs Lietuvos Respublikoje gali būti nužudytas, įkalintas ar patirti kitos rūšies prievartą, ar kitokias neigiamas pasekmes. Po išvykimo iš Lietuvos Respublikos protėvis gyveno JAV. (duomenys neskelbtini) Niujorke, JAV gimė pareiškėjo J. G. D. motina, F. M. D. (pavardė iki santuokos – G.). Vėliau, Niujorke, JAV gimė pareiškėjai J. G. D., G. W. D., K. A. D., O. M. D. P. G. (F. K., F. K.) mirė (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjai teigė, kad Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) nepagrįstai konstatavo, kad 1940 m. birželio 15 d. pareiškėjų protėvis buvo netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės, todėl pareiškėjai negali būti laikomi palikuoniais pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį. Pareiškėjai teigė, kad nėra pakankamai įrodymų, kad jų protėvis būtų netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės arba šių aplinkybių Departamentas netyrė. Pareiškėjų nuomone, vien tik formalus atsisakymas, nurodytas JAV darbo departamento natūralizacijos tarnybos formoje (ketinimų deklaracijoje), bei JAV peticijoje „Dėl pilietybės suteikimo“ nereiškia pilietybės netekimo. Minėti dokumentai yra standartinės formos emigruojantiems į JAV ir pildomi ne pareiškėjo (protėvio) ranka, jo tik pasirašomi, todėl tikroji emigranto valia atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės nėra išreikšta. Be to, nesutikus formaliai atsisakyti priklausomybės kitai valstybei tikėtina, kad būtų uždarytas kelias įgyti JAV pilietybę ar net likti šalyje, todėl pareiškėjai darė išvadą, kad pasirašyti šiuos dokumentus emigrantas (protėvis) buvo priverstas.

4. Pareiškėjai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina, teigė, kad vien tik asmens (piliečio) valios atsisakyti priklausomybės valstybei nepakanka, ypač tuomet, kai tokia valia nėra išreikšta aiškiai, galimai patiriant trečiosios šalies spaudimą ar įtaką. Valia turi būti išreikšta aiškiai, raštu, tai valstybei, kurios priklausomybės atsisakoma, grąžinamas Lietuvos Respublikos pasas bei gaunamas valstybės sutikimas (paleidimas). Atsisakymas turėjo būti aiškus ir nukreiptas į Lietuvą (Vidaus reikalų ministerijai, diplomatinei atstovybei ar konsulatui) bei gautas sutikimas. Pareiškėjams taip pat nėra žinoma apie jų senelio / prosenelio specialias pareigas Lietuvai, tačiau Departamentas šios aplinkybės netyrė.

5. Atsakovas Ministerija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjų protėvis turėjo Lietuvos pilietybę, tačiau iki 1940 m. birželio 15 d. jos neteko, t. y. Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakė. Tokią pareiškėjų protėvio valią patvirtina jo 1926 m. liepos 15 d. peticija dėl JAV pilietybės suteikimo. Pažymėjo, kad Vokietija tapo hitlerine tik 1933 m., todėl 1922 m. nebuvo grėsmės pareiškėjų protėvio gyvybei. Jo emigracija ir natūralizacija JAV buvo jo valiniai veiksmai. Tokia dviprasmiškai pozicija, kai vykdant JAV natūralizacijos sąlygas pareiškėjų protėvis Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakė, o palikuoniams siekiant atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę protėvis Lietuvos pilietybės neatsisakė – neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų. Tai, kad JAV standartinė peticijos forma reikalavo atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės, nereiškia jos atsisakymo priverstinai.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Departamentas nustatė, jog pareiškėjų senelis / prosenelis iki 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, nes 1926 m. liepos 15 d. pateikdamas prašymą dėl JAV pilietybės įgijimo, laisva valia atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės. Minėtą aplinkybę patvirtina JAV darbo departamento natūralizacijos tarnybos ketinimo deklaracijos kopija, JAV Niujorko pietinės apygardos JAV apylinkės teismui teiktos peticijos dėl pilietybės suteikimo kopija. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, Departamentas pateikė atsakovui siūlymą netenkinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nes pareiškėjai neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti. Pareiškėjai teismui nepateikė jokių dokumentų, kurie paneigtų minėtas objektyviai nustatytas aplinkybes. Pažymėjo, kad pareiškėjai savo skunde vadovaujasi ne teisės aktais atitinkančiais faktinę situaciją, bet Vytauto Sinkevičiaus monografija, kuri nėra nei teisės aktas, nei to meto teismų praktika. Nuostata „niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis su išimtimi, kad Lietuvos pilietis savo pilietybę išsaugo įgijęs kitos valstybės pilietybę tik tada, jei yra patapęs kurio Amerikos krašto piliečiu ir atlieka jam įstatymais nustatytas pareigas“ buvo numatyta 1928 m. gegužės 15 d. Lietuvos valstybės Konstitucijoje, kuri nagrinėjamu atveju nėra taikoma, nes protėvis Lietuvos pilietybės neteko 1926 m. liepos 15 d.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 12 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui 2019 m. gegužės 29 d. pateikė prašymus atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Prašymuose nurodė, kad pareiškėjo J. G. D. senelis ir pareiškėjų G. W. D., K. A. D., O. M. D. prosenelis P. G. (F. K., F. K.) buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d., gimė ir gyveno dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje bei išvyko iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., prašė jiems atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsisakant turimos JAV pilietybės. Departamentas nustatė, kad pareiškėjų protėvis 1926 m. liepos 15 d. atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės, todėl pareiškėjai neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir pateikė Ministerijai siūlymą pareiškėjų prašymų netenkinti. Ministerija, vadovaudamasi Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi ir 32 straipsnio 2 punktu, Įsakymu pareiškėjų prašymo netenkino.

11. Teismas vadovavosi Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1, 2 dalių, 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktų, 2 straipsnio 3, 7 dalių, 32 straipsnio 2 punkto nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Nurodė, kad atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą ir paminėtą teismų praktiką, nagrinėjimu atveju būtina nustatyti ar pareiškėjų protėvis turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę būtent 1940 m. birželio 15 d.

12. Teismas vadovavosi 2019 m. kovo 29 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo rašte Nr. R4-823 „Dėl P. (F.) G. (K.) pilietybės ir gyvenimo Lietuvoje“, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019 m. gegužės 29 d. pažymoje Nr. R4-1446 apie F. K. pilietybę ir gyvenimą Lietuvoje, Kauno regioninio archyvo 2019 m. balandžio 29 d. rašte Nr. V10-1172 nurodytais duomenimis.

13. JAV darbo departamento natūralizacijos tarnybos ketinimo deklaracijoje, kurią 1926 m. liepos 15 d. pasirašė pareiškėjų protėvis ir patvirtino JAV Niujorko apylinkės teismas, nurodyta, kad P. G., 23 metų amžiaus, dirbantis santechniku, visam laikui atšaukia atsidavimą ir ištikimybę bet kuriam užsienio princui, monarchui, valstybei ar suverenitetui, ypatingai Sovietų Sąjungai ir (arba) Lietuvos Respublikai, kurios piliečiu dabar yra. Pareiškėjų protėvis prisiekdamas pareiškė, kad sąžiningai ketina tapti JAV piliečiu ir nuolat čia gyventi. Iš esmės analogiškas pasižadėjimas visam laikui atšaukti atsidavimą ir ištikimybę, ypatingai Lietuvos Respublikai ir prašymas būti pripažintam JAV piliečiu, pareiškėjų protėvio nurodytas ir JAV peticijoje dėl pilietybės suteikimo Nr. 159799. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes padaryta išvada, kad pareiškėjų protėvis, 1926 m. liepos 15 d. kreipėsi į JAV darbo departamento natūralizacijos tarnybą dėl JAV pilietybės suteikimo bei aiškiai išreiškė savo valią atsisakyti (netekti) Lietuvos Respublikos pilietybės. Ginčo byloje dėl to, kad pareiškėjų protėviui buvo suteikta JAV pilietybė, byloje nebuvo. Byloje taip pat nebuvo jokių objektyvių duomenų, kad oficialiuose dokumentuose (JAV ketinimų deklaracija, JAV peticija dėl pilietybės), pasirašytuose pareiškėjų protėvio, būtų užfiksuoti neteisingi duomenys dėl P. G. sprendimo atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės ar sprendimas neatitiktų tikrosios jo valios, todėl pareiškėjų skundo argumentai, jog minėtus dokumentus jų protėvis buvo priverstas pasirašyti, laikyti nepagrįstais. Asmens kreipimasis dėl JAV pilietybės ir parašu patvirtinta valia atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės, priešingai nei teigia pareiškėjai, nėra tik formalumas. Iš minėtų oficialių JAV institucijos dokumentų turinio aišku, kad pareiškėjų protėvis savo valia nutraukė ryšį su Lietuvos Respublika bei atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės siekdamas gauti JAV pilietybę. Šias aplinkybes paneigiančių duomenų byloje nėra.

14. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjų protėvis iki 1940 m. birželio 15 d. prarado Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl pareiškėjai negali būti laikomi asmens palikuoniais, kaip nustatyta Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje ir jiems negali būti atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies pagrindu.

15. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad teismas, spręsdamas ginčą vadovaujasi teisės aktais bei teismų praktika, o skunde cituojamos ištraukos iš V. Sinkevičiaus monografijos, nėra tas teisės šaltinis, kurio pagrindu teismas turėtų vadovautis. Kaip teisingai nurodo Departamentas, pareiškėjų cituojamai nuostata „niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis su išimtimi, kad Lietuvos pilietis savo pilietybę išsaugo įgijęs kitos valstybės pilietybę tik tada, jei yra patapęs kurio Amerikos krašto piliečiu ir atlieka jam įstatymais nustatytas pareigas“ buvo nustatyta 1928 m. gegužės 15 d. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, tačiau pareiškėjų protėvis Lietuvos Respublikos pilietybės neteko 1926 m. liepos 15 d., t. y. iki minėtos Konstitucijos priėmimo, todėl šios nuostatos nėra aktualios. Be to, byloje nenustatyta, o pareiškėjai taip pat nežino, kad jų protėvis būtų vykdęs kokias nors įstatymo nurodytas pareigas ir ši aplinkybė turėtų kokios nors įtakos Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimui.

16. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad Įsakymas motyvuotas, priimtas išnagrinėjus ir įvertinus esančius duomenis, reikšmingus sprendžiant klausimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, pagrįstas konkrečiomis teisės normomis, priimtas kompetentingo subjekto, atsižvelgiant į galiojantį teisinį reguliavimą. Teisėjų kolegija kitų Įsakymo panaikinimo pagrindų taip pat nenustatė. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjų reikalavimas dėl Įsakymo panaikinimo atmestas kaip nepagrįstas. Netenkinus pareiškėjų reikalavimo dėl Įsakymo panaikinimo, nebuvo pagrindo tenkinti ir išvestinio reikalavimo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Nagrinėjamoje byloje atmetus pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.

III. 17. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo tenkinamas skundo reikalavimas. Taip pat pareiškėjai prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

18. Pareiškėjai teigia, kad pirmosios instancijos teismas ir atsakovas tinkamai neįvertino pareiškėjų nurodytų aplinkybių, paskatinusių jų protėvį išvykti iš Lietuvos būtent dėl priklausymo tautinei grupei bei atitinkamai nepakankamai motyvavo savo sprendimą atsisakyti atkurti pilietybę.

19. Pareiškėjų manymu, teismas, spręsdamas dėl fakto, ar pareiškėjų protėvis turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., išimtinę reikšmę suteikė netiesioginiam įrodymui – užsienio valstybės institucijos išduotam dokumentui (natūralizacijos liudijimui), iš esmės nevertindami šio dokumento reikšmės ir patikimumo visų bylos įrodymų kontekste. Pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad pareiškėjų pateiktuose užsienio valstybės institucijų išduotuose dokumentuose nurodytų duomenų nepatvirtina Lietuvos archyvų raštuose pateikta informacija, o kitų įrodymų pareiškėjai nepateikė, todėl teismai privalėjo imtis procesinių priemonių pasiūlydami pareiškėjams pateikti papildomus duomenis (įrodymus). Neatlikęs nurodytų veiksmų teismas sprendimą priėmė neįsitikinęs įrodymų visumos pakankamumu, todėl skundžiamą sprendimą priėmė netinkamai įvertinęs bylos įrodymus, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles.

20. Pareiškėjų nuomone, vien tik formalus atsisakymas, nurodytas JAV darbo departamento natūralizacijos tarnybos formoje (ketinimų deklaracijoje), bei JAV peticijoje „dėl pilietybės suteikimo“, nereiškia pilietybės netekimo. Teismas nevertino, kad nesutikus formaliai atsisakyti priklausomybės kitai valstybei tikėtina, kad būtų uždarytas kelias įgyti JAV pilietybę ar net likti šalyje, todėl pasirašyti šiuos dokumentus protėvis buvo priverstas.

21. Pareiškėjų nuomone, vien tik asmens (piliečio) valios atsisakyti priklausomybės valstybei nepakanka. Tuo labiau, jei tokia valia nėra išreikšta aiškiai, galimai su trečios šalies spaudimu ar įtaka. Valia turi būti išreikšta aiškiai, raštu, tai valstybei, kurios priklausomybės atsisakoma, grąžinamas Lietuvos Respublikos pasas bei gaunamas valstybės sutikimas (paleidimas). Pareiškėjams nėra žinoma apie tokį protėvio sutikimą „išeiti“ iš Lietuvos pilietybės ar sutikimą pasilikti Lietuvos pilietybę, o Departamentas šių aplinkybių netyrė.

22. Atsakovas Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su pareiškėjų apeliaciniu skundu nesutinka.

23. Atsakovas nurodo, jog nėra ginčo, kad pareiškėjų protėvis yra buvęs Lietuvos piliečiu. Tačiau iki 1940 m. birželio 15 d. pilietybės neteko dėl jos atsisakymo. Tokią pareiškėjų protėvio valią patvirtina jo 1926 m. liepos 15 d. peticija dėl JAV pilietybės suteikimo. Tai, kad JAV standartinė peticijos forma reikalavo atsisakyti Lietuvos pilietybės, nereiškia jos atsisakymo priverstinai.

24. Pažymi, kad panaši situacija buvo byloje Nr. I2-5168-872/2020.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 25. Vadovaujantis Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nustatyta, jog Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. (2 punktas); yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (3 punktas); yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 punktas). Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (Pilietybės įstatymo 2 str. 7 d.). Sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo priima vidaus reikalų ministras (Pilietybės įstatymo 32 str. 2 p.).

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus (ABTĮ 15 str. 1 d.), yra išaiškinęs, kad Pilietybės įstatymo formuluotė „iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę“, suponuoja, jog pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys. Išimties dėl dvigubos pilietybės nustatančių Pilietybės įstatymo nuostatų taikymui svarbu ir tai, kad asmuo, kurio išvykimą iš Lietuvos teritorijos lėmė besiformuojančios ar jau esančios nepalankios politinės priežastys, išvykimo momentu ne tik būtų Lietuvos Respublikos piliečiu, bet ir Lietuvos Respublikos pilietybės nebūtų netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, Pilietybės įstatymo 9 straipsnio formuluotė, nustatanti Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, suponuoja būtent ypatingo asmens ryšio su Lietuvos Respublika, kuris buvo nutrauktas dėl nuo asmens valios nepriklausiusių priežasčių, atstatymą, o ne išdėsto sąlygas, kada pilietybė, net kai asmuo pats jos atsisakė, gali būti pakartotinai suteikta (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017; 2021 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2616-520/2021; 2021 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2489-261/2021; 2021 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2809-624/2021.

27. Pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl netinkamo, kaip jie mano, įrodymų vertinimo.

28. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

29. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

30. Į bylą pateiktame Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019 m. kovo 29 d. rašte Nr. R4-823 „Dėl P. (F.) G. (K.) pilietybės ir gyvenimo Lietuvoje“, nurodyta, jog dokumentų, patvirtinančių, kad P. (F., F.) G. (K., K., C.), gim. (duomenys neskelbtini) m. ((duomenys neskelbtini) m.), iki 1922 m. gyveno Lietuvoje, bei dokumentų apie jo turėtą arba neteką Lietuvos Respublikos pilietybę archyve saugomuose fonduose nerasta. Rašte taip pat nurodyta, kad Kauno apskrities viršininko fonde, išduotų užsienio pasų 1922 m. registracijos knygoje įrašytas K. F., (duomenys neskelbtini) m., gavęs užsienio pasą, skiltyse „Užsienio paso eilės Nr. ir serija“ įrašyta „248“, skiltyse „Gimimo vieta“, „Gyvenamoji vieta“ atitinkamai įrašyta: „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, (tėvo vardas, gimimo metai, paso išdavimo data nenurodyta). Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019 m. gegužės 29 d. pažymoje Nr. R4-1446 apie F. K. pilietybę ir gyvenimą Lietuvoje, nurodyta, kad Kauno apskrities viršininko fonde, išduotų užsienio pasų 1922 m. registracijos knygoje įrašytas K. F., (duomenys neskelbtini) m. (gimęs ~ (duomenys neskelbtini) m.), gavęs užsienio pasą, skiltyje „Užsienio paso eilės Nr. ir serija“ įrašyta „248“, skiltyse „Gimimo vieta“, „Gyvenamoji vieta“ atitinkamai įrašyta: „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, (tėvo vardas ir paso išdavimo data nenurodyta); pažymos pastaboje nurodyta, kad dokumentų, patvirtinančių, kad F. K., g. (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini), iki 1922 m. gyveno Lietuvoje ir buvo Lietuvos Respublikos pilietis, bei dokumentų, patvirtinančių jo išvykimą iš Lietuvos ir Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo faktus, archyve saugomuose fonduose nerasta. Kauno regioninio archyvo 2019 m. balandžio 29 d. rašte Nr. V10-1172 nurodyta, kad archyve saugomuose fonduose žinių apie P. (F., F.) G. (K., K., C.), gim. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) m. (duomenys neskelbtini), pilietybę nėra.

31. Šie archyvo pateikti dokumentai liudija, kad bylai reikšmingų faktinių duomenų, paneigiančių atsakovo padarytas išvadas, jog pareiškėjų protėvis iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos pilietybės neteko dėl jos atsisakymo (tokią pareiškėjų protėvio valią patvirtina jo 1926 m. liepos 15 d. peticija dėl JAV pilietybės suteikimo), archyvuose nerasta.

32. Byloje nustatyta, kad JAV darbo departamento natūralizacijos tarnybos ketinimo deklaracijoje, kurią 1926 m. liepos 15 d. pasirašė pareiškėjų protėvis P. G. ir patvirtino JAV Niujorko apylinkės teismas, nurodyta, kad P. G., (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, dirbantis santechniku, visam laikui atšaukia atsidavimą ir ištikimybę bet kuriam užsienio princui, monarchui, valstybei ar suverenitetui, ypatingai Sovietų Sąjungai ir (arba) Lietuvos Respublikai, kurios piliečiu dabar yra. Pareiškėjų protėvis prisiekdamas pareiškė, kad sąžiningai ketina tapti JAV piliečiu ir nuolat čia gyventi. Pasižadėjimas visam laikui atšaukti atsidavimą ir ištikimybę, ypatingai Lietuvos Respublikai, ir prašymas būti pripažintam JAV piliečiu, pareiškėjų protėvio nurodytas ir JAV peticijoje dėl pilietybės suteikimo Nr. 159799. Sutiktina su atsakovo argumentais, kad tai, jog JAV standartinė peticijos forma reikalavo atsisakyti Lietuvos pilietybės, nereiškia pilietybės atsisakymo priverstinai.

33. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, pagrįstai rėmėsi rašytiniais įrodymais, nurodytais šios Nutarties 32 punkte. Abejoti šių įrodymų patikimumu teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

34. Dėl nurodytų argumentų pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.). Netenkinus pareiškėjų apeliacinio skundo, pareiškėjai neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų J. G. D., G. W. D., K. A. D. ir O. M. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius