2022-06-27 Nr. BB-4386-1-01-1-02509-2021-4 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinio skundo Nr. DOK-3042/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-02509-2021-4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2022 m. birželio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Albino Antanaičio, susipažinusi su nuteistosios G. G. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko kasaciniu skundu dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 1 d. nutarties bei baudžiamąja byla,

n u s t a t ė :

Nuteistosios G. G. gynėjas advokatas P. Jablonskas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria G. G. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, nurodytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir baudžiamąją bylą jai nutraukti.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria atmestas nuteistosios gynėjo apeliacinis skundas ir palikta galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, yra neteisėtos ir nepagrįstos. Teismų išvados, kad G. G. tyčia apdraskė E. Š. kaklą ir skruostą bei durimis trenkė į kairiąją ranką, padarytos pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų reikalavimus, taip pat neteisingai interpretuojant teismų praktiką dėl BK 28 straipsnio taikymo. Minėti pažeidimai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.

Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies, kurioje buvo pateikti argumentai dėl sprendimo pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad G. G. sudavė smūgius E. Š. į lytinius organus ir krūtinę, matyti, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi išimtinai nukentėjusiojo parodymais, visiškai neatsižvelgdamas į įvykio situaciją. Kartu apeliacinės instancijos teismas iš esmės pakartojo pirmosios instancijos teismo argumentus šioje dalyje, visiškai neatsižvelgdamas į tai, kad nukentėjusiojo parodymai prieštarauja ne tik G. G., bet ir liudytojos D. S. parodymams, kuriuose ji teigė mačiusi E. Š. ir G. G. gulinčius lovoje, taip pat, kad E. Š. siekė artumo, o G. G. nenorėjo.

Abiejų instancijų teismų išvados dėl G. G. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką padarytos netinkamai įvertinus įvykio situaciją, nepagrįstai nevertinus, kad sužalojimai E. Š. padaryti ginantis nuo jo veiksmų, kuriais jis siekė suartėti. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad E. Š. veiksmai turi būti vertinami tik moralės nuostatų kontekste, be pagrindo atmetė G. G. parodymus, neatsižvelgė į tai, kaip ji suvokė su ja atliekamus veiksmus, nevertino, kad liudytoja D. S. dalyvavo ne visame G. G. ir E. Š. bendravimo epizode.

Kaip matyti iš BK 149 straipsnio dispozicijos, draudžiama lytiškai santykiauti prieš asmens valią panaudojant fizinį smurtą, grasinant tokį panaudoti, ar kitaip atimant galimybę priešintis, ar naudojantis asmens bejėgiška būkle. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo nurodyti, taip vadinami, moralės neatitinkantys nukentėjusiojo veiksmai – apkabinimai, bandymai suartėti – atitinka minėto straipsnio dispoziciją. Tokiais atvejais, kai pavojingo kėsinimosi realiai nebuvo, tačiau klaidingai įvertinęs aplinkybes asmuo jį įžvelgia ir pradeda gintis, susidaro tariamosios būtinosios ginties situacija. Tariamoji būtinoji gintis, pagal teismų praktiką, neužtraukia baudžiamosios atsakomybės ir traktuojama kaip būtinoji gintis, jeigu, nors realaus pavojingo kėsinimosi ir nebuvo, tačiau susidariusios įvykio aplinkybės leido pagrįstai manyti, kad kėsinimasis prasidėjo ar tiesiogiai gresia, o besiginantysis neturėjo ir negalėjo numatyti, kad šias aplinkybes suvokė klaidingai. Jeigu besiginantysis turėjo ir galėjo numatyti, kad klysta vertindamas šias aplinkybes, jo veiksmai, esant kitiems būtiniesiems požymiams, gali būti kvalifikuojami kaip neatsargi nusikalstama veika.

Nagrinėjant atvejus, kai kėsinamasi į asmens lytinę laisvę, be kita ko, atsižvelgiama į tai, kaip besikėsinančiojo veiksmus suvokė nukentėjęs asmuo, t. y. turi būti atsižvelgiama ir į G. G. parodymus. Be to, vertinant G. G., taip pat paties E. Š. veiksmus ir jo patirtus sužalojimus, būtina įvertinti ir tai, kad nukentėjusysis yra gerokai aukštesnis už G. G., stambaus kūno sudėjimo.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), ir tik BPK 369 straipsnyje nurodytais pagrindais – jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ar padaryta esminių šio Kodekso pažeidimų. Pagal BPK 368 straipsnio 2 dalies nuostatas kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai (BPK 369 straipsnis) ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą.

Nors kasaciniame skunde nurodoma, kad nustatant faktines bylos aplinkybes buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, nesilaikyta BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatų, tačiau šis apskundimo pagrindas iš esmės grindžiamas vien nesutikimu su atliktu įrodymų (nuteistosios, nukentėjusiojo, liudytojos parodymų) vertinimu ir nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, teigiant, kad G. G. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Kasacinio skundo teiginiais, kuriuose išsakyta kritika dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų įvykio aplinkybių, nurodant baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimus, ir pateikiama teismų praktika dėl BK 28 straipsnio taikymo, iš esmės siekiama, kad kasacinės instancijos teismas dar kartą tikrintų nuteistosios gynybos argumentus, kaip trečioji instancija. Tačiau teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas iš naujo įrodymų netiria, naujų faktinių aplinkybių nenustato, jas galutinai nustato apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas patikrina bylą teisės taikymo aspektu pagal žemesnių instancijų teismų nustatytas aplinkybes. Taigi nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad dėl kasaciniame skunde keliamų klausimų dėl įrodymų vertinimo, būtinosios ginties situacijos, apeliacinės instancijos teismas pasisakė, pateikdamas išsamius motyvus. Kasaciniame skunde nepateikta teisinių argumentų, pagrindžiančių galimai padarytą teisės aiškinimo ir taikymo klaidą, pripažįstant G. G. kalta dėl nusikalstamos veikos padarymo ir kvalifikuojant šią veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka jam keliamų BPK 368 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl atsisakytina jį priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3, 4 punktais,

n u t a r i a :

Atsisakyti priimti nuteistosios G. G. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Daiva Pranytė-Zalieckienė

Albinas Antanaitis