2013-08-14 Nr. AB-4208-3-61-3-01969-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-964/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01969-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 24. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. (V. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, bei Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau – ir pirmosios instancijos teismas, VAAT), prašydamas:

1) panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2012 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. (1.9.)-S-2282-12 (toliau – ir Sprendimas) kaip nepagrįstą;

2) įpareigoti Tarnybą patenkinti jo 2012 m. birželio 26 d. prašymą (Tarnyboje užregistruotas 2012 m. birželio 27 d. Nr. (1.9.)-ATP-2226-12) antrinei teisinei pagalbai gauti;

3) priteisti pareiškėjui padarytą 500 Lt materialinę žalą ir 1000 Lt nematerialinę žalą.

Pareiškėjas paaiškino, kad Tarnyba skundžiamu Sprendimu atsisakė jam suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje prieš UAB „Minida“. Pareiškėjo manymu, Sprendimo teiginiai, kad pareiškėjas nevartojo sugadintos produkcijos, todėl nepatyrė žalos sveikatai, kad pareiškėjas yra pats kaltas, jog įsigijo sugedusią produkciją, pareiškėjo manymu yra nepagrįsti, nesuderinami su vartotojų teisių garantijomis.

Pareiškėjas nesutiko su Sprendimo teiginiu, kad teisinės pagalbos kaina byloje gali viršyti patirtą žalą. Pareiškėjo teigimu, jis patyrė žalą, kuri nuolat didėja, kadangi suvalgė dalį sugedusio maisto. Jo sūnėnas A. S., nežinodamas apie pareiškėjo šaldytuve laikomą sugedusią dešrą ekspertizei atlikti, padarė iš jos keletą sumuštinių ir patiekė juos nieko apie tai nežinančiam V. S.. Suvalgęs sumuštinius, V. S. turėjo sveikatos problemų: sutriko skrandžio veikla, pajuto skausmus pilve, vėmė, kentėjo nuo diarėjos. Dėl to pareiškėjas buvo priverstas kreiptis į gydytoją, atlikti skrandžio tyrimus (buvo užregistruotas apsilankymui pas specialistą 2012 m. liepos 27 d.), vartoti vaistus, gaišti laiką medicininėms procedūroms.

Paaiškino, kad atsakovas buvo informuotas apie tai, jog pareiškėjas kreipėsi į Vartotojų teisių apsaugos tarnybą, kuri atliko patikrinimą pagal pareiškėjo 2012 m. gegužės 24 d. skundą, o Vilniaus valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (toliau – ir VVMVT) 2012 m. birželio 1 d. laišku Nr. 69D1-483 pareiškėją informavo, kad, atlikus patikrinimą, pasitvirtino faktas, kad gamintojas UAB „Minida“ iš tikrųjų nesilaiko maisto prekių gamybos technologijos ir gamintojui buvo skirta bauda. Jis pats 2012 m. gegužės 25 d. kreipėsi į UAB „Minida“, prašydamas atlyginti jam padarytą žalą, tačiau ši bendrovė iki šiol jam nepateikė jokio atsakymo.

Tarnyba teiginio, kad V. S. piktnaudžiauja savo teise į teisminę gynybą, nepagrindė jokiais įrodymais.

Pagal teisminę praktiką tai, ar byla yra perspektyvi, sprendžia tik teismas, nagrinėdamas ją iš esmės, o Tarnybos nuomonė, pareiškėjo manymu, yra „antrinės svarbos“. Tačiau Tarnyba, nepaisant to, vis tiek teigė, kad byla neperspektyvi.

Pareiškėjo manymu, Tarnyba, priimdama Sprendimą, vadovavosi asmeniniais motyvais dėl ankstesnių pralaimėtų bylų ir gėdos, nes Vilniaus apygardos administracinis teismas panašioje byloje Nr. I-1760-121/2009 panaikino jos aktus.

Pareiškėjo teigimu, Tarnyba, priimdama biurokratizuotą Sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad Lietuvoje nėra galimybės patekti į teismą, jeigu negali sumokėti teismo mokesčių ir negauni teisinės pagalbos. Tarnyba, priimdama neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus, naudojosi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas, VGTPĮ) netobulumu, suteikiančiu jai teisę vykdyti antikonstitucinę veiklą, kuria siekiama paneigti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir EŽTK) numatytas teises ir laisves, apribojant prigimtines teises.

Nurodė, jog skundžiamas Sprendimas, kaip individualus teisės aktas, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, kadangi nėra pagrįstas teisės normomis, neatsakyta į iškeltą klausimą (atsakyta tik į mažą dalį), neatsižvelgta į tai, kad trūko nustatytinų faktų, Sprendimas nepatvirtintas įstaigos antspaudu. Atsakovas nevykdė administracinės procedūros.

Atsakovas padarė pareiškėjui neturtinės žalos, kadangi jis buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, kentėjo, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės buvo tyčia ribojamos labiau, negu numatyta įstatymuose. Sprendimo juridinė motyvacija yra niekinė, kadangi yra pagrįsta biurokratizuotais motyvais.

Paaiškino, kad atsakovui tiesiogiai kyla atsakomybė VAĮ 39 traipsnio, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 straipsnio nuostatų pagrindu ir yra visos sąlygos viešajai civilinei atsakomybei kilti. Pareiškėjui sunku be teisinės pagalbos suformuluoti ir pagrįsti patirtą materialinę ir nematerialinę žalą. Pareiškėjo manymu, materialinė žala atsirado patyrus išlaidų sprendžiant ginčą teisme ir ikiteisminėse institucijose.

Materialinę žalą pareiškėjas patyrė dėl to, kad Tarnyba atsisakymu suteikti teisinę pagalbą vilkino civilinės bylos dėl nekokybiško produkto sukeltos žalos nagrinėjimą, jo patiriamos išlaidos nuolat didėja: tai išlaidos dokumentų kopijavimui, vertėjo paslaugoms, spausdinimui, vokų ir pašto ženklų naudojimo išlaidos ir pan. Tikslų materialinės žalos dydį pareiškėjas gali pateikti tik pasibaigus bylos nagrinėjimui, kartu su patirtomis išlaidomis. Patirtos išlaidos 2012 m. liepos 31 d. sudaro 500 litų. Be to mano, jog teismas turi pats apskaičiuoti patirtos materialinės žalos dydį. Moralinės žalos dydį pareiškėjas taip pat tikslins, kadangi pažeidimas yra trunkamasis, pasireiškia tuo, kad pareiškėjas turi naudoti asmeninius resursus, aukoti sveikatą, kad būtų gerbiamos jo teisės (b.l. 1-4, 30).

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos ir Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 47-50) su pateiktu skundu nesutiko ir prašė:

1) atmesti V. S. skundą kaip nepagrįstą;

2) nustačius, kad V. S. piktnaudžiauja administraciniu procesu ar gynybos teise, paskirti jam baudą arba pareikalauti pareiškėją sumokėti žyminį mokestį.

Paaiškino, kad pareiga apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas priešingai šaliai atsiranda tik tokiu atveju, kai pareiškėjas, kuriam buvo teikiama antrinė teisinė pagalba, laimi bylą (kas V. S. siekiamos inicijuoti civilinės bylos atveju yra mažai tikėtina). Be to, taikant Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintą antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindą, nebūtina įvertinti, kokia yra tikimybė pareiškėjui laimėti bylą, o tiesiog pakanka nustatyti faktą, kad, suteikus pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, galimos antrinės teisinės pagalbos išlaidos gerokai viršytų pareiškėjo turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, ir būtent tai nagrinėjamu atveju Tarnyba nustatė.

Tarnyba atkreipė dėmesį į tai, kad 2012 m. birželio 27 d. pateikdamas Tarnybai prašymą suteikti teisinę pagalbą civilinėje byloje prieš dešros gamintoją, aplinkybių apie dešros valgymą ir dėl to tariamai patirtas sveikatos problemas V. S. nebuvo nurodęs. Tą kartą prašyme pareiškėjas išdėstė, jog dėl netinkamos kokybės produkto patyrė psichologinį diskomfortą bei moralinį pažeminimą prieš savo svečius, kuriuos ketino pavaišinti minėta dešra. Taigi Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde V. S. išdėstė naujas aplinkybes, kurios nebuvo žinomos ir vertinamos Sprendimo priėmimo metu. Vien tai, kad pareiškėjui buvo paskirtas priėmimas pas specialistą 2012 m. liepos 27 d. įrodo, kad ši aplinkybė atsirado po Sprendimo priėmimo dienos ir negalėjo būti vertinama priimant Sprendimą. Todėl mano, jog minėtos aplinkybės neturi būti vertinamos nagrinėjamoje byloje.

Vis dėl to, jeigu teismas nuspręstų atsižvelgti į aplinkybes, susijusias su tariamu dešros valgymu ir dėl to pareiškėjo patirtomis sveikatos problemomis, Tarnybos nuomone, jos turėtų būti vertinamos labai kritiškai, nes nesuprantama, kaip V. S. sūnėnas galėjo pagaminti sumuštinius su dešra, kuri, pasak pareiškėjo, buvo akivaizdžiai, anot pareiškėjo prašymo, sugedusi. Dar didesnę nuostabą kelia paties V. S. nepastabumas valgant sumuštinius su akivaizdžiai sugedusia, apipelėjusia, viduje supuvusia ir pavojinga sveikatai vartoti dešra. V. S. būtų dėl to skundęsis iki Tarnybai 2012 m. liepos 10 d. priimant Sprendimą ar po Sprendimo priėmimo, tačiau jokių nusiskundimų nebuvo gauta, taip pat kaip ir nebuvo gauta jokių įrodymų apie pareiškėjo tariamą apsilankymą pas sveikatos specialistus, vaistų pirkimą ir pan. V. S. jokių įrodymų apie pablogėjusią sveikatą, apsilankymą pas medikus, vaistų pirkimą ir vartojimą, medicininių procedūrų taikymą ir t. t. nagrinėjamu atveju nepateikė ir teismui. Tarnyba yra įsitikinusi, jog visas šias aplinkybes pareiškėjas tiesiog išsigalvojo. Tai tik patvirtino, kad V. S. nesąžiningu būdu siekė prisiteisti skunde nurodytas pinigines sumas tiek iš Lietuvos valstybės, tiek iš dešros gamintojo. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) 40 straipsnio 4 dalies ir 84 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatomis, pareiškėjui turėtų būti paskirta bauda. Tarnybos nuomone, tokia priemonė sudrausmintų pareiškėją ir prevenciškai apsaugotų valstybės institucijas nuo ateityje pasikartosiančio jo nesąžiningo elgesio ir piktnaudžiavimo jam teisės aktų suteiktomis teisėmis.

V. S. nesąžiningą elgesį ir nesąžiningą veikimą, nukreiptą prieš teisingą bylos išnagrinėjimą, taip pat įrodo jo skunde išdėstyti teismą klaidinantys argumentai apie tai, kad VVMVT 2012 m. birželio 1 d. raštu Nr. 69D1-483 pareiškėjas neva buvo informuotas, kad UAB „Minida“ nesilaiko maisto prekių gamybos technologijos, už ką gamintojam buvo skirta bauda. Tarnybos teigimu, VVMVT 2012 m. birželio 1 d. raštu Nr. 69D1-483 V. S. buvo informuotas, kad VVMVT „atliktos valstybinės maisto kontrolės G. K. personalinės įmonės „Kargena“, prekybiniame kioske - pavilijone, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, metu nerado gamintojo UAB „Minida“ vytintos dešros prekiniu pavadinimu „Karališka“, kurios tinkamumo vartoti terminas būtų iki 2012 m. liepos 14 d., o patikrintos prekyboje esančios tos pačios vytintos dešros, tačiau kitos partijos (tinkamumo vartoti terminas iki 2012 m. liepos 19 d.), juslinių savybių (kvapo, konsistencijos, išvaizdos) pakitimų nebuvo nustatyta. Patikrinimo metu buvo nustatyti kiti teisės aktų pažeidimai, neturintys tiesioginio sąryšio su šiuo vartotojo skundu, dėl kurių įmonės atsakingam asmeniui skirta administracinė nuobauda. VVMVT atsakyme taip pat pažymima, kad ši VVMVT nėra gavusi daugiau informacijos dėl minėto produkto netinkamos kokybės. Taigi V. S. skunde išdėstyti teiginiai neatitinka tikrovės, ką pareiškėjas pats puikiai suvokia, tačiau siekia suklaidinti teismą, o tai tik dar kartą patvirtina šio pareiškėjo nesąžiningą veikimą nukreiptą prieš teisingą bylos išnagrinėjimą.

Tarnyba, priimdama sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, privalo vadovautis Įstatymo 3 straipsnio 1, 2 ir 4 punktuose įtvirtintais lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos, kokybės, efektyvumo, ekonomiškumo bei draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis principais, kurie padeda užtikrinti, kad valstybės lėšos skiriamos remti asmenims, kuriems labiausiai to reikia, būtų paskirstytos racionaliai. Atsižvelgiant į tai, Tarnyba, prieš priimdama sprendimą suteikti atitinkamam pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, ne tik formaliai vertina pareiškėjo pateiktus prašymą, bet ir visapusiškai išnagrinėja prie pareiškėjo prašymo pridėtus dokumentus ir prašyme nurodytas aplinkybes, turinčias reikšmės atitinkamo sprendimo priėmimui, taip pat patikrina, ar nėra Įstatyme numatytų pagrindų šiai pagalbai neteikti. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT, apeliacinės instancijos teismas) praktiką, Tarnyba, spręsdama dėl teisinės pagalbos pareiškėjams suteikimo, turi teisę, lyginant su teisminėmis instancijomis, atlikti pirminį pareiškėjų reikalavimų vertinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-104/2008, 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-714/2007).

V. S. turtinės žalos nepagrindė jokiais įrodymais ar argumentais, o neturtinę žalą pareiškėjas grindė tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir visuose kituose teismams pateikiamuose skunduose (egzistavimas kankinimo sąlygose, kančios, elementarių buities patogumų neturėjimas, emocinė ir dvasinė depresija, psichologine trauma ir pan.). Tarnybos nuomone, pareiškėjas tiesiog nukopijavo kitame savo skunde išdėstytas aplinkybes ir perkėlė jas į šį skundą, siekdamas tik formaliai pagrįsti neturtinę žalą. Kita vertus, sunku suprasti, kaip Tarnybos veiksmai galėjo sukelti pareiškėjui kankinimo sąlygas ir atimti elementarius buities patogumus. Tarnyba mano, kad nagrinėjamu atveju V. S. nepatyrė jokios turtinės ir neturtines žalos. Sprendimas yra priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus V. S. nurodytas aplinkybes, vadovaujantis teisės aktais, nenukrypstant nuo įtvirtintų taisyklių ir neperžengiant Tarnybai priskirtų kompetencijos ribų (b. l. 34-36).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu (b. l. 59-64) pareiškėjo V. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog šioje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo atsisakymo suteikti pareiškėjui valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą teisėtumo. Nurodė, kad šios rūšies teisinius santykius reglamentuoja 2005 m. sausio 20 d. Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas Nr. X-78, kurio 3 straipsnyje nustatyta, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama remiantis inter alia šiais principais: valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo (2 p.); draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (4 p.). Kokiais atvejais antrinė teisinė pagalba neteikiama, yra numatyta Įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje, o atvejai, kuomet Tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, yra numatyti Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje. Šiuo atveju atsakovas, atsisakydamas suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, rėmėsi Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 punktu (pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti) ir 2 punktu (atstovavimas byloje yra neperspektyvus) bei 11 straipsnio 7 dalies 1 punktu (jeigu iš esmės išnagrinėjusi reikalavimą nustato, kad galimos antrinės teisinės pagalbos išlaidos gerokai viršytų pareiškėjo turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį) ir 2 punktu (iš esmės išnagrinėjusi reikalavimą nustato, kad pareiškėjo neturtinio pobūdžio reikalavimas yra mažareikšmis).

Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus bei teismo posėdyje ištirtus rašytinius įrodymus, nusprendė, jog atsakovas pagrįstai taikė Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktus bei 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktus, pareiškėjo 2012 m. birželio 27 d. bei 2012 m. liepos 9 d. prašymus vertino kaip nesuteikiančius pareiškėjui teisės gauti antrinę teisinę pagalbą. Nustatė, kad pareiškėjas Tarnybai nepateikė jokių įrodymų, kad G. K. personalinės įmonės „Kargena“ prekybiniame kioske-paviljone (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo prekiaujama netinkama vartojimui gamintojo UAB „Minida“ vytinta dešra prekiniu pavadinimu „Karališka“, kurios tinkamumo vartoti terminas iki 2012 m. liepos 14 d., nes tos pačios vytintos dešros kitos partijos (tinkamumo vartoti terminas iki 2012 m. liepos 19 d.) juslinių savybių (kvapo, konsistencijos, išvaizdos) pakitimų nebuvo nustatyta. Teigė, kad VVMVT iš viso nėra gavusi informacijos dėl minėto produkto netinkamos kokybės, o patikrinimo metu nustatyti kiti teisės aktų pažeidimai neturėjo tiesioginio sąryšio su vartotojo V. S. skundu. Nors VAAT sutiko su pareiškėjo argumentu, kad galutinai dėl ieškinio (skundo, prašymo) teismui pagrįstumo gali nuspręsti tik tas teismas, kuris bylą nagrinėja iš esmės, bet preliminari situacijos (būsimojo teisminio ginčo) bei įrodymų analizė turi sudaryti sąlygas spręsti dėl minimalaus reikalavimų perspektyvumo. Šioje byloje nustatytos aplinkybės neabejotinai leidžia daryti preliminarią išvadą, kad reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir kad atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Tuo tarpu Civilinio kodekso 6.295 straipsnyje nustatyta, kad žala atlyginama, jeigu nukentėjęs asmuo įrodo, kad žala buvo padaryta, jog produktas (paslauga) yra netinkamos kokybės ir kad egzistuoja priežastinis netinkamos kokybės produkto ir žalos patyrimo ryšys, o Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.

Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad pareiškėjas skundu teismui nurodė naujas aplinkybes, susijusias su „Karališkos“ dešros suvartojimu (nors prašyme Tarnybai teigė, kad produktas iš karto jau vizualiai atrodė netinkamas suvartoti ir kad pareiškėjas, negalėjęs juo pavaišinti, patyrė nepatogumus, gėdą prieš svečius). Teismas šias naujas aplinkybes galėtų vertinti pareiškėjo prašymo Tarnybai kontekste, bet teiginiai dėl pareiškėjui atsiradusių pasekmių dėl netinkamos kokybės dešros suvalgymo (kreipimasis pas atitinkamus gydytojus, atlikti tyrimai, diagnozė, priežastiniu ryšiu susijusi su netinkamo maisto suvartojimu, skirtas gydymas, vaistų vartojimas ir kt.) bylos nagrinėjime pirmosios instancijos teisme nebuvo pagrįsti.

Pasisakydama dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, VAAT teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas prašo priteisti jam padarytą 500 Lt turtinę žalą ir 1000 Lt neturtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas sprendime paaiškino, kad 2006 m. birželio 27 d. Viešojo administravimo įstatymo Nr. X-736 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Tokia tvarka yra numatyta CK 6.271 straipsnio 1 dalyje, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1241/2009). Todėl teismas, spręsdamas dėl reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, turi visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti paminėtų sąlygų, būtinų valstybės ir savivaldybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą, bei nurodyti konkrečius motyvus bei argumentus, kurių pagrindu padaro vienokią ar kitokią išvadą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A403-1286/2006). Aptariamu atveju, jau įvertinus jau šioje byloje padarytas išvadas, buvo nuspręsta, jog neįrodyta atsakovo, kaip valstybės institucijos neteisėti veiksmai ar neveikimas, be to, nebuvo pateikti įrodymai dėl neturtinės žalos patyrimo, todėl konstatuota, jog nėra nustatytos būtinosios deliktinės atsakomybės sąlygos.

Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovo prašymo pareiškėjui skirti baudą, kurį atsakovas grindžia Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 4 dalimi ir 84 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nurodė, jog ABTĮ 40 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę pareikalauti iš asmenų, kurie piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (t. y. kreipiasi į teismą be rimto pagrindo arba dažniau kaip vieną kartą per mėnesį), sumokėti žyminį mokestį, o 84 straipsnio 1 dalies 6 punkte (2012 m. balandžio 17 d. Įstatymo Nr. XI-1973 redakcija) nustatyta, kad administracinę bylą nagrinėjantis teisėjas ar teismas turi teisę skirti baudas, jeigu asmuo piktnaudžiauja administraciniu procesu. Piktnaudžiavimu administraciniu procesu administracinis teismas gali pripažinti objektyviai nesąžiningą veikimą ar neveikimą, nukreiptą prieš ekonomišką, operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą.

Taip pat pažymėjo, jog pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal teisės teoriją ir pagal jau nusistovėjusią teismų praktiką yra pripažįstama, jog teisė kreiptis į teismą yra asmens subjektyviai suvokiamas jo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimas, kurio pagrįstumas ir turi būti patikrinamas teisme. VAAT nemanė, kad šiuo atveju pareiškėjas be aiškiai rimto pagrindo kreipėsi į teismą, todėl piktnaudžiauja administraciniu procesu, nes savo pažeistas teises gynė ikiteismine tvarka, kreipėsi į įvairias institucijas ir t. t. Šis atsakovo prašymas nebuvo patenkintas.

III. Pareiškėjas V. S. apeliaciniu skundu (b. l. 67-69 su reversinėmis pusėmis) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą panaikinti.

Apeliaciniame skunde iš dalies nurodomi argumentai, pateikti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, buvo nekompetentingas, neobjektyvus ir šališkas, veikė palaikydamas iššimtinai atsakovo poziciją ir argumentus, ginčo sprendimui pritaikė netinkamus įstatymų straipsnius ignoruodamas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) ir kituose teisės aktuose išdėstytas normas, įpareigojančias teismą ginti piliečių teises. Taip pat pažymėjo, kad VAAT savo sprendimu užkerta kelią jo, kaip Lietuvos Respublikos piliečio teisės kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo pagal Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymą (toliau – ir Vartotojų teisių apsaugos įstatymas, VTAĮ), įgyvendinimui. Nurodė, jog pirmosios instancijos teismas 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu ir Tarnyba skundžiamu Sprendimu šiurkščiai pažeidė Konstitucijos 29 straipsnį, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą, EŽTK 6 straipsnį (teisė į nešališką teismą), 13 straipsnį (teisė į efektyvią teisminio gynimo priemonę), 14 straipsnį (diskriminacijos draudimas). Pareiškėjas tai įvardijo savo žmogaus teisių pažeidimu.

Apeliantas taip pat nurodė, kad lietuviškai neskaito ir nėra asmens, galinčio jam padėti gauti teisingą pirmosiosios instancijos teismo sprendimo vertimą. Tačiau teigia suprantąs, kad vien atsisakymas patenkinti jo skundą pagal nurodytus motyvus yra neobjektyvus ir tendencingas.

Pažymi, kad nėra beveik jokių argumentų, kurie būtų pagrindę atsakovo poziciją.

Apeliantas teigia, kad skundžiamą atsakovo Sprendimą atsisakyti suteikti jam antrinę teisinę pagalbą parengė nekompetentinga Tarnybos darbuotoja I. K., kuri jau buvo neigiamai pasižymėjusi kitų bylų, kuriose bylinėjosi Tarnyba, nagrinėjime. Taip pat teigia, kad Sprendimą pasirašiusi Tarnybos direktorė S. P. yra nepakankamai kompetentinga savo užimamoms pareigoms, ką rodo, pareiškėjo manymu, jos atžvilgiu pradėta teisminė byla dėl nuolatinių žmogaus teisių į teisminę gynybą pažeidimų.

Nurodo, kad Tarnyba grubiai pažeidžia Konstituciją naudodamasi VGTPĮ spragomis ir jomis remiantis priimdama neteisėtus bei nepagrįstus sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo.

Pažymi, jog Tarnyba nepagrįstai įvertino jo teisinį ginčą kaip neperspektyvų, o reikalavimus – kaip nepagrįstus. Atkreipia dėmesį į tai, kad bylos perspektyvumą gali nustatyti tik bylą iš esmės nagrinėjantis teismas, o ne Tarnyba. Tarnybos nurodymas, kad byla neperspektyvi ir kad pareiškėjas piktnaudžiauja savo teisėmis, yra sistemingo pareiškėjo teisių pažeidimo priežastis.

Taip pat nurodo, kad Tarnybai atsisakius teikti pareiškėjui teisinę pagalbą byloje, kurioje to prašė pareiškėjas, Tarnyba tuo pačiu sutrukdė pareiškėjui ginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus, kas lėmė moralinės (neturtinės) žalos atsiradimą. Taip pat, pateikdamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus panašiose bylose, kur buvo ginčas tarp pareiškėjo ir atsakovo, nurodo, kad Tarnyba tyčia teikė apeliacinius skundus bylose, ko pasekoje jo teisių realizacija užtruko metais ilgiau ir tai buvo dar viena moralinės žalos atsiradimo priežastis.

Teigia, kad neturi teisinio išsilavinimo ir neišmano teisinių reikalavimų, todėl negaudamas teisinės pagalbos negali tinkamai įrodyti turtinės ir neturtinės žalos atsiradimo sąlygų. Mano, kad šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas turėtų priteisti jam turtinę ir neturtinę žalą veikdamas aktyviai, savo iniciatyva (ex officio) ir remdamasis atitinkamais precedentais.

Atsakovas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimų į apeliacinį skundą (b. l. 76-77 su reversinėmis pusėmis) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Papildomai pažymima, kad Konstitucijos 28 straipsnyje įtvirtintas bendrasis teisės principas, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Taigi iš Konstitucijos kildintinas draudimas piktnaudžiauti teise, ką, Tarnybos nuomone, nagrinėjamu atveju, būtent ir darė V. S., prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškiant aiškiai nepagrįstą ieškinį. Tarnyba mano, kad tuo buvo siekiama ne apginti tikrai pažeistą teisę, o tik sukelti atsakovui nemalonumų, o tai nesuderinama su teismo proceso principais ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos paskirtimi. Šios aplinkybės, Tarnybos nuomone, pagal VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 8 punktą sudarė dar vieną pagrindą atsisakyti teikti V. S. antrinę teisinę pagalbą.

Atsakovas nurodo, kad apeliantas apeliaciniame skunde nenurodo jokių svarių argumentų, dėl ko turėtų būti panaikintas Tarybos Sprendimas, o tik išdėsto savo subjektyvią ir nepagarbią nuomonę apie Tarnybos darbuotojus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. liepos 10 d. sprendimo Nr. (1.9.)-S-2282-12, kuriuo buvo atsisakyta patenkinti pareiškėjo 2012 m. birželio 26 d. prašymą, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų ir neveikimo, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nurodydamas, kad Tarnyba pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, taip pat nusprendė, kad pareiškėjas neįrodė buvus deliktinės atsakomybės sąlygas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, nurodo, kad beveik nėra argumentų, pagrindžiančių atsakovų poziciją.

Teisėjų kolegija tokiam pareiškėjo vertinimui nepritaria. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė jokių teisinių ir faktinių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba yra reikšminga realizuojant asmenų teisę į teisminę gynybą. Vis dėlto pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji realizuojama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo numatytomis sąlygomis ir tvarka. LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą teikia pati valstybė savo iniciatyva bei nuožiūra ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1042/2009, 2009 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1207/2009).

Kiek tai susiję su atsakovo 2012 m. liepos 10 d. sprendimo Nr. (1.9.)-S-2282-12 teisėtumu ir pagrįstumu, teisėjų kolegija pažymi, kad norėdamas gauti teisinę pagalbą, asmuo turi atitikti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme numatytus kriterijus ir sąlygas.

Atvejai, kuomet antrinė teisinė pagalba neteikiama, numatyti VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalyje, o atvejai, kuomet Tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, yra numatyti šio įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje. Pažymėtina, kad kai Tarnyba nustato, jog prašymo aplinkybėms taikytinos VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies nuostatos, ji neturi diskrecijos spręsti dėl pagalbos suteikimo ir turi pareigą pareiškėjo prašymą atmesti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-71/2011).

Šioje byloje atsakovas, atsisakydamas suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, nurodė VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 punktą (pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti) ir 11 straipsnio 6 dalies 2 punktą (atstovavimas byloje yra neperspektyvus), taip pat 11 straipsnio 7 dalies 1 punktą (jeigu iš esmės išnagrinėjusi reikalavimą nustato, kad galimos antrinės teisinės pagalbos išlaidos gerokai viršytų pareiškėjo turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį) ir 11 straipsnio 7 dalies 2 punktą (iš esmės išnagrinėjusi reikalavimą nustato, kad pareiškėjo neturtinio pobūdžio reikalavimas yra mažareikšmis). Taigi nustatant Tarnybos veiksmų teisėtumą arba neteisėtumą ir atsižvelgiant į tai, kad Tarnyba vertino pareiškėjo galimos civilinės bylos perspektyvumą, jo reikalavimų pagrįstumą, būtina įvertinti su tuo susijusias faktines aplinkybes.

Minėta, kad pareiškėjas UAB „Minida“ iškėlė reikalavimą atlyginti 3000 Lt dydžio neturtinę žalą, dėl įsigytos nekokybiškos vytintos dešros prekiniu pavadinimu „Karališka“.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog prašymas dėl žalos atlyginimo netenkintinas VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 punkto (pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti) ir 2 punkto (atstovavimas byloje yra neperspektyvus) pagrindu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas Tarnybai nepateikė jokių įrodymų, kad G. K. personalinės įmonės „Kargena“ prekybiniame kioske-paviljone (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo prekiaujama netinkama vartojimui gamintojo UAB „Minida“ vytinta dešra prekiniu pavadinimu „Karališka“, kurios tinkamumo vartoti terminas iki 2012 m. liepos 14 d., nes tos pačios vytintos dešros kitos partijos (tinkamumo vartoti terminas iki 2012 m. liepos 19 d.) juslinių savybių (kvapo, konsistencijos, išvaizdos) pakitimų nebuvo nustatyta (b.l. 11). Iš pateiktų dokumentų matyti, kad nei VTAT, ne VVMVT neturėjo informacijos dėl būtent pareiškėjo nusipirkto produkto netinkamos kokybės (b. l. 10, 11), o patikrinimo metu nustatyti kiti teisės aktų pažeidimai neturėjo tiesioginio sąryšio su pareiškėjo skundu. Net tuo atveju, jei įsigyta vytinta dešra prekiniu pavadinimu „Karališka“ buvo sugedusi, kaip galima matyti iš bylai pateikto kvito, ji pareiškėjui kainavo 5,90 Lt.

Tarnyba į pareiškėjo prašymą atsakė 2012 m. liepos 10 d. sprendimu Nr. (1.9.)-S-2282-12 (b. l. 5-7 su reversinėmis pusėmis) ir atmetė pareiškėjo prašymą suteikti jam teisinę pagalbą. Atsakovas Sprendime iš esmės pagrįstai nurodė, jog pareiškėjo turtinės žalos atlyginimo reikalavimas nėra pagrįstas jokiais teisiniais ar faktiniais argumentais, o pareiškėjo teiginį apie pažadą draugams pateikti ieškinį dėl sugedusio gaminio atsakovas įvertino kaip emocijomis, o ne aplinkybėmis grįstą kreipimąsi į teisėsaugos institucijas. Taip pat nurodė, kad dėl vytintos dešros prekiniu pavadinimu „Karališka“ Tarnybai nebuvo pateikta ir žinoma jokių nekokybiškumą patvirtinančių dokumentų. Nustatė, kad realūs turtiniai reikalavimai galėtų būti nebent vytintos dešros kaina, t. y. 5,90 Lt. Taigi, remdamasi tokiu situacijos vertinimu, Tarnyba, motyvuodama VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 punktu (pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti) ir 2 punktu (atstovavimas byloje yra neperspektyvus) pagrįstai atsisakė suteikti teisinę pagalbą pareiškėjui.

Turint galvoje tai, kad pareiškėjas nepateikė atsakovui jokių įrodymų dėl produkto nekokybiškumo, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo reikalavimas teisme dėl turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo būtų tenkintinas. Be to, net ir darant prielaidą, kad pareiškėjas būtų pateikęs įrodymus dėl nekokybiško produkto, šios faktinės aplinkybės buvimas savaime nesuponuoja, kad teismas pareiškėjui būtų priteisęs neturtinę žalą, nes teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007). Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su aptariamo produkto įsigijimu, teisėjų kolegija iš esmės pritaria atsakovo vertinimui, kad pareiškėjo interesų atstovavimas byloje nebūtų perspektyvus.

Nors pareiškėjas teigia, kad jo reikalavimų akivaizdų nepagrįstumą ir bylos perspektyvumą gali įvertinti tik teismas, toks argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal VGTPĮ 18 straipsnio 2 dalį sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima Tarnyba. VGTPĮ 18 straipsnio 4 dalies 6 punkte nurodyta, kad sprendime Tarnyba, be kita ko, nurodo antrinės teisinės pagalbos suteikimo arba atsisakymo ją teikti pagrindus. Šios VGTPĮ nuostatos rodo, kad Tarnyba, priimdama sprendimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą įvertinti, ar asmens prašymas atitinka teisės aktų reikalavimus. Žinoma, priimtas Tarnybos sprendimas gali būti skundžiamas teismui teisės aktų nustatyta tvarka, jį apskundus teismas įvertina priimto Tarnybos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, taigi galutinį vertinimą esant skundui atlieka teismas (analogiškai žr., pvz., LVAT 2008 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A20-104/2008). Šiuo atveju būtent pirmosios instancijos teismas atliko tokią funkciją, t. y. įvertino atsakovo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Tarnybą dėl teisinės pagalbos suteikimo, nenurodė, kad jis siekia iš ūkio subjekto prisiteisti turtinę žalą, prašyme nurodė, kad ketina bylinėtis būtent dėl neturtinės žalos atlyginimo (b.l. 40-41). Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo atsakovui pateiktame prašyme dėl teisinės pagalbos suteikimo ir skunde teismui pateikti paaiškinimai dėl aptariamo įvykio faktinių aplinkybių nėra nuoseklūs. Pareiškėjas atsakovui prašyme (b.l. 40) nurodė, kad 2012 05 23 nusipirko dešros, tačiau atidaręs pakuotę net vizualiai pamatė, kad dešra sugedusi, ji buvo su pelėsiu, įtartinai supuvusi viduje, pavojinga vartoti. Šiame prašyme pareiškėjas nenurodė apie tai, kad jis vartojo minėtą produktą.

Tuo tarpu skunde teismui pareiškėjas, teigdamas, kad patyrė ir turtinę žalą, be kita ko, nurodė, kad pareiškėjo sūnėnas pagamino keletą sumuštinių iš aptariamos dešros, kurie pareiškėjui buvo patikėti prie arbatos, jis juos suvartojo ir turėjo rimtų skrandžio problemų. Šiuo atveju sutiktina su atsakovo abejone, jog neaišku, kaip pareiškėjas nepastebėjo, kad ant sumuštinio uždėta sugedusi dešra, jei ją nusipirkęs ir atidaręs pakuotę pareiškėjas iškart pamatė, jog dešra sugedusi, su pelėsiu, o jos vidus supuvęs.

Kaip minėta pirmiau, nustačius nors vieną iš VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalyje esančių pagrindų, Tarnyba neturi diskrecijos teisės spręsti dėl prašymo priėmimo ir privalo jį atmesti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog atsakovas, priimdamas 2012 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. (1.9.)-S-2282-12, pagrįstai nustatė buvus VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punkto pagrindus. Atsižvelgiant į tai neprasminga tirti, ar buvo VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punkte nurodyti pagrindai.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad priimtu sprendimu atsakovas iš esmės paneigė jo teisę į teisminę gynybą, toks argumentas nepagrįstas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, viena vertus, kaip minėta, teisė į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nėra absoliuti. Be to valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimas nėra būtina prielaida kreipiantis į teismą ir ginant savo teises, t. y. pareiškėjas turi teisę savarankiškai kreiptis į teismą ir ginti savo teises, jei mano, kad jos buvo pažeistos.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių darytina išvada, kad ši apeliacinio skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Pasisakydama dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurios reikalauja pareiškėjas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas turtinę ir neturtinę žalą iš esmės kildina iš, jog teigimu, neteisėto Tarnybos neveikimo, t. y. atsisakymo suteikti jam teisinę pagalbą, taip pat su tuo susijusių jo nurodomų nepatogumų.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog byloje vertinamu atveju nenustatyta viena iš deliktinės atsakomybės sąlygų – neteisėti veiksmai. Konstatavus, kad atsakovo 2012 m. liepos 10 d. sprendimas Nr. (1.9.)-S-2282-12, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, yra teisėtas ir pagrįstas, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė buvus neteisėtus Tarnybos veiksmus ar neveikimą. Todėl ši apeliacinio skundo dalis taip pat atmestina kaip nepagrįsta.

Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo neobjektyvumo, teisėjų kolegija pažymi, kad jie atmestini kaip nepagrįsti. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą atsakovo naudai nerodo jo neobjektyvumo. Apeliantas nenurodė nei vieno svaraus argumento, pagrindžiančio jo teiginį.

Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kadangi jie nesusiję su teisminiu bylos nagrinėjimu.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, taigi priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas