2017-11-21 Nr. AB-21712-3-64-3-01168-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2276-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01168-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015 m. spalio 20 d. iki 2016 m. gegužės 20 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjui teko mažiau kameros ploto nei numatyta teisės aktuose; patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų; kamerose kriauklės buvo surūdijusios, nutrupėjęs emalis; tualetas buvo atitvertas tik iš šonų, nebuvo durų; nebuvo ventiliacijos, todėl kameroje buvo nemalonus kvapas; langas atsidarė nevisiškai, pro jį patekdavo mažai gryno oro; patalpoje buvo drėgna ir šalta; sienų ir lubų tinkas nutrupėjęs, sienos sutrūkinėjusios; ant lubų kampuose susikaupęs pelėsis; kameroje buvo žiurkių; į kiemelį buvo vedamas pasivaikščioti tik vienai valandai; pasivaikščiojimo kiemelyje buvo mažai vietos, nebuvo galimybės sportuoti; duše su karštu vandeniu galėjo praustis tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 minučių; vienam mėnesiui gaudavo vieną ruloną tualetinio popieriaus, kurio užtekdavo tik savaitei, jis buvo nekokybiškas; taip pat vieną kartą per mėnesį gaudavo vieną vienkartinį skutimosi peiliuką, muilą, dantų pastos, tačiau visa tai turėjo gauti kas savaitę; pareiškėjas galėjo lankytis poilsio (laisvalaikio) kambaryje ar sporto salėje vieną kartą per mėnesį ar dar rečiau; atvykus į Šiaulių TI iš Panevėžio VPK areštinės buvo laikomas laikino sulaikymo kameroje su dar 10 asmenų, tokioje kameroje nėra langų ir šviesos, joje būdavo iki 5 valandų; tualetas šioje kameroje visiškai neatitvertas. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvo pažemintas pareiškėjo orumas, pažeistos jo teisės. Jam sukėlė didelius dvasinius išgyvenimus ir skausmus, depresiją.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Nurodė, kad pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas. Šiaulių TI akcentavo, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą nulemti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai nulemtus laikymo sąlygų, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, Šiaulių TI manė, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Papildomai nurodė, kad Šiaulių TI pagal galimybes įgyvendino ir siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus, nagrinėjamu atveju nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimu pareiškėjo R. M. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, reikalavimą dėl 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, įtvirtinančiu minimalią 3,6 kv. m gyvenamojo ploto normą, ir nustatė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 20 d. iki 2016 m. gegužės 20 d. ne visais atvejais galima nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos. Atsižvelgęs į tai, kad įrodyti aplinkybes, kada pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, pareiga tenka atsakovui, teismas sprendė, jog šios aplinkybės aiškintinos pareiškėjo naudai. Teismas konstatavo, jog laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 20 d. iki 2016 m. gegužės 20 d., iš viso 1 dieną, pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

7. Dėl higienos normų pažeidimo teismas, vadovaudamasis Lietuvos higienos norma HN 134:2015, patvirtinta 2015 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-908, (toliau – ir HN 134:2015) ir iki 2015 m. spalio 31 d. galiojusia Lietuvos higienos norma HN 76:2010, patvirtinta 2010 m. kovo 30 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241, (toliau – ir HN 76:2010) bei Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas patikrinimo aktu Nr. PA.6-70 (19.4.1.6.12), nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 11 ir Nr. 13, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Taip pat teismas konstatavo, kad neįrodyta, jog kitos patalpos (išskyrus nustatytus pažeidimus), kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.

8. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nepateikė jokių konkrečių duomenų apie sanitarinio mazgo atitvėrimą konkrečiose kamerose, kur buvo laikomas pareiškėjas. Atsižvelgęs į tai, kad įrodyti aplinkybes, ar pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos dėl sanitarinių mazgų atitvėrimo, pareiga tenka atsakovui, teismas sprendė, jog šios aplinkybės aiškintinos pareiškėjo naudai. Šiuo aspektu teismas konstatavo, kad Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

9. Dėl aprūpinimo higienos priemonėmis teismas akcentavo, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu tenka laisvės atėmimo vietos administracijai. Šiaulių TI administracija nepateikė jokių duomenų apie pareiškėjo aprūpinimą higienos priemonėmis, nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, todėl, teismo vertinimu, šios aplinkybės aiškintinos pareiškėjo naudai ir konstatuotina, kad atsakovo atstovas (Šiaulių TI) neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

10. Dėl aplinkybių, susijusių su per trumpu pasivaikščiojimo laiku bei neužtikrintos galimybės sportuoti, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kad jis turėjo teisę į ilgesnį nei vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore, todėl teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemelių ploto, kadangi, teismo vertinimu, teisės aktai nenustato reikalavimų pasivaikščiojimo kiemelių plotui.

11. Dėl naudojimosi dušu teismas, remdamasis HN 76:2010 68 punktu ir HN 134:2015 44 punktu, nurodė, kad pareiškėjas nesikreipė su prašymais ar skundais į Šiaulių TI direktorių dėl tinkamų sąlygų praustis po dušu bei galimybės praustis po dušu daugiau nei vieną kartą per savaitę. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu dušu. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų privalėjęs sudaryti sąlygas pareiškėjui daugiau nei vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po dušu, todėl atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas šiuos pareiškėjo teiginius atmetė kaip nepagrįstus.

12. Dėl lankymosi sporto salėje ar poilsio (laisvalaikio) kambaryje teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl laisvalaikio ir sporto yra abstraktaus pobūdžio, jis nenurodė, konkrečiai kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas, kuo pasireiškė neturtinė žala dėl užimtumo nebuvimo. Be to, pareiškėjas nenurodė, jog jis buvo išreiškęs pageidavimą dalyvauti Šiaulių TI organizuojamuose sporto ar kituose renginiuose, nenurodė, kada jo prašymas nebuvo patenkintas. Atsižvelgęs į paminėtas aplinkybes, teismas pareiškėjo teiginius atmetė kaip nepagrįstus.

13. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, sveikatos istoriją, darė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu.

14. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tačiau nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, pažeidimas nebuvo intensyvus, pareiškėjas Šiaulių TI per ginčo laikotarpį iš viso buvo laikomas 1 dieną sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui. Byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai, įvertinus byloje esančią jo asmens sveikatos istoriją, dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI, nenustatyti. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III. 15. Pareiškėjas R. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

16. Nurodo, kad minimali gyvenamojo ploto norma buvo neužtikrinama ilgesniais laikotarpiais. Prašo taikyti 4 kv. m normą atskaičius baldus, netaikyti Lietuvos Respublikos teisės aktų.

17. Akcentuoja, kad 1 valandos per dieną pasivaikščiojimo lauke yra per mažai. Akcentuoja, kad asmenims, atvykusiems iš pataisos namų, lauke leisdavo pasivaikščioti ilgiau.

18. Pažymi, kad dėl tos aplinkybės, jog kameros buvo vėdinamos per langus, žiemą buvo šalta ir drėgna. Pareiškėjas dėl šių priežasčių gulėdavo lovoje užsiklojęs – pareigūnai už režimo pažeidimus bausdavo.

19. Pareiškėjas 2016 m. sausio 13 d. prašė iškviesti gydytoją, kadangi skaudėjo ausį ir dantį tačiau šis jo prašymas nebuvo tenkinamas (nurodžius, jog gydytojo nėra), o pareigūnas atnešė paracetamolio, kuris nepadėjo. Dėl skundų pareiškėjas buvo nubaustas.

20. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

21. Šiaulių TI nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus byloje esančius įrodymus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui R. M., jo teigimu, padarytos jį laikant Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis nuo 2015 m. spalio 20 d. iki 2016 m. gegužės 20 d., atlyginimo.

23. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Šiaulių TI pareiškėjui 1 parą nebuvo užtikrinama minimali kameros gyvenamojo ploto norma, nenustatytos trukmės laikotarpiu kameros Nr. 11 ir 13 neatitiko higienos reikalavimų, buvo pažeidžiama pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, neišduodamos higienos priemonės. Atsižvelgęs į šias aplinkybes bei tai, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo užtikrinta tik 1 vieną parą, teismas sprendė, kad pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su minimalaus gyvenamojo ploto normos apskaičiavimu ir teismo šiuo aspektu nustatytomis aplinkybėmis, teismo išvadomis dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės, kamerų vėdinimo. Nurodo, kad nebuvo kviečiamas gydytojas, nors pareiškėjas blogai jautėsi – skaudėjo dantį ir ausį.

25. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K bei Tarnybos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

26. Pagal nuo 2010 m. gegužės 14 d. galiojantį teisinį reguliavimą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

27. Administracinėse bylose, vertinant tardymo izoliatoriuje vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, taip pat atsižvelgiama į galimybę laisvai judėti, t. y. vertinama, ar asmeniui užtikrinama teisė pasivaikščioti gryname ore, naudotis sporto kiemeliais, lankytis bibliotekoje ir pan. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1162-525/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1574-624/2017, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-624/2017). Pastebėtina, kad įstatyme nustatyta galimybė 1 valandą kasdien pasivaikščioti gryname ore prie ploto trūkumą kompensuojančių priemonių nepriskirtina – ploto vienam asmeniui trūkumas turi būti kompensuotas kokiomis nors papildomomis priemonėmis (pvz., suteikiant galimybę būti gryname ore ilgesnį laiką, nei numatyta minimaliai įstatyme, ir kitomis priemonėmis, kurias tardymo izoliatoriaus administracija taiko sudarydama galimybes nebūti iki miegui skirto laiko gyvenamojoje patalpoje) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017).

28. Sprendžiant dėl asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygų, teismų praktikoje taip pat yra atsižvelgiama į asmenų laikymo tardymo izoliatoriuje specifiką, t. y. jog atitinkamą dienos dalį jie gali būti užimti su jais susijusiuose ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo teisme procesuose. Tokiais atvejais likusių gyvenamojoje kameroje asmenų padėtis asmeninės erdvės prasme pagerėja, jie gali daugiau ir laisviau judėti, mankštintis ir pan. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017).

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi Šiaulių TI pateiktus duomenis (b. l. 28–33), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui vieną nevisą dieną nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (teko apie 3,2 kv. m). Taigi CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus dėl 1 (nevisos) dienos pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis.

30. Akcentuotina ir tai, kad, pirma, kitais nei nustatytu atvejais, netgi atkreipiant dėmesį į baldų užimamą plotą, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą nebuvo pažeista (pareiškėjui tekdavo nuo 3,8 iki 21,48 kv. m). Antra, asmenų laikymo tardymo izoliatoriuje specifika yra ta, jog atitinkamą dienos dalį jie gali būti užimti su jais susijusiuose ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo teisme procesuose. Tokiais atvejais likusių gyvenamojoje kameroje asmenų padėtis asmeninės erdvės prasme pagerėja, jie gali daigiau ir laisviau judėti, mankštintis ir pan. Pareiškėjas neteigia, kad kartu su juo Šiaulių TI kamerose gyvenę asmenys nuolat būdavo kameroje. Esant nurodytoms aplinkybės šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo išvadoms, kad pareiškėjas neturėjo galimybės judėti kameroje.

31. Dėl pasivaikščiojimo kiemeliuose trukmės akcentuotina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau nei 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų.

32. Atsižvelgiant į byloje aktualų teisinį reguliavimą, pareiškėjo argumentai dėl per trumpo pasivaikščiojimo laiko atmestini kaip nepagrįsti. Pareiškėjas neneigė, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau nei 1 valandą per dieną, todėl neteisėti Šiaulių TI-K veiksmai nenustatyti.

33. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis dėl kamerų vėdinimo per langus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad kamerų vėdinimas per langus atitinka HN 76:2010 24 punkto (HN 134:2015 17 p.) reikalavimus. Šiaulių visuomenės sveikatos centras šių normų pažeidimų nenustatė, todėl pareiškėjo argumentus dėl patalpų vėdinimo per langus pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė.

34. Teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog tam tikrais epizodais galėjo būti pažeista pareiškėjo teisė būti aprūpintam higienos priemonėmis, o kameros Nr. 11 ir 13 neatitiko sanitarinių reikalavimų. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, jog dėl sąlygų kameroje Nr. 11 pareiškėjas 2016 m. balandžio 25 d. kreipėsi į Šiaulių TI administraciją, tačiau skundą atsiėmė, nurodęs, jog problema išspręsta (b. l. 35, 37). Šis kreipimasis, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina ne tik kalinimo sąlygų kameroje Nr. 11 neatitikimą teisės aktų reikalavimams, bet aplinkybę, kad niekas nekliudė pareiškėjui kreiptis su skundas dėl administracijos neveiklumo, trūkumų šalinimo ir pan., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai dalį pareiškėjo nurodytų aplinkybių, dėl kurių jis kalinimo metu nesiskundė, o administracija neigė jas buvus, atmetė kaip neįrodytas.

35. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos išvadomis, kad, atsižvelgiant į šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir atsakovo pateiktus įrodymus, pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu kamerose, kuriose jis buvo laikomas Šiaulių TI 202 dienas, buvo pažeista: Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktas numato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos.

Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (neteko galios nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktą pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema.

Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Nors pagal Higienos normos HN 76:2010 2 punktą veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, o sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, ši aplinkybė neatleidžia Šiaulių TI administracijos nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas.

Kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismas išvada, sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui naudojantis šia patalpa užtikrinti, todėl pagrįstai konstatavo, kad Šiaulių TI tinkamai neužtikrino pareiškėjo privatumo.

36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad nebuvo iškviestas gydytojas. Akcentuotina, kad šios aplinkybės pareiškėjas nei skunde, nei kituose paaiškinimuose, teiktuose pirmosios instancijos teismui, nurodęs nebuvo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 130 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017, 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-442/2017, 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017, 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016, 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/201 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.

37. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, Šiaulių apygardos administracinis teismas, priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, jog nevisą dieną buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalųjį gyvenamąjį plotą, tinkamas higienos sąlygas kamerose Nr. 11 ir 13, privatumą naudojantis tualetu (202 dienas), gauti teisės aktuose nustatytą kiekį higienos priemonių. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygų Šiaulių TI, kitų aplinkybių nekartoja.

38. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

39. Ginčo atveju, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į įstatymuose bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu kamerose neužtikrinimu bei kitus pažeidimus, kurių konstatavimas atskirai savaime nebūtų pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimas pinigais, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija, ir sprendžia, jog pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

40. Asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes.

Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013).

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia ir į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, susijusias su laisvės atėmimo įstaigos pareigūnų elgesiu, jų ketinimais; į bendrą šalies ekonominę situaciją (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 615 patvirtinta 325 Eur minimali mėnesinė alga nuo 2015 m. liepos 1 d., 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1240 – 350 Eur minimali mėnesinė alga nuo 2016 m. sausio 1 d.); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015).

Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų bylose, kuriose konstatuoti panašūs teisės aktų, nustatančių reikalavimus kalinimo sąlygoms, pažeidimai, priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017, 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2275-525/2017 ir kt.), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

41. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgusi į nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę, be to, į tai, kad nenustatyta, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjo sveikata būtų pablogėjusi, kad atsakovas tyčia būtų siekęs sudaryti netinkamas kalinimo sąlygas, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, jog 400 Eur suma laikytina pagrįsta ir adekvačia dėl padarytų pažeidimų jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

42. Apibendrinama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjui R. M. priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimo dalį palikti pakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan