2019-09-18 Nr. AB-17610-3-62-3-01448-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-615-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01448-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. G. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. liepos 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. G. skundą atsakovui Marijampolės savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Marijampolės savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) 2018 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. SA-9117(12.7.) (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą inicijuoti žemės sklypo, kurio unikalus (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ribų pakeitimo procesą jį padidinant užstatyto pastato dalies užimamu plotu ir dėl to priimti sprendimą.

II. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 25 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Teismas nurodė, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Tačiau savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apribotais skundų padavimo terminais, inter alia (liet. be kita ko) susijusiais su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-69/2010). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo daug kartų akcentuota, jog asmens teisė kreiptis į teismą turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ nuostatos (pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010). Taigi teisė pasinaudoti teismine gynyba yra ribojama laike ir siejama su faktine aplinkybe, nuo kurios ir pradedamas skaičiuoti laikas, per kurį suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą.

Teismas nurodė, kad ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Teismas nustatė, jog pareiškėja asmeniškai teismui 2019 m. liepos 17 d. paduotame skunde prašė panaikinti atsakovo Sprendimą, tačiau iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų matyti, kad pareiškėja dėl šio administracinio akto panaikinimo pirmą kartą į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus kreipėsi 2018 m. gruodžio 31 d. (administracinė byla Nr. I-3023-644/2019), t. y. pareiškėjai jau 2018 m. gruodžio 31 d. buvo žinoma apie priimtą atsakovo Sprendimą. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja skundą dėl Sprendimo teismui pateikė 2019 m. liepos 17 d., sprendė, kad pareiškėja akivaizdžiai yra praleidusi ABTĮ nustatytą vieno mėnesio apskundimo terminą.

Teismas atkreipė dėmesį, jog pagal administracinių teismų praktiką, teismas, nustatęs, kad terminas skundui paduoti praleistas, termino trūkumams šalinti apskritai nenustato. Kai termino praleidimo faktas akivaizdus, teismas neprivalo papildomai aiškintis kokių nors aplinkybių. Termino praleidimo fakto konstatavimas ir prašymo atnaujinti terminą nebuvimas yra pakankamos sąlygos atsisakyti priimti teismui paduotą skundą (prašymą). Teismas pažymėjo, jog tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi savo naujausioje praktikoje (žr., pvz., 2017 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-214-261/2017).

Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str. 1 d.), todėl kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės – teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

Teismas nurodė, kad atsisakius priimti pareiškėjos reikalavimą panaikinti atsakovo Sprendimą, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą inicijuoti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribų pakeitimo procesą jį padidinant užstatyto pastato dalies užimamu plotu, atsisakytinas priimti ir išvestinis reikalavimas įpareigoti atsakovą inicijuoti žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ribų pakeitimo procesą jį padidinant užstatyto pastato dalies užimamu plotu ir dėl to priimti sprendimą.

III. Pareiškėja A. G. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 25 d. nutartį ir išspręsti skundo priėmimo klausimą iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai nustatė Sprendimo įteikimo pareiškėjai momentą, nukrypo nuo naujausios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, aiškinančios, terminų skundui pateikti skaičiavimą, kai ginčijamas sprendimas buvo siunčiamas elektroniniu paštu ir nėra jokių kitų duomenų, galinčių patvirtinti jo įteikimą, visiškai neatsižvelgdamas į pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir paaiškinimus. Pareiškėja nurodo, kad ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies nuostatos suponuoja tai, kad termino pradžios momentas siejamas su individualaus administracinio teisės akto įteikimo, bet ne išsiuntimo diena. Pareiškėja teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad asmuo sužinojo apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį) priėmimo datą, aktu nustatomas teises ir pareigas. Pareiškėja pabrėžia, kad išvadą dėl termino praleidimo teismas iš esmės grindė tik LITEKO duomenimis apie skundo kitoje byloje pateikimą, tačiau bet kuriuo atveju Sprendimas 2018 m. gruodžio mėnesį savavališkai pasirinktu siuntimo būdu gautas nebuvo.

2. Pareiškėja nurodo, kad atsakovo Sprendimas jai nebuvo įteiktas, todėl atsakovas galėjo matyti, jog laiškas nepasiekė adresato. Pareiškėjos vertinimu, teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 23 d. nutartyje Nr. eAS-56-575/2018 suformuota praktika, kurioje teismas konstatavo, kad sprendimo išsiuntimas elektroniniu paštu savaime nepatvirtina, kad pareiškėjas šiuos sprendimus gavo. Pareiškėja pabrėžia, kad Sprendimą gavo 2019 m. birželio mėnesį, todėl laikydamasi ABTĮ nustatytų terminų su skundu kreipėsi į teismą. Pareiškėja nurodo, kad atsakovas nepateikė jokių objektyvių duomenų, galinčių paneigti pareiškėjos teiginius bei pagrįsti, kad Sprendimą jį gavo anksčiau. Pareiškėja nurodo, kad iki 2019 m. liepos mėnesio ji nežinodama apie priimtą sprendimą ir jo turinį, neturėjo objektyvių galimybių kreiptis į teismą dėl savo teisių pažeidimo, todėl teismo išvada, kad terminas skundui pateikti yra praleistas, nepagrįsta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 25 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Nagrinėjant atskirojo skundo argumentus, teisėjų kolegija pirmiausiai akcentuoja, kad teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinama tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo konkrečiu atveju – ABTĮ) nustatytų kreipimosi į teismą sąlygų. Viena iš jų – laikytis skundo teismui padavimo terminų. ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Pareiškėja ginčą kelia dėl Marijampolės savivaldybės administracijos Sprendimo, įforminto 2018 m. spalio 18 d. raštu, o atskirajame skunde iš esmės ginčija faktines aplinkybes, susijusias su Sprendimo gavimu. Teisėjų kolegija, patikrinusi teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai apie atsakovo Sprendimą jau buvo žinoma 2018 m. gruodžio 31 d., nes tą dieną pareiškėja pirmą kartą kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą (administracinė byla Nr. I-3023-644/2019) dėl atsakovo Sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Pastebėtina, kad minėtoje byloje pareiškėjos skundas neatitiko ABTĮ 24, 25, 35 straipsnių reikalavimų, todėl teismo nutartimi buvo nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti. Pareiškėja nustatytu terminu skundo trūkumų nepašalino, nepateikė prašymo pratęsti termino skundo trūkumams šalinti, todėl Regionų apygardos administracinis teismas įsiteisėjusia 2019 m. kovo 5 d. nutartimi, pareiškėjos skundą laikė nepaduotu.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja į pirmosios instancijos teismą kreipėsi 2019 m. liepos 17 d., t. y. praėjus daugiau nei pusei metų nuo bylos duomenimis užfiksuoto sužinojimo apie atsakovo priimtą Sprendimą momento ir, kaip teisingai skundžiamoje nutartyje nustatė pirmosios instancijos teismas, akivaizdžiai praleidusi ABTĮ nustatytą vieno mėnesio apskundimo terminą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų ir įrodymų, leidžiančių kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad pareiškėja praleido įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti. Pareiškėja nei skunde, nei atskirajame skunde nesuformulavo prašymo atnaujinti terminą skundo reikalavimams pareikšti, nenurodė jokių objektyvių ir nuo pareiškėjos valios nepriklausiusių aplinkybių, dėl kurių skundas negalėjo būti pateiktas teismui anksčiau. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str. 1 d.), todėl kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės, teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą ABTĮ 33 straipsnio2 dalies 9 punkto pagrindu, t. y. pareiškėjai praleidus terminą ir neprašius jo atnaujinti.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes bei joms taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį atsisakyti priimti pareiškėjos skundą. Dėl šios priežasties pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. G. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė