2017-04-26 Nr. AB-9063-3-61-3-05353-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-475-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05353-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. K. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 300 Eur žalos, patirtos dėl netinkamų laikymo sąlygų Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate (toliau – ir Komisariatas), atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki 2015 m. spalio 9 d. buvo laikomas suimtas Komisariato areštinėje. Laikymo sąlygos buvo netinkamos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, dėl to jis patyrė neturtinę žalą. Pirmas dvi laikymo dienas nebuvo išvestas pasivaikščioti į lauką, pristačius į areštinę, dušu pasinaudoti nuvestas tik po trijų parų. Dušai buvo sulaužyti, netvarkingi, ant jų matėsi pelėsis. Išduota patalynė buvo nešvari, komplekte nebuvo antklodės užvalkalo, rankšluosčio, vietoje to – antra paklodė. Kamera buvo nehigieniška ir nebuvo suteikta priemonių ją išsiplauti, nes paprašius atnešti šluotą, ji buvo atnešta tik kitą dieną ir be semtuvėlio, šiukšles teko rinkti rankomis, nebuvo duotas joks skuduras išsiplauti grindis. Kameroje vėdinimas prastas, naktį ištraukiamoji ventiliacija atjungiama, todėl pasidaro tvanku, o langai užkalti medienos plokštėmis. Kameroje nėra elektros lizdų, todėl negalėjo naudoti elektros prietaisų. Naudojantis tualetu neužtikrinimas asmeninis privatumas, tai žemina orumą. Nebuvo galimybės skaityti laikraščių, knygų, žiūrėti televiziją ar klausytis radijo. Maitinimas buvo nepakankamas, todėl nuolat jautė alkį. Kameroje neturėjo jokios galimybės skustis barzdą, nes nebuvo veidrodžio, skutimosi peiliukai, dantų pasta ir šepetėlis neišduodami, o iš išorės perduoti skutimosi peiliukai nebuvo priimti. Pareiškėjas darė išvadą, kad atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo, higienos normas nustatančių teisės aktų nuostatas bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į skundą, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Komisariate buvo laikomas nuo 2015 m. rugsėjo 30 d., 18.56 val., iki 2015 m. spalio 9 d., 13.39 val. Apie tai, kad pareiškėjas būdamas areštinėje būtų pateikęs nusiskundimų dėl laikymo sąlygų, duomenų nėra. Atsakovas pažymėjo, kad pirmas dvi dienas būnant areštinėje pareiškėjas nebuvo vedamas pasivaikščioti, kadangi tomis dienomis buvo išvežamas procesinių veiksmų atlikimui. Dušu buvo sudaroma galimybė naudotis laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Visiems areštinėje laikomiems asmenims yra išduodama patalynė, ji reguliariai skalbiama, todėl pareiškėjo nusiskundimai šiuo klausimu yra be pagrindo. Elektros lizdų, ventiliacijos ir sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus ir nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas būtų dėl to patyręs neturtinę žalą. Atsakovas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato vykdyti kitų pareiškėjo skunde išdėstytų veiksmų, todėl darė išvadą, kad Komisariatas veikė teisėtai. Valstybės civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – ir CK) atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Atsakovas darė išvadą, kad šiuo atveju Komisariato veiksmai buvo teisėti. Civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu nustatomas žalos padarymo faktas. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinų CK nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo reikalavimo negrindė konkrečiais įrodymais, nusiskundimai yra deklaratyvaus pobūdžio.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas vadovavosi Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi, 6.250 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, rėmėsi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu. Teismas vadovavosi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 59, 62 punktais ir nustatė, kad Komisariatas yra sudaręs sulaikytų asmenų maitinimo paslaugų sutartį, prie kurios pridėtame valgiaraštyje nurodyti maisto produktai iš esmės tenkina reikalavimus, nustatytus Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. V-100 patvirtintuose Skiriamuose maisto produktų vidutiniuose paros kiekiuose vyrams, laikomiems policijos komisariatų areštinėse.

Teismas rėmėsi Taisyklių 7.10, 55 punktais, nurodė, kad pareiškėjas teigia, jog pirmas dvi dienas nebuvo vedamas pasivaikščioti, tačiau iš esmės neginčijo aplinkybės, kad tomis dienomis buvo išvežamas procesinių veiksmų atlikimui, o kitomis dienomis dalyvavo pasivaikščiojimuose. Teismas pažymėjo, kad dėl aptartų pasivaikščiojimo tvarkos organizavimo reikalavimų neišvengiama, jog vykstantis dalyvauti teismo posėdžiuose, apklausose ar kitų procesinių veiksmų atlikime asmuo gali tą dieną nedalyvauti pasivaikščiojime. Ši situacija Taisyklėse specifiškai nedetalizuota, tačiau, teismo vertinimu, atsakovo veiksmai yra suderinami su teisės aktuose nustatytu teisės pasivaikščioti reglamentavimu.

Teismas rėmėsi Taisyklių 7.12 punktu ir pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas į dušą buvo išvestas 2015 m. spalio 3 dieną. Kadangi į Komisariatą pareiškėjas atvyko 2015 m. rugsėjo 30 d., teismas konstatavo, kad jam buvo sudaryta galimybė naudotis dušu pagal teisės aktų reikalavimas.

Teismas vadovavosi Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-172, 14.5 punktu ir pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog kameroje, kurioje buvo pareiškėjas, sanitarinis mazgas būtų įrengtas nesilaikant šių reikalavimų. Teismas nurodė, kad byloje yra pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog Visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus Komisariate ir pažeidimų nenustatė.

Teismas atkreipė dėmesį, kad patalynės skalbimui Komisariatas yra sudaręs Minkšto inventoriaus dezinfekcijos paslaugų sutartį. Teismas neturėjo pagrindo abejoti, kad ji nevykdoma. Teismo vertinimu, pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad jam nebuvo išduota pakankamai priemonių tvarkytis, asmens higienos priežiūrai, kameroje nebuvo elektros lizdo, žurnalų, knygų, televizijos ar radijo, negali būti traktuojamos kaip sukėlusios jam neturtinę žalą. Teismas pažymėjo, kad tam tikri nepatogumai yra neatsiejama kardomųjų priemonių, laisvės atėmimo bausmės vykdymo pasekmė.

Teismas darė išvadą, kad atsakovo veiksmai buvo teisėti, prie skundo pareiškėjas nepridėjo įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog jis būtų siekęs ištaisyti savo nurodomus nepatogumus kreipdamasis į Komisariato administraciją, tačiau kreipėsi tiesiai į teismą, todėl pareiškėjo teiginius teismas vertino kritiškai, kaip reiškiamus išimtinai su tikslu gauti turtinės naudos. Teismas laikė neįrodyta, kad pareiškėjas patyrė žalą. Teismas pažymėjo, kad areštinės pagal savo funkcijas nėra skirtos ilgalaikiam asmenų laikymui ir pareiškėjas ten buvo tik 10 dienų.

III. Pareiškėjas R. K. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas, spręsdamas dėl pasivaikščiojimų, į kuriuos buvo atsisakyta jį vesti, motyvuojant, kad jis buvo apklausose, nesivadovavo konkrečiu įstatyminiu aktu. Pareiškėjas pabrėžia, kad Taisyklių 7.10 punkte įtvirtinta jo teisė vieną valandą pasivaikščioti pasivaikščiojimų kieme. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis buvo sulaikytas grįžtant iš darbo statybose, todėl net keturias dienas, būdamas nešvarus ir suprakaitavęs, turėjo bendrauti su pareigūnėmis, tyrėjomis moterimis, taip pat tyrėjais ir prižiūrėtojais. Dėl to pareiškėjas nurodo jautęsis nepatogiai, pažemintas, tačiau teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė. Pareiškėjas pažymi, kad prašė nustatyti, ar sąlygos kamerose atitinka reikalavimus, tačiau teismas to nepadarė, tik vadovavosi metų senumo aktu, kuriame buvo atsisakyta atlikti patikrinimą. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nesiaiškino aplinkybės, jog sienelė, atskirianti sanitarinį mazgą, yra per žema ir nesuteikia jokio privatumo. Pareiškėjas pažymi, kad 2015 m. gruodžio 21 d. kreipėsi su skundu į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą. Pareiškėjas prašo iš šio centro išreikalauti atsakymą į jo skundą, kadangi jis patvirtintų tam tikras aplinkybes. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas rėmėsi prielaidomis, jog pareiškėjas buvo aprūpintas rankšluosčiu. Pareiškėjas nurodo prašęs iš atsakovo išreikalauti tai įrodantį dokumentą, tačiau tai nebuvo padaryta. Pareiškėjas pažymi, kad areštinėje buvo 10 parų, per kurias neturėjo galimybės išsiskalbti nešvarių drabužių po darbo statybose. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas neatsižvelgė į Europos kalinimo taisykles dėl užimtumo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas pažymi, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų skundęsis dėl laikymo sąlygų buvimo areštinėje metu. Atsakovas remiasi Taisyklių 7.10 punktu, pažymi, kad pareiškėjas 2015 m. spalio 1 ir 2 dienomis nebuvo išvestas pasivaikščioti, kadangi tomis dienomis jis buvo išvežtas iš areštinės procesinių veiksmų atlikimui. Kitomis buvimo areštinėje dienomis jis pasivaikščioti buvo vedamas arba nuo pasivaikščiojimų atsisakė pats. Atsakovas remiasi Taisyklių 55, 56 punktais ir daro išvadą, kad neišvengiama, jog vykstantis iš areštinės procesinių veiksmų atlikimui asmuo gali tą dieną nedalyvauti pasivaikščiojime.

Atsakovas remiasi Taisyklių 7.12 punktu, nurodo, kad pareiškėjas į areštinę atvyko 2015 m. rugsėjo 30 d., į dušą buvo išvestas 2015 m. spalio 3 d., todėl jo teisė pasinaudoti dušu nebuvo pažeista. Atsakovas pabrėžia, kad sanitariniai mazgai areštinėje įrengti pagal Higienos normos HN 37:2009 reikalavimus. Atsakovas sutinka, kad tam tikra privatumo stoka šiuo atveju yra, tačiau tai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atsakovas paaiškina, kad Visuomenės sveikatos centras areštinę tikrina periodiškai.

Paskutinis patikrinimas buvo atliktas 2014 m. gruodžio 2 d., t. y. 10 mėnesių iki pareiškėjo buvimo areštinėje. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad jam nebuvo išduotas rankšluostis, kadangi visi asmenys, laikomi areštinėje, yra aprūpinami minkštuoju inventoriumi. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas buvimo areštinėje laikotarpiu į areštinės administraciją su prašymu dėl to nesikreipė. Atsakovas paaiškina, kad policijos areštinės yra pritaikytos trumpalaikiam asmenų laikymui ir organizuoti rūbų skalbimą policijos komisariatų areštinėse neįpareigoja jokie teisės aktai, reglamentuojantys policijos komisariatų veiklą.

Atsakovas pažymi, kad policijos įstaigų areštinės nėra tapačios Kalėjimų departamentui pavaldžioms laisvės atėmimo įstaigoms, kuriose laikomi įtariamieji ir kaltinamieji asmenys baudžiamojo proceso eigoje ir nuteistieji po nuosprendžio įsiteisėjimo. Tiek policijos areštinės, tiek laisvės atėmimo vietų areštinės yra skirtos izoliuoti asmenis nuo visuomenės, laikinai apriboti jų judėjimo laisvę ir bendravimą su kitais asmenimis, policijos areštinės numatytos ir pritaikytos asmenis laikyti trumpesnį laiką. Atsakovas remiasi taisyklių 7.14, 7.20 punktais, pažymi, kad pareiga aprūpinti spaudos leidiniais, televizoriais ar radijo imtuvais areštinėje laikomus asmenis areštinės personalui nėra numatyta.

Atsakovas remiasi Konvencijos 3 straipsniu, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika ir atkreipia dėmesį, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl laikymo areštinėje sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, todėl nėra pagrindo spręsti, kad jo sveikatos būklė, kitos fizinės arba psichinės savybės galėjo sąlygoti didesnį nei įprasta, išskirtinai neigiamą poveikį. Atsakovas pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Atsakovas nurodo, kad jokie teisės aktai pažeisti nebuvo, todėl pareigūnų veiksmų neteisėtumo negalima konstatuoti. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrindė neturtinės žalos buvimo fakto ir jos dydžio, neįrodė neteisėtų veiksmų egzistavimo fakto, nepagrindė neturtinės žalos atsiradimo fakto, nenurodė priežastinio ryšio tarp jų egzistavimo. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo teiginiai dėl žalos yra abstraktūs, nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis, nėra aišku, kokios neigiamos fizinės ar emocinės pasekmės sąlygojo pareiškėjo reikalavimus ir kuo remiantis neturtinė žala įvertinta tokia suma.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų bei medicininių dokumentų apie galimai patirtą moralinę žalą bei jos padarinius. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą prieštarauja ir suformuotai teismų praktikai. Atsakovas daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, o prašoma atlyginti neturtinė žala prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų jo, kaip suimtojo, laikymo sąlygų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jis nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki 2015 m. spalio 9 d. buvo laikomas Komisariato areštinėje netinkamomis sąlygomis, dėl kurių patyrė 300 Eur dydžio neturtinę žalą. Šiuo laikotarpiu jam nebuvo užtikrinta teisė į pasivaikščiojimus kieme, kamerose sanitarinis mazgas nuo likusios kameros dalies atitvertas netinkamai, o tai pažeidė jo privatumą. Be to, pareiškėjo teigimu, po suėmimo 4 dienas negalėjo išsimaudyti, nebuvo išduodami rankšluosčiai, o visą laikymo Komisariato areštinėje laiką neturėjo galimybės išsikalbti drabužių, buvo netinkamai maitinamas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo laikymo Komisariato areštinėje sąlygos ginčijamu laikotarpiu atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl atmetė pareiškėjo skundą, nenustatęs būtinosios civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų ir realios neturtinės žalos.

Apeliantas nesutikdamas su teismo sprendimu, kvestionuoja jo teisėtumą ir pagrįstumą įrodymų vertinimo ir bylos visapusiško išnagrinėjimo aspektais.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala, ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas skundėsi tuo, jog Komisariato areštinės kamerose, kuriose jis buvo laikomas ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo gyvenamosios kameros dalies buvo atitvertas netinkamai, kas neužtikrino jo teisės į pakankamą privatumą. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nekonstatavo pareiškėjo teisių pažeidimo. Papildomai pažymėtina, kad Higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punkte, numatyta, jog policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad sanitarinių mazgų įrengimas kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus, kadangi iš byloje pateikto Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – VVSC) patikrinimo akto (b. l. 48–49) matyti, kad sanitariniai mazgai yra įrengti pagal Higienos normos HN 37:2009 reikalavimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas pagrįstai nurodo, kad laikymo kameroje neturi būti uždarų erdvių, nors privatumo stoka šiuo atveju yra, tačiau tai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde neneigia, kad sanitariniai mazgai buvo sienele atitverti nuo likusios kameros patalpos, tiesiog nurodo, kad klozetas yra aukščiau nei grindys ir nėra jokio privatumo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo argumentai, jog sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai, yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl jam nesudarytų galimybių pasivaikščioti kieme, nepagrįstais laiko pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius dėl atsisakymo vesti pasivaikščioti į kiemą tas dienas, kai jis (pareiškėjas) dalyvavo apklausose ir sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais šiuo aspektu. Taisyklių 7.10 punkte numatyta, jog policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, laikomi asmenys kasdien gali vieną valandą pasivaikščioti. Dėl pasivaikščiojimo kieme tvarkos, teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad byloje pateikti duomenys su asmenų laikomų areštinėje pasivaikščiojimo lapais (b. l. 42–47) patvirtina, jog pareiškėjas iš 6 dienų buvo 3 dienas išvedamas į lauką pasivaikščioti, taip pat 3 dienas pats atsisakė išeiti į lauką. Dėl kitų dienų byloje tokių duomenų nėra, kadangi 4 dienas pareiškėjas buvo išvežamas iš areštinės procesinių veiksmų atlikimui ir tomis dienomis pareiškėjas būdavo areštinėje ne visą laiką. Asmens nuvežimas procesinių veiksmų atlikimui ir parvežimas į areštinę yra susijęs su jo fiziniu judėjimu bei buvimu, nors ir trumpalaikiu, pastato išorėje, tuo iš dalies pasiekiami tokie patys tikslai, kaip ir kasdieniu pasivaikščiojimu. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad areštinės darbuotojų veiksmai buvo suderinami su teisės aktuose nustatytu teisės pasivaikščioti reglamentavimu.

Pareiškėjas skundėsi taip pat ir tuo, kad po suėmimo 4 dienas negalėjo išsimaudyti, turėjo suprakaitavęs ir purvinas bendrauti su pareigūnais ir kitais asmenimis Komisariato areštinėje, dėl to jautėsi pažemintas, taip pat visą laikymo Komisariato areštinėje laiką neturėjo galimybės išsikalbti drabužių ir naudotis rankšluosčiais. Taisyklių 7.12 punkte numatyta, jog policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę, ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, gauti išskalbtą patalynę. Remiantis byloje pateiktais duomenimis, pareiškėjas atvyko į Komisariato areštinę 2015 m. rugsėjo 30 d., pagal byloje esantį asmens kortelės išrašą (b. l. 23-26) matyti, kad pareiškėjas pirmą kartą buvo išvedamas į dušą po suėmimo 2015 m. spalio 3 d., t. y., po suėmimo praėjus 3 dienoms. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad jam (pareiškėjui) buvo sudaryta galimybė naudotis dušu pagal teisės aktų reikalavimus.

Likusieji pareiškėjo nusiskundimai dėl maitinimo kokybės, asmeninių rūbų skalbimo, užimtumo, galimybės naudotis elektriniais prietaisais, skutimosi ar dantų higienos priemonių išdavimo yra daugiau subjektyvaus pobūdžio ir atspindi jo asmeninę nuomonę apie sąlygas, kokiomis jis pageidautų būti laikomas kardomojo kalinimo metu. Tokios kardomosios priemonės taikymas neišvengiamai sukuria tam tikrus nepatogumus, kurie yra pateisinami, atsižvelgiant į kardomosios priemonės paskirtį. Objektyvių duomenų, kurie paneigtų atsakovo pateiktus duomenis apie suimtųjų kalinimo sąlygų ir elgesio su jais atitikimą teisės aktų reikalavimams, byloje nėra pateikta, todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis savo vidiniu įsitikinimu ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teisingai atmetė šiuos pareiškėjo nusiskundimus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo atstovo atsiliepime (b. l. 87–90) nurodyta aplinkybe, kad asmenys laikomi areštinėje yra aprūpinami minkštuoju inventoriumi, patalyne ir patalynės komplektu, nėra pagrindo abejoti. Atkreipiamas dėmesys, kad Minkšto inventoriaus dezinfekcijos paslaugų sutarties (b. l. 50–56) 1 d., numatyta, kad patalynės komplektą sudaro: antklodės ir pagalvės užvalkalai, paklodė, rankšluosčiai. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo argumentai, jog nebuvo neaprūpinamas būtinaisiais reikmenimis, yra nepagrįsti.

Apibendrinant konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyti kokie nors neteisėti CK 6.271 straipsnio prasme Komisariato darbuotojų veiksmai pareiškėjo laikymo areštinėje metu.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo pozicijos, kad šiuo atveju nėra būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos (neturtinės žalos padarymo), pagrįstumą ir teisėtumą, akcentuoja, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, nes neturtinė žala patiriama individualiai. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Net ir tais atvejais, kai tam tikras teisės aktų pažeidimas yra pripažintas, ši aplinkybė pati savaime nereiškia, kad dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri privalo būti atlyginta. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra suformuluota pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodoma taisyklė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008; A502-734/2009; Nr. A756-122/2010; Nr. A502-913/2011; Nr. A502-1235/2012; Nr. A143-2844/2012; Nr. A444-343/2013 ir kt.), tačiau, kaip jau buvo minėta anksčiau, neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, todėl neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, neturi pagrindo konstatuoti, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui atsirado jo nurodyta žala.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų ir nepateikia jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų aplinkybių ar neteisingai nustatė faktines aplinkybes. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas jo laikymo Komisariato areštinėje sąlygas, vadovavosi Komisariato areštinėje laikomų asmenų teises, Komisariato areštinės pareigūnų veiksmus ir laikymo Komisariato areštinėje sąlygas reglamentuojančiais teisės aktais, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT suformuota praktika ir pasisakė, kaip turi būti vertinami byloje surinkti įrodymai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenorėjo įžvelgti padarytų pažeidimų ir nepaisė žmogiškosios prigimties, tačiau nenurodo, kokių konkrečių aplinkybių, anot pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kurios būtų reikšmingos teisingai išspręsti kilusį ginčą, ir kaip jos turėjo būti įvertintos atsižvelgiant į surinktus įrodymus.

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

ABTĮ 57 straipsnyje nustatyta, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.). Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.).

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino, laikydamasis minėtų ABTĮ nuostatų ir principų. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų aplinkybių.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė