2015-12-22 Nr. BB-5294-1-50-1-00265-2013-6 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-576-699/2015

Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00265-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija:

1.1.8 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Rimos Ažubalytės, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. A. ir jo gynėjo advokato Egidijaus Losio kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo T. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 307 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, 157 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams, ją paskiriant atlikti pataisos namuose. Iš T. A. ir I. B. priteista solidariai M. T. 15 000 Lt (4344,30 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 25 d. nutartis, kuria Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio dalis dėl T. A. pakeista: pagal BK 157 straipsnio 1 dalį ir 307 straipsnio 3 dalį jam paskirtą galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą trejiems metams – paskirta atlikti atvirojoje kolonijoje. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Šioje byloje taip pat nuteista I. B., tačiau kasacinis skundas dėl jos nepaduotas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

T. A. nuteistas už tai, kad nuo 2013 m. birželio 25 d. iki 2013 m. liepos 12 d. bendrininkų grupe su organizavusia ir vadovavusia I. B., siekdami, kad vaikas M. T. (gimusi (duomenys neskelbtini)) būtų išnaudojama prostitucijai, žinodami, kad nukentėjusioji yra vaikas ir iš pradžių jai sutinkant, o atsisakius užsiimti prostitucija, panaudodami ir psichinę prievartą – T. A. demonstruojant į šaunamąjį ginklą panašų daiktą, fiziškai persekiodami – I. B. ir T. A. nukentėjusiąją gaudant, pasinaudodami nukentėjusiosios pažeidžiamumu dėl jauno amžiaus, naivumu, patiklumu, nesubrendimu, nesugebėjimu įvertinti prostitucijos pavojingumo ir jos sukeliamų neigiamų pasekmių bei sunkia nukentėjusiosios materialine padėtimi, pelnėsi iš jos prostitucijos:

2013 m. birželio pradžioje, tiksliau nenustatytą dieną, (duomenys neskelbtini), I. B. pasiūlė nukentėjusiajai užsidirbti pinigų susitinkant su asmenimis už pinigus, ir, šiai sutikus, savo sugalvotu prisijungimo vardu pažinčių svetainėje (duomenys neskelbtini) užsiregistravo ir įdėjo skelbimą, įvardytą „Susitinku už paramą“, nurodydama savo mobiliojo ryšio telefono numerį. Skelbimu susidomėjus klientams, I. B., suderinusi su jais laiką, vietą ir kainą, už teikiamas seksualines paslaugas, prie parduotuvės (duomenys neskelbtini) perdavė nukentėjusiąją teikti seksualines paslaugas nenustatytiems asmenims tą pačią dieną du kartus, gaudama 50 Lt (14,48 Eur) ir 180 Lt (52,13 Eur), iš viso 230 Lt (66,61 Eur); tiksliau nenustatytu laiku, bet ne vėliau, kaip iki 2013 m. birželio 25 d. – penkis kartus, gaudama iš viso 900 Lt (260,66 Eur);

T. A. su I. B., iš anksto suderinusia vietą, laiką ir kainą, T. A. vairuojamu automobiliu (duomenys neskelbtini):

2013 m. birželį, nenustatytą dieną nuvežė nukentėjusiąją iš I. B. gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) į automobilių stovėjimo aikštelę (duomenys neskelbtini), prie prekybos centro (duomenys neskelbtini), ir perdavė teikti seksualines paslaugas A. Z. už 100 Lt (28,96 Eur) atlygį, kurį abu pasidalijo,

2013 m. birželio 25 d., tarp 22 ir 22.30 val., nuvežė nukentėjusiąją iš I. B. gyvenamosios vietos į automobilių stovėjimo aikštelę (duomenys neskelbtini) ir perdavė teikti seksualines paslaugas A. Z. už 100 Lt (28,96 Eur) atlygį, kurį abu pasidalijo,

2013 m. liepos 1 d., tarp 20 ir 24 val., nuvežė nukentėjusiąją iš jos namų (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini), tiksliau nenustatytą vietą, teikti seksualines paslaugas nenustatytam asmeniui už 1200 Lt (347,54 Eur) atlygį,

nuo liepos pradžios iki liepos 11 d. du kartus vežė nukentėjusiąją iš (duomenys neskelbtini) į sutartas susitikimo vietas su trimis klientais prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), kur už 100 Lt (28,96 Eur) atlygį pardavė ją teikti seksualines paslaugas tyrimo metu nenustatytam asmeniui, ir prie viešbučio (duomenys neskelbtini), kur ją perdavė teikti seksualines paslaugas S. O. už 50 Lt (14,48 Eur) atlygį, o iškart po to nenustatytam asmeniui už 150 Lt (43,44 Eur) atlygį.

Kasaciniu skundu nuteistasis T. A. ir jo gynėjas advokatas E. Losis prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 25 d. nutartį ir skirti nuteistajam T. A. švelnesnę, su laisvės atėmimu nesusijusią ar trumpesnę, bausmę.

Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų apeliacinio skundo argumentų, dėl to nepagrįstai atsisakė nuteistajam švelninti paskirtą bausmę BK 62 straipsnyje nustatytais pagrindais, neteisingai aiškino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nepripažindamas atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodė neatitinkančius bylos duomenų motyvus, jog T. A. nebuvo nuoseklus duodamas parodymus. Kasatoriai pažymi, kad 2013 m. liepos 30 d., prieš įteikiant pranešimą apie įtarimą, T. A. pateikė rašytinį prisipažinimą, kuriame atskleidė daugumą bylos aplinkybių, atsiprašė, nurodė, kad gailisi, jau pirmą kartą 2013 m. liepos 31 d. apklaustas kaip įtariamasis prisipažino, kad jam I. B. papasakojo, jog ji pardavinėja nukentėjusiąją. Taigi dėl esminių bylos aplinkybių, t. y. nukentėjusiosios pardavinėjimo, T. A. prisipažino jau prieš pirmą apklausą ir jos metu. Kasatoriai mano, kad apeliacinės instancijos teismo išvadų prieštaravimas faktiniams duomenims vertintinas kaip BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas, per siauras prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi aiškinimas prieštarauja kasacinei praktikai, o tai ir lėmė per griežtos bausmės paskyrimą. BK 59 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė teismui pripažinti atsakomybę lengvinančiomis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes nuosprendyje nebuvo analizuojama. Pagal kasacinę praktiką atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagal BK 59 straipsnio 2 dalį pripažintinas dalies žalos atlyginimas. Iš T. A. ir I. B. nukentėjusiajai priteista 15 000 Lt (4344, 30 Eur), o nuteistasis T. A. pagal galimybes dar prieš apeliacinį procesą nukentėjusiajai sumokėjo 1500 Eur, apeliacinio proceso metu 200 Eur, 2015 m. rugpjūčio 8 d. 100 Eur, tai patvirtina pridėti dokumentai. Taigi darytina išvada, kad iki kasacinio skundo pateikimo nuteistojo sumokėta 1800 Eur suma sudaro didžiąją dalį iš solidariai su I. B. priteistų 2172,15 Eur žalai atlyginti ir yra pagrindas pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nuteistajam T. A. teismo parinkti laisvės atėmimo bausmių dydžiai neginčijami, nors iš apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo ir argumentų akivaizdu, kad buvo prašoma paskirti švelnesnę, nei įstatyme numatytą bausmę, t. y. paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba nustatyti trumpesnį laisvės atėmimo terminą. Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog apeliacinės instancijos teismas nesvarstydamas laisvės atėmimo bausmės termino sumažinimo ir lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 2 dalyje, pripažinimo, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, 332 straipsnio 3, 5 dalis, dėl to atsisakė taikyti BK 62 straipsnį ir buvo paskirta pernelyg griežta rūšies bei termino aspektais bausmė.

Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo bylos duomenų, patvirtinančių BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose nurodytas alternatyvias sąlygas šiam straipsniui taikyti: dėl T. A. mokymosi, darbo, teigiamo apibūdinimo darbe, 70 proc. darbingumo netekusio tėvo išlaikymo, santuokos, taip pat atsisakė pripažinti T. A. padėjėju (BK 24 straipsnio 6 dalis) ir jo vaidmenį darant nusikalstamas veikas antraeiliu, nepagrįstai vertindamas BK 24 straipsnio 6 dalyje aprašytų veiksmų sąrašą kaip baigtinį, bet ne kaip galimą padėjėjo veikimo pobūdį, o toks aiškinimas prieštarauja kasacinei praktikai ir mokslinei doktrinai.

Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes I. B. nusikalstamus veiksmus atliko nuo 2013 m. birželio pradžios, pardavė nukentėjusiąją teikti seksualines paslaugas penkis kartus, o nuteistasis T. A. prie nusikalstamų veikų padarymo prisidėjo tų pačių metų birželio 25 d. ir nuo tada nukentėjusioji buvo parduota tiek pat kartų. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytos aplinkybės, kad T. A. nebuvo nusikalstamų veikų iniciatorius ir organizatorius, jo elgesys darant nusikaltimus buvo mažiau aktyvus, nei bendrininkės I. B., rodo, kad T. A. veiksmai vertintini kaip padaryti padėjėjo. Dėl netinkamo padėjėjo vaidmens darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 6 dalis) aiškinimo, T. A. buvo nepagrįstai inkriminuota BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta sukinanti aplinkybė, kad jis veikė bendrininkų grupe. Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad T. A. prisidėjimas prie I. B. daromų nusikalstamų veikų padarė veikimą pavojingesnį, yra deklaratyvios, nes nenurodyta, kuo veika tapo pavojingesnė, be to, jos pažeidžia BK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą išvadas grįsti išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasatoriai pažymi, kad nors T. A. prisidėjo prie nusikalstamų veikų padarymo paveždamas automobiliu, jo vaidmuo buvo antraeilis.

Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nešvelnino bausmės vadovaudamasis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir kad po apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo atsirado naujų aplinkybių, taigi tokios trukmės realios laisvės atėmimo bausmės taikymas pasieks vienintelį tikslą nubausti. Kasatoriai pažymi, kad pagal byloje įvairių įstaigų pateiktus duomenis T. A. nėra agresyvus ar priešiškas, jo tėvui nustatytas tik 30 proc. darbingumas, 2015 m. rugpjūčio 22 d. T. A. sudarė santuoką, o sutuoktinė yra studentė, stipendijos negauna, todėl reikia ją išlaikyti, yra pašauktas į nuolatinę privalomąją karo tarnybą, nusikalstamos veikos padarymo metu buvo 19 metų amžiaus, objektyviai jo nusikalstami veiksmai pasireiškė I. B. nurodymų vykdymu: nukentėjusiosios gabenimu į susitikimų su klientais vietas, fotoaparato paskolinimu, diktuojamų SMS žinučių rašymu. Kasatorių manymu, atsižvelgus į tai, kad I. B. nebuvo paskirta laisvės atėmimo bausmė dėl jos nepilnametystės, teismų sprendimas T. A. skirti trejų metų laisvės atėmimo bausmę už antraeilį vaidmenį prisidėjus prie nusikalstamų veikų padarymo, nesuderinamas su teisingumo principu.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Šarūnas Astrauskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo T. A. ir jo gynėjo advokato E. Losio kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad kasatorių argumentus dėl nepagrįstai nepripažintos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kurie buvo nurodyti ir apeliaciniame skunde, išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad baudžiamojoje byloje nenustatyta T. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nutartyje, priešingai kasatorių teiginiams, motyvuotai konstatuota, kad nuteistasis prisipažino tik dėl dalies jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo, o toks prisipažinimas teismų praktikoje nėra vertinamas kaip baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-212/2013).

Kasatoriai akcentuoja T. A. pateikto rašytinio nuoširdaus prisipažinimo faktą, bet jis vertintinas visų byloje surinktų duomenų kontekste. Iš bylos duomenų matyti, kad T. A. duodamas parodymus nebuvo nuoseklus, siekė sušvelninti ar išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, nes ikiteisminio tyrimo pradžioje pateikė nuoširdų prisipažinimą, bet vėliau kaltę pripažino tik iš dalies, jo parodymų turiniui tiesioginę įtaką turėjo nuteistosios I. B. apklausa. Tokie parodymai negalėjo būti vertinami kaip ikiteisminio tyrimo atlikimą ir bylos nagrinėjimą palengvinanti aplinkybė, priešingai, vertindamas nuteistojo pateiktas prieštaringo turinio faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas turėjo pašalinti visus kilusius prieštaravimus tarp byloje surinktų ir ištirtų įrodymų.

Bylos duomenys taip pat nepatvirtina nuteistojo nuoširdaus gailėjimosi dėl padarytų nusikaltimų, kritiško savo elgesio vertinimo, išgyvenimo dėl padaryto nusikaltimo, taip pat nuoširdaus atsiprašymo. Be to, kasatorių argumentai dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo susiję su įrodymų vertinimu, o bylą kasacine tvarka nagrinėjantis teismas iš naujo įrodymų nevertina ir faktinių aplinkybių nenustatinėja. Vien deklaratyvūs kasatorių pamąstymai apie netinkamai įvertintus nuteistojo T. A. parodymus ir tai, kad teismai padarė išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei jie tikėjosi, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismai padarė esminių BPK pažeidimų.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad T. A. nukentėjusiajai atlygino 1800 Eur, t. y. dalį teismo priteistos neturtinės žalos, tačiau tai buvo padaryta po nusikalstamų veikų padarymo praėjus daugiau nei metams, dalis priteistų pinigų buvo sumokėta po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo, kita – po apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo. Toks priteistos neturtinės žalos atlyginimas negali būti vertinamas pagal BK 59 straipsnio 2 dalį kaip T. A. baudžiamąją atsakomybę švelninanti aplinkybė.

Prokuroras nurodo, kad iš bylos duomenų matyti, jog T. A. su nuteistąja I. B. gabeno nukentėjusiąją į vietą, kurioje ji buvo parduodama, be to, jo veiksmai taip pat buvo nukreipti nukentėjusiosios valiai palaužti, nes jai atsisakius užsiimti prostitucija, naudojo psichinę prievartą – demonstravo šaunamąjį ginklą, taip pat ją persekiojo. Tai reiškia, kad nuteistojo veiksmuose buvo visi BK 157 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo inkriminavimui būtini požymiai. Byloje taip pat nustatyta, kad T. A. kartu su I. B. už nukentėjusiosios teikiamas paslaugas gaudavo atlygį, t. y. jo veiksmuose buvo ir BK 307 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai. Veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, kokią bendrininkų gautos pinigų sumos dalį T. A. galėjo panaudoti savo poreikiams tenkinti. Visi nurodyti duomenys patvirtina, kad nuteistasis buvo visų jam inkriminuotų nusikaltimų vykdytojas, dėl to teismai pagrįstai T. A. ir I. B. nusikaltimus vertino kaip padarytus bendrininkų grupe. Kasatoriai BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymą ginčija tik deklaratyviais teiginiais dėl netinkamai atlikto įrodymų vertinimo.

Prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo paskirtos T. A. bausmės teisingumą, motyvuotai pripažino, kad bausmė tinkamai individualizuota ir paskirta laikantis BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimų. Teismai atsižvelgė į tai, kad nuteistasis parašė nuoširdų prisipažinimą, veiką padarė būdamas jauno amžiaus ir dėl nebrandumo, gyvenimo patirties neturėjimo, negalėjo įvertinti savo veikos pavojingumo, anksčiau neteistas, nusikalstamos veikos padarymo ir šiuo metu dirba, mokosi, teigiamai apibūdinamas. Teismai pripažino, kad visų šių aplinkybių nepakanka T. A. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes šios T. A. ir jo padarytus nusikaltimus apibūdinančios aplinkybės yra gyvenimiškai įprastos, tipiškos ir nesudaro pagrindo išvadai, kad už padarytus sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, kuriais buvo pažeisti vaiko interesai, jam paskirtos BK 157 straipsnio 1 dalies ir 307 straipsnio 3 dalies sankcijose numatytos bausmės minimumui artimos bausmės ir subendrinta trejų metų laisvės atėmimo bausmė nėra adekvati. Be to, apeliacinės instancijos teismas, siekdamas užtikrinti T. A. socialinių ryšių nenutrūkstamumą, integraciją į visuomenę, pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir, vadovaudamasis BK 50 straipsnio 3 dalimi, terminuoto laisvės atėmimo bausmę paskyrė atlikti atvirojoje kolonijoje, o tai paneigia skunde kasatorių pateiktų neigiamų pasekmių dėl paskirtos bausmės atsiradimo galimybę.

Apibendrindamas prokuroras nurodo, kad teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir T. A. paskyrė proporcingą, adekvačią, jo padarytų nusikaltimų pobūdį atitinkančią bausmę, o apeliacinis skundas buvo motyvuotai išnagrinėtas ir atmestas.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bausmės

Kasatorių argumentai, dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo skiriant bausmę nuteistajam T. A., atmestini.

BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir esant bent vienai iš alternatyvių sąlygų, nustatytų šios dalies 1–6 punktuose. Tik esant tokių sąlygų visumai teismas gali taikyti BK 62 straipsnio 2 dalyje numatytas nuostatas, skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Taigi, sprendžiant BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo klausimą, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamo poveikio priemonės skyrimo motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Nuosprendis laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai iš nuosprendžio motyvų matyti, jog parenkant teismo skirtą bausmę buvo įvertintos visos bausmės paskyrimui reikšmingos aplinkybės.

Byloje nustatyta, kad nuteistasis T. A. su nuteistąja I. B., turėdami bendrą tikslą pasipelnyti, pardavinėjo vaiką ir pelnėsi iš jo prostitucijos; I. B. ieškojo nukentėjusiajai klientų, derino su jais susitikimų laiką, vietą ir kainą už teikiamas seksualines paslaugas, apie šias aplinkybes informuodama T. A., o nuvežus nukentėjusiąją pas klientus, iš anksto paimdavo atlygį už nukentėjusiosios teikiamas paslaugas; T. A. savo automobiliu kartu su I. B. vežė nukentėjusiąją į iš anksto I. B. su klientais suderintas susitikimo vietas; I. B. gavus atlygį už nukentėjusiosios suteiktas seksualines paslaugas, jį tarpusavyje pasidalydavo; nukentėjusiajai atsisakius užsiimti prostitucija, abu nuteistieji kartu ieškojo kontakto su ja, apgaule įsiviliojo į automobilį, kuriame T. A. grasino ginklu, taip abu vertė nukentėjusiąją toliau užsiimti prostitucija, o šiai pabėgus, abu ją gaudė. Šių byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu teismai teisingai konstatavo, kad nuteistojo T. A. veiksmai atitinka bendrininkavimo objektyviuosius bei subjektyviuosius požymius ir kad BK 157 straipsnio 1 dalyje ir BK 307 straipsnio 3 dalyje numatyti nusikaltimai buvo padaryti bendrininkų grupe.

Europos Tarybos konvencijos dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos prieš juos 27 straipsniu siekiama užtikrinti, kad už šioje Konvencijoje nurodytus nusikaltimus būtų baudžiama taikant veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias sankcijas atsižvelgiant į nusikaltimų sunkumą. Tokios sankcijos apima su laisvės atėmimu susijusias bausmes, dėl kurių gali būti taikoma ekstradicija. Konvencijos 28 straipsnis įtvirtina sunkinančias aplinkybes, kad vadovaujantis atitinkamomis vidaus teisės aktų nuostatomis į toliau nurodytas aplinkybes, jei jos dar nėra laikomos nusikaltimo sudedamąja dalimi, būtų galima atsižvelgti kaip į sunkinančias aplinkybes, nustatant dėl šioje Konvencijoje nurodytų nusikaltimų taikytinas sankcijas: nusikaltimu padaryta didelė žala fizinei arba psichinei aukos sveikatai; nusikaltimas padarytas pasirinkus ypač pažeidžiamą auką; nusikaltimą padarė bendrininkų grupė ir kt.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes T. A., atsižvelgė į tai, kad jis padarė sunkų ir labai sunkų nusikaltimus, kad dėl jo ir I. B. veiksmų nukentėjusioji seksualines paslaugas teikė sistemingai, kad nepilnametės įtraukimas į prostituciją pakenkė jos sveikatai, psichologiniam ir socialiniam vystymuisi. Teismas T. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Teismas konstatavo, kad pagrindo pripažinti kasatorių nurodomos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nėra, nes T. A. savo kaltę iš dalies pripažino į bylos teisminio nagrinėjimo pabaigą, tik dėl surinktų įrodymų, be to, dalies aplinkybių nepripažino, net ir esant surinktiems įrodymams. Teismas pripažino T. A. atsakomybę sunkinančia BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą aplinkybę, kad jis abi nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupe. Pažymėtina, kad teismas pripažino, jog T. A. vaidmuo darant šiuos nusikaltimus buvo mažiau aktyvus nei I. B., tačiau konstatavo, kad laikyti jo veiksmus antraeiliais, nėra pakankamo pagrindo. Skirdamas bausmę šis teismas įvertino ir kitas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, kad T. A. nusikalto būdamas jauno amžiaus, dirba ir mokosi, apibūdinamas teigiamai, todėl pripažino, kad tokio asmens ilgas izoliavimas nuo visuomenės būtų netikslingas ir neteisingas, dėl to T. A. skyrė atsakomybę už padarytus nusikaltimus numatančių straipsnių sankcijose nustatytas minimalias bausmes.

Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, konstatavo, kad, skirdamas T. A. bausmes, pirmosios instancijos teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė į bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai nustatė bausmių dydžius. Šis teismas teisingai konstatavo, kad byloje pagrįstai nenustačius nė vienos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nėra įstatyme nustatyto pagrindo nuteistajam T. A. taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas, be to, byloje nėra nustatyta ir nė vienos iš alternatyvių sąlygų, nustatytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio paskelbimo pateiktus duomenis, kad T. A. teigiamai apibūdinamas darbovietėje ir mokymosi įstaigoje, kad nukentėjusiajai buvo pervesta 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti, kad jo tėvo netektas darbingumas 70 proc., vadovaudamasis BK 50 straipsnio 3 dalimi, sušvelnino nuteistajam T. A. paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas, paskirdamas bausmę atlikti atvirojoje kolonijoje, kurioje atlikdamas bausmę nuteistasis nepraras ryšio su savo artimaisiais ir visuomene.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis), tačiau tokių teisės taikymo klaidų nagrinėjamoje byloje teismai nepadarė. BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bausmės paskirtis yra: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Taigi, bausmės, kaip valstybės prievartos priemonės, skiriamos teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui, paskirties įgyvendinimas negali būti siejamas vien su kaltininko interesais.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas ir įvertintas aplinkybes pripažinti, jog T. A. baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, kad bausmė paskirta pažeidžiant teisingumo principus, nėra pagrindo, todėl kasatorių prašymas skirti nuteistajam T. A. švelnesnę, su laisvės atėmimu nesusijusią ar trumpesnę, bausmę, remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais, negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo T. A. ir jo gynėjo advokato Egidijaus Losio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Aurelijus Gutauskas

Aldona Rakauskienė