2022-03-02 Nr. AB-5263-3-61-3-03881-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1432-815/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03881-2021-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir S. Ž. (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. A. A. A. A. (A. A. A. A.) ir R. I. A. A. R. (R. I. A. A. R.) bei jų nepilnamečių vaikų A. M. M. M. (A. M. M. M.), A. M. M. M. (A. M. M. M.) ir A. M. M. M. (A. M. M. M.), atstovaujamų pagal A. A. A. A. A. ir R.I. A. A. R., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal A. A. A. A. A. ir R. I. A. A. R. bei jų nepilnamečių vaikų A. M. M. M., A. M. M. M. ir A. M. M. M., atstovaujamų pagal A. A. A. A. A. ir R. I. A. A. R., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. A. A. A. A. A. (A. A. A. A.) (toliau – ir pareiškėjas) ir R. I. A. A. R. (R. I. A. A. R.) (toliau – ir pareiškėja) bei jų nepilnamečiai vaikai A. M. M. M. (A. M. M. M.), A. M. M. M. (A. M. M. M.) ir A. M. M. M. (A. M. M. M.), atstovaujami pagal A. A. A. A. A. ir R. I. A. A. R., (toliau – ir prieglobsčio prašytojai, ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 21M31763 (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas, Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 6K-1193 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjai teigė, kad jų šeima persekiojimą (duomenys neskelbtini) patyrė paaiškėjus, jog A. A. A. A. A. brolis yra homoseksualus. Ši aplinkybė (duomenys neskelbtini) visuomenėje, anot pareiškėjų, buvo įvertinta kaip gėda visai šeimai. Paviešinus pareiškėjo brolio homoseksualių santykių vaizdo įrašą, jis (įrašas) tapo prieinamas daugybei žmonių. Tokiu būdu buvo identifikuotos homoseksualių asmenų šeimos. Pažymėjo, kad homoseksualūs santykiai (duomenys neskelbtini) yra draudžiami ir nepriimtini. Pareiškėjo broliui pabėgus iš (duomenys neskelbtini), suinteresuoti asmenys kreipėsi į pareiškėjų šeimą, reikalaudami išduoti pareiškėjo brolį, priešingu atveju grasino kraujo kerštu. Pareiškėjai, remdamiesi Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo pagal 1951 m. Jungtinių Tautų Konvenciją dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) ir 1967 m. Protokolą dėl pabėgėlių statuso (toliau – Vadovas) 65 punktu, teigė, kad kraujo kerštas yra pakankamas pagrindas jiems suteikti prieglobstį.

3. Pareiškėjų nuomone, Migracijos departamentas nesurinko informacijos apie homoseksualių asmenų ir jų artimųjų padėtį (duomenys neskelbtini). Atsakovas visiškai nesiaiškino, ar homoseksualūs pareiškėjo brolio santykiai ženkliai prisidėjo prie kraujo keršto ir persekiojimo, ir ar toks persekiojimas vyktų, jei pareiškėjo brolis būtų turėjęs nesantuokinius lytinius santykius su moterimi. Šių, pareiškėjų manymu, labai svarbių aplinkybių, atsakovas nenagrinėjo ir nevertino. Pareiškėjai, vadovaudamiesi Migracijos departamento surinkta informacija, tvirtino, kad LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualūs ir translyčiai žmonės) asmenys bei jų šeimos negali sulaukti efektyvios apsaugos ir paramos kilmės valstybėje, o formaliai deklaruojama apsauga nėra veiksminga ir efektyvi.

4. Pareiškėjai nurodė, kad persekiojančioji šeima, negalėdama susitaikyti su vaizdo įrašu ir atkeršyti pareiškėjo broliui, persekioja pareiškėją ir jo šeimą kaip vyriškos linijos tęsinį. Pareiškėjų teigimu, jų papasakota istorija iš esmės yra nuosekli ir suprantama, nes tolerancijos ir nediskriminavimo tema lytiškumo klausimais tebėra labai jautri ir nevieša, ypač tradicijas saugančioje, gyvenančia papročiais kilmės valstybėje. Tai, kad pareiškėjai iki šiol su tiesioginiu smurtu nesusidūrė, pareiškėjų nuomone, nereiškia, kad tokia grėsmė negali kilti ateityje. Pažymėjo, kad jau sulaukė grasinimų, o pareiškėjo brolis, bijodamas susidorojimo, iš šalies pabėgo. Akcentavo, kad vertinant baimės patirti persekiojimą ateityje pagrįstumą, nereikalaujama, jog prieglobsčio prašytojas jau būtų patyręs persekiojimą praeityje. Asmens baimė gali būti pagrįsta šeimos narių, draugų ar visuomenės grupėse (etninės, rasinės, religinės ar pan.), kuriai jis priklauso, patirtimi. Tvirtino, kad pareiškėjų baimė laikytina išties realia ir jiems turėjo būti suteiktas pabėgėlio statusas, nes pats atsakovas nustatė, jog vyrai žudomi dažniausiai tada, kai kritikuoja religiją arba yra homoseksualūs.

5. Pareiškėjai nesutiko su skundžiamo Migracijos departamento Sprendimo dalimi, kuria jiems atsisakyta suteikti papildomą apsaugą. Pareiškėjai mano, kad jie atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) papildomos apsaugos suteikimo kriterijus, nustatytus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pareiškėjų nuomone, iš skunde pateiktos informacijos ir jų apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, kad išsiuntus juos į kilmės valstybę, jie patirs galimas grėsmes, bus žeminamas jų orumas bei kils grėsmė jų sveikatai ar gyvybei.

6. Pareiškėjai nesutiko su atsakovo išvada, kad jų paaiškinimas apie pasitraukimo iš kilmės valstybės priežastis buvo nenuoseklus, todėl nesudaro pagrindo suteikti jiems prieglobstį. Pareiškėjai teigė, kad yra paprasti žmonės, užaugę ne europietiškoje kultūroje, neturintys gyvenimiškos patirties, todėl teisinių kategorijų valdymas ir įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas jiems yra pernelyg sudėtingas. Pareiškėjai, atvykę ir pasiprašę prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias jie subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pažymėjo, kad pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui ir tokia našta neturėtų būti perkelta tik prieglobsčio prašytojams.

7. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad skundžiamo Migracijos departamento Sprendimo dalis dėl nepilnamečių prieglobsčio prašytojų yra visiškai neargumentuota. Pareiškėjų įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamiems iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių pareiškėjų savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo.

8. Pareiškėjų teigimu, atsakovo padaryti pažeidimai (padarytos logiškai neteisingos išvados, netinkamas kvalifikavimas ir paviršutiniškas patikrinamų faktinių aplinkybių nustatymas) negali būti ištaisyti teisme, todėl prašo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo visapusiškai ištirti ir įvertinti pareiškėjų prieglobsčio prašymą bei priimti naują sprendimą.

9. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

10. Atsakovas nurodė, kad ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Atsakovo teigimu, pareiškėjų pasakojimas nedetalus, abstraktus, prieštaringas, jų pasakojimo nepatvirtina Migracijos departamento surinkta kilmės valstybės informacija. Atsakovo nuomone, pareiškėjų nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta „persekiojimui“ ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

11. Atsakovas nurodė, kad nėra pagrindo pareiškėjams suteikti ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Pažymėjo, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Remdamasis Europos prieglobsčio paramos biuro 2021 metų informacija atsakovas tvirtino, kad šiuo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje (bei pareiškėjų gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) mieste) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl pareiškėjai neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

12. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai deklaratyviai formuluoja tariamus Migracijos departamento Sprendimo trūkumus, nekonkretizuodami, kokios pareiškėjų asmeninės savybės liko neįvertintos ir kokias pareiškėjų atveju priimtas išvadas jos paneigia. Atsakovo tvirtinimu, Migracijos departamentas ištyrė su prieglobsčio prašytojų individualia situacija susijusias aplinkybes, įvertino pareiškėjų gyvenamąjį regioną, priežastis dėl galimo kraujo keršto, genčių konfliktų sprendimo formas, Baudžiamojo kodekso nuostatas dėl atsakomybės už tos pačios lyties seksualinį elgesį tarp suaugusių. Atsakovo vertinimu, tyrimas dėl pareiškėjų prieglobsčio prašymo buvo išnagrinėtas individualiai, objektyviai ir nešališkai, t. y. laikantis teisės aktų normų reikalavimų.

13. Atsakovas teigė, kad Migracijos departamentas, priimdamas tiek ginčijamą Sprendimą, tiek ir Komisijos sprendimą, atsižvelgė į pareiškėjų pasakojimą, įvertino jų trūkumus ir kilmės valstybės informaciją, o taip pat ir tai, jog pareiškėjai nepriklauso kuriai nors iš pažeidžiamų grupių. Pareiškėjų pasakojimas nepagrindė jiems kylančios grėsmės realumo. Pažymėjo, kad pareiškėjai yra kurdai, visą gyvenimą praleidę (duomenys neskelbtini), todėl pažįstami su vietiniais papročiais ir kultūra, jie yra darbingo amžiaus asmenys, individualių aplinkybių, didinančių pareiškėjų grėsmės rizikos tikimybę, nenustatyta. Pareiškėjai nenurodė, jog jie kada nors buvo diskriminuojami savo kilmės valstybėje ar kad jų nepilnamečiams vaikams ten yra nesaugu dėl jų individualių savybių. Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjai nei dėl savęs, nei dėl savo nepilnamečių vaikų neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jiems galėtų būti suteikta papildoma apsauga.

14. Atsakovas pažymėjo, kad įvertinęs pareiškėjų individualią situaciją, pateiktus paaiškinimus bei surinktą kilmės valstybės informaciją, nenustatė, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, žeminantis elgesys. Taip pat nepatvirtinta, kad grįžus į (duomenys neskelbtini) jiems nebus sudarytos sąlygos dirbti pagal jų gebėjimus ar jie bus diskriminuojami, taip pat nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kultūrinis ir religinis šalies kontekstas darytų įtaką pareiškėjų ir jų vaikų diskriminavimui visuomenėje. Atsakovas, atsižvelgdamas į pareiškėjų individualias savybes ir į tai, kad jų kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, mano, kad ginčijamuose sprendimuose pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

15. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai su nepilnamečiais vaikais į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai (asmenų grupėje), pėsčiomis kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyti pareigūnų ir pristatyti į užkardą. Šių aplinkybių visuma, atsakovo vertinimu, pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjų tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog atsisakius suteikti pareiškėjams ir jų vaikams prieglobstį, vengdami grąžinimo, jie gali pasislėpti. Tokiu būdu, šiuo konkrečiu atveju pareiškėjams buvo taikoma 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti iš Lietuvos. Sprendimų dėl prieglobsčio prašytojo įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir išvykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 „Dėl Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“, (toliau – Aprašas) 33 punkte nustatyta, kad esant pagrindui manyti, jog užsienietis gali pasislėpti, siekdamas išvengti įpareigojimo išvykti ar grąžinimo, sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo nepriimamas. Atsižvelgus į tai, remiantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjams nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jie gali pasislėpti, todėl buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėjus su nepilnamečiais vaikais iš Lietuvos Respublikos.

16. Atsakovo nuomone, pareiškėjams pritaikyta poveikio priemonė – draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jų išsiuntimo dienos yra proporcinga ir nesudaro teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento ir Komisijos sprendimų.

II. 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 27 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 21M31763 3 punktą ir išdėstė jį taip: „A. A. A. A. A., R. I. A. A. R. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 21M31763 4 punktą ir išdėstė jį taip: „A. A. A. A. A., R. I. A. A. R. į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. 6K-1194 dalį, kuria A. A. A. A. A., R. I. A. A. R. skundas dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 21M31763 3 ir 4 punktų panaikinimo atmestas; kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

18. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, kaip matyti iš byloje esančių prieglobsčio prašytojų apklausų, baimę būti persekiojamais kilmės valstybėje pareiškėjai sieja su kilmės valstybėje gyvenančia šeima, kurios narys galimai patyrė seksualinę prievartą nuo pareiškėjo brolio homoseksualių santykių.

19. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamento Sprendime nurodyta, jog LGBT atstovų atžvilgiu (duomenys neskelbtini) teisiniai įstatymai nenumato baudžiamosios atsakomybės už tos pačios lyties seksualinį elgesį tarp suaugusiųjų. Tuo pačiu Migracijos departamento Sprendime pažymima, kad nepaisant pasikartojančios diskriminacijos, nukreiptos prieš LGBT atstovus, vyriausybė nesugebėjo įvertinti ar suimti, ar patraukti baudžiamojon atsakomybėn nevyriausybinius persekiotojus, ar visgi asmenis virtusius užpuolikų taikiniu. Ši Migracijos departamento surinkta informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) vyriausybė LGBT atstovų nepersekioja.

20. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjų papasakota istorija patvirtina, jog seksualinis elgesys, kuriuo grindžiamas pareiškėjų persekiojimas, vyko tarp suaugusių asmenų ir laisva valia. Tiek A. A. A. A. A., tiek pareiškėja R. I. A. A. R. apklausų metu nurodė, kad dėl šio persekiojimo jie kreipėsi į policiją. Pareiškėjai pripažino, jog policijos pareigūnai jokio tyrimo nepradėjo, motyvuodami tuo, jog pareiškėjo nurodomas galimas nukentėjusysis jokios seksualinės prievartos nepatyrė. Ši pareiškėjų nurodyta aplinkybė atitinka Migracijos departamento Sprendime nurodytą informaciją, jog (duomenys neskelbtini) tos pačios lyties seksualinis elgesys tarp suaugusiųjų nėra draudžiamas.

21. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai persekiojimo baimę sieja ne su konfliktu dėl garbės, o su kraujo kerštu. Remiantis Migracijos departamento Sprendime nurodyta informacija, kraujo kerštas visų pirma yra grindžiamas šeimos, giminės, genčių atstovų tarimusi. Kaip matyti iš prieglobsčio prašytojų pasakojimų, jų nurodytas galimas konfliktas nėra susijęs su kraujo kerštu. Prieglobsčio prašytojai nenurodė šeimų, giminės, genčių atstovų, tarp kurių įvyko konfliktas, nenurodė jokių aplinkybių, kaip šis konfliktas buvo sprendžiamas, kokie buvo priimti susitarimai dėl galimo konflikto.

22. Teismas akcentavo, kad pareiškėjų pasakojimas dėl galimos grėsmės nebuvo nuoseklus. Pareiškėjų apklausų metu nurodyta informacija, o taip pat ir teismo posėdžio metu pateikti paaiškinimai, buvo abstraktūs. Pareiškėjų paaiškinimams dėl garbės trūksta logikos, nes, anot pareiškėjų, tarp dviejų tos pačios lyties asmenų buvo savanoriški lytiniai santykiai. Teismo nuomone, visiškai nesuprantamas kraujo kerštas dėl pareiškėjo brolio tariamo homoseksualumo, jei šeimos, kuri, anot pareiškėjų, juos persekioja, narys taip pat yra homoseksualus. Apklausų metu, pareiškėjai nenurodė, kad jie kilmės valstybėje asmeniškai būtų patyrę persekiojimą. Prieglobsčio prašytojų nurodyta grėsmė yra paremta tik prielaidomis, ir jų asmeniniu subjektyviu situacijos vertinimu, kuri nėra pagrįsta jokiais objektyviais duomenimis.

23. Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų visumą, darė išvadą, kad Migracijos departamentas surinko išsamią informaciją apie kilmės valstybę ir tinkamai įvertino prieglobsčio prašytojų pateiktą informaciją kilmės valstybėje turimos informacijos kontekste. Teismo vertinimu, Migracijos departamento surinktos informacijos visuma ir pareiškėjų papasakotos istorijos tiek apklausų metu Migracijos departamente, tiek teismo posėdžio metu, nepagrindžia tikimybės, jog (duomenys neskelbtini) prieglobsčio prašytojams gresia persekiojimas, taigi pareiškėjų deklaruojama baimė šiuo aspektu taip pat negali būti laikoma „visiškai pagrįsta“.

24. Teismo nuomone, Migracijos departamento surinkta informacija taip pat nepagrindė tikimybės, jog prieglobsčio prašytojai dėl savo socialinės padėties gali patirti persekiojimą. Todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjų baimė patirti šiuos veiksmus dėl socialinės padėties taip pat nėra visiškai pagrįsta, dėl to prieglobsčio prašytojai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems pagrįstai atsisakyta suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

25. Teismas darė išvadą, kad byloje taip pat nenustatyta, jog (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl pareiškėjų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojoms turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Įvertinus pareiškėjų nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo išvadai, kad išsiuntus pareiškėjus į kilmės valstybę, jie bus kankinami, su jais bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie bus tokiu būdu baudžiami. Duomenų, jog pareiškėjams kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jiems gali būti įvykdyta mirties bausmė, byloje taip pat nėra, taigi, teismo nuomone, pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

26. Teismas sprendė, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai nutarė įsigaliojus Sprendimui dėl prieglobsčio nesuteikimo ir nesant priežasčių, dėl kurių, išsiuntimas remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sustabdomas, – išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

27. Vertindamas pareiškėjų argumentus, kuriais jie nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjų atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė. Teismas pažymėjo, kad nors nustatytų aplinkybių visuma suponuoja išvadą, jog pareiškėjai gali kelti neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau teismas darė išvadą, kad, atsižvelgiant į Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje, patvirtintoje Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjų situaciją, būtų proporcinga nustatyti pareiškėjams draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metų laikotarpį nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas taip pat pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų nenustatyta, jog pareiškėjai praeityje būtų pažeidę atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padarę kokių nors teisės pažeidimų, taigi pareiškėjai atitinka Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtintus reikalavimus.

28. Dėl Sprendimo dalies įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas), 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teismas nurodė, jog ši Sprendimo dalis taip pat keistina, įvedant į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 29. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundą tenkinti. Pareiškėjai taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

30. Pareiškėjų teigimu, teismas neįvertino pareiškėjų argumentų, susijusių su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, kuri pabrėžia, kad prieglobsčio prašytojas turi pareigą pateikti įrodymus dėl savo prieglobsčio prašymo, o valstybės pareiga juos patvirtinti arba paneigti. EŽTT ne kartą pažymėjo, kad prieglobsčio prašymo tyrimas ir įrodymų vertinimas turi būti kruopštus.

31. Pareiškėjai nurodo, kad atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek EŽTT suformuluotą praktiką, tiek Įstatyme ir Apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, jog surinkta informacija nepatvirtina, kad pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjų įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių pareiškėjų savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo. Teismas šių pareiškėjų argumentų neįvertino ir detaliai dėl apklausos reikšmės bei neva nustatytų prieštaravimų tarp pareiškėjų papasakotų istorijų neanalizavo, nors apklausų turinys atskleidžia, kad jokių prieštaravimų nėra, tai tik klaidingos atsakovo interpretacijos, kurias galėjo lemti ir dvigubas vertimas.

32. Pareiškėjai nesutinka su atsakovo išvada, kuriai pritarė ir teismas, kad persekiotojas šiuo atveju nėra identifikuotas, tai nėra valstybinis subjektas, o įvardintos priežastys nėra konvencinės. Pažymi, kad atsakovas nesiaiškino, ar homoseksualūs pareiškėjo brolio santykiai ženkliai prisidėjo prie kraujo keršto ir persekiojimo, ar toks persekiojimas vyktų, jei pareiškėjo brolis būtų turėjęs nesantuokinius lytinius santykius su moterimi. Teigia, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog persekiojančioji šeima, negalėdama susitaikyti su vaizdo įrašu ir atkeršyti pareiškėjo broliui, persekioja pareiškėją ir jo šeimą kaip vyriškos linijos tęsinį. Pareiškėjo papasakota istorija iš esmės buvo nuosekli ir suprantama, nes tolerancijos ir nediskriminavimo tema lytiškumo klausimais tebėra labai jautri ir nevieša, ypač tradicijas saugančioje kilmės valstybėje. Tai, kad pareiškėjai iki šiol su tiesioginiu smurtu nesusidūrė, pasak pareiškėjų, nereiškia, kad tokia grėsmė negali kilti ateityje. Pareiškėjai jau sulaukė grasinimų, o brolis, bijodamas susidorojimo, pabėgo iš šalies. Tai, pareiškėjų nuomone, leidžia spręsti, kad situacija yra rimta ir suponuoja persekiojimo, didelės žalos, smurto grėsmę ateityje.

33. Pareiškėjai nurodo, kad teismas nedetalizavo ir išsamiai nepasisakė dėl pareiškėjų argumento, susijusio su nepilnamečiais šeimos vaikais. Pažymi, kad Migracijos departamentas, atlikdamas individualų faktų ir aplinkybių vertinimą, be kita ko, turi nustatyti, ar prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje taikomos įvairios priemonės gali pažeisti pareiškėjo ekonomines, socialines ir kultūrines teises, tokias taip teisė į mokslą, sveikatą, socialinę apsaugą ir visas kitas priemones bei socialines normas, jeigu jos gali būti taikomos pareiškėjams ir jie to pagrįstai bijo.

34. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

35. Atsakovas nurodo, kad surinktos informacijos visuma ir pareiškėjų papasakotos istorijos tiek apklausų metu Migracijos departamente, tiek teismo posėdžio metu, nepagrindžia tikimybės, jog (duomenys neskelbtini) prieglobsčio prašytojams gresia persekiojimas. Pažymi, kad Migracijos departamentas rinko informaciją tiek pagal pareiškėjų prašymo motyvus, tiek ir informaciją apie bendrą saugumo padėtį jų kilmės valstybėje, kraujo kerštą ir garbės nusikaltimus (duomenys neskelbtini), su LGBT susijusią informaciją, kuri nepatvirtina prieglobsčio suteikimo pareiškėjams būtinybės. Pasak atsakovo, pareiškėjų deklaruojama baimė šiuo aspektu nelaikytina „visiškai pagrįsta“, todėl jiems pagrįstai nesuteiktas pabėgėlių statusas. Teigia, kad jokių šias išvadas galinčių paneigti argumentų arba įrodymų pareiškėjai nepateikė, o deklaratyvūs skundo teiginiai, kad teismas netinkamai išnagrinėjo jų skundą, vertintini išimtinai kaip jų pasirinkta gynybinė pozicija ir nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą kaip neteisėtą ar nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 36. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, užtikrinant vertėjo į / iš (duomenys neskelbtini) kalbą dalyvavimą teismo posėdyje.

37. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis EŽTT praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

38. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka motyvavo argumentais, kad pareiškėjams turi būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jų išklausymas teisme. Bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka teismas objektyviai galėtų susidaryti nuomonę apie pareiškėjų pasakojimo ir visos istorijos nuoseklumą.

39. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

40. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 21M31763 ir Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. 6K-1193 pagrįstumo ir teisėtumo.

41. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 21M31763 3 punktą ir išdėstė jį taip: „A. A. A. A. A., R. I. A. A. R. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 21M31763 4 punktą ir išdėstė jį taip: „A. A. A. A. A., R. I. A. A. R. į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. 6K-1194 dalį, kuria A. A. A. A. A., R. I. A. A. R. skundas dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 21M31763 3 ir 4 punktų panaikinimo atmestas; kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

42. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai. Pareiškėjai nesutinka su atsakovo išvada, kuriai pritarė ir pirmosios instancijos teismas, kad persekiotojas šiuo atveju nėra identifikuotas, tai nėra valstybinis subjektas, o įvardintos priežastys nėra konvencinės. Be to, pareiškėjai nurodo, kad teismas nedetalizavo ir išsamiai nepasisakė dėl pareiškėjų argumento, susijusio su nepilnamečiais šeimos vaikais.

43. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

44. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

45. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

46. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

47. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

48. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

49. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

50. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

51. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

52. Pareiškėjai paaiškino, kad negali pasilikti kilmės šalyje, nes jiems gresia persekiojimas iš kilmės valstybėje gyvenančios šeimos, kurios narys galimai patyrė seksualinę prievartą nuo pareiškėjo brolio homoseksualių santykių, t. y. pareiškėjai baimę dėl ateities kilmės valstybėje sieja su kraujo kerštu.

53. Iš EPPB 2021 m. sausio mėnesio gairių „C. G. I. 2021“ (toliau – ir Gairės) matyti, kad persekioti asmenis gali ne tik valstybės institucijos, bet ir nevalstybiniai subjektai (pvz., tam tikros gentys ar net šeima), tačiau kiekvienu atveju turi būti žvelgiama į persekiojimo pobūdį ir realumą.

54. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjų kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjų išsakytos baimės būti persekiojamiems pagrįstumą. Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjai patyrė persekiojimą dėl savo individualių savybių, kurioms apsaugoti skirta Konvencija, arba pagrįstai bijo patirti tokį persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju. Atsakovas vertino, kad homoseksualumas nėra kriminalizuotas (duomenys neskelbtini), patys pareiškėjai nėra priskirti LGBTIQ bendruomenei (be kita ko, kaip apibrėžta Gairėse), taigi, nėra priskirti pažeidžiamiems asmenims. Atsakovas įvertino, jog pareiškėjų pasakojimas, esą jie persekiojami kitos šeimos dėl pareiškėjo brolio homoseksualumo, nėra nuoseklus; atitinkamai, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad, kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

55. Įvertinusi Migracijos departamento Sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjų pasakojimas apie tai, kad juos persekioja kita šeima dėl pareiškėjo brolio homoseksualumo, nelaikytinas sudarantis prielaidas ir sąlygas vertinti, kad yra Konvencijoje ir Įstatyme nustatyti pagrindai teikti pareiškėjams pabėgėlio statusą; juolab, kad kitos šeimos narys taip pat laikomas homoseksualiu asmeniu. Pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį nesieja su tuo, kad jiems gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

56. Pareiškėjai prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjų asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad Gairių rengimo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl pareiškėjai taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad nėra jokių pagrįstų duomenų, kad kaip nors būtų pažeistinos ir pareiškėjų nepilnamečių vaikų teisės.

57. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Migracijos departamento Sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Gairės yra parengtos kompetentingos institucijos, jose surinkta aktualiausia informacija apie pareiškėjų kilmės valstybę, jos negali būti laikomos nebeaktualiomis. Iš Migracijos departamento Sprendimo matyti, kad pareiškėjų situacija buvo įvertinta individualiai, t. y. buvo atsižvelgta į aplinkybes, nurodytas šios nutarties 53 punkte, todėl nėra pagrindo spręsti, kad Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes.

58. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjams atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Sprendimo dalys, kuriomis pareiškėjai išsiųsti į (duomenys neskelbtini) ir jiems uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjams nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Sprendimo dalį ir nustatė, kad pareiškėjams uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjai nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.

59. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

60. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjų paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

61. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

A. A. A. A. A. (A. A. A. A.) ir R. I. A. A. R. (R. I. A. A. R.) bei jų nepilnamečių vaikų A. M. M. M. (A. M. M. M.), A. M. M. M. (A. M. M. M.) ir A. M. M. M. (A. M. M. M.), atstovaujamų pagal A. A. A. A. A. ir R. I. A. A. R., apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė