2013-06-20 Nr. AB-3303-3-61-3-01866-2011-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-1318/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01866-2011-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2; 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos) dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VRM) sprendimą mokėti sumažintą pensiją kaip dirbančiam pensininkui ir sprendimą nemokėti bazinės pensijos bei priteisti nuo 2010 m. kovo 2 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, perskaičiuotą pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas), ir už šį laikotarpį neišmokėtą bazinę pensiją, po 360 Lt kas mėnesį (b. l. 1-4, 42).

Nurodė, jog nesutiko su jam paskirtos valstybinės pensijos dydžio sumažinimu. Paaiškino, kad jam buvo mokama 863,43 Lt dydžio valstybinė pareigūnų ir karių pensija, papildomai mokamas 360 Lt priedas, tačiau nuo 2010 m. kovo 2 d. pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsniais, sumažinta pagal atitinkamas formules. Pareiškėjo nuomone, nustatytas teisinis reguliavimas pažeidė teisingumo, teisėtų lūkesčių principus, konstitucinę teisę į nuosavybę.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerija atsiliepimuose į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 14-16, 48-49).

Nurodė, kad išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija), suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas). VRM neturėjo teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui pensijos nepriemoką, nes įstatymas, kurio pagrindu perskaičiuota pensija, galiojo ir nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Be to, pažymėjo, kad pareiškėjas dirbo ir buvo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiamas asmuo, todėl jam valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas nebuvo mokamas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 7 d. sprendimu (b. l. 58-61) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. 12 582,73 Lt, o kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad pareiškėjui nuo 2010 m. kovo 2 d. buvo paskirta 863,43 Lt dydžio valstybinė pareigūnų ir karių pensija (b. l. 20). 2011 m. liepos 14 d. pareiškėjas kreipėsi į VRM dėl sumažintos valstybės pareigūnų ir karių pensijos, reikalaudamas mokėti visą paskirtą valstybinę pensiją (b. l. 7-8). 2011 m. rugpjūčio 18 d. VRM raštu Nr. 1D-5779-(11) informavo pareiškėją, kad pagal Laikinojo įstatymą pensija buvo atitinkamai perskaičiuota. Įstatymas pensijų kompensavimo nenumatė, todėl pareiškėjui mokėti paskirto dydžio valstybinę pensiją nebuvo pagrindo.

Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Remdamasis Konstitucijos 72 ir 107 straipsniais, pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Pažymėjo, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo (2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2011 m. rugsėjo 5 d., t. y. nepraleidęs termino teisme ginti galimai pažeistas teises, tuo tarpu iki skundo išnagrinėjimo teisme, atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo susidarė 12 582,73 Lt valstybinės pensijos nepriemoka.

Teismas, vadovaudamasis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, nurodė, jog joje pateiktas teismo aiškinimas suponuoja išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl VRM kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis – 12 582,73 Lt, pareiškėjui priteistina ne iš VRM, o iš Lietuvos valstybės.

Dėl reikalavimo panaikinti VRM 2011 m. rugpjūčio 18 d. raštą Nr. 1D-5779-(11), pažymėjo, kad nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo VRM vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl veikė pagal kompetenciją ir teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas konstatavo, kad teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo dalį dėl VRM 2011 m. rugpjūčio 18 d. rašto panaikinimo nėra, todėl jį atmetė kaip nepagrįstą.

III. Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, (toliau – ir apeliantai) padavė apeliacinį skundą (b. l. 65-67), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjo skundas, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ginčui aktualias materialinės ir procesinės teisės normas. Teismas skundžiamame sprendime iš vienos pusės konstatavo VRM veiksmų teisėtumą perskaičiuojant ir išmokant Laikinojo įstatymo pagrindu pareiškėjui sumažintą pensiją, tačiau kita vertus sprendime nurodė, kad pareiškėjui pensija buvo sumažinta nepagrįstai. Pažymi, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos neteko galios nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., t. y. iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo. Būtent šio įstatymo, o ne Konstitucinio Teismo nutarimo, pagrindu išnyko teisinis pagrindas mažinti pensiją pareiškėjui dėl to, kad jis atitinkamu laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų. Remiantis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, pabrėžia, jog kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.Tap pat nurodo, jog pareiškėjui turėtų būti priteistina 11 875,17 Lt suma vietoje 12 582,73 Lt, nes 2010 m. kovo mėnesį pensija buvo perskaičiuota tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straispnį.

Pareiškėjas atsiliepime (b. l. 71-74) į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti 11 875,17 Lt vietoje 12 582,73 Lt.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjo prie apeliacinio skundo (b. l. 80).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo.

Apeliantai mano, kad teismas netinkamai taikė Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, nukreipdamas jo galiojimą į praeitį bei netinkamai apskaičiavo pensijos nepriemoką.

Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, teisė į pensiją, kaip viena iš socialinių žmogaus teisių, konkrečiai – jos turtiniai aspektai, pagal oficialiąją konstitucinę jurisprudenciją privalo būti siejama su prigimtine nuosavybės teise. Šios teisės gynimui turi būti taikomi tokie pat standartai, kaip ir kitoms konstitucinėms teisėms.

Atsakant į atsakovų apeliacinio skundo argumentą, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama tik į ateitį, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Apeliantai taip pat nepateikė jokių duomenų, kad apgynus pareiškėjo konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra. Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai teismas sustabdo bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai konkretaus pareiškėjo byloje į Konstitucinį Teismą kreiptasi nebuvo, tačiau administracinė byla buvo sustabdyta tuo pačiu pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjui Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatytas pensijos dydžio ribojimas taikytas neteisėtai, o pareiškėjo teisė gauti dėl to atsiradusią pensijos nepriemoką turi būti ginama. Taip pat pagrįstai teismas neišmokėtos pensijos dalį priteisė iš Lietuvos valstybės, kadangi pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nebuvo išmokėta 12 582,73 Lt pensijos. Apeliantai apeliaciniame skunde teigia, jog 2010 m. kovo mėnesį pareiškėjui pensija buvo sumažinta tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, todėl už šį mėnesį pensijos nepriemoka neturėjo būti priteista. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą su tuo sutinka.

Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu atsakovų apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo pareiškėjui priteistinos valstybinės pensijos nepriemokos sumą. Vadovaujantis byloje esančia Tarnybos 2012 m. gruodžio 3 d. pažyma Nr. 11D(P)-5940 (b. l. 43) pareiškėjui už 2010 m. kovo mėnesį valstybinė pensija buvo mažinta tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, skirtingai nei visą likusį laikotarpį. Įvertinusi nurodytoje pažymoje pateiktas ginčo laikotarpiu pareiškėjui išmokėtas valstybinės pensijos sumas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su atsakovų apeliacinio skundo argumentu, kad pareiškėjui 2010 m. kovo – 2012 m. rugsėjo mėnesiais vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsniu nebuvo išmokėta 11 875,17 Lt, o ne 12 582,73 Lt Lt. Pareiškėjui neišmokėtos valstybinės pensijos suma pirmosios instancijos teismo buvo apskaičiuota neteisingai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo M. M. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti M. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. 11 875,17 Lt Lt (vienuolika tūkstančių aštuonis šimtus septyniasdešimt penkis litus septyniolika centų).

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius